2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Sovietų Pasaka

 Visa informacija, kuri pateikiama čia, yra iš Edvino Snorės dokumentinio filmo: "Sovietų pasaka". Visur vien tik citatos ir reikšmingesnių įvykių nuotraukos. Perrašiau, nes manau, kad daugelis žmonių neįsigilina kas yra kalbama filmo metu, o antrąsyk peržiūrėt kaip ir laiko retai kada pasitaiko. O gal žmonės neįsigilina arba nežiūri filmo dėl to, kad vaizdas pernelyg kraupus (nenori matyti realybės)...
  Teko pašalinti kelius kadrus apie neonacius, kur buvo užfiksuota kaip atvirai nieko nesivaržydami gatvėj dienos metu su peiliais pribaiginėja auką arba kaip susidoroja su sulaikytais po nacių svastika: šaunant į pakaušį aukos lavonas krenta į kapą... Arba kaip buldozeriais lavonų kalnai sulyginami su žeme...
  Pasirodė, kad tai per daug šokiruojantys kadrai ir mano svetainėje vietos jiems vis dėlto nebus. Aš žinau, kas ir kaip vyko toje "pasakoje". Jūs irgi galite įsivaizduoti daugmaž net jei ir nematėt to dokumentinio filmo (nors, kaip sakoma, geriau pamatyt kartą nei šimtą kartų išgirsti ir tas "daugmaž" gali gerokai skirtis nuo tikrovės). Taigi pateikiu filmo versiją tekstinėj formoj. 

Utopijos idėjos, rodos, neturi pabaigos... jos nuolat kuriamos... O štai čia pateikiama pati akivaizdžiausia (ir turbūt nežmoniškiausia) kiekvienam iš mūsų. 

Sovietų Pasaka
"Antrasis pasaulinis karas. Naciai žudo civilius. Tai buvo vadinama "sardinių metodu". Aukos guldomos sluoksniai, tarsi sardinės konservų dėžutėse. Veiksmingas būdas greitai išnaikinti daug žmonių. Tačiau šis filmas ne apie nacius.
Už nugaros surištos rankos, preciziškai taiklus šūvis į kaklą ir griuvimas į masinį kapą. Šituos žmones nužudė ne naciai. Juos nužudė vieni iš sąjungininkų - sovietai. Sovietų sąjunga žudė žmones ir prieš tapdama sąjungininke, ir vėliau. Šios aukos nesulaukė memorialų. Jos buvo palaidotos bevardžiuose masiniuose kapuose. Jas žudžiusi jėga, kaip ir jėgos, bendradarbiavusios su žudikais, niekada nesiruošė apie tai kalbėti. Prisiminimai apie milijonus aukų buvo ištremti iš istorijos. 


Jaunimas visame pasaulyje mėgsta pokštauti su populiariais praeities simboliais. Nacių svastika laikoma nevykusiu pokštu, bet ne sovietiniai simboliai.
Juk komunizmas - tai ne nacizmas. Jis siekė lygybės ir darnos. Pati idėja buvo visai nebloga. Bet iš tikrųjų - buvo. Komunizmo idėja kai kuo skyrėsi nuo kitų utopijų. Leninas tikėjo vadinamuoju "klasių karu", reiškusiu, jog didžiausia harmonija gali būti pasiekta tik tada, kai tam tikros grupės žmonių... bus išžudytos.
Vladimiras Bukovskis [buvęs sovietų disidentas]: "Kai į valdžią ateina komunistai, nėra svarbu kur: Rusijoje, Lenkijoje, Kuboje, Nikaragvoje, Kinijoje, tačiau visų pirma, jie išnaikina maždaug 10% populiacijos. Labai tiksliai. Taip ne vien sunaikinami priešai (jie nėra priešai). Taip pertvarkoma visuomenės struktūra. Tai vadinama socialine inžinerija. Žymiausi intelektualai, geriausi darbininkai, inžinieriai - visi nužudomi. O paskui mėginama pertvarkyti naująją visuomenę." Leninas: "Pakarti mažiausiai 100 buožių. Nužudyti įkaitus. Padaryti taip, kad už šimtų kilometrų žmonės matytų ir drebėtų!"
1917 m. komunistai užėmė valdžią. Leninas gavo progą pritaikyti marksizmą realiame gyvenime. Normanas Deivisas [istorikas, Kembridžo universiteto profesorius]: "Kas priešinosi, buvo nušauti. Besireiškiantys valstiečiai buvo žiauriai išžudyti. Niekas nežino, kiek žmonių žuvo, bet apytiksliai dešimt milijonų ar daugiau."
Tačiau net nuožmiausios represijos nepalaužė liaudies pasipriešinimo. Ypač etninės respublikose, kur komunistų teroras persipynė su gyventojų priespauda, kaip buvo Ukrainoje. 1932 m. rugsėjo 11 - ąją Stalinas parašė savo sąjungininkui Kaganovičiui: "Padėtis Ukrainoje labai bloga. Jei dabar pat nesiimsime veiksmų, tai galime prarasti Ukrainą." Keliuose Stalino vidaus rato susitikimuose gimė veiksmų planas. Jis buvo klaikus.
Ukrainiečių išnaikinimas 1932 - 1933 m.
Normanas Deivisas: "Tą 1932 - 1933 m. žiemą buvo atimtos visos Ukrainos maisto atsargos. Pastatyta milžiniška užkarda, kad niekas nepaspruktų." Iš pradžių žmonės nemirė. Jie gyveno iš grūdų ir daržovių atsargų likučių. Tačiau tai neįėjo į Stalino planą. Vladimiras Bukovskis: "Taigi jis įsakė NKVD konfiskuoti iš tos teritorijos visus grūdus, visą maistą. Tai darydamas Stalinas žinojo, kad pasmerkia žmones myriop. "Nikolajus Melninkas [išgyvenęs 1932-1933 m. badą]: "Bulves, burokus, kopūstus. Net raugintus kopūstus išvežė su visomis statinėmis. Viskas, kas pasodinta, kas valgoma, buvo išvežta." Volodimiras Sergeičiukas [Kijevo nacionalinio universiteto profesorius]: "Iš valstiečių ne tik atėmė maistą, bet ir uždraudė jo kaip nors prasimanyti: pirkti mainyti ar užsidirbti." O tada prasidėjo badas.
Borisas Sokolovas [Maskvos valstybinio socialinio universiteto profesorius]: "Jie mirė. Jų neįleido į miestus. Specialūs sargybos būriai draudė mirštantiems, badaujantiems žmonėms lipti į traukinius. Tad daugelis mirė tiesiog geležinkelio stotyse ir ant bėgių, vedančių į Charkovą, Kijevą, Krasnodarą." Ukrainiečiai mirė kankinamai lėtai. Vaikai skausmingai verkė duonos. Daug kas pamiršo baimę ir traukė į NKVD saugomus laukus rinkti pavienių javų varpų. Jie buvo nušauti vietoje. Bet dauguma aukų mirdavo iš lėto namuose. Specialūs NKVD daliniai vykdydavo reidus į namus, kur surinkdavo lavonus. Už kiekvieną pristatytą kūną jie gaudavo 200 gramų duonos. Nikolajus Melnikas: "Įeina ir klausia: "Kur jūsų mirusieji?" Lovoje gulėjo dar pusgyvė moteris. Jis pasakė: "Imkit ją, vis tiek tuoj numirs. Kam dar rytoj važiuoti?" Moteris maldavo: "Neišvežkite manęs. Aš dar gyva! Aš noriu gyventi!"" Daugelis buvo palaidoti gyvi. 


