Čia pateikiamas dokumentinis filmas: "Pirk vartok, pirk" ir jo tekstinė versija. Gero jums skaitymo ar (ir) žiūrėjimo ;)
Marcos iš
Barselonos nutiko tai kas kasdien nutinka daugelyje pasaulio namų ir įstaigų.
Sugedo jo spausdintuvas. Gamintojas jam siūlo kreiptis į techninės pagalbos
centrą. Pardavėjas patarė Marcos, jog technikas atliksiąs gedimo diagnostiką,
tačiau už tai jam kainuosią 15 £ + PVM ir jog šiam spausdintuvui sunku rasti
atsarginių dalių. Pardavėjai Marcos‘ui pataria, jog realiai jam taisyti
spausdintuvo tiesiog neapsimoka, nes pats remontas (be diagnostikos) kainuotų
110 arba 120 £, o jo naujas spausdintuvas tekainuoja 39 £. Ir pardavėjai jam
pataria, jog jo vietoje šie nusipirktų naują spausdintuvą.
Neatsitiktinai
visi 3 pardavėjai pasiūlė pirkti naują spausdintuvą. Marcos tapo eilinio
užprogramuoto gedimo auka t.y. slapto mechanizmo, kuris skatina vartotojišką
visuomenę pirkti.
[...]
Mūsų paskirtis
vartotojų visuomenėje yra imti kreditus ir pirkti mums visiškai nereikalingus
daiktus.
[...]
Mes gyvename
vadinamojoje augimo ekonomikoje. Jos logika nėra gamyba būtiniausiems
poreikiams patenkinti, tačiau augimas vardan augimo.
[...]
Jeigu pirkėjai
nepirks, tai ekonomika ir neaugs.
[...]
Planuotas
senėjimas yra paremtas vartotojų troškimu nusipirkti kažką naujesnio ir kažkiek
anksčiau negu tai yra būtina.
[...]
Šis filmas
parodys kaip užplanuotas senėjimas apsprendžia mūsų gyvenimus dar nuo 1920 –
ųjų, kai gamintojai ėmė sąmoningai mažinti gaminių ilgaamžiškumą siekdami
padidinti apyvartą.
[...]
Jie nusprendė
sutrumpinti lemputės eksploatacijos laiką iki 1000 valandų.
[...]
Mes
parodysime, kaip dizaineriai ir inžinieriai buvo tiesiog priversti taikytis
prie naujų užduočių ir normatyvų.
[...] Jiems
(inžinieriams ir dizaineriams) liepė vėl viską pradėti nuo balto lapo ir
sukurti trumpiau gyvenančius gaminius.
Ar įmanoma
sukurti stabilią ekonomiką be užplanuoto senėjimo, kuris naikina mus supančią
aplinką ir ekosistemą? [Aktyvistas iš Ganos, kuris priešinasi elektroninės
technikos gabenimui į jo šalį iš viso pasaulio]: „Būsimos kartos mums neatleis.
Jos pasmerks žudantį išsivysčiusių šalių lengvabūdiškai naivų gyvenimo būdą.“
Pirk vartok ir pirk. Slapta planingo prekių
senėjimo istorija.
„Sveiki atvykę
į Livermorą (Kalifornijoje). Tai pačios ilgiausiai šviečiančios elektros
lemputės tėviškė. Aš elektros lempučių komiteto pirmininkas. 1972 metais mes
aptikome, jog mūsų gaisrinėje kabo labai įžymi lemputė.“
Livermore‘o
gaisrinėje esanti lemputė šviečia nuolatos nuo 1901 – ųjų. Nuo to laiko ji jau
pergyveno dvi naujas stebėjimo kameras.
Kai 2001 –
aisiais lemputei „suėjo 100 metų jubiliejus“, tai Livermore‘o gyventojai
„surengė jai linksmą gimtadienį“.
[S.Bunn]: „Ši
lemputė yra pagaminta Shelby‘je (Ohio valstija) 1895 – aisiais. Ją finansavo ir
sudėjo pinigus labai įdomios damos ir džentelmenai, atnešę savo pinigus į šią
kompaniją.
Kaitinimo
siūlą išrado Adolfas Šelė. Jis išrado ilgaamžį kaitinimo siūlą. Aš nežinau jos
patvarumo/ilgaamžiškumo paslapties. Jis ją nusinešė anapilin.“
Tačiau
šiandien siūlo ilgaamžiškumas nėra vienintelė mįslė elektros lempučių
istorijoje. Daug didesnė mįslė yra ta, kaip gi kukli lemputė tapo pirmoji
užplanuoto senėjimo „auka“.
[M.Krajewski]:
„1924 – ųjų Kalėdos tapo ypatinga diena. Keletas solidžių vyrų susirinko
Ženevoje slapto plano aptarimui ir jo įgyvendinimui. Jie sukūrė pirmąjį
pasaulyje kartelinį susitarimą, kuris turėjo kontroliuoti elektros lempučių
gamybą. Ir pasidalinti pasaulinę rinką tarpusavyje. Šis kartelis vadinasi
„S.A.PHOEBUS“ [...] Jie įsipareigojo dalintis patentais, kontroliuoti gamybą, o
svarbiausia – kontroliuoti vartotojų rinką. Gamintojams yra naudinga, jeigu jų
prekes perka dažnai. Ilgaamžiškus daiktus gaminti jiems ekonomiškai nėra
tikslinga.“.
