Čia dalis Zeitgeist filmo. Kiekvienas turit savo nuomonę apie filmą, bet daug kur kalbama teisingai. Iš šio teksto atrinkau info apie FED. Gero žiūrėjimo ir skaitymo ;)
III dalis. Nekreipkite dėmesio į žmones už uždangos.
Už sosto yra kažkas aukščiau už patį karalių. Pasaulis valdomas visai kitų asmenų, nei įsivaizduoja tie, kurie nebuvo už scenos. Tikroji tiesa yra ta, kad finansiniai elementai dideliuose centruose valdė vyriausybę jau nuo Andrew Jackson'o laikų.
1775 m. prasidėjo Amerikos revoliucija, kai Amerikos kolonijos siekė atsiskirti nuo Anglijos ir jos slegiančios monarchijos. Nepaisant to, kad yra paminėta daugybė revoliucijos priežasčių, viena išsiskiria, kaip pagrindinė iš jų: Anglijos karalius George'as III uždraudė kolonijoms naudoti nuosavą, nepriklausomą valiutą, liepdamas skolintis pinigus iš Anglijos centrinio banko, kad kolonijos būtų įsiskolinusios Anglijai. Benjamin'as Franklin'as rašė: "Karaliaus George'o III atsisakymas leisti kolonijoms naudotis sąžininga pinigų sistema, kuri išlaisvintų paprastus žmones nuo manipuliuojančių pinigais gniaužtų, buvo tikriausiai svarbiausia revoliucijos priežastis". 1783 m. Amerika iškovojo nepriklausomybę nuo Anglijos. Bet kova prieš korumpuotą centrinį banką, valdomą gobšumo, tik prasidėjo.
Taigi kas yra centrinis bankas? Tai yra institucija, kuri visai tautai gamina valiutą. Istoriškai taip susiklostė, kad centrinis bankas turi dvi galias: palūkanų normos kontroliavimą ir pinigų kiekio (infliacijos) kontroliavimą. Centrinis bankas neremia vyriausybės ekonomikos pinigais, jis juos paskolina dėl pelno. Tuomet, naudodamas pinigų kiekio didėjimą bei mažėjimą, centrinis bankas reguliuoja išleistų pinigų vertę. Svarbu suprasti, kad galiausiai visa ši sistema tegali padaryti vieną dalyką - skolą. Nereikia daug išmonės, kad išsiaiškintum šią suktybę. Kiekvienas doleris, kurį pagamina centrinis bankas yra paskolinamas dėl palūkanų. Vadinasi, kiekvienas pagamintas doleris yra pats doleris bei nustatytas skolos procentas. Nuo tada, kai centrinis bankas įgijo monopolinę teisę visai šaliai gaminti valiutą, jis paskolina kiekvieną dolerį su prie jo prikabinta skola... Iš kur atsiranda pinigai skolai grąžinti? Jie gali tik vėl atsirasti iš centrinio banko. Kas reiškia, kad centrinis bankas turi nuolat didinti savo pinigų atsargas, kad laikinai padengtų sukurtą skolą, o, kadangi šie pinigai taip pat paskolinami su palūkanomis, taigi jie sukuria dar didesnę skolą. Galutinis produktas yra vergovė. Nes tiek vyriausybei, tiek visuomenei yra neįmanoma išbristi iš besigaminančios skolos. Šios šalies įkūrėjai tai žinojo. "Aš manau, kad bankinės institucijos yra pavojingesnės nei armijos... Jei Amerikos žmonės leis privatiems bankams kontroliuoti valiutos emisiją... kol jų vaikai atsibus benamiai žemyne, kurį užkariavo jų tėvai" - Thom'as Jefferson'as (1743 - 1826). "Jei norite likti bankų vergais ir mokėti už savo vergovę, tai leiskite jiems ir toliau gaminti pinigus ir kontroliuoti tautos kreditą" - Josiah'as Stamp'as.
Iki XX a. pradžios JAV jau buvo įdiegusi ir panaikinusi keletą bankų sistemų, kurios buvo apgaule veikiamos negailestingų bankinių interesų. Tuo metu dominuojančios šeimos bankininkystės ir verslo pasaulyje buvo: Rockefeller'iai, Morgan'ai, Warburg'ai, Rothschild'ai. Ankstyvaisiais 1900 m. jie stengėsi dar kartą sukurti dar vieną centrinį banką. Bet jie žinojo, kad vyriausybė ir visuomenė buvo nuvargintos tokios institucijos. Taigi jiems teikėjo, visuomenės nuomonė būtų pakeista. Taip J.P.Morgan;as, tuo metu plačiai gerbiama finansų žvaigždė, išnaudojo savo didžiulę įtaką viešai paskelbdamas gandus, kad įžymus Niu Jorko bankas tapo nemokus ar net bankrutavo. Morgan'as žinojo, kad tai sukels masinę isteriją, kuri paveiks ir kitus bankus. Taip ir atsitiko. Visuomenė, bijodama netekti savo indėlių, nedelsdama pradėjo masiškai juos atsiiminėti. To pasakoje, bankai buvo priversti atsiimti savo paskolas, priversdami skolininkus parduoti savo nuosavybę. Taigi prasidėjo bankrotų, atsiėmimų ir sąmyšių spiralė. Po kelerių metų, viską išsiaiškinęs žurnalo LIFE reporteris Frederik'as Allen'as, rašė: "Morgan'as buvo suinteresuotas sukelti 1907 m. paniką ir apgalvotai ją skleisti". Nenutuokiant apie apgaulę, 1907 m. panika vedė prie kongreso tyrimo, kuriam vadovavo senatorius Nelson'as Aldrich'as, kuris palaikė glaudžius ryšius su bankų kartelininkais, o vėliau, susituokdamas tapo Rockefeler'ių šeimos dalimi. Taigi Aldrich'o vadovaujama komisija patarė įsteigti centrinį banką, kad tokia panika, kaip 1907 m. niekada nepasikartotų. Tai buvo kibirkštis, kurios tarptautiniams bankininkams reikėjo, kad įgyvendintų savo planą. 1910 m. J.P.Morgan'ui priklausančioje Jekyll saloje prie Džordžijos krantų, buvo surengtas slaptas susitikimas. Čia buvo pasirašytas federalinio rezervo aktas. Šį įstatymą parašė bankininkai, o ne įstatymų leidėjai. Šis susitikimas buvo toks uždaras ir užslėptas nuo vyriausybės ir visuomenės, kad apie 10 dalyvavusiųjų pakeitė savo vardus kreipdamiesi vienas į kitą. Kai įstatymo projektas buvo sukurtas, jis buvo atiduotas jų politiniam veikėjui - senatoriui Nelson'ui Aldrich'ui, kad jį "prastumtų" kongrese. 1913 m. su didžiule bankininkų parama prezidentu tapo Woodrow'as Wilson'as, kuris jau buvo sutikęs pasirašyti federalinė rezervo aktą už paramą rinkimuose. 2 dienos prieš Kalėdas, kai dauguma kongreso narių buvo namie su šeimomis, buvo pasirašytas federalinio rezervo aktas, o Wilson'as pavertė jį įstatymu.
Po kelių metų, apgailestaudamas Woodrow'as Wilson'as rašė: "Mūsų puikiąją pramoninę tautą valdo kredito sistema. Mūsų kredito sistema yra koncentruota privačiose rankose. Šalies augimą ir visą veiklą valdo keli žmonės, kurie, net jei ir jų veiksmai dori ir nukreipti visuomenės labui, yra neišvengiamai susikoncentravę į didelius sumanymus, į kuriuos yra įtraukti jų pinigai ir kurie neišvengiamai, kaip tik dėl tikslų ribotumo, atšaldys, sustabdys ir sunaikins tikrąją ekonominę laisvę. Mes tapome viena prasčiausiai valdomų, viena iš labiausiai kontroliuojamų vyriausybių visame civilizuotame pasaulyje - vyriausybe, nebeturinčia laisvos nuomonės, nebepasikliaujančia daugumos įsitikinimais ir balsais, bet vyriausybe, kuriai nuomonę primeta maža dominuojančių žmonių grupė".
Kongresmenas Louis'as McFadden'as taip pat išsakė tiesą apie įstatymo priėmimą: "Čia buvo sukurta pasaulinė bankų sistema... supervalstybė, valdoma tarptautinių bankininkų, veikiančių kartu, kad pavergtų pasaulį savo malonumui. Federalinė rezervo sistema užgrobė vyriausybę".
Visuomenei buvo pasakyta, kad federalinė rezervo sistema yra ekonomikos stabilizatorius, o infliacija ir ekonominės krizės praeities dalykas. Kaip parodė istorija, tai labai toli nuo tiesos. Faktas tas, kad tarptautiniai bankininkai dabar turi modernų mechanizmą savo ambicijų plėtimui. Pavyzdžiui, nuo 1914 iki 1919 m. federalinis rezervas padidino pinigų kiekį beveik 100 %. Tai įtakojo antraeilių paskolų padidėjimą. Tuomet 1920 m. federalinis rezervas susigrąžino didžiulius pinigų kiekius. Taigi antraeiliai bankai turėjo susigrąžinti didžiulius pinigų kiekius, tad kaip ir 1907 m. prasidėjo bankrotai ir žlugimai. Žlugo daugiau nei 5400 bankų nepriklausančių federalinei rezervo sistemai. Tai dar labiau sustiprino tarptautinių bankų monopoliją. Išsiaiškinęs šį skirtumą, kongresmenas Lindbergh'as 1921 m. pareiškė: "Naudojantis federalinio rezervo aktu, krizės yra sukuriamos apskaičiuotai. Dabartinė krizė yra pirmoji tikslingai sukurta krizė, apskaičiuota pagal matematinę lygtį".
