Pristatau jums Martyno Starkaus ir Jono Banio dokumentinio
filmo „Karas 2020. Rusijos informacinė agresija“ tekstinę versiją. Šis filmas,
mano manymu, yra labai laiku ir vietoje. Taip pat norėčiau pasakyti, kad jei
filmo autoriai mano, jog šiame tinklaraštyje pateiktas jų kurto dokumentinio
filmo tekstas, pažeidžia autorines teises arba autoriai mano, jog tai neturėtų
būti pateikiama būtent šiame tinklaraštyje, tai prašyčiau kreiptis į mane
asmeniškai per e-paštą ir aš šį tekstą ištrinsiu nedelsdamas. Kita vertus, aš
nesiekiu gauti jokio pelno nei iš šio, nei iš kitų verstų filmų tekstų, o tik
aukojau (aukoju ir aukosiu) savo laisvą laiką, siekdamas prisidėti prie
visuomenės supratimo apie vykusius ir tebevykstančius įvykius pasaulyje.
„Karas 2020. Rusijos informacinė agresija“
Mažame JAV miestelyje, Centerville‘je, Luizianos
valstijoje, buvo ankstyvas rytas, kai gelbėtojų tarnybą pasiekė sunerimusios
gyventojos skambutis. Moteris teigia sulaukusi pranešimo, kad sprogo netoliese
esanti chemijos gamykla ir gyventojai raginami skubiai evakuotis.
Socialiniuose tinkluose pasipylė šimtai liudininkų
pranešimų ir liepsnojančios gamyklos nuotraukos.
Netrukus, jas papildė filmuota medžiaga. Dar
vėliau socialinius tinklus apskriejo nelaimę patvirtinantis pranešimas iš CNN
naujienų tarnybos interneto puslapio.
Netrukus pasirodė filmuoti vaizdai, kuriuose
atsakomybę už sprogimą prisiėmė Islamo Valstybės kovotojai. Buvo tik vienas
bet: tą dieną jokioje chemijos gamykloje jokios avarijos nebuvo. Tūkstančiai
pranešimų, nuotraukos filmuoti vaizdai ir net CNN puslapis buvo gerai
suplanuotos informacinės atakos dalis, o štai miestai, į kuriuos veda šio
įvykio gijos: Novosibirskas, Omskas, Jekaterinburgas, Samara, Žemutinis
Naugardas. Tyrimo duomenys rodo, kad informacinei atakai Rusijoje buvo
ruošiamasi beveik du mėnesius: kuriamas turinys, socialinių tinklų tendencijos,
paskyros ir ryšiai. Žiniasklaidai teko konstatuoti faktą: daug metų santykiuose
su Vakarų valstybėmis, vyraujanti agresyvi Rusijos retorika peržengė retorikos
ribas – prasidėjo tikras informacinis karas.
Pastaruosius keletą metų Rusija ypač aktyviai
demonstruoja pasiruošimą dideliam kariniam konfliktui su vakarais, neslepiamas
nei puolamasis būsimo konflikto pobūdis, nei jo kryptis; atvirai šlifuojami
kaimyninių valstybių užgrobimo scenarijai, imituojamas branduolinis smūgis
Lenkijos sostinėje.
Rusijos karo analitikas, Aleksander Sytin‘as,
beveik 10 metų dirbo Vladimiro Putino įsteigtame ir asmeniškai globojamame
„Rusijos strateginių tyrimo institute“. Tai vienas iš centrų, kurių tiesioginė
funkcija – ruošti Rusijos prezidentui informaciją ir pasiūlymus, susijusius su
valstybės užsienio politika ir strategija. [Aleksander Sytin‘as – karo
analitikas]: „Nerimauti pagrindo tikrai yra. Žinoma, tai nereiškia, kad rytoj,
ar po savaitės, kas nors ką nors užpuls, o Rusijos vėliava bus iškelta Vilniuje
arba Taline, tačiau toks pavojus tikrai yra, nes Kremliaus režimas tikrai vykdo
labai agresyvią politiką ir tai yra akivaizdu. Taip pat akivaizdu, kad tuo, kas
nutiko iki šiol, reikalai nesibaigs ir ta agresyvi politika tikrai tęsis, o
veiksmų apimtis gali būti įvairi: nuo šantažo, energetinio ar net branduolinio,
iki konkrečių agresyvių veiksmų.“ Aleksander Sytin‘as ragina atkreipti dėmesį į
faktą, kad Rusija jau kurį laiką
aktyviai ruošia savo gyventojus kariniam konfliktui su vakarais. Anksčiau toks
konfliktas Rusijos žiniasklaidoje buvo svarstomas kaip galimybė, tačiau
šiandien tai pateikiama kaip faktas. Aiškiai įvardijama ir konflikto
priežastis. Rusijos gyventojai tikinami, kad NATO ir JAV ne tik planuoja, bet
ir realiai ruošiasi pirmosios užpulti Rusiją. Yra netgi žinoma ir tokio puolimo
data: 2020 – ieji.
[Rusijos žiniasklaida]: „NATO didina karines
pajėgas prie Rusijos vakarinės sienos“... „Lenkijoje ir Baltijos šalyse
Amerikos karinio kontingento didinimas. Į Baltijos šalis netgi permetami
Jungtinių Valstijų diversantų būriai.“... „ir finale siekiama Baltijos šalių ir
Lenkijos teritorijoje suformuoti puolimui skirtas karines grupuotes.“... „Sparnuotosios
raketos bus paleistos iš įvairių krypčių. Štai taip atrodys NATO puolimas.“ ...
„Lenkija, Latvija, Estija ir Lietuva savo arsenaluose kaupia naujausius
šiuolaikinius ginklus, skirtus būsimam karui.“... „Baltijos šalių neįmanoma
apginti, o tai reiškia, kad bet kokių karinių pajėgų kaupimas čia NATO ar
amerikiečių, gali būti naudojamas tik puolimui.“
Jau daugiau kaip metus Rusijos žiniasklaida
aktyviai kuria legendą, kad Rusiją užpulti neva planuojantys amerikiečiai savo
placdarmu pasirinko būtent Baltijos valstybes. Kokiu tikslu tokia legenda yra
kuriama, pradeda aiškėti susipažinus su dar vienu Kremliui artimo žmogaus,
Rostislavo Iščenko‘s („Sisteminės analizės ir prognozės“ centro prezidento) siūlomą
„Rusijos aktyvios užsienio politikos strategiją“. Ji pavadinta „Dėl būtinybės
preventyviai okupuoti Baltijos regioną“: „... karinė būtinybė preventyviai
smogti Baltijos regionui kyla ne tik dėl to, kad iš čia galimas puolimas, bet
ir tam, kad pavyktų iš anksto sutrumpinti galimą fronto liniją .(...) Visą
griaunantis smūgis Baltijos regione reikalingas tam, kad būtų likviduotas
pavojus šiauriniam Rusijos ir Baltarusijos ginkluotų pajėgų flangui, nutraukta
Kaliningrado blokada ir užkirstas kelias invazijai į Rusijos gilumą. (...)