„PHOEBUS“
turėjo kontroliuoti elektros lempučių gamybą Europoje ir JAV įskaitant ir visas
kolonijas Azijoje ir Afrikoje.
Pradžioje
gamintojai stengėsi daryti lemputes ilgaamžiškas. [T. Edison‘as]: „1871 – ųjų
gruodžio 21 – ąją po eilės eksperimentų buvo sukurtos mažos ir unikalios
lemputės su nepalyginamai atsparesniu kaitinimo siūlu.“
1881 – aisiais
atsiradusi pirmoji komercinė Edison‘o lemputė šviesdavo 1500 h. 1924 – aisiais,
kuomet dar tik įsikūrus „PHOEBUS“ karteliui, gamintojai išdidžiai pareiškė, kad
jiems pavyko lemputės amžių prailginti iki 2500 h.
[M.Krajewski]:
„Tačiau „PHOEBUS“ nusprendė apriboti lempučių amžių iki 1000 h. 1925 – aisiais
jie sukūrė grupę, pavadintą „1000 h. komitetu“, kuris turėjo paruošti techninę
bazę kaitinimo lempų ilgaamžiškumo sumažinimui.“
Po 80 – ies
metų H.Hoge (Berlyno istorikas) aptiko komiteto veiklos įrodymus – kartelio
įkūrėjų dokumentų: Philips (Olandija), OSRAM (Vokietija), „Elektros Lemputės“
(Ispanija). [H.Hoge]: „Tai kartelio dokumentas, skelbiantis: „Draudžiama
gaminti, reklamuoti ir pardavinėti elektros lemputes, kurių gyvavimo amžius
viršija 1000h.““
Karteliui
spaudžiant, kompanijos pradėjo eksperimentuoti, jog elektros lempučių gyvavimo
laikas neviršytų 1000 h. lempučių gamyba buvo griežtai kontroliuojama, kad būtų
galima įsitikinti, jog kartelio reikalavimai tapo norma. [M.Krajewski]: „Buvo
sekama, kad kartelio susitarimo būtų laikomasi. Vienas matas turėjo būti
pritaikomas visiems gaminiams. Į šią sistemą buvo įjungi visi tokio tipo
gaminiai. OSRAM kruopščiai protokolavo lempučių eksploatacijos laikus.“
„PHOEBUS“
sukūrė biurokratinį aparatą kompanijoms sekti. Jeigu ataskaitos neatitikdavo
normatyvų, joms būdavo uždedamos piniginės baudos.
[H.Hoge]: „Čia
1929 – ųjų baudų lentelė. Iš jos matosi kiek Šveicarijos frankų baudos
kompanija mokės jeigu jos lemputė švies ilgiau negu 1500 h.“
Šis
užplanuotas senėjimas nenumaldomai trumpino elektros lempučių amžių. Vos per du
metus jų amžius sutrumpėjo nuo 2500 h. iki 1500 h., o 140 – aisiais kartelis
„PHOEBUS“ savo tikslą pasiekė: lempučių amžiaus standartu tapo 1000 h.
[W. Philips]:
„Aš galiu suprasti šios idėjos patrauklumą 1922 – aisiais. Tuo metu stabilaus
vystymosi klausimai nieko nedomino. Tuo metu mažai kas suvokė, kad planetos
visai nėra amžini, žiūrint iš ateities perspektyvos.“ [N. Fox]: „Ironiška, jog
elektros lemputė, kuri visuomet buvo inovacijų ir idėjų simboliu, tapo pirmuoju
planingos senėjimo sistemos eksperimentu.“
Sekančiais
dešimtmečiais išradėjai užpatentavo dešimtis naujų lempučių, įskaitant ir
tokias, kurių galiojimo laikas siekė 100,000 h., tačiau nė viena iš jų į
prekybą nepateko.
[M.Krajewski]:
„Oficialiai „PHOEBUS“ niekada ir neegzistavo, nors ir ne itin slėpė savo
veiklą. Jo maskavimosi strategija buvo nuolat keisti pavadinimą. Pradžioje jie
vadinosi „tarptautiniu elektros karteliu“ bei įvairiais kitais vardais.
Blogiausia yra tai, kad institucija su šia įdinga idėja, vis dar egzistuoja.“
Marcos iš
Barselonos, nepaklausė pardavėjų ir nepuolė pirkti naujo spausdintuvo.
Internetu jis surado specialistą, kuris ir paaiškino kas nutiko jo
spausdintuvui. Marcos susisiekė su tuo specialistu: „Spausdintuvo dugne yra
vadinamas rašalo atliekų rezervuaras. Rašalinis spausdintuvas nuolatos
prasivalo savo purkštuką ir taip išpurškia dalį dažų, kurie nuteka apačią ir
įsigeria į šią kempinę. Po tam tikro laiko spausdintuvas nusprendžia, kad jo
kempinė yra permirkusi ir nustoja veikęs. Tai neva reikalinga tam, kad rašalas
neišteptų jūsų stalo, tačiau realybėje yra kiek kitaip. Šios technologijos esmė
– sutrumpinti spausdintuvų amžių.“
Užplanuotas
senėjimas atsirado kartu su masine gamyba ir vartotojų visuomene. [N. Fox]:
„Noras gaminti trumpiau tarnaujančius gaminius atsirado prasidėjus pramoninei
revoliucijai, kai mašininė gamyba žymiai sumažino gaminių savikainą. Tai buvo
labai patogu vartotojams, tačiau pirkėjai nebesuspėdavo paskui
mašinas/konvejerius“.