Tačiau 1920 - ų metų krizė buvo tik apšilimas. Nuo 1921 iki 1929 federalinis rezervas vėl padidino pinigų kiekį tokiu būdu vėl įtakodamas padidėjusias paskolas visuomenei ir bankams. Akcijų rinkoje atsirado nauja paskola, pavadinta ribine paskola. Ribinė paskola leido investuotojui įnešti tik 10 % akcijų kainos, o kiti 90 % įnešami per brokerį. Kitaip sakant, asmuo galėjo įsigyti 1000 dolerių vertų akcijų įnešdamas 100 dolerių. Šis metodas buvo labai populiarus 1920 m., kuomet atrodė, kad visi rinkoje darosi pinigus. Tačiau paskola turėjo "kabliuką". Ji galėjo būti atšaukta bet kada ir ją buvo privaloma padengti per 24 valandas (tai vadinama ribiniu atšaukimu), o tipinis atšaukimo rezultatas - už paskolą įsigytų akcijų pardavimas. Taigi, keli mėnesiai prieš 1929 m. spalį, J.D.Rockefeller'is, Bernhard'as, Barack'as ir kiti tyliai paliko rinką, o 1929 spalio 24 d. Niujorko finansininkai, tiekę ribines paskolas, pradėjo jas masiškai atšaukinėti. Tai paskatino momentinį masinį vertybinių popierių išpardavimą, nes visiems reikėjo padengti ribines paskolas. Tai vėl sukėlė krizę ir žlugo daugiau kaip 16000 bankų, o tai įgalino susimokiusius tarptautinius bankininkus ne tik pigiai nusipirkti varžovų bankus, bet nusipirkti ištisas bendroves palyginti už centus. Tai buvo didžiausias apiplėšimas Amerikos istorijoje. Bet viskas tuo nepasibaigė. Vietoje to, kad būtų padidintas pinigų kiekis atsigavimui nuo ekonomikos žlugimo, federalinis rezervas jį dar sumažino, sukeldamas vieną didžiausių istorijoje ekonominių nuosmukių. Dar kartą įpykęs kongresmenas Louis'as McFadden'as, ilgalaikis bankinių kartelių priešininkas, federalinio rezervo vadovybei pradėjo kelti kaltinimus sukėlus ekonominį nuosmukį ir bankrotų bangą: "tai buvo gerai apgalvotas įvykis. Tarptautiniai bankininkai stengėsi sukurti nevilties sąlygas, kad galėtų tapti visų mūsų vadais". Nenuostabu, kad po dviejų nesėkmingų bandymų nužudyti, McFadden'as buvo nunuodytas puotoje prieš tai, kai galėjo paskelbti kaltinimus.
Po to, kai visuomenė buvo pakankamai nuskurdinta, federalinio rezervo bankininkai nusprendė, kad aukso standartas būtų panaikintas. Tam, kad tai padarytų, jiems reikėjo įsigyti likusį auksą sistemoje. Taigi, prisidengus noru sustabdyti ekonominį nuosmukį, prasidėjo 1933 m. aukso konfiskavimas grasinant įkalinimu 10 m., visų amerikiečių buvo pareikalauta grąžinti visus aukso luitus į iždą, iš esmės atimant iš visuomenės tą likusią turto dalį. 1933 m. buvo panaikintas aukso standartas. Pažvelgę į dolerio kupiūrą prieš 1933 m. matytume užrašą: "išperkamas auksu". Pažvelgę šiandien matome užrašą: "legali atsiskaitymo priemonė", kas reiškia, kad jis nėra niekuo paremtas. Tai bevertis popierius.Vienintelis dalykas, kas nustato dolerio vertę, tai jų kiekis cirkuliacijoje. Vadinasi, galia reguliuoti pinigų kiekį yra taip pat galia reguliuoti jų vertę, o taip pat yra galia parklupdyti visą ekonomiką. M.A.Rothschild'as, Rothschild'ų bankininkystės dinastijos įkūrėjas: "Duokite man tautos pinigų atsargų kontrolę ir man bus nesvarbu, kas leidžia įstatymus".
Taigi privatus bankas, kuris skolina valiutą vyriausybei už palūkanas visiškai taip pat, kaip apgavikiškas bankininkystės modelis nuo kurio šalis stengėsi pabėgti, kai paskelbė nepriklausomybę po Amerikos revoliucijos. Grįžtant į 1913 m., federalinio rezervo aktas buvo ne vienintelis nekonstitucinis įstatymas, pateiktas kongresui. Jie taip pat pateikė federalinį pajamų mokestį. Verta pabrėžti, kad amerikiečių abejingumas federalinio pajamų mokesčio atžvilgiu yra amerikiečių nukvailinimo ir nenuovokumo paliudijimas. Visų pirma, federalinis pajamų mokestis yra antikonstitucinis, tai tiesioginis, nepaskirstytas mokestis. Visi tiesioginiai mokesčiai turi būti paskirstyti, kad būtų legaliai paremti konstitucija. Antra, šio mokesčio niekada nepatvirtino reikiamas valstijų skaičius, ir tuo netgi buvo remiamasi teismuose. JAV apygardos teismo teisėjas C.Fox'as: "Jeigu išstudijuotume 16 - tą pataisą, išsiaiškintume, kad jo niekada nepatvirtino pakankamas valstijų skaičius". Trečia, šiandien šiuo mokesčiu atimama 35% vidutinio darbo atlyginimo. Vadinasi, amerikiečiai keturis mėnesius metuose yra dirbama tam, kad susimokėtų šį mokestį. Kur šie pinigai nukeliauja? O gi federalinio rezervo banko išspausdintų pinigų išlaidoms padengti. Nukeliauja į sistemą, kuri išvis neturėtų egzistuoti. Pinigai, kuriuos uždirbate, dirbdami keturis mėnesius per metus, nukeliauja beveik tiesiogiai į tarptautinių bankininkų kišenes, kuriems ir priklauso federalinio rezervo bankas. Ketvirta, net su apgavikiškos vyriausybės teigimu, kad šis mokestis legalus, iš tikro nėra egzistuojančio įstato ar įstatymo, kuris verstų jus mokėti šį mokestį.
Beje, ekonomikos kontrolė ir amžinas turto grobimas yra ne tik viena medalio pusė, kurią bankininkai laiko savo rankose. Kitas pelno ir kontrolės įrankis yra karas.
Nuo federalinio rezervo pradžios 1913 metais, prasidėjo daug mažų ir didelių karų. 3 ryškiausi buvo pirmas pasaulinis, antras pasaulinis ir Vietnamo Karas.
Pirmas pasaulinis karas. 1914 m. kilo karai, kurių centras buvo Anglija ir Vokietija. Amerikos žmonės nenorėjo turėti nieko bendra su karu. Todėl prezidentas Wilson'as viešai paskelbė neutralumą. Tačiau, po neutralumo kauke JAV vyriausybė ieškojo bet kokio preteksto, kad tik įsitrauktų į karą. Užsienio reikalų ministro William'o Jennings'o pranešime teigiama: "Bankininkai labai suinteresuoti pasauliniu karu dėl galimybių gauti didžiulį pelną". Svarbu suprasti, kad pelningiausias dalykas, kuris gali nutikti tarptautiniams bankininkams yra karas. Nes jis priverčia šalį skolintis dar daugiau pinigų iš federalinio rezervo banko. Woodrow'o Wilson'o pagrindinis patarėjas buvo pulkininkas Edward'as House'as, žmogus, palaikantis glaudžius ryšius su tarptautiniais bankininkais, kurie norėjo įsitraukti į karą. Užfiksuotame pokalbyje tarp pulkininko House'o ir sero Edward'o Grey'aus, Anglijos užsienio reikalų ministro, buvo aptariamas Amerikos įtraukimas į karą. Grey'us pasiteiravo: "Ką darytų amerikiečiai, jei vokiečiai nuskandintų Amerikiečių lainerį u keleiviais?". Hause'as: "Manau, kad Ameriką sukrėstų pasipiktinimo banga ir to pakaktų, kad mes įsitrauktume į karą".
Taigi 1915 m. gegužės 7 d. Edward'o Grey'aus pasiūlymas buvo įgyvendintas. Laivas "Lusitania" buvo tyčia nusiųstas į vokiečių kontroliuojamus vandenis, kur buvo žinoma, kad yra vokiečių kariniai laivai. Kaip ir tikėtasi, vokiečių laivai torpedavo šį laivą ir nužudė 1200 žmonių. Kad dar geriau suprastume šio įvykio sąmoningumą, vokiečių ambasada netgi išspausdino straipsnį "New York Times", kuriame rašė, kad įlipantieji į "Lusitaną" rizikuoja, nes laivas, plaukdamas iš Amerikos į Angliją pro karo zoną gali būti sunaikintas.
Kaip ir buvo numatyta, "Lusitanos" nuskandinimas sukėlė amerikiečių pasipiktinimo bangą ir JAV greitai po to įsitraukė į karą. Pirmasis Pasaulinis Karas nusinešė 323000 amerikiečių gyvybių. J.D.Rockefeller'is iš to užsidirbo apie 200 mln. dolerių. Jau nekalbant apie tai, kad šis karas Amerikai kainavo apie 30 milijardų dolerių, kurių dauguma buvo pasiskolinti iš federalinio rezervo banko, taip padidindami tarptautinių bankininkų pelną.
Antrasis Pasaulinis Karas. 1941 m. gruodžio 7 d. japonai Perl Harbore užpuolė Amerikos laivyną, sukeldami įstojimą į karą. Prezidentas Franklin'as D. Roosevelt'as viešai paskelbė, kad ši ataka buvo "diena, kuri bus prisimenama su gėda". Iš tikro gėdinga diena, bet ne dėl tariamai netikėtos Perl Harboro atakos.
Iš 60 metų pateikiamos paviršutinės informacijos yra aišku, kad apie Perl Harboro ataką buvo žinoma prieš kelias savaites. Tai buvo aišku, norima ir išprovokuota. Roosevelt'as, kurio šeima buvo Niujorko bankininkai, nuo XVIII a., kurio dėdė Frederik'as buvo vienas federalinio rezervo valdybos narių, palaikė tarptautinių bankų interesus.
1941 m. lapkričio 25 d. Rooseelt'o karo reikalų ministro Henrio Stimson'o dienoraščio įraše jis aprašė pokalbį su Roosevelt'u: "Klausimas yra kaip mes turėtume priversti juos pulti. Buvo trokštama, kad japonai tai padarytų, kad neliktų abejonių, kas yra agresoriai". Mėnesius prieš Perl Harboro ataką Roosevelt'as darė viską, ką galėjo, kad tik įsiutintų japonus: sustabdė visą JAV naftos importą į Japoniją; įšaldė visą japonų turtą, esantį JAV; jis viešai skolino pinigus nacionalistinei Kinijai ir aprūpino anglus karinėmis priemonėmis; kuomet abi jos buvo Japonijos priešininkės kare. O tai yra tarptautinių karo teisių pažeidimas. Gruodžio 4 d., likus trims dienoms prieš ataką australų žvalgybos pajėgos pranešė Roosevelt'ui apie japonų pajėgas, judančias Perl Harboro link. Roosevelt'as tai ignoravo. Taigi, kaip ir buvo tikėtasi ir leista, 1941 m. gruodžio 7 d. japonai užpuolė Perl Harborą ir išžudė 2400 kareivių. Prieš šį išpuolį 83% amerikiečių nenorėjo turėti nieko bendra su karu. Po šio įvykio milijonas vyrų savanoriškai įsitraukė į karą.
Svarbu paminėti, kad nacistinės Vokietijos karo veiksmai buvo stipriai remiami dviejų organizacijų, kurių vienos pavadinimas "I.G.Farben". Ši gamino 84% Vokietijos sprogmenų ir net "Zyklon B" dujas, naudotas koncentracijos stovyklose milijonų žudymui. Vienas iš neoficialių "I.G.Farben" partnerių buvo J.D.Rockefeller'io "Stand Oil" kompanija JAV. Tiesą sakant, Vokiečių oro pajėgos nebūtų galėjusios veikti be specialių priedų, gaminamų Rockefeller'io "Stand Oil". Pavyzdžiui, drastišką Nacių atliktą Londono bombardavimą įgalino 20 - ties milijonų dolerių vertas kuras, kurį Rockefeller'io "Standart Oil" pardavė I.G.Farben kompanijai. Tai tik vienas smulkus pastebėjimas, kaip Amerikos verslas finansavo abi antrojo pasaulinio karo puses.