Išsaugojus esamas pozicijas Baltijos šalyse į
valdžią pavyktų atvesti prorusiškas jėgas. Jeigu tai įvyktų NATO žlugimo fone,
greičiausiai pavyktų pasiekti tam tikrų sutarimų, kurie legalizuotų Rusijos, kaip šių šalių globėjos
vaidmenį.“
[Aleksander Sytin‘as – karo analitikas]: „Aš nuolat siūlau atkreipti
dėmesį į tai, kaip šioje šalyje formuojama veiksmų strategija. Pirmiausiai, yra
viešai paskelbtos kažkokios tezės, ir skelbia jas žmonės, kurie neprisiima
jokios atsakomybės nuo Iščenko‘s iki Žirinovskio. Jie skelbia kažkokius teiginius,
o valdžia stebi kaip reaguos visuomenė ir ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje,
šiuo atveju, Baltijos šalyse. Kaip į tai reaguos rusakalbiai šių šalių
gyventojai, na ir šiaip, kiek visuomenė yra pasiryžusi priešintis. O toliau
prasideda procesas, kai priklausomai nuo visuomenės reakcijos, pradedami kurti
tokie projektai, kaip Krymas, Doneckas, Luganskas ir taip toliau. Jeigu valdžia
mato, kad visuomenėje palaikymo nėra, tuomet atsitraukiama ir laukiama kito
patogaus momento.“
Per 15 metų, kai Kremliuje įsitvirtino Vladimiras
Putinas, griežta visuomenė nuomonės kontrolė ir galinga propagandos mašina tapo
vienu pagrindinių jo režimo ginklų. Žanos Nemcovos tėvas, Rusijos opozicijos
lyderis, Borisas Nemcovas, tapo viena šio ginklo aukų. Dėl tėvo nužudymo Vladimirą
Putiną atvirai kaltinanti žurnalistė įspėja, kad Rusijos propaganda gyventojų
žudikiškas nuotaikas, skatina ne tik savo bendrapiliečių, bet ir kitų šalių
atžvilgiu. [Žana Nemcova]: „Jungtinės Valstijos, Baltijos šalys, Lenkija... jų
atžvilgiu kuriamas priešo įvaizdis ir tai yra labai svarbu, nes tikrasis
Rusijos priešas slepiasi pačioje Rusijoje. Tai – prezidentas Putinas. Bet rusai
viską mato kitaip: jie mato tik išorės priešus. Taip bandoma atitraukti dėmesį
nuo tikrųjų problemų šalyje: ekonominių, socialinių, politinių ir kaltę už
visas negandas suversti priešams ir tuomet būtina periodiškai skelbti, kad mes
kariaujame su priešais ir blogai gyvename dėl to, kad viską turime paaukoti
šiai kovai.“
Didžiulio tarptautinio atgarsio sulaukusiame
straipsnyje pavadintame „Propaganda žudo“, Žana Nemcova Įspėja, kad Kremliaus
kurstoma neapykantos kampanija Rusijoje gimdo didžiulę nekontroliuojamo smurto
bangą. [Žana Nemcova]: „Turiu galvoje šiandien Ukrainoje vykstantį karą. šis
karas buvo pradėtas būtent kaip informacinis karas. Rusijos televizijos kanalai
nuosekliai skleidė melą apie tai, kaip Ukrainoje skriaudžiami rusai. Juk Krymo
okupacija pavyko tik dėl to, kad daugelis žmonių tikėjo, jog rusakalbiams
gyventojams ten yra iškilęs realus pavojus. Jau ką ir kalbėti apie neva
istorinio teisingumo atkūrimą, kuriuo, pastaruoju metu, buvo viliojama Rusijos
visuomenė. Lygiai tais pat metodais buvo naudojamasi pradedant karą Rytų
Ukrainoje. Žmonės buvo taip užhipnotizuoti melo, kad važiavo ten ir žudė kitus
žmones. Štai kodėl agresijos kitų šalių atžvilgiu provokavimas, prieš įvaizdžio
kūrimas, yra tokie pavojingi.“
Legenda apie Ukrainoje neva vietinių fašistų
žudomus rusus, Kremliaus propaganda kuria kaip pagrindinį Krymo okupacijos ir
karo Rytų Ukrainoje pateisinimą. Neseniai atliktos sociologinės apklausos
parodė, kad daugiau kaip pusė Rusijos gyventojų yra pasiryžę asmeniškai
prisijungti prie karo veiksmų ir žudyti ukrainiečius (Rusijos žiniasklaidos
antraštės šia tema: „Rusai pasiryžę žudyti tiek ukrainiečių, kiek prireiks“;
„Mokykloje vaikams parodė, kaip žudyti ukrainiečius“; „Šventikas ragina žudyti
ukrainiečius“).
Ukrainos žurnalistai daug jėgų skyrę kovai su
Kremliaus propaganda savo šalies teritorijoje, teigia, kad Putino
propagandistai nevengia jokių priemonių: nuo paprasto melo iki atvirų
falsifikacijų. [Ukrainos žurnalistė]: „Kai tu matai kokį nors liudininką, kuris
pasakoja apie įvykius kur nors Odesoje, negali žinoti ar jis sako tiesą, ar
netiesą ir kas jis toks. Bet kai tas pats liudininkas pasirodo Kijeve ir sako,
kad yra Kijevo gyventojas, o po to, pasirodo Kryme ir sako, kad yra tikras
krymietis, o dar vėliau paaiškėja, kad jis gimė ir augo Rytų Ukrainoje...
Štai viena iš tokių herojų, Marija Cepko, kitur
pristatoma kaip Marija Vikina ar Marija Bivikina, sugebėjo nusifilmuoti 6
skirtinguose reportažuose ir apsimesti 6 skirtingomis moterimis.“ Bene
ciniškiausias Rusijos propagandos mašinos sukurtas melas apie tariamą
ukrainiečių žvėriškumą – legenda apie Sloviansko mieste Ukrainos kariškių
nukryžiuotą berniuką. [„liudytoja pasakoja“]: „Miesto centre, Lenino aikštėje,
ten, kur miesto savivaldybė ir tai vienintelė aikštė, kur galima suvaryti visus
žmones. Surinko moteris, senukus ir įvykdė parodomąją bausmę. Paėmė trejų metų
vaiką, berniuką, ir, kaip Jėzų, prikalė prie lentos. Vienas kariškis kalė, kiti
du – laikė. Ir viskas vyko motinai matant. Ir motiną vertė žiūrėti kaip vaikas
plūsta kraujais. Vaikas kankinosi, buvo neįmanoma žiūrėti, žmonėms prarasdavo
sąmonę. Kai vaikas numirė, prasikankinęs pusantros valandos, jo mamą be sąmonės
pririšo prie tanko ir taip valkiojo aplinkui aikštę.“ Tam, kad suprastum, jog
šis reportažas yra visiškas melas, užtenka nuvažiuoti į patį Slovianską ir
pasikalbėti su šalia centrinės aikštės gyvenančiomis, viską matančiomis ir
viską žinančiomis bobutėmis. Tai ir padarė Rusijos laikraščio „Novaja Gazieta“
žurnalistas Jievgienijus Feldmanas. [viską žinančiosi matančios bobutės,
sėdinčios miesto centre, atsako į žurnalisto pateiktus klausimus :D]: „nieko
panašaus negirdėjome ir vargu ar taip įvyko. Mes nebuvom ir negirdėjom. Apie
tokį įvykį juk visas miestas kalbėtų. Mes gi čia netoliese gyvenam. Visa apylinkė
žinotų.“ [Ukrainos žurnalistė]: „Pirmiausia, Slovianske nėra Lenino aikštės. Antra,
ten išvis nėra tokios aikštės, kur tilptų keli tūkstančiai žmonių kaip kad
pasakoja ta moteris. Trečia, šiais laikais visi žmonės vaikšto su mobiliaisiais
telefonais, planšetiniais kompiuteriais. Tokį įvykį kas nors būtinai būtų
nufilmavęs ir įkėlęs į internetą. Ir, galiausiai, mūsų pagalininkams pavyko išsiaiškinti, kad ta moteris, kuri neva
buvo šio įvykio liudininkė, pasirodo, ji niekada negyveno Slovianske. Ji gyveno
Kijevo apskrityje.“
Amerikiečių žurnalistė, Elizabeth , Rusijos
žiniasklaidoje vykdomą melo kampaniją teko stebėti iš vidaus ir netgi būti jos
dalimi. Daugiau kaip dvejus metus Elizabeth dirbo viename aktyviausių
pasaulinių Kremliaus propagandos ruporų, naujienų tarnyboje „Russia Today“.
[Elizabeth Wahl]: „Asmeniškai aš negaliu būti televizijos tarnybos, kuri yra
finansuojama Rusijos vyriausybės ir kuri dirba tam, kad pateisintų Putino
veiksmus. Aš didžiuojuosi, kad esu amerikietė ir tikiu, kad žurnalistai turi
skleisti tiesą. Štai kodėl po šios laidos aš pasitraukiu iš pareigų.“
[Elizabeth]: „Kodėl aš pasitraukiau? Nes buvau įsitikinusi, kad Ukraina tapo
paskutiniu lašu ne tik kanalui Russia Today, bet ir visai Rusijos
žiniasklaidai. Žiniasklaidai, kuri virto propagandos mašina ir yra naudojama ne
šiai dezinformacijai skleisti, bet kaip ginklas kariniame konflikte. Juk jeigu
jums pavyksta priversti žmones mąstyti taip kaip jums reikia, tai jums reikia
mažiau ginklų, jums reikia mažiau tankų ir būtent taip šis kanalas buvo
naudojamas – kaip ginklas tikrame kare.“ Pastaruosius metus, praėjus po viešo
atsistatydinimo, Elizabeth Wahl praleido aktyviai skleisdama žinią apie
Kremliaus propagandos metodus, tikslus ir svarbiausius taikinius. Žurnalistė
taip pat buvo pakviesta kaip liudytoja į JAV kongreso užsienio reikalų komiteto
posėdį, skirtą kovai su Rusijos propaganda. [Elizabeth]: „Tai – rimta problema.