Buvo gaminama
akivaizdžiai per daug. Jau 1928 – aisiais įtakingas reklaminis žurnalas įspėjo:
„nesusidėvinti prekė – tragedija verslui“.
Masinė gamyba
padidino daugybės prekių prieinamumą ir produkcijos kainos nukrito. Daug kas
ėmė pirkti dėl pramogos, o ne dėl būtinumo. Ekonomika klestėjo.
1929 – aisiais
Volstryto krizė sumažino vartojimo apimtis. Panika JAV sukėlė ekonominę
recesiją. [Žiniasklaida]: „bedarbystė pasiekė katastrofinius mastus.“ 1933 –
aisiais ketvirtadalis darbingų amerikiečių neteko darbo. Dabar eilės buvo
nusidriekusios nebe prie parduotuvių, o prie darbo biržų. Niujorke gimė
radikali ekonomikos atgaivinimo idėja. Bernard‘as London‘as, stambus
nekilnojamojo turto prekeivis, pasiūlė pažaboti depresiją įvedant privalomo
užplanuoto senėjimo koncepciją. Tuomet šis pasiūlymas buvo išsakytas pirmą
kartą raštu. B.London‘as nutarė kiekvienai prekei apriboti galiojimo laiką, o
jam pasibaigus, prekė privalėjo teisėtai būti pašalinta iš apyvartos, o
vartotojai bus priversti atiduoti ją sunaikinimui. [G.Slade]: „Jis bandė
atrasti balansą tarp darbo jėgos ir kapitalo. Sukurti paklausą naujoms prekėms
ir nuolatinę darbo jėgos paklausą bei nuolatinį pelno siekimą.“ B. Londonas
teigė, kad priverstinis užplanuotas prekių senėjimas suteiks impulsą pramonei
ir vartojimo rinkai bei užtikrins darbą visiems.
G.Slade‘as
atvyko į NY norėdamas susipažinti su šios idėjos autoriaus biografija. Jis nori
išsiaiškinti kokio tikslo siekė B. London‘as: ar tikrai norėjo padėti
darbininkams, o galbūt jis siekė gauti maksimalų pelną? D. Weitzner atsimena
kaip susipažino su B.London‘u 1930 – aisiais šeimyninės iškylos metu:
-
[D.
Weitzner] neabejotinai jis buvo labai inteligentiškas.
-
[G.Slade‘as]
susitikote su juo 1933 – aisiais?
-
Kai
man buvo 16 ar 17 mano tėvai turėjo didelį kadilaką [...] Motina vairavo, tėvas
sėdėjo prieky, o ponas ir ponia London‘ai – limuzino gale. Tėtis paprašė p.
London‘o išdėstyti man savo filosofiją. Jis buvo labai įdomus žmogus. Jis
keletu žodžių nusakė kaip panaikinti depresiją. Ekonomiką ištiko katastrofa
panašiai kaip ir dabar. Jis buvo tarsi apsėstas savo idėjos tarsi dailininkas
apsėstas savo paveikslo. Mašinoje jis man pakuždomis pasakė: „bijau, jog ši
idėja gali pasirodyti pernelyg radikali.“
Tikrovėje
B.London‘o idėja nebuvo pasižiūrėta rimtai ir priverstinio senėjimo metodai
nebuvo taikomi. Tačiau 1950 – aisiais ši idėja atgimė vėl tik su vienu esminiu
skirtumu: veikti reikia ne prievartos, bet įtikinėjimo metodais. [B.Stevens]: „Užplanuotas
senėjimas, pagrįstas dalies vartotojų troškimu nusipirkti kažką truputį
naujesnio, truputį geresnio, truputį anksčiau negu tai yra būtina. Tai yra
Amerikos skiriamasis bruožas“. Jis (B. Stevens) jis – pokarinio užplanuoto
senėjimo apologetas. Šis ekstravagantiškas pramonės dizaineris kūrė viską: nuo
elektrinių virtuvės prietaisų iki automobilių ar akinių. Jis nuolat galvojo
apie užplanuotą senėjimą. B.Steven‘o dizainas atspindėjo tos kartos dvasią:
veržlumą ir modernumą. Originalus buvo netgi jo namas. [K.Stevens]: „Šį namą
projektavo mano tėtis ir aš jame užaugau. Kai jis buvo pastatytas, žmonės
galvojo, jog tai nauja autobusų stotis, nes visiškai nepriminė tradicinio namo.
Mano tėtis visuomet projektavo viliojančius gaminius. Jis pakęsti negalėjo
dizainerių sprendimo kurie nežadino noro juos nusipirkti.“
[B. Stevens]:
„Priešingai nuo europiečių norinčių pirkti kokybišką produkciją ir tarnaujančią
amžinai: pavyzdžiui, kostiumą, kuris nuo vestuvių yra taisomas ir taisomas, ir
neperkamas naujas. Amerikiečių principas: sukelti amerikiečio vartotojo
nepasitenkinimą jau turima preke, kad jis j nuneštų į sendaikčių parduotuvę ir
nusipirktų naują prekę, kuri atrodytų šiuolaikiškai.“
B.Stevens‘as
važinėjo po JAV ir nuolatos propagavo užplanuoto senėjimo idėją ir tuomet jo
teorija išplito. [To meto reklama]: „Moterys ir vyrai mėgsta gražiai
atrodančius daiktus. Jie ypač kreipia dėmesį į tai, kad prekė būtų graži ir
moderni.“ Dizainas ir marketingas nuolat skatino pirkėjus ieškoti naujausio
modelio.
