Pristatau Manon Loizeau dokumentinį filmą „Čečėnija. Karas be pėdsakų.“ bei filmo tekstą.

Pristatau Manon Loizeau's sukurtą dokumentinį filmą „Čečėnija. Karas be pėdsakų.“ bei šio filmo tekstinę versiją (bent jau didžiąją ir esminę dalį).

---

Grįžtu į Čečėnija praėjus 20 m. nuo karo pradžios. Praėjo dešimtmetis po mano paskutinės kelionės į šį išniekintą ir užmirštą kraštą. Visus tuos metus saugojau atmintyje veidus ir vietas, žmonių agonijos ir jų pasipriešinimo Rusijos armijai vaizdinį... Vis dar prisimenu garsus, kai būdavo bombarduojami civiliai. Tebegirdžiu jų klyksmą. Prisimenu Rusijos armijos valymus, per kuriuos dingo tūkstančiai vyrų ir moterų. Prisimenu karą, nusinešusį 150 000 gyvybių – penktadalį visų gyventojų. Kokia tapo Čečėnija? Kuo virto Groznas, nuniokota jos sostinė? Kas nutiko žmonėms, kuriuos kadaise pažinojau?

Jokių pėdsakų... Viską užgožė Grozno dangoraižiai. Dabar nuo visų sienų žvelgia V. Putinas. Šlovinamas žmogus, kuris surežisavo II – ąjį karą ir atėjo į valdžią, sutriuškinęs čečėnų liaudies sukilimą.

Šalia jo – geležiniu kumščiu valdantis Kremliaus paskirtas jaunasis Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas. Naujai paklotas asfaltas, stiklo bokštai ir asmenybės kultas... Grozne viešpatauja tvarka. Visur religiniai simboliai – virš pastatų išnyrančios mečetės auksuotais kupolais. Matau moteris, kurios atrodė tokios laisvos per karą, o dabar apsimuturiavusios skaromis. Ramzanas Kadyrovas įvedė šariatą. Moterys, kurios nepaklūsta, nubaudžiamos. Žmonės vaikšto Putino prospektu, buvusia pergalės gatve. Jie eina šaligatviais, tarsi nieko nebūtų nutikę gatvėse, pavadintose Pskovo oro desantininkų divizijos ir generolo Troševo vardais – tų, kurie juos traiškė tankų vikšrais. Kaip iki to buvo prieita? Kodėl tauta, šimtmečius išlikusi nenugalėta, vis dėlto, pasidavė?