Ir, svarbiausia, kad tai veikia. Ji dominuoja diskusijose, internete,
forumuose, twitteryje, socialiniuose tinkluose.“ Posėdžio metu komiteto
primininkas, Edas Royce‘as, be kita ko konstatavo, kad vienas iš svarbių
Kremliaus propagandos taikinių yra ir Baltijos regionas. [Royce‘as]: „Ši
Rusijos propaganda turi galimybę destabilizuoti NATO valstybes, o tai
atsilieptų mūsų saugumo įsipareigojimams, ypač, jei turėsime galvoje tai, kas
vyksta Baltijos šalyse.“ [Elizabeth]: „Ir ta žinia yra labai aktyviai
skleidžiama, ypač Baltijos valstybėse, kur yra didelė dalis rusakalbių
gyventojų, kad Rusija ateis jų gelbėti, kad Rusija ateis palaikyti taikos ir
gelbės juos nuo visokiausių pavojų, o aš iš savo patirties galiu pati jus
patikinti, kad tie pavojai, žinoma, yra išgavoti ir bet kur, kur siekia Rusijos
žiniasklaida, jie bando kiršinti. Jie bando kiršinti: Ameriką su Europa, jie
bando kiršinti politikus ir ten, kur gyvena daug rusakalbių, jie bando juos
sukiršinti su likusia visuomenės dalimis. Šalyse, kuriose žmonės žiūri rusišką
televiziją, kuriose žmonės yra kultūriškai priklausomi nuo Rusijos, jie nuolat
girdi tą pačią žinią, kad jie yra pavojuje ir kad Rusija ateis jų ginti.“
2014- ųjų pabaigoje Vladimiras Putinas pasirašė
naują Rusijos karinę doktriną, kurioje Kremlius numato sau teisę panaudoti
karines pajėgas už Rusijos ribų, jeigu užsienio valstybės kiltų grėsmė Rusijos
piliečių ir tautiečių gyvybei. Rusijos vyriausybės tiesiogiai leidžiamas
laikraštis „Rasiskaja Gazieta“, suskubo pranešti, kad labiausiai naująja karine
doktrina apsidžiaugė Baltijos valstybėse neva nacionalistų priespaudoje
gyvenantys vietiniai rusai: „Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje gyvenantys rusai
džiaugsmingai pasitiko naująją Rusijos karinę doktriną, tikėdamiesi, kad ji
atvėsins šalis valdančių nacionalistų militaristines nuotaikas.“
Kaip tik tuo metu vėl pradėtos kurti legendos, kad
rusų teisės Baltijos valstybėse yra ne šiaip pažeidinėjamos: vietinius rusus
čia tiesiog naikina atgimstantys fašistai.
Rusijos naujienų agentūros visiškai rimtai platina
pranešimus apie tai, kad Latvijoje planuojama steigti koncentracijos stovyklas,
kur prievarta bus įkurdinti rusakalbiai šalies gyventojai.
Į propagandos sūkurį įtraukti ir vaikai. Net keli
valstybiniai Rusijos televizijos kanalai pranešė, kad Lietuvos specialiosios
tarnybos neva grobia rusų vaikus ir taip prievartauja jų tėvus kolaboruoti.
[Rusijos žiniasklaida]: „Lietuva įkaitais laiko 6 vaikus iš Rusijos. Policija
sulaikė jų globėjus ir, grasindama kalėjimu, bandė priversti juos dirbti vietos
specialiosioms tarnyboms. Vėliau suimtieji buvo paleisti, tačiau pagrobti
vaikai taip ir nebuvo gražinti.“
Netgi Rusijos politikai, tokie kaip Valstybės
Dūmos Deputatas Jevgenijus Fiodorovas, atvirai gąsdina, kad Baltijos šalyse
gyvenantys rusai jau visai netrukus bus pradėti šaudyti tiesiog gatvėse. [Garbusis
Ponas, Valstybės Dūmos Deputatas, Jevgenijus Fiodorovas, kalba štai ką]: „Jei
tai būtų įvykę prieš 50 metų, tai tie 350 000 žmonių būtų išvesti į aikštę ir
sušaudyti, ir rusų problema būtų buvusi išspręsta. Šiandien to daryti negalima.
Na kažkur galima: Sirijoje ar Libijoje, bet Europoje – negalima. Pasakysiu jums
kaip politikas – kol kas negalima. Praeis kiek laiko ir žmonės pradės žudyti.
Kai amerikiečiai sukurs čia kitą logiką, kai po Sirijos jie užpuls Rusiją, tai
nuo tos akimirkos tų žmonių padėtis pasikeis.“ [Elizabeth]: „Šis metodas yra
charakteringas Rusijos žiniasklaidai. Jeigu ką nors pakartoji gana daug kartų,
tai tuomet tu sukuri alternatyvią tikrovę. Ir kuo daugiau kartoji – tuo tikriau
tai atrodo, netgi jei tai yra netiesa, netgi jei tai yra labai labai toli nuo
tiesos. Tai kelia labai rimtą grėsmę visai žiniasklaidai. Jie laužo visas
taisykles ir kuria informacinį chaosą, kuriuo taikiniu yra tekę būti ir man
pačiai.“
Rusijos visuomenės veikėjas, Michailas Maglovas,
nebijo, kad Lietuvoje jį kas nors ketina sunaikinti. Atvirkščiai, aršus Putino
režimo priešininkas dėl iškilusios grėsmės savo gyvybei, pats buvo priverstas
bėgti iš Rusijos. Beveik metus praleidęs Vilniuje, Michailas teigia, kad pats
asmeniškai įsitikino kaip smarkiai Kremliaus propaganda veikia Baltijos
valstybėse gyvenančius rusus. [Michailas Maglovas – Opozicinio Rusijos judėjimo
„Solidarumas“ narys]: „Žinoma, poveikis yra. Geriausias pavyzdys – Vilniaus
taksistai. Tai žmonės, kurie visą dieną vairuoja automobilį ir klauso radijo,
dažniausiai transliuojančio rusų kalba. Būtent iš ten juos pasiekia visos
naujienos, kurios informuoja apie jų supratimą apie Rusiją ir apie Lietuvą. Jie
mikliai pasuka kalbą apie politiką ir pradeda pasakoti kaip gera gyventi
Rusijoje, koks Putinas yra šaunuolis ir kokia bloga yra Lietuvos valdžia ir,
žinoma, prezidentė. Kai pradedi su jais diskutuoti, matai, kad propagandos
įdiegti šablonai griūva, nes aš jiems sakau: O juk jūs čia galite laisvai
dergti valdžią, plūsti prezidentę necenzūriniais žodžiais ir nieko. O Rusijoje
už tai sodinama į kalėjimą.“
[Per kažkokį renginį Rusijos propagandos šablonais
kalbanti rusė, pasakoja štai ką]: „Rusija, tėvyne, tu man arti savo dvasia. Su
tavimi aš galėčiau liūdesiu. Bet jeigu su gyvenimu aš atsisveikinsiu staiga,
tavęs, kaip motinos gimtosios, aš gailėsiuos.“ Baltijos šalyse girdimi ir
matomi Rusijos televizijos bei radijo kanalai jau daugelį metų stengiasi
įtikinti vietinius rusus, kad jų gyvybei gresia mirtinas pavojus, tačiau
didžioji dauguma jų nėra nusiteikę strimgalviais pulti Putinui į glėbį. Vis
dėlto, ekspertai įspėja, kad net nedidelė grupė priešiškai nusiteikusių
rusakalbių, ypač Latvijoje ar Estijoje, gali būti tai, ko reikia, norint
pateisinti karinę agresiją. [Aleksander Sytin‘as]: „Baltijos šalyse situacija
išvis yra bloga. Ten, nuo praėjusio amžiaus pabaigos nuo vietinių rusų
bendruomenių, yra atsiskyrusi grupė, turinti, kaip aš vadinu, „ypatingą
savimonę“. Tai ne šiaip etniniai rusai, kuriems patinka gyventi Europoje,
tokių, žinoma, yra. Aš kalbu apie žmones, kilusius iš šeimų, kuras sovietmečiu
čia sukūrė okupacinės kariuomenės kariškiai, KGB karininkai, sovietinės
valdžios šulai. Šiandien jų palikuonys gyvena visiškai kitoje rusiškoje
informacinėje erdvėje. Suvokę save kaip rusų pasaulio dalį, o atstovavimą
Rusijos interesams laiko savo pagrindine pareiga. Ir, svarbiausia, – jie niekuo
neišsiskiria iš kitų: jie moka vietines kalbas, jie dažniausiai yra tų šalių piliečiai,
tačiau jų savimonė yra visai kitokia.“
Lietuvoje populiarios grupės „Biplan“ nariai
dainuoja puikia lietuvių kalba, nors patys tarp savęs dažniausiai kalba
rusiškai. Valstybinių švenčių metu grupės gitaristas Olegas Sejevas, kartu su
grupės lyderiu Maksu Melmanu, lankosi Lietuvos rusų mokyklose ir su
moksleiviais kalbasi apie valstybę, tautybę bei kitus reikšmingus dalykus.
