Dokumentinio filmo, - „Karas 2020. Rusijos informacinė agresija“, - tekstas.

Pristatau jums Martyno Starkaus ir Jono Banio dokumentinio filmo „Karas 2020. Rusijos informacinė agresija“ tekstinę versiją. Šis filmas, mano manymu, yra labai laiku ir vietoje. Taip pat norėčiau pasakyti, kad jei filmo autoriai mano, jog šiame tinklaraštyje pateiktas jų kurto dokumentinio filmo tekstas, pažeidžia autorines teises arba autoriai mano, jog tai neturėtų būti pateikiama būtent šiame tinklaraštyje, tai prašyčiau kreiptis į mane asmeniškai per e-paštą ir aš šį tekstą ištrinsiu nedelsdamas. Kita vertus, aš nesiekiu gauti jokio pelno nei iš šio, nei iš kitų verstų filmų tekstų, o tik aukojau (aukoju ir aukosiu) savo laisvą laiką, siekdamas prisidėti prie visuomenės supratimo apie vykusius ir tebevykstančius įvykius pasaulyje.  

---

„Karas 2020. Rusijos informacinė agresija“

Mažame JAV miestelyje, Centerville‘je, Luizianos valstijoje, buvo ankstyvas rytas, kai gelbėtojų tarnybą pasiekė sunerimusios gyventojos skambutis. Moteris teigia sulaukusi pranešimo, kad sprogo netoliese esanti chemijos gamykla ir gyventojai raginami skubiai evakuotis.

Socialiniuose tinkluose pasipylė šimtai liudininkų pranešimų ir liepsnojančios gamyklos nuotraukos.

Netrukus, jas papildė filmuota medžiaga. Dar vėliau socialinius tinklus apskriejo nelaimę patvirtinantis pranešimas iš CNN naujienų tarnybos interneto puslapio.

Netrukus pasirodė filmuoti vaizdai, kuriuose atsakomybę už sprogimą prisiėmė Islamo Valstybės kovotojai. Buvo tik vienas bet: tą dieną jokioje chemijos gamykloje jokios avarijos nebuvo. Tūkstančiai pranešimų, nuotraukos filmuoti vaizdai ir net CNN puslapis buvo gerai suplanuotos informacinės atakos dalis, o štai miestai, į kuriuos veda šio įvykio gijos: Novosibirskas, Omskas, Jekaterinburgas, Samara, Žemutinis Naugardas. Tyrimo duomenys rodo, kad informacinei atakai Rusijoje buvo ruošiamasi beveik du mėnesius: kuriamas turinys, socialinių tinklų tendencijos, paskyros ir ryšiai. Žiniasklaidai teko konstatuoti faktą: daug metų santykiuose su Vakarų valstybėmis, vyraujanti agresyvi Rusijos retorika peržengė retorikos ribas – prasidėjo tikras informacinis karas.

Pastaruosius keletą metų Rusija ypač aktyviai demonstruoja pasiruošimą dideliam kariniam konfliktui su vakarais, neslepiamas nei puolamasis būsimo konflikto pobūdis, nei jo kryptis; atvirai šlifuojami kaimyninių valstybių užgrobimo scenarijai, imituojamas branduolinis smūgis Lenkijos sostinėje.

Rusijos karo analitikas, Aleksander Sytin‘as, beveik 10 metų dirbo Vladimiro Putino įsteigtame ir asmeniškai globojamame „Rusijos strateginių tyrimo institute“. Tai vienas iš centrų, kurių tiesioginė funkcija – ruošti Rusijos prezidentui informaciją ir pasiūlymus, susijusius su valstybės užsienio politika ir strategija. [Aleksander Sytin‘as – karo analitikas]: „Nerimauti pagrindo tikrai yra. Žinoma, tai nereiškia, kad rytoj, ar po savaitės, kas nors ką nors užpuls, o Rusijos vėliava bus iškelta Vilniuje arba Taline, tačiau toks pavojus tikrai yra, nes Kremliaus režimas tikrai vykdo labai agresyvią politiką ir tai yra akivaizdu. Taip pat akivaizdu, kad tuo, kas nutiko iki šiol, reikalai nesibaigs ir ta agresyvi politika tikrai tęsis, o veiksmų apimtis gali būti įvairi: nuo šantažo, energetinio ar net branduolinio, iki konkrečių agresyvių veiksmų.“ Aleksander Sytin‘as ragina atkreipti dėmesį į faktą,  kad Rusija jau kurį laiką aktyviai ruošia savo gyventojus kariniam konfliktui su vakarais. Anksčiau toks konfliktas Rusijos žiniasklaidoje buvo svarstomas kaip galimybė, tačiau šiandien tai pateikiama kaip faktas. Aiškiai įvardijama ir konflikto priežastis. Rusijos gyventojai tikinami, kad NATO ir JAV ne tik planuoja, bet ir realiai ruošiasi pirmosios užpulti Rusiją. Yra netgi žinoma ir tokio puolimo data: 2020 – ieji.

[Rusijos žiniasklaida]: „NATO didina karines pajėgas prie Rusijos vakarinės sienos“... „Lenkijoje ir Baltijos šalyse Amerikos karinio kontingento didinimas. Į Baltijos šalis netgi permetami Jungtinių Valstijų diversantų būriai.“... „ir finale siekiama Baltijos šalių ir Lenkijos teritorijoje suformuoti puolimui skirtas karines grupuotes.“... „Sparnuotosios raketos bus paleistos iš įvairių krypčių. Štai taip atrodys NATO puolimas.“ ... „Lenkija, Latvija, Estija ir Lietuva savo arsenaluose kaupia naujausius šiuolaikinius ginklus, skirtus būsimam karui.“... „Baltijos šalių neįmanoma apginti, o tai reiškia, kad bet kokių karinių pajėgų kaupimas čia NATO ar amerikiečių, gali būti naudojamas tik puolimui.“

Jau daugiau kaip metus Rusijos žiniasklaida aktyviai kuria legendą, kad Rusiją užpulti neva planuojantys amerikiečiai savo placdarmu pasirinko būtent Baltijos valstybes. Kokiu tikslu tokia legenda yra kuriama, pradeda aiškėti susipažinus su dar vienu Kremliui artimo žmogaus, Rostislavo Iščenko‘s („Sisteminės analizės ir prognozės“ centro prezidento) siūlomą „Rusijos aktyvios užsienio politikos strategiją“. Ji pavadinta „Dėl būtinybės preventyviai okupuoti Baltijos regioną“: „... karinė būtinybė preventyviai smogti Baltijos regionui kyla ne tik dėl to, kad iš čia galimas puolimas, bet ir tam, kad pavyktų iš anksto sutrumpinti galimą fronto liniją .(...) Visą griaunantis smūgis Baltijos regione reikalingas tam, kad būtų likviduotas pavojus šiauriniam Rusijos ir Baltarusijos ginkluotų pajėgų flangui, nutraukta Kaliningrado blokada ir užkirstas kelias invazijai į Rusijos gilumą. (...) 

