Citatos

Būties filosofija

• Tai retos ir tik kraštutinėmis pastangomis išlaikomos dvasinės akimirkos, kurios ir įprasmina mūsų buvimą pasaulyje.
• Žmogaus žvilgsnis pasmerktas beviltiškai klaidžioti neišmatuojamo fizinio pasaulio dykynėje.
• Būties atskleidimui reikia būti gyvu, mąstančiu, asmenišku žmogumi.
• Būties suvokimas pakeičia žmogų, tarsi išplėšia jį iš beprasmio empirinės kasdienybės chaoso, tuo pačiu ir įprasmina patį žmogaus gyvenimą.
• Žmogaus asmenybės formavimasis visuomet liks nepaaiškinama, racionaliai neatskleidžiama paslaptis. Istorijos į dėsnius negalima suvesti taip pat.
• Nuo seniausių laikų pagrindinis filosofinis klausimas: kodėl apskritai "yra šis tas, o ne niekas"? Kas yra to priežastis? Kas laiko šį "yra"? Ką reiškia "būti"?
• Būtis ne daiktas, vadinasi ne būtybė. Taigi jei daiktai juntami, tai būtis tik mąstoma. Jei būtybių pasaulyje egzistuoja atsiradimas ir išnykimas, tai būtis yra nekintamybė. Jei būtybės juda ir veikia, tai būtis yra neveiki, vadinasi, amžinoji rimtis.
• Yra mąstymas apie "kažką" ir yra mąstymas pats kaip toks. Mąstymas apie kažką bendriausia prasme visuomet yra vaizdinys. Descartesas teigė, kad kuomet mes galvojame akivaizdžiai daiktiškai, tai dar nėra mąstymas. Grynas mąstymas - tai mąstymas apie patį mąstymą, kuomet mintis mąsto pati save. Vėliau Heideggeris apie tai sakė: "TAM, KAD GALĖČIAU KĄ NORS PASAKYTI, IŠ PRADŽIŲ KLAUSYTI IR GIRDĖTI VIDINĘ TYLĄ, IŠ KURIOS GIMSTA ŽODŽIAI. JEI AŠ TURIU Į KĄ SAVY ĮSIKLAUSYTI, TAI TURIU IR KĄ PASAKUTI. TIKRAS KALBĖJIMAS - TARIMAS, O NE PLEPĖJIMAS. Tik tuomet, kai aš galiu štai tokiu būdu mąstyti, suvokti kokius nors dalykus, galvoti apie savo suvokimą ir apie tai, kaip aš mąstau, ir todėl ne tiesiog žinoti kažką, o suprasti, sąmoningai turėti tą supratimą kaip aiškų, gryną - tik tuomet aš tikrai būvu, tik tuomet esu būtyje."
• Daiktinės minties produktas - žinios. Grynosios - supratimas. Visa vakarų filosofijos istorija ir yra nesibaigiančios pastangos suvokti būtį ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę.
• Mūsų žinios apie visatą nuolat auga. Bet žinios apie būtį - nedidėja.
• Būties suvokimas nėra būtinas mūsų biologiniam išlikimui ar gyvenimiškų reikmių tenkinimui.
• Pasak Einšteino, moksle dirba trijų rūšių žmonės ir vienos rūšies yra tie, kurių netenkina buities monotonija ir kasdieninių poreikių bei siekių banalumas. Šia prasme visų mūsų gyvenimas lėkštas ir nevykęs. Ir kai žmogų apima kasdieninio bergždumo jausmas, jis eina į mokslą. Užsiėmimas mokslu tarsi išplėšia iš stichinio kasdieninio gyvenimo srauto, tarsi nutraukia nereikalingus ir apmaudžius buitinius ryšius.
• Bet dar didesniu laipsniu tai pasakytina apie metafiziką, filosofavimą kaip gyvenimo būdą. Tai bandymas gyventi grynu mąstymu, o ne karjeros, praturtėjimo ar panašios naudos siekiais. Tai pastangos suvokti galutinius pasaulio pagrindus, įprasminti žmogiškąją egzistenciją.