Dar viena organizacija yra jungtinė bankų korporacija Niujorke. Ji ne tik finansavo Hitlerio iškilimą bei tam tikrus karo reikmenis, bet taip pat užsiėmė nacių pinigų plovimu. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad šis bankas turėjo milijonus nacių dolerių savo saugyklose. Jungtinė bankų korporacija buvo galiausiai demaskuota pažeidžianti prekybos su priešu aktą. Spėkite, kas buvo jungtinio banko direktorius ir vice prezidentas. Prescott'as Bush'as, George'o W. Bush'o senelis.
Vietnamo karas. JAV oficialus pareiškimas dėl karo šiaurės Vietname 1964 m. pasirodė po įtariamo incidento, kuriame šiaurės vietnamiečiai Tonkin'o įlankoje atakavo JAV karo laivus. Tai buvo žinoma, kaip Tonkin'o įlankos incidentas. Šis vienas įvykis buvo pakankamas pretekstas pilnai pradėti karą. Tačiau viena problema. JAV karo laivų atakos niekada neįvyko. Tai buvo surežisuota situacija sukurti pretekstui pradėti karą. Po kelių metų buvęs gynybos ministras Robert'as McNamara pareiškė, kad Tonkin'o įlankos incidentas buvo "klaida", tuo tarpu daugybė kitų pareigūnų patvirtino, kad tai buvo išgalvotas atsitikimas, visiškas melas. Prasidėjus karui tai buvo įprastas verslas. 1966 m. spalį prezidentas Lyndon'as Johnson'as nutraukė prekybinius draudimus su sovietiniu bloku gerai žinodamas, kad sovietai tiekė 80% Šiaurės Vietnamo karinių atsargų. Todėl Rockefeller'is krovėsi palūkanas finansuodamas sovietų sąjungos gamyklas, gaminusias karinę įrangą, siunčiančią į Šiaurės Vietnamą. Tačiau abiejų konflikto pusių finansavimas buvo tik viena medalio pusė.
1985 m. buvo paviešintos Vietnamo karo taisyklės. Jose buvo pateikta ką Amerikos pajėgos galėjo ir ko negalėjo daryti. Ten buvo išdėstyti tokie absurdai kaip: Šiarės Vietnamiečių oro gynybos raketų sistemos negalėjo būti bombarduojamos tol, kol nebuvo pilnai surinktos ir funkcionuojančios. Joks priešas negalėjo būti persekiojamas po to, kai krisdavo Laoso ar Kambodžos sieną. Ir pats labiausiai viską atskleidžiantis: svarbiausi strateginiai objektai negalėjo būti atakuojami, nebent tai nurodydavo aukšti karo pareigūnai. Be viso to, kad teko laikytis šių absurdiškų apribojimų, Šiaurės Vietnamas apie juos buvo informuotas. Taigi galėjo kurti strategijas kaip panaudoti šiuos Amerikos pajėgų apribojimus. Štai kodėl karas tęsėsi taip ilgai ir galutinis rezultatas: Vietnamo karas nebuvo skirtas laimėti, o tik tęstis. Šis karas dėl pelno nulėmė 58000 amerikiečių mirčių ir 3 mln. Vietnamiečių.
Taigi, kur mes dabar? Rugsėjo 11 - oji buvo puiki pradžia negailestingojo elito planų vykdymui. Taip buvo sukurtas karo pretekstas, lygiai toks pat kaip "Lusitania" nuskandinimas, Perl Harboro išprovokavimas ir melas apie Tonkin'o įlankos incidentą. Tiesą sakant, jei rugsėjo 11 - os išpuolis nebūtų buvęs suplanuotas karo pretekstas, tai būtų tik išimtis taisyklėje. Tai buvo panaudota sukelti neišprovokuotus nelegalius karus prieš Iraką, Afganistaną. Tačiau rugsėjo 11 d. išpuolis buvo sukurtas dar vienam karui. Karui prieš jus. Patriotizmo aktas, tėvynės apsaugos aktas, karinio tribunolo aktas ir kt., yra būtent tam, kad sunaikintų jūsų civilines teises ir laisves ir apribotų jūsų galimybes kovoti su tuo, kas artėja.
Dabar Jungtinėse Valstijose, nors to ir nežino, dauguma amerikiečių su praplautom "smegenimis", namai gali būti apieškoti be orderio ir net kai jų (amerikiečių) nėra namie, jie gali būti suimti nepateikus jokių kaltinimų, sulaikytas neribotam laikui be sutikimo su advokatu ir legaliai kankinamas tik todėl, kad esate įtariamas esąs teroristas. Jei jums reikia vaizdaus paveiksliuko kas vyksta šalyje, pažiūrėkime, kaip istorija kartojasi. 1933 m. vasarį Hitleris surežisavo netikrą ataką, sudegindamas savo vyriausybės rūmus - Reichstagą ir apkaltino komunistų teroristus. Po kelių savaičių jis įteisino įgaliojimo aktą, kuris visiškai pažeidė vokiečių konstituciją, sunaikindamas žmonių teises. Tuomet pradėjo eilę prevencinių karų, visus juos pateisindamas kaip būtinybę, norint apsaugoti tėvynę.
George'as W. Bush'as? Ne. A.Hitleris, kuomet pristatinėjo žmonėms gestapą: "Egzituoja blogis, kuris kelia pavojų kiekvienam šios didžios valstybės vyrui, moteriai ir vaikui. Mes privalome imtis priemonių, kad užtikrintume savo krašto apsaugą ir apgintume tėvynę".
Didžioji visuomenės dalis galvoja, kad Irako invazija vyksta sunkiai, nes sektų žiaurumas nesibaigia. Ko nemato visuomenė, kad neramumai Irake yra būtent tai, ko siekia žmonės, stovintys už vyriausybės. Šis karas yra tęsiamas, kad galėtų būti padalintas, įgytas naftos išteklių valdymas, gautos pajamos iš gynybos sutarčių ir svarbiausia, įkurtos nuolatinės karinės bazės, kurias galima panaudoti kovai prieš kitas valstybes, kaip Iranas ir Sirija. Tolesnei išvadai, kad civiliniai karai ir destabilizacija yra visiškai tyčiniai: 2005 m. 2 elitiniai britų oro pajėgų pareigūnai buvo sulaikyti Irako policijos po to, kai buvo sugauti važinėjantys mašina ir šaudantys į civilius apsirengę kaip arabai. Po to, kai jie buvo uždaryti Basros kalėjime, britų armija nedelsiant pareikalavo juos paleisti. Kai Basros vyriausybė atisakė, atvažiavo britų tankai ir per jėgą išlaisvino juos iš Basros kalėjimo.
Jeigu norit išnaikinti vietovę, kaip tai galima padaryti? Yra du keliai - galima nuvykti ir subombarduoti ją, bet tai nėra labai produktyvu. Verčiau priversti tos teritorijos žmones išsižudyti vieni kitus ir sunaikinti savo teritoriją. Tai buvo daroma šiame regione. Geriausias būdas sunaikinti priešininką - priversti jį susinaikinti patį, supriešinant jo pajėgas. Tuomet remi abi puses, kurstai abi puses. Laikas pabusti ir tai suprasti. Suprasti, kad žmonės, mėginantys sukurti imperijas, daro tai manipuliuodami žmonėmis, kuriuos ketina valdyti.
Turėtų kilti klausimas, kodėl visa mūsų kultūra masiškai prisotinta pramogų, tuo tarpu mokymo sistema pastoviai menkėja nuo tada, kai JAV vyriausybė nusprendė subsidijuoti viešųjų mokyklų sistemą. Už ką vyriausybė moka, tą ir gauna. Esmė tame, kad vyriausybė gauna tai, ką užsako. Jie nenori, kad jūsų vaikai būtų išsilavinę. Jie nenori, kad jūs per daug mąstytumėte. Štai kodėl mūsų šalis (JAV) ir visas pasaulis tapo prigrūstas pramogų, televizijos šou, linksmybių parkų, narkotikų, alkoholio ir visų kitų pasilinksminimų, kad tik užimti žmones pramogomis. Kad tik netrukdytumėte svarbiems žmonėms per daug galvodami. Verčiau atsibuskite ir supraskite, kad yra žmonės, kurie vadovauja jūsų gyvenimui ir jūs to net nežinote.
Iš "Network" (1976): "Mes didelėje bėdoje! Nes jūs ir 62 mln. kitų amerikiečių dabar klausosi manęs. Dėl to, kad mažiau nei 3% jūsų skaito knygas. Nes mažiau nei 15% jūsų skaitote laikraščius. Nes vienintelė tiesa, kurią žinote yra ta, kurią gaunate pro šį vamzdį (dėžę). Dabar yra visa karta, kuri nežino nieko kas nepateko pro šią dėžę. Šis dėžė yra Evangelija, apsireiškimas. Šis dėžė gali sukurti ar nuversti prezidentus, popiežius, ministrus... šis dėžė pati nuostabiausia velniška jėga visame bedieviame pasaulyje ir vargas mums, jei jie kada nors papuls ne tiems žmonėms. Ir kai didžiausia pasaulyje pasaulyje kompanija valdo nuostabiausią velnišką propagandos jėgą visame bedieviams pasaulyje, kas žino koks šūdas bus prakištas kaip tiesa per šį kanalą! Taiga klausykitės manęs: TV nėra tiesa. TV yra pramogų parkas. TV yra cirkas, karnavalas, keliaujanti akrobatų trupę, istorijų sekėjai, šokėjai, daininkai, fokusininkai, liūtų dresuotojai ir futbolininkai. Mes esame kovos su nuoboduliu versle. Bet jūs, žmonės, sėdite ten diena po dienos, naktis po nakties, per amžių amžius... Mes esame viskas, ką jūs žinote. Jūs pradedate tikėti čia kuriamomis iliuzijomis, pradedate tikėti, kad dėžė yra realybė, o jūsų gyvenimai - ne. Darote viską, ką liepia dėžė. Jūs rengiatės kaip dėžė, valgote kaip dėžė, auginate vaikus kaip dėžė, netgi mąstote kaip dėžė... Tai masinė beprotystė, jūs maniakai. Dėl dievo meilės, jūs esate tikri, o mes esame iliuzija!"
Mažiausiai ko nori žmonės už užsklandos yra sąmoninga, informuota visuomenė, sugebanti kritiškai mąstyti. Štai kodėl apgavikiški įsitikinimai pastoviai skleidžiami per religiją, masines informavimo priemone, mokymo sistemą. Jie siekia jus išlaikyti suglumusiame naiviame burbule ir jiems tai puikiai sekasi.