Išsaugojus esamas pozicijas Baltijos šalyse į valdžią pavyktų atvesti prorusiškas jėgas. Jeigu tai įvyktų NATO žlugimo fone, greičiausiai pavyktų pasiekti tam tikrų sutarimų, kurie  legalizuotų Rusijos, kaip šių šalių globėjos vaidmenį.“ 

[Aleksander Sytin‘as – karo analitikas]: „Aš nuolat siūlau atkreipti dėmesį į tai, kaip šioje šalyje formuojama veiksmų strategija. Pirmiausiai, yra viešai paskelbtos kažkokios tezės, ir skelbia jas žmonės, kurie neprisiima jokios atsakomybės nuo Iščenko‘s iki Žirinovskio. Jie skelbia kažkokius teiginius, o valdžia stebi kaip reaguos visuomenė ir ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje, šiuo atveju, Baltijos šalyse. Kaip į tai reaguos rusakalbiai šių šalių gyventojai, na ir šiaip, kiek visuomenė yra pasiryžusi priešintis. O toliau prasideda procesas, kai priklausomai nuo visuomenės reakcijos, pradedami kurti tokie projektai, kaip Krymas, Doneckas, Luganskas ir taip toliau. Jeigu valdžia mato, kad visuomenėje palaikymo nėra, tuomet atsitraukiama ir laukiama kito patogaus momento.“

Per 15 metų, kai Kremliuje įsitvirtino Vladimiras Putinas, griežta visuomenė nuomonės kontrolė ir galinga propagandos mašina tapo vienu pagrindinių jo režimo ginklų. Žanos Nemcovos tėvas, Rusijos opozicijos lyderis, Borisas Nemcovas, tapo viena šio ginklo aukų. Dėl tėvo nužudymo Vladimirą Putiną atvirai kaltinanti žurnalistė įspėja, kad Rusijos propaganda gyventojų žudikiškas nuotaikas, skatina ne tik savo bendrapiliečių, bet ir kitų šalių atžvilgiu. [Žana Nemcova]: „Jungtinės Valstijos, Baltijos šalys, Lenkija... jų atžvilgiu kuriamas priešo įvaizdis ir tai yra labai svarbu, nes tikrasis Rusijos priešas slepiasi pačioje Rusijoje. Tai – prezidentas Putinas. Bet rusai viską mato kitaip: jie mato tik išorės priešus. Taip bandoma atitraukti dėmesį nuo tikrųjų problemų šalyje: ekonominių, socialinių, politinių ir kaltę už visas negandas suversti priešams ir tuomet būtina periodiškai skelbti, kad mes kariaujame su priešais ir blogai gyvename dėl to, kad viską turime paaukoti šiai kovai.“

Didžiulio tarptautinio atgarsio sulaukusiame straipsnyje pavadintame „Propaganda žudo“, Žana Nemcova Įspėja, kad Kremliaus kurstoma neapykantos kampanija Rusijoje gimdo didžiulę nekontroliuojamo smurto bangą. [Žana Nemcova]: „Turiu galvoje šiandien Ukrainoje vykstantį karą. šis karas buvo pradėtas būtent kaip informacinis karas. Rusijos televizijos kanalai nuosekliai skleidė melą apie tai, kaip Ukrainoje skriaudžiami rusai. Juk Krymo okupacija pavyko tik dėl to, kad daugelis žmonių tikėjo, jog rusakalbiams gyventojams ten yra iškilęs realus pavojus. Jau ką ir kalbėti apie neva istorinio teisingumo atkūrimą, kuriuo, pastaruoju metu, buvo viliojama Rusijos visuomenė. Lygiai tais pat metodais buvo naudojamasi pradedant karą Rytų Ukrainoje. Žmonės buvo taip užhipnotizuoti melo, kad važiavo ten ir žudė kitus žmones. Štai kodėl agresijos kitų šalių atžvilgiu provokavimas, prieš įvaizdžio kūrimas, yra tokie pavojingi.“

Legenda apie Ukrainoje neva vietinių fašistų žudomus rusus, Kremliaus propaganda kuria kaip pagrindinį Krymo okupacijos ir karo Rytų Ukrainoje pateisinimą. Neseniai atliktos sociologinės apklausos parodė, kad daugiau kaip pusė Rusijos gyventojų yra pasiryžę asmeniškai prisijungti prie karo veiksmų ir žudyti ukrainiečius (Rusijos žiniasklaidos antraštės šia tema: „Rusai pasiryžę žudyti tiek ukrainiečių, kiek prireiks“; „Mokykloje vaikams parodė, kaip žudyti ukrainiečius“; „Šventikas ragina žudyti ukrainiečius“).

Ukrainos žurnalistai daug jėgų skyrę kovai su Kremliaus propaganda savo šalies teritorijoje, teigia, kad Putino propagandistai nevengia jokių priemonių: nuo paprasto melo iki atvirų falsifikacijų. [Ukrainos žurnalistė]: „Kai tu matai kokį nors liudininką, kuris pasakoja apie įvykius kur nors Odesoje, negali žinoti ar jis sako tiesą, ar netiesą ir kas jis toks. Bet kai tas pats liudininkas pasirodo Kijeve ir sako, kad yra Kijevo gyventojas, o po to, pasirodo Kryme ir sako, kad yra tikras krymietis, o dar vėliau paaiškėja, kad jis gimė ir augo Rytų Ukrainoje...

Štai viena iš tokių herojų, Marija Cepko, kitur pristatoma kaip Marija Vikina ar Marija Bivikina, sugebėjo nusifilmuoti 6 skirtinguose reportažuose ir apsimesti 6 skirtingomis moterimis.“ Bene ciniškiausias Rusijos propagandos mašinos sukurtas melas apie tariamą ukrainiečių žvėriškumą – legenda apie Sloviansko mieste Ukrainos kariškių nukryžiuotą berniuką. [„liudytoja pasakoja“]: „Miesto centre, Lenino aikštėje, ten, kur miesto savivaldybė ir tai vienintelė aikštė, kur galima suvaryti visus žmones. Surinko moteris, senukus ir įvykdė parodomąją bausmę. Paėmė trejų metų vaiką, berniuką, ir, kaip Jėzų, prikalė prie lentos. Vienas kariškis kalė, kiti du – laikė. Ir viskas vyko motinai matant. Ir motiną vertė žiūrėti kaip vaikas plūsta kraujais. Vaikas kankinosi, buvo neįmanoma žiūrėti, žmonėms prarasdavo sąmonę. Kai vaikas numirė, prasikankinęs pusantros valandos, jo mamą be sąmonės pririšo prie tanko ir taip valkiojo aplinkui aikštę.“ Tam, kad suprastum, jog šis reportažas yra visiškas melas, užtenka nuvažiuoti į patį Slovianską ir pasikalbėti su šalia centrinės aikštės gyvenančiomis, viską matančiomis ir viską žinančiomis bobutėmis. Tai ir padarė Rusijos laikraščio „Novaja Gazieta“ žurnalistas Jievgienijus Feldmanas. [viską žinančiosi matančios bobutės, sėdinčios miesto centre, atsako į žurnalisto pateiktus klausimus :D]: „nieko panašaus negirdėjome ir vargu ar taip įvyko. Mes nebuvom ir negirdėjom. Apie tokį įvykį juk visas miestas kalbėtų. Mes gi čia netoliese gyvenam. Visa apylinkė žinotų.“ [Ukrainos žurnalistė]: „Pirmiausia, Slovianske nėra Lenino aikštės. Antra, ten išvis nėra tokios aikštės, kur tilptų keli tūkstančiai žmonių kaip kad pasakoja ta moteris. Trečia, šiais laikais visi žmonės vaikšto su mobiliaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais. Tokį įvykį kas nors būtinai būtų nufilmavęs ir įkėlęs į internetą. Ir, galiausiai, mūsų pagalininkams  pavyko išsiaiškinti, kad ta moteris, kuri neva buvo šio įvykio liudininkė, pasirodo, ji niekada negyveno Slovianske. Ji gyveno Kijevo apskrityje.“

