Pristatau Manon Loizeau's sukurtą dokumentinį filmą „Čečėnija.
Karas be pėdsakų.“ bei šio filmo tekstinę versiją (bent jau didžiąją ir esminę
dalį).
Grįžtu į Čečėnija praėjus 20 m. nuo karo pradžios.
Praėjo dešimtmetis po mano paskutinės kelionės į šį išniekintą ir užmirštą
kraštą. Visus tuos metus saugojau atmintyje veidus ir vietas, žmonių agonijos
ir jų pasipriešinimo Rusijos armijai vaizdinį... Vis dar prisimenu garsus, kai
būdavo bombarduojami civiliai. Tebegirdžiu jų klyksmą. Prisimenu Rusijos
armijos valymus, per kuriuos dingo tūkstančiai vyrų ir moterų. Prisimenu karą,
nusinešusį 150 000 gyvybių – penktadalį visų gyventojų. Kokia tapo Čečėnija?
Kuo virto Groznas, nuniokota jos sostinė? Kas nutiko žmonėms, kuriuos kadaise
pažinojau?
Jokių pėdsakų... Viską užgožė Grozno dangoraižiai.
Dabar nuo visų sienų žvelgia V. Putinas. Šlovinamas žmogus, kuris surežisavo II
– ąjį karą ir atėjo į valdžią, sutriuškinęs čečėnų liaudies sukilimą.
Šalia jo – geležiniu kumščiu valdantis Kremliaus
paskirtas jaunasis Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas. Naujai paklotas
asfaltas, stiklo bokštai ir asmenybės kultas... Grozne viešpatauja tvarka.
Visur religiniai simboliai – virš pastatų išnyrančios mečetės auksuotais
kupolais. Matau moteris, kurios atrodė tokios laisvos per karą, o dabar
apsimuturiavusios skaromis. Ramzanas Kadyrovas įvedė šariatą. Moterys, kurios
nepaklūsta, nubaudžiamos. Žmonės vaikšto Putino prospektu, buvusia pergalės
gatve. Jie eina šaligatviais, tarsi nieko nebūtų nutikę gatvėse, pavadintose
Pskovo oro desantininkų divizijos ir generolo Troševo vardais – tų, kurie juos
traiškė tankų vikšrais. Kaip iki to buvo prieita? Kodėl tauta, šimtmečius
išlikusi nenugalėta, vis dėlto, pasidavė?
Ieškau žmonių, kuriuos kadaise filmavau. Daug jų
išvažiavo, pasilikusieji bijo kalbėti. Pagaliau surandu Rozą, kurią buvau
sutikusi prieš 10 m. [Roza]: „Dieną gyvenimas Grozne atrodo normalus. Vakare –
visai kas kita. Visi žmonės įbauginti. Bijom labiau negu per karą. norisi
atsipalaiduoti, juk dabar taikus metas. Per karą, kai prasidėdavo susirėmimai,
galėdavom bent jau pabėgti ir pasislėpti nuo sviedinių ar snaiperių. Galėdavom
išvykti kaip pabėgėliai, kol baigsis neramumai. Dabar net nežinau ko tikėtis...
Sutemus apima nerimas. Nuolat galvoji, kad kas nors gali nutikti. Jie gali
įsiveržti į namus ir išsivežti. Gyveni kamuojamas blogos nuojautos. Daužo duris
ir reikalauja atidaryti. Žinau, kad tai kariškiai. Jie važinėja juodais
automobiliais tamsintais stiklais, visureigiais... Buvo sustoję ir po mano namo
langais. Atėjo 8 ir pradėjo daužyti kumščiais, kojom spardyti duris,
reikalaudami, kad atidaryčiau. Atidariau duris, pasakiau, kad be motinos ir
manės daugiau čia nieko nėra. Buvau persigandusi, negalėjau nė žodžio pratarti;
man perdžiūvo gerklė. Jie mane keletą kartų... Iš baimės net neprisimenu kas
dėjosi vėliau... Tik po poros dienų, kai ant kūno išryškėjo kraujosruvos,
pamačiau, ką jie man padarė... Mama paralyžiuota. Ji buvo taip išgąsdinta, kad
patyrė kelis insultus. Iš tos baimės ją keliskart ištiko koma. Dabar ji guli ir
visiškai nejuda... Karas tęsiasi daug metų. Žmonės pavargsta, matydami tik
mirtį ir kančias. Iš nevilties jie linkę sutikti su bet kuo. Apsimeta, kad
jiems linksma. Per šventes, tarkime, kai minimi Kadyrovo ar Putino gimtadieniai
– visiems liepiama eiti tiesiai iš darbo į šventinius mitingus. Jeigu neisit,
tai kitą dieną į darbą galit negrįžti. Štai taip ir švenčiam – per prievartą“.