• Sokratas: "žinau, kad nieko nežinau". Žinojimas apie nežinojimą ir yra pats giliausias žinojimas. Jis gimsta iš vidinio apmąstymo. Tai savo sąmonės žinojimas, savo mąstymo suvokimas, pastangos išlikti savo būtiškumo pilnatvėje, tai ir yra mąstymas grynuoju savo pavidalu.

Minčių kratinys

• Yra žmonių, iš kurių negalima tikėtis, kad apsiavę vieną batą, apsiaus ir kitą.
• Kiek daug žmogui reikia sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia
• Truputis mokslo atitolina nuo Dievo, daug - vėl į Jį atveda.
• Tam, kuris turi tikėjimą, nereikia jokių Dievo įrodymų. Tam, kuris jo neturi, įrodymų visada bus per mažai.
• Ar liūdnesnio kas būt galėtų.
  Už likimą žmogaus šioj nakty.
  Jo gyvenimas toks ilgas ir lėtas,
  O mirtis - nelaukta ir staigi.
• Kuo daugiau planuosi, tuo mažiau turėsi galimybių mėgautis pačiu gyvenimu.
• Gyvenimas - realybė be trintuko.
• Visada žiūrėk į šviesią gyvenimo pusę. Jeigu nėra šviesios pusės, palauk, kol pašvies saulė.
• Be kryptingų ir ryžtingų veiksmų nebus nuostabių pasiekimų.
• Tas, kuris bijo nesėkmės, varžo savo veiklą. Nesėkmė - proga viską pradėti iš naujo, tik daug sumaniau.
• Nepasitikėdamas savimi - dvigubai pralaimi gyvenimo lenktynes. Pasitikėdamas - laimi dar nepradėjęs lenktyniauti.
• Siekiant tikslo atkaklumas yra svarbiau už sėkmę.
• Tyliai ir ramiai charakteris neugdomas. Tik išbandymai ir kančios stiprina sielą, plečia akiratį, įžiebia garbės troškimą ir skatina siekti sėkmės.
• Didelis, bet ne pats didžiausias protas, kartu su didžiuliu užsispyrimu pasiekia daug reikšmingesnių aukštumų, nei pats giliausias protas su kiek mažesniu užsispyrimu.
• Mūsų didžiausias triumfas - ne tai, kad niekada nekrentame, o tai, kad kiekvieną kartą atsistojame iš naujo.
• Atkaklumas - tai 19 nesėkmių ir sėkmė, bandant 20 - ąjį kartą.
• Ryžtingumas ir valia dažnai suteikia silpnam protui pranašumo prieš stipresnį.
• Gerbk tuos, kurie bandė atlikti didžius darbus, net ir jei jiems tai nepavyko.
• Esti reginys, didesnis už dangų, tasai reginys - tai sielos gelmės.
• Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas, - sako Aristotelis. Trūksta trčio atvejo: reikia būti ir vienu ir kitu - FILOSOFU.
• Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida?
• Žmonėms jėgų netrūksta. Jiems trūksta tik valios.
• Mums patinka tik kova, o jokiu būdu ne pergalė.
• Tai, ką sunku padaryti, reikia daryti su didžiausiu atkaklumu.
• Mes niekada negalime likti patys savimi, jeigu nenorime būti išjuokti arba priskirti prie bepročių.
• Nenuostabu, kad patirtis taip mažai mums padeda: mes keičiamės kiekvieną dieną, ir tai, ką vadiname savo patirtimi, yra patirtis kitos būtybės, kuria mes jau nebeesame.
• Žmogaus charakterį geriausiai parodo jo elgesys lemiamą minutę.
• Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla.
• Kol nepasiduosi, tol esi stipresnis už likimą.
• Mūsų praeitis išmokė mus galvoti tik apie netolimą ateitį.