Po dešimties metų naciai išnaikins milijonus žydų. Jie pasiims jų auksą, išlydys ir luitus padės Šveicarijos bankuose. Mes nežinome, ką komunistai padarė su auksu, atimtu iš žmonių. Ir ar to aukso buvo? Žinome tik tai, ką komunistai padarė su atimtais javais. Juos eksportavo į Vakarus. Milijonų milijonus tonų.
Nepaisant bado, Ukrainos javų eksportas išaugo iki maksimumo. Vakarų žiniasklaida rašė apie bado genocido mastą ir pobūdį. Ukrainiečiai buvo naikinami viso pasaulio akivaizdoje. Bet pasaulis nedarė nieko, kad jiems padėtų. 7 MILIJONAI ŽMONIŲ MIRĖ BADU. PER METUS. Žmonija neregėjo veiksmingesnės naikinimo programos už tą, kuri buvo vykdoma 1932 - 1933 m. žiemą Ukrainoje.
Sovietų bendruomenė buvo pirmoji komunistinė bendruomenė žemėje. Tai buvo milžiniškas socialinis eksperimentas. 7 milijonų ukrainiečių mirtis turėjo platesnę prasmę iškreiptoje komunizmo architektų vizijoje. 



Pjeras Rigulo [Istorikas. Paryžiaus socialinės istorijos institutas]: "Reikia sukelti revoliuciją, įtvirtinti proletariato diktatūrą. Tada galimas naujojo žmogaus gimimas."
NAUJOJO ŽMOGAUS GIMIMAS BUVO SVARBIAUSIAS MARKSIZMO TIKSLAS. IŠVESTI NAUJĄ EVOLIUCINĘ ŽMOGAUS RŪŠĮ, KURI KITAIP MĄSTYTŲ, ATRODYTŲ IR ELGTŲSI. Bet šito siekė ne vien komunistai. Hitleris: "MES TURIME SUKURTI NAUJĄ ŽMOGŲ. TURI ATSIRASTI NAUJA GYVYBĖS FORMA!" To paties siekė ir Hitlerio nacionalistinio (tautinio) socializmo idėja. 


Fransuaza Tom [šiuolaikinės istorijos profesorė, Sorbona]: "Abiejų sistemų ideologijos siekia ambicijų sukurti naują žmogų. Vadinasi, abi sistemos priešinasi žmogaus prigimčiai. Jos kovoja su žmogaus prigimtimi. Tai totalitarizmo šaknys. Jos matomos abiejose sistemose. Nacių ideologija paremta klaidinga biologija, o komunizmas - klaidinga sociologija. Tačiau abi sistemos reiškia pretenzijas į moksliškumą ir remiasi moksliniu pagrindu."
Žymiausias nacizmo mokslininkas Alfredas Rozenbergas Niurnbergo tribunolui pripažino, kad Hitleris piktnaudžiavo nacionalinio socializmo idėja. Iš tikrųjų, pati idėja, nacių požiūriu, buvo visai nebloga: sveiki, gražūs, šviesiaplaukiai ir laimingi žmonės... Ateities visuomenė... ir be neįgaliųjų ar žydų. Beveik rojus. Kažkodėl nacionalinio socializmo idėja liko neįgyvendinta. Kaip ir sovietinio socializmo. Bandymas jas įgyvendinti paliko tūkstančius masinių kapaviečių, milijonus išžudytų žmonių. Ar čia sutapimas? Džordžas Vatsonas [Kembridžo universiteto literatūros istorikas]: "Nemanau, jog daug kas žino, kad XIX ir XX a. viešai už genocidą pasisakė tik socialistai. Tai mažai žinomas faktas. Jis daug ką šokiruoja. Minėjau tai paskaitose čia ir kituose universitetuose. Ir visada tai sukelia šoką.

 Kodėl būtina žudyti. 

Pirmą kartą tai pasirodė 1848 m. sausį Markso laikraštyje "Neue Reinische Zeitung". Engelsas rašė, kad Markso terminas "klasių kova" reiškia, kad įvykus socialistinei revoliucijai, klasių karui, Europoje bus primityvių visuomenių, atsilikusių per du žingsnius, nes jos dar net ne kapitalistinės. Jis turėjo omenyje baskus, bretonus, Škotijos kalniečius ir serbus. Jis pavadino juos "RASINĖMIS ŠIUKŠLĖMIS" ir jos turės būti sunaikintos, NES ATSILIKUSIOS DVIEM ŽINGSNIAIS ISTORINĖJE KOVOJE NIEKAIP NEGALĖS PAŽENGTI TIEK, KAD SUKELTŲ REVOLIUCIJAS." Pjeras Rigulo: "Jis kalbėjo apie slavų vulgarumą ir nešvarumą. Jam atrodo, kad, pavyzdžiui, Lenkija neturi jokios priežasties egzistuoti". Karlas Marksas: "Klasės ir rasės, per silpnos įsisavinti naujas gyvenimo sąlygas, turi pasitraukti. Jos privalo žūti revoliuciniame holokauste." Džordžas Vatsonas: "Tai pradėjo Marksas. Jis buvo šiuolaikinio politinio genocido protėvis ir nežinau jokio kito Europos mąstytojo prieš Marksą ir Engelsą, viešai propagavusio rasinį išnaikinimą. Todėl manau, kad tai prasidėjo nuo jų."
Markso ir Engelso mokymus kruopščiai išstudijavo Leninas - žmogus, įkūręs pirmąją pasaulyje marksistinę valstybę. Praėjus metams po Lenino mirties 1924 - aisiais, "The New York Times" išspausdino nedidelį straipsnį, kuris liko beveik nepastebėtas. Jame rašoma apie Vokietijoje susikūrusią naują partiją: "Nacionalsocialistų darbo partija, kurios tėvas ir globėjas yra Adolfas Hitleris, atkakliai tiki, kad Leniną ir Hitlerį galima sugretinti." Kas taip sako? Daktaras Gebelsas.


"Kalbėtojui pareiškus, kad Leninas buvo didžiausias žmogus, nusileidęs tik Hitleriui, ir kad skirtumas tarp komunizmo ir Hitlerio tikėjimo labi nežymus, kilo grupuočių riaušės su zvimbiančiais alaus bokalais." Neįtikėtina. Būsimasis nacių propagandos ministras Gebelsas atvirai pareiškė: skirtumas tarp Lenino komunizmo ir Hitlerio tikėjimo - labai nežymus. Kaip skaitėme, tai nelabai patiko potencialiems rinkėjams, tad naciai pakeitė taktiką. Ankstyvieji kompanijos plakatai tyliai išnyko. Daugiau jie niekada viešai neakcentavo savo panašumo su komunistais. Tačiau uždaruose rateliuose naciai ir Hitleris buvo atviresni.
Džordžas Vatsonas: "Hitleris dažnai kartojo labai daug išmokęs iš marksizmo, skaitydamas Marksą. Jis sakė, kad visas nacionalsocializmas paremtas marksizmo doktrina." Vladimiras Bukovskis: "Žmonės dažnai pamiršta, kad nacių režimas Vokietijoje taip pat buvo socialistinis. Oficialiai jie vadinosi Nacionalsocialistinė darbininkų partija. Taigi tai socializmo atšaka. Sovietų Sąjungoje buvo internacionaliniai socialistai, Vokietijoje - nacionalsocialistai. Realybėje, tai vienas ir tas pats, tik šiek tiek kitokia interpretacija."