2005 m. buvo įvykdytas susitarimas tarp Kanados, Meksikos ir JAV. Šis susitarimas, nepaskelbtas visuomenei, įvykdytas nepaisant kongreso nuomonės, sujungia JAV, Kanadą ir Meksiką panaikindamas sienas. Jis vadinamas Šiaurės Amerikos sąjunga. Jūs galite paklausti kodėl nieko apie tai negirdėjote. Tiesą pasakius yra tik viena reporterė, kuri apie tai girdėjo ir turėjo drąsos tai atskleisti. Bush'o administracijos atvirų sienų politika ir jos sprendimas ignoruoti imigracijos įstatymų spaudimą yra platesnio tikslo dalis. Prezidentas Bush'as pasirašė formalų sutikimą, kad panaikins mūsų žinomas Jungtines Valstijas. Ir jis žengė šį žingsnį be kongreso ar Amerikos žmonių pritarimo. Tai reikalas apie kurį mažai kas girdėjo. Jis vėl buvo atliktas grupelės žmonių pačiame viršuje, investuotojų klasės vardu. Bet darbininkų klasė, šalies miestų ir bendruomenių nariai, jie nieko apie tai nežino. Tai nekoks prekybos susitarimas. Tai visiškas asmeninės valdžios panaikinimas, kuris taip pat įtakos naujos valiutos (Amero) įvedimą. Aš manau, kad tai dalykas į kurį prie dolerio pripratę žmonės turėtų atkreipti dėmesį, tačiau apie tai niekas nekalba. Aš manau, kad tai stipriai paveiks visus: tiek Meksikoje, tiek, Kanadoje, tiek JAV. Amero yra nauja siūloma Šiaurės Amerikos bendruomenės, kuri kuriama tarp Kanados JAV ir Meksikos, valiuta, tam, kad sukurti besienę bendruomenę, kaip Europos sąjunga ir JAV doleriai, Kanados doleriai ir Meksikos pesai bus pakeisti į Amero. Pagal šį susitarimą, Amerikos konstitucija nebegalios. Jūs galvojate, kad tokia situacija turėtų būti nušviečiama kiekviename rimtesniame laikraštyje. Bet iki tol, kol suvokiate, kad žmonės, kurie stovi už šio įvykio, yra tie patys, kurie valdo žiniasklaidą ir jums niekas nesako to, ko jūs neturėtumėte žinoti. Šiaurės Amerikos sąjunga yra tokia pat sąjunga, kaip Europos sąjunga, Afrikos sąjunga, Azijos sąjunga ir už jų stovi tie patys žmonės. Atėjus tinkamiausiam momentui visos šios sąjungos bus sujungtos į vieną ir tokiu būdu bus priartėta prie plano tikslo, kurį šie žmonės rengė daugiau nei 60 metų: Viena pasaulinė vyriausybė (one world government). "Mes turėsime pasaulinę vyriausybę, nesvarbu mes to norime ar ne. Vienintelis klausimas yra tas ar tai bus pasiekiama užkariaujant ar susitariant." - Paul'as Warburg'as, užsienio reikalų tarybos narys; federalinio rezervo sistemos architektas. Vienas bankas, viena armija, vienas jėgos centras. Ir jei ko nors išmokome iš istorijos, tai yra, kad galia atima piliečių teises, o absoliuti galia atima piliečių teises absoliučiai.
Aaron'as Russo, kino filmų kūrėjas ir buvęs politikas po to kai artimai susibendravo su Nichol'u Rockefeller'iu, Aaronas galų gale nutraukė ryšius, įbaugintas to, ką sužinojo apie Rockefeller'ius ir jų ambicijas. Aaron'as Russo: "Vieną dieną sulaukiau pažįstamos skambučio ir ji pasakė: "Ar nenorėtum susitikti su Rockefeller'iais?" Aš sutikau. Mes tapome draugais ir jis pradėjo atskleisti man daugybę dalykų. Taigi vieną vakarą jis man pasakė: "Kai kas įvyks, Aaron'ai, o po to įvykio mes ketiname nukeliauti į Afganistaną, kad galėtume nusitiesti naftotiekį iš Kinijos jūros, mes ketiname nuvykti į Iraką pasiimti naftos ir įkurti bazę vidurio rytuose, taip pat ketiname nuvykti į Venesuelą ir atsikratyti Chavez'o." Pirmus du punktus jie jau įvykdė, Chavez'o dar ne.ir jis pasakė: "Tu pamatysi žmones, lendančius į urvus, ieškančius žmonių, kurių niekada neras." Jis juokėsi dėl to fakto, kad vyksta karas prieš terorą, bet nėra tikrų priešų. Jis kalbėjo apie tai, kaip neįmanoma laimėti šio karo prieš terorą, nes jis amžinas karas, taigi gali pastoviai atiminėti žmonių laisves. O aš pasakiau: "Kaip ketinate įtikinti žmones, kad šis karas tikras?" Atsakė: "Žiniasklaida gali įtikinti visus, kad tai tikra." Tiesiog pastoviai kalbi apie ką nors ir visad tai kartoji ir galiausiai žmonės tuo patiki. Jie 1913 m. per melą sukūrė federalinį rezervą, sukūrė rugsėjo 11 - osios išpuolį, kuris buvo dar vienas melas. Dėl rugsėjo 11 - osios išpuolio kovojamas karas su terorizmu ir staiga jau vykstame į Iraką, kas taip pat buvo melas,o dabar jie ketina "padaryti" Iraną. Visa tai veda nuo vieno prie kito... Ir aš jam sakau: "Kam jūs tai darote? Koks viso to tikslas? Jūs turite tiek pinigų, kiek tik galite panorėti, turite milžinišką valdžią, jūs kenkiate žmonės, tai nėra gerai." O jis: "Galutinis tikslas: implantuoti visus šiame pasaulyje sekimo mikroschemomis ir turėti pinigus, ir visa kita tose mikroschemose, o jei kas nors protestuos prieš tai, ką darome ar pažeis mūsų taisykles, mes tiesiog išjungsime jų mikroschemas"".Teisingai - implantuoti mikroschemomis. 2005 m. dėl imigracijos ir taip vadinamo karo prieš terorizmą, kongresas priėmė Tikrosios tapatybės aktą, kurio planuojama, kad nuo 2008 m. gegužės bus reikalaujama nešiotis federalinę asmenybės kortelę, kurioje yra skenuojamas kodas su asmenine informacija. Tačiau šis kodas yra tik tarpinis žingsnis prieš kortelę su sekimo prietaisu, kuris naudos radijo bangas susekti jus bet kuriame pasaulio taške. Jei tuo netikite, pasidomėkite, jog sekimo mikroschemos jau yra visuose naujuose Amerikos (ir Europos) pasuose. O galutinis žingsnis - implantuojamos mikroschemos.
Daugybė žmonių yra manipuliuojami, kad dėl vienų ar kitų priežasčių sutiktų implantuotis. Turime pirmuosius naujo, drąsaus pasaulio pionierius - šeimyną iš Floridos. Jie sutiko būti pirmieji, turintieji identifikavimo mikroschemas, implantuotas į jų kūnus. "Po rugsėjo 11 - osios aš tikrai buvau susirūpinusi savo šeimos saugumu. Aš tikrai neprieštarauju, kad man visam laikui į ranką implantuotų kažką, pagal ką būtų galima atpažinti mane." Galiausiai visi būsime uždaryti stebuklingame kontrolės tinkle, kur kiekvienas jūsų veiksmas yra įrašinėjamas, ir jei ištrūksite, jie tiesiog gali išjungti jūsų mikroschemą, kai tuo metu kiekvienas socialinis aspektas suksis apie mikroschemas. Štai tokį ateities paveikslą išvysite, jei atversite akis. Centralizuota ekonomika, kur visų veiksmai sekami ir įrašinėjami. Panaikintos visos teisės. Neįtikimiausia tai, kad šie neribotos valdžios elementai nebus vykdomi jėga, žmonės patys jų reikalaus. Es socialinė visuomenės manipuliacija, naudojantis baimės kūrimu ir visuomenės skaidymu visiškai atskyrė žmones nuo realybės ir savęs kontroliavimo.
Procesas, besitęsiantis tūkstantmečius. Religija, patriotizmas, rasė, turtas, klasė ar tai bet kuri kita sutartinė suskirstymo forma tarnavo tam, kad būtų sukurta kontroliuojama visuomenė, visiškai valdoma kelių žmonių. Principas yra skaldyk ir valdyk. Ir kol žmonės matys save atskirus nuo viso kito, jie les save visiškai pavergti. Žmonės už širmos žino tai. Jie taip pat žino, kad jei žmonės kada nors sužinos visą tiesą apie jų ryšį su gamta ir apie savo asmenines galias... Visas sukurtas įkalinimo aparatas, kurio jie siekia, sukrius kaip kortų namelis... Visa sistema, kurioje gyvename, kala mums į galvas, kad mes bejėgiai, kad mes sipni, kad visuomenė yra blogis, kad mes linkę nusikalsti ir taip toliau. Visa tai didžiulis melas! Mes esame galingi, nuostabūs, neeiliniai. Nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume suprasti kas mes esame iš tikro ir kur keliaujame. Nėra nieko, kodėl vidutinis asmuo negalėtų turėti visų savo galių. Mes neįtikėtinai galingi. Man atrodo, kad aš praleidau 30 savo gyvenimo metų, pirmuosius 30 savo gyvenimo metų, bandydamas kažkuo tapti. Norėjau gerai daryti dalykus, norėjau gerai žaisti tenisą, gauti gerus pažymius. Ir į viską žiūrėjau iš tos pusės, kad man nepatinka tai, koks esu, bet jei išmokčiau gerai daryti dalykus... Aš supratau, kad neteisingai suvokiau žaidimą. Nes iš tikro turėjau suprasti kas aš esu. Mūsų kultūroje mes išmokyti atpažinti individų skirtumus. Taifi žiūrėdami į kiekvieną žmogų iš karto pastebite. Gudresnis, kvailesnis, senesnis, jaunesnis, turtingesnis, skurdesnis... Ir mes visi įvertiname šiuos išmatuojamus skirtumus, sudėliojame juos į kategorijas ir su jais taip elgiamės. Taigi matome kitus, kaip besiskiriančius nuo mūsų tuo, kuo jie skiriasi. Ir vienas dramatiškiausių patyrimų yra būti su kitais žmonėmis ir staiga pamatyti ypatybes, kuriomis jie yra tokie patys, kaip ir jūs, o ne skirtingi. Ir patirti, kad esmė tavyje ir esmė manyje yra ta pati. Supratimas, kad esmė ne skirtumai, o panašumai.