• Yra žvaigždžių, kurios tebešviečia kiekvieną naktį, nors jos subyrėjo prieš šimtus tūkstančių šviesmečių.
• Ko gero dar niekad mąstytojai nebuvo tokie skirtingi. Tačiau dvasiniai peizažai, kuriuose jie pajuda iš vietos, mums atrodo vienodi. Vienodai nuaidi ir tasai jų šauksmas, nueito kelio gale, kad ir koks skirtingas jų pažinimas.
• Žmogus yra visuomet savo tiesų auka. Sykį jas pripažinęs, jis nesugeba iš jų išsivaduoti.
• Įsisąmoninęs absurdą, žmogus lieka susijęs su juo visiems laikams. Praradęs viltį ir tatai suvokęs, jis nebepriklauso ateičiai.
• Į Dievą kreipiamasi tik tam, kad gautum tai, kas neįmanoma.
• Absurdas, kuris yra metafizinė sąmoningo žmogaus būsena, neveda prie Dievo.
• Mąstyti - reiškia iš naujo matyti, valdyti savo sąmonę, suteikti kiekvienam vaizdui išskirtinumo.
• Protas yra minties instrumentas, o ne pati mintis. Žmogaus mintis visų pirma, yra jo ilgesys.

Iš E.M.Remarko kūrinių.

• Mes amžinai pamirštam, kad gyvename šioje planetoje tik trumpą laiką. Todėl ir įsigyjame absoliučiai klaidingą pasaulio kompleksą. Lyg būtume žmonės, kuriems duota gyventi amžinai.
• Ferdinandas: "Baisiausias dalykas yra laikas. Akimirka, kurią mes gyvename ir kurios vis dėlto niekad neturime. - Jis išsitraukė iš kišenės laikrodį. - Tai pragaro mašina, kuri tiksi ir tiksi, nesulaikomai veržiasi į nebūtį! Tu gali sustabdyti kalnų griūtį, bet šito daikto nesustabdysi... Žmogus negali to pakęsti. Todėl jis prasimanė svajonę. Seną, jaudinamą, beviltišką svajonę - amžinybę."
• Gyvenimas - liga, o mirtis prasideda nuo pat gimimo. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas, kiekvienas širdies tvinksėjimas jau turi truputį mirties. Visa tai maži žingsniai galo link.
• Gėda, kad žmogus bastaisi žemėje ir bemaž nieko apie ją nežinai. Net kelių vardų. Tačiau daug didesnė gėda, kad iš viso nežinai, kodėl bastaisi žemėje. Keletas vardų daugiau ar mažiau, nieko nereiškia.
• Pinigai - tai aukso nukalta laisvė. O laisvė - tai gyvenimas. Pinigai skatina idealus, o meilė - materializmą. Meilė skatina bloguosius vyro instinktus - siekimą turto, galios, uždarbio, ramybės.
• Savo sumanymais žmogus visada yra didis. Tik ne jų įvykdymu. Tuo jis ir žmogus.
• Gyvename tokiais laikais, kada žmogus pats save draskai. Kad daug ko, ką galėtume padaryti, vis dėlto nedarome, patys nežinodami kodėl. Darbas šiais laikais pasidarė toks baisiai svarbus dalykas, kad jis viską nustelbia, nes taip daug žmonių jo neturi. Kaip gražu čia! Jau keletą metų to nemačiau. Turiu du automobilius, dešimties kambarių butą, o kas iš to? Ką tai reiškia palyginus su vasaros rytu gamtos prieglobstyje! Darbas - niūri manija. Jis visada dirbamas su iliuzija, kad ilgainiui viskas pasikeis. Niekad niekas nepasikeis. Tiesiog juokinga matant, ką žmonės daro iš savo gyvenimo.
• Žiūrėjau į vakaro laukus, nušvitusius sėdančios saulės. Juos gaubė didžiulė, niekuo nepajudinama ramybė, ir galėjai pajusti, jog gamtai visiškai nesvarbu, ką šiame pasaulyje išdarinėja pilkas skruzdėlynas, vadinamas žmonija.