Fransuaza Tom: "Dalis kairiųjų perėjo pas Hitlerį. Bent jau Prancūzijoje dalis socialistų tapo Hitlerio šalininkais." Garsus britų dramaturgas Bernardas Šo rėmė Hitlerį žiniasklaidoje. Kairieji palaikė Hitlerį ne todėl, kad apsigavo. Jie žinojo, kad Hitleris žudys, jis pats taip sakė. Tiesą sakant, tik dėl to jį ir palaikė. Bernardas Šo: "KIEKVIENAS PAŽĮSTATE BENT PO PUSTUZINĮ ŽMONIŲ, KURIE PASAULIUI NETURI JOKIOS VERTĖS. KURIE KELIA DAUG RŪPESČIŲ NEI DUODA NAUDOS. IŠSTATYKITE JUOS IR TARKITE: PONAI, DABAR MALONIAI TEIKITĖS PATEISINTI SAVO EGZISTENCIJĄ. JEI NEGALITE, JEIGU NEATLIEKATE SAVO DARBO, JEIGU NEPAGAMINATE TIEK, KIEK SUVARTOJATE ARBA DAUGIAU, TUOMET MES TIKRAI NEGALIME FORMUOTI VISUOMENĖS TAIP, KAD JŪS LIKTUMĖTE GYVI, NES JŪSŲ GYVYBĖ MUMS NENAUDINGA IR TURBŪT JOS MENKA NAUDA JUMS PATIEMS."
Džordžas Vatsonas: "Bernardas Šo tikėjo masiniu žudymu pagal kategorijas. Nebūtinai pagal rasę, bet pagal kategoriją: tinginiai, neveiksnieji... " Išnaikinti visuomenės parazitus ir buvo marksistinio socializmo esmė. Džordžas Vatsonas: "Londono laikraštyje jis reikalavo mokslininkų išrasti humaniškas dujas." Bernardas Šo (1934 02 7): "Aš kreipiuosi į chemikus, kad šie išrastų humaniškas dujas, žudančias akimirksniu ir be skausmo. Būtinai mirties, tačiau žmoniškas, ne žiaurias..."
Po dešimties metų tokios dujos bus išrastos. Jos vadinsis "Zyklon - B". Praktinį jų naudojimą prižiūrėjęs žmogus, Adolfas Eichmanas, vėliau liudys, kad dėl "Zyklon - B" dujų žmonės Aušvice mirė be skausmo. "Zyklon - B" buvo humaniškos dujos.
Tačiau reikia pasakyti, kad Bernardas Šo, kaip ir dauguma kairiųjų, iš esmės buvo prieš nacizmą, nes Hitleris iškraipė marksizmą neatpažįstamai. Žmonių nuodijimas dujomis dėl jų tapatybės buvo visiškai nepateisinamas. Atranka turėtų būti pagal klases. Hitleris viską suprato klaidingai. Žudyti reikėjo visai kitus žmones
Vienintelė tikra marksistinė valstybė Žemėje buvo Sovietų Sąjunga. Ji naikino griežtai pagal mokymą - klasės priešus. Bet apskritai procesas buvo gan panašus į žydų naikinimą. Visų pirma, aukos būdavo išjuokiamos ir viešai pažeminamos. O paskui - nužudomos. Milijonais.
Liaudis: "Eime jų demaskuoti! O paskui galėsime demaskuoti dar daugiau tų, kurie liko! Nieko nesivaržykite, nebijokite!"


Aleksandras Gurjanovas ["Memorial" draugija, Maskva]: "1930 - aisiais buvo parengta šaudymų ir žudymų technologija. Kiekviena administracinė apskritis turėjo savas zonas, kuriose buvo laidojami sušaudytieji."Patys sušaudymai buvo vykdomi kalėjimuose. Rūsiuose buvo specialios šaudymo kameros su betoninėmis sienomis ir grioveliais kraujui nubėgti. Aleksandras Gurjanovas: "Ten atlikdavo paskutinį tapatybės patikrinimą. Auka turėdavo prisistatyti. Tada ją nuvesdavo į tą kambarį. Vos peržengus slenkstį nušaudavo į pakaušį." Nikolasas Vertas [Istorikas, "Juodosios komunizmo knygos" bendraautorius]: " Taip, žmonės buvo žudomi kulka į galvą. Žinome, kad paprastai žudydavo krūvomis, po šimtą, kartais po kelis šimtus kasnakt." Tada lavonus sukraudavo į sunkvežimius ir išvežę už miesto palaidodavo gretimuose miškuose ar parkuose. 

Čia Bikyvkos miškas netoli Kijevo. Senesni žmonės niekada nepamirš kasnakt atvažiuodavusių sunkvežimių. Iš jų lašėdavo kraujas. Tik po 50 metų čia buvo įleisti giminaičiai. Jie įrengė šį memorialą, kuriame paminklais tapo patys medžiai. Ant kiekvieno medžio užrišta po šaliką nekaltoms žiauriai nužudytoms ir į masinius kapus sumestoms aukoms atminti.
Bikyvina, Butovas, Leningradas, Vinica, Charkovas... Masinės kapavietės nusėjo visą šalį.
Ištisa vaikų karta neteko tėvų ir virto benamiais arba, arba vadinamaisiais "bezprizornyje". Milijonai jų sovietiniuose miestuose maldavo duonos. Toks vaizdas darė gėdą, ypač kai į Maskvą atvykdavo draugų iš užsienio. Ir Stalinas išsprendė šią problemą. Fransuaza Tom [šiuolaikinės istorijos profesorė, Sorbona]: "Ketvirtojo dešimtmečio viduryje atsiradus "bezprizornyje" problemai, Stalinas leido šaudyti vaikus nuo dvylikos metų."
Normanas Deivisas: "Didžiausioje pasaulio šalyje dieną naktį buvo šaudomi žmonės. KAD ĮVYKDYTŲ KVOTAS, STALINAS PRADĖJO ŽUDYTI NET ATSITIKTINIUS ŽMONES." Vladimiras Bukovskis: "TARKIME, ŠIMTĄ TŪKSTANČIŲ TAMBOVO APSKRITYJE. Gerai, įvykdyta! Ką benustvertų ir nušautų, tai tik padės įvykdyti kvotą. Vardai jiems nerūpėjo. Paskui, kai kvotos buvo įvykdytos, jie kreipėsi į Staliną, į centrinį komitetą, prašydami padidinti limitus." Vladimiras Kasparovas [buvęs sovietų pulkininkas]: "Chruščiovas prašė padidinti jo limitą! Jam buvo leidžiama nužudyti 7 ar 8 tūkst. "priešų" Jis paprašė: "padidinkite man limitą iki 17 tūkstančių."" Vladimiras Bukovskis: "Būdavo duodama papildoma kvota, bet ją įvykdę prašydavo dar vienos papildomos. Taip viskas ėjo ratu, tarsi mėsmalėje - žudynės, žudynės, žudynės..." Michailas Gorbačiovas [buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas]: "Stalinas, kaip žmogus, visas kraujyje! Aš mačiau jo rezoliucijas, kurias jis pasirašinėjo šūsnimis. Kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Tie penki buvo patys aktyviausi. Molotovas visada pridėdavo: "10 metų pakeisti į sušaudymą." Šūsnys!"


