Pristatau Milana Minajev'os režisuotą dokumentinį filmą "Borisas Nemcovas" bei, kaip kad jau tapo įprasta ir vos ne tradicija, tekstinę filmo versiją bei keletą sustabdytų kadrų. Sėkmės plečiant žinių akiratį :)
Maskva, Kremlius. Anapus Raudonos sienos, savo
darbo kabinete, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. O šiapus – dešimtys
tūkstančių žmonių.
Jie telkiasi prie tilto, ant kurio vos per 100
metrų nuo Kremliaus sienos buvo nužudytas žmogus, svajojęs apie Rusiją be
Putino. Jo vardas – Borisas Nemcovas. Apie jį sakoma, kad jis galėjo tapti
prezidentu.
2015 – ųjų vasario 27 – oji, maždaug pusvalandis
iki vidurnakčio. Borisas Nemcovas su drauge eina per Raudonąją Aikštę jo namų
link. Jie žingsniuoja didžiuoju Maskvos upės tiltu. Nueina kelias dešimtis
metrų ir nuaidi pirmas šūvis – į nugarą... Žudikas šovė 6 kartus: 4 kulkos
pataikė į galvą, širdį, kepenis ir skrandį. Nuo gautų sužeidimų Borisas
Nemcovas mirė vietoje. [Aleksej Navalnyj – politikas, visuomenės veikėjas,
„Pažangos partijos“ primininkas]: „Kokį kitą žmogų buvo galima nužudyti, kad
šokas ištiktų visus: ir liberalus, ir neliberalus, ir valdžią, ir opoziciją?“
[Vladimir Bukovskij – vienas iš SSRS disidentinio judėjimo pirmininkų, žmogaus
teisių gynėjas]: „Joks kvailys niekad nežudys aukos Raudonojoje Aikštėje,
nebent – su Kremliaus sankcija“. Tyrimas vyksta operatyviai – jau po savaitės
rasti įtariami žudikai. Sulaikyti 5 žmonės ir visi jie iš Čečėnijos. Spėjama,
kad žudikas, Zauras Dadajevas, buvęs Čečėnijos pulko „Sever“ bataliono
kovotojas. Jis iškarto davė parodymus ir prisipažino. [Vadim‘as Prochorov‘as -
advokatas]: „Kiek man žinoma, vėliau, kai iki jo prasibrovė advokatai, neva
pakviesti giminaičio, o aš įtariu, kad Čečėnijos Respublikos vadovybės, šių
parodymų Zauras Dadajevas oficialiai atsisakė“. Čečėnijos vadovas Ramzanas
Kadyrovas, pasirodo, kad su įtariamu žudiku yra pažįstamas asmeniškai.netrukus
po Dadajevo sulaikymo, savo socialinio tinklo paskyroje jis rašo: „Pažinojau Zaurą
kaip tikrą Rusijos patriotą, esu tvirtai įsitikinęs, kad jis ištikimas Rusijai
ir pasiruošęs gyvybę paaukoti už tėvynę“. Borisas Nemcovas gyvybę paaukojo už
laisvą, teisinę, demokratinę valstybę. Tokioje Rusijoje jis norėjo gyventi.
[Grigorij Javlinskij – ekonomistas, partijos „Jabloko“ įkūrėjas]: „Koks šio
nužudymo tikslas? Vienas iš tikslų? Ogi parodyti, kad neliečiamųjų nėra: ką
reikės, tą ir nužudysim.“
[Raisa Nemcova – Boriso Nemcovo pirmoji žmona]:
„kai susipažinome, jam buvo 23 – eji, o man – 26 – eri. Pažintis visai
neromantiška: valgykloje, eilėje. Kai Bore įžengė valgyklon – visos aiktelėjo.
Turiu galvoje merginas buvusias greta. Jaunuolis nepaprastai gražus: labai
ryškios išvaizdos, akys kaip migdolai, didžiulė kupeta plaukų ir barzda. Mes
apstulbom: toks gražus jaunuolis ir dar aukštas...“ 400 km. nuo Maskvos Gorkio (Žemutiniame
Naugarde) mieste gyvena Borisas Nemcovas. Čia jis aukso medaliu baigia mokyklą.
Vienoje iš klasių, mokyklos muziejuje, yra net Boriso Nemcovo nuotraukų. Gorkio
(Žemutinio Naugardo) universitete Nemcovas įgijo radiofizikos specialybę. 26 –
erių jaunasis mokslininkas tampa mokslų kandidatu. [Raisa Nemcova]: „Mokslu
tada jis užsiėmė stropiai. Buvo taip įsitraukęs, kad apie nieką kitą be mokslo
nė nekalbėdavo ir man pasakodavo ką nuveikė: kokį darbą parašė, kokia mintis
jam atėjo į galvą – kalbėdavo tik apie mokslą“. Tai 2003 – ųjų kadrai. Borisas
Nemcovas atvyko į Žemutinį Naugardą vienai iš televizijos programų papasakoti
apie savo vaikystę ir jaunystę. [Borisas Nemcovas]: „Čia geriausiais mano
gyvenimo metais gyveno 7 žmonės. Atkreipkite dėmesį, šioje teritorijoje... 28
kvadratinių metrų plote gyveno 7 žmonės“. Kai Borisui Nemcovui buvo šešeri, su
mama ir vyresniąja seserimi iš kurortinio Sočio miesto jis persikėlė į Gorkį.
Net kai sesuo ištekėjo, Borisas vedė ir abi šeimos susilaukė vaikų, visi ir
toliau gyveno 28 kvadratinių metrų bute. [Borisas Nemcovas laidai apie savo
jaunystę]: „Galiu parodyti vietą, kur parašiau disertaciją. Štai virtuvė –
erdvi, kokių 6 kvadratinių metrų ploto. Bet čia dar niekai: dalį disertacijos
aš rašiau, pavyzdžiui čia (tualete :) ). Prašom užeiti. Čia buvo toks krėslas,
o štai ir jis. Ramiai čia sau sėdi ir rašai, niekas netrukdo. Ko daugiau reikia
?“ [Raisa Nemcova]: „Aš mėgau sportuoti ir Bore mėgo. Tuo metu jis susižavėjo
tenisu. Pakvietė ir mane. Visi fizikos instituto mokslininkai mėgo tokias
sporto šakas kaip: alpinizmas, kalnų slidinėjimas, banglentės, lauko tenisas.
Jis vertė mane bėgioti ir daryti prisitraukimus. Kartą bėgam su juo per mišką,
o mums iš priekio – jo instituto vaikinai. Jie sako: „Bore, argi tokias
merginas galima versti bėgioti?“ Darydavom ant skersinio prisitraukimus. Man,
deja, pavykdavo tik tris kartus. O Bore prisitraukdavo 25 ar 30 kartų. Jis buvo
labai sportiškas vaikinas“.
1932 – aisiais Stalinas Žemutinį Naugardą
pervadino Gorkiu. Užsieniečiams jame, kaip daugelyje kitų Rusijos miestų,
lankytis buvo draudžiama. Gorkis plačiai išgarsėjo tada, kai ten iš Maskvos
buvo ištremtas atominės bombos kūrėjas, kovotojas su sovietų režimu, Nobelio
taikos premijos laureatas, akademikas Andrejus Sacharovas. Borisas Nemcovas su
juo padarė vienintelį gyvenime interviu: abu fizikai aptarė atominės šiluminės
jėgainės statybų mieste pavojų. Ji buvo statoma jau 10 metų. bet visiems Gorkio
gyventojams šis klausimas tapo ypač aktualus 1986 – aisiais. Tais metais
Černobylyje įvyko didžiausia istorijoje atominės elektrinės avarija. Sprogo
vienas iš reaktorių. Katastrofa pareikalavo daugiau nei 4 000 žmonių gyvybių. [Jevgenija
Albac – politologė, „The New Times“ vyriausioji redaktorė]: „Tuo metu Gorkyje
prasidėjo demonstracijos prieš atominę elektrinę. Viena iš protestuotojų buvo
Boriso mama.“ [Boriso mama]: „Aš Borisui visąlaik sakydavau: „Bore, juk tu
radiofizikas.“, - o jis „taip, suprantu, bet ką man daryti?“, - sakau „ką nors
daryk. Mesk į šalį savo mokslą“. Jis parašė straipsnį: „Kodėl aš prieš atominę
elektrinę?“ Ir išdėstė ten argumentus. Po to, žmonės sujudo: jam tiesiog nedavė
ramybės“. [Jevgenija Albac]: „Ir tokiu būdu Bore atsidūrė gatvėje. O būdamas
labai ryškus, gražus ir patrauklus žmogus, tai iškarto tapo šio protesto
judėjimo lyderiu“.
Nuo 1985 – ųjų Sovietų Sąjungai vadovavo Michailas
Gorbačiovas. 1987 – aisiais šalyje prasidėjo pertvarkos ir viešumo epocha: buvo
leista kritikuoti socializmo trūkumus. Borisas Nemcovas įsitraukė į protestus,
nusprendė balotiruotis į Aukščiausios Tarybos deputatus. Drauge su kitais
kandidatais dalyvavo televizijos debatuose. [Nina Zvereva – žurnalistė, Boriso
Nemcovo patikėtinė (1988 - 1996)]: „Jis viskuo skyrėsi nuo partijos kandidatų
ir kitų. absoliučiai viskuo: savo garbanotais plaukais ir megztinį jis turėjo
tik vieną, ir tą ne savo. O eteris, žinoma, tiesioginis. Staiga jis padaro
pauzę ir sako: „Tiek žmonių čia visko žada. Daugybė garbių žmonių žada. O aš,
priešingai, pažadų nedalysiu. Duosiu tik vieną – aš nemeluosiu“, - Pasakė,
pažiūrėjo į kamerą iš padilbų, - „Galiu pažadėti tik vieną – aš nemeluosiu“.
Tai buvo genialu“. Borisas Nemcovas laimėjo per rinkimus ir tapo Rusijos
Federacijos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
1991 – ųjų rugpjūtis. Maskvoje pučas. Siekdami
išvengti Sovietų Sąjungos subyrėjimo, keli aukščiausieji šalies vadovai
nusprendžia nušalinti nuo valdžios SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Į
sostinę įvedama kariuomenė. Prieš pučistus stoja Rusijos Federacijos
prezidentas Borisas Jelcinas. Maskviečiai organizuoja vyriausybės rūmų gynybą. Borisas
Nemcovas su žmona tuo metu atsitiktinai atsidūrė Maskvoje. [Raisa Nemcova]:
„Bore tuoj pakilo ir nubėgo prie vyriausybės rūmų. O aš bėgiojau iš viešbučio
prie vyriausybės pastato ir atgal. Labai nerimavau. Maniau, kad nutiks kas nors
baisaus. Tai truk tris dienas. Bėgiojau ten ir atgal. Mačiau paskutinį mitingą,
kai Jelcinas stovėjo tribūnoje, o liaudis jį sveikino. Ir Bore buvo toje
tribūnoje“. Kariuomenė palaikė Jelciną. Visus pučo organizatorius suėmė. Jelcinas
laimėjo.