• Nereges akis įsmeigiau į dangų, į tą pilką begalinį dangų, kuriame viešpatavo beprotis Dievas, savo pramogai išradęs gyvenimą ir mirtį.
• Argi kiekviename normaliame žmoguje neslypi bent tuzinas asmenybių? Ir skirtumas čia juk tik tas, kad sveikas tas asmenybes užgniaužia, o ligonis duoda joms laisvę. Tad kuris iš tikrųjų serga?
• Pažiūriu pro langą. Anapus tarytum įrėmintas paveikslas, tvyro vėlyvos popietės peizažas - kiemo vartai, ąžuolas, o už jų driekiasi neapsakomai taikūs laukai, chromo geltumo ir švelniai žalsvi. Ir ko mes riejamės, galvoju. Argi ne ten tikrasis gyvenimas - auksinis, žalias, ramus, ritmingai alsuojantis sykiu su metų laikais? O kuo mes jį pavertėm?
• Pavienė mirtis yra tikra mirtis, o dviejų milijonų - statistika.
• Pasak Bodendiko, tik tikėjimas yra išganingas. Tai kam mums tada duotas protas, sugebėjimas vertinti ir įrodymų ieškojimas? Keistas didžiojo nepažįstamojo įnoris! Ir kas yra pagarba gyvybei? Mirties baimė? Baimė, visur tik baimė! Kodėl? Ir kodėl mums duota klausinėti, jei nėra atsakymų?
• Visos pasaulio bibliotekos vietoje atsakymo gali pasiūlyti tik spekuliacijas.
• Pakanka, kad ištobulėtų viena juslė arba išsivystytų nauja - ir pasikeis pasaulis, pasikeis Dievo sąvoka.
• Asmenybės skilimas paprastai yra bėgimas nuo savęs.
• Negirdimais žingsniai mirtis vėl įsėlino į kambarį, kur ką tik buvo padvelkę nemirtingumu, įsėlino negirdimai ir tylomis, kaip kūrinijos priekaištas viską valgančiam žudikui žmogui, kuris, postringaudamas apie taiką ir meilę, pjauna gerkles ėriukams ir dusina žuvis, kad sukauptų jėgų toliau postringauti apie taiką ir meilę.
• Mes turime šventuosius sakramentus... Ir tikėjimą, kuris tiktai silpnapročiams - jų makaulės nepajėgia visko suvirškinti - atrodo kvailystė ir bėgimas nuo gyvenimo.
• Viską daro uniformos! Nuvilk jiems mundierius ir neatsiras nė vieno žmogaus, norinčio būti kareiviu.
• Už jo pirmiausiai stovi žemučiai antkapiai iš smiltainio - paminklai skurdžiams, gyvenusiems ir triūsusiems dorai ir kukliai, todėl, savaime aišku, nieko nepasiekusiems. Toliau stovi didesni jau ant cokolių, bet irgi pigūs - tiems, kurie nori priklausyti šiek tiek aukštesniam luomui bent po mirties, jei to nepavyko pasiekti gyvenime. Šitokių mes parduodame daugiau negu pačių pigiausiųjų.
• Sargas užrakina vartus ir užsirūko pypkę. Gaižus pigaus tabako kvapas apgaubia mane, sužadindamas vaizduotę: paprastas gyvenimas be jokių problemų, doras amatas, dora žmona, dori vaikai, dorai ištarnautas tau duotas laikas ir dora mirtis - ir viskas priimama kaip savaime suprantamus dalykus ir diena, ir poilsis, ir nekyla klausimas, kas glūdi giliau. Akimirką mane suima tokio gyvenimo ilgesys ir netgi pavydas.

Iš A.Kamiu kūrinių.

• Norint kalbėti apie visus ir su visais, reikia kalbėti apie tai, ką visi žino ir apie realybę, kuri mums visiems yra bendra: jūra, lietūs, nepritekliai, geismas, grumtynės su mirtimi - štai kas mus jungia.