Natalija Lebedeva [istorikė, bendrosios istorijos institutas, Maskva]: "1937-1934 m. nuo represijų nukentėjo 11 milijonų žmonių. Įsivaizduojate tokio masto represijas prieš savo liaudį?" Nomanas Deivisas: "Nemanau, kad pasaulis - bent jau Europa - kada nors regėjo tokias kruvinas žudynes, tiek skaičiais, tiek ir savo pačiu pobūdžiu."
Europoje buvo žmogus, atidžiai sekęs padėtį Rusijoje. Hitleris. Per tokį trumpą laiką nužudyti milijonus žmonių buvo išties nepaprasta. Holokaustas buvo dar tik mintis Hitlerio galvoje.
Ruošiant Naują Pasaulio Tvarką (PREPARING NEW WORLD ORDER)
Iškreipta Hitlerio pasaulio vizija ėmė įgauti tikrą pavidalą. Jis aneksavo Austriją, okupavo Čekoslovakiją. Visiems laikams tapo aišku: siekiant išvengti pasaulinės katastrofos, reikia sustabdyti Hitlerį. Bet Stalinas atsisakė prisidėti prie antihitlerinės koalicijos.
Vladimiras Bukovskis: "BUVO SUMANYTA SUGRIAUTI SENĄJĄ TVARKĄ EUROPOJE. Tokia buvo Stalino užmačia. Tebūnie Hitleris bus tas blogasis. Jis sunaikins visą Europos santvarką. Nebus jokių parlamentų, profsąjungų, jokių armijų, jokių vyriausybių. O tada Stalinas ateis kaip išlaisvintojas. Milijonai žmonių sėdės koncentracijos stovyklose vildamiesi, kad kas nors juos išgelbės. Ir Stalinas su Raudonąja Armija ateis jų išgelbėti. Toks buvo jo planas."
Bet Hitleris neturėjo nei išteklių, nei saugaus užnugario plataus masto karui pradėti. Todėl 1939 m. rugpjūčio 23 d. Hitleris ir Stalinas pasirašo paktą, garantuojantį Vokietijai saugią rytinę sieną ir milžiniškus strateginius išteklius, kurie bus suteikti per vėlesnius ekonominius susitarimus. Rugpjūčio 24 d. nacių užsienio reikalų ministras Ribentropas pateikia Hitleriui ataskaitą apie vizitą į Maskvą. Hitleris apsidžiaugia. Dabar jis turi visa ko reikia pasauliniam karui pradėti.
1939 m. rugsėjo 1 - oji. Hitleris užpuola Lenkiją iš vakarų. Lenkai iš paskutiniųjų priešinasi naciams. Tačiau rugsėjo 17 d. Lenkija nelauktai puolama iš rytų - Sovietų Sąjungos.
Sergejus Slučas [istorikas, Slavų studijų institutas, Maskva]: "Sovietų valdžios veiksmai - sprendimas įsiveržti į Lenkiją - pagal visas tarptautines teisės normas galėjo būti įvertinti tik kaip atvira agresija."
"Luftwaffe" bombonešiai puolė Lenkijos miestus. O į taikinius juos nukreipinėjo sovietų radijo siųstuvas Minske.
Raudonoji armija 1939 m. Tuomet raudonoji armija atrodė kitaip. Į antrąjį pasaulinį karą ji įengė koja kojon su SS. Vietos gyventojai kartais negalėdavo jų atskirti. Tad apsidrausdami kreipdavosi į abi. 



Normanas Deivisas: "Vokiečių kariuomenė su Raudonąja armija susitiko Lenkijos viduryje. Ir du totalitariniai siaubūnai pasidalijo šalį perpus." Sovietinė valdžia visa tai vaizdavo kaip kovą prieš lenkų fašizmą. Taikioji nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga kovojo su agresyviu lenkų fašizmu.
Pasaulis nežinojo, kad abu diktatoriai susitarė ne vien tik dėl Lenkijos. Slaptajame protokole, pasirašytame Kremliuje likus savaitei iki karo pradžios, Hitleris ir Stalinas susitarė dėl Europos pasidalijimo.
Vladimiras Karpovas: "Iš pradžių Ribentropo siūlyme to nebuvo. Kad ir kaip būtų keista, to slaptojo papildymo iniciatorius buvo Stalinas. Bet mes tai neigėme. Jis buvo toks agresyvus ir nederėjo komunistų partijai, todėl mes neigėme jį iki paskutinės dienos." Šiuo slaptu protokolu Hitleris uždegė Stalinui žalią šviesą okupuoti ne vieną Europos šalį. Pirmoji sąraše buvo Suomija.
Aris Vatanenas [Europos parlamento narys]: "Kai 1939 - ųjų lapkritį pirmieji bombonešiai subombardavo Helsinkį, suomiai pamanė, kad tie rusų lėktuvai pasiklydo ir bombarduoja Helsinkį per klaidą." Žiniasklaida: "Vėl rusų bombonešiai zvimbia virš Helsinkio. Vėl šį išdidų miestą krečia nežabotas griovimas. Pajuskite, kaip smarkiau daužosi jūsų širdis, matant nuo bombų griūvančius pastatus!"
Maskva priklijavo Suomijai fašistinio režimo etiketę ir pradėjo plataus masto puolimą. 



Tai buvo katastrofa. Trečdalis milijono rusų žuvo, sušalo ar buvo sužeisti. Smulkutė Suomija stebuklingai laikėsi prieš didžiausią pasaulio kariuomenę. Tačiau atsilaikymo kaina buvo nežmoniška. Aris Vatanenas: "Mano tėvas per tą karą neteko keturių brolių. Keturių. Tai daug vienai šeimai. Tokią kainą mes sumokėjome už tai, kad neturėjome demokratinės visuomenės šalia mūsų." Žiniasklaida: "Suomijos vėliava vis dar plevėsuoja. Patirdama didžiulį sielvartą, rizikuodama prarasti laisvę ir žermę, ji kaunasi.Darvienas oro reidas virš Helsinkio. Šįkart kamera užfiksavo antpuolių keliamą siaubą vaikams, skubantiems į požemines slėptuves. Žmonės rikiuojasi prie sienos, slėpdamiesi nuo oro atakų. Karas nesigaili nei moterų, nei vaikų. Rusai traukiasi iš kaimų. Žinodami, kad nelaimės, jie vis tiek degina ir naikina."
Už žiaurią agresiją prieš Suomiją TSRS buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Kremliaus retorikos apie karą prieš suomių fašizmą niekas rimtai nevertino. Iki tol Tautų Sąjunga tik tris valstybes buvo paskelbusi agresorėmis: militaristinę Japoniją, fašistinę Italiją ir nacistinę Vokietiją. Dabar prie jų prisijungė ir Sovietų Sąjunga.
Europoje sovietams liko tik vienas sąjungininkas - Hitleris. Hitleris pradėjo žaibišką karą vakaruose. Naciai užėmė Daniją, Belgiją, Olandiją, Liuksemburgą. Į Norvegiją buvo įsiveržta su tiesiogine Sovietų Sąjungos pagalba. Stalinas perleido naciams karinių pajėgų bazę netoli Murmansko, iš kur Hitleris pradėjo Norvegijos puolimą. Sergejus Slučas: "Kai Berlynas priėmė sprendimą nebesinaudoti ta baze, admirolas Rėderis nusiuntė sovietų karinio laivyno vadui Kuznecovui laišką, kuriame širdingai dėkojo už vokiečių laivynui suteiktas paslaugas."