Pagaliau atsirado vilties sukurti laisvą
demokratinę valstybę.
Sovietų Sąjunga išsilaikė dar pusmetį. Borisui
Jelcinui reikėjo žmonių, kuriais galėtų remtis. Borisą Nemcovą jis paskiria
Žemutinio Naugardo gubernatoriumi. [Borisas Jelcinas – Rusijos Federacijos
prezidentas (1991 - 1999)]: „Aš juo pasitikiu. Tikiu, kad jis eis demokratijos
keliu. Tai – neabejotina. Vertinu jo protą, atsakomybę ir, žinoma, aktyvumą.“
1991 – ieji. 32 metų Nemcovas – jauniausias
Rusijos politikas ir pirmasis Rusijos gubernatorius. [Viktor Lysov –
politologas, Žemutinio Naugardo srities administracijos ryšių su visuomene ir
žiniasklaida departamento vadovas (1991 - 1996)]: „Tai buvo tikrai netikėtas
sprendimas: paskirti Nemcovą gubernatoriumi. Visiškai netikėtas sprendimas.
Vaikinas be patirties. Na ir kas, kad politikas, na ir kas, kad demokratas?
Nieko. Ištisa sritis su 3,5 mln. gyventojų užgriūva tau ant pečių“.
1991 – ieji. Rusijoje ekonominė krizė: tuščios
parduotuvių lentynos, dauguma įmonių bankrutuoja, milžiniški algų
įsiskolinimai. Siaubinga socialine ir ekonomine padėtimi pasipiktinę žmonės
išeina į gatves protestuoti. [Borisas Nemcovas (1991 -ieji)]: „Ši santvarka
visiškai neefektyvi, kreivų veidrodžių karalystė, jau nugrimzdo į praeitį“.
[Viktor Lysov]: „Jis jau suprato ką reikia daryti. Reikia atidaryti miestą:
kviesti užsieniečius, vykdyti privatizaciją. O tuo pat metu, galvoti apie tai,
kaip liberalizuoti kainas“. [Nemcovas (1991 – ųjų lapkričio 14 - oji)]: „Teks
imtis nepopuliarių priemonių. Mes susidursime su būtinybe skubiai aprūpinti
maisto produktais su staigiu kainų kilimu, kuris jau prasidėjo, su galimu
nedarbu ir taip toliau“. Jaunas simpatiškas gubernatorius susitinka su
gyventojais, įtikinėja juos, kad reformos Žemutinio Naugardo srityje
skausmingos, bet būtinos. Darbui regione Borisas Nemcovas pasikviečia žinomą
ekonomistą Grigorijų Jevlinskį: „mūsų užduotis buvo sugalvoti kaip tokiomis
sąlygomis palengvinti gyventojų dalią. Bet kartu ir sukurti prielaidas laisvos
rinkos ekonomikos plėtrai. Mes nupirkome labai daug naftos. Naftą laikėme, o
benzino kaina augo. Buvome apsirūpinę. Buvo ir dar visa eilė priemonių.
Pavyzdžiui, mažoji privatizacija, kurios niekas niekur nenorėjo imtis. O mes
pamėginome. Norėjome parduoti sunkvežimius, mikroautobusus, autobusus. Kitaip
tariant, skatinti privačią iniciatyvą“. Pirmą kartą Žemutinio Naugardo srityje
privatūs asmenys gavo galimybę įsigyti sunkiųjų ir keleivinių autotransporto
priemonių. Sunkvežimius, autobusus ir mikroautobusus nuspręsta pardavinėti
atviruose aukcionuose. 1994 – aisiais Žemutinio Naugardo automobilių gamykloje
pradėta liaudies automobilio Gazel serijinė gamyba. Automobilis pavadintas
Jelcino garbei: GAZ – tai gamyklos pavadinimas, o EL – pirmosios dvi prezidento
pavardės raidės. Nebrangi tėvyninė mašina – sėkmingiausias Rusijos automobilių
pramonės projektas. [Borisas Nemcovas]: „Man atrodo, kad darbo pasidalijimo
požiūriu, taip pat ir pasauliniu mastu, natūralus ir suprantamas būtų šūkis:
paversti Žemutinį Naugardą Rusijos Detroitu“. Borisas Nemcovas supranta:
svarbu, kad šis regionas būtų patrauklus ne tik užsienio verslininkams, bet ir
pasaulio politiniam ir kultūros elitui. Į Žemutinį Naugardą atvyksta Didžiosios
Britanijos ministras pirmininkas Džonas Meidžoras. Jaunas Rusijos politikas
reformatorius savo mieste priima ir buvusią Didžiosios Britanijos premjerę
Margaret Tečer. Vizito programa turininga: ekskursija po miestą, apsilankymas
įmonėse ir parduotuvėse... Mieste vyksta Maskvos kino festivalio dienos.
Žinoma, atvyksta ir garsenybių (kaip kad Ričardas Giras).
1993 –ieji, Rusijoje – konstitucinė krizė. parlamento
ir prezidento konfrontacija baigiasi kariuomenės įvedimu ir vyriausybės rūmų,
kuriuose užblokuoti Jelcino priešininkai, šturmu. Borisas Jelcinas lieka
valdžioje. Jau po dviejų mėnesių šalyje priimama nauja konstitucija,
suteikianti prezidentui ypač plačius įgaliojimus. Borisas Nemcovas remia
prezidentą. [Viktor Lysov]: „Paskui, 1994 metais, čia atvažiuoja Borisas
Nikolajeviečius... Prezidentas ima ir išsiveža Nemcovą su savimi. atgal jį
parvežė labai prastos būklės. Jis nepakelia alkoholio. Jam sunku atlaikyti tokį
kiekį, kokį buvo priverstas išgerti. Prezidentui juk neatsakysi“. [Nina Zvereva]:
„Taip jau nutiko, kad aš paklausiau apie Borisą, apie tai, kaip vertinamos
Žemutinio Naugardo reformos. O Jelcinas atsakė: „Taip, laikas jam į prezidentus
taikyti““. [Borisas Jelcinas]: „Jis taip išaugo, kad jį jau galima kelti ir į
prezidentus“. Pats Jelcinas sunkiai suvaldo padėtį šalyje. Federacinio Centro
kontrolės atsikrato visa Respublika. Čečėnija su Džocharu Dudajevu priešakyje,
reikalauja nepriklausomybės. Atsakydamas į tai Kremlius į Respublikos
teritoriją įveda kariuomenę. Nemcovas pasisako prieš karo veiksmus. [Grigorijus
Jevlinskis]: „Nuo pat karo pradžios jis atsidūrė labai dviprasmiškoje padėtyje:
jis buvo prieš karą, bet kaip administracijos vadovas svarbaus regiono, iš
kurio daug žmonių vyksta į Čečėniją, buvo atsakingas, kad žmonės ten vyktų. Jam
teko kalbėtis su tėvais, kurie gaudavo sūnų palaikus karstuose. O tų karstų
buvo labai daug“. [Nemcovas]: „Negalime leisti, kad į Rusiją plūstų cinkuoti
karstai su mūsų vaikais, mūsų broliais. Manau, jog būtina įvesti labai griežtą
blokadą. Banditų formuotės, ginkluotos formuotės turi būti lokalizuotos, kad
banditizmo vėžio metastazės neišplistų visoje šalyje“. Federacijos pajėgos
patyrė didžiulių nuostolių. Vien oficialiais duomenimis, per karą Čečėnijoje
žuvo apie 6 000 Rusijos kariškių. [Vladimiras Žirinovskis – Rusijos Federacijos
Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas, Rusijos liberalų demokratų partijos
pirmininkas]: „O jis užėmė poziciją: atleisti, užbaigti ir taip toliau...
Klausyk, ten žudo žmones. Už ką atleisti? Basajevas vien Budionovske nužudė
dešimtis žmonių, o visame Kaukaze žuvo šimtai ir tūkstančiai. O jis „ne ne,
karas blogai“. Kas gi sako, kad karas gerai? Bet jį reikia baigti: sunaikinti
smogikus ir tuos banditus. O jis norėjo tuo išgarsėti“. Kaip sustabdyti karą ir
ar tęsti Čečėnijoje karo veiksmus, Borisas Nemcovas aptarė su Vladimiru
Žirinovskiu, vieno iš pagrindinių televizijos kanalo tiesioginiame eteryje. Šis
aptarimas liko žiūrovų atmintyje ilgiems metams...
[Dmitrij Muratov – laikraščio „Novaja gazeta“
vyriausiasis redaktorius]: „Ką padarė Nemcovas tuo metu, kai karo suirutė jau
pradėjo ristis per visą šalį? Nepaisant to, kad oficialiai ir neoficialiai buvo
vadinamas Boriso Jelcino įpėdiniu, jis (1996 – aisiais) prigrūdo pilną GAZEL‘ę
surinktų parašų. Borisas Nemcovas atvežė milijoną parašų už karo nutraukimą“.
[Nemcovas]: „Prezidentui pranešiau, kad Žemutinio Naugardo srityje surinktas
milijonas parašų. Jis pasakė, kad suprantąs kokie svarbūs jam tie parašai ir
pažadėjo dėti visas pastangas, kad karas būtų baigtas“. [Grigorijus
Jevlinskis]: „Prisimenu kaip Jelcinas tuo metu sureagavo į tuos parašus. Jis
pasakė: „tai Nemcovo populizmas!“ Taip pasakė Jelcinas“.
Artėjant 1996 – ųjų rinkimams, prasidėjo aktyvios
kariaujančių pusių derybos. Į Čečėniją Borisas Jelcinas pasiima, ko gero,
atkakliausią karo priešininką, Žemutinio Naugardo gubernatorių Borisą Nemcovą.
Rugpjūtį Rusijos ir Čečėnijos atstovai jau pasirašo taikos sutartį. Rusijos
prezidentas vis dar tiki Borisu Nemcovu. [Grigorijus Jevlinskis]: „Jis buvo to
laikotarpio simbolis: nepaprastai atviras (toks jis gyvenime ir liko), tryško
energija, laisve (mėgavosi ta laisve begalo visomis jos apraiškomis) ir buvo
beprotiškai žavus, gražus, energingas, pašėlęs, jei galima taip sakyti, jis
išvis buvo nuostabus“.
1996 – ieji. Šalyje begalo sunki ekonominė
padėtis. Komunistai turi daugumą parlamente. Tikėti, kad Jelcinas laimės per
artėjančius rinkimus, praktiškai neįmanoma. Boriso Jelcino sveikata nekokia.