Amerikiečių žurnalistė, Elizabeth , Rusijos žiniasklaidoje vykdomą melo kampaniją teko stebėti iš vidaus ir netgi būti jos dalimi. Daugiau kaip dvejus metus Elizabeth dirbo viename aktyviausių pasaulinių Kremliaus propagandos ruporų, naujienų tarnyboje „Russia Today“. [Elizabeth Wahl]: „Asmeniškai aš negaliu būti televizijos tarnybos, kuri yra finansuojama Rusijos vyriausybės ir kuri dirba tam, kad pateisintų Putino veiksmus. Aš didžiuojuosi, kad esu amerikietė ir tikiu, kad žurnalistai turi skleisti tiesą. Štai kodėl po šios laidos aš pasitraukiu iš pareigų.“ [Elizabeth]: „Kodėl aš pasitraukiau? Nes buvau įsitikinusi, kad Ukraina tapo paskutiniu lašu ne tik kanalui Russia Today, bet ir visai Rusijos žiniasklaidai. Žiniasklaidai, kuri virto propagandos mašina ir yra naudojama ne šiai dezinformacijai skleisti, bet kaip ginklas kariniame konflikte. Juk jeigu jums pavyksta priversti žmones mąstyti taip kaip jums reikia, tai jums reikia mažiau ginklų, jums reikia mažiau tankų ir būtent taip šis kanalas buvo naudojamas – kaip ginklas tikrame kare.“ Pastaruosius metus, praėjus po viešo atsistatydinimo, Elizabeth Wahl praleido aktyviai skleisdama žinią apie Kremliaus propagandos metodus, tikslus ir svarbiausius taikinius. Žurnalistė taip pat buvo pakviesta kaip liudytoja į JAV kongreso užsienio reikalų komiteto posėdį, skirtą kovai su Rusijos propaganda. [Elizabeth]: „Tai – rimta problema. Ir, svarbiausia, kad tai veikia. Ji dominuoja diskusijose, internete, forumuose, twitteryje, socialiniuose tinkluose.“ Posėdžio metu komiteto primininkas, Edas Royce‘as, be kita ko konstatavo, kad vienas iš svarbių Kremliaus propagandos taikinių yra ir Baltijos regionas. [Royce‘as]: „Ši Rusijos propaganda turi galimybę destabilizuoti NATO valstybes, o tai atsilieptų mūsų saugumo įsipareigojimams, ypač, jei turėsime galvoje tai, kas vyksta Baltijos šalyse.“ [Elizabeth]: „Ir ta žinia yra labai aktyviai skleidžiama, ypač Baltijos valstybėse, kur yra didelė dalis rusakalbių gyventojų, kad Rusija ateis jų gelbėti, kad Rusija ateis palaikyti taikos ir gelbės juos nuo visokiausių pavojų, o aš iš savo patirties galiu pati jus patikinti, kad tie pavojai, žinoma, yra išgavoti ir bet kur, kur siekia Rusijos žiniasklaida, jie bando kiršinti. Jie bando kiršinti: Ameriką su Europa, jie bando kiršinti politikus ir ten, kur gyvena daug rusakalbių, jie bando juos sukiršinti su likusia visuomenės dalimis. Šalyse, kuriose žmonės žiūri rusišką televiziją, kuriose žmonės yra kultūriškai priklausomi nuo Rusijos, jie nuolat girdi tą pačią žinią, kad jie yra pavojuje ir kad Rusija ateis jų ginti.“

2014- ųjų pabaigoje Vladimiras Putinas pasirašė naują Rusijos karinę doktriną, kurioje Kremlius numato sau teisę panaudoti karines pajėgas už Rusijos ribų, jeigu užsienio valstybės kiltų grėsmė Rusijos piliečių ir tautiečių gyvybei. Rusijos vyriausybės tiesiogiai leidžiamas laikraštis „Rasiskaja Gazieta“, suskubo pranešti, kad labiausiai naująja karine doktrina apsidžiaugė Baltijos valstybėse neva nacionalistų priespaudoje gyvenantys vietiniai rusai: „Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje gyvenantys rusai džiaugsmingai pasitiko naująją Rusijos karinę doktriną, tikėdamiesi, kad ji atvėsins šalis valdančių nacionalistų militaristines nuotaikas.“

Kaip tik tuo metu vėl pradėtos kurti legendos, kad rusų teisės Baltijos valstybėse yra ne šiaip pažeidinėjamos: vietinius rusus čia tiesiog naikina atgimstantys fašistai.

Rusijos naujienų agentūros visiškai rimtai platina pranešimus apie tai, kad Latvijoje planuojama steigti koncentracijos stovyklas, kur prievarta bus įkurdinti rusakalbiai šalies gyventojai.

Į propagandos sūkurį įtraukti ir vaikai. Net keli valstybiniai Rusijos televizijos kanalai pranešė, kad Lietuvos specialiosios tarnybos neva grobia rusų vaikus ir taip prievartauja jų tėvus kolaboruoti. [Rusijos žiniasklaida]: „Lietuva įkaitais laiko 6 vaikus iš Rusijos. Policija sulaikė jų globėjus ir, grasindama kalėjimu, bandė priversti juos dirbti vietos specialiosioms tarnyboms. Vėliau suimtieji buvo paleisti, tačiau pagrobti vaikai taip ir nebuvo gražinti.“

Netgi Rusijos politikai, tokie kaip Valstybės Dūmos Deputatas Jevgenijus Fiodorovas, atvirai gąsdina, kad Baltijos šalyse gyvenantys rusai jau visai netrukus bus pradėti šaudyti tiesiog gatvėse. [Garbusis Ponas, Valstybės Dūmos Deputatas, Jevgenijus Fiodorovas, kalba štai ką]: „Jei tai būtų įvykę prieš 50 metų, tai tie 350 000 žmonių būtų išvesti į aikštę ir sušaudyti, ir rusų problema būtų buvusi išspręsta. Šiandien to daryti negalima. Na kažkur galima: Sirijoje ar Libijoje, bet Europoje – negalima. Pasakysiu jums kaip politikas – kol kas negalima. Praeis kiek laiko ir žmonės pradės žudyti. Kai amerikiečiai sukurs čia kitą logiką, kai po Sirijos jie užpuls Rusiją, tai nuo tos akimirkos tų žmonių padėtis pasikeis.“ [Elizabeth]: „Šis metodas yra charakteringas Rusijos žiniasklaidai. Jeigu ką nors pakartoji gana daug kartų, tai tuomet tu sukuri alternatyvią tikrovę. Ir kuo daugiau kartoji – tuo tikriau tai atrodo, netgi jei tai yra netiesa, netgi jei tai yra labai labai toli nuo tiesos. Tai kelia labai rimtą grėsmę visai žiniasklaidai. Jie laužo visas taisykles ir kuria informacinį chaosą, kuriuo taikiniu yra tekę būti ir man pačiai.“

Rusijos visuomenės veikėjas, Michailas Maglovas, nebijo, kad Lietuvoje jį kas nors ketina sunaikinti. Atvirkščiai, aršus Putino režimo priešininkas dėl iškilusios grėsmės savo gyvybei, pats buvo priverstas bėgti iš Rusijos. Beveik metus praleidęs Vilniuje, Michailas teigia, kad pats asmeniškai įsitikino kaip smarkiai Kremliaus propaganda veikia Baltijos valstybėse gyvenančius rusus. [Michailas Maglovas – Opozicinio Rusijos judėjimo „Solidarumas“ narys]: „Žinoma, poveikis yra. Geriausias pavyzdys – Vilniaus taksistai. Tai žmonės, kurie visą dieną vairuoja automobilį ir klauso radijo, dažniausiai transliuojančio rusų kalba. Būtent iš ten juos pasiekia visos naujienos, kurios informuoja apie jų supratimą apie Rusiją ir apie Lietuvą. Jie mikliai pasuka kalbą apie politiką ir pradeda pasakoti kaip gera gyventi Rusijoje, koks Putinas yra šaunuolis ir kokia bloga yra Lietuvos valdžia ir, žinoma, prezidentė. Kai pradedi su jais diskutuoti, matai, kad propagandos įdiegti šablonai griūva, nes aš jiems sakau: O juk jūs čia galite laisvai dergti valdžią, plūsti prezidentę necenzūriniais žodžiais ir nieko. O Rusijoje už tai sodinama į kalėjimą.“