[Šventinio parado viena iš dainų]: „Jie veda mūsų šalį į didžius žygius –
Ramzanas Kadyrovas ir Vladimiras Putinas. Negęstanti amžinos šviesos ugnis
teisinguoju keliu mus veda. Du neišskiriami sparnai – Rusija ir Čečėnija:
gimtoji kalba ir mūsų tikėjimas Dievą...“ [Ramzanas Kadyrovas – Čečėnijos
prezidentas]: „Šiandien matome atstatytą mūsų miestą Grozną, atkurtą
respubliką, atgaivintą ekonomiką. Apgintas mūsų žmonių autoritetas – turime tuo
didžiuotis ir tai vertinti. Šiandieną noriu tarti padėkos žodžius mūsų
didžiajam patriotui, nacionaliniam lyderiui, vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų
vadui Vladimirui Putinui. Mes niekada neužmiršime sunkių laikų, kuriuos
išgyveno mūsų tauta ir to, kaip prezidentas Vladimiras Putinas mus palaikė.“
Man tai panašu į kolektyvinį pamišimą, kai žmonės
šlovina savo budelius.
Groznas nesiliauja augęs. Jo dangoraižiai –
užmaršties ženklai; jie ištrina visus praeities pėdsakus. Bokštai statomi vis
aukštesni, bet lieka tušti. Daugumai čečėnų butai juose per brangūs. 40% gyventojų – bedarbiai.
Ieškau moterų ir vyrų, su kuriais susipažinau karo
metais. Pagaliau surandu tas, kurios atsisako užmiršti, - Čečėnijos motinas. [Čečėnijos
motinos]: „Ieškau savo vyro ir sūnaus. Kariškiai juos išsivedė 1995 m. sausio 3
d.“; „Ieškau sūnaus. 1995 – ųjų sausio 1 – ąją jis išėjo parūkyti ir
nebegrįžo.“; „Įsiveržė kariškiai, pakėlė iš lovos pusnuogę ir išsivežė“; „Mano
vyrą 4 valandą ryto išsivežė kariškiai. Nuo to laiko neturim apie jį jokių
žinių.“; „Ieškau savo sūnaus. Jis sėdėjo prie gatvės, kai privažiavo balti
„Žiguliai“ ir jį paėmė.“; „2004 – ųjų rugsėjo 29 – ąją sūnus išėjo iš namų ir
nebegrįžo. Iki šiol nieko apie jį nežinau.“; „Maniškį paėmė 2004 – aisiais. Jis
– mano vienintelis vaikas.“; „Ieškau vyro. Jį išsivedė 2005 m. sausio 6 –ąją.
Jis – dviejų vaikų tėvas.“; „Jis stovėjo šalia manęs autobusų stotelėje prie
geležinkelio stoties. Jie privažiavo šarvuočiu ir jį išsivežė“; „Tai mūsų
sielvartas. Ką mes galime padarytI? Privalom priimti savo likimą ir kliautis
Dievo malone. Su Dievo pagalba jie sugrįš. Dievas sugrąžins juos namo... Esama
duomenų, kad dingo per 18 000 žmonių. Dingusių žmonių aš ieškau nuo 1995 – ųjų.
Per visą tą paieškų laiką išlaisvinti buvo tik 2 žmonės. Per 19 metų
nesugebėjom išsiaiškinti kitų dingusiųjų likimo. Reikia neprarasti vilties.
Ateis diena, kai gausim visą informaciją. Turim giliai tuo tikėti... Duok
Dieve. Mes laukiam.“; „Rusija juk žino, kur jie yra. Mes to nežinom. Mums
neleidžia to žinoti... “; „Akivaizdu, kad tai jėgos struktūrų darbas. Siekdami
lengvai pasipelnyti, jie grobė mūsų vaikus – iš ligoninių, pakeliui iš darbo. Paimdavo
iš lovų, net iš laidotuvių, kad gautų medalį „už narsą“. Jie gaudavo
apdovanojimą ne už narsą, o už tai, kad grobė vyrus, palikdami moteris su
kūdikiais ant rankų. Reikalaujame, kad mums suteiktų patikimos informacijos
apie pagrobtus ir per karą dingusius mūsų vaikus. Mes turime teisę žinoti. Bet
jie iki šiol kurti mūsų reikalavimams.“; „Ji verkia tik naktimis, kad savo
sielvartą nuslėptų. Ji spėlioja, ar kada pamatys savo sūnų. Ji girdi tolimą
balsą, bet neįstengia jo pasiekti. Ji netekusi vilties, nes negali jo surasti.