Nepaisant to, kad likus pusmečiui iki rinkimų, Jelcino reitingas neviršija 6%, jis nusprendžia kandidatuoti į
prezidentus. Borisas Nemcovas jį palaiko. [Borisas Nemcovas]: „Mūsų sritis, o
juo labiau Žemutinis Naugardas, paprastai balsuoja demokratiškiau negu kiti
Rusijos regionai, bet norint padidinti tikimybę laimėti šiuos prezidento
rinkimus, reikia nuveikti didžiulį darbą ir ne tik valdžios atstovams, bet
visiems kam Rusija brangi“. Visos jėgos mestos rinkimų agitacijai: Jelcinas
susitinka su gyventojais, važinėja po rinkimus. Rusijos rinkėjai to dar niekada
nebuvo regėję. Unikalios Jelcino rinkimų kampanijos rezultatas – jo pergalė ir
5 infarktas.
Jelcino pergalė prezidento rinkimuose pati savaime
niekaip negalėjo pagerinti padėties šalyje: naftos kainos krinta, pinigų
biudžete nėra, nėra iš ko mokėti algas. Reikia reformų, bet tais, kurie
anksčiau jas vykdė liaudis nebepasitiki. O Borisas Nemcovas jau gerai žinomas
toli už srities ribų. Jis tampa vis populiaresniu politiku... Sklinda gandai,
kad Nemcovą tuoj paskirs į vyriausybę. [Raisa Nemcova]: „Bore buvo visų
mėgstamas, o vyriausybė negalėjo pasigirti populiarumu. Svarstėm, kad tik tapęs
ministru pirmininku, jis galėtų bent ką nors pakeisti. O jei būsi pavaduotojas
– tave ten suės“. Persikelti į Maskvą ir užimti vyriausybės vicepremjero
pareigas, Borisą Nemcovą įkalbinėjo Boriso Jelcino duktė Tatjana. Ir visų
netikėtumui jis sutiko. [Michail Fridman – „Alfa grupės“ konsorciumo stebėtojų
tarybos pirmininkas]: „Paklausiau jo: „Bore, paaiškink man, kaip tai atsitiko?
Kieno čia mintis? Juk pats man su tokiu įkarščiu įrodinėjai, kad toks poelgis
beprasmiškas.“ Ir išgirdau Borei būdingą atsakymą: „Supranti, atvažiavo Tania.
Užėjo pas mane į kabinetą, pravirko ir ėmė kalbėti, kad tėčiui labai sunku, kad
jam reikia pagalbos, kad jis blogai jaučiasi ir be patikimų, dorų žmonių – nesusidoros.
Na ką gi aš galėjau padaryti? Juk negalėjau jai atsakyti. Man taip jos
pagailo“. Žmogiškos aplinkybės jam visada buvo lemiamos ir imdavo viršų.
Politikas tikriausiai taip elgtis neturėtų, bet kaip žmogus, kaip draugas, jis
pasielgė teisingai“.
1997 – ieji. „Jaunųjų reformatorių vyriausybė“, -
taip pavadino 1997 – ųjų kovą suformuotą ministrų kabinetą. Vyriausybės vicepremjerai:
Anatolijus Čiubaisas ir perspektyviausias 10 – ojo dešimtmečio politikas, 37 –
erių Borisas Nemcovas. [Alfred Koch – Rusijos Federacijos vyriausybės
pirmininko pavaduotojas. Rusijos valstybės turto fondo pirmininkas (1996 -
1998)]: „Iš pradžių jam net buto nedavė. Gyveno jis pas mane, mano namuose.
Vilkėjo mano marškinius, gyveno mano vyresniosios dukters kambaryje, o ji – kitame
kambaryje kartu su jaunesniąja. Štai taip. Be to, gyvenome paprasčiausiame
stalininiame name be apsaugos, be durininko“... [Raisa Nemcova]: „Prieš
važiuodamas į Maskvą užimti pirmojo vicepremjero pareigas, Bore susitarė dėl
būsimos algos. Kai ten nuvažiavom, paaiškėjo, kad alga visai ne tokia, dėl
kokios buvo tartasi. Apsigyvenom užmiesčio name ir pradėjau gauti sąskaitas.
Reikėjo mokėti už namą. Pažiūrėjau ir sakau: „Bore, kaip aš galiu sumokėti, jei
tavo tik tokia alga?“ Tada buvau priversta susitikti su Tatjana Djačenko.
Pasakiau jai: „Tatjana, kaip jūsų nuomone turėčiau apmokėti, bent sąskaitas už
namą jei mūsų alga tik tokia? Gal siūlote mums iš karto imti kyšius?“ Man
regis, po to, alga pasikeitė“. Borisas Nemcovas, trečias asmuo valstybėje, iškart
po prezidento ir premjero, bet kaip atrodo trečioji šalies ponia – praktiškai
nežino niekas. [Raisa Nemcova]: „Jūs klausiate kodėl aš nevaikščiojau į
priėmimus? Neturėjau tam tinkamų drabužių. O ten lankėsi puošniai apsirengusios
damos. Pavyzdžiui, vykdama oficialaus vizito į Japoniją, visą garderobą
pasiskolinau iš draugės. Štai taip“.
Boriso Nemcovo įgaliojimai vyriausybėje –
didžiuliai. Jis atsakingas už reformas vos ekonomikos srityse. [Oleg Sysujev –
Rusijos Federacijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1997 – 1998), „Alfa
banko“ direktorių tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas]: „Sąlygos bu
tokios: naftos kaina svyravo ties 12 dolerių už barelį, algos biudžetiniams
darbuotojams vėlavo apie 3 mėnesius, pensijos – irgi, todėl buvo suformuota „kamikadzių“
vyriausybė. Taip ją ir vadino. Kamikadzių vyriausybės nariai tokiomis
sąlygomis, priremti prie sienos, paaukoję savo politinę ateitį ir karjerą, buvo
pasiryžę daryti reformas“. [Borisas Jelcinas (1997)]: „Na ką, Borisai
Jefimovičiau, labai įdomus variantas... Du jauni vyrai, judu su Čiubaisu,
vyriausybėje kuriate tokią pat jauną naują komandą“. Svarbiausia vyriausybės
užduotis – civilizuota privatizacija. Valstybės aktyvus parduoti ne tiems, su
kuriais susitarta iš anksto, o tiems, kurie daugiau sumokės. Nemcovas tai
vadina valstybinio kapitalizmo kova su banditišku kapitalizmu. Prekių ir
paslaugų konkursiniai viešieji pirkimai – viena iš Nemcovo iniciatyvų. Jis
reikalauja operatyvaus ministerijų vadovų darbo ir visiško skaidrumo. [Borisas
Nemcovas]: „Noriu iškilmingai pareikšti: aš nuo jūsų neatstosiu. Susitikinėsim
kas mėnesį tol, kol aparatas pradės veikti kaip laikrodis. Ruoškitės“. Keli
stambūs verslininkai, suteikę Jelcinui finansinę paramą per prezidento
rinkimus, iš jo gavo žymią valstybės nuosavybės dalį. Milijardieriai Borisas
Berezovskis ir Vladimiras Gusinskis, darė prezidentui didžiulę įtaką, bet
anaiptol neparėmė Nemcovo ketinimų siekti visiško ekonominių procesų skaidrumo.
[Jevgenija Albac]: „Maždaug tuo metu, Borios politiniame leksikone atsiranda
žodis oligarchai. Tai verslininkai, kurie yra artimi valdžiai, valdininkams.
Jie perka valdžią, paperka valdininkus ir savo pinigų galia per nupirktus
valdininkus, daro įtaką politinių sprendimų priėmimui. Bore pradėjo su jais
kovą“. Vieno iš pagrindinių televizijos kanalų eteryje, Borisas Nemcovas kalba
apie būtinybę siekti visų ekonominių procesų absoliutaus skaidrumo. [Borisas
Nemcovas (1998)]: „Dabar sistema veikia taip, kad nukirtus galvą vienam
oligarchui – išdyksta dviejų oligarchų dvi galvos. Todėl tikrai turi būti, kaip
jūs teisingai sakote, vienodos taisyklės. Vienodos, aiškios ir skaidrios
taisyklės turi galioti visiems be išimčių. O spauda ir opozicija, apskritai
visi, tarp jų ir valdžios atstovai, turi gerai žinoti kas dedasi“. [Alfred
Koch]: „Berezovskis ir Gusinskis tuo metu ir iki pat galo, kol Putinas jų
nesutramdė, laikėsi tokios koncepcijos, kad vyriausybė atlieka stambiojo
kapitalo funkciją: ką jums liepsime, tą ir darysite. O kai sakydavom, kad jie
klysta, kad mes taip nedarysime, jie atsakydavo: „Jei nedarysit – pašalinsim ir
paskirsim tuos, kurie darys““. [Jevgenija Albac]: „Tuo metu, kaip ir dabar,
korupcija Gazprome buvoneregėto masto. Jie vertėsi viskuo: be muitų gabeno
degtinę, automobilius... Ta kompanija – tai tiesiog valstybė valstybėje. Štai
su tuo Borisas ir pamėgino pakariauti ir, tiesą sakant, su Boriso Jelcino
pagalba, jam tuomet pavyko pasiekti trumpalaikę pergalę“. Gazpromas sumokėjo
valstybei daugiamilijardines mokesčių skolas, tačiau nepalankių Nemcovui žmonių
ėmė rastis vis daugiau. Bet, atrodė, kad tai jį tik skatina. [Irina Chakamada –
visuomenės veikėja, „Dešiniųjų jėgų sąjungos“ viena iš vadovų (2000 – 2003)]:
„Viena vertus, tai buvo romantizmas, bet kartu – ir populizmas: vos kilusi
idėja iškart skelbiama be ypatingų derinimų su rimtų valdininkų aplinka...
Kitaip tariant, pažeidžiamos vyriausybės rūmų subordinacijos taisyklės. Taip ir
būna, kai šiek tiek susisuka galva. Jis ėmėsi visko vienu metu nieko nespėdamas
pabaigti. O svarbiausia, kad su niekuo iki galo taip ir nesusitardavo. Rusija –
susitarimų šalis. Taisyklių čia nėra, o prie Jelcino nebuvo ir įstatymų“.
Akivaizdu, kad Borisas Nemcovas neketina siekti kompromiso su oligarchais, o
šie pradeda jį atvira diskredituoti savo kontroliuojamoje žiniasklaidoje. 1998
– ųjų vasarą Rusijos finansai ir ekonomika atsiduria siaubingoje padėtyje:
streikuoja šachtininkai, nėra iš ko mokėti atlyginimų, kyla tik prezidentui
artimų oligarchų gerovė, ekonominės Jelcino reformos žlunga. Per metus
vyriausybė dukart atsistatydina. Rusija paskelbia apie finansinių
įsipareigojimų nevykdymą, rublis atpinga trigubai. Borisas Nemcovas dar kurį
laiką lieka vicepremjeru, bet netrukus pats pasitraukia iš vyriausybės. [Oleg
Sysujev]: „Man regis Borisas Nikolajevičius, siekdamas kaip nors apsaugoti savo
valdžią, paaukojo Nemcovą. Šia prasme jis pasirodė esąs daug racionalesnis,
pragmatiškesnis ir sėkmingesnis politikas už Borisą Jefimovičių“.