[Per kažkokį renginį Rusijos propagandos šablonais kalbanti rusė, pasakoja štai ką]: „Rusija, tėvyne, tu man arti savo dvasia. Su tavimi aš galėčiau liūdesiu. Bet jeigu su gyvenimu aš atsisveikinsiu staiga, tavęs, kaip motinos gimtosios, aš gailėsiuos.“ Baltijos šalyse girdimi ir matomi Rusijos televizijos bei radijo kanalai jau daugelį metų stengiasi įtikinti vietinius rusus, kad jų gyvybei gresia mirtinas pavojus, tačiau didžioji dauguma jų nėra nusiteikę strimgalviais pulti Putinui į glėbį. Vis dėlto, ekspertai įspėja, kad net nedidelė grupė priešiškai nusiteikusių rusakalbių, ypač Latvijoje ar Estijoje, gali būti tai, ko reikia, norint pateisinti karinę agresiją. [Aleksander Sytin‘as]: „Baltijos šalyse situacija išvis yra bloga. Ten, nuo praėjusio amžiaus pabaigos nuo vietinių rusų bendruomenių, yra atsiskyrusi grupė, turinti, kaip aš vadinu, „ypatingą savimonę“. Tai ne šiaip etniniai rusai, kuriems patinka gyventi Europoje, tokių, žinoma, yra. Aš kalbu apie žmones, kilusius iš šeimų, kuras sovietmečiu čia sukūrė okupacinės kariuomenės kariškiai, KGB karininkai, sovietinės valdžios šulai. Šiandien jų palikuonys gyvena visiškai kitoje rusiškoje informacinėje erdvėje. Suvokę save kaip rusų pasaulio dalį, o atstovavimą Rusijos interesams laiko savo pagrindine pareiga. Ir, svarbiausia, – jie niekuo neišsiskiria iš kitų: jie moka vietines kalbas, jie dažniausiai yra tų šalių piliečiai, tačiau jų savimonė yra visai kitokia.“

Lietuvoje populiarios grupės „Biplan“ nariai dainuoja puikia lietuvių kalba, nors patys tarp savęs dažniausiai kalba rusiškai. Valstybinių švenčių metu grupės gitaristas Olegas Sejevas, kartu su grupės lyderiu Maksu Melmanu, lankosi Lietuvos rusų mokyklose ir su moksleiviais kalbasi apie valstybę, tautybę bei kitus reikšmingus dalykus. Olegas sako, kad jį stebina kokia didelė dalis vaikų gyvenimą mato per Rusijos propagandos prizmę. [Olegas Sejevas]: „Žinojome, kad mūsų pasaulėžiūra, mūsų požiūris į tėvynę gali šiek tiek skirtis su tais vaikais ir, iš tiesų, taip ir buvo, nes kalbėjome šiek tiek skirtingomis kalbomis. Jie kalbėjo taip, kaip kalba pas juos namuose tėvai, kaip kalba televizorius ir jie galvojo, kad Lietuva tai vos ne fašistų kraštas ir taip toliau. Putinas, reiškiasi, kelia visą Rusiją, kad kovoja su taip vadinama Gayropa, kovoja prieš fašizmą ir kad tai vos ne vienintelė teisi šalis pasaulyje, ir kad ji kovoja su blogiu, o Lietuva yra Amerikos pakalikai, Ukraina yra Amerikos pakalikai ir kad su tuo reikia kovoti. Jie taip galvoja.“ Kad taip galvojantys vaikai ir jaunuoliai būtų ir toliau nukreipiami reikalinga linkme, stengiasi ne tik Rusijos žiniasklaida, bet ir įvairios Lietuvoje veikiančios Rusijos finansuojamos organizacijos. Būtent per jas ideologiškai paruošti rusų kilmės Lietuvos jaunuoliai važiuoja į vadinamąsias kultūrines ir patriotines stovyklas Rusijoje, kuriose kultūra ir patriotiškumas atrodo štai taip.

[Karys aiškina vaikui karo meno]: „Įkvėpk, iškvėpk lėtai ir ramiai. Su trečiu iškvėpimu arba įkvėpimu sulaikyk kvėpavimą ir lėtai spausk gaiduką.“  [tas pats vaikas atsako kokios pramogos patinka jam]: „Futbolas, dažasvydis. Šaudyti tikru ginklu daug įdomiau, nei žaisti kompiuterinius žaidimus.“ [Olegas]: „Manau, kad jeigu ir kažkas vyktų, tai iš jų būtų visai neblogi separatistai ir aš nenustebčiau jeigu jie kažkaip net ir ruošiami... manau tokių nemažai turėtų būti...  Nežinau iš kur tokia tamsa yra, bet galvose labai tamsu.“

[Situacijos imitacija. Mantas Martišius]: „įsivaizduokite. Atsirastų kokių 30 žmonių. Užsibarikaduos jie kažkokioj mokykloj ir sakys: „čia nepriklausoma Visagino Respublika!“ Na, tarkime. Ir išsikels jie kažkokią vėliavą, pavyzdžiui, caro Rusijos vėliavą. Ir ką su jais dabar darytų valdžia? Jeigu valdžia ateis ir juos bandys kažkaip tai barikadas jų išformuot, tai jie priešinsis, mušis... Geriausiu atveju jie pasakytų: „va, matot ką daro! Kokie jie nacionalistai ir fašistai!“ ir panašiai... Blogiausiu atveju gali atsirasti kažkokie gerai apmokyti žmonės, turintys karinį apmokymą, kurie gali provokuoti tam tikrus dalykus ir po to veltis į didesnį konfliktą.“ Vilniaus universiteto docentas, Mantas Martišius, daugiau kaip 10 metų analizuoja Kremliaus pastangas įtraukti Baltijos šalyse gyvenančią rusų bendruomenes į aktyvią antivalstybinę veiklą. Vis dėlto, informacinių karų ekspertas įspėja, kad didžiausią grėsmę šiandien kelia propagandos kanalai nukreipti ne į tautines mažumas, bet bendrai į Baltijos valstybių visuomenes: estus, latvius ir lietuvius. [Mantas Martišius]: „Mes turim paklaust: iš kur tiek daug žmonių žiūrinčių, jeigu pati rusakalbių bendruomenė yra tiktai antroji pagal dydį tautinė mažuma (Po lenkų). Vadinasi, žiūri lietuviai. Tai, be jokios abejonės, daug lietuvių, kurie gyvena toje Rusijos informacinėje erdvėje. Jie perima tuos naratyvus, tą visą istoriją ir jie tuo tiki. Jiems, aišku, kad didžiausias pasaulyje blogis tai Amerika, Europa irgi nori užvaldyti mus, žemes atplėšti ir t.t. Ir kas gali apginti? Tai tik tai Kremlius. Jiems taip atrodo.“

[Aleksander Sytin]: „Lietuvoje padėtis yra kiek kitokia. Nemanau, kad čia reikėtų laukti kokių nors veiksmų iš vietinių rusų pusės. Juolab, kad rusakalbių mažumą čia užgožia Lietuvos lenkai ir santykiai tarp šių dviejų bendruomenių yra sudėtingi. Bet, kadangi Lietuva nuosekliai laikosi antirusiškos pozicijos, o Dalia Grybauskaitė nuolat tokią poziciją išsako, tai čia įmanomi įvairūs scenarijai, dalyvaujant Rusijos kariuomenei ar kitokiai. Natūralu, kad Baltijos šalių gyventojai bijo. Aš irgi bijočiau.“

[Rusijos žiniasklaida]: „2009 – ųjų sausio 16 – oji. Vilnius. Demonstrantų minia juda seimo pastato link. Žmonės reikalauja darbo, duonos, pinigų. Policija spaudžia demonstrantus: naudojamos lazdos ir ašarinės dujos. Kas gi vyksta šiandien Baltijos valstybėse?“

[Rusijos žiniasklaida]: „Europos Sąjungos priespaudoje“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Gili Lietuvos neviltis“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Krizė Europos pakraštyje“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Lietuva praranda instrumentus kovai su krize“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Lietuva paspringo norvegiškom dujom“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Klaipėdos terminalas privertė apsiverkti“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Klaipėdos terminalas – laimi ne Lietuva, o Norvegija“.

Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida iš visų jėgų stengiasi kurti Baltijos šalių kaip žlugusių, ant bado slenksčio atsidūrusių valstybių, įvaizdį. Visi strateginės svarbos projektai, nesutampantys su Rusijos interesais, tokie kaip: NATO plėtra, kariuomenės stiprinimas, euro įvedimas ar energetinio nepriklausomumo užtikrinimas, irgi tampa propagandos taikiniu.     

