Hitleris. Pirma dalis. Grėsmė.

Hitleris. Pirma dalis. Grėsmė.  Filmo autoriai: Isabelle Clarke ir Daniel Costelle.

1924 metais Adolfas Hitleris parašė neapykantos persunktą knygą “Mein Kampf“ („Mano kova“), kur baigiasi šiuo fanatišku šūksniu: „Valstybė, kuri atsisako rasių maišymosi, vieną dieną turi tapti Žemės šeimininke“.

Adolfas Hitleris gimė 1889 – ųjų balandžio 20 – ąją. Nusižudė 1945 – ųjų balandžio 30 –ąją. Kaip šiam iš niekur atsiradusiam austrui pavyko užkariauti Vokietiją? Kokioje dirvoje jis sėjo savo neapykantą ir smurtą? Kaip Hitleriui ir naciams pavyko įstumti Pasaulį į apokalipsę? Kaip Hitlerį galėjo priimti?

[Apokalipsė. Hitleris. 1 dalis. Grėsmė.]

Hitleris savo knygoje „Mano kova“ rašo: „Pirmasis pasaulinis karas buvo nepamirštamiausias ir didingiausias laikotarpis mano žemiškame gyvenime.“

Jau 4 metus kapralas Adolfas Hitleris dirba kurjeriu. Jis 16 – o Bavarijos pėstininkų pulko ryšininkas.

Jis bėgioja iš apkaso į apkasą perduodamas įsakymus. Tarnyba pavojinga. Jis apdovanojamas geležiniu kryžiumi. Šį geležinį kryžių jis visada nešios po nacių partijos emblema.

Būtent per 1914 – 18 –ųjų karą Hitleris išmoksta niekinti žmogaus gyvybę. Kaip ir dauguma šio siaubingo karo kareivių.

Palaipsniui Hitleris tampa užkietėjusiu nacionalistu. Apkasuose taip pat gimsta miglota mintis, kad vieną dieną jis galėtų paliudyti arba kovoti už šiuos nelaimės draugus. Kitaip tariant, įsitraukti į politiką. Hitleris visada mokės išnaudoti bičiulystę su buvusiais kovos draugais. Štai kad ir po 15 metų savo kalboje, kurią pasakė „Siemens“ firmos darbininkams (1933 – aisiais): „Brangūs tėvynainiai, brangūs vokiečių darbininkai, aš esu kilęs iš tokios pat socialinės aplinkos, buvau vienas iš jūsiškių ir buvau kartu su jumis visus ketverius karo metus. Vėliau per savo atkaklumą, mokydamasis ir kęsdamas nepriteklių, išsivadavau iš sunkios padėties! Tačiau aš visada pasilikau toks pat.“

Šią politinę sutartį paspartins nauji įvykiai. 1918 – ųjų spalio 13 – ąją jį apakina sprogęs dujų užtaisas. Jis išgabenamas į užnugario ligoninę, vėliau – į Vokietiją. Tuo metu fronte vokiečių armija traukiasi.

Į nelaisvę patenka daug kareivių. Tvyro neapykanta, kurią dar pakursto nugalėtojų elgesys...

Kaizerio Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II – ojo kareiviai net paimti į nelaisvę bando išsaugoti orumą, traukdami per prancūzų ir belgų kaimus, kuriuos niokojo ketverius metus.

Likusi Vokietijos armijos dalis pradeda tvarkingai trauktis su visa ginkluote. Kareiviai ilgai jaus pralaimėjimo kartėlį. Dėl to kraštutiniai dešinieji propagandininkai kaltins tuos, kurie buvo užnugaryje ir prarado tėvynės jausmą, pradėdami derybas su priešu.

Būtent tada įvyksta vienas epizodas, kurį Hitleris pavadina lemiamu. (1918 lapkritis). Jis pamažu sveiksta ir atgauna regėjimą karo lauko ligoninėje, įsikūrusioje šiaurinėje Berlyno dalyje. Joje gydomi per mūšius atsiradę nerviniai sutrikimai. Hitleris pasakoja, kad sužinojęs apie imperatoriaus išsižadėjimą sosto, monarchijos pabaigą, respublikos įkūrimą ir 1918 metų lapkričio 11 – osios paliaubas, kurios reiškė Vokietijos pralaimėjimą, jis išgirdo vidinį balsą: „Šis balsas mane kvietė išlaisvinti vokiečių tautą ir atkurti Vokietijos didybę“. Hitleris nuolat grįš prie šio epizodo ir iš šios ligoninės padarys tikrą šventyklą, skirtą jo stebuklingai misijai. Virš jo biusto bus išgraviruoti žodžiai iš knygos „Mano kova“: „Tada aš ir nusprendžiau eiti į politiką“.

Prie šios haliucinacijos Hitleris pridės ir dar vieną apsėstą mintį: jo nuomone, vokišką erelį nudūrė žydai. Knygoje „Mano kova“ jis rašo: „jei karo pradžioje ir per jį būtume bent kartą galėję pasiųsti 12 ar 15 tūkstančių tautos tvirkintojų hebrajų ten, kur buvo kariaujama nuodingomis dujomis, milijonų žmonių atnašauta auka nebūtų bergždžia“.