54 % - toks buvo jauniausio Rusijos politiko Nemcovo reitingas jo populiarumo
piko metu, o šiek tiek vėliau nei po metų, jis neviršija 7%. [Jevgenija Albac]: „Borisui tai buvo
sunkus metas mat galutinai paaiškėjo, kad jis netapo Jelcino įpėdiniu“.
[Borisas Jelcinas]: „Gerbiami Rusijos piliečiai. Šiandien aš nusprendžiau
įvardyti žmogų, mano nuomonė, pajėgų sutelkti aplink save tuos, kurių naujajame
XXI – ame amžiuje laukia užduotis atnaujinti didžiąją Rusiją. Tai - Saugumo
Tarybos sekretorius, Rusijos Federacijos Saugumo Tarnybos direktorius,
Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Aš juo pasitikiu“. Taip Borisas Jelcinas
liaudžiai pristatė naująjį ministrą pirmininką. 1999 – ųjų rugpjūtį Rusija
sužino, kad yra toks Vladimiras Putinas. Iki tol jis buvo istorinių procesų ir
ryškių lyderių šešėlyje, ir, tuo pat metu, visai šaliai žinomi jaunieji
reformatoriai – buvęs valdžios elitas su Nemcovu priešakyje, dingsta iš
televizorių ekranų. „Politiniai lavonai“, - skelbia jiems nuosprendį
žiniasklaida. [Irina Chakamada]: „kas mes tokie? Lavonai. Visi lavonai. Tuomet
į galvą ateina tokia mintis: „Jelcinu mes juk tikime, o jeigu mes juo tikime,
jeigu jis nusprendė, kad tinkamiausias eiti premjero pareigas yra Putinas, tai
kelkime Putiną į prezidentus. Gal tada ir mes prasmuksim?“ Tai buvo ciniška.
Atleiskite, bet romantiška politika išvis niekam nereikalinga“.
Kartu su Putino atėjimu į valdžią, prasideda
Antrasis Čečėnijos karas, o Rusijos sostinėje vienas po kito įvyksta teroro
aktai: susprogdinti du gyvenamieji namai miegamajame priemiestyje ir požeminė
perėja Maskvos centre. Rusijos kariuomenės veiksmus Čečėnijoje ir griežtą
ministro pirmininko kursą aktyviai remia nauja Nemcovo ir jo bendraminčių partija
„Dešiniųjų Jėgų Sąjunga“. Iki parlamento rinkimų – vos keli mėnesiai. Agitacinę
kampaniją sutinka finansuoti Nemcovui lojalūs oligarchai, tarp jų – Michailas
Fridmanas. [Michail Fridman]: „Gubernatoriaus poste jis kyšių neėmė. Bent jau
kiek man yra žinoma. Jis visai nuoširdžiai gynė liberalias vertybes, laisvąją
rinką ir panašiai“. [Borisas Nemcovas (1999)]: „Mes tikimės pritraukti visus
savarankiškus žmones. Prisipažįstu, kad tikimės pritraukti ir moteris. Tikimės
protingų žmonių dėmesio“. [Irina Chakamada]: „Tuo pat metu stengėmės pritraukti
jaunimo. Apvažiavom visą Rusiją. Leidom pinigus roko koncertams. Mudu su Borisu
ten buvom šokėjai. Trypėme nuo scenos: „bičiuliai, mes mylim laisvę! Mes trokštam Rusijai laisvės!“ Žodžiu – sukėlėm triukšmą“.
„Dešiniųjų jėgų sąjunga“ ir jos lyderis gauna
balso teisę valstybės Dūmoje. Borisas Nemcovas grįžta į didžiąją politiką
simboliškai – naujojo amžiaus išvakarėse. [Borisas Jelcinas]: „Aš
atsistatydinu. Padariau viską ką galėjau“. Borisui Jelcinui 68 metai, o
Vladimirui Putinui – 47 – eri. 2000 – ųjų sausį Kremliaus kabineto šeimininkas
pasikeitė. Putinas eina Rusijos Federacijos prezidento pareigas. Jis kupinas jėgų
ir tą demonstruoja: grumiasi ant tatamio, pozuoja ant kapitono tiltelio,
leidžiasi slidėmis nuo kalno. [Sergej Kirijenko – Rusijos Federacijos ministras
pirmininkas (1998), „Dešiniųjų jėgų sąjungos pirmininkas (1999 - 2000)“]:
„Sprendimas priimtas – „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ palaiko Vladimirą Putiną
prezidento rinkimų pirmame ture. Ir antrame, jeigu toks bus“. [Borisas
Nemcovas]: „Aš susilaikiau kartu su Chakamada. Kol kandidatas į prezidentus
neturi programos, o jos iki šiol nėra, kalbėti apie paramą, man regis, būtų per
anksti“. Netgi neturėdamas aiškios programos, Vladimiras Putinas surinko 52% balsų jau pirmame ture. [Irina
Chakamada]: „Kai Putinas tapo prezidentu, o Nemcovas – frakcijos lyderiu, jie
ėmė susitikinėti. Vienas į kitą kreipėsi tu. Kalbėjosi įvairiausiomis temomis.
Net apie gyvenimo stilių, apie asmeninį gyvenimą. Bore visokių juokelių mums
pripasakodavo iš tų pokalbių su Putinu. Skaniai pasijuokdavom“. [Jevgenija
Albac]: „Į Putiną juk niekas rimtai nežiūrėjo. Visiems jis atrodė silpnas. Manyta,
kad lengvai pavyks juo manipuliuoti. Jie dar nesuprato, koks tragiškas šis
pasirinkimas. Buvo naiviai įsitikinę, kad viską kontroliuoja“. [Borisas
Nemcovas]: „Tie, kuriems atrodo, kad „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ taps kišenine
Kremliaus organizacija, labai smarkiai klysta. Jei Kremlius krės kvailystes,
mes su tuo kovosime“.
2001 – ieji, Čečėnija. Karas tęsiasi. Kovotojai
separatistai atsisako paklusti naujajai Respublikos vadovybei ir jos lyderiui
Achmadui Kadyrovui – vietos autoritetui, buvusiam muftijui, perėjusiam į
federalų pusę. Kadyrovas – Kremliaus statytinis. Prezidentas jį paskyrė
Čečėnijos administracijos vadovu, bet, iš esmės, visus sprendimus priima
Vladimiras Putinas.
2002 – ųjų spalio 23 – oji. Maskva. Čečėnų
kovotojai užima teatro sceną, kur tą vakarą rodomas populiarus miuziklas „Nord
Ost“. Aktoriai ir žiūrovai, daugiau kaip 900 žmonių, paimami įkaitais; tarp jų
maži vaikai ir paaugliai mokiniai. [turbūt vaikų motina]: „Spręskit savo
problemas kaip norit, bet vaikus paleiskit“. Teroristai reikalauja išvesti iš
Čečėnijos Rusijos kariuomenę. Tarp tų su kuriais jie sutinka pradėti dialogą,
kovotojai nurodo Borisą Nemcovą, Iriną Chakamadą ir populiarų dainininką Josifą
Kobzoną. Kobzonas ir Chakamada įneša į pastatą maisto ir vandens, išveda iš ten
keletą vaikų ir tampa televizijos naujienų didvyriais, o Borisą Nemcovą įleisti
pas teroristus atsisako. [Alfred Koch]: „Jam paskambino iš būstinės kažkokie
valdininkai. Pasakė, jog viršuje kai kas mano, kad jam ten eiti nereikia. „ir
prašom be saviveiklos. Mes vadovaujam teroro akto slopinimo operacijai. Taigi
prašom be kalbų vykdyti mūsų nurodymus. Apsigręžkit ir eikit atgal““. [Irina
Chakamada]: „Jeigu jis ten būtų nuėjęs, reitingais jis būtų pralenkęs Putiną“.
Po 3 dienų ir naktų derybos atsiduria aklavietėje. Putinas duoda įsakymą
pradėti specialiąją įkaitų išlaisvinimo operaciją. Į pastatą per ventiliacijos
sistemą pripučiama migdomųjų dujų. Prasideda šturmas. Rezultatas – (oficialiais
duomenimis) 130 žuvusiųjų, o neoficialiai žuvo daugiau kaip 170 įkaitų. Medicinos
ekspertai pagrindine žmonių mirties priežastimi laiko dujų poveikį. [Borisas
Nemcovas]: „Kodėl nebuvo karo gydytojų? Kodėl nukentėjusieji nebuvo vežami į
karo ligonines? Juk kovinių dujų sudėtį ir priešnuodį joms geriausiai žino karo
medikai. Žmones leisgyvius sodino į autobusus, kuriems dar ilgai teko laukti
pagalbos. Mačiusieji liudija, kad į autobusus žmones laipino gyvus, o išnešdavo
jau mirusius. Tokie mirties autobusai. Mes norime, kad visa tai būtų ištirta“. Kodėl
žuvo tiek žmonių, niekas taip ir nesužinos. Valdžia padarė viską, kad šalis kuo
greičiau pamirštų žodį „Nord Ost“. Centriniai televizijos kanalai gavo
Kremliaus nurodymą: nepriminti žiūrovams apie teroro aktą. O po tragiškų
įvykių, praėjus vos dviems savaitėms, Putino nurodymu įvyksta Čečėnijos tautų
suvažiavimas Gudermeso mieste, Kremliaus statytinio Achmado Kadyrovo gimtinėje,
pusiau sugriautuose kultūros namuose. Borisas Nemcovas važiuoja ten kaip „Dešiniųjų
jėgų sąjungos lyderis“. Faktiškai jis jau opozicijos atstovas, smerkiantis
agresyvią politiką ir tvirtinantis, kad Čečėnijai reikia ne prezidentinės, o
parlamentinės Respublikos. [Aleksandr Ryklin – „Ježednevnyj žurnal“
vyriausiasis redaktorius]: „Salėje kilo nepritarimų šurmulys. O kai per
pertrauką mes išėjom, kažkoks jaunuolis pradėjo šiurkščiai kalbėtis su Nemcovu.
Paskui man pasakė, kad tai - Ramzanas, Kadyrovo sūnus. Mačiau kaip viskas vyko.
Pokalbis buvo gana agresyvus. Bore kažką atsakinėjo. Jis buvo toks vaikinas,
kuris žodžio kišenėje neieško jeigu jį užsipuola, bet pokalbio turinio, aš,
tiesą sakant, negirdėjau“.
Kitokia nuomonė, alternatyvi pozicija, dialogo
galimybė ir kitos demokratijos apraiškos pradėjo erzinti ne tik tai Kremliaus
statytinius ir jų giminaičius, bet, visų pirma, patį Kremlių. Tai tapo ypač
akivaizdu 2003 – aisiais. [Michail Kasjanov]: „Man gaila, kad šalyje įvyko
tokios permainos. Gaila, kad viskas pasikeitė į priešingą pusę. Tiesiog
nesitikėjau, kad bus tokių pokyčių. Atmosfera reformoms tapo nepalanki. 2003 –
aisiais jų tempas ėmė lėtėti. Tuo metu prasidėjo ir mano asmeniniai nesutarimai
su Putinu ir jau imta rengtis 2003 – ųjų rinkimams į valstybės Dūmą“. [Borisas
Nemcovas]: „Tarkime, paprasti „Vieningosios Rusijos“ teiginiai: „Tegyvuoja
Vladimiras Vladimirovičius Putinas“. Štai, tiesą sakant, ir visa jų programa“.