Olegas sako, kad jį stebina kokia didelė dalis vaikų gyvenimą mato per Rusijos
propagandos prizmę. [Olegas Sejevas]: „Žinojome, kad mūsų pasaulėžiūra, mūsų
požiūris į tėvynę gali šiek tiek skirtis su tais vaikais ir, iš tiesų, taip ir
buvo, nes kalbėjome šiek tiek skirtingomis kalbomis. Jie kalbėjo taip, kaip
kalba pas juos namuose tėvai, kaip kalba televizorius ir jie galvojo, kad
Lietuva tai vos ne fašistų kraštas ir taip toliau. Putinas, reiškiasi, kelia
visą Rusiją, kad kovoja su taip vadinama Gayropa, kovoja prieš fašizmą ir kad
tai vos ne vienintelė teisi šalis pasaulyje, ir kad ji kovoja su blogiu, o
Lietuva yra Amerikos pakalikai, Ukraina yra Amerikos pakalikai ir kad su tuo
reikia kovoti. Jie taip galvoja.“ Kad taip galvojantys vaikai ir jaunuoliai
būtų ir toliau nukreipiami reikalinga linkme, stengiasi ne tik Rusijos
žiniasklaida, bet ir įvairios Lietuvoje veikiančios Rusijos finansuojamos
organizacijos. Būtent per jas ideologiškai paruošti rusų kilmės Lietuvos
jaunuoliai važiuoja į vadinamąsias kultūrines ir patriotines stovyklas
Rusijoje, kuriose kultūra ir patriotiškumas atrodo štai taip.
[Karys aiškina vaikui karo meno]: „Įkvėpk, iškvėpk
lėtai ir ramiai. Su trečiu iškvėpimu arba įkvėpimu sulaikyk kvėpavimą ir lėtai
spausk gaiduką.“ [tas pats vaikas atsako
kokios pramogos patinka jam]: „Futbolas, dažasvydis. Šaudyti tikru ginklu daug
įdomiau, nei žaisti kompiuterinius žaidimus.“ [Olegas]: „Manau, kad jeigu ir
kažkas vyktų, tai iš jų būtų visai neblogi separatistai ir aš nenustebčiau
jeigu jie kažkaip net ir ruošiami... manau tokių nemažai turėtų būti... Nežinau iš kur tokia tamsa yra, bet galvose
labai tamsu.“
[Situacijos imitacija. Mantas Martišius]:
„įsivaizduokite. Atsirastų kokių 30 žmonių. Užsibarikaduos jie kažkokioj
mokykloj ir sakys: „čia nepriklausoma Visagino Respublika!“ Na, tarkime. Ir išsikels jie kažkokią vėliavą,
pavyzdžiui, caro Rusijos vėliavą. Ir ką su jais dabar darytų valdžia? Jeigu
valdžia ateis ir juos bandys kažkaip tai barikadas jų išformuot, tai jie
priešinsis, mušis... Geriausiu atveju jie pasakytų: „va, matot ką daro! Kokie jie nacionalistai ir fašistai!“ ir panašiai... Blogiausiu atveju gali atsirasti
kažkokie gerai apmokyti žmonės, turintys karinį apmokymą, kurie gali provokuoti
tam tikrus dalykus ir po to veltis į didesnį konfliktą.“ Vilniaus universiteto
docentas, Mantas Martišius, daugiau kaip 10 metų analizuoja Kremliaus pastangas
įtraukti Baltijos šalyse gyvenančią rusų bendruomenes į aktyvią antivalstybinę
veiklą. Vis dėlto, informacinių karų ekspertas įspėja, kad didžiausią grėsmę
šiandien kelia propagandos kanalai nukreipti ne į tautines mažumas, bet bendrai
į Baltijos valstybių visuomenes: estus, latvius ir lietuvius. [Mantas
Martišius]: „Mes turim paklaust: iš kur tiek daug žmonių žiūrinčių, jeigu pati
rusakalbių bendruomenė yra tiktai antroji pagal dydį tautinė mažuma (Po lenkų).
Vadinasi, žiūri lietuviai. Tai, be jokios abejonės, daug lietuvių, kurie gyvena
toje Rusijos informacinėje erdvėje. Jie perima tuos naratyvus, tą visą istoriją
ir jie tuo tiki. Jiems, aišku, kad didžiausias pasaulyje blogis tai Amerika,
Europa irgi nori užvaldyti mus, žemes atplėšti ir t.t. Ir kas gali apginti? Tai
tik tai Kremlius. Jiems taip atrodo.“
[Aleksander Sytin]: „Lietuvoje padėtis yra kiek
kitokia. Nemanau, kad čia reikėtų laukti kokių nors veiksmų iš vietinių rusų
pusės. Juolab, kad rusakalbių mažumą čia užgožia Lietuvos lenkai ir santykiai
tarp šių dviejų bendruomenių yra sudėtingi. Bet, kadangi Lietuva nuosekliai
laikosi antirusiškos pozicijos, o Dalia Grybauskaitė nuolat tokią poziciją
išsako, tai čia įmanomi įvairūs scenarijai, dalyvaujant Rusijos kariuomenei ar
kitokiai. Natūralu, kad Baltijos šalių gyventojai bijo. Aš irgi bijočiau.“
[Rusijos žiniasklaida]: „2009 – ųjų sausio 16 –
oji. Vilnius. Demonstrantų minia juda seimo pastato link. Žmonės reikalauja
darbo, duonos, pinigų. Policija spaudžia demonstrantus: naudojamos lazdos ir
ašarinės dujos. Kas gi vyksta šiandien Baltijos valstybėse?“
[Rusijos žiniasklaida]: „Europos Sąjungos
priespaudoje“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Gili Lietuvos neviltis“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Krizė Europos
pakraštyje“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Lietuva praranda
instrumentus kovai su krize“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Lietuva paspringo
norvegiškom dujom“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Klaipėdos terminalas
privertė apsiverkti“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Klaipėdos terminalas –
laimi ne Lietuva, o Norvegija“.
Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida iš visų jėgų
stengiasi kurti Baltijos šalių kaip žlugusių, ant bado slenksčio atsidūrusių
valstybių, įvaizdį. Visi strateginės svarbos projektai, nesutampantys su
Rusijos interesais, tokie kaip: NATO plėtra, kariuomenės stiprinimas, euro
įvedimas ar energetinio nepriklausomumo užtikrinimas, irgi tampa propagandos
taikiniu.
[Rusijos žiniasklaida]: „Kelio atgal nebėra.