Ieškau žmonių, kuriuos kadaise filmavau. Daug jų išvažiavo, pasilikusieji bijo kalbėti. Pagaliau surandu Rozą, kurią buvau sutikusi prieš 10 m. [Roza]: „Dieną gyvenimas Grozne atrodo normalus. Vakare – visai kas kita. Visi žmonės įbauginti. Bijom labiau negu per karą. norisi atsipalaiduoti, juk dabar taikus metas. Per karą, kai prasidėdavo susirėmimai, galėdavom bent jau pabėgti ir pasislėpti nuo sviedinių ar snaiperių. Galėdavom išvykti kaip pabėgėliai, kol baigsis neramumai. Dabar net nežinau ko tikėtis... Sutemus apima nerimas. Nuolat galvoji, kad kas nors gali nutikti. Jie gali įsiveržti į namus ir išsivežti. Gyveni kamuojamas blogos nuojautos. Daužo duris ir reikalauja atidaryti. Žinau, kad tai kariškiai. Jie važinėja juodais automobiliais tamsintais stiklais, visureigiais... Buvo sustoję ir po mano namo langais. Atėjo 8 ir pradėjo daužyti kumščiais, kojom spardyti duris, reikalaudami, kad atidaryčiau. Atidariau duris, pasakiau, kad be motinos ir manės daugiau čia nieko nėra. Buvau persigandusi, negalėjau nė žodžio pratarti; man perdžiūvo gerklė. Jie mane keletą kartų... Iš baimės net neprisimenu kas dėjosi vėliau... Tik po poros dienų, kai ant kūno išryškėjo kraujosruvos, pamačiau, ką jie man padarė... Mama paralyžiuota. Ji buvo taip išgąsdinta, kad patyrė kelis insultus. Iš tos baimės ją keliskart ištiko koma. Dabar ji guli ir visiškai nejuda... Karas tęsiasi daug metų. Žmonės pavargsta, matydami tik mirtį ir kančias. Iš nevilties jie linkę sutikti su bet kuo. Apsimeta, kad jiems linksma. Per šventes, tarkime, kai minimi Kadyrovo ar Putino gimtadieniai – visiems liepiama eiti tiesiai iš darbo į šventinius mitingus. Jeigu neisit, tai kitą dieną į darbą galit negrįžti. Štai taip ir švenčiam – per prievartą“. [Šventinio parado viena iš dainų]: „Jie veda mūsų šalį į didžius žygius – Ramzanas Kadyrovas ir Vladimiras Putinas. Negęstanti amžinos šviesos ugnis teisinguoju keliu mus veda. Du neišskiriami sparnai – Rusija ir Čečėnija: gimtoji kalba ir mūsų tikėjimas Dievą...“ [Ramzanas Kadyrovas – Čečėnijos prezidentas]: „Šiandien matome atstatytą mūsų miestą Grozną, atkurtą respubliką, atgaivintą ekonomiką. Apgintas mūsų žmonių autoritetas – turime tuo didžiuotis ir tai vertinti. Šiandieną noriu tarti padėkos žodžius mūsų didžiajam patriotui, nacionaliniam lyderiui, vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui Vladimirui Putinui. Mes niekada neužmiršime sunkių laikų, kuriuos išgyveno mūsų tauta ir to, kaip prezidentas Vladimiras Putinas mus palaikė.“

Man tai panašu į kolektyvinį pamišimą, kai žmonės šlovina savo budelius.

Groznas nesiliauja augęs. Jo dangoraižiai – užmaršties ženklai; jie ištrina visus praeities pėdsakus. Bokštai statomi vis aukštesni, bet lieka tušti. Daugumai čečėnų butai juose per brangūs. 40% gyventojų – bedarbiai.

