2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Pristatau Milana Minajev'os režisuotą dokumentinį filmą "Borisas Nemcovas" bei jo tekstinę versiją



Pristatau Milana Minajev'os režisuotą dokumentinį filmą "Borisas Nemcovas" bei, kaip kad jau tapo įprasta ir vos ne tradicija, tekstinę filmo versiją bei keletą sustabdytų kadrų. Sėkmės plečiant žinių akiratį :)



Maskva, Kremlius. Anapus Raudonos sienos, savo darbo kabinete, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. O šiapus – dešimtys tūkstančių žmonių.
Jie telkiasi prie tilto, ant kurio vos per 100 metrų nuo Kremliaus sienos buvo nužudytas žmogus, svajojęs apie Rusiją be Putino. Jo vardas – Borisas Nemcovas. Apie jį sakoma, kad jis galėjo tapti prezidentu.
2015 – ųjų vasario 27 – oji, maždaug pusvalandis iki vidurnakčio. Borisas Nemcovas su drauge eina per Raudonąją Aikštę jo namų link. Jie žingsniuoja didžiuoju Maskvos upės tiltu. Nueina kelias dešimtis metrų ir nuaidi pirmas šūvis – į nugarą... Žudikas šovė 6 kartus: 4 kulkos pataikė į galvą, širdį, kepenis ir skrandį. Nuo gautų sužeidimų Borisas Nemcovas mirė vietoje. [Aleksej Navalnyj – politikas, visuomenės veikėjas, „Pažangos partijos“ primininkas]: „Kokį kitą žmogų buvo galima nužudyti, kad šokas ištiktų visus: ir liberalus, ir neliberalus, ir valdžią, ir opoziciją?“ [Vladimir Bukovskij – vienas iš SSRS disidentinio judėjimo pirmininkų, žmogaus teisių gynėjas]: „Joks kvailys niekad nežudys aukos Raudonojoje Aikštėje, nebent – su Kremliaus sankcija“. Tyrimas vyksta operatyviai – jau po savaitės rasti įtariami žudikai. Sulaikyti 5 žmonės ir visi jie iš Čečėnijos. Spėjama, kad žudikas, Zauras Dadajevas, buvęs Čečėnijos pulko „Sever“ bataliono kovotojas. Jis iškarto davė parodymus ir prisipažino. [Vadim‘as Prochorov‘as - advokatas]: „Kiek man žinoma, vėliau, kai iki jo prasibrovė advokatai, neva pakviesti giminaičio, o aš įtariu, kad Čečėnijos Respublikos vadovybės, šių parodymų Zauras Dadajevas oficialiai atsisakė“. Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas, pasirodo, kad su įtariamu žudiku yra pažįstamas asmeniškai.netrukus po Dadajevo sulaikymo, savo socialinio tinklo paskyroje jis rašo: „Pažinojau Zaurą kaip tikrą Rusijos patriotą, esu tvirtai įsitikinęs, kad jis ištikimas Rusijai ir pasiruošęs gyvybę paaukoti už tėvynę“. Borisas Nemcovas gyvybę paaukojo už laisvą, teisinę, demokratinę valstybę. Tokioje Rusijoje jis norėjo gyventi. [Grigorij Javlinskij – ekonomistas, partijos „Jabloko“ įkūrėjas]: „Koks šio nužudymo tikslas? Vienas iš tikslų? Ogi parodyti, kad neliečiamųjų nėra: ką reikės, tą ir nužudysim.“     

[Raisa Nemcova – Boriso Nemcovo pirmoji žmona]: „kai susipažinome, jam buvo 23 – eji, o man – 26 – eri. Pažintis visai neromantiška: valgykloje, eilėje. Kai Bore įžengė valgyklon – visos aiktelėjo. Turiu galvoje merginas buvusias greta. Jaunuolis nepaprastai gražus: labai ryškios išvaizdos, akys kaip migdolai, didžiulė kupeta plaukų ir barzda. Mes apstulbom: toks gražus jaunuolis ir dar aukštas...“ 400 km. nuo Maskvos Gorkio (Žemutiniame Naugarde) mieste gyvena Borisas Nemcovas. Čia jis aukso medaliu baigia mokyklą. Vienoje iš klasių, mokyklos muziejuje, yra net Boriso Nemcovo nuotraukų. Gorkio (Žemutinio Naugardo) universitete Nemcovas įgijo radiofizikos specialybę. 26 – erių jaunasis mokslininkas tampa mokslų kandidatu. [Raisa Nemcova]: „Mokslu tada jis užsiėmė stropiai. Buvo taip įsitraukęs, kad apie nieką kitą be mokslo nė nekalbėdavo ir man pasakodavo ką nuveikė: kokį darbą parašė, kokia mintis jam atėjo į galvą – kalbėdavo tik apie mokslą“. Tai 2003 – ųjų kadrai. Borisas Nemcovas atvyko į Žemutinį Naugardą vienai iš televizijos programų papasakoti apie savo vaikystę ir jaunystę. [Borisas Nemcovas]: „Čia geriausiais mano gyvenimo metais gyveno 7 žmonės. Atkreipkite dėmesį, šioje teritorijoje... 28 kvadratinių metrų plote gyveno 7 žmonės“. Kai Borisui Nemcovui buvo šešeri, su mama ir vyresniąja seserimi iš kurortinio Sočio miesto jis persikėlė į Gorkį. Net kai sesuo ištekėjo, Borisas vedė ir abi šeimos susilaukė vaikų, visi ir toliau gyveno 28 kvadratinių metrų bute. [Borisas Nemcovas laidai apie savo jaunystę]: „Galiu parodyti vietą, kur parašiau disertaciją. Štai virtuvė – erdvi, kokių 6 kvadratinių metrų ploto. Bet čia dar niekai: dalį disertacijos aš rašiau, pavyzdžiui čia (tualete :) ). Prašom užeiti. Čia buvo toks krėslas, o štai ir jis. Ramiai čia sau sėdi ir rašai, niekas netrukdo. Ko daugiau reikia ?“ [Raisa Nemcova]: „Aš mėgau sportuoti ir Bore mėgo. Tuo metu jis susižavėjo tenisu. Pakvietė ir mane. Visi fizikos instituto mokslininkai mėgo tokias sporto šakas kaip: alpinizmas, kalnų slidinėjimas, banglentės, lauko tenisas. Jis vertė mane bėgioti ir daryti prisitraukimus. Kartą bėgam su juo per mišką, o mums iš priekio – jo instituto vaikinai. Jie sako: „Bore, argi tokias merginas galima versti bėgioti?“ Darydavom ant skersinio prisitraukimus. Man, deja, pavykdavo tik tris kartus. O Bore prisitraukdavo 25 ar 30 kartų. Jis buvo labai sportiškas vaikinas“.
1932 – aisiais Stalinas Žemutinį Naugardą pervadino Gorkiu. Užsieniečiams jame, kaip daugelyje kitų Rusijos miestų, lankytis buvo draudžiama. Gorkis plačiai išgarsėjo tada, kai ten iš Maskvos buvo ištremtas atominės bombos kūrėjas, kovotojas su sovietų režimu, Nobelio taikos premijos laureatas, akademikas Andrejus Sacharovas. Borisas Nemcovas su juo padarė vienintelį gyvenime interviu: abu fizikai aptarė atominės šiluminės jėgainės statybų mieste pavojų. Ji buvo statoma jau 10 metų. bet visiems Gorkio gyventojams šis klausimas tapo ypač aktualus 1986 – aisiais. Tais metais Černobylyje įvyko didžiausia istorijoje atominės elektrinės avarija. Sprogo vienas iš reaktorių. Katastrofa pareikalavo daugiau nei 4 000 žmonių gyvybių. [Jevgenija Albac – politologė, „The New Times“ vyriausioji redaktorė]: „Tuo metu Gorkyje prasidėjo demonstracijos prieš atominę elektrinę. Viena iš protestuotojų buvo Boriso mama.“ [Boriso mama]: „Aš Borisui visąlaik sakydavau: „Bore, juk tu radiofizikas.“, - o jis „taip, suprantu, bet ką man daryti?“, - sakau „ką nors daryk. Mesk į šalį savo mokslą“. Jis parašė straipsnį: „Kodėl aš prieš atominę elektrinę?“ Ir išdėstė ten argumentus. Po to, žmonės sujudo: jam tiesiog nedavė ramybės“. [Jevgenija Albac]: „Ir tokiu būdu Bore atsidūrė gatvėje. O būdamas labai ryškus, gražus ir patrauklus žmogus, tai iškarto tapo šio protesto judėjimo lyderiu“.
Nuo 1985 – ųjų Sovietų Sąjungai vadovavo Michailas Gorbačiovas. 1987 – aisiais šalyje prasidėjo pertvarkos ir viešumo epocha: buvo leista kritikuoti socializmo trūkumus. Borisas Nemcovas įsitraukė į protestus, nusprendė balotiruotis į Aukščiausios Tarybos deputatus. Drauge su kitais kandidatais dalyvavo televizijos debatuose. [Nina Zvereva – žurnalistė, Boriso Nemcovo patikėtinė (1988 - 1996)]: „Jis viskuo skyrėsi nuo partijos kandidatų ir kitų. absoliučiai viskuo: savo garbanotais plaukais ir megztinį jis turėjo tik vieną, ir tą ne savo. O eteris, žinoma, tiesioginis. Staiga jis padaro pauzę ir sako: „Tiek žmonių čia visko žada. Daugybė garbių žmonių žada. O aš, priešingai, pažadų nedalysiu. Duosiu tik vieną – aš nemeluosiu“, - Pasakė, pažiūrėjo į kamerą iš padilbų, - „Galiu pažadėti tik vieną – aš nemeluosiu“. Tai buvo genialu“. Borisas Nemcovas laimėjo per rinkimus ir tapo Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
1991 – ųjų rugpjūtis. Maskvoje pučas. Siekdami išvengti Sovietų Sąjungos subyrėjimo, keli aukščiausieji šalies vadovai nusprendžia nušalinti nuo valdžios SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Į sostinę įvedama kariuomenė. Prieš pučistus stoja Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas. Maskviečiai organizuoja vyriausybės rūmų gynybą. Borisas Nemcovas su žmona tuo metu atsitiktinai atsidūrė Maskvoje. [Raisa Nemcova]: „Bore tuoj pakilo ir nubėgo prie vyriausybės rūmų. O aš bėgiojau iš viešbučio prie vyriausybės pastato ir atgal. Labai nerimavau. Maniau, kad nutiks kas nors baisaus. Tai truk tris dienas. Bėgiojau ten ir atgal. Mačiau paskutinį mitingą, kai Jelcinas stovėjo tribūnoje, o liaudis jį sveikino. Ir Bore buvo toje tribūnoje“. Kariuomenė palaikė Jelciną. Visus pučo organizatorius suėmė. Jelcinas laimėjo.
Pagaliau atsirado vilties sukurti laisvą demokratinę valstybę.
Sovietų Sąjunga išsilaikė dar pusmetį. Borisui Jelcinui reikėjo žmonių, kuriais galėtų remtis. Borisą Nemcovą jis paskiria Žemutinio Naugardo gubernatoriumi. [Borisas Jelcinas – Rusijos Federacijos prezidentas (1991 - 1999)]: „Aš juo pasitikiu. Tikiu, kad jis eis demokratijos keliu. Tai – neabejotina. Vertinu jo protą, atsakomybę ir, žinoma, aktyvumą.“
1991 – ieji. 32 metų Nemcovas – jauniausias Rusijos politikas ir pirmasis Rusijos gubernatorius. [Viktor Lysov – politologas, Žemutinio Naugardo srities administracijos ryšių su visuomene ir žiniasklaida departamento vadovas (1991 - 1996)]: „Tai buvo tikrai netikėtas sprendimas: paskirti Nemcovą gubernatoriumi. Visiškai netikėtas sprendimas. Vaikinas be patirties. Na ir kas, kad politikas, na ir kas, kad demokratas? Nieko. Ištisa sritis su 3,5 mln. gyventojų užgriūva tau ant pečių“.
1991 – ieji. Rusijoje ekonominė krizė: tuščios parduotuvių lentynos, dauguma įmonių bankrutuoja, milžiniški algų įsiskolinimai. Siaubinga socialine ir ekonomine padėtimi pasipiktinę žmonės išeina į gatves protestuoti. [Borisas Nemcovas (1991 -ieji)]: „Ši santvarka visiškai neefektyvi, kreivų veidrodžių karalystė, jau nugrimzdo į praeitį“. [Viktor Lysov]: „Jis jau suprato ką reikia daryti. Reikia atidaryti miestą: kviesti užsieniečius, vykdyti privatizaciją. O tuo pat metu, galvoti apie tai, kaip liberalizuoti kainas“. [Nemcovas (1991 – ųjų lapkričio 14 - oji)]: „Teks imtis nepopuliarių priemonių. Mes susidursime su būtinybe skubiai aprūpinti maisto produktais su staigiu kainų kilimu, kuris jau prasidėjo, su galimu nedarbu ir taip toliau“. Jaunas simpatiškas gubernatorius susitinka su gyventojais, įtikinėja juos, kad reformos Žemutinio Naugardo srityje skausmingos, bet būtinos. Darbui regione Borisas Nemcovas pasikviečia žinomą ekonomistą Grigorijų Jevlinskį: „mūsų užduotis buvo sugalvoti kaip tokiomis sąlygomis palengvinti gyventojų dalią. Bet kartu ir sukurti prielaidas laisvos rinkos ekonomikos plėtrai. Mes nupirkome labai daug naftos. Naftą laikėme, o benzino kaina augo. Buvome apsirūpinę. Buvo ir dar visa eilė priemonių. Pavyzdžiui, mažoji privatizacija, kurios niekas niekur nenorėjo imtis. O mes pamėginome. Norėjome parduoti sunkvežimius, mikroautobusus, autobusus. Kitaip tariant, skatinti privačią iniciatyvą“. Pirmą kartą Žemutinio Naugardo srityje privatūs asmenys gavo galimybę įsigyti sunkiųjų ir keleivinių autotransporto priemonių. Sunkvežimius, autobusus ir mikroautobusus nuspręsta pardavinėti atviruose aukcionuose. 1994 – aisiais Žemutinio Naugardo automobilių gamykloje pradėta liaudies automobilio Gazel serijinė gamyba. Automobilis pavadintas Jelcino garbei: GAZ – tai gamyklos pavadinimas, o EL – pirmosios dvi prezidento pavardės raidės. Nebrangi tėvyninė mašina – sėkmingiausias Rusijos automobilių pramonės projektas. [Borisas Nemcovas]: „Man atrodo, kad darbo pasidalijimo požiūriu, taip pat ir pasauliniu mastu, natūralus ir suprantamas būtų šūkis: paversti Žemutinį Naugardą Rusijos Detroitu“. Borisas Nemcovas supranta: svarbu, kad šis regionas būtų patrauklus ne tik užsienio verslininkams, bet ir pasaulio politiniam ir kultūros elitui. Į Žemutinį Naugardą atvyksta Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Džonas Meidžoras. Jaunas Rusijos politikas reformatorius savo mieste priima ir buvusią Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Tečer. Vizito programa turininga: ekskursija po miestą, apsilankymas įmonėse ir parduotuvėse... Mieste vyksta Maskvos kino festivalio dienos. Žinoma, atvyksta ir garsenybių (kaip kad Ričardas Giras).