Lietuva pareiškė, kad suskystintos dujos iš Norvegijos ir kataro pakeis teikiamas
iš Rusijos Gazprom‘o, nors ir kainuos dukart daugiau. Apie spąstus, į kuriuos
Lietuva pati save įviliojo.“
[Mantas Martišius]: „... Jeigu tu iš Rusijos
sumoki apie 5-6 mlrd. litų už energetinį paketą: dujos, mazutas, nafta,
elektra. Mes sumokam tiek. Ir jeigu tampam nepriklausomi, tai Rusija negaus tų
pinigų. Tai logika yra labai paprasta: tai geriau čia, Lietuvoje, padaryti
kažkokį tai širšalą informacinėje erdvėje, tu (savaime suprantama kalba apie
Kremlių) investuosi šiek tiek pinigų per tuos rusiškus kanalus. Galiausiai,
nupirksi čia esančius žmones, galbūt, viešųjų ryšių agentūras, kurios sukels tą
nepasitenkinimo širšalą. Galbūt, bus išleista pora milijonų eurų, kad ir 10
mln. eurų, tu (tu įvardijama Rusija čia : ) laimėsi“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Baltijos šalys nusivylė
Europa“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Baltijos šalys dirba už
maistą“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Ekonomikos stebuklas
žlugo“.
[Rusijos žiniasklaida]: „Kodėl miršta Baltijos
šalys“.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos juodinimo darbas aktyviai
vykdomas ne tik Rusijos ir jos kaimynių teritorijose, bet ir visoje Europoje. Pristatant
menamą Baltijos šalių politinę ir ekonominę tragediją pasauliui, dažnai
pasitelkiami įvairūs abejotinos kompetencijos ekspertai, tokie kaip buvęs
Europos Parlamento narys, italas,
Giulietto Chiesa, kuris, iš principo, nieko bendra su Lietuva niekada
nėra turėjęs ir net nėra ekonomistas. [Giulietto Chiesa]: „Akivaizdu, kad
nepriklausomybės atkūrimo procesai, buvo diktuojami iš Briuselio, iš Europos
struktūrų, nekreipiant dėmesio į realią situaciją šalyje. Paprastai tariant,
tai buvo klaida, tai buvo siaubinga ekonominė klaida.“
[Elizabeth]: „Rusijos žiniasklaida mėgsta
ištraukti faktus iš konteksto ir juos neproporcingai išpūsti. Svarbu, kad
atitiktų Kremliaus kuriamą legendą. Todėl teisybe čia niekas nesirūpina. Jie
viską specialiai taip supainioja, kad finale faktai virsta paprasčiausiu melu.
Ir tai yra propaganda. Ir, iš tiesų, dauguma čia perduodamos informacijos yra
melas, nes tiesa čia niekam nerūpi.“
Kremliaus propagandistams reikalingus teiginius
Rusijos žiniasklaidai pasakoja ir Lietuvos veikėjai. Vienas iš jų, tai kovotoju
su neva Baltijos šalyse klestinčiu fašizmu apsiskelbęs Algirdas Paleckis.
Rusijos žiniasklaidoje, ypač, kanale Russia Today, jis yra kviečiamas
komentuoti įvairiausius įvykus nuo JAV politikos Sirijoje iki CŽV kalėjimų
Lietuvoje. [Algirdas Paleckis]: „Jeigu jie pasakytų visą tiesą, tai turėtų
pripažinti, kad JAV ir Lietuvos vyriausybės pamina tas vertybes, kurias pačios
propaguoja. Turiu galvoje: demokratiją, įstatymų viršenybę, padorų elgesį su
belaisviais.“
Palyginti neseniai Rusijos žiniasklaida atrado ir
dar vieną Lietuvos politiką – signatarą Rolandą Paulauską, kurio pasisakymus
aktyviai naudoja kaip įrodymą, kad Lietuva žūva okupuota ir nustekenta Europos
Sąjungos. [Rolandas Paulauskas]: „Mes įstojome ne į tikrą Europos Sąjungą, o į
savo pačių susikurtą pasaką, nes patys nesuvokiame kas iš tiesų mūsų ten
laukia. O ten juk jau keletą dešimtmečių yra naikinamos tradicinės vertybės:
ryšiai vaikų su tėvais, vyrų su moterimis, ten viskas keičiasi kardinaliai ir
tai vyksta ištisus dešimtmečius, o mūsų žmonės nenori tuo patikėti“.
[Mantas Martišius]: „Šitokie žmonės rėkauja, dar
kažką daro – kol kas nieko nėra. Kodėl? Nes geopolitinė aplinka pakankamai
palanki Lietuvai, bet jeigu kažkas pasikeistų ne nuo Lietuvos valdžios veiksmų,
o nuo kažkokių išorinių faktorių: vienu metu atsiranda daug problemų ir tada
tokie politikai arba tokie rėksniai, jie prakalbs: „aš gi jums sakiau prieš 10
– 15 metų, kad taip bus“. Jie gali tapti pavojingi ir tada gali sulošti bei, geopolitinės
krizės laikotarpiu, būti kaip agentai, kurie pasuks Lietuvos tam tikrą geopolitinį
pasirinkimą į kitą pusę“.
Pasukti Lietuvos geopolitinį pasirinkimą į kitą
pusę – vienas svarbiausių Kremliaus propagandos uždavinių: bandoma sukurti
iliuziją, kad Baltijos valstybėse yra neva susidariusi vos ne revoliucinė
situacija ir trūksta vos poros žingsnių, kad žmonių nepasitenkinimas valdžia
prasiveržtų riaušėmis ir protestais. [Mikhail Maglov]: „Dauguma tokių
pranešimų, tai – 99% melo.
Pavyzdžiui, Vilniuje nuo Žalio tilto nukėlė skulptūras. Rusijos 1 –asis kanalas
parodė reportažą, kur aiškino, kad tai – išpuolis prieš Rusiją ir kad
vilniečiai pasipylė protestuoti prieš nukėlimą, ir net gali prasidėti riaušės.
Iš tikrųjų, nieko panašaus nebuvo. Taip, yra tokia nuomonė, kad gal ir
nereikėjo nukelti tų skulptūrų, tačiau nieko panašaus į protestus tikrai nebuvo.“
Kadangi dėmesio vertų protestų, tokių 2009 – aisiais, daugiau išprovokuoti nepavyksta,
siekiama sukurti tokių protestų iliuziją. Tam Vladimiro Putino režimas
pasirinko masiškiausią, demokratiškiausią ir sunkiausiai kontroliuojamą
komunikacijos kanalą – Internetą. [Mikhail Maglov]: „2011 – aisiais, kai
Rusijoje prasidėjo protestai prieš suklastotus rinkimų rezultatus, visi
klastojimo įrodymai pasirodė internete. Čia su jais galėjo visi susipažinti,
juos aktyviai platino. Būtent dėl to žmonės ir išėjo į gatves ir valdžia
suprato, kad internetas jiems nebepriklauso. Internetas – tai ta vieta, kur
piliečiai gali laisvai dalytis informacija, o valdžia negali jo kontroliuoti.
Todėl buvo pasirinkta strategija – sunaikinti paskutinę laisvo žodžio tvirtovę.
Televizija buvo perimta, spauda buvo perimta, - atėjo laikas perimti ir
internetą.“
Trumpai sugrįžkime į incidentą JAV, kur nežinomos
interneto jėgos bandė išprovokuoti paniką dėl Luizianos valstijoje neva susprogusios
chemijos gamyklos: šimtai pranešimų socialiniuose tinkluose, suklastotos
nuotraukos, suklastoti video reportažai, suklastoti pranešimai spaudai,
suklastotas CNN interneto puslapis. Tyrėjai tuomet nustatė, kad visos šios
informacinės atakos gijos veda į Rusiją (Sankt Peterburgą). Buvo nustatyta ir
konkreti vieta, konkretus adresas.
Sankt Peterburgo gyventoja, Liudmila Savčiuk, geriausiai
žino, kas vyksta už šių sienų. Ji buvo viena iš nepriklausomų Rusijos
žurnalistų, kuriems pavyko čia įsidarbinti ir atskleisti tikrąjį šios įstaigos
veiklos pobūdį. [Liudmila Savčiuk – žurnalistė, buvusi interneto „trolių“
fabriko darbuotoja]: „Peterburge, Savuškino gatvėje (55) veikia vadinamasis
interneto trolių fabrikas. Tai labai slapta organizacija, kuri, pastaruoju
metu, labai pagarsėjo visame pasaulyje. Ten dirba apmokami interneto
komentatoriai, kurie rašo įvairiomis kalbomis ir veikia visame pasaulyje. Ten
dirba suklastotos žiniasklaidos organizacijos, tokios kaip Federalinė Naujienų
Tarnyba, ir ten yra labai daug skyrių ir labai daug veiklų. Jie komentuoja
žiniasklaidoje, komentuoja socialiniuose tinkluose: feisbuke ir daug kur kitur.