[„Vieningosios Rusijos atstovai“]: „Vieningoji Rusija – čempionė!. Mūsų – niekas nepavys!“ Putino partija „Vieningoji Rusija“ buvo
įkurta 2001 – aisiais. Sklandžios propagandos žiniasklaidoje dėka, 2003 – ųjų
rinkimams ji pasiruošė geriau už konkurentus. „Už šalį, kurioje negėda ir
patogu gyventi“, - tai „Dešiniųjų jėgų sąjungos“ rinkiminis šūkis. Nemcovą
remia pažangūs milijardieriai. [Michaail‘as Chodorkovsk‘is – verslininkas,
visuomenės veikėjas]: „Pasakiau jam tiesiai: „Bore, aš pasiruošęs remti
„Dešiniųjų jėgų sąjungą“, bet nepasiruošęs būti jos pagrindiniu rėmėju.“ Jis
atsakė: „Tai labai gerai, nes ir mums tai labai tinka. Mes nenorim, kad mūsų
partija turėtų vieną svarbiausią rėmėją. Pageidautume, kad įvairūs žmonės mus visokeriopai
palaikytų“. Nuostabu“. Rinkimų kampanijos įkarštyje prezidentas Putinas įsako
suimti turtingiausią Rusijos žmogų, naftos kompanijos JUKOS savininką, Michailą
Chodorkovskį. Visų jo įmonių sąskaitos ir aktyvai įšaldomi. [Borisas Nemcovas]:
„Kokį signalą siunčia Kremlius? O signalas toks: jei užimsite nepriklausomą
poziciją, ne tokią kaip mūsų, tai sodinsime jus į kalėjimą“. Būsimas Nemcovo
kovos bendražygis, Vladimiras Ryškovas, 2003 – aisiais nė vienai partijai
nepriklausė ir galėjo įvertinti padėtį iš šalies. [Vladimiras Ryškovas –
politikas, Rusijos Federacijos Dūmos pirmininko pirmasis pavaduotojas (1997 -
1999), Rusijos respublikonų – Liaudies laisvės partijos vienas iš vadovų (2006
- 2014)]: „Kampaniją jie pradėjo kaip partija bendradarbiaujanti su valdžia. O
likus maždaug mėnesiui iki rinkimų, kažkodėl nusprendė savo retoriką grįsti
Putino kritika ir tuo atbaidė didžiulę dalį rinkėjų, tuo metu dar tikėjusių
Putinu. Toks įspūdis, kad jie padarė visas įmanomas klaidas“. Pavyzdžiui, šis
rinkimų vaizdo klipas buvo aktyviai demonstruojamas ir miesto ekranuose, ir per
televiziją: „Mūsų pamatai tvirti. O svarbiausia, mes įsitikinę, kad judame
teisinga kryptimi“. [Vladimiras Ryškovas]: „Buvo nufilmuotas garsusis vaizdo
klipas, kuriame jie skrenda prašmatniu superlaineriu „Gulfstream“.
Minkštasuoliai – iš baltos odos, nežinia kokio gyvūno, bet, matyt, reto ir
brangaus, o tie kipšai tuose baltuose krėsluose kažką ten šneka: „balsuokite už
mus“. Kvailumo viršūnė“. [Vladimiras Žirinovskis]: „Mes už vargšus, mes už
rusus. Viskas aišku – neturtingų šalyje dauguma, rusų irgi dauguma. O Nemcovas?
Už ką tu Borisai? Neaišku, nesuprantama. Partija yra, o rinkėjų nėra“. [Borisas
Nemcovas]: „... Kyla rimta grėsmė Rusijos laisvei, demokratijai. Todėl be galo
svarbu, kad žmonės, kuriems brangi nepriklausomybė, brangi jų ir jų vaikų
ateitis, ateitų balsuoti“. Už Putino partiją balsavo didžioji dauguma – beveik
23 mln. žmonių; už Nemcovo – tik 2 mln.Per mažai, kad partija gautų vietų
parlamente. Tai buvo triuškinamas pralaimėjimas. [Alfred Koch]: „Supraskite,
jis nuo 1990 – ųjų nebuvo pralaimėjęs rinkimuose. Taigi 13 metų visada kuo nors
buvo: buvo gubernatorius, paskui vicepremjeras, paskui frakcijos vadovas ir
taip toliau. O štai 2003 – aisiais liko tik Borisas Nemcovas. Bore
psichologiškai buvo labai stiprus žmogus, jis niekada nepuldavo į neviltį,
visada buvo linksmas, turėjo aibes pomėgių. Jis buvo savo vertę jaučiantis
žmogus“.
2004 – ieji, Sočis, Boriso Nemcovo gimtasis
miestas. Jis atvažiavo čia su dukterimi savaitgaliui tam, kad nusifilmuotų
aukštuomenei skirtoje televizijos programoje apie garsius žmones: jų asmeninį
gyvenimą, pramogas ir pomėgius. Ir, kol kas, jokios politikos. Nemcovas užima
aukštas pareigas koncerne „Neftenoj“ (jei
išgirdau teisingai), yra atsakingas už statybas ir komercinės paskirties
nekilnojamąjį turtą. [Borisas Nemcovas]: „Vladimiro Vladimirovičiaus dėka
politikas mūsų šalyje tik vienas. Jūs netgi žinote jo vardą. Visi kiti dabar
gali ramiai porą metų užsidirbti pinigų“. [Raisa Nemcova]: „Verslas – ne jo
sritis. Tai ne jam. Uždirbti pinigus jam neįdomu. Pinigų kalimo procesas jo
nedomina. Jis kitoks, retas žmogus. Tikras maištininkas – visą laiką maištauja,
vis jam kas nors ne taip. Jis neprisitaiko“. [Oleg Sysujev]: „Bore linksmas,
laisvas žmogus. Jis – kaip atkištas šampanas: jam niekad nereikėjo jokios
apsaugos ir visada ėjo su minia. Buvo per daug, nežinau ar galima taip sakyti,
per daug laisvas žmogus“. [Michail Prochorov – investicinio fondo „Oneksim
grupė“ prezidentas]: „Man toks jausmas, kad jis tiesiog išvyko paplaukioti
banglente, o aš neprisidėjau. Jis tuoj grįš ir mes pasimatysime. Negaliu apie
jį kalbėti būtuoju laiku. mudu pradėjom bendrauti per sportą: susitikdavom
sporto salėje, o paskui paaiškėjo, kad mūsų aistra yra ta pati – vandens sporto
šakos. Žinoma, ir kita bendra aistra – merginos. Konkurentai nebuvom. Veikiau,
pasvarstydavom, kuris iš mūsų yra didesnis mergišius“. [Raisa Nemcova]: „moterų
jis turėjo, bet kruopščiai tai slėpė. Kitų iliuzijų aš ir nepuoselėjau“...
[Borisas Nemcovas]: „Po poros metų bus galima grįžti į politiką, o dabar laikas
uždirbti pinigus – vaikus juk maitinti reikia. Tiesa?“ 2004 – aisiais
paaiškėjo, kad Borisas Nemcovas turi antrą šeimą: sūnus Antonas, dukra Dina, o
jų mama – televizijos laidų vedėja Jekaterina Odencova. Jis niekada su jais
negyveno, bet vaikais visuomet rūpinosi ir juos išlaikė. [Raisa Nemcova]:
„Nepavyko man su juo gyventi žinant, kad yra dar viena šeima. Aš mėginau. Dar
pusmetį gyvenom kartu. Po to, vis dėlto, nusprendžiau, kad ne. Išsiskyrėm mano
iniciatyva. Pasitariau su Žana, tiksliau, Žana viską su manim aptarė ir
nusprendėm, kad gyventi turim atskirai“. [Žana Nemcova – Boriso Nemcovo duktė,
žurnalistė]: „Mano tėvai išsaugojo labai gerus santykius. Jie išsiskyrė tik
prieš trejus metus. Bendravom, susitikdavom per šventes, buvo metas, kai jis
galėjo vesti, bet, vis dėlto, nevedė. Nežinau kodėl. Mielai pasakyčiau, kad jis
labai mylėjo mano mamą ir todėl vedė tik ją, o visų kitų vyresnių moterų
nemylėjo. Nesakysiu taip, nors labai norėčiau taip pasakyti“. [Raisa Nemcova]:
„Mėginau susirasti naują gyvenimo draugą, bet nepavyko. Su Bore labai lengva,
suprantat, linksma, lengva, nenuobodu ir kažkodėl jausdavausi apsaugota.
Nežinau kodėl, bet visuomet buvo tas saugumo jausmas“.
2004 metais šiuos kadrus rodė viso pasaulio
televizijos kanalai. Ukraina, Kijevas. Vadinamoji „oranžinė revoliucija“. Ji
prasidėjo kaip reakcija į masinius prezidento rinkimų klastojimus ir truko
beveik du mėnesius. Pralaimėjęs kandidatas, Viktoras Juščenka, pagaliau grąžino
teisybę ir tapo Ukrainos prezidentu. Visų netikėtumui, palaikyti
revoliucionierius atskrido Borisas Nemcovas. [Alfred Koch]: „Jis pamatė, kad
beveik tokioje pat visuomenėje kaip mūsų, tai įmanoma. Jam pasirodė, kad tai
pavyktų ir Rusijoje. Į Maskvą jis grįžo jau visai kitoks – pagautas
revoliucinio entuziazmo“. [Vladimir Bukovskij]: „Opozicija – tai ne
menstruacijos. Ji turi būti kasdien, o ne kartą per mėnesį“. Nemcovas pradeda
reguliariai bendrauti su Vladimiru Bukovskiu. Iš Sovietų sąjungos ištremtas
disidentas Bukovskis Anglijoje atsidūrė dar 8 – ojo dešimtmečio viduryje.
Nuolat gyventi į Rusiją jis taip ir negrįžo, tačiau Nemcovas įkalbėjo jį
dalyvauti „Dešiniųjų jėgų sąjungos“ suvažiavime Maskvoje 2005 – aisiais.
[Vladimir Bukovskij]: „Iš karto jam pasakiau, kad jo partijos nesuprantu ir
nepripažįstu. Tai kažkoks išsigimimas. Kaip galima būti opozicijoje vyriausybės
atžvilgiu, bet ne Putino? Man tai visiškai nesuprantama. Jis, beje, tą suvokė
ir paskui tapo daug radikalesnis“.