Bill'as Hicks'as užbaigdavo savo pasirodymus štai kuo: "Gyvenimas, tai kaip pasivažinėjimas pramogų parke, kai važiuoji, galvoji, kad tai tikra, nes tokie galingi mūsų protai. Važiuodamas klyki, leidiesi, sukiesi. Pradedi jaudintis, po to atsipalaiduoji, viskas ryškiai spalvota. Viskas taip garsu ir kurį laiką smagu. Kai kurie jau labai ilgai važinėjasi ir pradeda klausinėti: "Ar tai tikra? Ar tik pasivažinėjimas?" O kiti žmonės atsimena ir atsisuka į mus ir sako: "Ei, nesijaudink, nebijok, tai tik pasivažinėjimas." O mes nužudome tuos žmones. "Užkimškite jį, aš labai daug investavau į šį pasivažinėjimą! Pažiūrėkite į mano nerimo surauktus antakius. Pažiūrėkite į mano didelę banko sąskaitą ir mano šeimą, visa tai turi būti tikra..."Visa tai tik pasivažinėjimas. Bet mes visada nužudome tuos gerus žmones, kurie bando mums tai pasakyti. Atkreipėte dėmesį į tai? Ir mes leidžiame demonams valdyti šį mėšlą... Bet tai nesvarbu, nes tai tik pasivažinėjimas ir mes galime jį pakeisti kada tik panorėję. Visa tai tik pasirinkimas. Jokių pastangų, jokio vargo, jokio darbo, jokių pinigų taupymo. Tik pasirinkimas tarp baimės ir meilės. "
1775 m. prasidėjo Amerikos revoliucija, kai Amerikos kolonijos siekė atsiskirti nuo Anglijos ir jos slegiančios monarchijos. Nepaisant to, kad yra paminėta daugybė revoliucijos priežasčių, viena išsiskiria, kaip pagrindinė iš jų: Anglijos karalius George'as III uždraudė kolonijoms naudoti nuosavą, nepriklausomą valiutą, liepdamas skolintis pinigus iš Anglijos centrinio banko, kad kolonijos būtų įsiskolinusios Anglijai. Benjamin'as Franklin'as rašė: "Karaliaus George'o III atsisakymas leisti kolonijoms naudotis sąžininga pinigų sistema, kuri išlaisvintų paprastus žmones nuo manipuliuojančių pinigais gniaužtų, buvo tikriausiai svarbiausia revoliucijos priežastis". 1783 m. Amerika iškovojo nepriklausomybę nuo Anglijos. Bet kova prieš korumpuotą centrinį banką, valdomą gobšumo, tik prasidėjo.
Taigi kas yra centrinis bankas? Tai yra institucija, kuri visai tautai gamina valiutą. Istoriškai taip susiklostė, kad centrinis bankas turi dvi galias: palūkanų normos kontroliavimą ir pinigų kiekio (infliacijos) kontroliavimą. Centrinis bankas neremia vyriausybės ekonomikos pinigais, jis juos paskolina dėl pelno. Tuomet, naudodamas pinigų kiekio didėjimą bei mažėjimą, centrinis bankas reguliuoja išleistų pinigų vertę. Svarbu suprasti, kad galiausiai visa ši sistema tegali padaryti vieną dalyką - skolą. Nereikia daug išmonės, kad išsiaiškintum šią suktybę. Kiekvienas doleris, kurį pagamina centrinis bankas yra paskolinamas dėl palūkanų. Vadinasi, kiekvienas pagamintas doleris yra pats doleris bei nustatytas skolos procentas. Nuo tada, kai centrinis bankas įgijo monopolinę teisę visai šaliai gaminti valiutą, jis paskolina kiekvieną dolerį su prie jo prikabinta skola... Iš kur atsiranda pinigai skolai grąžinti? Jie gali tik vėl atsirasti iš centrinio banko. Kas reiškia, kad centrinis bankas turi nuolat didinti savo pinigų atsargas, kad laikinai padengtų sukurtą skolą, o, kadangi šie pinigai taip pat paskolinami su palūkanomis, taigi jie sukuria dar didesnę skolą. Galutinis produktas yra vergovė. Nes tiek vyriausybei, tiek visuomenei yra neįmanoma išbristi iš besigaminančios skolos. Šios šalies įkūrėjai tai žinojo. "Aš manau, kad bankinės institucijos yra pavojingesnės nei armijos... Jei Amerikos žmonės leis privatiems bankams kontroliuoti valiutos emisiją... kol jų vaikai atsibus benamiai žemyne, kurį užkariavo jų tėvai" - Thom'as Jefferson'as (1743 - 1826). "Jei norite likti bankų vergais ir mokėti už savo vergovę, tai leiskite jiems ir toliau gaminti pinigus ir kontroliuoti tautos kreditą" - Josiah'as Stamp'as.
Iki XX a. pradžios JAV jau buvo įdiegusi ir panaikinusi keletą bankų sistemų, kurios buvo apgaule veikiamos negailestingų bankinių interesų. Tuo metu dominuojančios šeimos bankininkystės ir verslo pasaulyje buvo: Rockefeller'iai, Morgan'ai, Warburg'ai, Rothschild'ai. Ankstyvaisiais 1900 m. jie stengėsi dar kartą sukurti dar vieną centrinį banką. Bet jie žinojo, kad vyriausybė ir visuomenė buvo nuvargintos tokios institucijos. Taigi jiems teikėjo, visuomenės nuomonė būtų pakeista. Taip J.P.Morgan;as, tuo metu plačiai gerbiama finansų žvaigždė, išnaudojo savo didžiulę įtaką viešai paskelbdamas gandus, kad įžymus Niu Jorko bankas tapo nemokus ar net bankrutavo. Morgan'as žinojo, kad tai sukels masinę isteriją, kuri paveiks ir kitus bankus. Taip ir atsitiko. Visuomenė, bijodama netekti savo indėlių, nedelsdama pradėjo masiškai juos atsiiminėti. To pasakoje, bankai buvo priversti atsiimti savo paskolas, priversdami skolininkus parduoti savo nuosavybę. Taigi prasidėjo bankrotų, atsiėmimų ir sąmyšių spiralė. Po kelerių metų, viską išsiaiškinęs žurnalo LIFE reporteris Frederik'as Allen'as, rašė: "Morgan'as buvo suinteresuotas sukelti 1907 m. paniką ir apgalvotai ją skleisti". Nenutuokiant apie apgaulę, 1907 m. panika vedė prie kongreso tyrimo, kuriam vadovavo senatorius Nelson'as Aldrich'as, kuris palaikė glaudžius ryšius su bankų kartelininkais, o vėliau, susituokdamas tapo Rockefeler'ių šeimos dalimi. Taigi Aldrich'o vadovaujama komisija patarė įsteigti centrinį banką, kad tokia panika, kaip 1907 m. niekada nepasikartotų. Tai buvo kibirkštis, kurios tarptautiniams bankininkams reikėjo, kad įgyvendintų savo planą. 1910 m. J.P.Morgan'ui priklausančioje Jekyll saloje prie Džordžijos krantų, buvo surengtas slaptas susitikimas. Čia buvo pasirašytas federalinio rezervo aktas. Šį įstatymą parašė bankininkai, o ne įstatymų leidėjai. Šis susitikimas buvo toks uždaras ir užslėptas nuo vyriausybės ir visuomenės, kad apie 10 dalyvavusiųjų pakeitė savo vardus kreipdamiesi vienas į kitą. Kai įstatymo projektas buvo sukurtas, jis buvo atiduotas jų politiniam veikėjui - senatoriui Nelson'ui Aldrich'ui, kad jį "prastumtų" kongrese. 1913 m. su didžiule bankininkų parama prezidentu tapo Woodrow'as Wilson'as, kuris jau buvo sutikęs pasirašyti federalinė rezervo aktą už paramą rinkimuose. 2 dienos prieš Kalėdas, kai dauguma kongreso narių buvo namie su šeimomis, buvo pasirašytas federalinio rezervo aktas, o Wilson'as pavertė jį įstatymu.
Po kelių metų, apgailestaudamas Woodrow'as Wilson'as rašė: "Mūsų puikiąją pramoninę tautą valdo kredito sistema. Mūsų kredito sistema yra koncentruota privačiose rankose. Šalies augimą ir visą veiklą valdo keli žmonės, kurie, net jei ir jų veiksmai dori ir nukreipti visuomenės labui, yra neišvengiamai susikoncentravę į didelius sumanymus, į kuriuos yra įtraukti jų pinigai ir kurie neišvengiamai, kaip tik dėl tikslų ribotumo, atšaldys, sustabdys ir sunaikins tikrąją ekonominę laisvę. Mes tapome viena prasčiausiai valdomų, viena iš labiausiai kontroliuojamų vyriausybių visame civilizuotame pasaulyje - vyriausybe, nebeturinčia laisvos nuomonės, nebepasikliaujančia daugumos įsitikinimais ir balsais, bet vyriausybe, kuriai nuomonę primeta maža dominuojančių žmonių grupė".
Kongresmenas Louis'as McFadden'as taip pat išsakė tiesą apie įstatymo priėmimą: "Čia buvo sukurta pasaulinė bankų sistema... supervalstybė, valdoma tarptautinių bankininkų, veikiančių kartu, kad pavergtų pasaulį savo malonumui. Federalinė rezervo sistema užgrobė vyriausybę".
Visuomenei buvo pasakyta, kad federalinė rezervo sistema yra ekonomikos stabilizatorius, o infliacija ir ekonominės krizės praeities dalykas. Kaip parodė istorija, tai labai toli nuo tiesos. Faktas tas, kad tarptautiniai bankininkai dabar turi modernų mechanizmą savo ambicijų plėtimui. Pavyzdžiui, nuo 1914 iki 1919 m. federalinis rezervas padidino pinigų kiekį beveik 100 %. Tai įtakojo antraeilių paskolų padidėjimą. Tuomet 1920 m. federalinis rezervas susigrąžino didžiulius pinigų kiekius. Taigi antraeiliai bankai turėjo susigrąžinti didžiulius pinigų kiekius, tad kaip ir 1907 m. prasidėjo bankrotai ir žlugimai. Žlugo daugiau nei 5400 bankų nepriklausančių federalinei rezervo sistemai. Tai dar labiau sustiprino tarptautinių bankų monopoliją. Išsiaiškinęs šį skirtumą, kongresmenas Lindbergh'as 1921 m. pareiškė: "Naudojantis federalinio rezervo aktu, krizės yra sukuriamos apskaičiuotai. Dabartinė krizė yra pirmoji tikslingai sukurta krizė, apskaičiuota pagal matematinę lygtį".