Ten filmuojami video pranešimai, piešiamos karikatūros ir kuriamas bet koks
turinys, tinkantis internetui.“ Nepriklausomi Rusijos žurnalistai nustatė, kad
vien Peterburgo interneto trolių fabrike dirba keli šimtai darbuotojų, kuriems
mokami solidūs atlyginimai. Per dieną čia parašoma tūkstančiai komentarų ir
šimtai įrašų socialiniuose tinkluose. Kiekvieną dieną darbuotojai gauna
technines užduotis, kuriose surašyta kokias temas ir kokia kryptimi reikia
komentuoti. Štai žurnalistų iš trolių fabriko išnešta techninė užduotis su
nurodymais kokias tezes internete riekia platinti apie Europos Sąjungą:
„Europos Sąjunga yra valdoma amerikiečių, todėl negali sugyventi su Rusija.
(...) Europa gailisi pradėjusi sankcijų karą – dėl to kenčia jos ekonomika.
(...) Europos Sąjunga byra į gabalus. Ar tikrai ten gyventi taip jau gera?
(...) Europiečiai nesugeba mąstyti savo galva, todėl klauso nurodymų iš už
vandenyno. (...) Europos Sąjunga negali nurodinėti Rusijai, ką jai daryti – jie
nuo mūsų smarkiai atsilieka.“ [Liudmila Savčiuk]: „Per visą dieną troliai, dar
vadinami Kremliaus robotais, gauna vis naujų užduočių: tinklaraštininkai gauna
po kelias užduotis per dieną. Juk atsiranda vis naujų žinių ir jas reikia
atitinkamai pateikti: užpildyti visą internetą tokiais vertinimais, kokius
diktuoja Kremlius. Ir jie tai daro visas 12 savo darbo valandų. Žmonės,
atsakingi už žiniasklaidos pranešimų komentavimą nuolat gauna nuorodų į
straipsnius ir nurodymų kaip juos reikia komentuoti“.
Aiškiausiai Kremliaus samdomų interneto trolių darbas
atsiskleidė kitą dieną po Rusijos opozicijos lyderio, Boriso Nemcovo, nužudymo.
Kai dešimtys tūkstančių maskviečių žygiavo per miestą pagerbdami bene
svarbiausio Putino priešininko atminimą, Kremliaus kontroliuojamas trolių
fabrikas savo darbuotojams pateikė štai tokias užduotis: „Techninė užduotis.
Vasario 28 – oji. Pagrindinė mintis – formuojame nuomonę, kad prie Rusijos
opozicijos lyderio nužudymo gali būti prisidėję Ukrainos oligarchai. Nemcovo
nužudymas gali būti susijęs su Minsko sutarties įgyvendinimu ir galimu Rusijos
bei Ukrainos bendradarbiavimu. “
Tą pačią dieną Rusijos žiniasklaidoje ir
socialiniuose tinkluose bei tinklaraščiuose pradedama koordinuota informacinė
ataka tiksliai įgyvendinanti šią užduotį. [Rusijos samdomų interneto trolių veiklos
rezultatai internete]: „yra tokia hipotezė, kad Borisą Nemcovą nužudė
ukrainiečių oligarchai (...) Man, atrodo, kad per mažai dėmesio yra skiriama
versijai, kad Nemcovą nužudė Ukrainos oligarchai. Šita versija yra labai
įtikinama ir turi būti ištirta. (...) Gerai informuoti teisėtvarkos šaltiniai
teigia, kad Nemcovas galėjo būti nužudytas Ukrainos oligarchų nurodymu už tai,
kad neįvykdė užsakymo destabilizuoti padėtį Rusijoje“.
[Liudmila Savčiuk]: „Tą dieną, kai nužudė Nemcovą,
aš buvau „fabrike“, Savuškino 55. Turėjau dirbti prie socialinių tinklų, tačiau
tą dieną visiems liepė komentuoti žiniasklaidos pranešimus ir formuoti nuomonę,
kad Nemcovas pats nusižudė, kad atsidurtų dėmesio centre, kad jį nužudė
amerikiečiai, kad jį nužudė ukrainiečiai, kad jį nužudė savi tik tam, kad
apjuodintų Rusijos valdžią ir taip toliau. Visais kanalais prie visų naujienų
buvo rašomi šimtai tūkstančių užsakytų komentarų.“
[Žana Nemcova]: „Interneto trolių užduotis –
skleisti dezinformaciją. Kaip tik dėl to buvo sąmoningai skelbiama tiek daug
melagingų mano tėčio nužudymo versijų: buvo kaltinami ukrainiečiai, opozicija
ir daugelis tuo tikėjo. Buvo siekiama atitraukti visuomenės dėmesį, kad žmonės
nesužinotų tiesos, kad pasimestų šitoje didžiulėje informacinėje erdvėje, kad
jie nežinotų, kas yra tiesa, o kas – melas. Būtent tai ir yra interneto trolių
užduotis“.
O štai dar vienas žurnalistų iš Sankt Peterburgo
trolių fabriko išneštas dokumentas. Nurodymas kaip laikytis konspiracijos
sąlygų ir kurti įvairius suklastotus puslapius socialiniuose tinkluose.
1.
Kuriame
įvairius puslapius, skirtus įvairiems psichotipams. Panašių psichotipų grupes
jungiame vieną su kita.
2.
Puslapius
pildome turiniu, neturinčiu politinio atspalvio.
3.
Per
puslapius bandome megzti ryšį su tikrais vartotojais.
4.
Pradedame
politizuotos informacijos įkėlimą – ne daugiau kaip 10% nuo bendro turinio.
Kaip tik po šio dokumento pasirodymo, prorusiškos
paskyros Lietuvoje pradeda maskuotis po įvairiais nekaltais pavadinimais
(fecabook‘e), tokiais kaip: „Bendrijos. Info“; „Top 10 filmų klaidų“; „Gyvenimo
kritika“; „Istorijos paslaptys“; „Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė.“
Ir netgi „Pamatyk kaip keturiolikametis australas išspardė Bieberiui šikną“ ...
Iš pradžių čia skelbiamos visiškai nekaltas turinys,tačiau puslapiams
pritraukus kritinę masę skaitytojų, turinio pobūdis keičiasi radikaliai.
[Liudmila Savčiuk]: „Jų pagrindinė užduotis – kuo
geriau apsimesti paprastu eiliniu žmogumi. Kurdami paskyras internete, jie gali
kalbėti ir savo vardu, bet dažniausiai yra išgalvojamas personažas: berniukas
ar namų šeimininkė, ar mergaitė, ar barzdotas dėdulė. Svarbiausia – sudaryti
iliuziją, kad rašo paprastas eilinis pilietis. Taip pat svarbu kuo geriau
užmaskuoti politinį veiklos pobūdį. Tada jie į savo paskyrą prideda visokių
įdomių faktų, paveikslėlių, katinukų, muzikos... Po to, nepastebimai tarp kitos
medžiagos pradeda atsirasti kitokio pobūdžio informacijos, parašytos labai
asmeniniu stiliumi. Pavyzdžiui: „štai, buvau kine. Žiūrėjau amerikiečius ir
pagalvojau kokie gi amerikiečiai yra išsigimėliai, nes ten leidžiama nešiotis
ginklą ir netrukus jie vieni kitus iššaudys.“ Čia tik kaip pavyzdys“.
Atviros ir suklastotos rusų propagandistų paskyros
socialiniuose tinkluose, pritraukia dešimtis tūkstančių gerbėjų ir kasdien
pasiekia po keliolika tūkstančių skaitytojų. Tačiau masiškiausio propagandinės
armijos antplūdžio sulaukia Lietuvos naujienų portalai kur prie kiekvieno
svarbesnio straipsnio užverda interneto komentatorių batalijos.