Stainas rašė nacių užsienio reikalų ministrui Ribentropui: "Vokietijos ir Tarybų Sąjungos draugystė sutvirtinta krauju." Matyt, jis turėjo sovietų ir nacių aukų kraują. Tokia tai buvo draugystė.
Sovietų ir nacių pareigūnai susitikdavo aptarti karo eigą. 1939 m. gruodis. Karo veiksmai klostėsi sėkmingai. O perspektyvos atrodė dar geresnės. Buvo proga atšvęsti.
Sovietų Sąjunga tapo pagrindine išteklių tiekėja nacių karo mašinai. 


Tūkstančiai tonų naftos, geleies rūdos, statybinių medžiagų, net pilni traukiniai javų buvo siunčiami vokiečių kariuomenei. Sovietų piliečiai badavo, o jų valdžia siuntė maistą Hitleriui.
Sovietų Sąjunga žengė dar toliau,. Ji įtikino Europos komunistų partijas kenkti pasipriešinimo judėjimui ir remti nacius.
Džordžas Vatsonas: "Taip kalbėjo prancūzų komunistų partija 1940 m. liepą: "Malonu matyti Paryžiaus darbininkus, besišnekučiuojančius su vokiečių kareiviais lyg su draugais gatvėje ar kampo kavinėje. "Šaunuoliai, draugai, taip ir toliau." Net jei tai nepatinka viduriniosioms klasėms. Žmonių brolybė neamžinai bus vien tik viltis. Ji taps gyva realybe.""


Pjeras Rigulo: "Šiandien komunistų parija tikina besipriešinusi dar prieš 1941 - ųjų birželį, kai buvo užpulta Sovietų Sąjunga. Iš tikrųjų jie labiau kovojo prieš maršalo Peteno valdžią labiau nei prieš vokiečius."
1940 - ųjų birželį Hitleris sutriuškino Prancūziją. Tuo tarpu Stalinas okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Vienintelė šalis Europoje, tebesipriešinanusi Hitleriui, buvo Didžioji Britanija.
F.D. Ruzveltas [JAV prezidentas]: "Jei Didžioji Britanija kris, Ašies jėgos valdys Europos, Azijos, Afrikos ir Australijos žemynus bei atvirą jūrą. Tai leis jiems perkelti didžiulius karinius ir jūrų išteklius į šį pusrutulį." JAV prezidentas, Ruzveltas, Sovietų Sąjungą laikė Ašies jėga. Visiems buvo akivaizdu - Stalinas eina išvien su fašistais.
Sovietų premjeras Molotovas nuvyko į Berlyną aptarti pokario tvarką pasaulyje. Jis atsivežė TSRS dominavusių teritorijų sąrašą. Kol Hitleris su Molotovu kalbėjosi apie jį, kiti sovietų draugai mėgavosi Gebelso draugija, kuris, turbūt, kalbėjo apie nacizmo pranašumus. Juk pats sovietų premjeras Molotovas, o ne Gebelsas perspėjo Vakarus nesipriešinti nacių ideologijai. Ir čia dar ne viskas. Savo kreipimesi į Kremliaus Aukščiausiąją Tarybą Molotovas pareiškė, kad kova prieš nacių ideologiją yra tikras nusikaltimas. Jo kalbą išspausdino didžiausi tarybiniai laikraščiai. Vėliau tas puslapis dings iš viešųjų TSRS bibliotekų, kartu su daugeliu kitų pronacistinių sovietų valdžios pareiškimų. Bet kodėl kova su nacizmu, sovietų nuomone, buvo nusikaltimas?
TODĖL, KAD TA IDEOLOGIJA BUVO PAGRĮSTOS MASINĖS ŽUDYNĖS IR KONCENTRACIJOS STOVYKLOS. "Darbas tave išlaisvina" - nacių stovyklos. "Darbas yra garbė" - sovietų stovyklos. Jei kas nors paskelbtų karą už to slypinčiai ideologijai, anksčiau ar vėliau stotų ir prieš sovietų režimą. Molotovas tai žinojo. Juk jis asmeniškai prižiūrėjo 7 milijonų ukrainiečių išnaikinimą. Himleris rūpinosi žydų išnaikinimu. Abu vyrai sutarė, kad bendram labui tam tikras grupes paprasčiausiai reikia išžudyti.
Vinstonas Čerčilis neslėpė, kad jam nacizmo ir komunizmo ideologijos atrodė labai panašios. Jo manymu, nacizmas buvo komunistų despotizmo forma. Nepakantusis komunistų despotizmas, kaip Čerčilis pavadino jį 1940 m. galiausiai nugalėjo. Sąjungininkų padedamas.

Pergalės šventė. 60 - osios Didžiosios pergalės metinės. Istorinis paradas.
Nemažiau istorinis už pirmosios sovietų pergalės eiseną. Antrajame pasauliniame kare. Kartu su naciais. Sovietai niekada neakcentuoja, kad žygiavo po nacių vėliava. Maskva oficialiai vaizdavo save kaip didingą kovotoją su fašistais. Daug kas tuo tikėjo. Daugybė žydų pabėgo į TSRS, kad apsisaugotų nuo Hitlerio. Ir tada Stalinas padarė kai ką neįsivaizduojamo (dar kartą). Jis visus sugavo ir draugystės ženklan grąžino gestapui.

SS ir sovietų bendradarbiavimas (SOVIET - SS COLLABORATION)
Pasižiūrėkite į šį vaizdą. Sovietų pareigūnas sveikina kolegas iš SS... nacių pasveikinimu.

Normanas Deivisas: "Nacių SS ir sovietų NKVD - slaptoji Stalino policija - labai artimai bendradarbiavo. " Archyviniai dokumentai atskleidžia milžiniškas to bendradarbiavimo apimtis. Nesibaigiantys sąrašai vokiečių komunistų ir žydų, kuriuos sovietai perdavė naciams. Dauguma šių žmonių mirė nacių koncentracijos stovyklose. Tačiau SS ir NKVD partnerystė neapsiribojo bendrų priešų išdavimu.
Vladimiras Bukovskis: "NKVD apmokė gestapą. " Normanas Deivisas: "Sovietinės teroro struktūros veikė 20 metų, naciams apskritai dar nepradėjus veiklos." Viktoras Suvorovas [buvęs sovietų slaptasis agentas]: "Gestapo ir SS delegacija atvyko į Sovietų Sąjungą pasimokyti kaip statyti ir aptverti koncentracijos stovyklas."
Savo ruožtu sovietų pareigūnai nukeliavo į nacių okupuotą Krokuvą susitikti su kolegomis iš SS. Susitikimo darbotvarkėje labai svarbus buvo "žydų klausimas". Žydų deportavimo klausimus sovietai asmeniškai derino su SS rinktinės vadu Otu Vechteriu - vienu iš holokausto sumanytojų. Jis perkėlė žydus į Krokuvos getą ir vėliau vadovavo jų naikinimui dujų kamerose. Rusija neneigia fakto, kad sovietai bendradarbiavo su SS. Tačiau vis dar neigiama tai, kad tas bendradarbiavimas rėmėsi rašytiniu susitarimu. 