• Savaime suprantama, gyventi nėra lengva. Pirmoji to priežastis - įprotis. Elgiamasi taip, kaip reikia, kad egzistuotum. Savanoriška mirtis leidžia manyti, jog pripažįstama, kad tasai įprotis juokingai menkas, kad nėra jokios gilios prasmės gyventi, kad tas kasdienis blaškymasis yra beprotiškas ir kad kančia yra bergždžias daiktas.
• Pasaulyje, kuriame ūmai išsisklaido iliuzijos ir šviesos blyksniai, žmogus pasijunta svetimas. Ši nedarna tarp žmogaus ir gyvenimo, tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų ir yra absurdo jausmas.
• Tarp to jausmo ir nebūties siekimo yra tiesioginis ryšys.
• Žmogaus prieraišume prie gyvenimo esama kažko stipresnio už visus pasaulio vargus. Gyventi įprantame dar prieš įprasdami mąstyti.
• Visuomet lengva būti logiškam ir beveik neįmanoma būti logiškam iki galo.
• Atkaklumas ir įžvalgumas yra privilegijuoti žiūrovai nežmoniško vaidinimo, kur replikomis svaidosi absurdas, viltis ir mirtis.
• Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų.
• Nuovargis yra mašinalaus gyvenimo paskutinė apraiška, bet sykiu yra ir akstinas įjudėti sąmonei. Jis ją pažadina ir provokuoja tolesnę dalykų eigą. O tolesnė eiga - arba nesąmoningas grįžimas į tą veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas. Visiškai nubudus sulaukiama padarinio: savižudybės arba pusiausvyros atstatymo.
• Laikas mus baugina tik todėl, kad uždavinys pradžioje yra išdėstomas, o tik paskui sprendžiamas.
• Tad viena iš nedaugelio filosofinių pozicijų yra maištas. Jis yra amžinoji žmogaus ir jo tamsumo akistata. Jis kiekvieną sekundę verčia abejoti pasauliu. Kaip ir pavojus teikia žmogui nepakeičiamą progą suvokti maišto esmę, taip ir metafiziškas maištas daro sąmoningą visą patirtį. Tuo maištu žmogus nuolat teigia sau, kad jis yra. Tai ne siekis, jame nėra vilties. Tas maištas tėra tikrumas, jog žmogaus lemtis yra gniuždanti, tik jame nėra nuolankumo, kuris turėtų tą tikrumą lydėti.
• Absurdo žmogus supranta, jog ligi šiol su šiuo laisvės postulatu jį siejo iliuzija, kuria jis gyveno. Tam tikra prasme, tatai jį pančiojo. Įsivaizduodamas, jog turįs gyvenimo tikslą, jis taikėsi prie reikalavimų, būtinų tam tikslui pasiekti, ir tapdavo savo laisvės vergu.
• Čia absurdas paaiškina man: rytojaus nėra. Ir tai nuo šiol tampa didžiulės mano laisvės priežastimi. Jis mėgaujasi laisve nuo visuotinai pripažintų taisyklių.
• II - oji išvada. Absurdo žmogus valandėlę regi ugningą ir suledėjusį, vaiskų ir ribotą pasaulį, kuriame nėra nieko įmanoma, bet viskas duota; anapus jo laukia žlugimas ir nebūtis.
• Visa tai, kas skatina žmogų dirbti ir veikti, paremta viltimi.
• Maištininko pasaulyje mirtis didina neteisybę. Ji - didžiausia piktadarystė.
• Šiame pasaulyje kūryba yra vienintelė galimybė įtvirtinti savo sąmonę ir užfiksuoti jos nutikimus. Kurti - gyventi dukart.
• Absurdo žmogui neberūpi aiškinti ir spręsti, jam rūpi tik patirti ir aprašyti.
• Viskas prasideda nuo įžvalgaus abejingumo.