1993 –ieji, Rusijoje – konstitucinė krizė. parlamento ir prezidento konfrontacija baigiasi kariuomenės įvedimu ir vyriausybės rūmų, kuriuose užblokuoti Jelcino priešininkai, šturmu. Borisas Jelcinas lieka valdžioje. Jau po dviejų mėnesių šalyje priimama nauja konstitucija, suteikianti prezidentui ypač plačius įgaliojimus. Borisas Nemcovas remia prezidentą. [Viktor Lysov]: „Paskui, 1994 metais, čia atvažiuoja Borisas Nikolajeviečius... Prezidentas ima ir išsiveža Nemcovą su savimi. atgal jį parvežė labai prastos būklės. Jis nepakelia alkoholio. Jam sunku atlaikyti tokį kiekį, kokį buvo priverstas išgerti. Prezidentui juk neatsakysi“. [Nina Zvereva]: „Taip jau nutiko, kad aš paklausiau apie Borisą, apie tai, kaip vertinamos Žemutinio Naugardo reformos. O Jelcinas atsakė: „Taip, laikas jam į prezidentus taikyti““. [Borisas Jelcinas]: „Jis taip išaugo, kad jį jau galima kelti ir į prezidentus“. Pats Jelcinas sunkiai suvaldo padėtį šalyje. Federacinio Centro kontrolės atsikrato visa Respublika. Čečėnija su Džocharu Dudajevu priešakyje, reikalauja nepriklausomybės. Atsakydamas į tai Kremlius į Respublikos teritoriją įveda kariuomenę. Nemcovas pasisako prieš karo veiksmus. [Grigorijus Jevlinskis]: „Nuo pat karo pradžios jis atsidūrė labai dviprasmiškoje padėtyje: jis buvo prieš karą, bet kaip administracijos vadovas svarbaus regiono, iš kurio daug žmonių vyksta į Čečėniją, buvo atsakingas, kad žmonės ten vyktų. Jam teko kalbėtis su tėvais, kurie gaudavo sūnų palaikus karstuose. O tų karstų buvo labai daug“. [Nemcovas]: „Negalime leisti, kad į Rusiją plūstų cinkuoti karstai su mūsų vaikais, mūsų broliais. Manau, jog būtina įvesti labai griežtą blokadą. Banditų formuotės, ginkluotos formuotės turi būti lokalizuotos, kad banditizmo vėžio metastazės neišplistų visoje šalyje“. Federacijos pajėgos patyrė didžiulių nuostolių. Vien oficialiais duomenimis, per karą Čečėnijoje žuvo apie 6 000 Rusijos kariškių. [Vladimiras Žirinovskis – Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas, Rusijos liberalų demokratų partijos pirmininkas]: „O jis užėmė poziciją: atleisti, užbaigti ir taip toliau... Klausyk, ten žudo žmones. Už ką atleisti? Basajevas vien Budionovske nužudė dešimtis žmonių, o visame Kaukaze žuvo šimtai ir tūkstančiai. O jis „ne ne, karas blogai“. Kas gi sako, kad karas gerai? Bet jį reikia baigti: sunaikinti smogikus ir tuos banditus. O jis norėjo tuo išgarsėti“. Kaip sustabdyti karą ir ar tęsti Čečėnijoje karo veiksmus, Borisas Nemcovas aptarė su Vladimiru Žirinovskiu, vieno iš pagrindinių televizijos kanalo tiesioginiame eteryje. Šis aptarimas liko žiūrovų atmintyje ilgiems metams...
[Dmitrij Muratov – laikraščio „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius]: „Ką padarė Nemcovas tuo metu, kai karo suirutė jau pradėjo ristis per visą šalį? Nepaisant to, kad oficialiai ir neoficialiai buvo vadinamas Boriso Jelcino įpėdiniu, jis (1996 – aisiais) prigrūdo pilną GAZEL‘ę surinktų parašų. Borisas Nemcovas atvežė milijoną parašų už karo nutraukimą“. [Nemcovas]: „Prezidentui pranešiau, kad Žemutinio Naugardo srityje surinktas milijonas parašų. Jis pasakė, kad suprantąs kokie svarbūs jam tie parašai ir pažadėjo dėti visas pastangas, kad karas būtų baigtas“. [Grigorijus Jevlinskis]: „Prisimenu kaip Jelcinas tuo metu sureagavo į tuos parašus. Jis pasakė: „tai Nemcovo populizmas!“ Taip pasakė Jelcinas“.
Artėjant 1996 – ųjų rinkimams, prasidėjo aktyvios kariaujančių pusių derybos. Į Čečėniją Borisas Jelcinas pasiima, ko gero, atkakliausią karo priešininką, Žemutinio Naugardo gubernatorių Borisą Nemcovą. Rugpjūtį Rusijos ir Čečėnijos atstovai jau pasirašo taikos sutartį. Rusijos prezidentas vis dar tiki Borisu Nemcovu. [Grigorijus Jevlinskis]: „Jis buvo to laikotarpio simbolis: nepaprastai atviras (toks jis gyvenime ir liko), tryško energija, laisve (mėgavosi ta laisve begalo visomis jos apraiškomis) ir buvo beprotiškai žavus, gražus, energingas, pašėlęs, jei galima taip sakyti, jis išvis buvo nuostabus“.
1996 – ieji. Šalyje begalo sunki ekonominė padėtis. Komunistai turi daugumą parlamente. Tikėti, kad Jelcinas laimės per artėjančius rinkimus, praktiškai neįmanoma. Boriso Jelcino sveikata nekokia. Nepaisant to, kad likus pusmečiui iki rinkimų, Jelcino reitingas neviršija 6%, jis nusprendžia kandidatuoti į prezidentus. Borisas Nemcovas jį palaiko. [Borisas Nemcovas]: „Mūsų sritis, o juo labiau Žemutinis Naugardas, paprastai balsuoja demokratiškiau negu kiti Rusijos regionai, bet norint padidinti tikimybę laimėti šiuos prezidento rinkimus, reikia nuveikti didžiulį darbą ir ne tik valdžios atstovams, bet visiems kam Rusija brangi“. Visos jėgos mestos rinkimų agitacijai: Jelcinas susitinka su gyventojais, važinėja po rinkimus. Rusijos rinkėjai to dar niekada nebuvo regėję. Unikalios Jelcino rinkimų kampanijos rezultatas – jo pergalė ir 5 infarktas.
Jelcino pergalė prezidento rinkimuose pati savaime niekaip negalėjo pagerinti padėties šalyje: naftos kainos krinta, pinigų biudžete nėra, nėra iš ko mokėti algas. Reikia reformų, bet tais, kurie anksčiau jas vykdė liaudis nebepasitiki. O Borisas Nemcovas jau gerai žinomas toli už srities ribų. Jis tampa vis populiaresniu politiku... Sklinda gandai, kad Nemcovą tuoj paskirs į vyriausybę. [Raisa Nemcova]: „Bore buvo visų mėgstamas, o vyriausybė negalėjo pasigirti populiarumu. Svarstėm, kad tik tapęs ministru pirmininku, jis galėtų bent ką nors pakeisti. O jei būsi pavaduotojas – tave ten suės“. Persikelti į Maskvą ir užimti vyriausybės vicepremjero pareigas, Borisą Nemcovą įkalbinėjo Boriso Jelcino duktė Tatjana. Ir visų netikėtumui jis sutiko. [Michail Fridman – „Alfa grupės“ konsorciumo stebėtojų tarybos pirmininkas]: „Paklausiau jo: „Bore, paaiškink man, kaip tai atsitiko? Kieno čia mintis? Juk pats man su tokiu įkarščiu įrodinėjai, kad toks poelgis beprasmiškas.“ Ir išgirdau Borei būdingą atsakymą: „Supranti, atvažiavo Tania. Užėjo pas mane į kabinetą, pravirko ir ėmė kalbėti, kad tėčiui labai sunku, kad jam reikia pagalbos, kad jis blogai jaučiasi ir be patikimų, dorų žmonių – nesusidoros. Na ką gi aš galėjau padaryti? Juk negalėjau jai atsakyti. Man taip jos pagailo“. Žmogiškos aplinkybės jam visada buvo lemiamos ir imdavo viršų. Politikas tikriausiai taip elgtis neturėtų, bet kaip žmogus, kaip draugas, jis pasielgė teisingai“.
1997 – ieji. „Jaunųjų reformatorių vyriausybė“, - taip pavadino 1997 – ųjų kovą suformuotą ministrų kabinetą. Vyriausybės vicepremjerai: Anatolijus Čiubaisas ir perspektyviausias 10 – ojo dešimtmečio politikas, 37 – erių Borisas Nemcovas. [Alfred Koch – Rusijos Federacijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas. Rusijos valstybės turto fondo pirmininkas (1996 - 1998)]: „Iš pradžių jam net buto nedavė. Gyveno jis pas mane, mano namuose. Vilkėjo mano marškinius, gyveno mano vyresniosios dukters kambaryje, o ji – kitame kambaryje kartu su jaunesniąja. Štai taip. Be to, gyvenome paprasčiausiame stalininiame name be apsaugos, be durininko“... [Raisa Nemcova]: „Prieš važiuodamas į Maskvą užimti pirmojo vicepremjero pareigas, Bore susitarė dėl būsimos algos. Kai ten nuvažiavom, paaiškėjo, kad alga visai ne tokia, dėl kokios buvo tartasi. Apsigyvenom užmiesčio name ir pradėjau gauti sąskaitas. Reikėjo mokėti už namą. Pažiūrėjau ir sakau: „Bore, kaip aš galiu sumokėti, jei tavo tik tokia alga?“ Tada buvau priversta susitikti su Tatjana Djačenko. Pasakiau jai: „Tatjana, kaip jūsų nuomone turėčiau apmokėti, bent sąskaitas už namą jei mūsų alga tik tokia? Gal siūlote mums iš karto imti kyšius?“ Man regis, po to, alga pasikeitė“. Borisas Nemcovas, trečias asmuo valstybėje, iškart po prezidento ir premjero, bet kaip atrodo trečioji šalies ponia – praktiškai nežino niekas. [Raisa Nemcova]: „Jūs klausiate kodėl aš nevaikščiojau į priėmimus? Neturėjau tam tinkamų drabužių. O ten lankėsi puošniai apsirengusios damos. Pavyzdžiui, vykdama oficialaus vizito į Japoniją, visą garderobą pasiskolinau iš draugės. Štai taip“.
Boriso Nemcovo įgaliojimai vyriausybėje – didžiuliai. Jis atsakingas už reformas vos ekonomikos srityse. [Oleg Sysujev – Rusijos Federacijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1997 – 1998), „Alfa banko“ direktorių tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas]: „Sąlygos bu tokios: naftos kaina svyravo ties 12 dolerių už barelį, algos biudžetiniams darbuotojams vėlavo apie 3 mėnesius, pensijos – irgi, todėl buvo suformuota „kamikadzių“ vyriausybė. Taip ją ir vadino. Kamikadzių vyriausybės nariai tokiomis sąlygomis, priremti prie sienos, paaukoję savo politinę ateitį ir karjerą, buvo pasiryžę daryti reformas“. [Borisas Jelcinas (1997)]: „Na ką, Borisai Jefimovičiau, labai įdomus variantas... Du jauni vyrai, judu su Čiubaisu, vyriausybėje kuriate tokią pat jauną naują komandą“. Svarbiausia vyriausybės užduotis – civilizuota privatizacija. Valstybės aktyvus parduoti ne tiems, su kuriais susitarta iš anksto, o tiems, kurie daugiau sumokės. Nemcovas tai vadina valstybinio kapitalizmo kova su banditišku kapitalizmu. Prekių ir paslaugų konkursiniai viešieji pirkimai – viena iš Nemcovo iniciatyvų. Jis reikalauja operatyvaus ministerijų vadovų darbo ir visiško skaidrumo. [Borisas Nemcovas]: „Noriu iškilmingai pareikšti: aš nuo jūsų neatstosiu. Susitikinėsim kas mėnesį tol, kol aparatas pradės veikti kaip laikrodis. Ruoškitės“. Keli stambūs verslininkai, suteikę Jelcinui finansinę paramą per prezidento rinkimus, iš jo gavo žymią valstybės nuosavybės dalį. Milijardieriai Borisas Berezovskis ir Vladimiras Gusinskis, darė prezidentui didžiulę įtaką, bet anaiptol neparėmė Nemcovo ketinimų siekti visiško ekonominių procesų skaidrumo. [Jevgenija Albac]: „Maždaug tuo metu, Borios politiniame leksikone atsiranda žodis oligarchai. Tai verslininkai, kurie yra artimi valdžiai, valdininkams. Jie perka valdžią, paperka valdininkus ir savo pinigų galia per nupirktus valdininkus, daro įtaką politinių sprendimų priėmimui. Bore pradėjo su jais kovą“. Vieno iš pagrindinių televizijos kanalų eteryje, Borisas Nemcovas kalba apie būtinybę siekti visų ekonominių procesų absoliutaus skaidrumo. [Borisas Nemcovas (1998)]: „Dabar sistema veikia taip, kad nukirtus galvą vienam oligarchui – išdyksta dviejų oligarchų dvi galvos. Todėl tikrai turi būti, kaip jūs teisingai sakote, vienodos taisyklės. Vienodos, aiškios ir skaidrios taisyklės turi galioti visiems be išimčių. O spauda ir opozicija, apskritai visi, tarp jų ir valdžios atstovai, turi gerai žinoti kas dedasi“. [Alfred Koch]: „Berezovskis ir Gusinskis tuo metu ir iki pat galo, kol Putinas jų nesutramdė, laikėsi tokios koncepcijos, kad vyriausybė atlieka stambiojo kapitalo funkciją: ką jums liepsime, tą ir darysite. O kai sakydavom, kad jie klysta, kad mes taip nedarysime, jie atsakydavo: „Jei nedarysit – pašalinsim ir paskirsim tuos, kurie darys““. [Jevgenija Albac]: „Tuo metu, kaip ir dabar, korupcija Gazprome buvoneregėto masto. Jie vertėsi viskuo: be muitų gabeno degtinę, automobilius... Ta kompanija – tai tiesiog valstybė valstybėje. Štai su tuo Borisas ir pamėgino pakariauti ir, tiesą sakant, su Boriso Jelcino pagalba, jam tuomet pavyko pasiekti trumpalaikę pergalę“. Gazpromas sumokėjo valstybei daugiamilijardines mokesčių skolas, tačiau nepalankių Nemcovui žmonių ėmė rastis vis daugiau. Bet, atrodė, kad tai jį tik skatina. [Irina Chakamada – visuomenės veikėja, „Dešiniųjų jėgų sąjungos“ viena iš vadovų (2000 – 2003)]: „Viena vertus, tai buvo romantizmas, bet kartu – ir populizmas: vos kilusi idėja iškart skelbiama be ypatingų derinimų su rimtų valdininkų aplinka... Kitaip tariant, pažeidžiamos vyriausybės rūmų subordinacijos taisyklės. Taip ir būna, kai šiek tiek susisuka galva. Jis ėmėsi visko vienu metu nieko nespėdamas pabaigti. O svarbiausia, kad su niekuo iki galo taip ir nesusitardavo. Rusija – susitarimų šalis. Taisyklių čia nėra, o prie Jelcino nebuvo ir įstatymų“. Akivaizdu, kad Borisas Nemcovas neketina siekti kompromiso su oligarchais, o šie pradeda jį atvira diskredituoti savo kontroliuojamoje žiniasklaidoje. 1998 – ųjų vasarą Rusijos finansai ir ekonomika atsiduria siaubingoje padėtyje: streikuoja šachtininkai, nėra iš ko mokėti atlyginimų, kyla tik prezidentui artimų oligarchų gerovė, ekonominės Jelcino reformos žlunga. Per metus vyriausybė dukart atsistatydina. Rusija paskelbia apie finansinių įsipareigojimų nevykdymą, rublis atpinga trigubai. Borisas Nemcovas dar kurį laiką lieka vicepremjeru, bet netrukus pats pasitraukia iš vyriausybės. [Oleg Sysujev]: „Man regis Borisas Nikolajevičius, siekdamas kaip nors apsaugoti savo valdžią, paaukojo Nemcovą. Šia prasme jis pasirodė esąs daug racionalesnis, pragmatiškesnis ir sėkmingesnis politikas už Borisą Jefimovičių“.