[K.
Stevens‘as]: „Mano tėvas niekuomet neprojektuodavo gaminių su užplanuotais
gedimais ar apribotu galiojimo laiku. Paseno prekė ar ne – spręsdavo vien tik
pats vartotojas. Niekas jo neversdavo eiti į parduotuvę ir pirkti naują prekę.
Sprendimas lieka jo laisvoje valioje. Tai laisvas pasirinkimas.“
Laisvė ir
laimė, pasiekiama neribotu vartojimu tapo amerikietiškos svajonės įvaizdžiu
1950 – aisiais ir mūsų dabartinės vartotojiškos visuomenės modeliu.
[B. Knuff]:
„Be užplanuoto senėjimo šio prekybos centro nebūtų. Nebūtų jokių prekių, nebūtų
jokios pramonės, nebūtų jokių dizainerių ir architektų, pardavėjų, valytojų,
apsaugininkų. Visų šių darbų nebūtų.“
Šiandien
užplanuoto senėjimo idėja tapo privaloma dizaino ir inžinerijos mokyklų dalimi.
B. Knuff dėsto paskaitą apie prekės gyvavimo ciklą, kuris yra dabartinis užprogramuoto
senėjimo eufemizmas. B. Knuff‘as studentus moko dizaino, kurio tikslas yra
vienas: skatinti pirkti naujas prekes: „Aš čia jums nupirkau kelis daiktus:
keptuvę druskinę, marškinius ir dar vienus marškinius. Apžiūrėkite šias prekes
ir nuspręskite kada jos išeis iš apyvartos, kiek ilgai jos tarnaus. Dizaineriai
turi suvokti kokioje kompanijoje jie dirba . kompanija nustato savo verslo
modelį: kaip dažnai jie nori atnaujinti savo gaminamas prekes. Šie užsiėmimai
padeda dizaineriams suprasti kokios verslo strategijos laikosi firmos kurioms
jie dirba.“
Užplanuotas
senėjimas sukėlė ekonomikos proveržį Vakaruose 1950 – aisiais. Nuo tada
ekonomikos augimas tapo mūsų šventu tikslu. S. Latouche‘as – žinomas ekonomikos
augimo kritikas smulkiai aprašė šį mechanizmą: „Mes gyvename vystymosi
visuomenėje, kurios tikslas nėra vystytis tam, kad būtų patenkinti mūsų
poreikiai, tačiau vystytis vardan vystymosi. Begalinis vystymasis. Vystymasis
be gamybos apribojimų. O tam, kad būtų galima pateisinti gamybos sprogimą,
reikia skatinti besaikį vartojimą. Čia veikia 3 svarbūs instrumentai: reklama,
užplanuotas senėjimas ir kreditas.“
[J. Thackara]:
„Dabartinėje epochoje mūsų paskirtis yra vienintelė: pirkti išsimokėtinai
daiktus, kurių mums nė nereikia. Mano nuomone, čia visiškai nėra logikos.“
Augimo
ekonomikos kritikai pabrėžia, kad ji negali tęstis amžinai. Nes joje slypi
vidinis prieštaravimas. [S. Latouche‘as]: „Todėl tas, kuris mano, jog begalinis
vystymais yra suderinamas su baigtiniais planetos resursais, yra arba beprotis,
arba ekonomistas. Problema ta, jog mes visi dabar esame paversti ekonomistais.
Galima sakyti, kad vystymosi visuomenė sėdi lenktyniniame automobilyje, kuriame
nėra vairuotojo. Jis lekia didžiuliu greičiu ir, netrukus, arba trenksis į
sieną, arba nulėks į bedugnę.“ [J. Thackara]: „Kam reikia kas 3 min. Gaminti
naują produktą? Argi tai yra būtina? Daugelis žmonių supranta, kad būtina kažką
keisti, tačiau politikai nuolat ragina mus eiti į parduotuves ir taip didinant
vartojimą, nes tai geriausias būdas ekonomikai stimuliuoti.“
Išstudijavęs
daugybės spausdintuvų instrukcijas, Marcos suprato, kad daugumoje atvejų jų
tarnavimo laikas buvo iš anksto apribotas gamintojų (Gaminio garantija: 18000
puslapių; 5 metai naudojimo.) Tam į spausdintuvą įlituojama speciali
mikroschema
[Marcos]: „Aš
suradau leprom tipo mikroschemą, kuri skaičiuoja darbo laiką ir atspausdintų
lapų skaičių. Kuomet vartotojas pasiekia šią nustatytą ribą – spausdintuvas
nustoja veikęs.“
Ką jaučia
inžinieriai dirbtinai trumpindami gaminio amžių? Ši dilema buvo sprendžiama
klasikiniame 1951 – ųjų filme „vyras baltu kostiumu“. Jame jaunas chemikas
išranda amžinąją medžiagą. chemikas yra įsitikinęs, kad jis tarnauja pažangai.