2006 – ieji. Putino reitingai muša visus
rekordus... Vienas iš nedaugelio leidinių, rizikuojančių kritikuoti valdžią,
laikraštis „Novaja gazeta“. Jo žurnalistė Ana Politkovkaja atlieka korupcijos
tyrimą gynybos ministerijoje. Ji renka žinias apie neteisėtus Čečėnijos vadovybės
veiksmus. Be kita ko, ji rengia medžiagą apie kankinimus Čečėnijoje. Jos
duomenimis vietos milicija kankina asmenis, nepatenkintus Ramzano Kadyrovo
veiksmais. Jis užėmė Čečėnijos administracijos vadovo postą po tėvo žūties.
2006 – ųjų spalio 7 – ąją, Ana Politkovskaja buvo nušauta savo namo lifte,
Maskvos centre. [Dmitrij Muratov]: „Padaliję popieriaus lapą pusiau ir kairėje
užrašę Anos Politkovskaja, o dešinėje – Borisas Nemcovas, matytume siaubingą
šių nusikaltimų panašumą. Ten ir ten vykdytojai – čečėnai, ten ir ten
konfliktas su Čečėnijos Respublikos vadovybe ar šiai vadovybei artimais
žmonėmis, ten ir ten vykdytojai sulaikyti, ten ir ten organizatoriai lyg ir
žinomi, tiek čia, tiek ten – nėra užsakovų. Politkovskajos byloje užsakovų
ieškoti liautasi“. Anos Politkovskajos žūtis Rusijos opozicijai tapo tam tikru
katalizatoriumi. Borisas Nemcovas pradeda aktyviai telkti bendraminčius.
[Grigorijus Javlinskis]: „Jis jau negalėjo taikstytis su tuo, kas vyksta. Matė,
kad įvykiai krypsta visai nepriimtina jo charakteriui, prigimčiai, jo esmei,
linkme“. [Irina Chakamada]: „Jis griežtai nusprendė veikti opozicijoje. O Bore
visuomet rinkdavosi tik tiesų kelią be apribojimų“. [Michail Fridman]: „Aš
labai aiškiai supratau, kad jei ir toliau bendrausiu su juo taip, kaip iki visų
tų įvykių, kol jis dar nebuvo užėmęs tokios aiškios valdžiai griežtai
priešingos pozicijos, toks bendravimas tikrai kenks mano darbui. Negaliu sau to
leisti. Jaučiau dėl to sau priekaištą, nors padariau tai visai atvirai.
Pasakiau jam apie tai ir jis tikrai suprato“. 2007 ieji. [Borisas Nemcovas]:
„Kai šiek tiek anksčiau nei prieš metus nužudė Aną Politkovskają, Putinas
pasakė, kad savo mirtimi ji padarė mums daugiau žalos, negu savo
publikacijomis. Tai buvo žiauru, tai buvo ciniška“. „Rusija be Putino“, - su
tokiu šūkiu opozicija išėjo į protesto mitingus 2007 – aisiais prieš eilinius
parlamento rinkimus. [Vladimiras Ryškovas]: „2004 – 2008 – aisiais Rusijoje
įsivyravo rojus vartotojams: žmonės dar niekad taip gerai negyveno. Tai paaiškina
fantastiškus Putno reitingus. Visuose stambesniuose miestuose išdygo prekybos
centrai. Kada tai matyta? Kiekvienas išgalėjo nusipirkti televizorių, šaldytuvą
ir net ne naują automobilį. kada taip yra buvę? Nenuostabu, kad opozicija,
kuriai priklausiau ir aš, buvo visiški marginalai: į mūsų mitingus susirinkdavo
300 – 400 žmonių. Visus pažinojome iš veidų. Labas Marija Ivanovna, sveiki
Vasilijau Petrovičiau ir vis tiek per protesto eitynes policija mus nuolat
mušdavo lazdomis“. [Borisas Nemcovas]: „Pas mus Rusijoje – milijonai išdidžių
ir laisvų žmonių. Todėl bjauru žiūrėti į valdžios padlaižius, lipdančius dar
vieną liaudies vadą. Juos reikia sustabdyti. Asmenybės kultui – NE.
Padlaižiavimui – NE. Korupcijai – NE“. Per 2007 – ųjų parlamento rinkimus „Dešiniųjų
jėgų sąjunga“ su Nemcovu priešakyje, neįstengia surinkti net 1% balsų.
2008 – ųjų kovo 2 – ąją, Rusijos valstybinė
televizija rodo šiuos publikai skirtus kadrus – idealiai surežisuotą triumfą. Buvęs
ir būsimasis prezidentai darniai žingsniuoja per Raudonąją Aikštę.
[televidienija :)]: „Rusijos Federacijos prezidento rinkimai įvyko. Mūsų
kandidatas Dmitrijus Anatolijevičius Medvedevas, neabejotinai pirmauja“.
Artimiausius ketverius metus svarbiausią Kremliaus kabinetą užims Dmitrijus
Medvedevas. [Borisas Nemcovas]: „Apie demokratiją žmonės nenori girdėti. Ar
žinote, kad ponas Medvedevas buvo ne išrinktas, bet buvo atrinktas? Žmonės
atsako: „taip, žinom““. [Dmitrijus Medvedevas]: „Svarbiausiu savo uždaviniu
laikau tolesnę pilietinių ir ekonominių laisvių plėtrą“. [Michail Kasjanov]:
„Ir visiems pabudo kažkokia iliuzija: viltis dėl galimos liberalizacijos, mat,
Medvedevas viešai pareiškė, kad laisvė geriau negu nelaisvė. Bet, paaiškėjo,
kad visos jo gražios kalbos tėra tik tušti žodžiai. Žmonės tą suprato, tiesa,
negreitai. Mudu su Borisu iškart pasakėm: „Piliečiai, netikėkit. Visa tai
apgaulė““. [Ilja Jašin – Boriso Nemcovo rinkimų kampanijų Sočyje (2009) ir
Jaroslavlyje (2013) štabų vadovas, „Liaudies laisvės partijos“ pavaduotojas]:
„Opozicijai sunkus metas. Triuškinamas pralaimėjimas valstybės Dūmos
rinkimuose. Ir štai iškyla dominuojantis milžinas Putinas, užimantis visą
erdvę“. Per Rusijos opozicijos mitingus 2008 – aisiais pasirodo oranžinės
vėliavos. Šią 2004 – ųjų bekraujės revoliucijos Ukrainoje spalvą nuspręsta
paversti naujojo judėjimo „Solidarumas“ simboliu. Borisas Nemcovas suvienijo
jėgas ir ėmėsi vadovauti stambiausiai šiuolaikinės Rusijos demokratinei
koalicijai. [Ilja Jašin]: „Solidarumo įkūrimas buvo tarsi bandymas organizuoti
nors kokį pasipriešinimą, bent ką nors daryti. Nemcovas tuo metu išleido
pranešimą: „Putinas. Išdavos““. Reguliariai publikuoti nepriklausomų ekspertų
šalies įvykių tyrimus buvo Nemcovo idėja. Žiniasklaidoje viešpataujant
visuotinai cenzūrai – tai vienintelis būdas pasakyti tiesą. Štai citata iš
pirmojo pranešimo „Putinas. išdavos“: „Valdininkų vagiamos sumos skaičiuojamos
milijardais, bet šios vagystės nematomos: už stambių aktyvų savininkų nugarų
slepiasi dešimtys įtakingų prezidento Putino draugų“. Pranešimus apie korupciją
Putino Rusijoje, Nemcovas pristatė per konferencijas užsienyje, paskleidė
internete ir netgi pats dalijo praeiviams Maskvos gatvėse. Pranešimai plinta
milijoniniais tiražais. 2009 – aisiais Nemcovas pradeda naują skandalingą
tyrimą. Jis vyksta į Sočį ir kelia savo kandidatūrą į miesto mero postą. [Ilja
Jašin]: „Jis gimė Sočyje. Ten prabėgo jo vaikystė. Sočį jis iš tiesų labai
mylėjo. Pasakojo kaip su mama vaikščiodavo į paplūdimį kaip tame paplūdimyje
ištarė pirmuosius žodžius“... Sočis –
Rusijos miestas/ kurortas. 2014 – ųjų žiemos olimpinių žaidynių sostinė. Tai
Putino mylimas projektas. Štai todėl 2009 – ųjų vietos rinkimai tapo visos
Rusijos įvykiu. [Garri Kasparovas – šachmatų pasaulio čempionas (1985), vienas
iš jungtinio demokratinio judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų]: „Nei aš, nei kas
kitas, nei pats Borisas neturėjome jokių iliuzijų laimėti Sočyje, nes, tuo
metu, pagal svarbą tai buvo, ko gero, antras miestas po Maskvos ir tai, man
regis, dar kartą įrodė koks kovingas Borios charakteris. Jis suprato tos vietos
svarbą - ten susitelkę didžiuliai interesai: tiek politiniai Kremliaus, nes
olimpiadai buvo skirti milžiniški ištekliai, tiek ir grynai materialiniai
Putino klano interesai, juk ten vyko didžiulių pinigų dalybos“. [Borisas
Nemcovas]: „Vien kelias tarp Adlerio ir Krasnajos Polianos kainavo daugiau kaip
8 mlrd. JAV dolerių, o tas kelias yra labai trumpas – vos 45 km. ilgio. Už tokią
sumą jį buvo galima iškloti grynu auksu gal kokių 5 mm storio sluoksniu arba
suplūkti iš juodųjų ikrų“.
Pranešimą „Sočis ir olimpiada“, su visomis
korupcinių schemų detalėmis, Borisas Nemcovas publikuoja likus dviems savaitėms
iki rinkimų. Akivaizdu, kad jo tikslas neužimti mero kėdę, o atkreipti miesto
ir šalies dėmesį. Ir jam tai pavyko. [Ilja Jašin]: „Į televiziją mūsų neįleido:
prieš mus nuolat rengė visokias provokacijas, uždraudė išorinę reklamą, nieko
daugiau neliko, tik be paliovos susitikinėti su rinkėjais ir mes tai darėm
ištisomis dienomis. Jį visi pažindavo, aplink jį būrėsi minios žmonių. Taip, Nemcovas
grįžo į didžiąją politiką ir padarė tai labai atvirai, labai garbingai – ne per
Kremliaus kabinetus, ne per senas pažintis administracijoje. Nemcovas tarsi
naujai formavo mūsų šalies demokratines tradicijas. Ir, nepaisant to, kad Sočio
meru netapo, pasiektas rezultatas veikiau laikytinas pergale.“ Per rinkimus Sočyje
Nemcovas 13,6 % balsų.
Skaičius įspūdingas, turint galvoje, kad kelias į žiniasklaidą jam buvo
užkirstas, o rinkimus laimėjo valdininkas Pachomovas, kuris yra „Vieningosios
Rusijos“, Putino partijos, kandidatas.