Jau 1916 – ųjų pabaigoje imperatoriškosios armijos vadai Maršalas Hindenburgas ir jo pavaduotojas generolas Ludendorff‘as pademonstruoja ultranacionalistinį požiūrį, įsakydami atleisti žydus kariškius juos įtariant nepatriotiškai nusiteikusius Vokietijos atžvilgiu.

Antisemitizmas gyvavo visada ir visur. Persekiojami fatališko likimo, žydai, nesvarbu ar tai buvo getų vargšai, ar buržua, vadinami, asimiliuotais, per visas krizes nuolat tapdavo atpirkimo ožiais. XX a. pradžioje Rusijoje jie tapo žudynių, vadinamų pogromais, aukomis. Daugeliui jų pavyko pabėgti nuo šio persekiojimo į Vokietiją.

Tačiau pats svarbiausias klausimas yra ar pats Hitleris nebuvo žydas. Viena iš stropiausiai saugomų jo režimo paslapčių yra ta, kad negalima įrodyti, jog jis nebuvo žydas: jis nepažinojo vieno iš savo senelių. Jo tėvo tėvas buvo nežinomas. Senelė galu gale ištekėjo už malūnininko Johano Hitlerio, kuris įvaikino berniuką ir davė jam savo pavardę. Nacių įstatymų požiūriu Hitleris neatitiko vadinamųjų kraujo apsaugos kriterijų, kurie galiojo visiems vokiečiams, norintiems išvengti persekiojimo. Reikėjo įrodyti, kad visi 4 seneliai buvo nežydai. Hitleris negalėjo įrodyti, kad nėra žydas.

Adolfas Hitleris gimsta 1889 m. balandžio 20 - ąją katalikų šeimoje, Austrijos imperijos pasienio Braunau (prie Inn‘o) miestelyje.

Jo tėvas – muitininkas. Tapęs našliu jis veda antrą kartą gerokai už save jaunesnę pusseserę. Taigi šios vedybos buvo kraujomaiša.

Jo vaikystė paženklinta nuolatiniais gyvenamosios vietos keitimais dėl tėvo skyrimo į naujus pasienio punktus. Jis pavyzdingas pradinės mokyklos mokinys, o nuo 8 – erių pradeda patarnauti mišioms šiame vienuolyne. Jis gieda ir žavisi kunigų pasišventimu, jis žavisi jų misijos prasme.

Vienuolyno frontone jis pastebi keistą kryžių.

Įsivaizduoja svastiką, kuri vėliau taps nacių emblema.

Hitleris visada prisimins vienuolyno kryžių kaip savo lemties ženklą. Ši svastika, arba gamos kryžius, tūkstantmečiais buvo palaimos simbolis Indijoje: besisukančio pasaulio ir amžinojo virsmo ženklas. Šį ženklą naciai iškreipė

ir padarė arijų tautų, mitinės grynakraujės aukštų šviesiaplaukių ir mėlynakių rasės ženklu,

kuriai Hitleris dar uždėjo šalmą ir suteikė aukštesnei rasei mistikos.

[Hitleris]: „Vokiečių vaikinas turi būti lieknas ir išlakus. Greitas kaip kurtas, tvirtas kaip oda ir kietas kaip geležis. Mes esame pasiryžę užauginti naują rasę.“

Jaunystėje Hitleris anaiptol neatitinka šio apibrėžimo. Jis motinos lepinamas vaikas.

Jis grįš į šį austrų kaimą lemiamais gyvenimo momentais kaip štai dabar: likus kelioms savaitėms iki Lenkijos užėmimo ir antrojo pasaulinio karo pradžios. Vaikystės namo vaizdai nufilmuoti ir sumontuoti jo meilužės Evos Braun su tokiu užrašu: „fiureris aplanko mažąją tėvynė. 1939 06 12“. Kaip įprasta, jis stabteli padėti gėlių ant tėvų kapo. Be jokios nuoskaudos tėvui, kuris buvo labai valdingas ir linkęs alkoholį. Tačiau jo motina, mirusi nuo vėžio 47 – erių metų, buvo vienintelis žmogus, kurį Hitleris tikrai mylėjo. Per visus fiurerio gimtadienius dovanos bus dedamos prie motinos portreto. Ir netgi bunkeryje, paskutinę gyvenimo akimirką, Hitleris turės jos portretą.

Iš tiesų Hitleris konfliktavo su tėvu, kuris norėjo iš jo padaryti valdininką, tačiau Hitleris niekada nesimokė pretenzingai, manydamas, kad yra aukščiau už mokymo sistemą.

Mirus motinai, 19 m. Hitleris (1908 – aisiais) išvyksta į Vieną. Jam dar nelemta tapti politiku. Jis svajoja įstoti į meno mokyklą. Turėdamas nedidelį palikimą jis galės gyventi menininko ir bohemos gyvenimą. Viena tada buvo vienas iš Europos intelektualinių centrų. Hitleris atranda pasaulį, kuriame klesti aristokratų ir stambiosios buržuazijos prabanga, prieš kurią plaikstosi raudonos socialistų vėliavos.