Ieškau moterų ir vyrų, su kuriais susipažinau karo metais. Pagaliau surandu tas, kurios atsisako užmiršti, - Čečėnijos motinas. [Čečėnijos motinos]: „Ieškau savo vyro ir sūnaus. Kariškiai juos išsivedė 1995 m. sausio 3 d.“; „Ieškau sūnaus. 1995 – ųjų sausio 1 – ąją jis išėjo parūkyti ir nebegrįžo.“; „Įsiveržė kariškiai, pakėlė iš lovos pusnuogę ir išsivežė“; „Mano vyrą 4 valandą ryto išsivežė kariškiai. Nuo to laiko neturim apie jį jokių žinių.“; „Ieškau savo sūnaus. Jis sėdėjo prie gatvės, kai privažiavo balti „Žiguliai“ ir jį paėmė.“; „2004 – ųjų rugsėjo 29 – ąją sūnus išėjo iš namų ir nebegrįžo. Iki šiol nieko apie jį nežinau.“; „Maniškį paėmė 2004 – aisiais. Jis – mano vienintelis vaikas.“; „Ieškau vyro. Jį išsivedė 2005 m. sausio 6 –ąją. Jis – dviejų vaikų tėvas.“; „Jis stovėjo šalia manęs autobusų stotelėje prie geležinkelio stoties. Jie privažiavo šarvuočiu ir jį išsivežė“; „Tai mūsų sielvartas. Ką mes galime padarytI? Privalom priimti savo likimą ir kliautis Dievo malone. Su Dievo pagalba jie sugrįš. Dievas sugrąžins juos namo... Esama duomenų, kad dingo per 18 000 žmonių. Dingusių žmonių aš ieškau nuo 1995 – ųjų. Per visą tą paieškų laiką išlaisvinti buvo tik 2 žmonės. Per 19 metų nesugebėjom išsiaiškinti kitų dingusiųjų likimo. Reikia neprarasti vilties. Ateis diena, kai gausim visą informaciją. Turim giliai tuo tikėti... Duok Dieve. Mes laukiam.“; „Rusija juk žino, kur jie yra. Mes to nežinom. Mums neleidžia to žinoti... “; „Akivaizdu, kad tai jėgos struktūrų darbas. Siekdami lengvai pasipelnyti, jie grobė mūsų vaikus – iš ligoninių, pakeliui iš darbo. Paimdavo iš lovų, net iš laidotuvių, kad gautų medalį „už narsą“. Jie gaudavo apdovanojimą ne už narsą, o už tai, kad grobė vyrus, palikdami moteris su kūdikiais ant rankų. Reikalaujame, kad mums suteiktų patikimos informacijos apie pagrobtus ir per karą dingusius mūsų vaikus. Mes turime teisę žinoti. Bet jie iki šiol kurti mūsų reikalavimams.“; „Ji verkia tik naktimis, kad savo sielvartą nuslėptų. Ji spėlioja, ar kada pamatys savo sūnų. Ji girdi tolimą balsą, bet neįstengia jo pasiekti. Ji netekusi vilties, nes negali jo surasti. Jie ieško nesiliaudama, bet paieškos bergždžios. Iš skausmo ir sielvarto širdis verkia. Ji drąsi, ji nelieja ašarų. Ji tik dūsauja dėl savo vaikų. Tyliai rauda, kad neparodytų savo žaizdų. Smerkia visus kaltuosius žudikus. Smerkia visus Tėvynės išdavikus. Tegul jie kenčia, kaip kenčiame mes, ir tegul niekas nepadeda jiems“. Madina Magamadova nesiliauja ieškoti dingusiųjų. Šias paieškas ji pradėjo 1995 – aisiais, kai rusai pagrobė jos brolį. Madinai dažnai grasinama – jos atmintis kursto valdžios pyktį. [Madina]: „Visada laikiau save stipria, bet pastaraisiais metais aš irgi pavargau. Jeigu man 1995 – aisiais būtų pasakę, kad turėsiu ieškoti žmonių 19 metų, būčiau išprotėjusi. Niekada nemaniau, kad viskas taip ilgai užsitęs. Visoms dingusių žmonių šeimoms tai tarsi niekad nesibaigiantis kankinimas. Mes kaip zombiai vaikštom... Gulamės todėl, kad sutemsta. Keliamės todėl, kad prašvinta. O šiaip vaikštom, nes tebesam gyvi. Bet gyvenimo nėra. Tik tamsus tunelis be jokios šviesos.“

Groznas slepia savo kančią. Tai užmaršties sostinė, pretenduojanti tapti šiuolaikiniu pavyzdiniu miestu kitiems. Jis švenčia pirmojo prekybos centro atidarymą ir šlovina kuriančius žmonių ateitį. Prezidentas Ramzanas Kadyrovas tvirtina esąs didžiausias pasaulyje statytojas. [Kadyrovas]: „Mūsų mieste Grozne, Kadyrovo prospekte įsikūrusiame prekybos ir pramogų centre „Grand Park“, dirbs per 1 000 žmonių...“ [Oleg Chabibra Chmanov – Komiteto prieš kankinimus veiklos koordinavimo skyriaus vadovas]: „Įvestas griežtai autoritarinis režimas, leidžiantis viską spręsti Razmanui Kadyrovui. Konstitucija, įstatymai, baudžiamasis kodeksas nieko nereiškia prieš žodžius „Ramzanas pasakė“. Jei Ramzanas pasakė „nužudykite visus“, vadinasi, visus reikia nužudyti. Jo žodis viršesnis už konstituciją. Ramzanas Čečėnijos gyventojus pavertė žmonėmis, kurie bijo net savo šešėlio. Atrodo, tarsi Rusijos Federacijoje būtų sukurta mažytė Šiaurės Korėja“. Komitetas prieš kankinimus – tai Rusijos nevyriausybinė organizacija, kovojanti prieš kankinimus kalėjimuose. Šią grupę sudaro kelios dešimtys teisininkų, dirbančių visoje Rusijoje. Jos padalinys Grozne atidarytas prieš penkerius metus. Dėl saugumo personalą sudaro vieni rusai, keičiami kiekvieną mėnesį. Komitetas dažnai sulaukia Kadyrovo žmonių grasinimų. Jis suteikia prieglobstį įbaugintoms šeimoms, kurių nariai išdrįsta atvykti ir liudyti apie represinę valstybės politiką.