[Rusijos žiniasklaida]: „Kelio atgal nebėra. Lietuva pareiškė, kad suskystintos dujos iš Norvegijos ir kataro pakeis teikiamas iš Rusijos Gazprom‘o, nors ir kainuos dukart daugiau. Apie spąstus, į kuriuos Lietuva pati save įviliojo.“

[Mantas Martišius]: „... Jeigu tu iš Rusijos sumoki apie 5-6 mlrd. litų už energetinį paketą: dujos, mazutas, nafta, elektra. Mes sumokam tiek. Ir jeigu tampam nepriklausomi, tai Rusija negaus tų pinigų. Tai logika yra labai paprasta: tai geriau čia, Lietuvoje, padaryti kažkokį tai širšalą informacinėje erdvėje, tu (savaime suprantama kalba apie Kremlių) investuosi šiek tiek pinigų per tuos rusiškus kanalus. Galiausiai, nupirksi čia esančius žmones, galbūt, viešųjų ryšių agentūras, kurios sukels tą nepasitenkinimo širšalą. Galbūt, bus išleista pora milijonų eurų, kad ir 10 mln. eurų, tu (tu įvardijama Rusija čia : ) laimėsi“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Baltijos šalys nusivylė Europa“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Baltijos šalys dirba už maistą“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Ekonomikos stebuklas žlugo“.

[Rusijos žiniasklaida]: „Kodėl miršta Baltijos šalys“.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos juodinimo darbas aktyviai vykdomas ne tik Rusijos ir jos kaimynių teritorijose, bet ir visoje Europoje. Pristatant menamą Baltijos šalių politinę ir ekonominę tragediją pasauliui, dažnai pasitelkiami įvairūs abejotinos kompetencijos ekspertai, tokie kaip buvęs Europos Parlamento narys, italas,  Giulietto Chiesa, kuris, iš principo, nieko bendra su Lietuva niekada nėra turėjęs ir net nėra ekonomistas. [Giulietto Chiesa]: „Akivaizdu, kad nepriklausomybės atkūrimo procesai, buvo diktuojami iš Briuselio, iš Europos struktūrų, nekreipiant dėmesio į realią situaciją šalyje. Paprastai tariant, tai buvo klaida, tai buvo siaubinga ekonominė klaida.“

[Elizabeth]: „Rusijos žiniasklaida mėgsta ištraukti faktus iš konteksto ir juos neproporcingai išpūsti. Svarbu, kad atitiktų Kremliaus kuriamą legendą. Todėl teisybe čia niekas nesirūpina. Jie viską specialiai taip supainioja, kad finale faktai virsta paprasčiausiu melu. Ir tai yra propaganda. Ir, iš tiesų, dauguma čia perduodamos informacijos yra melas, nes tiesa čia niekam nerūpi.“

Kremliaus propagandistams reikalingus teiginius Rusijos žiniasklaidai pasakoja ir Lietuvos veikėjai. Vienas iš jų, tai kovotoju su neva Baltijos šalyse klestinčiu fašizmu apsiskelbęs Algirdas Paleckis. Rusijos žiniasklaidoje, ypač, kanale Russia Today, jis yra kviečiamas komentuoti įvairiausius įvykus nuo JAV politikos Sirijoje iki CŽV kalėjimų Lietuvoje. [Algirdas Paleckis]: „Jeigu jie pasakytų visą tiesą, tai turėtų pripažinti, kad JAV ir Lietuvos vyriausybės pamina tas vertybes, kurias pačios propaguoja. Turiu galvoje: demokratiją, įstatymų viršenybę, padorų elgesį su belaisviais.“

Palyginti neseniai Rusijos žiniasklaida atrado ir dar vieną Lietuvos politiką – signatarą Rolandą Paulauską, kurio pasisakymus aktyviai naudoja kaip įrodymą, kad Lietuva žūva okupuota ir nustekenta Europos Sąjungos. [Rolandas Paulauskas]: „Mes įstojome ne į tikrą Europos Sąjungą, o į savo pačių susikurtą pasaką, nes patys nesuvokiame kas iš tiesų mūsų ten laukia. O ten juk jau keletą dešimtmečių yra naikinamos tradicinės vertybės: ryšiai vaikų su tėvais, vyrų su moterimis, ten viskas keičiasi kardinaliai ir tai vyksta ištisus dešimtmečius, o mūsų žmonės nenori tuo patikėti“.

[Mantas Martišius]: „Šitokie žmonės rėkauja, dar kažką daro – kol kas nieko nėra. Kodėl? Nes geopolitinė aplinka pakankamai palanki Lietuvai, bet jeigu kažkas pasikeistų ne nuo Lietuvos valdžios veiksmų, o nuo kažkokių išorinių faktorių: vienu metu atsiranda daug problemų ir tada tokie politikai arba tokie rėksniai, jie prakalbs: „aš gi jums sakiau prieš 10 – 15 metų, kad taip bus“. Jie gali tapti pavojingi ir tada gali sulošti bei, geopolitinės krizės laikotarpiu, būti kaip agentai, kurie pasuks Lietuvos tam tikrą geopolitinį pasirinkimą į kitą pusę“.

Pasukti Lietuvos geopolitinį pasirinkimą į kitą pusę – vienas svarbiausių Kremliaus propagandos uždavinių: bandoma sukurti iliuziją, kad Baltijos valstybėse yra neva susidariusi vos ne revoliucinė situacija ir trūksta vos poros žingsnių, kad žmonių nepasitenkinimas valdžia prasiveržtų riaušėmis ir protestais. [Mikhail Maglov]: „Dauguma tokių pranešimų, tai – 99% melo. Pavyzdžiui, Vilniuje nuo Žalio tilto nukėlė skulptūras. Rusijos 1 –asis kanalas parodė reportažą, kur aiškino, kad tai – išpuolis prieš Rusiją ir kad vilniečiai pasipylė protestuoti prieš nukėlimą, ir net gali prasidėti riaušės. Iš tikrųjų, nieko panašaus nebuvo. Taip, yra tokia nuomonė, kad gal ir nereikėjo nukelti tų skulptūrų, tačiau nieko panašaus į protestus tikrai nebuvo.“ Kadangi dėmesio vertų protestų, tokių 2009 – aisiais, daugiau išprovokuoti nepavyksta, siekiama sukurti tokių protestų iliuziją. Tam Vladimiro Putino režimas pasirinko masiškiausią, demokratiškiausią ir sunkiausiai kontroliuojamą komunikacijos kanalą – Internetą. [Mikhail Maglov]: „2011 – aisiais, kai Rusijoje prasidėjo protestai prieš suklastotus rinkimų rezultatus, visi klastojimo įrodymai pasirodė internete. Čia su jais galėjo visi susipažinti, juos aktyviai platino. Būtent dėl to žmonės ir išėjo į gatves ir valdžia suprato, kad internetas jiems nebepriklauso. Internetas – tai ta vieta, kur piliečiai gali laisvai dalytis informacija, o valdžia negali jo kontroliuoti. Todėl buvo pasirinkta strategija – sunaikinti paskutinę laisvo žodžio tvirtovę. Televizija buvo perimta, spauda buvo perimta, - atėjo laikas perimti ir internetą.“

Trumpai sugrįžkime į incidentą JAV, kur nežinomos interneto jėgos bandė išprovokuoti paniką dėl Luizianos valstijoje neva susprogusios chemijos gamyklos: šimtai pranešimų socialiniuose tinkluose, suklastotos nuotraukos, suklastoti video reportažai, suklastoti pranešimai spaudai, suklastotas CNN interneto puslapis. Tyrėjai tuomet nustatė, kad visos šios informacinės atakos gijos veda į Rusiją (Sankt Peterburgą). Buvo nustatyta ir konkreti vieta, konkretus adresas.