Šį dokumentą iš Maskvos prezidentinio archyvo slapta išnešė vienas darbuotojas. Jis buvo parodytas per Rusijos televiziją. Vėliau ši medžiaga dingo iš TV archyvo. Priešingai nei oficialusis Kremlius, buvęs sovietiniai pareigūnai, turėjo prie centrinio komiteto (dabar prezidentinio) archyvo, patvirtina sutarties buvimą.
Vadimiras Karpovas: "Buvo sudarytas slaptas susitarimas tarp KGB (tada NKVD) ir gestapo. Dėl bendradarbiavimo. Mane apkaltino melu, tvirtino, kad visa tai netiesa. Mes internacionalistai ir mes negalėjome sudaryti tokios sutarties." Natalija Lebedeva: "Tai absoliutus prieštaravimas. Tarsi ir pripažįstama, kad Stalino režimas buvo nusikaltimas, tačiau u-sienio politikos požiūriu jis tokiu nelaikomas. Jei režimas nusikalstamas, jis nusikalstamas visose srityse, įskaitant ir užsienio politiką. Tą reikia pripažinti sykį ir visiems laikams."
Bet Maskva nepripažįsta. Nepripažįsta nusikalstamos sovietinio režimo prigimties. Tai įrodantys dokumentai dažniausiai paskelbiami suklastotais, kaip ir slaptieji protokolai, padalijantys Europą. Įdomu, kad šiuo atveju Kremliaus neigimą palaiko vienas Vakarų istorikas - Deividas Irvingas, plačiau žinomu dėl holokausto neigimo. Bet kodėl jis neigia šio sutarimo autentiškumą? Galima tik spėlioti. Citata iš dokumento: "NKVD organai įsipareigoja pateikti tarybinei vyriausybei svarstyti programą, kaip susilpninti žydų dalyvavimą valstybiniuose organuose ir uždrausti žydams bei žydų palikuoniams iš mišrių santuokų dirbti kultūros ir švietimo srityse." Pasirašo vidaus reikalų komisariato pagrindinio valstybės saugumo biuro pirmininkas Berija ir Vokietijos pagrindinio saugumo biuro vadovo įgaliotinis - Miuleris.
Atrodo sukrečiamai. Bet dar labiau sukrečia tai, kad šiandieninėje Rusijoje tokie Stalino veiksmai tebėra pateisinami aukščiausiu lygmeniu. Buvęs Rusijos krašto apsaugos ministras Igoris Radionovas: "Tai buvo tikras karas. Karas prieš žydų fašizmą valstybės viduje." Radionovas yra tik vienas iš nedaugelio šiandieninėje Rusijoje, tikinčių, kad pagalba Hitleriui kovoti prieš žydus 4 - ajame dešimtmetyje buvo kilni kova prieš fašizmą. Žydų fašizmą, kaip dabar vadinama Rusijoje.

1939 m. Stalinas atleido savo ilgametį užsienio reikalų ministrą Litvinovą. Borisas Sokolovas: "Kaip žydas, Litvinovas buvo netinkamas pasirašyti bet kokį paktą su Vokietija." Normanas Deivisas: "Litvinovas buvo pašalintas, sovietų užsienio reikalų ministeriją apsupo NKVD kareiviai, tankai. Ir Stalinas davė įsakymą: "Išvalyti sinagogą!" Nelabai gražus pasakymas. Šito buvo galima tikėtis iš Hitlerio. Bet Stalino nuostatos buvo lygiai tokios pačios."
Ištremtas komunistų partijos vadas Levas Trockis perspėjo pasaulį apie Stalino antisemitizmą ir apie faktą, kad Stalinas ir Hitleris slaptai bendrininkauja. Levas Trockis: "Stalino policija - GPU - nusirito iki nacių gestapo lygio."
Jo atvirumas darėsi pavojingas Kremliui. Trockis suprato, kad kiekviena jo kalba gali būti paskutinė. Jis žinojo, kad Stalinas jį persekioja. Tačiau net ir baisiausiuose košmaruose nesapnavo, kad mirtis bus tokia kankinama. Stalinas į Meksiką pasiuntė slaptą agentą. Šis įsmuko į Trockio namus ir kirto jam į galvą ledkirčiu. Dvi dienas Trockis kovojo už savo gyvybę ir mirė kęsdamas siaubingą skausmą. Stalino laikais su Kremliaus kritikais nesiginčydavo. Juos nužudydavo.
Sovietų Sąjunga, kaip ir nacių Vokietija, ne šiaip vykdė nusikaltimus, bet visa savo esme buvo nusikalstama organizacija. Norint tapti Stalino politbiuro nariu, reikėdavo prisiimti atsakomybę už žmogžudystes tam, kad įgytum pasitikėjimą. Kaip nusikaltėlių gaujoje. Stalinas retai pasirašydavo egzekucijos įsakymus vienas. Kiti politbiuro nariai taip pat turėjo padėti savo parašus po mirtininkų sąrašais. Net tie, kurie vėliau pasmerkė Staliną, patys buvo atsakingi už masines žudynes. Draugus vienijo bendri nusikaltimai. Kito kelio jie neturėjo, tik vykdyti naujus nusikaltimus.
1940 m. kovą šalia Katynės kaimo miške buvo iškastos aštuonios gilios duobės. Žmones čia atvežė keli dideli sunkvežimiai. Tai buvo lenkų kariuomenės rezervistai: gydytojai, inžinieriai, mokytojai. Jems buvo įsakyta išlipti. Niekas neturėjo matyti, kas vyko vėliau. Tačiau sunkvežimių gausmas miško glūdumoje patraukė miškininko dėmesį. Vladimiras Bukovskis: "Jį uždarė 25 metams. Bet teisės susirašinėti ir bendrauti. Su netikru vardu. Galėjo jį nužudyti. Kažkodėl nenužudė. Nežinau kodėl. Tiesiog laikė kalėjime. Ir tai labai gerai žinomas dokumentuotas faktas. Jis matė, kaip NKVD šaudė žmones. Didelėje duobėje enkavedistai šaudė į pakaušius kiekvienam. Žmonėms rankos buvo surištos u- nugaros, jie parklupdyti ant kelių prie duobės krašto. ir šaudomi." Aleksandras Gurjanovas: "Politbiuro CK VKPb priėmė sprendimą sušaudyti visus karo belaisvius tose trijose stovyklose."
Katynės žudynės buvo pirmoji tokio dydžio masinė egzekucija per Antrąjį pasaulinį karą. Naciai tik vėliau paseks tuo pavyzdžiu. Masinės žudynės Katynėje pradėjo žudymų bangą, greitai pavertusią Antrąjį pasaulinį karą kruviniausiomis skerdynėmis žmonijos istorijoje. Po Katynės sovietai ėmė žudyti reguliariai. Ryga, Tartu, Lvovas, Minskas. Daugelio lavonų nebepažindavo giminės. Siaubingos kančios pakeitė jus neatpažįstamai. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga prisijungė prie sąjungininkų. Sovietų karininkams, rovusiems nagus, pjausčiusiems liežuvius ir skaldžiusiems kaukoles, Vakarai teikė pagalbą. Britanijos karo nusikaltimų aktas suteikia jiems teisinį imunitetą Britanijoje, nes pagal apibrėžimą KARO NUSIKALTIMUS VYKDĖ TIK VOKIEČIAI.
Čerčilis (?): " Klausiate, koks mūsų tikslas? Atsakysiu vienu žodžiu - pergalė. Pergalė bet kokia kaina." Normanas Deivisas: "Visas Vakarų pasaulis 60 metų gyveno tikėdamas, kad visi nusikaltimai buvo padaryti nacių, ir labai sunku nuomonę pakeisti. Sunku pasakyti ar Europa kada nors susitaikys su šia nusikalstama praeities dalimi. Masinės žudynės yra masinės žudynės. Ir jokio skirtumo, kas jas vykdo."
Vis dėlto tas skirtumas egzistavo.