Jie ieško nesiliaudama, bet paieškos bergždžios. Iš skausmo ir sielvarto širdis
verkia. Ji drąsi, ji nelieja ašarų. Ji tik dūsauja dėl savo vaikų. Tyliai
rauda, kad neparodytų savo žaizdų. Smerkia visus kaltuosius žudikus. Smerkia
visus Tėvynės išdavikus. Tegul jie kenčia, kaip kenčiame mes, ir tegul niekas
nepadeda jiems“. Madina Magamadova nesiliauja ieškoti dingusiųjų. Šias paieškas
ji pradėjo 1995 – aisiais, kai rusai pagrobė jos brolį. Madinai dažnai
grasinama – jos atmintis kursto valdžios pyktį. [Madina]: „Visada laikiau save
stipria, bet pastaraisiais metais aš irgi pavargau. Jeigu man 1995 – aisiais
būtų pasakę, kad turėsiu ieškoti žmonių 19 metų, būčiau išprotėjusi. Niekada
nemaniau, kad viskas taip ilgai užsitęs. Visoms dingusių žmonių šeimoms tai
tarsi niekad nesibaigiantis kankinimas. Mes kaip zombiai vaikštom... Gulamės
todėl, kad sutemsta. Keliamės todėl, kad prašvinta. O šiaip vaikštom, nes
tebesam gyvi. Bet gyvenimo nėra. Tik tamsus tunelis be jokios šviesos.“
Groznas slepia savo kančią. Tai užmaršties
sostinė, pretenduojanti tapti šiuolaikiniu pavyzdiniu miestu kitiems. Jis
švenčia pirmojo prekybos centro atidarymą ir šlovina kuriančius žmonių ateitį. Prezidentas
Ramzanas Kadyrovas tvirtina esąs didžiausias pasaulyje statytojas. [Kadyrovas]:
„Mūsų mieste Grozne, Kadyrovo prospekte įsikūrusiame prekybos ir pramogų centre
„Grand Park“, dirbs per 1 000 žmonių...“ [Oleg Chabibra Chmanov – Komiteto
prieš kankinimus veiklos koordinavimo skyriaus vadovas]: „Įvestas griežtai
autoritarinis režimas, leidžiantis viską spręsti Razmanui Kadyrovui.
Konstitucija, įstatymai, baudžiamasis kodeksas nieko nereiškia prieš žodžius
„Ramzanas pasakė“. Jei Ramzanas pasakė „nužudykite visus“, vadinasi, visus
reikia nužudyti. Jo žodis viršesnis už konstituciją. Ramzanas Čečėnijos
gyventojus pavertė žmonėmis, kurie bijo net savo šešėlio. Atrodo, tarsi Rusijos
Federacijoje būtų sukurta mažytė Šiaurės Korėja“. Komitetas prieš kankinimus –
tai Rusijos nevyriausybinė organizacija, kovojanti prieš kankinimus
kalėjimuose. Šią grupę sudaro kelios dešimtys teisininkų, dirbančių visoje
Rusijoje. Jos padalinys Grozne atidarytas prieš penkerius metus. Dėl saugumo
personalą sudaro vieni rusai, keičiami kiekvieną mėnesį. Komitetas dažnai
sulaukia Kadyrovo žmonių grasinimų. Jis suteikia prieglobstį įbaugintoms
šeimoms, kurių nariai išdrįsta atvykti ir liudyti apie represinę valstybės
politiką.
-
[Oleg
Chabibra konsultuoja] Bylą turės atnaujinti.jūsų sūnui paskelbė kokį nors
nuosprendį?
-
[liudytoja]
Davė 25 metus...
-
25
metus?
-
Kaip
tik jų nekankino... Nuvežė į apleistą namą. Juk jeigu pagauna banditą arba
teroristą, turi vežti į miliciją, o ne kankinti vaikus. Juos kankino dvi
dienas. Sako, kad to nedarė. Vėliau atėjo pas mus ir išsivežė kitus du mano
sūnus. Taip pat brolio sūnėną. Nuvežė į tą namą ir pradėjo kankinti jiems matant.
Vėliau paėmė žmoną su vaiku ir ją kankino. Mane mušė, trankė į sieną. Šitaip
išgavo jų prisipažinimą. Pažiūrėkite, kaip jį kankino. Net pjovė kojos pirštą.
Štai kaip jie pasiekia, ko nori...
-
Žinoma,
šis atvejis baisus, bet bent jau vaikai liko gyvi. Deja, daugeliu atvejų žmonės
tiesiog negrįžta. Būna net komiškų situaciją. Tarkim, dingsta koks nors
jaunuolis. Tėvai pradeda ieškoti: dingo, pagrobė. Vėliau skambina: „Šlovė
Alachui, jis kalėjime“. Kalbu rimtai, nejuokauju: „Šlovė Alachui, jis kalėjime!“ Patekęs į kalėjimą jis bent jau liks
gyvas ir po kurio laiko galbūt grįš. Deja, daugelis taip ir negrįžta. Pažiūrėkit...
Čia ponas Apti Alaudinovas – policijos viršininkas, vidaus reikalų ministro
pavaduotojas: „Prisiekiu šventuoju Koranu – jeigu esama bent kokio panašumo į
vahabitus, privalom juos „šienauti“. Aš asmeniškai prisiimu tokią atsakomybę.
Ką galima pasotinti – sodink. Jei gali dėl to ką nors įmesti į kišenę –
įsimesk. Daryk ką nori, žudyk ką nori. Valdovas liepė taip daryti, aš jį
palaikau“. „Valdovas leipė“. Suprantat, apie ką jis kalba? Kad jie ne patys tai
sugalvojo, o vykdo valdžios nurodymus. Policijos viršininkas duoda įsakymą
rajono VR skyriaus viršininkui.