Išlindęs iš provincijos jis pamato daug bendruomenių, kurios gyvena Austrijos imperijos sostinėje: čekai, lenkai, italai, kroatai arba žydai. Vėliau jis pasakys: „Man tai pasirodė rasinio išniekinimo įsikūnijimas.“

Jis dalyvauja meno mokyklos konkurse, kuriam rengiasi diletantiškai. Turėjo daug ambicijų, bet mažai ryžto. Jo kandidatūrą atmeta. Sunkus laikotarpis prieš Pirmąjį pasaulinį karą: jis gyvena vyrų bendrabutyje ir užsidirba truputį pinigų kopijuodamas atvirukus turistams. Uždirbti pinigai jam leidžia klausytis Vagnerio operų, kurios jį panardina, pasak vieno vaikystės draugo, į transo būseną. Gana pilkai gyvenantis Hitleris svajoja apie visus šiuos legendinius germanų didvyrius.

Viena iš jo mėgstamiausių operų yra Rienzi‘s kur jaunam kariui tenka misija išgelbėti tautą.

Mobilizacija. Karo paskelbimas 1914 – ųjų rugpjūčio 2 – ąją, išvaduoja Hitlerį iš nevykėlio menininko egzistencijos. Jam 25 m. jis bėga iš Austrijos, kad nereikėtų atlikti karinės tarnybos ir atsiduria Vokietijoje, Miunchene. Nešamas nacionalistinio pamišimo bangos, kuri įtraukia europiečius į didžiąsias žudynes.    

Hitleris entuziastingai kartu su minia džiūgavo paskelbus karą. ši nuotrauka pasirodys tinkamu laiku: per 1932 – ųjų rinkimų kampaniją.

Ją aktyviai platins naciai. Jų priešininkai tvirtins, kad tai fotomontažas. Neabejotina yra viena: Hitleris ten buvo, jis kariavo ir karas jį suformavo.

Po 4 metų (1919 m. Vokietija) jis grįžta su savo pulku į Miuncheną, į revoliucijos apimtą Vokietiją. Hitleriui 30 m. prieš jį atsiveria lemtingas laikotarpis.

Jis nori likti armijoje, kuri nuo šiol garantuoja socialistinio prezidento Friedrich‘o Ebert‘o naujojo režimo tvarką ir stabilumą.

Jauna respublika turi atsilaikyti prieš marksistinį judėjimą „spartakiečius“, kurie bando užgrobti valdžią kaip ir bolševikai Rusijoje prieš 2 metus. Armija juos sutriuškina, padedama nacionalistų savanorių, kurie yra būsimosios nacių partijos rezervas.

Armijoje Hitleris pademonstruoja uolumą. Pirmiausia, jis nori stogo ir bendro katilo, dėl kurių pasirengęs net niekšybėms. Tarnauja kaip agentas provokatorius, informatorius. Jis išduoda pulko draugus, kurie įtariami kaip raudonieji. Dėl priešiškumo revoliucionieriams, jį pastebi karininkai, kurie nepatenkinti vyraujančiomis nuotaikomis ir kovoja su komunistinėmis idėjomis. Jie paveda Hitleriui užduotį: politiškai apdoroti kareivius ir grįžusius į tėvynę belaisvius. Vyresnybės ataskaitoje apie Hitlerį, rašoma: „Tai apsigimęs oratorius, kuris fanatizmu ir populizmu prikausto dėmesį ir verčia galvoti taip kaip jis“. Hitleris sako: „Būtent tada aš supratau, kad moku kalbėti“. Netrukus jis išmoks scenos ir publikos pavergimo meno... Hitleris nuo pat pradžios mokėjo sukurti įtampą ir paskui pametėti klausytojams tai, ką jie nori girdėti.

1919 – aisiais Versalio sutartį jis paskelbia nacionaline gėda. Po mėnesio derybų, nugalėtojai, ypač Prancūzija, Anglija ir JAV, pareikalauja iš Vokietijos taikos labai sunkiomis sąlygomis. Tarsi ji viena būtų atsakinga už šias skerdynes.

1919 m. birželio 28 – ąją pasirašyta Versalio sutartis pasmerkia Vokietiją mokėti milžinišką nuostolių atlyginimą - reparaciją, kuri prislėgs jos ekonomiką ir bus vokiečių ginčo objektas.

Vokietija netenka 13% savo teritorijos ir 1/10 gyventojų. Elzasas ir Lotaringija tampa prancūzų teritorijomis, o visas dešinysis Reino krantas - demilitarizuojamas. To laikotarpio vokiečių filmas rodo likusios jų teritorijos išdraskymą dalimis.

Skaudžiausias yra Rytų Prūsijos atskyrimas nuo likusios šalies dalies, siekiant atkurti XVIII a. išdraskytą Lenkiją, suteikiant jai priėjimą prie jūros. Dancigo koridorius tampa Antrojo pasaulinio karo stimulu.

Vokiečiai priima kaip pažeminimą sąjungininkų reikalavimą nuginkluoti sukartintas grupes, kurios kovojo su revoliucija.

Jiems tenka dalyvauti naikinant savo povandeninius laivus, šarvuočius ir oro laivyną.

Vokiečių armija sumažinama iki 100 000 žmonių.

Nors Hitleris nori likti armijoje, jis demobilizuojamas neramioje Bavarijoje, kurioje knibžda kraštutinių dešiniųjų grupių. Čia jis pirmą kartą nufilmuotas Vokietijos darbininkų partijos (VDP) demonstracijoje.

Į VDP jis įstoja armijos liepimu 1919 – aisiais. Nerasdamas nieko geresnio, jis lieka šioje partijoje ir tampa politiniu agitatoriumi.