Tačiau 1920 - ų metų krizė buvo tik apšilimas. Nuo 1921 iki 1929 federalinis rezervas vėl padidino pinigų kiekį tokiu būdu vėl įtakodamas padidėjusias paskolas visuomenei ir bankams. Akcijų rinkoje atsirado nauja paskola, pavadinta ribine paskola. Ribinė paskola leido investuotojui įnešti tik 10 % akcijų kainos, o kiti 90 % įnešami per brokerį. Kitaip sakant, asmuo galėjo įsigyti 1000 dolerių vertų akcijų įnešdamas 100 dolerių. Šis metodas buvo labai populiarus 1920 m., kuomet atrodė, kad visi rinkoje darosi pinigus. Tačiau paskola turėjo "kabliuką". Ji galėjo būti atšaukta bet kada ir ją buvo privaloma padengti per 24 valandas (tai vadinama ribiniu atšaukimu), o tipinis atšaukimo rezultatas - už paskolą įsigytų akcijų pardavimas. Taigi, keli mėnesiai prieš 1929 m. spalį, J.D.Rockefeller'is, Bernhard'as, Barack'as ir kiti tyliai paliko rinką, o 1929 spalio 24 d. Niujorko finansininkai, tiekę ribines paskolas, pradėjo jas masiškai atšaukinėti. Tai paskatino momentinį masinį vertybinių popierių išpardavimą, nes visiems reikėjo padengti ribines paskolas. Tai vėl sukėlė krizę ir žlugo daugiau kaip 16000 bankų, o tai įgalino susimokiusius tarptautinius bankininkus ne tik pigiai nusipirkti varžovų bankus, bet nusipirkti ištisas bendroves palyginti už centus. Tai buvo didžiausias apiplėšimas Amerikos istorijoje. Bet viskas tuo nepasibaigė. Vietoje to, kad būtų padidintas pinigų kiekis atsigavimui nuo ekonomikos žlugimo, federalinis rezervas jį dar sumažino, sukeldamas vieną didžiausių istorijoje ekonominių nuosmukių. Dar kartą įpykęs kongresmenas Louis'as McFadden'as, ilgalaikis bankinių kartelių priešininkas, federalinio rezervo vadovybei pradėjo kelti kaltinimus sukėlus ekonominį nuosmukį ir bankrotų bangą: "tai buvo gerai apgalvotas įvykis. Tarptautiniai bankininkai stengėsi sukurti nevilties sąlygas, kad galėtų tapti visų mūsų vadais". Nenuostabu, kad po dviejų nesėkmingų bandymų nužudyti, McFadden'as buvo nunuodytas puotoje prieš tai, kai galėjo paskelbti kaltinimus.
Po to, kai visuomenė buvo pakankamai nuskurdinta, federalinio rezervo bankininkai nusprendė, kad aukso standartas būtų panaikintas. Tam, kad tai padarytų, jiems reikėjo įsigyti likusį auksą sistemoje. Taigi, prisidengus noru sustabdyti ekonominį nuosmukį, prasidėjo 1933 m. aukso konfiskavimas grasinant įkalinimu 10 m., visų amerikiečių buvo pareikalauta grąžinti visus aukso luitus į iždą, iš esmės atimant iš visuomenės tą likusią turto dalį. 1933 m. buvo panaikintas aukso standartas. Pažvelgę į dolerio kupiūrą prieš 1933 m. matytume užrašą: "išperkamas auksu". Pažvelgę šiandien matome užrašą: "legali atsiskaitymo priemonė", kas reiškia, kad jis nėra niekuo paremtas. Tai bevertis popierius.Vienintelis dalykas, kas nustato dolerio vertę, tai jų kiekis cirkuliacijoje. Vadinasi, galia reguliuoti pinigų kiekį yra taip pat galia reguliuoti jų vertę, o taip pat yra galia parklupdyti visą ekonomiką. M.A.Rothschild'as, Rothschild'ų bankininkystės dinastijos įkūrėjas: "Duokite man tautos pinigų atsargų kontrolę ir man bus nesvarbu, kas leidžia įstatymus".
Taigi privatus bankas, kuris skolina valiutą vyriausybei už palūkanas visiškai taip pat, kaip apgavikiškas bankininkystės modelis nuo kurio šalis stengėsi pabėgti, kai paskelbė nepriklausomybę po Amerikos revoliucijos. Grįžtant į 1913 m., federalinio rezervo aktas buvo ne vienintelis nekonstitucinis įstatymas, pateiktas kongresui. Jie taip pat pateikė federalinį pajamų mokestį. Verta pabrėžti, kad amerikiečių abejingumas federalinio pajamų mokesčio atžvilgiu yra amerikiečių nukvailinimo ir nenuovokumo paliudijimas. Visų pirma, federalinis pajamų mokestis yra antikonstitucinis, tai tiesioginis, nepaskirstytas mokestis. Visi tiesioginiai mokesčiai turi būti paskirstyti, kad būtų legaliai paremti konstitucija. Antra, šio mokesčio niekada nepatvirtino reikiamas valstijų skaičius, ir tuo netgi buvo remiamasi teismuose. JAV apygardos teismo teisėjas C.Fox'as: "Jeigu išstudijuotume 16 - tą pataisą, išsiaiškintume, kad jo niekada nepatvirtino pakankamas valstijų skaičius". Trečia, šiandien šiuo mokesčiu atimama 35% vidutinio darbo atlyginimo. Vadinasi, amerikiečiai keturis mėnesius metuose yra dirbama tam, kad susimokėtų šį mokestį. Kur šie pinigai nukeliauja? O gi federalinio rezervo banko išspausdintų pinigų išlaidoms padengti. Nukeliauja į sistemą, kuri išvis neturėtų egzistuoti. Pinigai, kuriuos uždirbate, dirbdami keturis mėnesius per metus, nukeliauja beveik tiesiogiai į tarptautinių bankininkų kišenes, kuriems ir priklauso federalinio rezervo bankas. Ketvirta, net su apgavikiškos vyriausybės teigimu, kad šis mokestis legalus, iš tikro nėra egzistuojančio įstato ar įstatymo, kuris verstų jus mokėti šį mokestį.
Beje, ekonomikos kontrolė ir amžinas turto grobimas yra ne tik viena medalio pusė, kurią bankininkai laiko savo rankose. Kitas pelno ir kontrolės įrankis yra karas.
Nuo federalinio rezervo pradžios 1913 metais, prasidėjo daug mažų ir didelių karų. 3 ryškiausi buvo pirmas pasaulinis, antras pasaulinis ir Vietnamo Karas.
Pirmas pasaulinis karas. 1914 m. kilo karai, kurių centras buvo Anglija ir Vokietija. Amerikos žmonės nenorėjo turėti nieko bendra su karu. Todėl prezidentas Wilson'as viešai paskelbė neutralumą. Tačiau, po neutralumo kauke JAV vyriausybė ieškojo bet kokio preteksto, kad tik įsitrauktų į karą. Užsienio reikalų ministro William'o Jennings'o pranešime teigiama: "Bankininkai labai suinteresuoti pasauliniu karu dėl galimybių gauti didžiulį pelną". Svarbu suprasti, kad pelningiausias dalykas, kuris gali nutikti tarptautiniams bankininkams yra karas. Nes jis priverčia šalį skolintis dar daugiau pinigų iš federalinio rezervo banko. Woodrow'o Wilson'o pagrindinis patarėjas buvo pulkininkas Edward'as House'as, žmogus, palaikantis glaudžius ryšius su tarptautiniais bankininkais, kurie norėjo įsitraukti į karą. Užfiksuotame pokalbyje tarp pulkininko House'o ir sero Edward'o Grey'aus, Anglijos užsienio reikalų ministro, buvo aptariamas Amerikos įtraukimas į karą. Grey'us pasiteiravo: "Ką darytų amerikiečiai, jei vokiečiai nuskandintų Amerikiečių lainerį u keleiviais?". Hause'as: "Manau, kad Ameriką sukrėstų pasipiktinimo banga ir to pakaktų, kad mes įsitrauktume į karą".
Taigi 1915 m. gegužės 7 d. Edward'o Grey'aus pasiūlymas buvo įgyvendintas. Laivas "Lusitania" buvo tyčia nusiųstas į vokiečių kontroliuojamus vandenis, kur buvo žinoma, kad yra vokiečių kariniai laivai. Kaip ir tikėtasi, vokiečių laivai torpedavo šį laivą ir nužudė 1200 žmonių. Kad dar geriau suprastume šio įvykio sąmoningumą, vokiečių ambasada netgi išspausdino straipsnį "New York Times", kuriame rašė, kad įlipantieji į "Lusitaną" rizikuoja, nes laivas, plaukdamas iš Amerikos į Angliją pro karo zoną gali būti sunaikintas.
Antrasis Pasaulinis Karas. 1941 m. gruodžio 7 d. japonai Perl Harbore užpuolė Amerikos laivyną, sukeldami įstojimą į karą. Prezidentas Franklin'as D. Roosevelt'as viešai paskelbė, kad ši ataka buvo "diena, kuri bus prisimenama su gėda". Iš tikro gėdinga diena, bet ne dėl tariamai netikėtos Perl Harboro atakos.
Iš 60 metų pateikiamos paviršutinės informacijos yra aišku, kad apie Perl Harboro ataką buvo žinoma prieš kelias savaites. Tai buvo aišku, norima ir išprovokuota. Roosevelt'as, kurio šeima buvo Niujorko bankininkai, nuo XVIII a., kurio dėdė Frederik'as buvo vienas federalinio rezervo valdybos narių, palaikė tarptautinių bankų interesus.
1941 m. lapkričio 25 d. Rooseelt'o karo reikalų ministro Henrio Stimson'o dienoraščio įraše jis aprašė pokalbį su Roosevelt'u: "Klausimas yra kaip mes turėtume priversti juos pulti. Buvo trokštama, kad japonai tai padarytų, kad neliktų abejonių, kas yra agresoriai". Mėnesius prieš Perl Harboro ataką Roosevelt'as darė viską, ką galėjo, kad tik įsiutintų japonus: sustabdė visą JAV naftos importą į Japoniją; įšaldė visą japonų turtą, esantį JAV; jis viešai skolino pinigus nacionalistinei Kinijai ir aprūpino anglus karinėmis priemonėmis; kuomet abi jos buvo Japonijos priešininkės kare. O tai yra tarptautinių karo teisių pažeidimas. Gruodžio 4 d., likus trims dienoms prieš ataką australų žvalgybos pajėgos pranešė Roosevelt'ui apie japonų pajėgas, judančias Perl Harboro link. Roosevelt'as tai ignoravo. Taigi, kaip ir buvo tikėtasi ir leista, 1941 m. gruodžio 7 d. japonai užpuolė Perl Harborą ir išžudė 2400 kareivių. Prieš šį išpuolį 83% amerikiečių nenorėjo turėti nieko bendra su karu. Po šio įvykio milijonas vyrų savanoriškai įsitraukė į karą.
Svarbu paminėti, kad nacistinės Vokietijos karo veiksmai buvo stipriai remiami dviejų organizacijų, kurių vienos pavadinimas "I.G.Farben". Ši gamino 84% Vokietijos sprogmenų ir net "Zyklon B" dujas, naudotas koncentracijos stovyklose milijonų žudymui. Vienas iš neoficialių "I.G.Farben" partnerių buvo J.D.Rockefeller'io "Stand Oil" kompanija JAV. Tiesą sakant, Vokiečių oro pajėgos nebūtų galėjusios veikti be specialių priedų, gaminamų Rockefeller'io "Stand Oil". Pavyzdžiui, drastišką Nacių atliktą Londono bombardavimą įgalino 20 - ties milijonų dolerių vertas kuras, kurį Rockefeller'io "Standart Oil" pardavė I.G.Farben kompanijai. Tai tik vienas smulkus pastebėjimas, kaip Amerikos verslas finansavo abi antrojo pasaulinio karo puses.