[Roza]: „Jei nepritari Kadyrovo veiksmams, tampi
valstybės priešu. Tave gali sunaikinti, jeigu prieštarausi. Mūsų šeima
nepalaikė Kadyrovo, netgi priešinosi jo valdymui. Ir dabar mes visi, kaip
giminės, laikomi įtartinais. Mūsų giminaičius suima vidury nakties ir paskelbia,
kad jie dingo be žinios. Arba neva, kad ėjo prieš valdžią, todėl ir nušovė. Ir
bijo pasakyti, kad jis buvo nekaltas. Štai kas baisiausia... Visi tyli, tarsi
lauktų dar baisesnių laikų. Prie Stalino taip buvo. Masinės neįtikusių žmonių
žudynės... “
[Oleg Chabibra Chmanov]: „Visas režimas tarnauja
dar didesniam valdžios sustiprinimui. Siekiama išlaikyti valdžią bet kokiomis
priemonėmis. Vykdomas
teroras vardan karo su teroru. Kovą
su terorizmu visąlaik reikia tęsti, nes ponas Kadyrovas ramiai sėdės savo
vietoje ir valdys Čečėnijos Respubliką tik tuo atveju, jei žmonės bus įbauginti.
Ir jam tai puikiai sekasi. Kad išlaikytų žmones baimėje, jam reikalingas
represinis aparatas, kurį jis dabar turi. Tam jėgos aparatui reikia milžiniškų
lėšų. Jų gauti įmanoma tik nuolat pabrėžiant būtinybę kovoti su terorizmu. Štai
kodėl jis iki šiol randa teroristų. Jų beveik nebelikę, bet žmonės vis tiek
dingsta. Kalbama, kad už kiekvieną likviduotą teroristą iš Kadyrovo fondo jėgos
struktūros gauna apie 1 mln. rublių. Manau, jei teroristų ir nebeliko,
teisėsaugininkai visuomet jų ras ir naikins, kad tik gautų piniginį atlygį“.
[Kadyrovo patriotų klubas]: „Šiandien su džiaugsmu
ir malonumu kviečiame ir raginame visus jaunuolius eiti teisingu keliu – mūsų
respublikos atgimimo keliu. Šiandien tai reiškia būti avangarde, eiti
priešakyje. Didžiausias Razmano Kadyrovo nuopelnas tas, kad šie jaunuoliai gali
vaikščioti taikiomis gatvėmis, be patikros postų, gyventi gražiame mieste,
kuris yra mūsų respublikos pasididžiavimas. Jie gali rinktis bet kur – skvere,
parke, kino teatre, prekybos centre, dangoraižyje. Niekas negrobia mūsų
jaunuolių, niekas nesusisprogdina užlipęs ant minos. Jis dėjo visas įmanomas
pastangas, kad mes ramiai gyventume, kad mūsų padangė būtų taiki. Kaip manote,
ar reikėtų Ramzanui skirti Nobelio taikos premiją? Aš esu tūkstančiu procentų
įsitikinęs – ir klausytojai mane palaikys, kad jis nusipelnė tos premijos
labiau negu Barackas Obama“.
Policinė valstybė, panaši į Potiomkino kaimą, kur
gimsta naujas žmogus. Stiklo ir ceremonijų miestas priverčiantis patikėti, kad
karo žaizdos jau užgydytos. Tačiau smurtas tebedidėja. Režimas, kovodamas su
vadinamaisiais teroristais, suiminėja tūkstančius jaunuolių. Priešų medžioklė
tampa vis labiau beatodairiška. Pastaraisiais mėnesiais daugėjo pagrobimų –
dabar suiminėjamos net moterys.
-
[Nukentėjusioji
kreipiasi į – Komiteto prieš kankinimus veiklos koordinavimo skyrių]: Mano
dukterys tik norėjo dirbti dėl savo vaikų – juos aprengti, apauti.
-
Kada
sužinojai apie savo dukterų dingimą?
-
Man
paskambino kažkoks vietos įgaliotinis, vardu Sultanas. Pasakė: „Ko taip ramiai
sėdi rankas sudėjus? Tavo dukterų nebėr. Ten vien kraujo klanai ir kulkų
skeveldros“. Pasakiau jam: „Aš tuoj pat atvažiuosiu“. Jos dirbo mašinų
plovykloj. Nuvažiavau pas dukrą į namus, vėliau į darbą. Kambarys, kuriame jos
gyveno, buvo nusiaubtas. Paskui jie išvalė kraujo dėmes, panaikino skeveldrų
pėdsakus. Pasakojo, kad atvažiavo gal 10 kariškų mašinų. Mano dukroms liepė
nuplauti tas mašinas. Paskui pasigirdo klyksmai ir keiksmai, o daugiau nieko
nežinom. Po viso šito mano sveikata smarkiai pašlijo, beveik negalėjau paeiti.