-          [Oleg Chabibra konsultuoja] Bylą turės atnaujinti.jūsų sūnui paskelbė kokį nors nuosprendį?

-          [liudytoja] Davė 25 metus...

-          25 metus?

-          Kaip tik jų nekankino... Nuvežė į apleistą namą. Juk jeigu pagauna banditą arba teroristą, turi vežti į miliciją, o ne kankinti vaikus. Juos kankino dvi dienas. Sako, kad to nedarė. Vėliau atėjo pas mus ir išsivežė kitus du mano sūnus. Taip pat brolio sūnėną. Nuvežė į tą namą ir pradėjo kankinti jiems matant. Vėliau paėmė žmoną su vaiku ir ją kankino. Mane mušė, trankė į sieną. Šitaip išgavo jų prisipažinimą. Pažiūrėkite, kaip jį kankino. Net pjovė kojos pirštą. Štai kaip jie pasiekia, ko nori...

-          Žinoma, šis atvejis baisus, bet bent jau vaikai liko gyvi. Deja, daugeliu atvejų žmonės tiesiog negrįžta. Būna net komiškų situaciją. Tarkim, dingsta koks nors jaunuolis. Tėvai pradeda ieškoti: dingo, pagrobė. Vėliau skambina: „Šlovė Alachui, jis kalėjime“. Kalbu rimtai, nejuokauju: „Šlovė Alachui, jis kalėjime!“ Patekęs į kalėjimą jis bent jau liks gyvas ir po kurio laiko galbūt grįš. Deja, daugelis taip ir negrįžta. Pažiūrėkit... Čia ponas Apti Alaudinovas – policijos viršininkas, vidaus reikalų ministro pavaduotojas: „Prisiekiu šventuoju Koranu – jeigu esama bent kokio panašumo į vahabitus, privalom juos „šienauti“. Aš asmeniškai prisiimu tokią atsakomybę. Ką galima pasotinti – sodink. Jei gali dėl to ką nors įmesti į kišenę – įsimesk. Daryk ką nori, žudyk ką nori. Valdovas liepė taip daryti, aš jį palaikau“. „Valdovas leipė“. Suprantat, apie ką jis kalba? Kad jie ne patys tai sugalvojo, o vykdo valdžios nurodymus. Policijos viršininkas duoda įsakymą rajono VR skyriaus viršininkui.

[Roza]: „Jei nepritari Kadyrovo veiksmams, tampi valstybės priešu. Tave gali sunaikinti, jeigu prieštarausi. Mūsų šeima nepalaikė Kadyrovo, netgi priešinosi jo valdymui. Ir dabar mes visi, kaip giminės, laikomi įtartinais. Mūsų giminaičius suima vidury nakties ir paskelbia, kad jie dingo be žinios. Arba neva, kad ėjo prieš valdžią, todėl ir nušovė. Ir bijo pasakyti, kad jis buvo nekaltas. Štai kas baisiausia... Visi tyli, tarsi lauktų dar baisesnių laikų. Prie Stalino taip buvo. Masinės neįtikusių žmonių žudynės... “