Sankt Peterburgo gyventoja, Liudmila Savčiuk, geriausiai žino, kas vyksta už šių sienų. Ji buvo viena iš nepriklausomų Rusijos žurnalistų, kuriems pavyko čia įsidarbinti ir atskleisti tikrąjį šios įstaigos veiklos pobūdį. [Liudmila Savčiuk – žurnalistė, buvusi interneto „trolių“ fabriko darbuotoja]: „Peterburge, Savuškino gatvėje (55) veikia vadinamasis interneto trolių fabrikas. Tai labai slapta organizacija, kuri, pastaruoju metu, labai pagarsėjo visame pasaulyje. Ten dirba apmokami interneto komentatoriai, kurie rašo įvairiomis kalbomis ir veikia visame pasaulyje. Ten dirba suklastotos žiniasklaidos organizacijos, tokios kaip Federalinė Naujienų Tarnyba, ir ten yra labai daug skyrių ir labai daug veiklų. Jie komentuoja žiniasklaidoje, komentuoja socialiniuose tinkluose: feisbuke ir daug kur kitur. Ten filmuojami video pranešimai, piešiamos karikatūros ir kuriamas bet koks turinys, tinkantis internetui.“ Nepriklausomi Rusijos žurnalistai nustatė, kad vien Peterburgo interneto trolių fabrike dirba keli šimtai darbuotojų, kuriems mokami solidūs atlyginimai. Per dieną čia parašoma tūkstančiai komentarų ir šimtai įrašų socialiniuose tinkluose. Kiekvieną dieną darbuotojai gauna technines užduotis, kuriose surašyta kokias temas ir kokia kryptimi reikia komentuoti. Štai žurnalistų iš trolių fabriko išnešta techninė užduotis su nurodymais kokias tezes internete riekia platinti apie Europos Sąjungą: „Europos Sąjunga yra valdoma amerikiečių, todėl negali sugyventi su Rusija. (...) Europa gailisi pradėjusi sankcijų karą – dėl to kenčia jos ekonomika. (...) Europos Sąjunga byra į gabalus. Ar tikrai ten gyventi taip jau gera? (...) Europiečiai nesugeba mąstyti savo galva, todėl klauso nurodymų iš už vandenyno. (...) Europos Sąjunga negali nurodinėti Rusijai, ką jai daryti – jie nuo mūsų smarkiai atsilieka.“ [Liudmila Savčiuk]: „Per visą dieną troliai, dar vadinami Kremliaus robotais, gauna vis naujų užduočių: tinklaraštininkai gauna po kelias užduotis per dieną. Juk atsiranda vis naujų žinių ir jas reikia atitinkamai pateikti: užpildyti visą internetą tokiais vertinimais, kokius diktuoja Kremlius. Ir jie tai daro visas 12 savo darbo valandų. Žmonės, atsakingi už žiniasklaidos pranešimų komentavimą nuolat gauna nuorodų į straipsnius ir nurodymų kaip juos reikia komentuoti“.

Aiškiausiai Kremliaus samdomų interneto trolių darbas atsiskleidė kitą dieną po Rusijos opozicijos lyderio, Boriso Nemcovo, nužudymo. Kai dešimtys tūkstančių maskviečių žygiavo per miestą pagerbdami bene svarbiausio Putino priešininko atminimą, Kremliaus kontroliuojamas trolių fabrikas savo darbuotojams pateikė štai tokias užduotis: „Techninė užduotis. Vasario 28 – oji. Pagrindinė mintis – formuojame nuomonę, kad prie Rusijos opozicijos lyderio nužudymo gali būti prisidėję Ukrainos oligarchai. Nemcovo nužudymas gali būti susijęs su Minsko sutarties įgyvendinimu ir galimu Rusijos bei Ukrainos bendradarbiavimu. “

Tą pačią dieną Rusijos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose bei tinklaraščiuose pradedama koordinuota informacinė ataka tiksliai įgyvendinanti šią užduotį. [Rusijos samdomų interneto trolių veiklos rezultatai internete]: „yra tokia hipotezė, kad Borisą Nemcovą nužudė ukrainiečių oligarchai (...) Man, atrodo, kad per mažai dėmesio yra skiriama versijai, kad Nemcovą nužudė Ukrainos oligarchai. Šita versija yra labai įtikinama ir turi būti ištirta. (...) Gerai informuoti teisėtvarkos šaltiniai teigia, kad Nemcovas galėjo būti nužudytas Ukrainos oligarchų nurodymu už tai, kad neįvykdė užsakymo destabilizuoti padėtį Rusijoje“.  

[Liudmila Savčiuk]: „Tą dieną, kai nužudė Nemcovą, aš buvau „fabrike“, Savuškino 55. Turėjau dirbti prie socialinių tinklų, tačiau tą dieną visiems liepė komentuoti žiniasklaidos pranešimus ir formuoti nuomonę, kad Nemcovas pats nusižudė, kad atsidurtų dėmesio centre, kad jį nužudė amerikiečiai, kad jį nužudė ukrainiečiai, kad jį nužudė savi tik tam, kad apjuodintų Rusijos valdžią ir taip toliau. Visais kanalais prie visų naujienų buvo rašomi šimtai tūkstančių užsakytų komentarų.“

[Žana Nemcova]: „Interneto trolių užduotis – skleisti dezinformaciją. Kaip tik dėl to buvo sąmoningai skelbiama tiek daug melagingų mano tėčio nužudymo versijų: buvo kaltinami ukrainiečiai, opozicija ir daugelis tuo tikėjo. Buvo siekiama atitraukti visuomenės dėmesį, kad žmonės nesužinotų tiesos, kad pasimestų šitoje didžiulėje informacinėje erdvėje, kad jie nežinotų, kas yra tiesa, o kas – melas. Būtent tai ir yra interneto trolių užduotis“.

O štai dar vienas žurnalistų iš Sankt Peterburgo trolių fabriko išneštas dokumentas. Nurodymas kaip laikytis konspiracijos sąlygų ir kurti įvairius suklastotus puslapius socialiniuose tinkluose.

1.       Kuriame įvairius puslapius, skirtus įvairiems psichotipams. Panašių psichotipų grupes jungiame vieną su kita.

2.       Puslapius pildome turiniu, neturinčiu politinio atspalvio.

3.       Per puslapius bandome megzti ryšį su tikrais vartotojais.

4.       Pradedame politizuotos informacijos įkėlimą – ne daugiau kaip 10% nuo bendro turinio.

Kaip tik po šio dokumento pasirodymo, prorusiškos paskyros Lietuvoje pradeda maskuotis po įvairiais nekaltais pavadinimais (fecabook‘e), tokiais kaip: „Bendrijos. Info“; „Top 10 filmų klaidų“; „Gyvenimo kritika“; „Istorijos paslaptys“; „Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė.“ Ir netgi „Pamatyk kaip keturiolikametis australas išspardė Bieberiui šikną“ ... Iš pradžių čia skelbiamos visiškai nekaltas turinys,tačiau puslapiams pritraukus kritinę masę skaitytojų, turinio pobūdis keičiasi radikaliai.

[Liudmila Savčiuk]: „Jų pagrindinė užduotis – kuo geriau apsimesti paprastu eiliniu žmogumi. Kurdami paskyras internete, jie gali kalbėti ir savo vardu, bet dažniausiai yra išgalvojamas personažas: berniukas ar namų šeimininkė, ar mergaitė, ar barzdotas dėdulė. Svarbiausia – sudaryti iliuziją, kad rašo paprastas eilinis pilietis. Taip pat svarbu kuo geriau užmaskuoti politinį veiklos pobūdį. Tada jie į savo paskyrą prideda visokių įdomių faktų, paveikslėlių, katinukų, muzikos... Po to, nepastebimai tarp kitos medžiagos pradeda atsirasti kitokio pobūdžio informacijos, parašytos labai asmeniniu stiliumi. Pavyzdžiui: „štai, buvau kine. Žiūrėjau amerikiečius ir pagalvojau kokie gi amerikiečiai yra išsigimėliai, nes ten leidžiama nešiotis ginklą ir netrukus jie vieni kitus iššaudys.“ Čia tik kaip pavyzdys“.

Atviros ir suklastotos rusų propagandistų paskyros socialiniuose tinkluose, pritraukia dešimtis tūkstančių gerbėjų ir kasdien pasiekia po keliolika tūkstančių skaitytojų. Tačiau masiškiausio propagandinės armijos antplūdžio sulaukia Lietuvos naujienų portalai kur prie kiekvieno svarbesnio straipsnio užverda interneto komentatorių batalijos.