Auginu 1 anūką, o dviejų neįstengčiau prižiūrėti. Visą laiką bijau. Vėliau jie
išsivežė mano berniuką, sumušė ir prigrasino tylėti. Kitaip žadėjo suversti jam
kaltę už seserų nužudymą. Nežinau, kaip man toliau gyventi. Nebežinau, kokioj
šaly gyvenu. Niekam bloga nepadariau – tik užauginau 7 vaikus.
[...]
Tai išdegintos žemės politika, šleikštulį
keliantis užburtas smurto ir dingimų ratas. Vyrai ir moterys pražūva šioje
niekieno žemėje, kurioje viešpatauja tyli užmarštis. Režimas draudžia kalbėti
apie dingusius mūsų dienomis arba prisiminti žuvusius per karą. valdžia taip pat
nori uždrausti bet kokį ankstesnės čečėnų tapatybės pripažinimą... Pirmą kartą
per Respublikos istoriją Ramzanas Kadyrovas uždraudė minėti Stalino vykdytų
čečėnų trėmimų metines... Kad tik bet kokia kaina įtiktų Kremliui, o
svarbiausia – nesugadintų Vladimiro Putino didžiosios olimpinės šventės. [Ruslanas
Kutajevas – Čečėnijos visuomenės veikėjas, žmogaus teisių gynėjas]: „Sočio
olimpiados uždarymas, sutampantis su čečėnų trėmimų 70-osiomis metinėmis, turi
gilią simbolinę prasmę. Bet nemažiau svarbu prisiminti tragišką praeitį, kai
buvo ištremta visa tauta, o trečdalis jos narių mirė“. Tik nedaugelis išdrįsta
nepaklusti valdžios pastangoms uždrausti prisiminti praeitį. Intelektualai,
menininkai, įstatymų leidėjai dalyvauja trėmimams prisiminti skirtoje konferencijoje,
surengtoje Ruslano Kutajevo – pagarbą pelniusio intelektualo, buvusio
vyriausybės nario. [Ruslanas Kutajevas]: „Kuo nusikalto čečėnai? Nebuvo jokių
priežasčių mus deportuoti. Kol esam čečėnai, niekuomet nebūsim vergai. Tačiau
žinome, kad mūsų nepaliks ramybėje, kol neatsisakysime savo tapatybės“. [Albert
Kuznecov – Komiteto prieš kankinimus tyrimų skyriaus inspektorius]: „Ruslanas
Kutajevas išdrįso prabilti draudžiama tema. Tai buvo smūgis valdžios
reputacijai. Valdžia pareikalavo visa tai uždrausti. Žmonėms netgi draudžiama
prisiminti, kad buvo vykdomi tie trėmimai. Ir tuo metu, kai partija aktyviai
stengiasi ištrinti iš žmonių atminties tuos įvykius, kažkoks buvęs visuomenės
veikėjas surengia tokią atvirą konferenciją. Tai tarsi ugnikalnio išsiveržimas
šiandieninės tikrovės fone“. Konferencijos organizatoriai tą patį vakarą buvo
iškviesti Ramzano Kadyrovo. Jiems buvo grasinama, kai kurie iš jų buvo sumušti.
Ruslanui Kutajevui pavyko pasislėpti. Komiteto prieš kankinimus biure
didžiausias dėmesys buvo sutelktas į šį incidentą, pramintą „Kutajevo byla“. Komiteto
pirmininkas Igoris Kaliapinas pažinojo Ruslaną Kutajevą daugiau nei 15 metų.
Prieš pabėgdamas Kutajevas jį spėjo perspėti. [Igoris Kaliapinas]: „Kutajevas
paskambino ir pasakė, kad jį persekioja dėl užvakarykštės konferencijos, reikalauja
atvykti pas Kadyrovą ir gali tuoj pat suimti. Praėjus valandai po to pokalbio
pas Kutajevą atvažiavo ginkluoti vyrai keliais automobiliais „Toyota Camry“ su
prezidento administracijos registracijos numeriais. Įsodino jį į mašiną ir
išsivežė. Kitą rytą, vasario 21 – ąją, sužinojom, kad Ruslanas Kutajevas
suimtas ir apkaltintas didelio narkotikų kiekio laikymu. Esą pas jį buvo rasta
3,5 gramo heroino. Buvo akivaizdu, kad narkotikai niekuo dėti, nes Kutajevas niekad
nerūkė, negėrė, o juo labiau nevartojo kvaišalų. Aišku, kad narkotikai buvo tik
dingstis pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Jį žiauriai sumušė du žmonės. Vienas
iš jų, pravarde „Lordas“, - aukšto rango Čečėnijos Respublikos pareigūnas,
dešinioji Kadyrovo ranka. Kitas – policijos generolas Alaudinovas, vidaus
reikalų ministro pavaduotojas. Po to jį kankino elektros šoku, įrėmę peilį į
krūtinę, į gerklę. Kad žinotų – jei smarkiai trūkčios, jam gali perrėžti
gerklę. Kutajevas suprato, kad jį gali užmušti, perpjauti gerklę ilgu peiliu. Ir
jis pasirašė prisipažinimą. Jam parodė jo namo nuotraukas, po miestą
vaikštinėjančius jo artimuosius, taip pat Maskvoje gyvenantį sūnėną. Norėjo
įspėti: „Matai, mes visus sekam, žinom kiekvieną tavo artimųjų žingsnį. Jei pasakosi,
kad tave kankino, nukentės tavo giminaičiai““... [Albert Kuznecov]: „Kad
sumažintume galimybę jį spausti, mėginame išvežti jo giminaičius – kol kas bent
iš šio regiono... Ruslanas Kutajevas metė iššūkį valdžiai – pažeidė
griežčiausią draudimą ir tapo disidentu. Čia plačiai taikoma kolektyvinė
atsakomybė: jeigu šeimoje yra bent 1 disidentas, visi jos nariai laikomi
disidentais.“ [Ruslanas Kutajevas]: „Spaudimas didžiulis. Kas bus toliau, kol
kas nežinia. Pažiūrėsim. Laikas parodys, kas bus toliau... Kaip nuspręs
prokuratūra, teismas, taip ir bus... Kol kas nieko gero“.