[Oleg Chabibra Chmanov]: „Visas režimas tarnauja dar didesniam valdžios sustiprinimui. Siekiama išlaikyti valdžią bet kokiomis priemonėmis. Vykdomas teroras vardan karo su teroru. Kovą su terorizmu visąlaik reikia tęsti, nes ponas Kadyrovas ramiai sėdės savo vietoje ir valdys Čečėnijos Respubliką tik tuo atveju, jei žmonės bus įbauginti. Ir jam tai puikiai sekasi. Kad išlaikytų žmones baimėje, jam reikalingas represinis aparatas, kurį jis dabar turi. Tam jėgos aparatui reikia milžiniškų lėšų. Jų gauti įmanoma tik nuolat pabrėžiant būtinybę kovoti su terorizmu. Štai kodėl jis iki šiol randa teroristų. Jų beveik nebelikę, bet žmonės vis tiek dingsta. Kalbama, kad už kiekvieną likviduotą teroristą iš Kadyrovo fondo jėgos struktūros gauna apie 1 mln. rublių. Manau, jei teroristų ir nebeliko, teisėsaugininkai visuomet jų ras ir naikins, kad tik gautų piniginį atlygį“.

[Kadyrovo patriotų klubas]: „Šiandien su džiaugsmu ir malonumu kviečiame ir raginame visus jaunuolius eiti teisingu keliu – mūsų respublikos atgimimo keliu. Šiandien tai reiškia būti avangarde, eiti priešakyje. Didžiausias Razmano Kadyrovo nuopelnas tas, kad šie jaunuoliai gali vaikščioti taikiomis gatvėmis, be patikros postų, gyventi gražiame mieste, kuris yra mūsų respublikos pasididžiavimas. Jie gali rinktis bet kur – skvere, parke, kino teatre, prekybos centre, dangoraižyje. Niekas negrobia mūsų jaunuolių, niekas nesusisprogdina užlipęs ant minos. Jis dėjo visas įmanomas pastangas, kad mes ramiai gyventume, kad mūsų padangė būtų taiki. Kaip manote, ar reikėtų Ramzanui skirti Nobelio taikos premiją? Aš esu tūkstančiu procentų įsitikinęs – ir klausytojai mane palaikys, kad jis nusipelnė tos premijos labiau negu Barackas Obama“.

Policinė valstybė, panaši į Potiomkino kaimą, kur gimsta naujas žmogus. Stiklo ir ceremonijų miestas priverčiantis patikėti, kad karo žaizdos jau užgydytos. Tačiau smurtas tebedidėja. Režimas, kovodamas su vadinamaisiais teroristais, suiminėja tūkstančius jaunuolių. Priešų medžioklė tampa vis labiau beatodairiška. Pastaraisiais mėnesiais daugėjo pagrobimų – dabar suiminėjamos net moterys.

-          [Nukentėjusioji kreipiasi į – Komiteto prieš kankinimus veiklos koordinavimo skyrių]: Mano dukterys tik norėjo dirbti dėl savo vaikų – juos aprengti, apauti.

-          Kada sužinojai apie savo dukterų dingimą?

-          Man paskambino kažkoks vietos įgaliotinis, vardu Sultanas. Pasakė: „Ko taip ramiai sėdi rankas sudėjus? Tavo dukterų nebėr. Ten vien kraujo klanai ir kulkų skeveldros“. Pasakiau jam: „Aš tuoj pat atvažiuosiu“. Jos dirbo mašinų plovykloj. Nuvažiavau pas dukrą į namus, vėliau į darbą. Kambarys, kuriame jos gyveno, buvo nusiaubtas. Paskui jie išvalė kraujo dėmes, panaikino skeveldrų pėdsakus. Pasakojo, kad atvažiavo gal 10 kariškų mašinų. Mano dukroms liepė nuplauti tas mašinas. Paskui pasigirdo klyksmai ir keiksmai, o daugiau nieko nežinom. Po viso šito mano sveikata smarkiai pašlijo, beveik negalėjau paeiti. Auginu 1 anūką, o dviejų neįstengčiau prižiūrėti. Visą laiką bijau. Vėliau jie išsivežė mano berniuką, sumušė ir prigrasino tylėti. Kitaip žadėjo suversti jam kaltę už seserų nužudymą. Nežinau, kaip man toliau gyventi. Nebežinau, kokioj šaly gyvenu. Niekam bloga nepadariau – tik užauginau 7 vaikus.