Bavarijoje vyravo dešinieji, tuo tarpu, Berlyno valdžia, žinoma Veimaro respublikos vardu, buvo greičiau centro kairieji. Veimaro respublika vadinama todėl, kad šiame mieste buvo nubalsuota už naują konstituciją.

Bavaru tapęs Hitleris plyšauja su savo vilkais apie lapkričio nusikaltėlius - tuos, kurie pasirašė paliaubas ir gėdingą Versalio diktatą. Armija, o ypač senus kovotojus, susirenkančius į dideles Miuncheno alines, pavyzdžiui, Bürgerbräukeller, kur 1920 – ųjų rugpjūčio 13 – ąją pirmą kartą (tiksliau pasakius, tai būtų jo trečioji kalba, remiantis data ir, beje, trečioji jo kalba vyko ne toje Miuncheno alinėje, kaip yra nurodoma dokumentiniame filme :), bet visgi, greičiausiai, tai esmės nekeičia nė per nago juodymą, o be to, gali būti klaidingai nurodyti duomenys vikipedijoje.) kalbą pasako Hitleris, vienija bendros idėjos. Šioje alinėje įvyksta konferencija, pavadinta: „kodėl mes esame antisemitai“ (taigi tai yra trečioji Hitlerio kalba viešumoje ir ji vyko ne Bürgerbräukeller alinėje, o Hofbräuhaus). Hitleris, nors ir giliai nekenčia žydų, mano, kad po pralaimėjimo antisemitizmas yra geriausia priemonė patraukti aktyvistus, nacionalistus.

Hitleris suvienija savo kraštutines dešiniosios grupės aršiausius narius, kurie jį išrenka vadu ir parūpina jam automobilį kaip jo reikšmingumo įrodymą.

Tada jis keičia partijos pavadinimą. Hitleris sujungia du žodžius: nacionalinis ir socializmas, apimdamas plačiau ir parodydamas savo nemeilę kapitalizmui. Nuo šiol VDP tampa VNSDP: Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, kuri trumpai bus vadinama nacių partija.

Mažoje Miuncheno alinės patalpoje jis piešia partijos emblemą. Knygoje „Mano kova“ jis rašys: „Iš daugybės variantų aš pasirinkau raudoną spalvą, kuri įkūnija socialines mūsų judėjimo idėjas, balta spalva yra nacionalizmo idėja. Svastika atspindi idėją apie kovą už arijų ir kūrybinio darbo pergalę, kuri visada buvo ir bus antisemitiška“. Siekdamas apsaugoti šiuos susirinkimus, jis įkuria SA: sukarintus būrius, skirtus apsaugai. Savotiška milicija, kuriai jis parūpina švarkų iš buvusios Austrų-Vengrų muitinės sandėlių.

Jo radikalizmas padidina partijos eiles nuo 2 000 iki 20 000 narių. Per metus narių skaičius išauga 10 kartų. Jam pavyksta gauti paramos iš okultinės, politinės ir rasistinės sektos Tulės draugija (Thule Society; Tulės draugija; beje, toji vadinamoji svastika taip pat yra inkorporuota į Tulės draugiją ir, galimas dalykas, kad, greičiausiai, Hitleris perėmė svastikos ženklą būtent iš šios draugijos, kuriai jis ir priklausė). Tulė yra senovinė pusiau (PUSIAU?! TIK PUSIAU?! JI YRA ABSOLIUTUS MITAS! Dabar absoliutų mitą yra perėmę rusų ideologai, tokie kaip kad Aleksandras Duginas, tik pavadinimas yra perimtas iš Senovės Graikijos ir šis mitas dabar vadinamas Hiperborėja. O tai yra be galo pavojingas mitas, nes kol šis mitas bus gyvybingas žmonių protuose, tol tai reikš, kad žmonių protai yra lengvai manipuliuojami, nes tai yra gryniausias įrodymas, kad žmonės net ir būdami suaugę vis vien tiki pasakomis. Prie ko tai privedė vokiečius – žinome gerai. Na o prie ko tai gali privesti rusus, kurie taip pat esti įtikėję tuo mitu dėka vieno pavojingiausių šių laikų ideologo, Aleksandro Dugino, leiskite paklausti jūsų? Vienareikšmiškas atsakymas turėtų būti, kad ideologų pasakos (mitai), kurios sekamos suaugusiems, veda prie absurdiškiausių nesusipratimų ir sveiku protu nesuvokiamų žiaurumų. O viskas prasideda tik nuo... pasakų/ mitų suaugusiems (tokių kaip Tulė (vakar) ar Hiperborėja (šiandien) )... ) mitinė karalystė šiaurėje. Draugija finansavo laikraštį iš abejotinos kilmės pinigų. Šis laikraštis tampa nacių partijos laikraščiu su nauju pavadinimu: „Rasinis stebėtojas“. Jo direktorius, Alfredas Rozenbergas, Tulės draugijos narys, pretenduojantis į antisemitizmo teoretikus. Sutrikęs ir dažnai kliedintis jis bus vienas iš genocido įkvėpėjų.

Kitas „Tulės draugijos“ narys, tada dar studentas, Rudolfas Hess‘as. Jis taps Hitlerio sekretoriumi ir vienu iš jo keliaklupsčiautojų bei fanatiškiausių bendrininkų.