Ekspertai nekartą įrodė, kad dauguma Lietuvos valstybę dergiančių komentarų yra dalis koordinuotos informacinės atakos, kurią vykdo atlyginimą iš Kremliaus gaunantys žmonės. Geras pavyzdys – štai šis straipsnis apie Lietuvos specialiųjų pajėgų būrio „Aitvaras“ veiklą Afganistane. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia dominuoja neigiami komentarai: „Pagarba Afganistano liaudžiai, kad išvaro okupantus ir parsidavėlius, kurie ten vyko tik žudyti ir kiršinti vietinių žmonių“; „Ne toks pavadinimas. Turėtų būti Amerikos batų valytojų komanda bėga iš Afganistano.“; „Kažkaip nesiriša su jokia pagarba. Tai asmenys, dirbę kruviną darbą svetimoje valstybėje: žudė jos gyventojus, kurie nesutiko su jankių primesta santvarka [ir vis dėlto, šiame dokumentiniame filme, nors ir yra rodomas šis komentaras, tačiau viso jo neįgarsina. O toliau skamba štai taip]. Man tai lygu kaip Sokolovo smogikai žudė mūsų miško brolius, kurie nesutiko su ruskių tvarka. Taip, kad čia girtis, kad ten per 13 metų paliko našlaičiais tūkstančius vaikų tikrai nematau jokios garbės“.

Iš 613 po straipsniu paliktų komentarų, daugiau kaip 60 % yra neigiami. Tačiau išanalizavus adresus iš kurių jie rašyti, matosi, kad daugiau nei trečdalis neigiamų komentarų buvo parašyta vos iš 4 kompiuterių.

[Liudmila Savčiuk]: „Aš pati stebėjau, kai spaudoje pasirodydavo straipsnių apie tai, kad Baltijos šalyse veikia interneto troliai. Patys troliai iškart mesdavosi komentuoti, kad tai viskas netiesa, kad visi meluoja ir t.t., nors iš tiesų patys meluodavo. Ir jeigu koks Baltijos šalių politikas aštriau pasisako arba kritikuoja Rusijos politiką, žinoma, iškart užpuolami interneto trolių. Todėl, kai Lietuvos prezidentė pavadino Rusiją teroristine valstybe, visiškai tiksliai galiu pasakyti, kad tokius pranešimus komentavo troliai ir dirbo jie įvairiomis kalbomis.“

Viešųjų ryšių specialistas, Karolis Žukauskas, nusprendė patikrinti ar lengva Lietuvos internete surinkti armiją apmokamų komentatorių, kurie už pinigus, lietuvių kalba skleistų propagandą interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose.[Karolis Žukauskas]: „tiesiog pabandžiau pažiūrėti kaip greitai įmanoma surinkti tam tikrą kiekį žmonių, kurie dirbtų už kapeikas ir rašytų neigiamus komentarus. Tai facebook‘e tiesiog susikūriau profilį netikru vardu, rusišku vardu, rusiška vėliava: viską tiesmukai, bukai su pačiais pigiausiais metodais ir neinvestuodamas į tai daug laiko. Prisidėjau draugų, matydamas, kurie komentuoja į tą pusę, kuri norėčiau užkabinti, išsiunčiau visiem pasiūlymą žinute tiesmuką, kad yra viena organizacija (nesakydamas kas), kuri norėtų mokėti pinigus už komentarus, šmeižiančius Lietuvą arba kalbančius kritiškai apie Lietuvą.“ Eksperimento rezultatai: vos per vieną dieną Karoliui pavyko surinkti 6 žmones, kurie už pinigus buvo pasiryžę šmeižti Lietuvą internete, o 3 iš jų netgi iškart atsiuntė savo komentarų pavyzdžius. Būsimieji interneto troliai suabejojo tik išgirdę, kad atlyginimas bus mokamas rubliais. Jiems labiau prie širdies buvo litai ir eurai. Karolio Žukausko išvada – turint laiko ir pinigų, Lietuvoje surinkti propagandinę armiją yra labai lengva. [Karolio Žukausko]: „Iš tikrųjų, lengva, nes jų ir taip yra. Aš skirstyčiau į dvi dalis: Tai idėjiniai komentatoriai, kurie, gali būti, kad nieko bendra neturi su Rusija ir yra grynakraujai lietuviai, kurie nepatenkinti galbūt dabartine valdžia, galbūt jaučia nostalgiją buvusiai santvarkai. Kitas dalykas idėjiniai ir spaudžiami. Tokių, manau, yra, kurie kažkuria forma gauna atlygį už tuos komentarus. Jeigu daroma aktyviai ir sistemiškai, tai, manau, kad nemažą komentatorių armiją galima surinkti tikrai lengvai.“

Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, internete geriau pažystamas kaip Rokiškis Rabinovičius, yra vienas aktyviausių Kremliaus trolių medžiotojų. Jis koordinuoja keletą grupių aktyvistų, kurie stebi įtartiną veiklą internete ir praneša apie tikėtinus propagandinės armijos veiksmus. [Rokiškis Rabinovičius]: „Aš taip spėju, kad profesionaliai dirbančių Lietuvoje gali būti kelios dešimtys žmonių. Dar kažkiek tai prisideda žmonių, kurie dirba visai ne Lietuvoje, o dalis - Rusijoje, o kita dalis – kitose šalyse. Dar tam tikra dalis patys nepastebėdami prisijungia: tampa tarsi savanoriais, dirbančiais nemokamai ir galvojančiais, kad jie dirba dėl idėjos, nors jie, pavyzdžiui, medžiagą gauna iš kažkokių tai spec. tarnybų ir jie patys nesupranta, kad gauna iš specialiųjų tarnybų. Jeigu imant visus tuos aktyviai besireiškiančius socialiniuose tinkluose, tai jų bus tūkstančiai. Jeigu bandysime įvertinti kiek jų gauna pinigus už propagandos skleidimą, tai, turbūt, jų bus daug mažiau: dešimtys, (gal) šimtai“. Nuosekliai stebėdamas Lietuvos interneto erdvę, Ričardas Savukynas nustatė, kad pastaruoju metu komentarus interneto portaluose vis dažniau rašo nebe žmonės, o kompiuterinės programos, vadinamieji botai. Štai kaip jos dirba [Ričardas S./ Rabinovičius]: „Tarkime, mes galime sudaryti lentelę iš trijų rūšių žodžių. Pavyzdžiui, pirmame stulpelyje bus: Kubilius, Landsbergis, Šimašius. Antrame bus: pardavė, prakniso, sužlugdė. Trečiame stulpelyje bus: Lietuvą , Tėvynę, mūsų šalį, ir t.t.

Ir imam atsitiktinius žodžius iš pirmo, antro ir trečio stulpelių. Vieną kartą gaunasi: Landsbergis pardavė Lietuvą; kitą kartą: Šimašius sužlugdė šalį; trečia kartą: Kubilius išdavė tėvynę ir panašiai. Mes tiesiog generuojam: tų variantų prigeneruot galima labai daug jeigu mes įrašom 20 žodžių į pirmą, 20 – į antrą ir 20 - į trečią, tai čia jau gausis tūkstančių tūkstančiai skirtingų sakinių. Kiekvieną kartą sakinys rašomas vis kitaip, ir, atrodo, kad čia rašo tikras žmogus, nes jis kiekvieną kartą parašo kitokį sakinį“. Tokia situacija puikiai pažįstama Ukrainos žurnalistams, kurie, su Rusijos propaganda kovoja jau ne įtemptos taikos, o tikro karo sąlygomis. Jų teigimu – viskas, ką Kremlius informacinė armija šiandien daro Lietuvoje, buvo padaryta ir Ukrainoje, turint tikslą: palengvinti šalies teritorijos užgrobimą. [Tetjana Matyčak – stopfake.org vyriausioji redaktorė.]: „Kai jūs kalbate apie tokius veiksmus, tai man atrodo, kad kalbama apie Ukrainą, nes Ukrainoje viskas vyko ir vyksta taip pat. O tikslas, mano supratimu, yra labai aiškus: tai Rusijos imperijos atkūrimas užgrobiant naujas teritorijas. Yra tikslas atitraukti Rusijos žmones nuo minčių apie skurdą, apie tai, kad jie gyvena daug blogiau nei europiečiai ir todėl jiems būtina nuolatos demonstruoti, kad jie yra didinga užkariautojų ir išvaduotojų tauta. Ir tokie veiksmai būtent ir skirti šiam tikslui pasiekti“.