54 % - toks buvo jauniausio Rusijos politiko Nemcovo reitingas jo populiarumo piko metu, o šiek tiek vėliau nei po metų, jis neviršija 7%. [Jevgenija Albac]: „Borisui tai buvo sunkus metas mat galutinai paaiškėjo, kad jis netapo Jelcino įpėdiniu“. [Borisas Jelcinas]: „Gerbiami Rusijos piliečiai. Šiandien aš nusprendžiau įvardyti žmogų, mano nuomonė, pajėgų sutelkti aplink save tuos, kurių naujajame XXI – ame amžiuje laukia užduotis atnaujinti didžiąją Rusiją. Tai - Saugumo Tarybos sekretorius, Rusijos Federacijos Saugumo Tarnybos direktorius, Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Aš juo pasitikiu“. Taip Borisas Jelcinas liaudžiai pristatė naująjį ministrą pirmininką. 1999 – ųjų rugpjūtį Rusija sužino, kad yra toks Vladimiras Putinas. Iki tol jis buvo istorinių procesų ir ryškių lyderių šešėlyje, ir, tuo pat metu, visai šaliai žinomi jaunieji reformatoriai – buvęs valdžios elitas su Nemcovu priešakyje, dingsta iš televizorių ekranų. „Politiniai lavonai“, - skelbia jiems nuosprendį žiniasklaida. [Irina Chakamada]: „kas mes tokie? Lavonai. Visi lavonai. Tuomet į galvą ateina tokia mintis: „Jelcinu mes juk tikime, o jeigu mes juo tikime, jeigu jis nusprendė, kad tinkamiausias eiti premjero pareigas yra Putinas, tai kelkime Putiną į prezidentus. Gal tada ir mes prasmuksim?“ Tai buvo ciniška. Atleiskite, bet romantiška politika išvis niekam nereikalinga“.
Kartu su Putino atėjimu į valdžią, prasideda Antrasis Čečėnijos karas, o Rusijos sostinėje vienas po kito įvyksta teroro aktai: susprogdinti du gyvenamieji namai miegamajame priemiestyje ir požeminė perėja Maskvos centre. Rusijos kariuomenės veiksmus Čečėnijoje ir griežtą ministro pirmininko kursą aktyviai remia nauja Nemcovo ir jo bendraminčių partija „Dešiniųjų Jėgų Sąjunga“. Iki parlamento rinkimų – vos keli mėnesiai. Agitacinę kampaniją sutinka finansuoti Nemcovui lojalūs oligarchai, tarp jų – Michailas Fridmanas. [Michail Fridman]: „Gubernatoriaus poste jis kyšių neėmė. Bent jau kiek man yra žinoma. Jis visai nuoširdžiai gynė liberalias vertybes, laisvąją rinką ir panašiai“. [Borisas Nemcovas (1999)]: „Mes tikimės pritraukti visus savarankiškus žmones. Prisipažįstu, kad tikimės pritraukti ir moteris. Tikimės protingų žmonių dėmesio“. [Irina Chakamada]: „Tuo pat metu stengėmės pritraukti jaunimo. Apvažiavom visą Rusiją. Leidom pinigus roko koncertams. Mudu su Borisu ten buvom šokėjai. Trypėme nuo scenos: „bičiuliai, mes mylim laisvę! Mes trokštam Rusijai laisvės!“ Žodžiu – sukėlėm triukšmą“.
„Dešiniųjų jėgų sąjunga“ ir jos lyderis gauna balso teisę valstybės Dūmoje. Borisas Nemcovas grįžta į didžiąją politiką simboliškai – naujojo amžiaus išvakarėse. [Borisas Jelcinas]: „Aš atsistatydinu. Padariau viską ką galėjau“. Borisui Jelcinui 68 metai, o Vladimirui Putinui – 47 – eri. 2000 – ųjų sausį Kremliaus kabineto šeimininkas pasikeitė. Putinas eina Rusijos Federacijos prezidento pareigas. Jis kupinas jėgų ir tą demonstruoja: grumiasi ant tatamio, pozuoja ant kapitono tiltelio, leidžiasi slidėmis nuo kalno. [Sergej Kirijenko – Rusijos Federacijos ministras pirmininkas (1998), „Dešiniųjų jėgų sąjungos pirmininkas (1999 - 2000)“]: „Sprendimas priimtas – „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ palaiko Vladimirą Putiną prezidento rinkimų pirmame ture. Ir antrame, jeigu toks bus“. [Borisas Nemcovas]: „Aš susilaikiau kartu su Chakamada. Kol kandidatas į prezidentus neturi programos, o jos iki šiol nėra, kalbėti apie paramą, man regis, būtų per anksti“. Netgi neturėdamas aiškios programos, Vladimiras Putinas surinko 52% balsų jau pirmame ture. [Irina Chakamada]: „Kai Putinas tapo prezidentu, o Nemcovas – frakcijos lyderiu, jie ėmė susitikinėti. Vienas į kitą kreipėsi tu. Kalbėjosi įvairiausiomis temomis. Net apie gyvenimo stilių, apie asmeninį gyvenimą. Bore visokių juokelių mums pripasakodavo iš tų pokalbių su Putinu. Skaniai pasijuokdavom“. [Jevgenija Albac]: „Į Putiną juk niekas rimtai nežiūrėjo. Visiems jis atrodė silpnas. Manyta, kad lengvai pavyks juo manipuliuoti. Jie dar nesuprato, koks tragiškas šis pasirinkimas. Buvo naiviai įsitikinę, kad viską kontroliuoja“. [Borisas Nemcovas]: „Tie, kuriems atrodo, kad „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ taps kišenine Kremliaus organizacija, labai smarkiai klysta. Jei Kremlius krės kvailystes, mes su tuo kovosime“.
2001 – ieji, Čečėnija. Karas tęsiasi. Kovotojai separatistai atsisako paklusti naujajai Respublikos vadovybei ir jos lyderiui Achmadui Kadyrovui – vietos autoritetui, buvusiam muftijui, perėjusiam į federalų pusę. Kadyrovas – Kremliaus statytinis. Prezidentas jį paskyrė Čečėnijos administracijos vadovu, bet, iš esmės, visus sprendimus priima Vladimiras Putinas.
2002 – ųjų spalio 23 – oji. Maskva. Čečėnų kovotojai užima teatro sceną, kur tą vakarą rodomas populiarus miuziklas „Nord Ost“. Aktoriai ir žiūrovai, daugiau kaip 900 žmonių, paimami įkaitais; tarp jų maži vaikai ir paaugliai mokiniai. [turbūt vaikų motina]: „Spręskit savo problemas kaip norit, bet vaikus paleiskit“. Teroristai reikalauja išvesti iš Čečėnijos Rusijos kariuomenę. Tarp tų su kuriais jie sutinka pradėti dialogą, kovotojai nurodo Borisą Nemcovą, Iriną Chakamadą ir populiarų dainininką Josifą Kobzoną. Kobzonas ir Chakamada įneša į pastatą maisto ir vandens, išveda iš ten keletą vaikų ir tampa televizijos naujienų didvyriais, o Borisą Nemcovą įleisti pas teroristus atsisako. [Alfred Koch]: „Jam paskambino iš būstinės kažkokie valdininkai. Pasakė, jog viršuje kai kas mano, kad jam ten eiti nereikia. „ir prašom be saviveiklos. Mes vadovaujam teroro akto slopinimo operacijai. Taigi prašom be kalbų vykdyti mūsų nurodymus. Apsigręžkit ir eikit atgal““. [Irina Chakamada]: „Jeigu jis ten būtų nuėjęs, reitingais jis būtų pralenkęs Putiną“. Po 3 dienų ir naktų derybos atsiduria aklavietėje. Putinas duoda įsakymą pradėti specialiąją įkaitų išlaisvinimo operaciją. Į pastatą per ventiliacijos sistemą pripučiama migdomųjų dujų. Prasideda šturmas. Rezultatas – (oficialiais duomenimis) 130 žuvusiųjų, o neoficialiai žuvo daugiau kaip 170 įkaitų. Medicinos ekspertai pagrindine žmonių mirties priežastimi laiko dujų poveikį. [Borisas Nemcovas]: „Kodėl nebuvo karo gydytojų? Kodėl nukentėjusieji nebuvo vežami į karo ligonines? Juk kovinių dujų sudėtį ir priešnuodį joms geriausiai žino karo medikai. Žmones leisgyvius sodino į autobusus, kuriems dar ilgai teko laukti pagalbos. Mačiusieji liudija, kad į autobusus žmones laipino gyvus, o išnešdavo jau mirusius. Tokie mirties autobusai. Mes norime, kad visa tai būtų ištirta“. Kodėl žuvo tiek žmonių, niekas taip ir nesužinos. Valdžia padarė viską, kad šalis kuo greičiau pamirštų žodį „Nord Ost“. Centriniai televizijos kanalai gavo Kremliaus nurodymą: nepriminti žiūrovams apie teroro aktą. O po tragiškų įvykių, praėjus vos dviems savaitėms, Putino nurodymu įvyksta Čečėnijos tautų suvažiavimas Gudermeso mieste, Kremliaus statytinio Achmado Kadyrovo gimtinėje, pusiau sugriautuose kultūros namuose. Borisas Nemcovas važiuoja ten kaip „Dešiniųjų jėgų sąjungos lyderis“. Faktiškai jis jau opozicijos atstovas, smerkiantis agresyvią politiką ir tvirtinantis, kad Čečėnijai reikia ne prezidentinės, o parlamentinės Respublikos. [Aleksandr Ryklin – „Ježednevnyj žurnal“ vyriausiasis redaktorius]: „Salėje kilo nepritarimų šurmulys. O kai per pertrauką mes išėjom, kažkoks jaunuolis pradėjo šiurkščiai kalbėtis su Nemcovu. Paskui man pasakė, kad tai - Ramzanas, Kadyrovo sūnus. Mačiau kaip viskas vyko. Pokalbis buvo gana agresyvus. Bore kažką atsakinėjo. Jis buvo toks vaikinas, kuris žodžio kišenėje neieško jeigu jį užsipuola, bet pokalbio turinio, aš, tiesą sakant, negirdėjau“.
Kitokia nuomonė, alternatyvi pozicija, dialogo galimybė ir kitos demokratijos apraiškos pradėjo erzinti ne tik tai Kremliaus statytinius ir jų giminaičius, bet, visų pirma, patį Kremlių. Tai tapo ypač akivaizdu 2003 – aisiais. [Michail Kasjanov]: „Man gaila, kad šalyje įvyko tokios permainos. Gaila, kad viskas pasikeitė į priešingą pusę. Tiesiog nesitikėjau, kad bus tokių pokyčių. Atmosfera reformoms tapo nepalanki. 2003 – aisiais jų tempas ėmė lėtėti. Tuo metu prasidėjo ir mano asmeniniai nesutarimai su Putinu ir jau imta rengtis 2003 – ųjų rinkimams į valstybės Dūmą“. [Borisas Nemcovas]: „Tarkime, paprasti „Vieningosios Rusijos“ teiginiai: „Tegyvuoja Vladimiras Vladimirovičius Putinas“. Štai, tiesą sakant, ir visa jų programa“. [„Vieningosios Rusijos atstovai“]: „Vieningoji Rusija – čempionė!. Mūsų – niekas nepavys!“ Putino partija „Vieningoji Rusija“ buvo įkurta 2001 – aisiais. Sklandžios propagandos žiniasklaidoje dėka, 2003 – ųjų rinkimams ji pasiruošė geriau už konkurentus. „Už šalį, kurioje negėda ir patogu gyventi“, - tai „Dešiniųjų jėgų sąjungos“ rinkiminis šūkis. Nemcovą remia pažangūs milijardieriai. [Michaail‘as Chodorkovsk‘is – verslininkas, visuomenės veikėjas]: „Pasakiau jam tiesiai: „Bore, aš pasiruošęs remti „Dešiniųjų jėgų sąjungą“, bet nepasiruošęs būti jos pagrindiniu rėmėju.“ Jis atsakė: „Tai labai gerai, nes ir mums tai labai tinka. Mes nenorim, kad mūsų partija turėtų vieną svarbiausią rėmėją. Pageidautume, kad įvairūs žmonės mus visokeriopai palaikytų“. Nuostabu“. Rinkimų kampanijos įkarštyje prezidentas Putinas įsako suimti turtingiausią Rusijos žmogų, naftos kompanijos JUKOS savininką, Michailą Chodorkovskį. Visų jo įmonių sąskaitos ir aktyvai įšaldomi. [Borisas Nemcovas]: „Kokį signalą siunčia Kremlius? O signalas toks: jei užimsite nepriklausomą poziciją, ne tokią kaip mūsų, tai sodinsime jus į kalėjimą“. Būsimas Nemcovo kovos bendražygis, Vladimiras Ryškovas, 2003 – aisiais nė vienai partijai nepriklausė ir galėjo įvertinti padėtį iš šalies. [Vladimiras Ryškovas – politikas, Rusijos Federacijos Dūmos pirmininko pirmasis pavaduotojas (1997 - 1999), Rusijos respublikonų – Liaudies laisvės partijos vienas iš vadovų (2006 - 2014)]: „Kampaniją jie pradėjo kaip partija bendradarbiaujanti su valdžia. O likus maždaug mėnesiui iki rinkimų, kažkodėl nusprendė savo retoriką grįsti Putino kritika ir tuo atbaidė didžiulę dalį rinkėjų, tuo metu dar tikėjusių Putinu. Toks įspūdis, kad jie padarė visas įmanomas klaidas“. Pavyzdžiui, šis rinkimų vaizdo klipas buvo aktyviai demonstruojamas ir miesto ekranuose, ir per televiziją: „Mūsų pamatai tvirti. O svarbiausia, mes įsitikinę, kad judame teisinga kryptimi“. [Vladimiras Ryškovas]: „Buvo nufilmuotas garsusis vaizdo klipas, kuriame jie skrenda prašmatniu superlaineriu „Gulfstream“. Minkštasuoliai – iš baltos odos, nežinia kokio gyvūno, bet, matyt, reto ir brangaus, o tie kipšai tuose baltuose krėsluose kažką ten šneka: „balsuokite už mus“. Kvailumo viršūnė“. [Vladimiras Žirinovskis]: „Mes už vargšus, mes už rusus. Viskas aišku – neturtingų šalyje dauguma, rusų irgi dauguma. O Nemcovas? Už ką tu Borisai? Neaišku, nesuprantama. Partija yra, o rinkėjų nėra“. [Borisas Nemcovas]: „... Kyla rimta grėsmė Rusijos laisvei, demokratijai. Todėl be galo svarbu, kad žmonės, kuriems brangi nepriklausomybė, brangi jų ir jų vaikų ateitis, ateitų balsuoti“. Už Putino partiją balsavo didžioji dauguma – beveik 23 mln. žmonių; už Nemcovo – tik 2 mln.Per mažai, kad partija gautų vietų parlamente. Tai buvo triuškinamas pralaimėjimas. [Alfred Koch]: „Supraskite, jis nuo 1990 – ųjų nebuvo pralaimėjęs rinkimuose. Taigi 13 metų visada kuo nors buvo: buvo gubernatorius, paskui vicepremjeras, paskui frakcijos vadovas ir taip toliau. O štai 2003 – aisiais liko tik Borisas Nemcovas. Bore psichologiškai buvo labai stiprus žmogus, jis niekada nepuldavo į neviltį, visada buvo linksmas, turėjo aibes pomėgių. Jis buvo savo vertę jaučiantis žmogus“.