Amžinoji medžiagos išradimas pradžiugino nevisus. Tad visai netrukus jį ėmė
persekioti ne tik fabriko savininkai, bet ir jo darbininkai, nes jie bijojo
prarasti darbą. [N. Fox]: „Tai man primena tikrąjį įvykį, nutikusį tekstilės
pramonėje“. 1940 – aisiais chemijos gigantas duPont pateikė naują ir
revoliucingą sintetinį audinį – nailoną. Moterys nepaprastai džiaugėsi naujomis
ir ilgaamžėmis kojinėmis, tačiau džiaugsmas truko neilgai. [N. Fox]: „Mano
tėvas dirbo DuPont fabrike prieš karą ir po jo nailono skyriuje. Jis pasakojo,
jog tuomet, kai buvo išrastas nailonas ir iš pagamintos pirmos kojinės, tai jos
buvo išdalintos darbuotojams, kad šie nuneštų kojines savo žmonoms ir
mylimosioms ir kad šios jas išmėgintų. Mano tėtis jas atnešė mano mamai ir ją
pritrenkė šis naujas gaminys savo neįprastu patvarumu.“ DuPont chemikai turėjo
pagrindą didžiuotis savo pasiekimu. Netgi vyrai gyrė nailoninių kojinių
patvarumą.
[N. Fox]:
„Problema buvo tame, jog jos buvo jau pernelyg patvarios ir nors moterys ir
buvo labai patenkintos šiomis kojinėmis, tačiau, deja, tai tuo pačiu reiškė,
jog kojinių gamybos apimtys bus nedidelės. Nailono skyriaus darbuotojai turėjo
vėl sugrįžti prie braižymo lentų ir sukurti mažiau patvarų audinį ir kojines
padaryti mažiau ilgaamžes.“
Talentingi
chemikai, kuriems pavyko sukurti patvarų nailoną, paklusdami epochos dvasiai ir
masinio vartojimo dogmai, padarė viską, kad amžinosios kojinės nebebūtų
gaminamos. Visai kaip filme „vyras baltu kostiumu“
-
Mes
turime kontroliuoti šį išradimą. Kontroliuoti visiškai. Jeigu norite, mes jums
sumokėsime dvigubą honorarą – ketvirtadalį milijono.
-
Kad
jį nuslėptumėte?
-
Taip.
Kaip jautėsi
DuPont chemikai, kuomet buvo verčiami sąmoningai trumpinti savo kūrino amžių?
[N. Fox]: „Labiausiai inžinierius slėgė tai, kad jie turėjo sukurti blogesnės
kokybės gaminį po to, kai jie tiek daug dirbo, kad sukurtų tokį gerą gaminį.
Tačiau, kita vertus, aš manau, kad tai neteisingas požiūris. Juk jų užduotis
yra pagaminti: pagaminti ilgaamžį, pagaminti trumpaamžį produktą. Tai yra jų
darbas.“
[G. Slade]:
„Tada inžinieriams iškilo sudėtinga dorovinė problema. Užplanuoto senėjimo
idėja vertė juos peržiūrėti savo etinius principus. Yra senosios mokyklos
inžinieriai, kurie siekia sukurti gaminį, kuris niekada nesuges, o naujosios
mokyklos inžinieriai, įtakoti rinkos poreikių, suinteresuoti gaminti trumpaamžę
produkciją. Ir naujosios mokyklos inžinierių požiūris nugalėjo.“
Užplanuotas
senėjimas piktino ne tik inžinierius. Paprastų vartotojų pasipiktinimas
atsispindėjo A. Millerio filme „Pardavėjo mirtis“. Kaip ir filmo herojui,
vartotojams taip pat beliko tik pykti: „Anksčiau pirkdavau daiktus, kurie
veikdavo kaip laikrodis, o dabartinių nespėju vežti į šiukšlyną. Vos
užsimokėjau bankui už automobilį ir jis sugedo. Bjauru. [...] Juos tyčia taip
pagamino. Juos gamina taip, kad jie sugestų vos tik išsimokėsiu paskolą.“
Vartotojai net
neišsivaizdavo, kad anapus geležinės uždangos, rytų bloko šalyse, ekonomika
puikiai apsiėjo ir be užplanuoto senėjimo. Komunistinė ekonomika buvo pagrįsta
ne laisvąja rinka, bet valstybiniu planavimu. Ji nebuvo efektyvi ir jai nuolat
trūko resursų. Taigi ši sistema puikiai apsiėjo ir be užplanuoto senėjimo. VDR,
kurios ekonomika komunistiniame bloke buvo pati stipriausia, garantinis
šaldytuvų ir skalbimo mašinų darbo laikas buvo 5 metai.