[...]
Viešpataujantis nebaudžiamumas, praeities
neigimas, istorijos perrašinėjimas... Dabar oficiali Čečėnijos istorija
prasideda nuo Kadyrovo šeimos valdymo pradžios ir Vladimiro Putino įžengimo į
Kremlių. Pagerbiami tik čečėnų, kurie žuvo kaudamiesi Rusijos pusėje, vardai. Kovotojai
už nepriklausomybę laikomi išdavikais. 150 000 per karą dingusių civilių
atminimas paskendo valstybės biurokratinio aparato liūne. Kaip ir dešimčių
tūkstančių čečėnų, žuvusių per stalinistinius trėmimus.
... [Čečėnijos motinos vaikštinėja po masines
kapavietes]: „Valdžia suinteresuota, kad viską užmirštume. Jei mes,
liudininkės, viską pamiršim, jaunimas nesužinos, kas nutiko. Reikėtų atlikti
tyrimą. Teisti tuos, kurie šią vietą pavertė koncentracijos stovykla, kas
šaudė, kankino ir tardė žmones. Valdžia kol kas nenori to daryti. Juk jie
nenori teisti patys save... Valdžia neprisimena, daugelis žmonių užmiršo, o
medis mena viską kas čia dėjosi. Ant jo liko žymė, kad čia palaidoti žmonės... “
Per kelias savaites Ruslano Kutajevo areštas tapo
aktualiausia tema. Ramzanas Kadyrovas pradėjo puolimą vietos televizijos
kanalais, kurie jam visi pavaldūs. Šalia jo – 2 žmonės, kurie kankino Ruslaną
Kutajevą: vidaus reikalų ministro pavaduotojas Alaudinovas ir įtakingasis
„Lordas“, Prezidento administracijos vadovas. [Kadyrovas]: „Kiekvienas žmogaus
teisių gynėjas ateina neva su savo idėjomis, bet iš tikrųjų jie atvyksta
užsidirbti – ir jie darbuojasi prieš Rusijos valstybę. Pavyzdžiui, Kaliapinas,
kuris tapo populiarus, atvyko čia trikdyti policijos darbą. Ką jis gina? Aišku,
kad banditus! Dar yra tas
Kutajevas, kurį mes pasodinom į kalėjimą, o dabar visi apie jį kalba. Jis turi
labai didelį namą. Iš kur gauna pinigų? Kam dirba? Kai policija jį suėmė,
Kaliapinui buvo leista su juo pasimatyti. Kai Kaliapinas paklausė, ar jį
kankino, ar su juo blogai elgėsi, Kutajevas atsakė, kad ne. Pasakykit man: kas
šioje šalyje labiau negu aš myli savo žmones? Jeigu rastume bent vieną žmogų,
kuris labiau rūpinasi žmonių teisėmis nei aš – man plyštų širdis. Tai įrodo,
kad myliu savo žmones. Esu pasiruošęs dėl jų paaukoti savo gyvybę. Jeigu
pažeidinėjamos jūsų teisės, kreipkitės į mane!“
Kutajevo bylos nagrinėjimo išvakarės... Piotras Zaikinas,
Rusijos armijos leitenantas, dalyvavo abiejuose Čečėnijos karuose. Vėliau jis
tapo advokatu ir gynė grupės „Pussy Riot“ nares. Puikiai žinodamas Putino
režimo priešininkų teismų vingrybes, jis pirmą kart grįžo į Čečėniją ginti
Ruslaną Kutajevą...
-
[Piotras
Zaikinas] Parašas jo (kutajevo), išsiskiriantis, su užraitymais. Čia tas pats.
Neryškus, truputį kitoks, bet braižas tas pats. Na o dabar parodysiu triuką.
Kas čia per žvaigždutė (per parašas) ? Perskaityk, ką jis neva pasirašė.