Prie jo pirmųjų kovos draugų prisijungs ir Pirmojo pasaulinio karo didvyris Hermanas Gėringas – vienas garsiausių vokiečių naikintuvų pilotų. Kaip ir daugeliui kitų jam buvo sunku prisitaikyti prie civilio gyvenimo. Hitlerio asmuo jam įkūnija kontrrevoliucinių idėjų šauklį. Vėliau jis tampa režimo antruoju asmeniu – koncentracijos stovyklų steigėju.

1922 – aisiais, Hitlerio nurodymu, Gėringas eina greta generolo Ludendorff‘o, vis dar nešiojančio prūsų armijos šalmą, kad pademonstruotų buvusiems kovotojams, jog jų didysis karo vadas dabar kartu su naciais. Nes Ludendorff‘as, vienas iš atsakingų už 1914 – ųjų metų karo pratęsimą, įsitikinęs, kad politikai iš jo atėmė pergalę. Taip mano daug vokiečių generolų ir Ludendorff‘o pritarimas nacionalistinėms idėjoms atveria Hitleriui naujas perspektyvas. Viskas atrodo įmanoma.

Italijoje valdžią užima kraštutiniai dešinieji. Fašistinė Benito Musolinio partija.

Ar Hitleris taps vokiškuoju Musoliniu?   

1923 – ieji tampa lemiamais metais.

1923 – ųjų sausio 11 – ąją vokiečiai pastėrę stebi triuškinantį prancūzų ir belgų karių įžengimą. Jie užima Ruhr‘ą – kasyklų ir juodosios metalurgijos rajoną, nes Vokietija nenori mokėti garsiųjų reparacijų (žalos atlyginimo), kurį jiems primetė Versalio sutartis. Prancūzai ir belgai nori jas atsiimti anglimi. Tada Berlyno vyriausybė įsako pradėti pasyvųjį pasipriešinimą: šachtininkų ir geležinkelininkų streiką.

Juos pakeičia prancūzai.

Vokiečiams nebelieka anglių ir padėtis darosi pavojinga.

1923 – ųjų kovo 10 – ąją nužudomas vienas prancūzas - leitenantas Pierre‘as Colpin‘as iš 17-ojo šaulių pulko. Vežant jo karstą per miestus, prancūzų karininkai skelia antausius visiems vokiečiams, kurie nenusiima kepurės. Šiuos neišdildomus vaizdus plačiai panaudoja naciai kaip ir vaizdus apie 15 gamyklos darbininkų, kuriuos kovo 31 – ąją nužudė prancūzai. Arba apie mirtie bausmės vykdymą sabotuotojui Albertui Šlageteriui, kurį nacių laikraštis šlovina kaip kankinį. Šis laikraštis kaltina prancūzų armijos kareivius afrikiečius prievartavimais. Į valdžią atėjęs Hitleris įsakys sterilizuoti maišytos rasės žmones, o vėliau jiems žiauriai atkeršys 1940 – aisiais. Hitleris apkaltina silpnumu vyriausybę, kuri leidžia savivaliauti prancūzams Vokietijoje kaip savo kolonijoje.

Vokiečiai šąla. Vokiečiai badauja.

Jie bando vogti iš prancūzų anglis. Veimaro respublika priversta importuoti anglis ir mokėti savo streikuojantiems angliakasiams. Dėl šių milžiniškų išlaidų pinigų spausdinimo mašinos pradeda suktis visu greičiu. Markė nuvertėja beprotišku greičiu: vieną dieną už kilogramą bulvių vokiečiai moka milijardą, o kitą dieną už duonos kepalėlį jau 460 milijardų markių.

Esant tokiai beprotiškai infliacijai ir nedarbui Bavarų kraštutiniai dešinieji susitelkia su generolu Ludendorff‘u priešakyje. Ludendorff‘o dėka Hitleriui pavyksta suvienyti visus buvusius ir dėl pralaimėjimo nirštančius kovotojus. Jis nuori surengti pučą (perversmą) ir patraukti į Miuncheną, o, vėliau, į Berlyną. Hitleris sako: „Mūsų žmonės patiria didžiulį ekonominį spaudimą ir jei mes nieko nedarysime dabar – jie pereis pas komunistus.“

Naciams pavyksta gauti ginklų iš bendrininkų kariškių. Tačiau po dvejonių armija ir policija nusprendžia likti ištikimos teisėtai vyriausybei. Hitleriui Miunchenas tampa nebepasiekiamas. Tačiau jis puoselėja keistą iliuziją, kad jam su Ludendorff‘u vis dėlto pavyks įtraukti gyventojus ir liepia savo žmonėms eiti grėsmingų policijos užkardų link. Abi stovyklos atsiduria viena prieš kitą su Hitleriu centre, vilkinčiu baltą gabardiną.

Šis nacių fotomontažas skirtas legendai apie Hitlerio drąsą kurti. Iš tiesų jį saugojo jo asmens sargybinis, kuris buvo nužudytas per susišaudymą. Nes policija pradėjo šaudyti ir taip 1923 – aisiais baigė Hitlerio pučą. Po 10 – ties metų, kai jis jau bus atėjęs į valdžią, Hitleris kasmet lapkričio 9 – ąją rengs gedulo ceremoniją, laikydamasis šiauriečių pagonių apeigų.