Dar viena organizacija yra jungtinė bankų korporacija Niujorke. Ji ne tik finansavo Hitlerio iškilimą bei tam tikrus karo reikmenis, bet taip pat užsiėmė nacių pinigų plovimu. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad šis bankas turėjo milijonus nacių dolerių savo saugyklose. Jungtinė bankų korporacija buvo galiausiai demaskuota pažeidžianti prekybos su priešu aktą. Spėkite, kas buvo jungtinio banko direktorius ir vice prezidentas. Prescott'as Bush'as, George'o W. Bush'o senelis.
Vietnamo karas. JAV oficialus pareiškimas dėl karo šiaurės Vietname 1964 m. pasirodė po įtariamo incidento, kuriame šiaurės vietnamiečiai Tonkin'o įlankoje atakavo JAV karo laivus. Tai buvo žinoma, kaip Tonkin'o įlankos incidentas. Šis vienas įvykis buvo pakankamas pretekstas pilnai pradėti karą. Tačiau viena problema. JAV karo laivų atakos niekada neįvyko. Tai buvo surežisuota situacija sukurti pretekstui pradėti karą. Po kelių metų buvęs gynybos ministras Robert'as McNamara pareiškė, kad Tonkin'o įlankos incidentas buvo "klaida", tuo tarpu daugybė kitų pareigūnų patvirtino, kad tai buvo išgalvotas atsitikimas, visiškas melas. Prasidėjus karui tai buvo įprastas verslas. 1966 m. spalį prezidentas Lyndon'as Johnson'as nutraukė prekybinius draudimus su sovietiniu bloku gerai žinodamas, kad sovietai tiekė 80% Šiaurės Vietnamo karinių atsargų. Todėl Rockefeller'is krovėsi palūkanas finansuodamas sovietų sąjungos gamyklas, gaminusias karinę įrangą, siunčiančią į Šiaurės Vietnamą. Tačiau abiejų konflikto pusių finansavimas buvo tik viena medalio pusė.
1985 m. buvo paviešintos Vietnamo karo taisyklės. Jose buvo pateikta ką Amerikos pajėgos galėjo ir ko negalėjo daryti. Ten buvo išdėstyti tokie absurdai kaip: Šiarės Vietnamiečių oro gynybos raketų sistemos negalėjo būti bombarduojamos tol, kol nebuvo pilnai surinktos ir funkcionuojančios. Joks priešas negalėjo būti persekiojamas po to, kai krisdavo Laoso ar Kambodžos sieną. Ir pats labiausiai viską atskleidžiantis: svarbiausi strateginiai objektai negalėjo būti atakuojami, nebent tai nurodydavo aukšti karo pareigūnai. Be viso to, kad teko laikytis šių absurdiškų apribojimų, Šiaurės Vietnamas apie juos buvo informuotas. Taigi galėjo kurti strategijas kaip panaudoti šiuos Amerikos pajėgų apribojimus. Štai kodėl karas tęsėsi taip ilgai ir galutinis rezultatas: Vietnamo karas nebuvo skirtas laimėti, o tik tęstis. Šis karas dėl pelno nulėmė 58000 amerikiečių mirčių ir 3 mln. Vietnamiečių.
Taigi, kur mes dabar? Rugsėjo 11 - oji buvo puiki pradžia negailestingojo elito planų vykdymui. Taip buvo sukurtas karo pretekstas, lygiai toks pat kaip "Lusitania" nuskandinimas, Perl Harboro išprovokavimas ir melas apie Tonkin'o įlankos incidentą. Tiesą sakant, jei rugsėjo 11 - os išpuolis nebūtų buvęs suplanuotas karo pretekstas, tai būtų tik išimtis taisyklėje. Tai buvo panaudota sukelti neišprovokuotus nelegalius karus prieš Iraką, Afganistaną. Tačiau rugsėjo 11 d. išpuolis buvo sukurtas dar vienam karui. Karui prieš jus. Patriotizmo aktas, tėvynės apsaugos aktas, karinio tribunolo aktas ir kt., yra būtent tam, kad sunaikintų jūsų civilines teises ir laisves ir apribotų jūsų galimybes kovoti su tuo, kas artėja.
Dabar Jungtinėse Valstijose, nors to ir nežino, dauguma amerikiečių su praplautom "smegenimis", namai gali būti apieškoti be orderio ir net kai jų (amerikiečių) nėra namie, jie gali būti suimti nepateikus jokių kaltinimų, sulaikytas neribotam laikui be sutikimo su advokatu ir legaliai kankinamas tik todėl, kad esate įtariamas esąs teroristas. Jei jums reikia vaizdaus paveiksliuko kas vyksta šalyje, pažiūrėkime, kaip istorija kartojasi. 1933 m. vasarį Hitleris surežisavo netikrą ataką, sudegindamas savo vyriausybės rūmus - Reichstagą ir apkaltino komunistų teroristus. Po kelių savaičių jis įteisino įgaliojimo aktą, kuris visiškai pažeidė vokiečių konstituciją, sunaikindamas žmonių teises. Tuomet pradėjo eilę prevencinių karų, visus juos pateisindamas kaip būtinybę, norint apsaugoti tėvynę.
George'as W. Bush'as? Ne. A.Hitleris, kuomet pristatinėjo žmonėms gestapą: "Egzituoja blogis, kuris kelia pavojų kiekvienam šios didžios valstybės vyrui, moteriai ir vaikui. Mes privalome imtis priemonių, kad užtikrintume savo krašto apsaugą ir apgintume tėvynę".
Didžioji visuomenės dalis galvoja, kad Irako invazija vyksta sunkiai, nes sektų žiaurumas nesibaigia. Ko nemato visuomenė, kad neramumai Irake yra būtent tai, ko siekia žmonės, stovintys už vyriausybės. Šis karas yra tęsiamas, kad galėtų būti padalintas, įgytas naftos išteklių valdymas, gautos pajamos iš gynybos sutarčių ir svarbiausia, įkurtos nuolatinės karinės bazės, kurias galima panaudoti kovai prieš kitas valstybes, kaip Iranas ir Sirija. Tolesnei išvadai, kad civiliniai karai ir destabilizacija yra visiškai tyčiniai: 2005 m. 2 elitiniai britų oro pajėgų pareigūnai buvo sulaikyti Irako policijos po to, kai buvo sugauti važinėjantys mašina ir šaudantys į civilius apsirengę kaip arabai. Po to, kai jie buvo uždaryti Basros kalėjime, britų armija nedelsiant pareikalavo juos paleisti. Kai Basros vyriausybė atisakė, atvažiavo britų tankai ir per jėgą išlaisvino juos iš Basros kalėjimo.
Jeigu norit išnaikinti vietovę, kaip tai galima padaryti? Yra du keliai - galima nuvykti ir subombarduoti ją, bet tai nėra labai produktyvu. Verčiau priversti tos teritorijos žmones išsižudyti vieni kitus ir sunaikinti savo teritoriją. Tai buvo daroma šiame regione. Geriausias būdas sunaikinti priešininką - priversti jį susinaikinti patį, supriešinant jo pajėgas. Tuomet remi abi puses, kurstai abi puses. Laikas pabusti ir tai suprasti. Suprasti, kad žmonės, mėginantys sukurti imperijas, daro tai manipuliuodami žmonėmis, kuriuos ketina valdyti.
Turėtų kilti klausimas, kodėl visa mūsų kultūra masiškai prisotinta pramogų, tuo tarpu mokymo sistema pastoviai menkėja nuo tada, kai JAV vyriausybė nusprendė subsidijuoti viešųjų mokyklų sistemą. Už ką vyriausybė moka, tą ir gauna. Esmė tame, kad vyriausybė gauna tai, ką užsako. Jie nenori, kad jūsų vaikai būtų išsilavinę. Jie nenori, kad jūs per daug mąstytumėte. Štai kodėl mūsų šalis (JAV) ir visas pasaulis tapo prigrūstas pramogų, televizijos šou, linksmybių parkų, narkotikų, alkoholio ir visų kitų pasilinksminimų, kad tik užimti žmones pramogomis. Kad tik netrukdytumėte svarbiems žmonėms per daug galvodami. Verčiau atsibuskite ir supraskite, kad yra žmonės, kurie vadovauja jūsų gyvenimui ir jūs to net nežinote.
Iš "Network" (1976): "Mes didelėje bėdoje! Nes jūs ir 62 mln. kitų amerikiečių dabar klausosi manęs. Dėl to, kad mažiau nei 3% jūsų skaito knygas. Nes mažiau nei 15% jūsų skaitote laikraščius. Nes vienintelė tiesa, kurią žinote yra ta, kurią gaunate pro šį vamzdį (dėžę). Dabar yra visa karta, kuri nežino nieko kas nepateko pro šią dėžę. Šis dėžė yra Evangelija, apsireiškimas. Šis dėžė gali sukurti ar nuversti prezidentus, popiežius, ministrus... šis dėžė pati nuostabiausia velniška jėga visame bedieviame pasaulyje ir vargas mums, jei jie kada nors papuls ne tiems žmonėms. Ir kai didžiausia pasaulyje pasaulyje kompanija valdo nuostabiausią velnišką propagandos jėgą visame bedieviams pasaulyje, kas žino koks šūdas bus prakištas kaip tiesa per šį kanalą! Taiga klausykitės manęs: TV nėra tiesa. TV yra pramogų parkas. TV yra cirkas, karnavalas, keliaujanti akrobatų trupę, istorijų sekėjai, šokėjai, daininkai, fokusininkai, liūtų dresuotojai ir futbolininkai. Mes esame kovos su nuoboduliu versle. Bet jūs, žmonės, sėdite ten diena po dienos, naktis po nakties, per amžių amžius... Mes esame viskas, ką jūs žinote. Jūs pradedate tikėti čia kuriamomis iliuzijomis, pradedate tikėti, kad dėžė yra realybė, o jūsų gyvenimai - ne. Darote viską, ką liepia dėžė. Jūs rengiatės kaip dėžė, valgote kaip dėžė, auginate vaikus kaip dėžė, netgi mąstote kaip dėžė... Tai masinė beprotystė, jūs maniakai. Dėl dievo meilės, jūs esate tikri, o mes esame iliuzija!"
Mažiausiai ko nori žmonės už užsklandos yra sąmoninga, informuota visuomenė, sugebanti kritiškai mąstyti. Štai kodėl apgavikiški įsitikinimai pastoviai skleidžiami per religiją, masines informavimo priemone, mokymo sistemą. Jie siekia jus išlaikyti suglumusiame naiviame burbule ir jiems tai puikiai sekasi.