2004 – ieji, Sočis, Boriso Nemcovo gimtasis miestas. Jis atvažiavo čia su dukterimi savaitgaliui tam, kad nusifilmuotų aukštuomenei skirtoje televizijos programoje apie garsius žmones: jų asmeninį gyvenimą, pramogas ir pomėgius. Ir, kol kas, jokios politikos. Nemcovas užima aukštas pareigas koncerne „Neftenoj“ (jei išgirdau teisingai), yra atsakingas už statybas ir komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą. [Borisas Nemcovas]: „Vladimiro Vladimirovičiaus dėka politikas mūsų šalyje tik vienas. Jūs netgi žinote jo vardą. Visi kiti dabar gali ramiai porą metų užsidirbti pinigų“. [Raisa Nemcova]: „Verslas – ne jo sritis. Tai ne jam. Uždirbti pinigus jam neįdomu. Pinigų kalimo procesas jo nedomina. Jis kitoks, retas žmogus. Tikras maištininkas – visą laiką maištauja, vis jam kas nors ne taip. Jis neprisitaiko“. [Oleg Sysujev]: „Bore linksmas, laisvas žmogus. Jis – kaip atkištas šampanas: jam niekad nereikėjo jokios apsaugos ir visada ėjo su minia. Buvo per daug, nežinau ar galima taip sakyti, per daug laisvas žmogus“. [Michail Prochorov – investicinio fondo „Oneksim grupė“ prezidentas]: „Man toks jausmas, kad jis tiesiog išvyko paplaukioti banglente, o aš neprisidėjau. Jis tuoj grįš ir mes pasimatysime. Negaliu apie jį kalbėti būtuoju laiku. mudu pradėjom bendrauti per sportą: susitikdavom sporto salėje, o paskui paaiškėjo, kad mūsų aistra yra ta pati – vandens sporto šakos. Žinoma, ir kita bendra aistra – merginos. Konkurentai nebuvom. Veikiau, pasvarstydavom, kuris iš mūsų yra didesnis mergišius“. [Raisa Nemcova]: „moterų jis turėjo, bet kruopščiai tai slėpė. Kitų iliuzijų aš ir nepuoselėjau“... [Borisas Nemcovas]: „Po poros metų bus galima grįžti į politiką, o dabar laikas uždirbti pinigus – vaikus juk maitinti reikia. Tiesa?“ 2004 – aisiais paaiškėjo, kad Borisas Nemcovas turi antrą šeimą: sūnus Antonas, dukra Dina, o jų mama – televizijos laidų vedėja Jekaterina Odencova. Jis niekada su jais negyveno, bet vaikais visuomet rūpinosi ir juos išlaikė. [Raisa Nemcova]: „Nepavyko man su juo gyventi žinant, kad yra dar viena šeima. Aš mėginau. Dar pusmetį gyvenom kartu. Po to, vis dėlto, nusprendžiau, kad ne. Išsiskyrėm mano iniciatyva. Pasitariau su Žana, tiksliau, Žana viską su manim aptarė ir nusprendėm, kad gyventi turim atskirai“. [Žana Nemcova – Boriso Nemcovo duktė, žurnalistė]: „Mano tėvai išsaugojo labai gerus santykius. Jie išsiskyrė tik prieš trejus metus. Bendravom, susitikdavom per šventes, buvo metas, kai jis galėjo vesti, bet, vis dėlto, nevedė. Nežinau kodėl. Mielai pasakyčiau, kad jis labai mylėjo mano mamą ir todėl vedė tik ją, o visų kitų vyresnių moterų nemylėjo. Nesakysiu taip, nors labai norėčiau taip pasakyti“. [Raisa Nemcova]: „Mėginau susirasti naują gyvenimo draugą, bet nepavyko. Su Bore labai lengva, suprantat, linksma, lengva, nenuobodu ir kažkodėl jausdavausi apsaugota. Nežinau kodėl, bet visuomet buvo tas saugumo jausmas“.
2004 metais šiuos kadrus rodė viso pasaulio televizijos kanalai. Ukraina, Kijevas. Vadinamoji „oranžinė revoliucija“. Ji prasidėjo kaip reakcija į masinius prezidento rinkimų klastojimus ir truko beveik du mėnesius. Pralaimėjęs kandidatas, Viktoras Juščenka, pagaliau grąžino teisybę ir tapo Ukrainos prezidentu. Visų netikėtumui, palaikyti revoliucionierius atskrido Borisas Nemcovas. [Alfred Koch]: „Jis pamatė, kad beveik tokioje pat visuomenėje kaip mūsų, tai įmanoma. Jam pasirodė, kad tai pavyktų ir Rusijoje. Į Maskvą jis grįžo jau visai kitoks – pagautas revoliucinio entuziazmo“. [Vladimir Bukovskij]: „Opozicija – tai ne menstruacijos. Ji turi būti kasdien, o ne kartą per mėnesį“. Nemcovas pradeda reguliariai bendrauti su Vladimiru Bukovskiu. Iš Sovietų sąjungos ištremtas disidentas Bukovskis Anglijoje atsidūrė dar 8 – ojo dešimtmečio viduryje. Nuolat gyventi į Rusiją jis taip ir negrįžo, tačiau Nemcovas įkalbėjo jį dalyvauti „Dešiniųjų jėgų sąjungos“ suvažiavime Maskvoje 2005 – aisiais. [Vladimir Bukovskij]: „Iš karto jam pasakiau, kad jo partijos nesuprantu ir nepripažįstu. Tai kažkoks išsigimimas. Kaip galima būti opozicijoje vyriausybės atžvilgiu, bet ne Putino? Man tai visiškai nesuprantama. Jis, beje, tą suvokė ir paskui tapo daug radikalesnis“.
2006 – ieji. Putino reitingai muša visus rekordus... Vienas iš nedaugelio leidinių, rizikuojančių kritikuoti valdžią, laikraštis „Novaja gazeta“. Jo žurnalistė Ana Politkovkaja atlieka korupcijos tyrimą gynybos ministerijoje. Ji renka žinias apie neteisėtus Čečėnijos vadovybės veiksmus. Be kita ko, ji rengia medžiagą apie kankinimus Čečėnijoje. Jos duomenimis vietos milicija kankina asmenis, nepatenkintus Ramzano Kadyrovo veiksmais. Jis užėmė Čečėnijos administracijos vadovo postą po tėvo žūties. 2006 – ųjų spalio 7 – ąją, Ana Politkovskaja buvo nušauta savo namo lifte, Maskvos centre. [Dmitrij Muratov]: „Padaliję popieriaus lapą pusiau ir kairėje užrašę Anos Politkovskaja, o dešinėje – Borisas Nemcovas, matytume siaubingą šių nusikaltimų panašumą. Ten ir ten vykdytojai – čečėnai, ten ir ten konfliktas su Čečėnijos Respublikos vadovybe ar šiai vadovybei artimais žmonėmis, ten ir ten vykdytojai sulaikyti, ten ir ten organizatoriai lyg ir žinomi, tiek čia, tiek ten – nėra užsakovų. Politkovskajos byloje užsakovų ieškoti liautasi“. Anos Politkovskajos žūtis Rusijos opozicijai tapo tam tikru katalizatoriumi. Borisas Nemcovas pradeda aktyviai telkti bendraminčius. [Grigorijus Javlinskis]: „Jis jau negalėjo taikstytis su tuo, kas vyksta. Matė, kad įvykiai krypsta visai nepriimtina jo charakteriui, prigimčiai, jo esmei, linkme“. [Irina Chakamada]: „Jis griežtai nusprendė veikti opozicijoje. O Bore visuomet rinkdavosi tik tiesų kelią be apribojimų“. [Michail Fridman]: „Aš labai aiškiai supratau, kad jei ir toliau bendrausiu su juo taip, kaip iki visų tų įvykių, kol jis dar nebuvo užėmęs tokios aiškios valdžiai griežtai priešingos pozicijos, toks bendravimas tikrai kenks mano darbui. Negaliu sau to leisti. Jaučiau dėl to sau priekaištą, nors padariau tai visai atvirai. Pasakiau jam apie tai ir jis tikrai suprato“. 2007 ieji. [Borisas Nemcovas]: „Kai šiek tiek anksčiau nei prieš metus nužudė Aną Politkovskają, Putinas pasakė, kad savo mirtimi ji padarė mums daugiau žalos, negu savo publikacijomis. Tai buvo žiauru, tai buvo ciniška“. „Rusija be Putino“, - su tokiu šūkiu opozicija išėjo į protesto mitingus 2007 – aisiais prieš eilinius parlamento rinkimus. [Vladimiras Ryškovas]: „2004 – 2008 – aisiais Rusijoje įsivyravo rojus vartotojams: žmonės dar niekad taip gerai negyveno. Tai paaiškina fantastiškus Putno reitingus. Visuose stambesniuose miestuose išdygo prekybos centrai. Kada tai matyta? Kiekvienas išgalėjo nusipirkti televizorių, šaldytuvą ir net ne naują automobilį. kada taip yra buvę? Nenuostabu, kad opozicija, kuriai priklausiau ir aš, buvo visiški marginalai: į mūsų mitingus susirinkdavo 300 – 400 žmonių. Visus pažinojome iš veidų. Labas Marija Ivanovna, sveiki Vasilijau Petrovičiau ir vis tiek per protesto eitynes policija mus nuolat mušdavo lazdomis“. [Borisas Nemcovas]: „Pas mus Rusijoje – milijonai išdidžių ir laisvų žmonių. Todėl bjauru žiūrėti į valdžios padlaižius, lipdančius dar vieną liaudies vadą. Juos reikia sustabdyti. Asmenybės kultui – NE. Padlaižiavimui – NE. Korupcijai – NE“. Per 2007 – ųjų parlamento rinkimus „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ su Nemcovu priešakyje, neįstengia surinkti net 1% balsų.
2008 – ųjų kovo 2 – ąją, Rusijos valstybinė televizija rodo šiuos publikai skirtus kadrus – idealiai surežisuotą triumfą. Buvęs ir būsimasis prezidentai darniai žingsniuoja per Raudonąją Aikštę. [televidienija :)]: „Rusijos Federacijos prezidento rinkimai įvyko. Mūsų kandidatas Dmitrijus Anatolijevičius Medvedevas, neabejotinai pirmauja“. Artimiausius ketverius metus svarbiausią Kremliaus kabinetą užims Dmitrijus Medvedevas. [Borisas Nemcovas]: „Apie demokratiją žmonės nenori girdėti. Ar žinote, kad ponas Medvedevas buvo ne išrinktas, bet buvo atrinktas? Žmonės atsako: „taip, žinom““. [Dmitrijus Medvedevas]: „Svarbiausiu savo uždaviniu laikau tolesnę pilietinių ir ekonominių laisvių plėtrą“. [Michail Kasjanov]: „Ir visiems pabudo kažkokia iliuzija: viltis dėl galimos liberalizacijos, mat, Medvedevas viešai pareiškė, kad laisvė geriau negu nelaisvė. Bet, paaiškėjo, kad visos jo gražios kalbos tėra tik tušti žodžiai. Žmonės tą suprato, tiesa, negreitai. Mudu su Borisu iškart pasakėm: „Piliečiai, netikėkit. Visa tai apgaulė““. [Ilja Jašin – Boriso Nemcovo rinkimų kampanijų Sočyje (2009) ir Jaroslavlyje (2013) štabų vadovas, „Liaudies laisvės partijos“ pavaduotojas]: „Opozicijai sunkus metas. Triuškinamas pralaimėjimas valstybės Dūmos rinkimuose. Ir štai iškyla dominuojantis milžinas Putinas, užimantis visą erdvę“. Per Rusijos opozicijos mitingus 2008 – aisiais pasirodo oranžinės vėliavos. Šią 2004 – ųjų bekraujės revoliucijos Ukrainoje spalvą nuspręsta paversti naujojo judėjimo „Solidarumas“ simboliu. Borisas Nemcovas suvienijo jėgas ir ėmėsi vadovauti stambiausiai šiuolaikinės Rusijos demokratinei koalicijai. [Ilja Jašin]: „Solidarumo įkūrimas buvo tarsi bandymas organizuoti nors kokį pasipriešinimą, bent ką nors daryti. Nemcovas tuo metu išleido pranešimą: „Putinas. Išdavos““. Reguliariai publikuoti nepriklausomų ekspertų šalies įvykių tyrimus buvo Nemcovo idėja. Žiniasklaidoje viešpataujant visuotinai cenzūrai – tai vienintelis būdas pasakyti tiesą. Štai citata iš pirmojo pranešimo „Putinas. išdavos“: „Valdininkų vagiamos sumos skaičiuojamos milijardais, bet šios vagystės nematomos: už stambių aktyvų savininkų nugarų slepiasi dešimtys įtakingų prezidento Putino draugų“. Pranešimus apie korupciją Putino Rusijoje, Nemcovas pristatė per konferencijas užsienyje, paskleidė internete ir netgi pats dalijo praeiviams Maskvos gatvėse. Pranešimai plinta milijoniniais tiražais. 2009 – aisiais Nemcovas pradeda naują skandalingą tyrimą. Jis vyksta į Sočį ir kelia savo kandidatūrą į miesto mero postą. [Ilja Jašin]: „Jis gimė Sočyje. Ten prabėgo jo vaikystė. Sočį jis iš tiesų labai mylėjo. Pasakojo kaip su mama vaikščiodavo į paplūdimį kaip tame paplūdimyje ištarė pirmuosius žodžius“...  Sočis – Rusijos miestas/ kurortas. 2014 – ųjų žiemos olimpinių žaidynių sostinė. Tai Putino mylimas projektas. Štai todėl 2009 – ųjų vietos rinkimai tapo visos Rusijos įvykiu. [Garri Kasparovas – šachmatų pasaulio čempionas (1985), vienas iš jungtinio demokratinio judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų]: „Nei aš, nei kas kitas, nei pats Borisas neturėjome jokių iliuzijų laimėti Sočyje, nes, tuo metu, pagal svarbą tai buvo, ko gero, antras miestas po Maskvos ir tai, man regis, dar kartą įrodė koks kovingas Borios charakteris. Jis suprato tos vietos svarbą - ten susitelkę didžiuliai interesai: tiek politiniai Kremliaus, nes olimpiadai buvo skirti milžiniški ištekliai, tiek ir grynai materialiniai Putino klano interesai, juk ten vyko didžiulių pinigų dalybos“. [Borisas Nemcovas]: „Vien kelias tarp Adlerio ir Krasnajos Polianos kainavo daugiau kaip 8 mlrd. JAV dolerių, o tas kelias yra labai trumpas – vos 45 km. ilgio. Už tokią sumą jį buvo galima iškloti grynu auksu gal kokių 5 mm storio sluoksniu arba suplūkti iš juodųjų ikrų“.