Ši ceremonija skirta 14 – ai nacių kovotojų, žuvusių per pučą, atminti. Jų pavardės bus vardijamos per kiekvieną ceremoniją, o tūkstančiai nacių ir hitlerinio jaunimo kas kart atsakys: „esu“. Miunchene Hitleris įsakė pastatyti mauzoliejų ir vokiečiai turėdavo pasveikinti lapkričio kankinius ištiesdami ranką.

Net praeidami,

net važiuodami dviračiu.

Toliau eksploatuodamas pučo mitą, Hitleris sugalvojo dar vieną didingą nacių ceremoniją: kraujo vėliavą. Kiekvienais metais per Niurnberge vykstančius partijų suvažiavimus, jis nutaisęs žiaurią miną, paliečia naujų partijos grupių vėliavas ir šventą relikviją: krauju suteptą pučo vėliavą. Šis kone mistinis pagerbimas taip pat nacių melo mokslo dalis.

Iš tiesų Hitleris blogai pasirengė pučui: improvizavo ir nukrypo į detales. Jis pasirodė impulsyvus ir negalvojo apie pasekmes. Visi šie spektakliai maskuoja nesėkmę, kuri per šią nacistinę avantiūrą galėjo būti lemiama. Nes pučas žlugo. Hitleris buvo areštuotas (1923 – aisiais), o nacionalsocialistų partija – uždrausta. Garsus austrų rašytojas, Stefan‘as Zweig‘as, rašė: „Tokiu būdu, tais 1923 – aisiais, dingo svastikos ir apsaugos būriai, o Hitlerio vardas nugrimzdo į užmarštį.“ 

Praėjus 3 mėnesiams po Hitlerio arešto Miunchene, prasideda perversmininkų teismas. Hitleris kaltinamas dėl bandymo įvykdyti valstybės perversmą ir dėl 4 policininkų žūties, todėl gali būti nubaustas net mirties bausme. Ludendorff‘as, kuris net nebuvo suimtas, atvažiuoja į teismą prabangiu automobiliu ir su advokatais. Ludendorff‘as paleidžiamas iš pagarbos jo šlovingai praeičiai ir dar todėl, kad turi įtakingų rėmėjų. Jis išteisinamas. Nusižudyti grasinęs Hitleris supranta, kad teismas nėra jam toks palankus. Jis pasitelkia oratoriaus gebėjimus, nukreiptus prieš vyriausybę ir žydus. Šis procesas tampa netikėta tribūna prieš vis labiau jam nuolaidžiaujančius teisėjus ir vis gausesnę publiką. Taigi nuosprendis yra ne toks rūstus, kokio galėjo tikėtis Hitleris: jis nuteisiamas 5 metus kalėti ir įkalinamas santykinai patogioje kameroje su vaizdu į kaimą.

Kalinimo sąlygos primena viešbutį, nes jam leidžiama bet kuriuo metu priimti simpatizuojančius nacius. Vienas iš jų netgi atneša laurų vainiką tam, kurį jis vadina „karštu nacijos troškimo įsikūnijimu“. Hitleris gauna visą norimą spaudą, jis netgi pradeda skaityti Markso kūrinius. Rudolfas Hess‘as, nuteistas 15 – ai mėnesių už dalyvavimą puče, užima gretimą kamerą ir prisijungia prie grupelės, dažniausiai diskutuojančios apie nesutarimus, kurie neleidžia susivienyti kraštutinėms dešiniosioms partijoms. Hitlerio grįžimas tampa būtinybe. Laisvėje likę jo bendrininkai pradeda rūpintis priešlaikinio paleidimo procedūra. Hitleris žino, kad greitai išeis ir jaučia poreikį išdėstyti savo pasaulio viziją ir politinius principus. Jis diktuoja savo knygą Rudolfui Hess‘ui, kuris spausdina bankininko parūpinta mašinėle ant popieriaus, kurį atnešė Winifred‘a Wagner – Hitlerio garbinamo kompozitoriaus marti. Winifred‘a yra rasistė kaip ir Wagner‘is ir labai žavisi savo garsiu draugu Adolfu. Jo skubiai surašytą tekstą perrašo nacių žurnalistai. Hitleris jį nori pavadinti: „Puspenktų metų kovos su melu, kvailumu ir niekšiškumu“. Nusprendus, kad šis pavadinimas yra per ilgas, jis pakeičiamas į „Mein Kamf“ („Mano kova“). Netgi peržiūrėta ši knyga lieka labai nerišli. Vis dėlto joje išdėstyta Hitlerio pasaulio koncepcija, kurią naciai pavers naująja biblija. Ši knyga bus perrašoma kaip šventasis raštas ir įrišama kaip garsieji viduramžių rankraščiai.

Hitleris kliedi apie aukštesnės rasės aukštaūgių šviesiaplaukių germanų kovą, apie gyvybinės erdvės užkariavimą, apie komunizmo išrovimą, arba apie Prancūzijos sunaikinimą, nekalbant apie žydus, kurie, Hitlerio nuomone, net nepriklauso žmonių giminei. Daugeliui tuo metu ši knyga atrodė kaip rašyta pamišėlio, bet tai buvo klaida. Reikėjo daryti kitaip: gerai įsiskaityti ir rimtai įvertinti, nes per ją žuvo 50 milijonų žmonių.