Ekspertai nekartą įrodė, kad dauguma Lietuvos
valstybę dergiančių komentarų yra dalis koordinuotos informacinės atakos, kurią
vykdo atlyginimą iš Kremliaus gaunantys žmonės. Geras pavyzdys – štai šis
straipsnis apie Lietuvos specialiųjų pajėgų būrio „Aitvaras“ veiklą
Afganistane. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia dominuoja neigiami komentarai:
„Pagarba Afganistano liaudžiai, kad išvaro okupantus ir parsidavėlius, kurie
ten vyko tik žudyti ir kiršinti vietinių žmonių“; „Ne toks pavadinimas. Turėtų
būti Amerikos batų valytojų komanda bėga iš Afganistano.“; „Kažkaip nesiriša su
jokia pagarba. Tai asmenys, dirbę kruviną darbą svetimoje valstybėje: žudė jos
gyventojus, kurie nesutiko su jankių primesta santvarka [ir vis dėlto, šiame
dokumentiniame filme, nors ir yra rodomas šis komentaras, tačiau viso jo neįgarsina.
O toliau skamba štai taip]. Man tai lygu kaip Sokolovo smogikai žudė mūsų miško
brolius, kurie nesutiko su ruskių tvarka. Taip, kad čia girtis, kad ten per 13
metų paliko našlaičiais tūkstančius vaikų tikrai nematau jokios garbės“.
Iš 613 po straipsniu paliktų komentarų, daugiau
kaip 60 % yra neigiami.
Tačiau išanalizavus adresus iš kurių jie rašyti, matosi, kad daugiau nei
trečdalis neigiamų komentarų buvo parašyta vos iš 4 kompiuterių.
[Liudmila Savčiuk]: „Aš pati stebėjau, kai
spaudoje pasirodydavo straipsnių apie tai, kad Baltijos šalyse veikia interneto
troliai. Patys troliai iškart mesdavosi komentuoti, kad tai viskas netiesa, kad
visi meluoja ir t.t., nors iš tiesų patys meluodavo. Ir jeigu koks Baltijos
šalių politikas aštriau pasisako arba kritikuoja Rusijos politiką, žinoma,
iškart užpuolami interneto trolių. Todėl, kai Lietuvos prezidentė pavadino
Rusiją teroristine valstybe, visiškai tiksliai galiu pasakyti, kad tokius
pranešimus komentavo troliai ir dirbo jie įvairiomis kalbomis.“
Viešųjų ryšių specialistas, Karolis Žukauskas,
nusprendė patikrinti ar lengva Lietuvos internete surinkti armiją apmokamų
komentatorių, kurie už pinigus, lietuvių kalba skleistų propagandą interneto
portaluose ir socialiniuose tinkluose.[Karolis Žukauskas]: „tiesiog pabandžiau
pažiūrėti kaip greitai įmanoma surinkti tam tikrą kiekį žmonių, kurie dirbtų už
kapeikas ir rašytų neigiamus komentarus. Tai facebook‘e tiesiog susikūriau
profilį netikru vardu, rusišku vardu, rusiška vėliava: viską tiesmukai, bukai su
pačiais pigiausiais metodais ir neinvestuodamas į tai daug laiko. Prisidėjau
draugų, matydamas, kurie komentuoja į tą pusę, kuri norėčiau užkabinti,
išsiunčiau visiem pasiūlymą žinute tiesmuką, kad yra viena organizacija
(nesakydamas kas), kuri norėtų mokėti pinigus už komentarus, šmeižiančius
Lietuvą arba kalbančius kritiškai apie Lietuvą.“ Eksperimento rezultatai: vos
per vieną dieną Karoliui pavyko surinkti 6 žmones, kurie už pinigus buvo
pasiryžę šmeižti Lietuvą internete, o 3 iš jų netgi iškart atsiuntė savo
komentarų pavyzdžius. Būsimieji interneto troliai suabejojo tik išgirdę, kad
atlyginimas bus mokamas rubliais. Jiems labiau prie širdies buvo litai ir
eurai. Karolio Žukausko išvada – turint laiko ir pinigų, Lietuvoje surinkti
propagandinę armiją yra labai lengva. [Karolio Žukausko]: „Iš tikrųjų, lengva,
nes jų ir taip yra. Aš skirstyčiau į dvi dalis: Tai idėjiniai komentatoriai,
kurie, gali būti, kad nieko bendra neturi su Rusija ir yra grynakraujai
lietuviai, kurie nepatenkinti galbūt dabartine valdžia, galbūt jaučia
nostalgiją buvusiai santvarkai. Kitas dalykas idėjiniai ir spaudžiami. Tokių,
manau, yra, kurie kažkuria forma gauna atlygį už tuos komentarus. Jeigu daroma
aktyviai ir sistemiškai, tai, manau, kad nemažą komentatorių armiją galima surinkti
tikrai lengvai.“
Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, internete
geriau pažystamas kaip Rokiškis Rabinovičius, yra vienas aktyviausių Kremliaus
trolių medžiotojų. Jis koordinuoja keletą grupių aktyvistų, kurie stebi
įtartiną veiklą internete ir praneša apie tikėtinus propagandinės armijos
veiksmus. [Rokiškis Rabinovičius]: „Aš taip spėju, kad profesionaliai dirbančių
Lietuvoje gali būti kelios dešimtys žmonių. Dar kažkiek tai prisideda žmonių,
kurie dirba visai ne Lietuvoje, o dalis - Rusijoje, o kita dalis – kitose
šalyse. Dar tam tikra dalis patys nepastebėdami prisijungia: tampa tarsi
savanoriais, dirbančiais nemokamai ir galvojančiais, kad jie dirba dėl idėjos,
nors jie, pavyzdžiui, medžiagą gauna iš kažkokių tai spec. tarnybų ir jie patys
nesupranta, kad gauna iš specialiųjų tarnybų. Jeigu imant visus tuos aktyviai
besireiškiančius socialiniuose tinkluose, tai jų bus tūkstančiai. Jeigu
bandysime įvertinti kiek jų gauna pinigus už propagandos skleidimą, tai,
turbūt, jų bus daug mažiau: dešimtys, (gal) šimtai“. Nuosekliai stebėdamas
Lietuvos interneto erdvę, Ričardas Savukynas nustatė, kad pastaruoju metu
komentarus interneto portaluose vis dažniau rašo nebe žmonės, o kompiuterinės
programos, vadinamieji botai. Štai kaip jos dirba [Ričardas S./ Rabinovičius]:
„Tarkime, mes galime sudaryti lentelę iš trijų rūšių žodžių. Pavyzdžiui,
pirmame stulpelyje bus: Kubilius, Landsbergis, Šimašius. Antrame bus: pardavė,
prakniso, sužlugdė. Trečiame stulpelyje bus: Lietuvą , Tėvynę, mūsų šalį, ir
t.t.
Ir imam atsitiktinius žodžius iš pirmo, antro ir
trečio stulpelių. Vieną kartą gaunasi: Landsbergis pardavė Lietuvą; kitą kartą:
Šimašius sužlugdė šalį; trečia kartą: Kubilius išdavė tėvynę ir panašiai. Mes
tiesiog generuojam: tų variantų prigeneruot galima labai daug jeigu mes įrašom
20 žodžių į pirmą, 20 – į antrą ir 20 - į trečią, tai čia jau gausis tūkstančių
tūkstančiai skirtingų sakinių. Kiekvieną kartą sakinys rašomas vis kitaip, ir,
atrodo, kad čia rašo tikras žmogus, nes jis kiekvieną kartą parašo kitokį sakinį“.
Tokia situacija puikiai pažįstama Ukrainos žurnalistams, kurie, su Rusijos
propaganda kovoja jau ne įtemptos taikos, o tikro karo sąlygomis. Jų teigimu –
viskas, ką Kremlius informacinė armija šiandien daro Lietuvoje, buvo padaryta
ir Ukrainoje, turint tikslą: palengvinti šalies teritorijos užgrobimą. [Tetjana
Matyčak – stopfake.org vyriausioji redaktorė.]: „Kai jūs kalbate apie tokius
veiksmus, tai man atrodo, kad kalbama apie Ukrainą, nes Ukrainoje viskas vyko
ir vyksta taip pat. O tikslas, mano supratimu, yra labai aiškus: tai Rusijos
imperijos atkūrimas užgrobiant naujas teritorijas. Yra tikslas atitraukti
Rusijos žmones nuo minčių apie skurdą, apie tai, kad jie gyvena daug blogiau
nei europiečiai ir todėl jiems būtina nuolatos demonstruoti, kad jie yra
didinga užkariautojų ir išvaduotojų tauta. Ir tokie veiksmai būtent ir skirti
šiam tikslui pasiekti“.