Pranešimą „Sočis ir olimpiada“, su visomis korupcinių schemų detalėmis, Borisas Nemcovas publikuoja likus dviems savaitėms iki rinkimų. Akivaizdu, kad jo tikslas neužimti mero kėdę, o atkreipti miesto ir šalies dėmesį. Ir jam tai pavyko. [Ilja Jašin]: „Į televiziją mūsų neįleido: prieš mus nuolat rengė visokias provokacijas, uždraudė išorinę reklamą, nieko daugiau neliko, tik be paliovos susitikinėti su rinkėjais ir mes tai darėm ištisomis dienomis. Jį visi pažindavo, aplink jį būrėsi minios žmonių. Taip, Nemcovas grįžo į didžiąją politiką ir padarė tai labai atvirai, labai garbingai – ne per Kremliaus kabinetus, ne per senas pažintis administracijoje. Nemcovas tarsi naujai formavo mūsų šalies demokratines tradicijas. Ir, nepaisant to, kad Sočio meru netapo, pasiektas rezultatas veikiau laikytinas pergale.“ Per rinkimus Sočyje Nemcovas 13,6 % balsų. Skaičius įspūdingas, turint galvoje, kad kelias į žiniasklaidą jam buvo užkirstas, o rinkimus laimėjo valdininkas Pachomovas, kuris yra „Vieningosios Rusijos“, Putino partijos, kandidatas.
2010 – aisiais Borisas Nemcovas sulaukia ypatingo policijos dėmesio. Nauja protesto forma. Štai tokie mitingai organizuojami naujojo judėjimo „Strategija 31“. 31 – asis Rusijos konstitucijos straipsnis užtikrina piliečių susirinkimo laisvę, deja, tik popieriuje. Todėl 31 – ąją mėnesio dieną šimtai žmonių išeina į gatves priminti apie savo teises. [Žana Nemcova]: „2010 – ųjų gruodžio 31 – ąją Triumfo aikštėje įvyko mitingas susirinkimo laisvę garantuojančiam 31 - ajam konstitucijos straipsniui paremti. Per tą mitingą mano tėtį suėmė ir uždarė 15 parų“. [Borisas Nemcovas tą 2010 gruodžio 31 - ąją]: „Įvesime Rusijoje tvarką... Putiną reikia atstatydinti. Jo korumpuotus draugužius milijardierius patraukti atsakomybėn, panaikinti cenzūrą“. [Vladimiras Ryžkovas]: „Klausyk, nusibodai. Ką čia paistai? Štai, pasėdėk 15 parų. Tai tiesiog asmeninio keršto akcija: pasodinti Federacijos masto politiką, likus 3 valandoms iki naujųjų metų, į karcerį. Akivaizdu, kad šis sprendimas priimtas ne Tverės rajono skyriuje, o pačiu aukščiausiu lygiu “. [Jevgenija Albac]: „Borę ne šiaip įgrūdo į tardymo izoliatorių. Pirmą parą jį pralaikė kameroje kur nebuvo nei kėdės, nei gulto, nei stalo – nebuvo nieko, o tik „akmeninis maišas“. Jis man sakė: „Ar gali įsivaizduoti: nedavė netgi pakloto“. Jis beveik parą toj kameroj prastovėjo“. Tuo metu opozicijos lyderius kone po kiekvieno mitingo pradėjo sodinti už grotų: tai 10 parų, tai 15 – ai parų. [Aleksej Navalnyj]: „Mano kameros langas išėjo į pasivaikščiojimų kiemą ir staiga girdžiu, kad kažkas iš ten šaukia: „Navalnyj, Navalnyj!“ žiūriu – Nemcovas. Jau gana šalta buvo, o jis bėgioja kiemelyje su kameros draugais. Įsivaizduokit: alkoholikai, narkomanai, apsnūdę žmonės apsirengę bet kaip bėgioja Nemcovo įtikinti, kad reikia sportuoti“. [Ilja Jašin]: „Nemcovas pasirodė esąs tikrai drąsus žmogus. Išėjęs iš kalėjimo jis ir toliau dalyvavo protestuose, ir juose dalyvavo dar aktyviau. Man tai buvo labai svarbu, nes kaip tik tuomet aš ir supratau, kad Nemcovas yra išties stiprus vyras“.
2011 – ųjų gruodžio 4 – oji, Rusijoje vyksta parlamento rinkimai. Mįslinga situacija: Putino reitingai tuo metu pasiekia istorinį minimumą: juo pasitiki vos 44% rusų, tačiau jo partija („Vieningoji Rusija“), kaip įprasta, užtikrintai pirmauja. Pavyzdžiui, Čečėnijoje, „Vieningoji Rusija“ gavo 99% balsų. Čečėnijos vadovas, Ramzanas Kadyrovas, „Vieningosios Rusijos“ partijos narys. Iš Kremliaus Čečėnijos Respubliką pasiekia milžiniškos finansinės įplaukos, kurios palaiko ramybę regione ir garantuoja Putinui rekordinius skaičius rinkimuose. Kitose Rusijos srityse rinkimų rezultatai ne tokie stulbinami kaip Čečėnijoje, bet irgi įspūdingi. [Vladimiras Putinas]: „Labai ačiū visiems, padėjusiems pasiekti tokį rezultatą“. [Borisas Nemcovas]: „Jie laimėjo Kadyrovo balsais. Svarbiausiam šalies sukčiui ir vagiui Kadyrovas parašė 99,5%. Rusija be Putino!“ Rinkimai suklastoti. Šį faktą sunku nuginčyti ir jau kitą dieną opozicija surengia protesto akciją – reikalauja grąžinti pavogtus balsus. Tūkstančiai apgautų žmonių išeina į mitingą, kuris liks šalies istorijoje. [Borisas Nemcovas]: „Mūsų tiek daug, o tai reiškia, kad mes nugalėsim“. [Vladimiras Ryžkovas]: „2011 – ųjų gruodžio 5 – ąją įvyko kažkas neįtikėtina: didžiulė žmonių minia telkėsi bulvare po medžiais, ant sniego, nes kitur jau trūko vietos. Supratome, kad kažkas atsitiko. Žmonės vis dėlto išėjo į gatves“. [Aleksej Navalnyj]: „Po mitingo įvyko nesankcionuotos eitynės. Keli šimtai žmonių buvo suimti. Koks 100 iš jų, tarp kurių buvau ir aš, gavom nuo 10 iki 15 parų, o gruodžio 10 – ąją į gatves išėjo jau 100 000. Taip prasidėjo 2011 – ųjų/ 2012 – ųjų protesto judėjimas, kurį mes dabar prisimename su nostalgija“. Tuo metu, daugiatūkstantiniai mitingai Maskvoje vyko kiekvieną mėnesį. Oficialiose žiniose protestuotojų skaičių mėginta              sumažinti, bet internete pasirodydavo šių įspūdingų protesto akcijų nuotraukos, darytos iš sraigtasparnio.
Maskvos centras prezidento Putino inauguracijos dieną – 2012 – ųjų gegužės 7 – ąją.
Imtasi ypatingų saugumo priemonių: eismas sustabdytas, nepraleidžiami ne tik automobiliai, bet ir pėstieji.
O štai kaip atrodė Maskvos centras diena anksčiau – gegužės 6 – ąją.
[Ilja Jašyn]: „Nemcovas labai bijojo, kad viskas baigsis skerdynėmis. Žinoma, buvo ir tokių, kurie sakė: „Vaikinai, nereikia. Putinas dabar labai nestabilios emocinės būsenos. Protesto eitynėse inauguracijos išvakarėse išprovokuos įnirtingą valdžios reakciją.“ Bet mes nusprendėm išeiti. Tokios nuomonės laikėsi ir Nemcovas. Jei dabar nusileisim ir išsigandę grasinimų neišeisim, tai bus dar blogiau“. [Aleksandr Ryklin]: „Kad įvyks provokacija, supratome labai greitai. Pamačiau, kad policininkų grandinės stovi ne taip kaip buvo sutarta pagal planą. Iškart kreipiausi į ten stovinčius mentus, regis, į pulkininką, kad patrauktų rikiuotę. Mes laikomės suderinto plano. Ten, gale, eina daug žmonių. Kam čia reikia grūsties?“
[Ilja Jašin]: „Užuot leidę žmonėms praeiti Bolovnajos aikštę, jei sudarė vadinamąjį butelio kakliuko efektą ir išprovokavo grūstį. Tada mes susėdom ant asfalto. Vadiname tai streiku sėdomis. Šitaip mes iš tikrųjų demonstravome taikius ketinimus. Paskui įsikišo omonininkai: jų užkarda pajudėjo mūsų link. Buvo žiauru: žmones trypė, mušė, skaldė galvas... Nemcovą sulaikė labai greitai, beveik iš karto vos jam pradėjus kalbėti. Jis prasibrovė prie sienos, paėmė megafoną, užlipo į tribūną ir pradėjo kalbą ir jį tiesiog nutraukė nuo tribūnos“... [Vladimiras Putinas inauguracijos dieną (2012/05/07)]: „Prisiekiu gerbti ir saugoti žmogaus ir piliečių teises ir laisves“. Opozicijos eitynių rezultatai: apie 40 žmonių pateko į ligonines, 650 – už grotų, iš kurių 12 buvo įkalinti. Protesto judėjimo lyderius, tarp jų Nemcovą, greitai paleido, bet jų butuose buvo atliktos kratos ir neliko jokių abejonių, kad šalis tvirtose prezidento Putino rankose. [Borisas Nemcovas]: „Po inauguracijos jis galutinai nusprendė griebtis represijų, pasikliauti policijos vėzdais ir omonu, falsifikacijomis ir visa ta bjaurastimi. Ir pasirinko jis tai racionaliai. Pasitikėjimas juo menksta. Patikimi jam lieka tiktai Kadyrovo pulkai ir omonas“.
300 km nuo Maskvos esti Jaroslavlio miestas. Jame gyvena daugiau nei 0,5 mln. žmonių. Čia yra savas parlamentas ir Kremlius iš balto akmens. Be to, tai viena iš nedaugelio Rusijos provincijų, kur gyventojai palaiko opoziciją. 2012 – ųjų mero rinkimus su šūkiu „prieš sukčius ir vagis“ čia laimėjo nepriklausomas kandidatas Jevgenijus Urlašovas, bet labai greitai jis atsidūrė už grotų viename iš Maskvos kalėjimų. Kaip tvirtina jo advokatai, byla buvo sufabrikuota. 2013 – aisiais Jaroslavlyje pirmą kart pasirodė Federacinės reikšmės maištininkas. Borisas Nemcovas iškovojo balso teisę vietos parlamente. [Michail Kasjanov]: „Po 2011 – ųjų gruodžio ir 2012 – ųjų pavasario manifestacijų, taip pat mūsų demonstracijos išvaikymo 2012 – ųjų gegužės 6 – ąją, liberaliai nusiteikę piliečiai norėjo kokių nors poslinkių. O tai, kad Borisas 2013 – aisiais laimėjo rinkimus ne savo mieste, tai, kad pateko į parlamentą, buvo neabejotinai didelė sėkmė“. [Raisa Nemcova]: „Jie neapsižiūrėjo. Nusprendė, kad numuštas lakūnas daugiau jau niekad nebepakils. Tik paskutinę savaitę pradėjo kažkokią antipropagandą“... [Dmitrij Muratov]: „Rusijos demokratinių jėgų politinę veiklą jis pradėjo nuo nulio: tapo gubernatoriumi, vicepremjeru ir oficialiu ar pusiau oficialiu šalies prezidento įpėdiniu. Ir dabar šis žmogus važiuoja į Jaroslavlį. Iš jos visi juokiasi. Visi tie žmonės yra įpratę prie svaresnių mandatų, o čia vėl pradedama nuo nulio. Todėl, kad vertybės jam yra svarbesnės, negu statusas. Štai toks Boriso požiūris“... [Aleksej Navalnyj]: „Visus nustebino ir neliko neįvertinta tai, kad jis nusipirko butą Jaroslavlyje ir ėmė ramiai domėtis Jaroslavlio reikalais“. [Borisas Nemcovas]: „Buto pirkimas buvo pagrindinė visos tos kampanijos tema. Kiekviename Jaroslavlio kieme ir visur aplinkui mane apie tai klausinėjo. Niekas, žinoma, netikėjo. Sakė, kad neva visi mes taip šnekame ir panašiai“. Naujasis Jaroslavlio gyventojas vietos valdžiai tapo pavojingu kaimynu. Jam pavyko atstatydinti vicegubernatorių, kuris savinosi biudžeto pinigus. Deputato Nemcovo biuras miesto centre virto opozicijos būstine. [Borisas Nemcovas]: „Gerą naujieną nori išgirsti? „Šiemet pirmąsyk ėmė kristi Putino reitingas“. Kaip tau? Patinka? Ir man patinka“. Bet jau netrukus padėtis pasikeis radikaliai ir dramatiškai, ir ne tik Putino Rusijoje.
2013 – ųjų lapkritį Ukrainoje prasideda politinė krizė. protesto akcijos tęsiasi dieną naktį. Šimtai tūkstančių žmonių reikalauja, kad atsistatydintų vyriausybė, kuri yra įklimpusi į korupciją, o svarbiausia – glaudžiai susijusi su Rusija. Šis tvirtas ryšys trukdo Ukraina įstoti į Europos Sąjungą.
Padėtis paaštrėja 2014 – ųjų vasarį. Ukrainos sostinės centre – barikados ir gaisrai, atviri susirėmimai ir susišaudymai. Ukrainos opozicija pasiekia pergalę, bet netenka Krymo... Juodosios jūros Krymo pusiasalis, kur dauguma gyventojų yra rusakalbiai, teisėtai atiteko Ukrainai 1991 – aisiais, kuomet subyrėjo Sovietų Sąjunga. O 2014 – ųjų kovą, Putinas, pasinaudojęs tuo, kad Ukraina nusilpus po ilgos vidinės konfrontacijos, įveda kariuomenę į Krymo teritoriją ir praplečia Rusijos ribas. „Didinga pergalė“, „asmeninis prezidento nuopelnas“, - taip dauguma rusų įvertino šį įvykį. Opozicija surengia atsaką Kremliaus veiksmams: taikos eitynes Maskvos centre. Į gatves išeina dešimtys tūkstančių nepritariančių agresyviai prezidento politikai. [Borisas Nemcovas]: „Aš nenoriu karo. Aš noriu, kad mūsų santykiai su Ukraina būtų draugiški. Nenoriu, kad Rusija būtų izoliuota, nenoriu, kad Rusiją ištiktų krizė, nenoriu, kad mūsų tauta kentėtų. Nematau nė vieno Krymo okupacijos privalumo“.