Hitleris išeina iš kalėjimo 1924 – ųjų gruodžio 20 – ąją. Paleistas į laisvę, pasižadėjęs pavyzdingai elgtis, jis jau svajoja apie save kaip apie garsų Vokietijos įkūrėjo Bismarko politikos tesėją. Jis sako: „kalėjimas man suteikė pasitikėjimo, optimizmo ir tikėjimo, kad niekas negali sugriūti“. Tačiau kelias per dykumą tik prasideda. Knyga „Mano kova“ patiria nesėkmę: I-ojo tomo bus parduota vos 20 000 egzempliorių.

Hitleris daug laiko praleidžia Bavarijos kalnų miestelyje, kur nuomoja namuką... Jis sutinka jauną ir gražią padavėją Mari‘ą Reiter, kuriai tik 16 metų, ir užmezga su ja trumpą ryšį. Ji nori tuoktis. Jis atsisako ir pasiūlo būti jai slapta meiluže kaip ir kitoms sugundytoms moterims, nes nenori apsunkinti savo misijos. Maria jį palieka. Jis rašo antrą „Mano kovos“ tomą, kuriame daug vietos skiriama jo gyvybinės erdvės ekspansijos projektui į Rusiją. Ši knyga vertinama vidutiniškai iki tol, kol jis neateina į valdžią 1933 – aisiais. Atėjus Hitleriui į valdžią, knyga „Mano kova“, tampa kone privaloma: valstybė ją įteikia kaip dovaną jaunavedžiams. Tas, kuris neturi jos savo bibliotekoje, gali būti net įskųstas. Šią knygą ... plieno gamyklos direkcija dovanoja labiausiai nusipelniusiems darbininkams. Savo noru ar prievarta bus nupirkta per 80 milijonų mano kovos egzempliorių. Ji bus išversta į visas kalbas. Autorinės teisės bus astronomiškos ir padarys Hitlerį labai turtingą.

1925 –ųjų vasario 25 – ąją Hitleris vėl pasirodo garsiojoje Miuncheno alinėje, kur jis paskelbė apie pučą, dar kartą įtvirtindamas savo kaip nacių vado pozicijas. Būtent tada atsitinka vienas įvykis, kuris jam labai pasitarnauja. Nuo blogai išgydyto apendicito miršta naujosios Vokietijos demokratijos įsikūnijimas, pirmasis Veimaro respublikos prezidentas, 57 – erių socialistas Ebert‘as. Vokietijoje gedulas, nes vyriausybei buvo pavykę užkirsti kelią infliacijai ir šalis buvo pradėjusi atsitiesti. Dabar, kai vokiečiai turi rinkti naują prezidentą, per rinkimų kampaniją jie pamato grįžtančias svastikas. Nacių partijos draudimas panaikinamas, nes ji nelaikoma pavojinga. Vis dėlto, susivienijusių kraštutinių dešiniųjų kandidatas Ludendorff‘as gauna vos 1% balsų. Ludendorff‘o pralaimėjimu apsidžiaugia ir Hitleris, kuris, tokiu būdu, atsikrato pagrindinio priešininko. Hitleris demonstruoja savo politinį instinktą: „Mes jam sudavėme paskutinį smūgį“. Išrenkama kita svarbi ’14 – ųjų –’18 – ųjų metų figūra – maršalas fon Hindenburgas. 1870 – aisiais jis buvo jaunas karininkas ir dalyvavo vokiečių imperijos paskelbimo ceremonijoje Versalio veidrodžių salėje. Jis nuramina armiją, suvienija konservatyviuosius, taip sukeldamas nerimo kairiesiems ir Europai. Hitleris lieka pasaloje. Nacių partijai pavyksta išplėsti savo metastazes visoje Vokietijoje: jos partijos narių skaičius pagausėja iki 170 000. Iš savo milicijos SA, Hitleris sukuria tikrą asmeninę armiją. Jie vis jaunesni ir jaunesni, tačiau nereikia apsigauti: šie kovingai nusiteikę jaunuoliai yra žiaurūs fanatikai ir žmogžudžiai. Dėl naujos rudos spalvos uniformos, jie praminami rudmarškiniais. Tai Musolinio juodmarškinių, kuriems prieš kelerius metus pavyko žygis į Romą, pamėgdžiojimas. Kitas iš Musolinio pasiskolintas kodas – romėniškas pasisveikinimas: rankos ištiesimas, lydimas kimaus šūksnio. Su Musoliniu buvo sveikinamasi: viva il duce; su Hitleriu bus sveikinamasi: heil Hitler.

SA uniformas sukūrė ir pagamino nedidelė grupelė vokiečių modeliuotojų, o pasiuvo kutiurjė iš Štutgarto – Hugo‘as Boss‘as, kuris apie tai pasigirs savo reklamoje. Nacių partijos narys Hugo Boss‘as taip pat pasiūs juodas uniformas baimės sėjančiam naujam Hitlerio apsaugos skyriui štucštafel arba SS... Visa tai brangiai kainuoja. Lėšos gaunamos iš dosnių narių, arba turtingų ir fašizmui simpatizuojančių, tokiu kaip plieno pramonės magnatas Fritz‘as Thyssen‘as, kurio plieno liejyklos paruoštos lieti naujas patrankas. Arba iš pasaulinio masto automobilių konstruktoriaus Henrio Fordo. Antisemitas Henris Fordas daug padės nacių partijai, atiduodamas jai pelną, gautą už automobilių pardavimą Vokietijoje. Be to, kiekvieno gimtadienio proga, Fordas įteikia Hitleriui asmeninę 50 000 tūkstančių dolerių dovaną. Tuo metu tai buvo didžiulė suma. Fordas bus pirmas užsienietis, apdovanotas nacių vokiečių didžiojo erelio ordinu. Taip buvo sukauptos lėšos, už kurias buvo rengiami partijos sambūriai, plačios propagandos operacijos, skirtos formuoti nuomonei ir vienyti būriams. Nacių vėliava skelbia: „Vokieija pabusk“.