[Karolis Zikaras - istorikas]: „Tas tikslas dar siekiams ir kitomis priemonėmis. Tiesiog yra bandoma diskredituoti pati valstybės idėja ta prasme, kad jos visai neverta ginti ir čia irgi yra labai daug pavyzdžių žmonėms įdiegiant tai, jog mūsų valstybė yra menka, kad ji neva visai nesirūpina mūsų žmonėmis, netgi kvestionuojami yra istoriniai dalykai, kurie yra labai svarbūs bet kokios valstybės ideologijai. Tai šiais būdais yra bandoma palaužti valią priešintis“. Siekdama palaužti Baltijos valstybių valią priešintis, Rusijos propaganda užsimojo iš vis paneigti jų teisę egzistuoti. Štai grupė Rusijos Dūmos deputatų kreipėsi į šalies generalinę prokuratūrą reikalaudama paskelbti Baltijos šalių nepriklausomybės nuo Sovietų sąjungos pripažinimą ne tik negaliojančiu, bet ir nusikalstamu. Ir nors galiausiai prokuratūra atsisakė šiuo klausimu kelti bylą, Lietuvos istorikai tikina, kad tai yra tik metodiško Baltijos šalių valstybingumo neigimo proceso dalis. Rusijos politikų užsakytą ir propagandos kanalais vykdomą istorijos falsifikavimo procesą, karo istorikas, profesorius, Valdas Rakutis, atidžiai stebi jau daugelį metų. Jis teigia, kad kaimyninių valstybių teritorijų užgrobimas yra natūrali, istoriškai susiklosčiusi Rusijos valstybės identiteto dalis. [Valdas Rakutis – profesorius, istorikas] „Aš manyčiau, jog Rusija laikosi ištikimai savo senos doktrinos, kad reikia kaip įmanoma labiau plėstis, nes, plėtros metu, ši valstybė gyvena normaliai ir jei pasižiūrėtume į jiems „šventas temas“, tai pamatytume, kad dažnai tai yra susiję su valstybės plėtra: ar tai būtų karai su turkais, ar tai būtų, sakykim, karai su kokiais „vakarų blogiečiais“ (švedais, vokiečiais) ar panašiai, tai būtent ta plėtra ir yra jiems aukso laikas į ką jie orientuojasi. Taigi, Rusija be plėtros, be ekspansijos, ji labai prastai jaučiasi ir to reikia, tos ekspansijos riekia dėl to, kad jie galėtų ramiai egzistuoti ir vystytis. Tai yra agresyvi valstybė savo prigimtimi.“

[Ištrauka iš interneto filmo „Aš – rusų okupantas“]: „Sveiki. Aš rusų okupantas. Tai mano profesija. Taip susiklostė istorija. Aš okupavau Baltijos šalis. Jų sodybas aš užstačiau gamyklomis ir elektrinėmis. Čia gamino aukščiausiosios kokybės buitinę techniką ir automobilius, šios šalys garsėjo kvepalais ir balzamais. Manęs paprašė iš ten išeiti. Dabar ten gamina tik šprotus, o dalis gyventojų valo klozetus Europoje“.

Jau daugelį metų Baltijos šalių okupacijos neigimas yra tapęs oficialia Rusijos užsienio politikos kryptimi. Lietuvą kaip valstybę siekiama išvis ištrinti iš istorijos dar pradedant nuo viduramžių. Šioms pastangoms vadovauja naujojo Rusijos imperializmo ideologijos tėvas, - filosofas Aleksandras Duginas, - teigiantis, kad Lietuva visada buvo neatsiejama rusų tautos ir Rusijos valstybės dalis. [kalba Aleksandras Duginas]: „Nugalėjus ordą, III – ame Rusijos etape, atsiranda ne viena Rusija, mūsų, Maskvos Rusija, o dvi. Dar viena, kita Rusija, tai Lietuvos Rusia“. Jau daugelį metų Rusijos istorikai siekia įrodyti, kad Lietuva visada buvo stačiatikiška: jos karalius Mindaugas ir visi didieji kunigaikščiai buvo stačiatikiai ir kalbėjo ne lietuviškai, bet – rusiškai. Esminis tikslas: paneigti šiandieninės Lietuvos teisę į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą ir šiandien užimamą teritoriją. [Štai kaip skamba šiandieninis Rusijos istorijos vadovėlių turinys]: „Šiandien Lietuva - maža valstybė, tačiau, iš tiesų, anais laikais, jokios Lietuvos nebuvo iš viso. Lietuva ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė – tai visiškai skirtingi dalykai, nors, dabartinė Lietuva ir yra įsikūrusi toje teritorijoje“. [Valdas Rakutis – profesorius, istorikas.]: „Na čia jau yra teisiniai argumentai galimai okupacijai. Čia tas dalykas daromas akivaizdžiai ir rusai visąlaik skiria tam pakankamai dėmesio. Tiesiog yra bandoma įrodyti, kad šis kraštas, iš tikrųjų, teisėtai priklauso Rusijai ir tai skirta tiek Rusijos piliečiams, kad jiem rankos nedrebėtų, jei reikės taip daryti (jei reikės okupuoti Lietuvą), tiek nukreipta į mūsų visuomenę, kuri turėtų šilčiau priimti ateinančias jėgas, tiek ir tarptautinėm bendruomenėm, kad lietuviai tai tik tėra tie kiti rusai ir kad čia tėra tik jų vidaus reikalas kaip kad yra pateikiamas Ukrainos karas. Tai, aš manau, kad tą jie kryptingai daro ir, matyt, tikisi kažkada iš to turėti tam tikros naudos.“

Pastaruosius septynerius metus Kremliaus propagandos mašina skina vieną pergalę po kitos: užvaldyta žiniasklaida Rusijoje, užgrobta informacinė erdvė internete, pasėta sumaištis Europoje, sukiršintos visuomenės Baltijos šalyse, pakirstas pasitikėjimas valstybe Lietuvoje. Prireikė dviejų Rusijos inicijuotų karų: užgrobto Krymo ir manevruose nuolatos imituojamo Baltijos šalių užgrobimo, kad Rusijos propagandą pradėtume vertinti kaip realų pavojų – masinio naikinimo ginklą informacinėje agresijoje, kuri, Europos ir mūsų šalies atžvilgiu, vykdoma jau ne vienus metus. [Mikhail Maglov – opozicinio Rusijos judėjimo „Solidarumas“ narys]: „Žinoma, tai yra masinio naikinimo ginklas. Televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės siekia, kad Rusijoje gyvenantis žmogus nesirūpintų tuo, kas vyksta šioje šalyje. Siekiama žmogui sukelti agresiją kaimynų ar kitų šalių atžvilgiu. Siekiama, kad žmogus nuolatos gyventų patriotinio svaigulio būsenoje. Atitinkamai, visa informacija yra pateikiama taip, kad žmonės mąstytų labai primityviomis schemomis, siekiama sužadinti ne teigiamas, o neigiamas emocijas: pyktį, pavydą, neapykantą“.  [Valdas Rakutis]: „Galime tikėtis viso ko blogiausio. Šitoje vietoje nereikėtų turėti jokių iliuzijų. Jeigu tik jiems leis Tarptautinė aplinka, tai, akivaizdu, jie čia tikrai bandys pasiimti šitas žemes. Per visu Putino valdymo metus apie tai yra šnekama. Taip kad į tai reikia žiūrėti kaip į labai aiškia informacinę agresiją ir su ja reikia rimtai kovoti bei skirti tam resursus: ne tik šnekėti pagavus vieną kitą istoriką, bet reikia skirti valstybinius resursus, nes tai yra mūsų šiandieninė kova už išlikimą, tai, kas mums šventa, tai kova dėl laisvės. Visa tai vyksta dabar“. [Aleksandras Duginas]: „Rusija laukia naujo pasaulio padalijimo. Jeigu Jungtinėms Valstijoms kas nors nutiktų, mes Baltijos šalis okupuosime iš naujo. Vienaip ar kitaip. Švelniai arba žiauriai. “