2014 – ųjų pavasarį pietryčių Ukrainoje prasideda karas. Nepriklausomybės pareikalavo dvi sritys: Donecko ir Lugansko, kurios abi esti Rusijos pasienyje. Kremliui ištikima žiniasklaida pakiliai kartoja, kad Ukrainos piliečiai turi apsisprendimo teisę. Į pagalbą Ukrainos separatistams vyksta tūkstančiai savanorių iš Rusijos. [Borisas Nemcovas]: „Žmones ne šiaip verčia zombiais, o išverčia jų sąmonę tam, kad jie būtų pasiruošę pralieti kraują nežinia už ką. Kariauti su broliais slavais, su Ukraina.putinas bus prakeiktas“. Šį interviu Borisas Nemcovas davė Ukrainos kanalui per Rusijos opozicijos suvažiavimą Kijeve. [Vadim Prochorov]: „Per vieną konferenciją Kijeve, Borisas Nemcovas pavartojo necenzūrinį žodį Vladimiro Putino adresu. Kažkuri dalyvė, Ukrainos atstovė, tai nufilmavo, ir įkėlė į youtube.“ [Borisas Nemcovas]: „Vladimiras Putinas trenktas. Suprantate? Ar aišku?“ [Vadim Prochorov]: „Šis vaizdo įrašas sukėlė neigiamą reakciją. „Kaip gi taip? Mūsų vadą generalisimą viešai užgaulioja keiksmažodžiais? Viena moteris, kurios vyras verslo ryšiais artimai susijęs su Čečėnijos Respublikos vadovybe ir pačiu Ramzanu Kadyrovu, teisėsaugos organams pateikė prašymą patraukti Nemcovą baudžiamojon atsakomybėn“. [Jevgenija Albac]: „Aš jam sakiau: „Bore, koks kipšas tave traukia už liežuvio? Ką tu darai? Juk žinai, kad ir ką šnekėtum, Putino negalima užgauti asmeniškai““. Prieš 10 mėnesių iki žūties, Borisas Nemcovas pradėjo rinkti medžiagą apie Rusijos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją. [Vadim Prochorov]: „Nemcovas ypač domėjosi vadinamųjų Kadyrininkų dalyvavimu Ukrainos kampanijoje. O 2014 – ųjų gegužės 30 – ąją jis net nusiuntė Federalinės Saugumo Tarnybos vadovui oficialią deputato užklausą (ant Jaroslavlio Dūmos deputato blanko) „Kas ten per Kadyrininkai važinėja po Donbasą ir dalyvauja karo veiksmuose?““ Atsakymo į savo užklauso Nemcovas taip ir nesulaukė. Šie kadrai filmuoti Maskvos metro prieš dvi savaites iki nužudymo. Borisas Nemcovas dalija kvietimus dalyvauti protesto eitynėse, turinčiose įvykti Maskvoje 2015 – ųjų kovo 1 – ąją. Likus savaitei iki žmogžudystės, su dukterimi ir buvusia žmona, Borisas Nemcovas atvažiuoja į Jaroslavlį, kur pasakoja apie rengiamą protesto demonstraciją ir apie tai, kad ir toliau tęs kovą už Rusiją be Putino. [Raisa Nemcova]: „Jis dvi valandas stovėdamas apie viską pasakojo. Žmonės klausėsi. Tai buvo jo paskutinis viešas pasisakymas. Jis tuo metu sirguliavo. Klausiau Borės kada jis baigs, ar tai apskritai kada nors baigsis. „Ne. Darysiu tai tol, kol turėsiu jėgų“. Pavojaus nuojauta, žinoma, buvo, pavojų nujaučiau ir jis pats tai nujautė, bet mes kalbėjom, kad jį pasodins. Aš paklausiau, ką jis darytų tada, jei jį pasodintų dešimčiai metų? Jis sakė, kad Putinui to nereikia, o taip pat ir žudyti, nes tai Putinui būtų nenaudinga.“
Iki žmogžudystės su vaizdu į Kremlių lieka 3 valandos. 2015 – ųjų vasario 27 – oji. Rusijos opozicijos lyderis, Borisas Nemcovas, radijo stotyje „Echo Maskvy“ ragina klausytojus dalyvauti protesto mitinge, planuojamame po dviejų dienų... Iškart po eterio Nemcovas susitinka su drauge – Ukrainos modeliu Ana Durickaja. Jie vakarieniauja restorane šalia Kremliaus. Apie 11: 30 vakaro išeina į Raudonąją Aikštę ir patraukia Nemcovo namų link. Jiems reikia pereiti kitą upės krantą. Jie pakyla ant didžiojo Maskvos upės tilto, nueina kelias dešimtis metrų ir nuaidi šūvis į nugarą. Žudikas šovė 6 kartus. Borisas Nemcovas mirė vietoje. [Ilja Jašin]: „Kaip vėliau paaiškėjo, po pirmųjų šūvių jis nemirė – parkrito ir mėgino atsikelti. Nemcovui tai būdinga. Po pirmųjų šūvių jis kėlėsi“. [Michailas Chodorkovskis]: „Žmonių akivaizdoje. Ant tilto, vedančio į Kremlių. Nuo tikro priešo kulkos, neatsitiktinio priešo, kuris šovė į tave. Gera mirtis. Manau, kad Borisas būtų norėjęs taip mirti“. Tą pačia naktį Rusijos prezidento spaudos atstovas praneša apie Putino reakciją į nužudymą: „Jo požiūriu Boriso Nemcovo žūtis turi visus užsakomuosius žmogžudystės požymius, yra itin provokacinio pobūdžio“. Jau po savaitės sulaikomi 5 įtariamieji. Spėjamas šaulys Zauras Dadajevas – patyręs kovotojas: Čečėnijos bataliono „Sever“ karininkas. Tyrimas 5 sulaikytųjų atžvilgiu praktiškai baigtas. Iki vasario pabaigos jie galės susipažinti su bylos medžiaga. Dar du įtariamieji, kurie galėtų nurodyti tiesioginius užsakovus, dingo. Žinoma, kad vienas iš jų turi įtakingų giminaičių ne tik Čečėnijoje, bet ir Rusijos Federacijos Taryboje ir valstybės Dūmoje. [Aleksej Navalnyj]: „O ką Putinas gali padaryti? Suimti Ramzaną Kadyrovą? Ar jam reikia naujo Čečėnijos karo? Čečėnijoje dabar 50 000 ginkluotų žmonių, kurie apginkluoti už federacinius pinigus. O kariauti su Kadyrovo armija jis nenori ir nepageidauja“.
Rusijoje daugybė užsakomųjų žmogžudysčių, įvykdytų politiniais motyvais, turi vieną bendrą bruožą: nė karto nebuvo rasti šių nusikaltimų užsakovai. Štai žurnalistės Anos Politkovskajos kapas. Ją nužudė 2006 – aisiais. Paminklas primena baltą popieriaus lapą, suvarpytą kulkų. Paminklas Borisui Nemcovui, nušautam 2015 – aisiais, akmuo su kulkų skylėmis. [Dmitrij Muratov]: „Tai paminklai neištirtoms politinėms žmogžudystėms, kurių užsakovai nerasti. Rasti tik tie, kurie varpė kulkomis šių žmonių kūnus, o jų kulkos, turinčios mums nuolat priminti, kad užsakovai nerasti.“ [Ilja Jašin]: „Visam laikui (kulkos) įamžintos šiuose paminkluose. Tai vienas baisiausių Putino valdymo padarinių. Grėsmingais ir niekšiškais šūviais į nugarą prie Kremliaus sienų nužudytas Nemcovas. Tuo bus įsimintinas Putino valdymas ateinančioms kartoms“. [Michal Prochorovas]: „Ar galėjo Bore būti prezidentu? Tikriausiai, kad galėjo, bet tik nemūsų šalyje. Pas mus esama tam tikrų stereotipų ir prezidentas artimai siejasi, na gal ne tiesiogiai, su caro samprata, o Bore nebuvo caras. Jis buvo toks, galima sakyti, savas vaikinas“. [Grigorijus Javlinskis]: „Nemcovas buvo simbolis tų istorinių didžiulių permainų, vykusių Rusijoje 8 – ojo ir 9 – ojo dešimtmečių sandūroje. Jis ilgai buvo simboliu ir įkūnijo šias permainas: viltį, ateitį, laisvę. Simboliu jis ir liks“.
            


2016 m. kovo 20 d., sekmadienis

Pristatau Manon Loizeau dokumentinį filmą „Čečėnija. Karas be pėdsakų.“ bei filmo tekstą.



Pristatau Manon Loizeau's sukurtą dokumentinį filmą „Čečėnija. Karas be pėdsakų.“ bei šio filmo tekstinę versiją (bent jau didžiąją ir esminę dalį).

Grįžtu į Čečėnija praėjus 20 m. nuo karo pradžios. Praėjo dešimtmetis po mano paskutinės kelionės į šį išniekintą ir užmirštą kraštą. Visus tuos metus saugojau atmintyje veidus ir vietas, žmonių agonijos ir jų pasipriešinimo Rusijos armijai vaizdinį... Vis dar prisimenu garsus, kai būdavo bombarduojami civiliai. Tebegirdžiu jų klyksmą. Prisimenu Rusijos armijos valymus, per kuriuos dingo tūkstančiai vyrų ir moterų. Prisimenu karą, nusinešusį 150 000 gyvybių – penktadalį visų gyventojų. Kokia tapo Čečėnija? Kuo virto Groznas, nuniokota jos sostinė? Kas nutiko žmonėms, kuriuos kadaise pažinojau?
Jokių pėdsakų... Viską užgožė Grozno dangoraižiai. Dabar nuo visų sienų žvelgia V. Putinas. Šlovinamas žmogus, kuris surežisavo II – ąjį karą ir atėjo į valdžią, sutriuškinęs čečėnų liaudies sukilimą.
Šalia jo – geležiniu kumščiu valdantis Kremliaus paskirtas jaunasis Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas. Naujai paklotas asfaltas, stiklo bokštai ir asmenybės kultas... Grozne viešpatauja tvarka. Visur religiniai simboliai – virš pastatų išnyrančios mečetės auksuotais kupolais. Matau moteris, kurios atrodė tokios laisvos per karą, o dabar apsimuturiavusios skaromis. Ramzanas Kadyrovas įvedė šariatą. Moterys, kurios nepaklūsta, nubaudžiamos. Žmonės vaikšto Putino prospektu, buvusia pergalės gatve. Jie eina šaligatviais, tarsi nieko nebūtų nutikę gatvėse, pavadintose Pskovo oro desantininkų divizijos ir generolo Troševo vardais – tų, kurie juos traiškė tankų vikšrais. Kaip iki to buvo prieita? Kodėl tauta, šimtmečius išlikusi nenugalėta, vis dėlto, pasidavė?
Ieškau žmonių, kuriuos kadaise filmavau. Daug jų išvažiavo, pasilikusieji bijo kalbėti. Pagaliau surandu Rozą, kurią buvau sutikusi prieš 10 m. [Roza]: „Dieną gyvenimas Grozne atrodo normalus. Vakare – visai kas kita. Visi žmonės įbauginti. Bijom labiau negu per karą. norisi atsipalaiduoti, juk dabar taikus metas. Per karą, kai prasidėdavo susirėmimai, galėdavom bent jau pabėgti ir pasislėpti nuo sviedinių ar snaiperių. Galėdavom išvykti kaip pabėgėliai, kol baigsis neramumai. Dabar net nežinau ko tikėtis... Sutemus apima nerimas. Nuolat galvoji, kad kas nors gali nutikti. Jie gali įsiveržti į namus ir išsivežti. Gyveni kamuojamas blogos nuojautos. Daužo duris ir reikalauja atidaryti. Žinau, kad tai kariškiai. Jie važinėja juodais automobiliais tamsintais stiklais, visureigiais... Buvo sustoję ir po mano namo langais. Atėjo 8 ir pradėjo daužyti kumščiais, kojom spardyti duris, reikalaudami, kad atidaryčiau. Atidariau duris, pasakiau, kad be motinos ir manės daugiau čia nieko nėra. Buvau persigandusi, negalėjau nė žodžio pratarti; man perdžiūvo gerklė. Jie mane keletą kartų... Iš baimės net neprisimenu kas dėjosi vėliau... Tik po poros dienų, kai ant kūno išryškėjo kraujosruvos, pamačiau, ką jie man padarė... Mama paralyžiuota. Ji buvo taip išgąsdinta, kad patyrė kelis insultus. Iš tos baimės ją keliskart ištiko koma. Dabar ji guli ir visiškai nejuda... Karas tęsiasi daug metų. Žmonės pavargsta, matydami tik mirtį ir kančias. Iš nevilties jie linkę sutikti su bet kuo. Apsimeta, kad jiems linksma. Per šventes, tarkime, kai minimi Kadyrovo ar Putino gimtadieniai – visiems liepiama eiti tiesiai iš darbo į šventinius mitingus. Jeigu neisit, tai kitą dieną į darbą galit negrįžti. Štai taip ir švenčiam – per prievartą“. [Šventinio parado viena iš dainų]: „Jie veda mūsų šalį į didžius žygius – Ramzanas Kadyrovas ir Vladimiras Putinas. Negęstanti amžinos šviesos ugnis teisinguoju keliu mus veda. Du neišskiriami sparnai – Rusija ir Čečėnija: gimtoji kalba ir mūsų tikėjimas Dievą...“ [Ramzanas Kadyrovas – Čečėnijos prezidentas]: „Šiandien matome atstatytą mūsų miestą Grozną, atkurtą respubliką, atgaivintą ekonomiką. Apgintas mūsų žmonių autoritetas – turime tuo didžiuotis ir tai vertinti. Šiandieną noriu tarti padėkos žodžius mūsų didžiajam patriotui, nacionaliniam lyderiui, vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui Vladimirui Putinui. Mes niekada neužmiršime sunkių laikų, kuriuos išgyveno mūsų tauta ir to, kaip prezidentas Vladimiras Putinas mus palaikė.“
Man tai panašu į kolektyvinį pamišimą, kai žmonės šlovina savo budelius.
Groznas nesiliauja augęs. Jo dangoraižiai – užmaršties ženklai; jie ištrina visus praeities pėdsakus. Bokštai statomi vis aukštesni, bet lieka tušti. Daugumai čečėnų butai juose per brangūs. 40% gyventojų – bedarbiai.