Nuo 1927 – ųjų Hitleris pasirenka Niurnbergą – nacių bastioną ir istorinį centrą – viduramžių miestą su Wagner‘io simbolika, turintį sąsajų su viduramžių germanų feodalais kariais. Hitleris paskelbia Niurnbergą savo ideologine sostine.

Hitleris taip pat nori pademonstruoti partijos paklusnumą fiureriui – vadui. Šį asmenybės kultą išaukštino oficialus Hitlerio fotografas Heinrich‘as Hoffman‘as. Visada įvykių centre, užkietėjęs nacis, fotoaparato Leica virtuozas, jis visada greta savo šeimininko. Hofmanas nufotografuoja visą seriją stulbinančių nuotraukų, skirtų parodyti didžio žmogaus žmogiškajai pusei ir sužavėti moteriškajam elektoratui, kokį įsivaizduoja naciai.

Hofmano parduotuvėlėje Miunchene, Vagnerio įkvėptas ir priblokštas plačių operos dainininkų judesių, Hitleris mokosi visų šių gestų kalbos kad paskui galėtų juos panaudoti pirmuose dideliuose nacių sambūriuose. Hitleris sako: „masė yra moteriška ir kvaila. Vienintelis dalykas, kuris ją daro pastovią, yra emocijos ir neapykanta“. Neapykanta. Štai ką dabar sėja SS visoje Vokietijoje, pradedant didelių miestų žydų kvartalais. Šioje, šioje, kol kas dar taikioje visuomenėje, Stefan‘as Zweig‘as jau mato gimstant smurtą. Jis rašo: „Tai buvo fašistinis metodas, tačiau atliekamas vokiškai – su karišku tikslumu. Pagal švilpuko signalą SS iššokdavo iš sunkvežimių žaibo greičiu, paleisdavo į darbą vėzdus, po kito švilpuko – šokdavo atgal į sunkvežimius ir išvažiuodavo taip pat kaip ir atvažiuodavo“.

Tačiau bauginimai ir smurtas duoda tik menkus rezultatus. Per 1928 – ųjų rinkimus į įstatymo leidžiamuosius organus naciai gauna tik 2,6 % balsų t.y. apie milijoną rinkėjų. Komunistai gauna triskart daugiau, centristai – 4 mln. balsų, dešinieji – 5 mln. balsų, o socialistai – net 10 mln. balsų. Ir vis dėlto šie 2,6 % rinkėjų balsų (ypač kaimo) leidžia pakliūti į Reichstagą – Berlyno deputatų rūmus – 12 nacių deputatų. Jie sukelia sensaciją, nes visi dėvi SA uniformas. Tarp jų yra ir senai matytas Hermanas Geringas, per pučą sužeistas į pilvo apačią, jis labai storėjo ir neatsikratė priklausomybės nuo morfino.

Ir pagaliau didysis Jozefo Goebbels‘o įžengimas į sceną. Jis atitinka praeito amžiaus Nyčės apibūdinimą: „fanatizmas yra vienintelė valios forma, kuri gali įkvėpti silpnus ir drovius“.

Gebelsas toli gražu nėra aukštas šviesiaplaukis arijas.

Jis mažas, šlubčioja, nuo vaikystės deformuota pėda verčia jį kentėti nuo nevisavertiškumo komplekso, tačiau velniškas protas kompensuoja šią negalią. Jis maištauja prieš visuomenę, todėl ik didžiojo savo gyvenimo susitikimo su Adolfu Hitleriu, buvo susiviliojęs marksizmu. Ir štai dabar Gebelsui viskas nušvinta: tai žydai jam sutrukdė tapti garsiu rašytoju, neduodami rankraščių, o chaosą pasaulyje sėja komunistai. Jis sako: „Mes įeisime į Reichstagą kaip vilkai į avidę“. Tačiau to nesupranta nei deputatai, nei publika. O ką jie visi mano - parašo laikraštis „Frankfurter Zeitung“: „Hitleris neturi nei minties, nei mąstymo. Hitleris yra pavojingas pamišėlis: jam pasisekė tik todėl, kad jis priėmė paraidžiui karo ideologiją ir ją interpretavo primityviu būdu, tarsi gyventų barbarų invazijos laikotarpiu po Romos imperijos žlugimo“.

Vokietija dar nesijaudina. Reikia išties didelės katastrofos, kad Hitleris turėtų menkiausią ateitį. Istorikas Ian Kershaw rašo: „Jei ne didžiosios depresijos metai, jei ne 1929 – ųjų krizė ir liberaliųjų bei konservatyviųjų buržuazinių partijų dezintegracija, Hitleris būtų likęs politinio gyvenimo užribyje kaip fantazuotojas“. Bet Hitleris nieko nemes [Hitleris]: „Mes tęsime mūsų kovą, fanatiškai ir negailestingai. Iki mirties. “