[H. Hoge]: „Aš
pirkau šį šaldytuvą VDR laikais 1985 – aisiais. Jam jau 24 metai. Lemputės aš
nė karto nekeičiau, taigi jei taip pat beveik 25 metai.“
1981 – aisiais
Vakarų Berlyne buvo pagaminta ypatingai ilgaamžė elektros lemputė. Ji buvo
pristatyta tarptautinėje parodoje ir buvo siūloma vakarų vartotojams. [H.Hoge]:
„Kai mes ją pristatinėjome tarptautinėje Hanoverio mugėje 1981 – aisiais, mūsų
kolegos iš Vakarų pasakė: „jūs tapsite bedarbiais“, o Rytų Vokietijos
inžinieriai atsakė: „Ne, priešingai. Tausodami resursus ir volframą mes
išsaugosime savo darbo vietas.““ Vakarų pirkėjai šią lemputę atmetė 1989 –
aisiais griuvo Berlyno siena. Gamykla buvo uždaryta. Ir ilgaamžių lempučių
gamyba nutrūko. Dabar jas galima pamatyti tik tarp muziejaus eksponatų.
Praėjus 20
metų po Berlyno sienos nugriovimo besaikio vartojimo kultūra užvaldė ir Rytų
Vokietiją. Tačiau buvo ir skirtumų. Interneto epochoje vartotojai stojo į kovą
su užplanuotu senėjimu. [C.Neistat]: „Ledus pralaužė mūsų klipas apie iPod‘ą.
Aš paklojau savo paskutinius pinigus, įsigydamas iPodą už 500 $. O po 8 mėnesių jo akumuliatoriaus
baterija išseko. Paskambinau į „Apple“ ir paprašiau pakeisti bateriją, tačiau
jie, laikydamiesi savo politikos, ėmė man siūlyti pirkti naują iPodą:“
-
[Apple
darbuotojas] Jums geriau nusipirkti naują.
-
Apple
nepardavinėja?
-
Ne,
-
Apple
nepardavinėja naujų baterijų iPod‘ui?
-
Ne.
[C.Neistat]:
„Mane papiktino ne tai, kad išseko baterija, juk, tarkim, sugedus Nokia‘os
baterijai, ją galima pakeisti nauja. Jeigu Apple laptop‘o baterija išsenka, tai
ją taip pat pasikeisti galima. O tokiame brangiame gaminyje kaip iPod‘as
baterijai išsekus, tenka keisti visą gaminį. Taigi mano brolis pasiūlė susukti
vaizdo klipą būtent šia tema. Ant visų iPod‘ų reklamų mieste mes parašėme:
„iPod‘ų baterijos nekeičiamos ir veikia tik 18 mėnesių.“
Šį vaizdo
įrašą mes įdėjome į tinklapį pavadindami jį: „purvinos iPod‘o paslaptys
atskleistos“ Per pirmas 6 savaites jį peržiūrėjo 6-7 mln. žmonių. Tinklapis
tiesiog užlinko.“
Advokatė iš
San Francisko, Elizabeth Pritzker, pamačiusi šį video įrašą, padavė su savo
kolegomis Apple į teismą dėl trumpaamžių iPod‘o baterijų. 50 metų po elektros
lempučių kartelio susitarimo, užplanuotas senėjimas stojo prieš
teismą.[E.Pritzker]: „Mes pateikėme ieškinį po dviejų metų, kai iPod‘ai pateko
į rinką. Apple jau buvo pardavusi per 3 mln. iPodų JAV vartotojams.“ Daugybė
iPod vartotojų skundėsi prasta baterijų kokybe ir ketino pateikti ieškinius.
Vienas iš jų buvo Andrew Westley‘is. [E.Pritzker]: „mes atrinkome keletą
klientų tapusių mūsų kolektyvinio ieškinio atstovais. Kolektyvinis ieškinys
naudojamas tik JAV teisėtvarkoje. Nedidelė ieškovų grupė, atstovaujanti didelę
piliečių grupę, jų vardu pateikia ieškinį“. [A. Westley]: „Šiame ieškinyje aš
atstovavau daugelį tūkstančių žmonių. Ši byla tapo plačiai žinoma kaip „Westley
vs Aplle“. Kai giminės ir draugai sužinojo, jie pamanė, kad aš tapau
radikalas.“
2003 – ųjų
gruodį E.Pritzker pateikė ieškinį San Mateo apygardos teismui. Jis buvo šalia
Apple būstinės. [E.Pritzker]: „Mes pareikalavome iš Apple techninės
dokumentacijos, liečiančios iPod‘o baterijų galiojimo laiką. Gavome daug techninės
dokumentacijos. Apie baterijų techninę sandarą ir jų bandymus. Įsitikinome, jog
iPod‘o ličio jonų baterijos buvo specialiai gaminamos neilgaamžės. Mano
nuomone, gamindama iPod, Apple vadovavosi užplanuoto senėjimo principu.“
Po daugelio
bylinėjimosi mėnesių, abi pusės pasiekė kompromisą: Apple įsteigė baterijų
keitimo tarnybą ir pratęsė baterijų darbo garantiją iki 2 metų. ieškovams buvo
pasiūlyta kompensacija. [E.Pritzker]: „man keisčiausia yra tai, jog Apple
pristato save kaip jauną, novatorišką ir apie ateitį galvojančią kompanija,
tačiau ji visiškai nesirūpina ekologija: nesirūpina savo sugedusios produkcijos
utilizavimu, kas prieštarauja jos kredo.“
Užplanuotas
senėjimas sukuria gigantišką atliekų srautą, kuris siunčiamas į trečiojo
pasaulio šalis, tokias kaip Gana (Afrika). [Mi. Anane]: „Jau beveik 9 m. į mūsų
šalį plūsta laivai, kurie yra prikimšti elektronikos atliekų. Tai pasenę
kompiuteriai ir televizoriai, kurie išsivysčiusiose valstybėse niekam
nebereikalingi.“
Tarptautiniai
įstatymai draudžia išvežti elektronikos atliekas. Tačiau prekeiviai sukčiauja,
nes deklaruoja, jog tos atliekos neva tai tėra tik panaudotos prekės. Virš 80 %
tokių į Ganą atkeliaujančių daiktų
yra nebepataisomi. Tai atliekos iš viso išsivysčiusio pasaulio šalių. [Mi. Anane]:
„mes esame sąvartyne. Anksčiau čia tekėjo nuostabi upė. Odao. Ji buvo labai
švari ir joje buvo daug žuvies.