Ieškau moterų ir vyrų, su kuriais susipažinau karo metais. Pagaliau surandu tas, kurios atsisako užmiršti, - Čečėnijos motinas. [Čečėnijos motinos]: „Ieškau savo vyro ir sūnaus. Kariškiai juos išsivedė 1995 m. sausio 3 d.“; „Ieškau sūnaus. 1995 – ųjų sausio 1 – ąją jis išėjo parūkyti ir nebegrįžo.“; „Įsiveržė kariškiai, pakėlė iš lovos pusnuogę ir išsivežė“; „Mano vyrą 4 valandą ryto išsivežė kariškiai. Nuo to laiko neturim apie jį jokių žinių.“; „Ieškau savo sūnaus. Jis sėdėjo prie gatvės, kai privažiavo balti „Žiguliai“ ir jį paėmė.“; „2004 – ųjų rugsėjo 29 – ąją sūnus išėjo iš namų ir nebegrįžo. Iki šiol nieko apie jį nežinau.“; „Maniškį paėmė 2004 – aisiais. Jis – mano vienintelis vaikas.“; „Ieškau vyro. Jį išsivedė 2005 m. sausio 6 –ąją. Jis – dviejų vaikų tėvas.“; „Jis stovėjo šalia manęs autobusų stotelėje prie geležinkelio stoties. Jie privažiavo šarvuočiu ir jį išsivežė“; „Tai mūsų sielvartas. Ką mes galime padarytI? Privalom priimti savo likimą ir kliautis Dievo malone. Su Dievo pagalba jie sugrįš. Dievas sugrąžins juos namo... Esama duomenų, kad dingo per 18 000 žmonių. Dingusių žmonių aš ieškau nuo 1995 – ųjų. Per visą tą paieškų laiką išlaisvinti buvo tik 2 žmonės. Per 19 metų nesugebėjom išsiaiškinti kitų dingusiųjų likimo. Reikia neprarasti vilties. Ateis diena, kai gausim visą informaciją. Turim giliai tuo tikėti... Duok Dieve. Mes laukiam.“; „Rusija juk žino, kur jie yra. Mes to nežinom. Mums neleidžia to žinoti... “; „Akivaizdu, kad tai jėgos struktūrų darbas. Siekdami lengvai pasipelnyti, jie grobė mūsų vaikus – iš ligoninių, pakeliui iš darbo. Paimdavo iš lovų, net iš laidotuvių, kad gautų medalį „už narsą“. Jie gaudavo apdovanojimą ne už narsą, o už tai, kad grobė vyrus, palikdami moteris su kūdikiais ant rankų. Reikalaujame, kad mums suteiktų patikimos informacijos apie pagrobtus ir per karą dingusius mūsų vaikus. Mes turime teisę žinoti. Bet jie iki šiol kurti mūsų reikalavimams.“; „Ji verkia tik naktimis, kad savo sielvartą nuslėptų. Ji spėlioja, ar kada pamatys savo sūnų. Ji girdi tolimą balsą, bet neįstengia jo pasiekti. Ji netekusi vilties, nes negali jo surasti. Jie ieško nesiliaudama, bet paieškos bergždžios. Iš skausmo ir sielvarto širdis verkia. Ji drąsi, ji nelieja ašarų. Ji tik dūsauja dėl savo vaikų. Tyliai rauda, kad neparodytų savo žaizdų. Smerkia visus kaltuosius žudikus. Smerkia visus Tėvynės išdavikus. Tegul jie kenčia, kaip kenčiame mes, ir tegul niekas nepadeda jiems“. Madina Magamadova nesiliauja ieškoti dingusiųjų. Šias paieškas ji pradėjo 1995 – aisiais, kai rusai pagrobė jos brolį. Madinai dažnai grasinama – jos atmintis kursto valdžios pyktį. [Madina]: „Visada laikiau save stipria, bet pastaraisiais metais aš irgi pavargau. Jeigu man 1995 – aisiais būtų pasakę, kad turėsiu ieškoti žmonių 19 metų, būčiau išprotėjusi. Niekada nemaniau, kad viskas taip ilgai užsitęs. Visoms dingusių žmonių šeimoms tai tarsi niekad nesibaigiantis kankinimas. Mes kaip zombiai vaikštom... Gulamės todėl, kad sutemsta. Keliamės todėl, kad prašvinta. O šiaip vaikštom, nes tebesam gyvi. Bet gyvenimo nėra. Tik tamsus tunelis be jokios šviesos.“
Groznas slepia savo kančią. Tai užmaršties sostinė, pretenduojanti tapti šiuolaikiniu pavyzdiniu miestu kitiems. Jis švenčia pirmojo prekybos centro atidarymą ir šlovina kuriančius žmonių ateitį. Prezidentas Ramzanas Kadyrovas tvirtina esąs didžiausias pasaulyje statytojas. [Kadyrovas]: „Mūsų mieste Grozne, Kadyrovo prospekte įsikūrusiame prekybos ir pramogų centre „Grand Park“, dirbs per 1 000 žmonių...“ [Oleg Chabibra Chmanov – Komiteto prieš kankinimus veiklos koordinavimo skyriaus vadovas]: „Įvestas griežtai autoritarinis režimas, leidžiantis viską spręsti Razmanui Kadyrovui. Konstitucija, įstatymai, baudžiamasis kodeksas nieko nereiškia prieš žodžius „Ramzanas pasakė“. Jei Ramzanas pasakė „nužudykite visus“, vadinasi, visus reikia nužudyti. Jo žodis viršesnis už konstituciją. Ramzanas Čečėnijos gyventojus pavertė žmonėmis, kurie bijo net savo šešėlio. Atrodo, tarsi Rusijos Federacijoje būtų sukurta mažytė Šiaurės Korėja“. Komitetas prieš kankinimus – tai Rusijos nevyriausybinė organizacija, kovojanti prieš kankinimus kalėjimuose. Šią grupę sudaro kelios dešimtys teisininkų, dirbančių visoje Rusijoje. Jos padalinys Grozne atidarytas prieš penkerius metus. Dėl saugumo personalą sudaro vieni rusai, keičiami kiekvieną mėnesį. Komitetas dažnai sulaukia Kadyrovo žmonių grasinimų. Jis suteikia prieglobstį įbaugintoms šeimoms, kurių nariai išdrįsta atvykti ir liudyti apie represinę valstybės politiką.
-          [Oleg Chabibra konsultuoja] Bylą turės atnaujinti.jūsų sūnui paskelbė kokį nors nuosprendį?
-          [liudytoja] Davė 25 metus...
-          25 metus?
-          Kaip tik jų nekankino... Nuvežė į apleistą namą. Juk jeigu pagauna banditą arba teroristą, turi vežti į miliciją, o ne kankinti vaikus. Juos kankino dvi dienas. Sako, kad to nedarė. Vėliau atėjo pas mus ir išsivežė kitus du mano sūnus. Taip pat brolio sūnėną. Nuvežė į tą namą ir pradėjo kankinti jiems matant. Vėliau paėmė žmoną su vaiku ir ją kankino. Mane mušė, trankė į sieną. Šitaip išgavo jų prisipažinimą. Pažiūrėkite, kaip jį kankino. Net pjovė kojos pirštą. Štai kaip jie pasiekia, ko nori...
-          Žinoma, šis atvejis baisus, bet bent jau vaikai liko gyvi. Deja, daugeliu atvejų žmonės tiesiog negrįžta. Būna net komiškų situaciją. Tarkim, dingsta koks nors jaunuolis. Tėvai pradeda ieškoti: dingo, pagrobė. Vėliau skambina: „Šlovė Alachui, jis kalėjime“. Kalbu rimtai, nejuokauju: „Šlovė Alachui, jis kalėjime!“ Patekęs į kalėjimą jis bent jau liks gyvas ir po kurio laiko galbūt grįš. Deja, daugelis taip ir negrįžta. Pažiūrėkit... Čia ponas Apti Alaudinovas – policijos viršininkas, vidaus reikalų ministro pavaduotojas: „Prisiekiu šventuoju Koranu – jeigu esama bent kokio panašumo į vahabitus, privalom juos „šienauti“. Aš asmeniškai prisiimu tokią atsakomybę. Ką galima pasotinti – sodink. Jei gali dėl to ką nors įmesti į kišenę – įsimesk. Daryk ką nori, žudyk ką nori. Valdovas liepė taip daryti, aš jį palaikau“. „Valdovas leipė“. Suprantat, apie ką jis kalba? Kad jie ne patys tai sugalvojo, o vykdo valdžios nurodymus. Policijos viršininkas duoda įsakymą rajono VR skyriaus viršininkui.
[Roza]: „Jei nepritari Kadyrovo veiksmams, tampi valstybės priešu. Tave gali sunaikinti, jeigu prieštarausi. Mūsų šeima nepalaikė Kadyrovo, netgi priešinosi jo valdymui. Ir dabar mes visi, kaip giminės, laikomi įtartinais. Mūsų giminaičius suima vidury nakties ir paskelbia, kad jie dingo be žinios. Arba neva, kad ėjo prieš valdžią, todėl ir nušovė. Ir bijo pasakyti, kad jis buvo nekaltas. Štai kas baisiausia... Visi tyli, tarsi lauktų dar baisesnių laikų. Prie Stalino taip buvo. Masinės neįtikusių žmonių žudynės... “
[Oleg Chabibra Chmanov]: „Visas režimas tarnauja dar didesniam valdžios sustiprinimui. Siekiama išlaikyti valdžią bet kokiomis priemonėmis. Vykdomas teroras vardan karo su teroru. Kovą su terorizmu visąlaik reikia tęsti, nes ponas Kadyrovas ramiai sėdės savo vietoje ir valdys Čečėnijos Respubliką tik tuo atveju, jei žmonės bus įbauginti. Ir jam tai puikiai sekasi. Kad išlaikytų žmones baimėje, jam reikalingas represinis aparatas, kurį jis dabar turi. Tam jėgos aparatui reikia milžiniškų lėšų. Jų gauti įmanoma tik nuolat pabrėžiant būtinybę kovoti su terorizmu. Štai kodėl jis iki šiol randa teroristų. Jų beveik nebelikę, bet žmonės vis tiek dingsta. Kalbama, kad už kiekvieną likviduotą teroristą iš Kadyrovo fondo jėgos struktūros gauna apie 1 mln. rublių. Manau, jei teroristų ir nebeliko, teisėsaugininkai visuomet jų ras ir naikins, kad tik gautų piniginį atlygį“.
[Kadyrovo patriotų klubas]: „Šiandien su džiaugsmu ir malonumu kviečiame ir raginame visus jaunuolius eiti teisingu keliu – mūsų respublikos atgimimo keliu. Šiandien tai reiškia būti avangarde, eiti priešakyje. Didžiausias Razmano Kadyrovo nuopelnas tas, kad šie jaunuoliai gali vaikščioti taikiomis gatvėmis, be patikros postų, gyventi gražiame mieste, kuris yra mūsų respublikos pasididžiavimas. Jie gali rinktis bet kur – skvere, parke, kino teatre, prekybos centre, dangoraižyje. Niekas negrobia mūsų jaunuolių, niekas nesusisprogdina užlipęs ant minos. Jis dėjo visas įmanomas pastangas, kad mes ramiai gyventume, kad mūsų padangė būtų taiki. Kaip manote, ar reikėtų Ramzanui skirti Nobelio taikos premiją? Aš esu tūkstančiu procentų įsitikinęs – ir klausytojai mane palaikys, kad jis nusipelnė tos premijos labiau negu Barackas Obama“.
Policinė valstybė, panaši į Potiomkino kaimą, kur gimsta naujas žmogus. Stiklo ir ceremonijų miestas priverčiantis patikėti, kad karo žaizdos jau užgydytos. Tačiau smurtas tebedidėja. Režimas, kovodamas su vadinamaisiais teroristais, suiminėja tūkstančius jaunuolių. Priešų medžioklė tampa vis labiau beatodairiška. Pastaraisiais mėnesiais daugėjo pagrobimų – dabar suiminėjamos net moterys.
-          [Nukentėjusioji kreipiasi į – Komiteto prieš kankinimus veiklos koordinavimo skyrių]: Mano dukterys tik norėjo dirbti dėl savo vaikų – juos aprengti, apauti.
-          Kada sužinojai apie savo dukterų dingimą?
-          Man paskambino kažkoks vietos įgaliotinis, vardu Sultanas. Pasakė: „Ko taip ramiai sėdi rankas sudėjus? Tavo dukterų nebėr. Ten vien kraujo klanai ir kulkų skeveldros“. Pasakiau jam: „Aš tuoj pat atvažiuosiu“. Jos dirbo mašinų plovykloj. Nuvažiavau pas dukrą į namus, vėliau į darbą. Kambarys, kuriame jos gyveno, buvo nusiaubtas. Paskui jie išvalė kraujo dėmes, panaikino skeveldrų pėdsakus. Pasakojo, kad atvažiavo gal 10 kariškų mašinų. Mano dukroms liepė nuplauti tas mašinas. Paskui pasigirdo klyksmai ir keiksmai, o daugiau nieko nežinom. Po viso šito mano sveikata smarkiai pašlijo, beveik negalėjau paeiti. Auginu 1 anūką, o dviejų neįstengčiau prižiūrėti. Visą laiką bijau. Vėliau jie išsivežė mano berniuką, sumušė ir prigrasino tylėti. Kitaip žadėjo suversti jam kaltę už seserų nužudymą. Nežinau, kaip man toliau gyventi. Nebežinau, kokioj šaly gyvenu. Niekam bloga nepadariau – tik užauginau 7 vaikus.
[...]
Tai išdegintos žemės politika, šleikštulį keliantis užburtas smurto ir dingimų ratas. Vyrai ir moterys pražūva šioje niekieno žemėje, kurioje viešpatauja tyli užmarštis. Režimas draudžia kalbėti apie dingusius mūsų dienomis arba prisiminti žuvusius per karą. valdžia taip pat nori uždrausti bet kokį ankstesnės čečėnų tapatybės pripažinimą... Pirmą kartą per Respublikos istoriją Ramzanas Kadyrovas uždraudė minėti Stalino vykdytų čečėnų trėmimų metines... Kad tik bet kokia kaina įtiktų Kremliui, o svarbiausia – nesugadintų Vladimiro Putino didžiosios olimpinės šventės. [Ruslanas Kutajevas – Čečėnijos visuomenės veikėjas, žmogaus teisių gynėjas]: „Sočio olimpiados uždarymas, sutampantis su čečėnų trėmimų 70-osiomis metinėmis, turi gilią simbolinę prasmę. Bet nemažiau svarbu prisiminti tragišką praeitį, kai buvo ištremta visa tauta, o trečdalis jos narių mirė“. Tik nedaugelis išdrįsta nepaklusti valdžios pastangoms uždrausti prisiminti praeitį. Intelektualai, menininkai, įstatymų leidėjai dalyvauja trėmimams prisiminti skirtoje konferencijoje, surengtoje Ruslano Kutajevo – pagarbą pelniusio intelektualo, buvusio vyriausybės nario. [Ruslanas Kutajevas]: „Kuo nusikalto čečėnai? Nebuvo jokių priežasčių mus deportuoti. Kol esam čečėnai, niekuomet nebūsim vergai. Tačiau žinome, kad mūsų nepaliks ramybėje, kol neatsisakysime savo tapatybės“. [Albert Kuznecov – Komiteto prieš kankinimus tyrimų skyriaus inspektorius]: „Ruslanas Kutajevas išdrįso prabilti draudžiama tema. Tai buvo smūgis valdžios reputacijai. Valdžia pareikalavo visa tai uždrausti. Žmonėms netgi draudžiama prisiminti, kad buvo vykdomi tie trėmimai. Ir tuo metu, kai partija aktyviai stengiasi ištrinti iš žmonių atminties tuos įvykius, kažkoks buvęs visuomenės veikėjas surengia tokią atvirą konferenciją. Tai tarsi ugnikalnio išsiveržimas šiandieninės tikrovės fone“. Konferencijos organizatoriai tą patį vakarą buvo iškviesti Ramzano Kadyrovo. Jiems buvo grasinama, kai kurie iš jų buvo sumušti. Ruslanui Kutajevui pavyko pasislėpti. Komiteto prieš kankinimus biure didžiausias dėmesys buvo sutelktas į šį incidentą, pramintą „Kutajevo byla“. Komiteto pirmininkas Igoris Kaliapinas pažinojo Ruslaną Kutajevą daugiau nei 15 metų. Prieš pabėgdamas Kutajevas jį spėjo perspėti. [Igoris Kaliapinas]: „Kutajevas paskambino ir pasakė, kad jį persekioja dėl užvakarykštės konferencijos, reikalauja atvykti pas Kadyrovą ir gali tuoj pat suimti. Praėjus valandai po to pokalbio pas Kutajevą atvažiavo ginkluoti vyrai keliais automobiliais „Toyota Camry“ su prezidento administracijos registracijos numeriais. Įsodino jį į mašiną ir išsivežė. Kitą rytą, vasario 21 – ąją, sužinojom, kad Ruslanas Kutajevas suimtas ir apkaltintas didelio narkotikų kiekio laikymu. Esą pas jį buvo rasta 3,5 gramo heroino. Buvo akivaizdu, kad narkotikai niekuo dėti, nes Kutajevas niekad nerūkė, negėrė, o juo labiau nevartojo kvaišalų. Aišku, kad narkotikai buvo tik dingstis pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Jį žiauriai sumušė du žmonės. Vienas iš jų, pravarde „Lordas“, - aukšto rango Čečėnijos Respublikos pareigūnas, dešinioji Kadyrovo ranka. Kitas – policijos generolas Alaudinovas, vidaus reikalų ministro pavaduotojas. Po to jį kankino elektros šoku, įrėmę peilį į krūtinę, į gerklę. Kad žinotų – jei smarkiai trūkčios, jam gali perrėžti gerklę. Kutajevas suprato, kad jį gali užmušti, perpjauti gerklę ilgu peiliu. Ir jis pasirašė prisipažinimą. Jam parodė jo namo nuotraukas, po miestą vaikštinėjančius jo artimuosius, taip pat Maskvoje gyvenantį sūnėną. Norėjo įspėti: „Matai, mes visus sekam, žinom kiekvieną tavo artimųjų žingsnį. Jei pasakosi, kad tave kankino, nukentės tavo giminaičiai““... [Albert Kuznecov]: „Kad sumažintume galimybę jį spausti, mėginame išvežti jo giminaičius – kol kas bent iš šio regiono... Ruslanas Kutajevas metė iššūkį valdžiai – pažeidė griežčiausią draudimą ir tapo disidentu. Čia plačiai taikoma kolektyvinė atsakomybė: jeigu šeimoje yra bent 1 disidentas, visi jos nariai laikomi disidentais.“ [Ruslanas Kutajevas]: „Spaudimas didžiulis. Kas bus toliau, kol kas nežinia. Pažiūrėsim. Laikas parodys, kas bus toliau... Kaip nuspręs prokuratūra, teismas, taip ir bus... Kol kas nieko gero“.