2005 m. buvo įvykdytas susitarimas tarp Kanados, Meksikos ir JAV. Šis susitarimas, nepaskelbtas visuomenei, įvykdytas nepaisant kongreso nuomonės, sujungia JAV, Kanadą ir Meksiką panaikindamas sienas. Jis vadinamas Šiaurės Amerikos sąjunga. Jūs galite paklausti kodėl nieko apie tai negirdėjote. Tiesą pasakius yra tik viena reporterė, kuri apie tai girdėjo ir turėjo drąsos tai atskleisti. Bush'o administracijos atvirų sienų politika ir jos sprendimas ignoruoti imigracijos įstatymų spaudimą yra platesnio tikslo dalis. Prezidentas Bush'as pasirašė formalų sutikimą, kad panaikins mūsų žinomas Jungtines Valstijas. Ir jis žengė šį žingsnį be kongreso ar Amerikos žmonių pritarimo. Tai reikalas apie kurį mažai kas girdėjo. Jis vėl buvo atliktas grupelės žmonių pačiame viršuje, investuotojų klasės vardu. Bet darbininkų klasė, šalies miestų ir bendruomenių nariai, jie nieko apie tai nežino. Tai nekoks prekybos susitarimas. Tai visiškas asmeninės valdžios panaikinimas, kuris taip pat įtakos naujos valiutos (Amero) įvedimą. Aš manau, kad tai dalykas į kurį prie dolerio pripratę žmonės turėtų atkreipti dėmesį, tačiau apie tai niekas nekalba. Aš manau, kad tai stipriai paveiks visus: tiek Meksikoje, tiek, Kanadoje, tiek JAV. Amero yra nauja siūloma Šiaurės Amerikos bendruomenės, kuri kuriama tarp Kanados JAV ir Meksikos, valiuta, tam, kad sukurti besienę bendruomenę, kaip Europos sąjunga ir JAV doleriai, Kanados doleriai ir Meksikos pesai bus pakeisti į Amero. Pagal šį susitarimą, Amerikos konstitucija nebegalios. Jūs galvojate, kad tokia situacija turėtų būti nušviečiama kiekviename rimtesniame laikraštyje. Bet iki tol, kol suvokiate, kad žmonės, kurie stovi už šio įvykio, yra tie patys, kurie valdo žiniasklaidą ir jums niekas nesako to, ko jūs neturėtumėte žinoti. Šiaurės Amerikos sąjunga yra tokia pat sąjunga, kaip Europos sąjunga, Afrikos sąjunga, Azijos sąjunga ir už jų stovi tie patys žmonės. Atėjus tinkamiausiam momentui visos šios sąjungos bus sujungtos į vieną ir tokiu būdu bus priartėta prie plano tikslo, kurį šie žmonės rengė daugiau nei 60 metų: Viena pasaulinė vyriausybė (one world government). "Mes turėsime pasaulinę vyriausybę, nesvarbu mes to norime ar ne. Vienintelis klausimas yra tas ar tai bus pasiekiama užkariaujant ar susitariant." - Paul'as Warburg'as, užsienio reikalų tarybos narys; federalinio rezervo sistemos architektas. Vienas bankas, viena armija, vienas jėgos centras. Ir jei ko nors išmokome iš istorijos, tai yra, kad galia atima piliečių teises, o absoliuti galia atima piliečių teises absoliučiai.
Aaron'as Russo, kino filmų kūrėjas ir buvęs politikas po to kai artimai susibendravo su Nichol'u Rockefeller'iu, Aaronas galų gale nutraukė ryšius, įbaugintas to, ką sužinojo apie Rockefeller'ius ir jų ambicijas. Aaron'as Russo: "Vieną dieną sulaukiau pažįstamos skambučio ir ji pasakė: "Ar nenorėtum susitikti su Rockefeller'iais?" Aš sutikau. Mes tapome draugais ir jis pradėjo atskleisti man daugybę dalykų. Taigi vieną vakarą jis man pasakė: "Kai kas įvyks, Aaron'ai, o po to įvykio mes ketiname nukeliauti į Afganistaną, kad galėtume nusitiesti naftotiekį iš Kinijos jūros, mes ketiname nuvykti į Iraką pasiimti naftos ir įkurti bazę vidurio rytuose, taip pat ketiname nuvykti į Venesuelą ir atsikratyti Chavez'o." Pirmus du punktus jie jau įvykdė, Chavez'o dar ne.ir jis pasakė: "Tu pamatysi žmones, lendančius į urvus, ieškančius žmonių, kurių niekada neras." Jis juokėsi dėl to fakto, kad vyksta karas prieš terorą, bet nėra tikrų priešų. Jis kalbėjo apie tai, kaip neįmanoma laimėti šio karo prieš terorą, nes jis amžinas karas, taigi gali pastoviai atiminėti žmonių laisves. O aš pasakiau: "Kaip ketinate įtikinti žmones, kad šis karas tikras?" Atsakė: "Žiniasklaida gali įtikinti visus, kad tai tikra." Tiesiog pastoviai kalbi apie ką nors ir visad tai kartoji ir galiausiai žmonės tuo patiki. Jie 1913 m. per melą sukūrė federalinį rezervą, sukūrė rugsėjo 11 - osios išpuolį, kuris buvo dar vienas melas. Dėl rugsėjo 11 - osios išpuolio kovojamas karas su terorizmu ir staiga jau vykstame į Iraką, kas taip pat buvo melas,o dabar jie ketina "padaryti" Iraną. Visa tai veda nuo vieno prie kito... Ir aš jam sakau: "Kam jūs tai darote? Koks viso to tikslas? Jūs turite tiek pinigų, kiek tik galite panorėti, turite milžinišką valdžią, jūs kenkiate žmonės, tai nėra gerai." O jis: "Galutinis tikslas: implantuoti visus šiame pasaulyje sekimo mikroschemomis ir turėti pinigus, ir visa kita tose mikroschemose, o jei kas nors protestuos prieš tai, ką darome ar pažeis mūsų taisykles, mes tiesiog išjungsime jų mikroschemas"".Teisingai - implantuoti mikroschemomis. 2005 m. dėl imigracijos ir taip vadinamo karo prieš terorizmą, kongresas priėmė Tikrosios tapatybės aktą, kurio planuojama, kad nuo 2008 m. gegužės bus reikalaujama nešiotis federalinę asmenybės kortelę, kurioje yra skenuojamas kodas su asmenine informacija. Tačiau šis kodas yra tik tarpinis žingsnis prieš kortelę su sekimo prietaisu, kuris naudos radijo bangas susekti jus bet kuriame pasaulio taške. Jei tuo netikite, pasidomėkite, jog sekimo mikroschemos jau yra visuose naujuose Amerikos (ir Europos) pasuose. O galutinis žingsnis - implantuojamos mikroschemos.
Procesas, besitęsiantis tūkstantmečius. Religija, patriotizmas, rasė, turtas, klasė ar tai bet kuri kita sutartinė suskirstymo forma tarnavo tam, kad būtų sukurta kontroliuojama visuomenė, visiškai valdoma kelių žmonių. Principas yra skaldyk ir valdyk. Ir kol žmonės matys save atskirus nuo viso kito, jie les save visiškai pavergti. Žmonės už širmos žino tai. Jie taip pat žino, kad jei žmonės kada nors sužinos visą tiesą apie jų ryšį su gamta ir apie savo asmenines galias... Visas sukurtas įkalinimo aparatas, kurio jie siekia, sukrius kaip kortų namelis... Visa sistema, kurioje gyvename, kala mums į galvas, kad mes bejėgiai, kad mes sipni, kad visuomenė yra blogis, kad mes linkę nusikalsti ir taip toliau. Visa tai didžiulis melas! Mes esame galingi, nuostabūs, neeiliniai. Nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume suprasti kas mes esame iš tikro ir kur keliaujame. Nėra nieko, kodėl vidutinis asmuo negalėtų turėti visų savo galių. Mes neįtikėtinai galingi. Man atrodo, kad aš praleidau 30 savo gyvenimo metų, pirmuosius 30 savo gyvenimo metų, bandydamas kažkuo tapti. Norėjau gerai daryti dalykus, norėjau gerai žaisti tenisą, gauti gerus pažymius. Ir į viską žiūrėjau iš tos pusės, kad man nepatinka tai, koks esu, bet jei išmokčiau gerai daryti dalykus... Aš supratau, kad neteisingai suvokiau žaidimą. Nes iš tikro turėjau suprasti kas aš esu. Mūsų kultūroje mes išmokyti atpažinti individų skirtumus. Taifi žiūrėdami į kiekvieną žmogų iš karto pastebite. Gudresnis, kvailesnis, senesnis, jaunesnis, turtingesnis, skurdesnis... Ir mes visi įvertiname šiuos išmatuojamus skirtumus, sudėliojame juos į kategorijas ir su jais taip elgiamės. Taigi matome kitus, kaip besiskiriančius nuo mūsų tuo, kuo jie skiriasi. Ir vienas dramatiškiausių patyrimų yra būti su kitais žmonėmis ir staiga pamatyti ypatybes, kuriomis jie yra tokie patys, kaip ir jūs, o ne skirtingi. Ir patirti, kad esmė tavyje ir esmė manyje yra ta pati. Supratimas, kad esmė ne skirtumai, o panašumai.
Bill'as Hicks'as užbaigdavo savo pasirodymus štai kuo: "Gyvenimas, tai kaip pasivažinėjimas pramogų parke, kai važiuoji, galvoji, kad tai tikra, nes tokie galingi mūsų protai. Važiuodamas klyki, leidiesi, sukiesi. Pradedi jaudintis, po to atsipalaiduoji, viskas ryškiai spalvota. Viskas taip garsu ir kurį laiką smagu. Kai kurie jau labai ilgai važinėjasi ir pradeda klausinėti: "Ar tai tikra? Ar tik pasivažinėjimas?" O kiti žmonės atsimena ir atsisuka į mus ir sako: "Ei, nesijaudink, nebijok, tai tik pasivažinėjimas." O mes nužudome tuos žmones. "Užkimškite jį, aš labai daug investavau į šį pasivažinėjimą! Pažiūrėkite į mano nerimo surauktus antakius. Pažiūrėkite į mano didelę banko sąskaitą ir mano šeimą, visa tai turi būti tikra..."Visa tai tik pasivažinėjimas. Bet mes visada nužudome tuos gerus žmones, kurie bando mums tai pasakyti. Atkreipėte dėmesį į tai? Ir mes leidžiame demonams valdyti šį mėšlą... Bet tai nesvarbu, nes tai tik pasivažinėjimas ir mes galime jį pakeisti kada tik panorėję. Visa tai tik pasirinkimas. Jokių pastangų, jokio vargo, jokio darbo, jokių pinigų taupymo. Tik pasirinkimas tarp baimės ir meilės. "