2010 – aisiais Borisas Nemcovas sulaukia ypatingo policijos
dėmesio. Nauja protesto forma. Štai tokie mitingai organizuojami naujojo
judėjimo „Strategija 31“. 31 – asis Rusijos konstitucijos straipsnis užtikrina
piliečių susirinkimo laisvę, deja, tik popieriuje. Todėl 31 – ąją mėnesio dieną
šimtai žmonių išeina į gatves priminti apie savo teises. [Žana Nemcova]: „2010 –
ųjų gruodžio 31 – ąją Triumfo aikštėje įvyko mitingas susirinkimo laisvę
garantuojančiam 31 - ajam konstitucijos straipsniui paremti. Per tą mitingą mano
tėtį suėmė ir uždarė 15 parų“. [Borisas Nemcovas tą 2010 gruodžio 31 - ąją]: „Įvesime
Rusijoje tvarką... Putiną reikia atstatydinti. Jo korumpuotus draugužius milijardierius
patraukti atsakomybėn, panaikinti cenzūrą“. [Vladimiras Ryžkovas]: „Klausyk,
nusibodai. Ką čia paistai? Štai, pasėdėk 15 parų. Tai tiesiog asmeninio keršto
akcija: pasodinti Federacijos masto politiką, likus 3 valandoms iki naujųjų
metų, į karcerį. Akivaizdu, kad šis sprendimas priimtas ne Tverės rajono
skyriuje, o pačiu aukščiausiu lygiu “. [Jevgenija Albac]: „Borę ne šiaip įgrūdo
į tardymo izoliatorių. Pirmą parą jį pralaikė kameroje kur nebuvo nei kėdės,
nei gulto, nei stalo – nebuvo nieko, o tik „akmeninis maišas“. Jis man sakė: „Ar
gali įsivaizduoti: nedavė netgi pakloto“. Jis beveik parą toj kameroj
prastovėjo“. Tuo metu opozicijos lyderius kone po kiekvieno mitingo pradėjo
sodinti už grotų: tai 10 parų, tai 15 – ai parų. [Aleksej Navalnyj]: „Mano
kameros langas išėjo į pasivaikščiojimų kiemą ir staiga girdžiu, kad kažkas iš
ten šaukia: „Navalnyj, Navalnyj!“ žiūriu – Nemcovas. Jau gana šalta buvo, o jis bėgioja kiemelyje su
kameros draugais. Įsivaizduokit: alkoholikai, narkomanai, apsnūdę žmonės
apsirengę bet kaip bėgioja Nemcovo įtikinti, kad reikia sportuoti“. [Ilja Jašin]:
„Nemcovas pasirodė esąs tikrai drąsus žmogus. Išėjęs iš kalėjimo jis ir toliau
dalyvavo protestuose, ir juose dalyvavo dar aktyviau. Man tai buvo labai
svarbu, nes kaip tik tuomet aš ir supratau, kad Nemcovas yra išties stiprus
vyras“.
2011 – ųjų gruodžio 4 – oji, Rusijoje vyksta
parlamento rinkimai. Mįslinga situacija: Putino reitingai tuo metu pasiekia
istorinį minimumą: juo pasitiki vos 44% rusų, tačiau jo partija („Vieningoji Rusija“), kaip įprasta, užtikrintai pirmauja.
Pavyzdžiui, Čečėnijoje, „Vieningoji Rusija“ gavo 99% balsų. Čečėnijos vadovas, Ramzanas
Kadyrovas, „Vieningosios Rusijos“ partijos narys. Iš Kremliaus Čečėnijos
Respubliką pasiekia milžiniškos finansinės įplaukos, kurios palaiko ramybę
regione ir garantuoja Putinui rekordinius skaičius rinkimuose. Kitose Rusijos srityse
rinkimų rezultatai ne tokie stulbinami kaip Čečėnijoje, bet irgi įspūdingi. [Vladimiras
Putinas]: „Labai ačiū visiems, padėjusiems pasiekti tokį rezultatą“. [Borisas
Nemcovas]: „Jie laimėjo Kadyrovo balsais. Svarbiausiam šalies sukčiui ir vagiui
Kadyrovas parašė 99,5%. Rusija be Putino!“ Rinkimai suklastoti. Šį faktą sunku nuginčyti ir
jau kitą dieną opozicija surengia protesto akciją – reikalauja grąžinti
pavogtus balsus. Tūkstančiai apgautų žmonių išeina į mitingą, kuris liks šalies
istorijoje. [Borisas Nemcovas]: „Mūsų tiek daug, o tai reiškia, kad mes
nugalėsim“. [Vladimiras Ryžkovas]: „2011 – ųjų gruodžio 5 – ąją įvyko kažkas
neįtikėtina: didžiulė žmonių minia telkėsi bulvare po medžiais, ant sniego, nes
kitur jau trūko vietos. Supratome, kad kažkas atsitiko. Žmonės vis dėlto išėjo
į gatves“. [Aleksej Navalnyj]: „Po mitingo įvyko nesankcionuotos eitynės. Keli šimtai
žmonių buvo suimti. Koks 100 iš jų, tarp kurių buvau ir aš, gavom nuo 10 iki 15
parų, o gruodžio 10 – ąją į gatves išėjo jau 100 000. Taip prasidėjo 2011 –
ųjų/ 2012 – ųjų protesto judėjimas, kurį mes dabar prisimename su nostalgija“. Tuo
metu, daugiatūkstantiniai mitingai Maskvoje vyko kiekvieną mėnesį. Oficialiose žiniose
protestuotojų skaičių mėginta sumažinti,
bet internete pasirodydavo šių įspūdingų protesto akcijų nuotraukos, darytos iš
sraigtasparnio.
Maskvos centras prezidento Putino inauguracijos dieną
– 2012 – ųjų gegužės 7 – ąją.
Imtasi ypatingų saugumo priemonių: eismas
sustabdytas, nepraleidžiami ne tik automobiliai, bet ir pėstieji.
O štai kaip atrodė Maskvos centras diena anksčiau –
gegužės 6 – ąją.
[Ilja Jašyn]: „Nemcovas labai bijojo, kad viskas
baigsis skerdynėmis. Žinoma, buvo ir tokių, kurie sakė: „Vaikinai, nereikia.
Putinas dabar labai nestabilios emocinės būsenos. Protesto eitynėse
inauguracijos išvakarėse išprovokuos įnirtingą valdžios reakciją.“ Bet mes nusprendėm
išeiti. Tokios nuomonės laikėsi ir Nemcovas. Jei dabar nusileisim ir išsigandę grasinimų
neišeisim, tai bus dar blogiau“. [Aleksandr Ryklin]: „Kad įvyks provokacija,
supratome labai greitai. Pamačiau, kad policininkų grandinės stovi ne taip kaip
buvo sutarta pagal planą. Iškart kreipiausi į ten stovinčius mentus, regis, į
pulkininką, kad patrauktų rikiuotę. Mes laikomės suderinto plano. Ten, gale,
eina daug žmonių. Kam čia reikia grūsties?“
[Ilja Jašin]: „Užuot leidę žmonėms praeiti
Bolovnajos aikštę, jei sudarė vadinamąjį butelio kakliuko efektą ir išprovokavo
grūstį. Tada mes susėdom ant asfalto. Vadiname tai streiku sėdomis. Šitaip mes
iš tikrųjų demonstravome taikius ketinimus. Paskui įsikišo omonininkai: jų
užkarda pajudėjo mūsų link. Buvo žiauru: žmones trypė, mušė, skaldė galvas...
Nemcovą sulaikė labai greitai, beveik iš karto vos jam pradėjus kalbėti. Jis prasibrovė
prie sienos, paėmė megafoną, užlipo į tribūną ir pradėjo kalbą ir jį tiesiog
nutraukė nuo tribūnos“... [Vladimiras Putinas inauguracijos dieną (2012/05/07)]:
„Prisiekiu gerbti ir saugoti žmogaus ir piliečių teises ir laisves“. Opozicijos
eitynių rezultatai: apie 40 žmonių pateko į ligonines, 650 – už grotų, iš kurių
12 buvo įkalinti. Protesto judėjimo lyderius, tarp jų Nemcovą, greitai paleido,
bet jų butuose buvo atliktos kratos ir neliko jokių abejonių, kad šalis
tvirtose prezidento Putino rankose. [Borisas Nemcovas]: „Po inauguracijos jis
galutinai nusprendė griebtis represijų, pasikliauti policijos vėzdais ir omonu,
falsifikacijomis ir visa ta bjaurastimi. Ir pasirinko jis tai racionaliai. Pasitikėjimas
juo menksta. Patikimi jam lieka tiktai Kadyrovo pulkai ir omonas“.
300 km nuo Maskvos esti Jaroslavlio miestas. Jame gyvena
daugiau nei 0,5 mln. žmonių. Čia yra savas parlamentas ir Kremlius iš balto
akmens. Be to, tai viena iš nedaugelio Rusijos provincijų, kur gyventojai
palaiko opoziciją. 2012 – ųjų mero rinkimus su šūkiu „prieš sukčius ir vagis“
čia laimėjo nepriklausomas kandidatas Jevgenijus Urlašovas, bet labai greitai
jis atsidūrė už grotų viename iš Maskvos kalėjimų. Kaip tvirtina jo advokatai,
byla buvo sufabrikuota. 2013 – aisiais Jaroslavlyje pirmą kart pasirodė Federacinės
reikšmės maištininkas. Borisas Nemcovas iškovojo balso teisę vietos parlamente.
[Michail Kasjanov]: „Po 2011 – ųjų gruodžio ir 2012 – ųjų pavasario
manifestacijų, taip pat mūsų demonstracijos išvaikymo 2012 – ųjų gegužės 6 –
ąją, liberaliai nusiteikę piliečiai norėjo kokių nors poslinkių. O tai, kad Borisas
2013 – aisiais laimėjo rinkimus ne savo mieste, tai, kad pateko į parlamentą, buvo
neabejotinai didelė sėkmė“. [Raisa Nemcova]: „Jie neapsižiūrėjo. Nusprendė, kad
numuštas lakūnas daugiau jau niekad nebepakils. Tik paskutinę savaitę pradėjo
kažkokią antipropagandą“... [Dmitrij Muratov]: „Rusijos demokratinių jėgų
politinę veiklą jis pradėjo nuo nulio: tapo gubernatoriumi, vicepremjeru ir
oficialiu ar pusiau oficialiu šalies prezidento įpėdiniu. Ir dabar šis žmogus
važiuoja į Jaroslavlį. Iš jos visi juokiasi. Visi tie žmonės yra įpratę prie
svaresnių mandatų, o čia vėl pradedama nuo nulio. Todėl, kad vertybės jam yra
svarbesnės, negu statusas. Štai toks Boriso požiūris“... [Aleksej Navalnyj]: „Visus
nustebino ir neliko neįvertinta tai, kad jis nusipirko butą Jaroslavlyje ir ėmė
ramiai domėtis Jaroslavlio reikalais“. [Borisas Nemcovas]: „Buto pirkimas buvo
pagrindinė visos tos kampanijos tema. Kiekviename Jaroslavlio kieme ir visur
aplinkui mane apie tai klausinėjo. Niekas, žinoma, netikėjo. Sakė, kad neva visi
mes taip šnekame ir panašiai“. Naujasis Jaroslavlio gyventojas vietos valdžiai
tapo pavojingu kaimynu. Jam pavyko atstatydinti vicegubernatorių, kuris
savinosi biudžeto pinigus. Deputato Nemcovo biuras miesto centre virto
opozicijos būstine. [Borisas Nemcovas]: „Gerą naujieną nori išgirsti? „Šiemet
pirmąsyk ėmė kristi Putino reitingas“. Kaip tau? Patinka? Ir man patinka“. Bet jau
netrukus padėtis pasikeis radikaliai ir dramatiškai, ir ne tik Putino Rusijoje.