[...]
Viešpataujantis nebaudžiamumas, praeities neigimas, istorijos perrašinėjimas... Dabar oficiali Čečėnijos istorija prasideda nuo Kadyrovo šeimos valdymo pradžios ir Vladimiro Putino įžengimo į Kremlių. Pagerbiami tik čečėnų, kurie žuvo kaudamiesi Rusijos pusėje, vardai. Kovotojai už nepriklausomybę laikomi išdavikais. 150 000 per karą dingusių civilių atminimas paskendo valstybės biurokratinio aparato liūne. Kaip ir dešimčių tūkstančių čečėnų, žuvusių per stalinistinius trėmimus.
... [Čečėnijos motinos vaikštinėja po masines kapavietes]: „Valdžia suinteresuota, kad viską užmirštume. Jei mes, liudininkės, viską pamiršim, jaunimas nesužinos, kas nutiko. Reikėtų atlikti tyrimą. Teisti tuos, kurie šią vietą pavertė koncentracijos stovykla, kas šaudė, kankino ir tardė žmones. Valdžia kol kas nenori to daryti. Juk jie nenori teisti patys save... Valdžia neprisimena, daugelis žmonių užmiršo, o medis mena viską kas čia dėjosi. Ant jo liko žymė, kad čia palaidoti žmonės... “
Per kelias savaites Ruslano Kutajevo areštas tapo aktualiausia tema. Ramzanas Kadyrovas pradėjo puolimą vietos televizijos kanalais, kurie jam visi pavaldūs. Šalia jo – 2 žmonės, kurie kankino Ruslaną Kutajevą: vidaus reikalų ministro pavaduotojas Alaudinovas ir įtakingasis „Lordas“, Prezidento administracijos vadovas. [Kadyrovas]: „Kiekvienas žmogaus teisių gynėjas ateina neva su savo idėjomis, bet iš tikrųjų jie atvyksta užsidirbti – ir jie darbuojasi prieš Rusijos valstybę. Pavyzdžiui, Kaliapinas, kuris tapo populiarus, atvyko čia trikdyti policijos darbą. Ką jis gina? Aišku, kad banditus! Dar yra tas Kutajevas, kurį mes pasodinom į kalėjimą, o dabar visi apie jį kalba. Jis turi labai didelį namą. Iš kur gauna pinigų? Kam dirba? Kai policija jį suėmė, Kaliapinui buvo leista su juo pasimatyti. Kai Kaliapinas paklausė, ar jį kankino, ar su juo blogai elgėsi, Kutajevas atsakė, kad ne. Pasakykit man: kas šioje šalyje labiau negu aš myli savo žmones? Jeigu rastume bent vieną žmogų, kuris labiau rūpinasi žmonių teisėmis nei aš – man plyštų širdis. Tai įrodo, kad myliu savo žmones. Esu pasiruošęs dėl jų paaukoti savo gyvybę. Jeigu pažeidinėjamos jūsų teisės, kreipkitės į mane!
Kutajevo bylos nagrinėjimo išvakarės... Piotras Zaikinas, Rusijos armijos leitenantas, dalyvavo abiejuose Čečėnijos karuose. Vėliau jis tapo advokatu ir gynė grupės „Pussy Riot“ nares. Puikiai žinodamas Putino režimo priešininkų teismų vingrybes, jis pirmą kart grįžo į Čečėniją ginti Ruslaną Kutajevą...
-          [Piotras Zaikinas] Parašas jo (kutajevo), išsiskiriantis, su užraitymais. Čia tas pats. Neryškus, truputį kitoks, bet braižas tas pats. Na o dabar parodysiu triuką. Kas čia per žvaigždutė (per parašas) ? Perskaityk, ką jis neva pasirašė.
-          Kišenėj... narkotinė medžiaga, kuri...
-          Jis neva žinojo, ką turėjo kišenėj, supranti? O per apklausą sakė, kad nežino, kas ten buvo.
-          Ką ketini iš to išspausti?
-          Ketinu juos pirmiausia pavaikyti su tais klausimais – kaip viską darė, kaip nustatė... Jeigu buvo išankstinis nusistatymas, tuomet galima kelti abejones, ar tyrimas buvo objektyvus.
[Kutajevo žmona]: „... Jeigu nori gyventi, reikia tylėti. Negalima reikšti savo nuomonės. Jei užsičiaupsi – gyvensi. Jei prasižiosi – tave pasodins. Išveš ir įkiš už grotų. Štai tokie pas mus įstatymai... Daugumai Čečėnija tapo kalėjimu... “
[Piotras Zaikinas – Ruslano Kutajevo advokatas] „Nujaučiu, kad teismo procesas bus sunkus. Teks veikti ryžtingai, kad mus išgirstų. Mūsų šalis visa tai jau buvo patyrusi – kai žmonės be teismo nuosprendžio paskelbdavo nusikaltėliais. Akivaizdu, esama žmonių, kuriems atrodo, kad toks teisinei praktikai prieštaraujantis būdas vėl gali būti taikomas.“
[Kutajevo bylos nagrinėjimas. 2014 – ųjų kovas.] Prasideda ilgas politinės bylos nagrinėjimo procesas. Kaltinamųjų suole – žmogus, išdrįsęs pasipriešinti režimui. Išgalvoti įrodymai, policijos korupcija, liudininkų bauginimas... Valdžia nori, kad ši byla taptų parodomoji ir atgrasytų bet kokį norą priešintis... [Ruslanas Kutajevas]: „Jokio nusikaltimo neįvykdžiau. Ši byla suklastota. Tiesa vis tiek išaiškės. Tikiuosi, kad taip ir įvyks. O jei ne – nieko baisaus. Jei ne šiandien – tai rytoj. Galbūt visa tai įvertins mūsų vaikai. Pakviečiau savo berniukus, kad jie mane čia pamatytų. Kad matytų ir kitus. Jie turi tai prisiminti ir žinoti, kad rytojus būtinai ateis.“
-          [Igoris Kaliapinas] Tyrimų komiteto tyrimų valdyba, prokuratūra ir teismas, kaip matome, akivaizdžiai paklūsta asmeniškai Ramzanui Kadyrovui. Tai visiškai akivaizdu.
-          [Piotras Zaikinas] Kol žmonės bijo, kol egzistuoja Kadyrovo privati armija – Čečėnijos VRM (Vidaus Reikalų Ministerijos) pajėgos, niekas nepasikeis.
-          Dabar jo asmeninę armiją papildė prokuratūra ir Tyrimų komitetas. Paskutinis daugmaž nepriklausomas Tyrimų komiteto valdybos vadovas dirbo trumpiau nei pusmetį ir buvo atleistas nepaaiškinus už ką.
-          Žmonės pradeda visiškai nebepasitikėti valdžia. Vėliau iškils klausimas: kam mums tokia valdžia? Anksčiau ar vėliau iškils. Jeigu valdžia neveikia, tokia valdžia nereikalinga. Maskvai jau būtų laikas susiprotėti, pajudinti smegenis ir parodyti jiems vietą.
Dabar visą žmonių gyvenimą kontroliuoja naujasis „liaudies tėvelis“... Su niekuo nesidalijama absoliuti valdžia, įgyta bauginimu ir pinigais. Jis atgaivino giminystės ryšiais palaikomą įtaką ir sukūrė įspūdį, kad jį palaiko didžioji gyventojų dalis. Ramzanas Kadyrovas manipuliuoja seniausiomis tradicijomis, kurios pasitarnauja jo naujajai valstybės ideologijai. Tiems, kurie visa tai priima, atsiveria unikali galimybė išgyventi. Vis dėlto, ši sistema pradeda skeldėti. Dėl besitęsiančio smurto kai kurie jau išdrįsta kelti klausimų dėl valdančiosios klikos ir jos metodų. [Čečėnas]: „Čia vieną dieną gali būti gyvas, o kitą – jau miręs. Jų politika skatina žmonių pasipriešinimą. Jeigu valdžia ir toliau taip elgsis, ateity atsiras daug nepriklausomų kovotojų. Niekas negali ilgai su tuo taikstytis. Jei neatsikratysim to režimo, respublikoje niekad nebus jokių pokyčių“.
[Kutajevo nuosprendžio skelbimo diena]. [Ruslanas Kutajevas]: „Dabar supratau, kad visoje Rusijoje, ne vien Čečėnijoje, žmogus vištos nevertas. Tikrai tuo įsitikinau. Žmonės vis kenčia ir kenčia... Nežinau, kada rusai praregės ir pasakys, kad jau gana, kad atėjo laikas imtis veiksmų. Aš iš čia išvažiuosiu. Pasiimsiu visus vaikus, sūnėną, brolius ir išvažiuosiu. Čia nebėra ką veikti. Mums čia neleis gyventi“...
[Igoris Kaliapinas]: „Jei teisingai supratau, jei prieš kelias dienas aplankė Ruslaną Kutajevą kalėjime. „Lordas“ pirmiausia užsuko pas Piotrą Zaikiną į viešbutį. Jie kalbėjosi iki išnaktų. Iš viešbučio naktį jis nuvažiavo į Urus Martano izoliatorių. Ten tardė jį ir mušė. Jie ten visi kuoktelėję. Jiems buvo svarbu parodyti: na ir kas, kad tave visi pažįsta, kad esi gerbiamas žmogus, žinomas Rusijoje, Maskvoje ir Vakarų šalyse – mus ant visko nusispjaut. Padarysim iš tavęs narkomaną... Ir jokie užtarėjai iš Rusijos arba Tarptautinių organizacijų tavęs neišgelbės“...
-          [Ruslanas Kutajevas prieš teismo posėdį]: „Manau, greitai sužinosim, kokie bus visų šių neteisėtų veiksmų rezultatai. Pažiūrėsim... Manau, jie patys supranta, kokį vaidmenį atlieka šiame farse. Jiems teks nešti šitą kryžių ir kada nors vis tiek atsakyti už savo veiksmus. “
-          [Igoris Kaliapinas] Bet kokiu atveju viskas tik prasideda. Jie patys pasprings tau skirtu nuosprendžiu... Jiems labai nepatinka, kai jų pavardės kur nors viešai skelbiamos. Kutajevo bylą jie ilgam prisimins.
-          Visi supranta, kaip yra iš tikrųjų, bet vis tiek daro savo.
[Teisėjas] „Nuosprendis, skelbiamas Rusijos Federacijos vardu 2014 m. liepos 7 d. Urus Martano mieste. Įvykdytas sunkus, visuomenei pavojų keliantis nusikaltimas. Siekiant atkurti teisingumą visuomenėje, paskatinti nuteistąjį pasitaisyti ir užkardyti jo naujus nusikaltimus, teismas, atsižvelgęs į visas bylai svarbias aplinkybes, nutarė skirti teisiamajam realią laisvės atėmimo bausmę ir neįžvelgia priežasčių ją sušvelninti. Teismas nutarė pripažinti Ruslaną Kutajevą kaltu ir skirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamajame kodekse, taip pat metus namų arešto, neskiriant baudos ir bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje“. [Kutajevas]: „Nujaučiau, kad man ruošiasi skirti realią įkalinimo bausmę. Ką gi, kovosim toliau, niekas nepasikeitė. Viskas dar priešaky“...
[Čečėnijos moterys]: „Valdžia siekia, kad mūsų neliktų. Jei nieko nedarysim, nieko neieškosim, jie bus patenkinti.“; „Prieš dvi dienas pas mane į darbą atėjo 3 pareigūnai. Paklausė: „Kodėl ir kokiu pagrindu rašinėji užklausimus? Kodėl rašinėji Maskvai? Mes tuoj pat uždarysim jūsų kontorą ir visas jus pasiųsim į kalėjimą““. „Prisiminkit masines jaunimo žudynes Argentinoje. Tuomet 7 tų vaikų motinos išėjo ir apskritus metus protestavo prie vyriausybės rūmų. Jos tylėjo – nevalgė, negėrė, su niekuo nesikalbėjo, tik vaikščiojo ratu. Kol vyriausybė atkreipė į jas dėmesį ir ėmėsi tirti. Praėjus 30 metų nužudytųjų palaikus ekshumuoja, atlieka DNR tyrimus ir grąžina artimiesiems, kad šie juos palaidotų. Kodėl mūsiškiai taip nesielgia? Tas motinas vadino beprotėmis. Išprotėjusiomis moterimis. O mums neleidžia protestuoti... Mums per metus tik tris valandas leidžia pasisakyti. Galėtume stovėti ir dieną ir naktį, prašydamos grąžinti mūsų vaikus. Aišku, kad mus sušaudytų. Kas leistų protestuoti? Mums neleistų. Argentijoje dabar teisia žmones žudžiusius kariškius. Pas mus neteisia kariškių, kurie mus naikino. Turi ateiti laikas, kai jie atsakys prieš Dievą. Tos motinos pasiekė, kad kaltininkai atsakytų. O mes neturim teisės“... „Visi kalti dėl mūsų kančių, kada nors atsakys prieš Dievą, savo sąžinę ir žmones. Nežinom, kada tai nutiks, bet tai turi įvykti. Kitaip negali būti – Dievas neleis. Atpildo valanda ateis – Dievas juos nubaus“...