• Didieji romanistai - romanistai filosofai. Tokie kaip Balzac'as, Sade'as, Melville'is, Stendhalis, Dostojevskis, Proustas, Mabroux, Kafka... Jų pasirinkimas rašyti veikiau įvaizdžiais, nei samprotavimais, atskleidžia tam tikrą jų mąstysenos bendrumą - jie įsitikinę, kad bet koks aiškinimas bergždžias ir tik jutiminis daiktų pavidalas yra pamokantis. Tačiau tik filosofinės potekstės daro jį daugiau ar mažiau tobulą.
• Žmogus nori užsidirbti pinigų, kad galėtų gyventi laimingai, - ir visos pastangos, geriausia gyvenimo dalis atiduodama tam pinigų vaikymuisi.
• Gyvenimas yra melas, ir jis yra amžinas.
• Žmogaus valia neturi kito tikslo, kaip palaikyti sąmonės budrumą. O tai neįmanoma be disciplinos. Kūryba liudija vienintelę žmogaus orumo apraišką: nenumaldomą maištą prieš savo dalią, atkaklumą siekiuose, kurie iš anksto laikomi bergždžiais.
• Šiandien darbininkas visą gyvenimą diena iš dienos dirba, atlikdamas tas pačias užduotis, ir jo likimas ne mažiau absurdiškas. Tačiau jis būna tragiškas tik tais retais atvejais, kai darbininkas tampa sąmoningas.
• Sizifas bejėgis ir maištaujantis, iki galo suvokia savo varganą dalią: būtent apie ją jis galvoja leisdamasis žemyn. Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale.
• Paryžius tik vizija, prašmatnus dekoras, kuriame gyvena 4 mln. siluetų.
• Jūs esate girdėjęs apie smulkias Brazilijos upių žuveles, kurios tūkstančiais užpuola neatsargų plaukiką, per keletą akimirkų mažais skubiais kąsneliais jį sudoroja, palikdamas tik pliką skeletą? "Ar jūs norite normaliai gyventi? Kaip visi žmonės? Jūs, žinoma, atsakote: "taip". Kaip gi pasakyti: "ne"? Puiku. Jus netrukus sudoros. Štai jums profesija, šeima, organizuotas laisvalaikis". Ir maži dantukai sminga į kūną iki pat kaulų.
• Mano namsargė, išvaisčiusi pinigus nukryžiuotajam, geram ąžuoliniam karstui su sidabrinėmis rankenėlėmis, rodančiam didžiulį jos sielvartą, po mėnesio prilipo prie gražiabalsio dabitos.
• Pažinojau žmogų, kuris dvidešimt savo gyvenimo metų atidavė lengvabūdei moteriai. Viską jai paaukojo - draugus, karjerą, net padorumą, ir vieną vakarą suprato niekada jos nemylėjęs. Jis nuobodžiavo kaip ir dauguma žmonių. Todėl pats susikūrė sudėtingą, dramatišką gyvenimą.
• Kiekvienam žmogui vergai reikalingi kaip oras. Įsakinėti - tai kvėpuoti. Ir net didžiausi bedaliai gauna progą pakvėpuoti. Žmogus, stovintis ant žemiausio socialinio laiptelio, turi žmoną arba vaikų. Jeigu jis viengungis - šunį. Apskritai svarbiausia, kad tu gali supykti, o kitas neturi teisės tau prieštarauti.
• Mūsų senoji Europa pagaliau ėmė filosofuoti teisingai. Mes jau nebesakome kaip naiviaisiais laikais: "Aš taip manau. Ar jūs tam prieštaraujate?" Mes tapome protingesni. Dialogą pakeitėme komunikatu: "Tiesa yra tokia, - sakome mes. - Jūs visada galite ją užginčyti, tai mūsų nedomina. Bet po kelių metų policija jums įrodys, kad aš teisus."
• Ar nebūtų geriau, jeigu tas, kuris negali apsieiti be vergų, vadintų juos laisvaisiais žmonėmis?