-
Kišenėj...
narkotinė medžiaga, kuri...
-
Jis
neva žinojo, ką turėjo kišenėj, supranti? O per apklausą sakė, kad nežino, kas
ten buvo.
-
Ką
ketini iš to išspausti?
-
Ketinu
juos pirmiausia pavaikyti su tais klausimais – kaip viską darė, kaip nustatė...
Jeigu buvo išankstinis nusistatymas, tuomet galima kelti abejones, ar tyrimas
buvo objektyvus.
[Kutajevo žmona]: „... Jeigu nori gyventi, reikia
tylėti. Negalima reikšti savo nuomonės. Jei užsičiaupsi – gyvensi. Jei
prasižiosi – tave pasodins. Išveš ir įkiš už grotų. Štai tokie pas mus
įstatymai... Daugumai Čečėnija tapo kalėjimu... “
[Piotras Zaikinas – Ruslano Kutajevo advokatas] „Nujaučiu,
kad teismo procesas bus sunkus. Teks veikti ryžtingai, kad mus išgirstų. Mūsų
šalis visa tai jau buvo patyrusi – kai žmonės be teismo nuosprendžio
paskelbdavo nusikaltėliais. Akivaizdu, esama žmonių, kuriems atrodo, kad toks
teisinei praktikai prieštaraujantis būdas vėl gali būti taikomas.“
[Kutajevo bylos nagrinėjimas. 2014 – ųjų kovas.] Prasideda
ilgas politinės bylos nagrinėjimo procesas. Kaltinamųjų suole – žmogus,
išdrįsęs pasipriešinti režimui. Išgalvoti įrodymai, policijos korupcija,
liudininkų bauginimas... Valdžia nori, kad ši byla taptų parodomoji ir
atgrasytų bet kokį norą priešintis... [Ruslanas Kutajevas]: „Jokio nusikaltimo
neįvykdžiau. Ši byla suklastota. Tiesa vis tiek išaiškės. Tikiuosi, kad taip ir
įvyks. O jei ne – nieko baisaus. Jei ne šiandien – tai rytoj. Galbūt visa tai
įvertins mūsų vaikai. Pakviečiau savo berniukus, kad jie mane čia pamatytų. Kad
matytų ir kitus. Jie turi tai prisiminti ir žinoti, kad rytojus būtinai ateis.“
-
[Igoris
Kaliapinas] Tyrimų komiteto tyrimų valdyba, prokuratūra ir teismas, kaip
matome, akivaizdžiai paklūsta asmeniškai Ramzanui Kadyrovui. Tai visiškai
akivaizdu.
-
[Piotras
Zaikinas] Kol žmonės bijo, kol egzistuoja Kadyrovo privati armija – Čečėnijos
VRM (Vidaus Reikalų Ministerijos) pajėgos, niekas nepasikeis.
-
Dabar
jo asmeninę armiją papildė prokuratūra ir Tyrimų komitetas. Paskutinis daugmaž
nepriklausomas Tyrimų komiteto valdybos vadovas dirbo trumpiau nei pusmetį ir
buvo atleistas nepaaiškinus už ką.
-
Žmonės
pradeda visiškai nebepasitikėti valdžia. Vėliau iškils klausimas: kam mums
tokia valdžia? Anksčiau ar vėliau iškils. Jeigu valdžia neveikia, tokia valdžia
nereikalinga. Maskvai jau būtų laikas susiprotėti, pajudinti smegenis ir
parodyti jiems vietą.
Dabar visą žmonių gyvenimą kontroliuoja naujasis
„liaudies tėvelis“... Su niekuo nesidalijama absoliuti valdžia, įgyta bauginimu
ir pinigais. Jis atgaivino giminystės ryšiais palaikomą įtaką ir sukūrė įspūdį,
kad jį palaiko didžioji gyventojų dalis. Ramzanas Kadyrovas manipuliuoja
seniausiomis tradicijomis, kurios pasitarnauja jo naujajai valstybės
ideologijai. Tiems, kurie visa tai priima, atsiveria unikali galimybė
išgyventi. Vis dėlto, ši sistema pradeda skeldėti. Dėl besitęsiančio smurto kai
kurie jau išdrįsta kelti klausimų dėl valdančiosios klikos ir jos metodų. [Čečėnas]:
„Čia vieną dieną gali būti gyvas, o kitą – jau miręs. Jų politika skatina
žmonių pasipriešinimą. Jeigu valdžia ir toliau taip elgsis, ateity atsiras daug
nepriklausomų kovotojų. Niekas negali ilgai su tuo taikstytis. Jei
neatsikratysim to režimo, respublikoje niekad nebus jokių pokyčių“.
[Kutajevo nuosprendžio skelbimo diena]. [Ruslanas
Kutajevas]: „Dabar supratau, kad visoje Rusijoje, ne vien Čečėnijoje, žmogus
vištos nevertas. Tikrai tuo įsitikinau. Žmonės vis kenčia ir kenčia... Nežinau,
kada rusai praregės ir pasakys, kad jau gana, kad atėjo laikas imtis veiksmų. Aš
iš čia išvažiuosiu. Pasiimsiu visus vaikus, sūnėną, brolius ir išvažiuosiu. Čia
nebėra ką veikti. Mums čia neleis gyventi“...