Mūsų mokykla
buvo netoli nuo čia. Mes ateidavome pažaisti futbolą ir pailsėti prie upės,
plaukdavome valtimis. Aš visa tai puikiai prisimenu. O dabar visa tai pražuvo.
Man labai liūdna ir pikta.“ Dabar vaikai jau neina po pamokų prie upės
pažaisti. Šiame sąvartyne paaugliai iš vargingų šeimų čia ieško spalvotųjų
metalų. Jie nudegina kabelių izoliaciją tam, kad pasiimtų varį. O jaunesni
vaikai rausiasi atliekų atliekose, vildamiesi rasti metalų, kuriuos pražiopsojo
vyresni. [Mi. Anane]: „Visi tie, kas pelnosi iš šių atliekų, teigia, jog šie
neva tai stengiasi padėti Ganai pasivyti Europą ir JAV kompiuterizacijos
srityje.
Tačiau
tikrovėje šie kompiuteriai pasiekia Ganą jau nebeveikiantys. Absurdiška kaupti
atliekas neturint galimybės jas perdirbti. Tuo labiau svetimas šiukšles, nes
tokiu būdu mūsų šalis paverčiama pasaulinių sąvartynu.“
[J. Thackara]:
„Jeigu industrinės epochos pradžioje pavykdavo slėpti atliekas nuo mūsų akių,
tai dabar nuo jų jau niekur nebepasislėpsi. Šiukšlių ekonomikos epocha artėja
prie pabaigos. Mes jau fiziškai nebeturime kur tas atliekas dėti.“
[W.Philips]:
„Tikiuosi, jog ateis laikas, kuomet žmonės supras, jog Žemė nebegali ištverti
nežaboto ekonomikos augimo. Jos iškasenos ir energetiniai resursai yra riboti.“
[Mi. Anane]:
„Ateisies kartos mums to niekada neatleis. Ateities kartos pasmerks mūsų
gobšumą į kurį įklimpo išsivysčiusios šalys.“
Žmonės visame
pasaulyje priešinasi užplanuotam senėjimui. M. Ananis, tapęs šios sistemos
auka, paskelbė jai informacinį karą. M.Ananis ketina juos pateikti kaip
daiktinius įrodymus teisme. [M. Ananis]: „Čia aš laikau detales su
inventoriniais nr. [...] Aš sukaupiau duomenų bazę su pavadinimais, adresais ir
telefonais kompanijų, kurios siunčia savo atliekas į Ganą. [...] Mes privalome
pritaikyti jiems baudžiamąsias sankcijas. Reikia priversti tuos žmones baigti
vežti elektronikos atliekas į Ganą“.
Marcos vėl
naršo internete, bandydamas pratęsti savo spausdintuvo eksploatacijos trukmę.
Jis rado rusišką tinklapį su nemokama programa blokavimo mikroschemai
neutralizuoti.
Prancūzijoje
gyvenantis J. Thackara kovoja prieš užplanuotą senėjimą. Propaguoja verslo
modelių ir dizaino idėjas, kurias jam atsiunčia iš viso pasaulio: „Neturtingos
šalys visada taiso sugedusius daiktus. Mintis išmesti daiktą vien todėl, kad
jis sugedo, jam yra tiesiog nesuvokiama. Indijoje yra toks žodis „jugaad‘as“.
Jis rodo įprotį taisyti sugedusius daiktus. Nepaisant to koks sudėtingas
remontas bebūtų. Mes ieškome žmonių, dirbančių konkrečius darbus, o ne vien
postringaujančius apie tai, kad viskas labai siaubinga ir viską reikia keisti.“
Vienas iš jų
yra W.Philips – žymus elektros lempučių „dinastijos“ ainis: „Atsimenu kaip
senelis mane vedžiodavosi po Philips gamyklą, kad parodytų man kaip yra
gaminamos elektros lemputės. Tai buvo labai įdomus procesas.“
Beveik 100
metų po elektros lempučių kartelio įsteigimo W.Philips‘as pratęsė šeimos
tradiciją, tačiau kiek kitaip: jis gamina šviesos diodų lemputes, kurios veikia
25 m.: „Verslo pasaulis ir žaliasis pasaulis man neatskiriami. Verslas ir
ekologija turi eiti koja kojon. Tai yra rimčiausias pagrindas verslui vystyti.