DAUGIAU NEI 20 TŪKSTANČIŲ BEGINKLIŲ ŽMONIŲ NUŠOVĘ SOVIETŲ KAREIVIAI BUVO APDOVANOTI. Viktoras Suvorovas: "Majoras Soprunenko, šaudęs žmones Katynėje, buvo apdovanotas Garbės medaliu. O Serovas, kuris vėliau vadovavo KGB, už lenkų kareivių sušaudymą gavo Lenino ordiną, aukščiausią valstybinį apdovanojimą."
Antrojo pasaulinio karo metu žuvo daugiau nei 27 milijonai tarybinių piliečių. Komunistų partija visada stengėsi šį skaičių sumažinti. Kodėl? Todėl, kad tik mažą jų dalelytę nužudė vokiečiai. Normanas Deivisas: "Reikia atsiminti, kad žygiuojant Raudonajai Armijai paskui ją važiavo kita kariuomenė - NKVD - su savo tankais, kulkosvaidžiais. Ir šaudė priekin, kad niekas nedrįstų trauktis." Viktoras Baturinas, Rusijos karinės istorijos asociacijos pirmininkas, pasakoja stulbinamą istoriją, kai po mūšių į laukus atvažiuodavo specialūs sovietų padaliniai ir žuvusiesiems kareiviams nuplėšdavo asmens ženklus, kad niekas negalėtų nustatyti tapatybės. Jokia kita pasaulio šalis šitaip nesielgė su savo karo aukomis.
Dėl baisios sovietinės valdžios politikos daugiau nei milijonas sovietų piliečių stojo nacių pusėn. Sako priesaiką: "Prisiekiu ištikimai ir besąlygiškai vykdyti visų išvadavimo armijų vado Adolfo Hitlerio įsakymus." Jie buvo nuteikti prieš savus. Su tais, kurie nepakluso, nuožmiai susidorojo nacių kolaborantai: "O jei tarp mūsų atsiras išdavikų ir provokatorių, mes patys griežtai su jais susidorosime."
Didysis Tėvynes karas ėjo į pabaigą. Stalinas buvo šlovės viršūnėje. Jis gerai žinojo, kad niekas niekada neteis žmogaus, nugalėjusio Hitlerį. Tad karo pabaigoje įvykdė vienus baisiausių nusikaltimų.
Vladimiras Bukovskis: "Stalinas ištrėmė apie tuziną ištisų tautų. Visus kartu. Jaunus ir senus, moteris ir vaikus. Tarp jų net komunistų partijos narius. Visi buvo ištremti į Centrinė Aziją, Kazachstaną. Čečėnai, ingušai, kalmukai, karačiai, Krymo totoriai. Per dešimt tautų buvo visiškai nušluotos."
Normanas Deivisas: "Nors daug didesni savo apimtimi, sovietų tremtiniai buvo labai panašūs į SS. Aprašai tiesiog baisūs. 60-70 žmonių uždarame gyvuliniame vagone, be jokių sanitarinių patogumų, tik su skyle grindyse. Žmonės buvo sugrūsti, kad turėjo stovėti, atsisėsti negalėdavo. O sustojus traukiniui iš jo iškeldavo šimtus pakeliui mirusių kūnų."


1945 m. gegužę sąjungininkai nugalėjo Hitlerį. Ši siaubinga filmuota medžiaga buvo parodyta Vakaruose.
Nacių koncentracijos stovykla po išlaisvinimo. Bet tik nedaugelis suprato, ką iš tiesų matė. Stovykla buvo ruošiama naujiems kaliniams. Sovietai nesunaikino nacių stovyklų. Po karo jie naudojo jas toliau.
Kristoferis Byzlis [istorikas, Europos Parlamento narys, JK]: "Stalino susitarimas su Vakarais buvo juntamas Europoje dar 50 metų. Nors galima sakyti, kad nusikaltimų pobūdis buvo panašus, politinės pasekmės pasibaigus karui šioms dviem diktatūroms labai skyrėsi." Pasekmės buvo skirtingos ir Vakarų be Rytų Europos gyventojams. Inesa Vaidere [Europos Parlamento narė, Latvija]: "Sovietų Sąjunga į okupuotos Baltijos šalis atkėlė daug etninių rusų. Taip ji akivaizdžiai pažeidė Ženevos konvenciją, draudžiančią civilių perkėlimą į okupuotas šalis. Pavyzdžiui, 1945 m. sovietų pareigūnai ginklu išvarė mano senelius iš namų. Paskui patys ten apsigyveno su savo šeimomis."
Kremlius strategiškai vykdė etninį valymą Baltijos šalyse, siekdamas, kad didžiausiuose mietuose dauguma sudarytų rusų naujakuriai. Estai, latviai ir lietuviai buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir ištremti į Sibirą. Mažytės Baltijos tautos atsidūrė ties išnykimo riba. Trėmimai, egzekucijos ir kankinimai milijonams žmonių virto pokario realybe. Koncentracijos stovyklos pasklido po Europą ir Sibirą. Dažnoje iš jų su žmonėmis buvo atliekami medicinos eksperimentai. Butugyčago stovykloje, Magadane, KGB tūkstančius žmonių tyrinėjo kaip jūrų kiaulytes ir atlikinėjo bandymus su žmogaus smegenimis. Dauguma kalinių bandymų metu dar buvo gyvi.
Visa tai vyko jau įveikus nacizmą ir pastačius paminklus jo aukoms. O sovietinių mirties stovyklų aukos gulė į sunumeruotus kapus. Čia nėra jokio paminklo, tiktai krūva nužudytųjų batų. Taro jų ir vaikiškų batų. Pasijutęs visiškai nebaudžiamas, pokarinis KGB ėmė terorizuoti gyventojus, netramdydamas žvėriškiausių savo instinktų. Kas buvo tie žmonės, kurie taip žvėriškai elgėsi? Susipažinkite su vienu iš jų. Skandalingasis Janis Dzintars. KGB tardytojas sovietų okupuotoje Latvijoje. 