• Palikęs neregį ant šaligatvio, kur padėjau jam nusigauti, aš kilstelėjau skrybėlę. Šis kilstelėjimas akivaizdžiai buvo skirtas ne jam, jis negalėjo jo matyti. Kam tuomet jis buvo skirtas? Publikai. Po vaidinimo aktorius atsisveikina.
• Daugiausiai priešiškai nusiteikusių žmonių sutikdavau kaip tik tarp tų, kurių nepažinojau ir kurie mane pažinojo tik iš tolo. Be abejonės, jie įtarė, kad gyvenu pilnakraujį, nevaržomą gyvenimą, mėgaujuosi laime, o už tokius dalykus neatleidžiama.
• Pasitenkinimas veide, ypač kai jis akivaizdus, įsiutina ir asilą.
• Turtas išgelbėti nuo neatidėliotino teismo, ištraukia juos iš metro minios ir paslepia nikeliuotuose automobiliuose, izoliuoja dideliuose saugomuose parkuose, miegamuosiuose vagonuose, prabangiose kajutėse. Turtas dar ne išteisinimas, tik teismo atidėjimas, bet tai irgi neblogas dalykas.
• Galiausiai visko, ko geidžiau, pasiekdavau rodydamas nesavanaudiškumą. Pavyzdžiui, niekada nesiskundžiau, kad užmirštamas mano gimtadienis. Bet abejingumo priežastis buvo dar kuklesnė: aš norėjau būti užmirštas, kad galėčiau pasiskųsti sau pačiam. Akivaizdžiai įrodęs sau, kad esu vienišas, galėdavau atsiduoti vyriško liūdesio džiaugsmams.
• Vaidini nemirtingą, o po kelių savaičių net nežinai ar beištempsi iki rytdienos.
• Reikės gyventi akmeniniame maiše. Tiesa, jūs nežinote, kad požemio kalėjimo vienutę viduramžiais vadino akmeniniu maišu. Paprastai žmones ten uždarydavo iki gyvos galvos. Ji nebuvo pakankamai aukšta, kad galėtum atsistoti, ir nebuvo pakankamai plati, kad galėtum atsigulti. Toks paprastas išradimas buvo genialus. Jausdamas kūne stingdantį nepatogumą, pasmerktasis kasdien prisimindavo, kad jis kaltas, o nekaltiems leista džiaugsmingai išsitiesti.
• Jūs kalbėjote apie Paskutinįjį teismą! Leiskite man pagarbiai nusijuokti. Aš jo laukiu ramiai, nes esu patyręs baisesnį - žmonių teismą.
• Ar žinote, mano mielas drauge, kas yra vieniša būtybė, klaidžiojanti didžiuliame mieste?...
• Kartais geriau supranti žmogų, kuris meluoja, nei tą, kuris sako tiesą. Tiesa, kaip ir šviesa, akina. Melas, priešingai, yra švelni prieblanda, išryškinanti kiekvieno daikto vertę.
• Prieš pusantro šimto metų mes ilgėdavomės miškų ir ežerų. Šiandien mus lyriškai nuteikia kalėjimo vienutės.
• Paklaikusiame jo veide, kurį, jis pusiau prisidengęs ranka, regiu liūdesį dėl bendro visų likimo ir neviltį dėl neišvengiamos savo lemties.
• Nežinojau, kad laisvė nei atpildas, nei ordinas, kuris aplaistomas šampanu. Nei, žinoma, dovana, dėžutė gardumynų, galinčių pamaloninti gomurį. O ne! Priešingai - tai lažas, alinantis kroso bėgimas, kur esi vienas. Nėra šampano, nėra draugų, kurie, su meile žiūrėdami į jus, keltų taurę. Esi vienas niūrioje salėje, vienas kaltinamųjų suole, priešais teisėjus, ir vienas turi atsakyti prieš save ar prieš žmonių teismą. Kiekvienos laisvės pabaigoje laukia nuosprendis; štai kodėl laisvė yra nepakeliamai sunki, ypač kai tave kamuoja karštis arba kai tu sielvartauji, arba kai nieko nemyli.