[Karolis Zikaras - istorikas]: „Tas tikslas dar
siekiams ir kitomis priemonėmis. Tiesiog yra bandoma diskredituoti pati
valstybės idėja ta prasme, kad jos visai neverta ginti ir čia irgi yra labai
daug pavyzdžių žmonėms įdiegiant tai, jog mūsų valstybė yra menka, kad ji neva
visai nesirūpina mūsų žmonėmis, netgi kvestionuojami yra istoriniai dalykai,
kurie yra labai svarbūs bet kokios valstybės ideologijai. Tai šiais būdais yra
bandoma palaužti valią priešintis“. Siekdama palaužti Baltijos valstybių valią
priešintis, Rusijos propaganda užsimojo iš vis paneigti jų teisę egzistuoti.
Štai grupė Rusijos Dūmos deputatų kreipėsi į šalies generalinę prokuratūrą reikalaudama
paskelbti Baltijos šalių nepriklausomybės nuo Sovietų sąjungos pripažinimą ne
tik negaliojančiu, bet ir nusikalstamu. Ir nors galiausiai prokuratūra atsisakė
šiuo klausimu kelti bylą, Lietuvos istorikai tikina, kad tai yra tik metodiško Baltijos
šalių valstybingumo neigimo proceso dalis. Rusijos politikų užsakytą ir
propagandos kanalais vykdomą istorijos falsifikavimo procesą, karo istorikas,
profesorius, Valdas Rakutis, atidžiai stebi jau daugelį metų. Jis teigia, kad
kaimyninių valstybių teritorijų užgrobimas yra natūrali, istoriškai
susiklosčiusi Rusijos valstybės identiteto dalis. [Valdas Rakutis –
profesorius, istorikas] „Aš manyčiau, jog Rusija laikosi ištikimai savo senos
doktrinos, kad reikia kaip įmanoma labiau plėstis, nes, plėtros metu, ši
valstybė gyvena normaliai ir jei pasižiūrėtume į jiems „šventas temas“, tai
pamatytume, kad dažnai tai yra susiję su valstybės plėtra: ar tai būtų karai su
turkais, ar tai būtų, sakykim, karai su kokiais „vakarų blogiečiais“ (švedais,
vokiečiais) ar panašiai, tai būtent ta plėtra ir yra jiems aukso laikas į ką jie
orientuojasi. Taigi, Rusija be plėtros, be ekspansijos, ji labai prastai
jaučiasi ir to reikia, tos ekspansijos riekia dėl to, kad jie galėtų ramiai
egzistuoti ir vystytis. Tai yra agresyvi valstybė savo prigimtimi.“
[Ištrauka iš interneto filmo „Aš – rusų okupantas“]:
„Sveiki. Aš rusų okupantas. Tai mano profesija. Taip susiklostė istorija. Aš okupavau
Baltijos šalis. Jų sodybas aš užstačiau gamyklomis ir elektrinėmis. Čia gamino aukščiausiosios
kokybės buitinę techniką ir automobilius, šios šalys garsėjo kvepalais ir
balzamais. Manęs paprašė iš ten išeiti. Dabar ten gamina tik šprotus, o dalis
gyventojų valo klozetus Europoje“.
Jau daugelį metų Baltijos šalių okupacijos
neigimas yra tapęs oficialia Rusijos užsienio politikos kryptimi. Lietuvą kaip
valstybę siekiama išvis ištrinti iš istorijos dar pradedant nuo viduramžių. Šioms
pastangoms vadovauja naujojo Rusijos imperializmo ideologijos tėvas, - filosofas
Aleksandras Duginas, - teigiantis, kad Lietuva visada buvo neatsiejama rusų
tautos ir Rusijos valstybės dalis. [kalba Aleksandras Duginas]: „Nugalėjus ordą,
III – ame Rusijos etape, atsiranda ne viena Rusija, mūsų, Maskvos Rusija, o dvi.
Dar viena, kita Rusija, tai Lietuvos Rusia“. Jau daugelį metų Rusijos istorikai
siekia įrodyti, kad Lietuva visada buvo stačiatikiška: jos karalius Mindaugas ir
visi didieji kunigaikščiai buvo stačiatikiai ir kalbėjo ne lietuviškai, bet –
rusiškai. Esminis tikslas: paneigti šiandieninės Lietuvos teisę į Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės paveldą ir šiandien užimamą teritoriją. [Štai kaip
skamba šiandieninis Rusijos istorijos vadovėlių turinys]: „Šiandien Lietuva -
maža valstybė, tačiau, iš tiesų, anais laikais, jokios Lietuvos nebuvo iš viso.
Lietuva ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė – tai visiškai
skirtingi dalykai, nors, dabartinė Lietuva ir yra įsikūrusi toje teritorijoje“.
[Valdas Rakutis – profesorius, istorikas.]: „Na čia jau yra teisiniai
argumentai galimai okupacijai. Čia tas dalykas daromas akivaizdžiai ir rusai
visąlaik skiria tam pakankamai dėmesio. Tiesiog yra bandoma įrodyti, kad šis kraštas,
iš tikrųjų, teisėtai priklauso Rusijai ir tai skirta tiek Rusijos piliečiams,
kad jiem rankos nedrebėtų, jei reikės taip daryti (jei reikės okupuoti Lietuvą),
tiek nukreipta į mūsų visuomenę, kuri turėtų šilčiau priimti ateinančias jėgas,
tiek ir tarptautinėm bendruomenėm, kad lietuviai tai tik tėra tie kiti rusai ir
kad čia tėra tik jų vidaus reikalas kaip kad yra pateikiamas Ukrainos karas. Tai,
aš manau, kad tą jie kryptingai daro ir, matyt, tikisi kažkada iš to turėti tam
tikros naudos.“
Pastaruosius septynerius metus Kremliaus
propagandos mašina skina vieną pergalę po kitos: užvaldyta žiniasklaida Rusijoje,
užgrobta informacinė erdvė internete, pasėta sumaištis Europoje, sukiršintos
visuomenės Baltijos šalyse, pakirstas pasitikėjimas valstybe Lietuvoje. Prireikė
dviejų Rusijos inicijuotų karų: užgrobto Krymo ir manevruose nuolatos
imituojamo Baltijos šalių užgrobimo, kad Rusijos propagandą pradėtume vertinti
kaip realų pavojų – masinio naikinimo ginklą informacinėje agresijoje, kuri,
Europos ir mūsų šalies atžvilgiu, vykdoma jau ne vienus metus. [Mikhail Maglov –
opozicinio Rusijos judėjimo „Solidarumas“ narys]: „Žinoma, tai yra masinio
naikinimo ginklas. Televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės siekia, kad Rusijoje
gyvenantis žmogus nesirūpintų tuo, kas vyksta šioje šalyje. Siekiama žmogui sukelti
agresiją kaimynų ar kitų šalių atžvilgiu. Siekiama, kad žmogus nuolatos gyventų
patriotinio svaigulio būsenoje. Atitinkamai, visa informacija yra pateikiama
taip, kad žmonės mąstytų labai primityviomis schemomis, siekiama sužadinti ne
teigiamas, o neigiamas emocijas: pyktį, pavydą, neapykantą“. [Valdas Rakutis]: „Galime tikėtis viso ko
blogiausio. Šitoje vietoje nereikėtų turėti jokių iliuzijų. Jeigu tik jiems
leis Tarptautinė aplinka, tai, akivaizdu, jie čia tikrai bandys pasiimti šitas
žemes. Per visu Putino valdymo metus apie tai yra šnekama. Taip kad į tai
reikia žiūrėti kaip į labai aiškia informacinę agresiją ir su ja reikia rimtai
kovoti bei skirti tam resursus: ne tik šnekėti pagavus vieną kitą istoriką, bet
reikia skirti valstybinius resursus, nes tai yra mūsų šiandieninė kova už
išlikimą, tai, kas mums šventa, tai kova dėl laisvės. Visa tai vyksta dabar“. [Aleksandras
Duginas]: „Rusija laukia naujo pasaulio padalijimo. Jeigu Jungtinėms Valstijoms
kas nors nutiktų, mes Baltijos šalis okupuosime iš naujo. Vienaip ar kitaip. Švelniai
arba žiauriai. “