Ypač išgarsėjęs žiaurumu prieš moteris. Aukų liudijimai tapo klaikų jo tardymą paveikslą. Moterys būdavo 29 valandų be perstojo mušamos ir kankinamos kelių KGB pareigūnų. Ne kiekviena galėjo iškęsti.
Žlugus Sovietų Sąjungai, Dzintars pabėgo į Rusiją. Kremlius atsisako jį išduoti ir vadina garbingu veteranu. KGB veteranai persekiojo ir kankino nekaltus žmones. Jie saugojo mirties stovyklas, kur buvo išžudyti milijonai kalinių, tūkstančiai iš jų po šiurpių medicinos eksperimentų su jais. Daugelis šių mirties stovyklų veteranų tebėra gyvi. Skirtingai nei jų kolegos iš SS, jie didžiuojasi tuo, ką darė. Didžiuojasi Sovietų Sajunga, leidusia jiems taip elgtis.

VLADIMIRAS PUTINAS [BUVĘS KGB PAREIGŪNAS]: "PIRMIAUSIA REIKIA PRIPAŽINTI, KAD TARYBŲ SĄJUNGOS ŽLUGIMAS BUVO DIDŽIAUSIA AMŽIAUS GEOPOLITINĖ KATASTROFA... "
Borisas Sokolovas: "Niekam nesinori pripažinti, kad jo protėviai buvo paprasčiausi nusikaltėliai. Manu, čia visa esmė."
Andrė Bri [Europos Parlamento narys, Vokietija]: "Manau, kad Rusija, kaip Sovietų Sąjungos įpėdinė, yra įpareigota nuodugniai ištirti savo sistemos nusikaltimus ir jų pobūdį. Bet, atrodo, jie iki šiol nėra pasirengę ir nesugeba to padaryti." Valdant Gorbačiovui ir Jelcinui, Sovietų Sąjungos nusikaltimai bent jau nebuvo reklamuojami.
Kristoferis Byzlis: "Valdant prezidentui Putinui, matome visai kitokį požiūrį. Tam tikra prasme, Rusija seka Sovietų Sąjungos pėdomis ir kiekvienas Sovietų Sąjungos puolimas jai yra šiuolaikinės Rusijos puolimas. " Vojciechas Rožkovskis [Europos Parlamento narys, Lenkija]: "Rusų identitetas suformuotas jausmo, kad esi didelės imperijos dalis. Praradę savo imperija jie nebegalės likti tokie patys."
Natalija Lebedeva: "Tas nevisavetiškumo, tutinio pažeminimo jausmas, kuris buvo gajus Vokietijoje po Pirmojo Pasaulinio karo, o mus apėmė sugriuvus Sąjungai, yra derlinga dirva naujiems nacistams. Būtent tai nuvedė Vokietiją į fašizmą."
Borisas Sokolovas: "Į valdžią atėjus Putinui, nuo atrojo Čečėnijos karo pradžios, iš viršaus prasidėjo masinė ksenofobinė propaganda. Ir žmonės pajuto neapykantą užsieniečiams, kitakalbiams, kitatikiams." Dar sykį buvęs Rusijos krašto apsaugos ministras Radionovas: "Praktiškai visos Rusijos informavimo priemonės veikia prieš Rusiją ir jos žmones, nes yra žydų mafijos rankose."
Ponas Rogozinas vadovavo Rusijos delegacijai Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje. Jis keletą kartų išsakė susirūpinimą dėl fašizmo atgimimo Europoje. Namuose jo darbotvarkė kiek kitokia.
Priešrinkiminė jo partijos reklama.

Kurjanovičius: "Aš Valstybės Dūmos LDPR frakcijos narys. Mano vardas Nikolajus Kurjanovičius. Esu saugumo komiteto narys. Norėčiau pasveikinti visus Rusijos nacionalpatriotus. Šlovė Rusijai! "


Nacių pasveikinimas Rusijos parlamente. Jei manote, kad toliau nueiti negalima, klystate.
"Mus suėmė Rusų nacionalsocialistai". Šis siaubingas filmas - vienas iš šimtų, patalpintų Rusijos nacionalsocialistų tinklalapyje. Kai jis pakliuvo į pirmuosius pasaulio žiniasklaidos puslapius, Rusijos valdžia pagaliau uždarė nacių svetainę, pavadinę ją Amerikos provokacija. Viskas buvo paversta farsu, abejojama dėl filmo autentiškumo. Deja, šiuose vaizduose užfiksuotos žmogžudystės, pasirodo, yra tikros.
Kasmet jų vyksta šimtai visoje Rusijoje. Žmonijos tragediją paversti farsu Rusijoje tapo norma. Šaipytis iš Ukrainos bado arba žydų holokausto - normalu. Todėl, kad žudynės gali būti pateisinamos, ypač jeigu jos išvalo visuomenę.
Radko Mladičius, karo nusikaltėlis, nužudęs 8300 žmonių. Dimitrijus Rogozinas, Rusijos ambasadorius prie NATO.

Žmogžudžiai tampa didvyriais. Masiniai žudikai - apdovanoti veteranai. Jaunimas mokomas, kad tų žmonių nusikaltimai žmonijai yra didvyriški poelgiai. Todėl nieko nestebina, kad tie nusikaltimai kartojasi.
Katynė, Rusija; Lvovas, Ukraina; Vinica, Ukraina; Tartu Estija... Europa dabar turi galimybę pasmerkti šiuos nusikaltimus ir reikalauti išduoti tuos, kurie juos vykdė. Tačiau dvejoja. Kodėl?
Nikolasas Vertas: "VISI ŽINO, KAIP EUROPA PRIKLAUSO NUO RUSIJOS DUJŲ, KURO. MES PUIKIAI ŽINOME, KODĖL JI NEGALI PRIEŠINTIS RUSIJAI." Girts Valdis Kristovskis [Europos Parlamento narys, Latvija]: "Deja, Europa ir toliau žiūri pro pirštus į sovietų nusikaltimus, masines žudynes ir nepaiso milijonų aukų." Michaelis Galeris [Europos Parlamento narys, Vokietija]: "Visos aukos turi vienodą teisę išvysti nusikaltimų kaltininkus teisiamus ir nubaustus."
Normanas Deivisas: "Tačiau pasaulis veikia ne taip. Pavyzdžiui, Katynės atvejis. Daugelio tų sovietų pareigūnų, šaltakraujiškai šaudžiusių žmones, vardai ir adresai dabar labai gerai žinomi. Bet jei kada nors būtų pradėtas tyrimas, tiems žmogžudžiams užtektų nuskristi į Didžiąją Britaniją ir jie būtų saugūs, nes šioje šalyje tai nelaikoma karo nusikaltimu." Ir kiti sovietų nusikaltimai nelaikomi nusikaltimais. Jų aukos tyliai miršta. Nesulaukusios nei paguodos, nei teisingumo. Šiedu dalykai Europos Sąjungoje skirti kitų karų aukoms.

Žvelgiant į šį pilką paminklą pačiame Europos centre, peršasi mintis - jie čia stovi todėl, kad giliai širdyse dauguma europiečių tebetiki tuo, ką taip atkakliai teigė šiedu vyrai: "SILPNESNIŲ TAUTŲ ŽŪTIES NEGALIMA VADINTI NUSIKALTIMU, NES PAŽANGESNĖS TAUTOS GALI KURTI GERESNĮ GYVENIMĄ." Kol ši idėja gyva ir kol šių dviejų vyrų šmėkla vaidenasi Europai, bus labai sunku skirtingoms jos tautoms išties susivienyti."