2013 – ųjų lapkritį Ukrainoje prasideda politinė
krizė. protesto akcijos tęsiasi dieną naktį. Šimtai tūkstančių žmonių
reikalauja, kad atsistatydintų vyriausybė, kuri yra įklimpusi į korupciją, o
svarbiausia – glaudžiai susijusi su Rusija. Šis tvirtas ryšys trukdo Ukraina
įstoti į Europos Sąjungą.
Padėtis paaštrėja 2014 – ųjų vasarį. Ukrainos sostinės
centre – barikados ir gaisrai, atviri susirėmimai ir susišaudymai. Ukrainos opozicija
pasiekia pergalę, bet netenka Krymo... Juodosios jūros Krymo pusiasalis, kur
dauguma gyventojų yra rusakalbiai, teisėtai atiteko Ukrainai 1991 – aisiais,
kuomet subyrėjo Sovietų Sąjunga. O 2014 – ųjų kovą, Putinas, pasinaudojęs tuo,
kad Ukraina nusilpus po ilgos vidinės konfrontacijos, įveda kariuomenę į Krymo
teritoriją ir praplečia Rusijos ribas. „Didinga pergalė“, „asmeninis prezidento
nuopelnas“, - taip dauguma rusų įvertino šį įvykį. Opozicija surengia atsaką
Kremliaus veiksmams: taikos eitynes Maskvos centre. Į gatves išeina dešimtys
tūkstančių nepritariančių agresyviai prezidento politikai. [Borisas Nemcovas]: „Aš
nenoriu karo. Aš noriu, kad mūsų santykiai su Ukraina būtų draugiški. Nenoriu,
kad Rusija būtų izoliuota, nenoriu, kad Rusiją ištiktų krizė, nenoriu, kad mūsų
tauta kentėtų. Nematau nė vieno Krymo okupacijos privalumo“.
2014 – ųjų pavasarį pietryčių Ukrainoje prasideda
karas. Nepriklausomybės pareikalavo dvi sritys: Donecko ir Lugansko, kurios abi
esti Rusijos pasienyje. Kremliui ištikima žiniasklaida pakiliai kartoja, kad Ukrainos
piliečiai turi apsisprendimo teisę. Į pagalbą Ukrainos separatistams vyksta
tūkstančiai savanorių iš Rusijos. [Borisas Nemcovas]: „Žmones ne šiaip verčia zombiais,
o išverčia jų sąmonę tam, kad jie būtų pasiruošę pralieti kraują nežinia už ką.
Kariauti su broliais slavais, su Ukraina.putinas bus prakeiktas“. Šį interviu Borisas
Nemcovas davė Ukrainos kanalui per Rusijos opozicijos suvažiavimą Kijeve. [Vadim
Prochorov]: „Per vieną konferenciją Kijeve, Borisas Nemcovas pavartojo
necenzūrinį žodį Vladimiro Putino adresu. Kažkuri dalyvė, Ukrainos atstovė, tai
nufilmavo, ir įkėlė į youtube.“ [Borisas Nemcovas]: „Vladimiras Putinas trenktas.
Suprantate? Ar aišku?“ [Vadim Prochorov]: „Šis vaizdo įrašas sukėlė neigiamą
reakciją. „Kaip gi taip? Mūsų vadą generalisimą viešai užgaulioja
keiksmažodžiais? Viena moteris, kurios vyras verslo ryšiais artimai susijęs su
Čečėnijos Respublikos vadovybe ir pačiu Ramzanu Kadyrovu, teisėsaugos organams
pateikė prašymą patraukti Nemcovą baudžiamojon atsakomybėn“. [Jevgenija Albac]:
„Aš jam sakiau: „Bore, koks kipšas tave traukia už liežuvio? Ką tu darai? Juk žinai,
kad ir ką šnekėtum, Putino negalima užgauti asmeniškai““. Prieš 10 mėnesių iki
žūties, Borisas Nemcovas pradėjo rinkti medžiagą apie Rusijos įsibrovimą į Ukrainos
teritoriją. [Vadim Prochorov]: „Nemcovas ypač domėjosi vadinamųjų Kadyrininkų
dalyvavimu Ukrainos kampanijoje. O 2014 – ųjų gegužės 30 – ąją jis net nusiuntė
Federalinės Saugumo Tarnybos vadovui oficialią deputato užklausą (ant Jaroslavlio
Dūmos deputato blanko) „Kas ten per Kadyrininkai važinėja po Donbasą ir
dalyvauja karo veiksmuose?““ Atsakymo į savo užklauso Nemcovas taip ir
nesulaukė. Šie kadrai filmuoti Maskvos metro prieš dvi savaites iki nužudymo. Borisas
Nemcovas dalija kvietimus dalyvauti protesto eitynėse, turinčiose įvykti Maskvoje
2015 – ųjų kovo 1 – ąją. Likus savaitei iki žmogžudystės, su dukterimi ir
buvusia žmona, Borisas Nemcovas atvažiuoja į Jaroslavlį, kur pasakoja apie
rengiamą protesto demonstraciją ir apie tai, kad ir toliau tęs kovą už Rusiją be
Putino. [Raisa Nemcova]: „Jis dvi valandas stovėdamas apie viską pasakojo. Žmonės
klausėsi. Tai buvo jo paskutinis viešas pasisakymas. Jis tuo metu sirguliavo. Klausiau
Borės kada jis baigs, ar tai apskritai kada nors baigsis. „Ne. Darysiu tai tol,
kol turėsiu jėgų“. Pavojaus nuojauta, žinoma, buvo, pavojų nujaučiau ir jis
pats tai nujautė, bet mes kalbėjom, kad jį pasodins. Aš paklausiau, ką jis
darytų tada, jei jį pasodintų dešimčiai metų? Jis sakė, kad Putinui to nereikia,
o taip pat ir žudyti, nes tai Putinui būtų nenaudinga.“
Iki žmogžudystės su vaizdu į Kremlių lieka 3
valandos. 2015 – ųjų vasario 27 – oji. Rusijos opozicijos lyderis, Borisas
Nemcovas, radijo stotyje „Echo Maskvy“ ragina klausytojus dalyvauti protesto mitinge,
planuojamame po dviejų dienų... Iškart po eterio Nemcovas susitinka su drauge –
Ukrainos modeliu Ana Durickaja. Jie vakarieniauja restorane šalia Kremliaus. Apie
11: 30 vakaro išeina į Raudonąją Aikštę ir patraukia Nemcovo namų link. Jiems reikia
pereiti kitą upės krantą. Jie pakyla ant didžiojo Maskvos upės tilto, nueina
kelias dešimtis metrų ir nuaidi šūvis į nugarą. Žudikas šovė 6 kartus. Borisas Nemcovas
mirė vietoje. [Ilja Jašin]: „Kaip vėliau paaiškėjo, po pirmųjų šūvių jis nemirė
– parkrito ir mėgino atsikelti. Nemcovui tai būdinga. Po pirmųjų šūvių jis
kėlėsi“. [Michailas Chodorkovskis]: „Žmonių akivaizdoje. Ant tilto, vedančio į
Kremlių. Nuo tikro priešo kulkos, neatsitiktinio priešo, kuris šovė į tave. Gera
mirtis. Manau, kad Borisas būtų norėjęs taip mirti“. Tą pačia naktį Rusijos prezidento
spaudos atstovas praneša apie Putino reakciją į nužudymą: „Jo požiūriu Boriso
Nemcovo žūtis turi visus užsakomuosius žmogžudystės požymius, yra itin
provokacinio pobūdžio“. Jau po savaitės sulaikomi 5 įtariamieji. Spėjamas
šaulys Zauras Dadajevas – patyręs kovotojas: Čečėnijos bataliono „Sever“
karininkas. Tyrimas 5 sulaikytųjų atžvilgiu praktiškai baigtas. Iki vasario pabaigos
jie galės susipažinti su bylos medžiaga. Dar du įtariamieji, kurie galėtų
nurodyti tiesioginius užsakovus, dingo. Žinoma, kad vienas iš jų turi įtakingų
giminaičių ne tik Čečėnijoje, bet ir Rusijos Federacijos Taryboje ir valstybės
Dūmoje. [Aleksej Navalnyj]: „O ką Putinas gali padaryti? Suimti Ramzaną
Kadyrovą? Ar jam reikia naujo Čečėnijos karo? Čečėnijoje dabar 50 000 ginkluotų
žmonių, kurie apginkluoti už federacinius pinigus. O kariauti su Kadyrovo armija
jis nenori ir nepageidauja“.
Rusijoje daugybė užsakomųjų žmogžudysčių, įvykdytų
politiniais motyvais, turi vieną bendrą bruožą: nė karto nebuvo rasti šių
nusikaltimų užsakovai. Štai žurnalistės Anos Politkovskajos kapas. Ją nužudė
2006 – aisiais. Paminklas primena baltą popieriaus lapą, suvarpytą kulkų.
Paminklas Borisui Nemcovui, nušautam 2015 – aisiais, akmuo su kulkų skylėmis. [Dmitrij
Muratov]: „Tai paminklai neištirtoms politinėms žmogžudystėms, kurių užsakovai
nerasti. Rasti tik tie, kurie varpė kulkomis šių žmonių kūnus, o jų kulkos,
turinčios mums nuolat priminti, kad užsakovai nerasti.“ [Ilja Jašin]: „Visam
laikui (kulkos) įamžintos šiuose paminkluose. Tai vienas baisiausių Putino
valdymo padarinių. Grėsmingais ir niekšiškais šūviais į nugarą prie Kremliaus
sienų nužudytas Nemcovas. Tuo bus įsimintinas Putino valdymas ateinančioms
kartoms“. [Michal Prochorovas]: „Ar galėjo Bore būti prezidentu? Tikriausiai,
kad galėjo, bet tik nemūsų šalyje. Pas mus esama tam tikrų stereotipų ir
prezidentas artimai siejasi, na gal ne tiesiogiai, su caro samprata, o Bore
nebuvo caras. Jis buvo toks, galima sakyti, savas vaikinas“. [Grigorijus
Javlinskis]: „Nemcovas buvo simbolis tų istorinių didžiulių permainų, vykusių Rusijoje
8 – ojo ir 9 – ojo dešimtmečių sandūroje. Jis ilgai buvo simboliu ir įkūnijo
šias permainas: viltį, ateitį, laisvę. Simboliu jis ir liks“.