[Igoris Kaliapinas]: „Jei teisingai supratau, jei
prieš kelias dienas aplankė Ruslaną Kutajevą kalėjime. „Lordas“ pirmiausia
užsuko pas Piotrą Zaikiną į viešbutį. Jie kalbėjosi iki išnaktų. Iš viešbučio
naktį jis nuvažiavo į Urus Martano izoliatorių. Ten tardė jį ir mušė. Jie ten
visi kuoktelėję. Jiems buvo svarbu parodyti: na ir kas, kad tave visi pažįsta, kad
esi gerbiamas žmogus, žinomas Rusijoje, Maskvoje ir Vakarų šalyse – mus ant
visko nusispjaut. Padarysim iš tavęs narkomaną... Ir jokie užtarėjai iš Rusijos
arba Tarptautinių organizacijų tavęs neišgelbės“...
-
[Ruslanas
Kutajevas prieš teismo posėdį]: „Manau, greitai sužinosim, kokie bus visų šių
neteisėtų veiksmų rezultatai. Pažiūrėsim... Manau, jie patys supranta, kokį
vaidmenį atlieka šiame farse. Jiems teks nešti šitą kryžių ir kada nors vis
tiek atsakyti už savo veiksmus. “
-
[Igoris
Kaliapinas] Bet kokiu atveju viskas tik prasideda. Jie patys pasprings tau
skirtu nuosprendžiu... Jiems labai nepatinka, kai jų pavardės kur nors viešai
skelbiamos. Kutajevo bylą jie ilgam prisimins.
-
Visi
supranta, kaip yra iš tikrųjų, bet vis tiek daro savo.
[Teisėjas] „Nuosprendis, skelbiamas Rusijos
Federacijos vardu 2014 m. liepos 7 d. Urus Martano mieste. Įvykdytas sunkus,
visuomenei pavojų keliantis nusikaltimas. Siekiant atkurti teisingumą
visuomenėje, paskatinti nuteistąjį pasitaisyti ir užkardyti jo naujus
nusikaltimus, teismas, atsižvelgęs į visas bylai svarbias aplinkybes, nutarė
skirti teisiamajam realią laisvės atėmimo bausmę ir neįžvelgia priežasčių ją
sušvelninti. Teismas nutarė pripažinti Ruslaną Kutajevą kaltu ir skirti jam 4
metų laisvės atėmimo bausmę, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamajame
kodekse, taip pat metus namų arešto, neskiriant baudos ir bausmę atliekant
bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje“. [Kutajevas]: „Nujaučiau, kad man
ruošiasi skirti realią įkalinimo bausmę. Ką gi, kovosim toliau, niekas
nepasikeitė. Viskas dar priešaky“...
[Čečėnijos moterys]: „Valdžia siekia, kad mūsų neliktų.
Jei nieko nedarysim, nieko neieškosim, jie bus patenkinti.“; „Prieš dvi dienas
pas mane į darbą atėjo 3 pareigūnai. Paklausė: „Kodėl ir kokiu pagrindu
rašinėji užklausimus? Kodėl rašinėji Maskvai? Mes tuoj pat uždarysim jūsų
kontorą ir visas jus pasiųsim į kalėjimą““. „Prisiminkit masines jaunimo
žudynes Argentinoje. Tuomet 7 tų vaikų motinos išėjo ir apskritus metus
protestavo prie vyriausybės rūmų. Jos tylėjo – nevalgė, negėrė, su niekuo
nesikalbėjo, tik vaikščiojo ratu. Kol vyriausybė atkreipė į jas dėmesį ir ėmėsi
tirti. Praėjus 30 metų nužudytųjų palaikus ekshumuoja, atlieka DNR tyrimus ir
grąžina artimiesiems, kad šie juos palaidotų. Kodėl mūsiškiai taip nesielgia? Tas
motinas vadino beprotėmis. Išprotėjusiomis moterimis. O mums neleidžia protestuoti...
Mums per metus tik tris valandas leidžia pasisakyti. Galėtume stovėti ir dieną
ir naktį, prašydamos grąžinti mūsų vaikus. Aišku, kad mus sušaudytų. Kas leistų
protestuoti? Mums neleistų. Argentijoje dabar teisia žmones žudžiusius
kariškius. Pas mus neteisia kariškių, kurie mus naikino. Turi ateiti laikas,
kai jie atsakys prieš Dievą. Tos motinos pasiekė, kad kaltininkai atsakytų. O
mes neturim teisės“... „Visi kalti dėl mūsų kančių, kada nors atsakys prieš
Dievą, savo sąžinę ir žmones. Nežinom, kada tai nutiks, bet tai turi įvykti.
Kitaip negali būti – Dievas neleis. Atpildo valanda ateis – Dievas juos nubaus“...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.