Aš manau, kad vienintelis teisingas kelias yra įvertinti tikrąją mūsų naudojamų
resursų (ypač neatsinaujinančių) sunaudojimą. Būtina įskaičiuoti ir
netiesioginį energijos sunaudojimą transportuojant prekes. Toks kainų šuolis atsilieptų
kiekvienos prekės savikainai ir taptų pačia didžiausia priežastimi gaminti
prekes, veikiančias amžinai.“ [S. Latouche]: „Transportavimo sektorius faktinės
sąnaudos įvertinant, kad nafta ir dujos yra neatsinaujinantys resursai ir
neturintys realaus pakaitalo, turėtų išaugti 20-30 kartų.“
Kovoti su
užplanuotu senėjimu galima ir peržiūrint vartotojų prekių projektavimo ir
gaminimo pricipus. Naujoji koncepcija: nuo lopšio iki lopšio. Jeigu gamintojai
dirbs darnoje su gamta, tai užplanuotas senėjimas pats taps pasenusiu. [M.Braungart]:
„Aplinkosauga, iš esmės, reiškia: taupymą, gamybos apimčių mažinimą, atliekų
nebuvimą ir t.t. Tačiau gamta nieko netaupo kaip ir žydinti vyšnia. Gamta kuria
ne atliekas, o maisto medžiagas.“ Natūralus ciklas sukuria pilnatvę: nukritę
lapai ir medžių šakos – tai ne atliekos. Tai yra maistas kitiems organizmams. M.Braungart‘as
yra įsitikinęs, kad pramonė gali atkartoti šį tobulą gamtos ciklą. Jis tai
įrodė pertvarkydamas Šveicarijos tekstilės kompanijos gamybos procesą: „Įsivaizduokite
sofą ar krėslą, apvilktą audiniu kaip šis. Jis priskiriamas prie nuodingų
medžiagų. Gamybos atliekos išmetamos, nors jas reikia utilizuoti kaip nuodingas
medžiagas.“ M.Braungart‘as aptiko, kad gamykloje naudojami šimtai nuodingų
chemikalų. Jam pavyko sumažinti gamyboje naudojamų nuodingų chemikalų kiekį iki
36 ir visi jie yra utilizuojami: „Dabar mes naudojame tik tuos komponentus,
kuriuos galima valgyti. Jūs galėsite pridėti tai prie traškučių. Jei trumpai
tarnaujanti prekė, pagaminta iš nuodingų medžiagų, tai ji užaštrina utilizavimo
problemą, bet jeigu ji pagaminama iš maisto medžiagų, tai ji duos tik naudą
netgi pasibaigus naudojimosi ja laikui.“
Tačiau radikalesnių
kritikų požiūriu, kovojant su užplanuotu senėjimu, nepakanka pertvarkyti vien
gamybos procesą. Jie siekia pertvarkyti ne tik mūsų ekonominę, bet ir visą
vertybių sistemą. [S. Latouche]: „Tai tikra revoliucija. Pirmiausia, tai
kultūros revoliucija, nes, keičiantis paradigmai, pasikeičia ir mentalitetas.“
Ši revoliucija yra vadinama antiaugimu. S. Latouche‘as skleidžia šią mintį
daugybėje konferencijų. Aiškina kaip antiaugimo idėja keičia žmonių gyvenimus: „Anti
augimo idėja yra provokuojanti. Ji paneigia euforišką mintį, kad galima nuolatos
augti, vystytis ir taip amžinai. Tai parodo būtinumą pakeisti mūsų elgesio
logiką. Svarbiausia antivystymosi žinia: viską reikia labiau mažinti: reikia
mažinti mūsų poveikį gamtai, mažinti mūsų gobšumą, mūsų perprodukciją ir
pervartojimą. O mažindami gamybą ir vartojimą, mes gauname laisvo laiko sau. Ir
galima puoselėti tokias vertybes, kurių už pinigus nenusipirksi: draugystė,
bendravimas ar mokymasis. Jei laimė priklausytų nuo mūsų suvartojimo lygmens,
tai tuomet mes turėtume būti absoliučiai laimingi, nes mes suvartojame 26 kartus
daugiau negu Makso laikais. tačiau visi tyrimai parodo, kad žmonės nėra 20
kartų laimingesni, nes laimės pojūtis visuomet yra subjektyvus.“
[J. Thackara]:
„Jeigu mes priklausomi nuo daiktų ir savo laimę sutapatiname su jais, tuomet
pasekmės: visiškos žmogaus tapatumo ar tautybės praradimas, bus prarastas ryšys
su Žeme, o socialinės pasekmės, sukeltos vartotojiškumo, bus nebepataisomos.“
Antivystymosi
kritikai šaukia, kad ekonomikos pristabdymas nustums mus į akmens amžių. [S.
Latouche]: „Ka sugrąžintume visuomenę prie stabilaus vystymosi ir išsaugotume
nuo ekologinės katastrofos planetą, tai visai nereikia grįžti į akmens amžių:
visos šalys turėtų vartoti tik tiek, kiek vartojo Prancūzija 1960 – aisiais ir
tai yra labai toli nuo akmens amžiaus. Galiu tik pasakyti, kad antivystymosi
visuomenė pritaria Gandžio vizijai: pasaulis
yra pakankamai didelis, kad patenkintų visus žmonių poreikius, bet visada per
mažas, kad patenkintų atskiro žmogaus godumą.“
Marcos
instaliavo ruso programėlę. Ji neutralizavo blokuojančią mikroschemą. Spausdintuvas
pradėjo veikti iškart.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.