[...]

Tai išdegintos žemės politika, šleikštulį keliantis užburtas smurto ir dingimų ratas. Vyrai ir moterys pražūva šioje niekieno žemėje, kurioje viešpatauja tyli užmarštis. Režimas draudžia kalbėti apie dingusius mūsų dienomis arba prisiminti žuvusius per karą. valdžia taip pat nori uždrausti bet kokį ankstesnės čečėnų tapatybės pripažinimą... Pirmą kartą per Respublikos istoriją Ramzanas Kadyrovas uždraudė minėti Stalino vykdytų čečėnų trėmimų metines... Kad tik bet kokia kaina įtiktų Kremliui, o svarbiausia – nesugadintų Vladimiro Putino didžiosios olimpinės šventės. [Ruslanas Kutajevas – Čečėnijos visuomenės veikėjas, žmogaus teisių gynėjas]: „Sočio olimpiados uždarymas, sutampantis su čečėnų trėmimų 70-osiomis metinėmis, turi gilią simbolinę prasmę. Bet nemažiau svarbu prisiminti tragišką praeitį, kai buvo ištremta visa tauta, o trečdalis jos narių mirė“. Tik nedaugelis išdrįsta nepaklusti valdžios pastangoms uždrausti prisiminti praeitį. Intelektualai, menininkai, įstatymų leidėjai dalyvauja trėmimams prisiminti skirtoje konferencijoje, surengtoje Ruslano Kutajevo – pagarbą pelniusio intelektualo, buvusio vyriausybės nario. [Ruslanas Kutajevas]: „Kuo nusikalto čečėnai? Nebuvo jokių priežasčių mus deportuoti. Kol esam čečėnai, niekuomet nebūsim vergai. Tačiau žinome, kad mūsų nepaliks ramybėje, kol neatsisakysime savo tapatybės“. [Albert Kuznecov – Komiteto prieš kankinimus tyrimų skyriaus inspektorius]: „Ruslanas Kutajevas išdrįso prabilti draudžiama tema. Tai buvo smūgis valdžios reputacijai. Valdžia pareikalavo visa tai uždrausti. Žmonėms netgi draudžiama prisiminti, kad buvo vykdomi tie trėmimai. Ir tuo metu, kai partija aktyviai stengiasi ištrinti iš žmonių atminties tuos įvykius, kažkoks buvęs visuomenės veikėjas surengia tokią atvirą konferenciją. Tai tarsi ugnikalnio išsiveržimas šiandieninės tikrovės fone“. Konferencijos organizatoriai tą patį vakarą buvo iškviesti Ramzano Kadyrovo. Jiems buvo grasinama, kai kurie iš jų buvo sumušti. Ruslanui Kutajevui pavyko pasislėpti. Komiteto prieš kankinimus biure didžiausias dėmesys buvo sutelktas į šį incidentą, pramintą „Kutajevo byla“. Komiteto pirmininkas Igoris Kaliapinas pažinojo Ruslaną Kutajevą daugiau nei 15 metų. Prieš pabėgdamas Kutajevas jį spėjo perspėti. [Igoris Kaliapinas]: „Kutajevas paskambino ir pasakė, kad jį persekioja dėl užvakarykštės konferencijos, reikalauja atvykti pas Kadyrovą ir gali tuoj pat suimti. Praėjus valandai po to pokalbio pas Kutajevą atvažiavo ginkluoti vyrai keliais automobiliais „Toyota Camry“ su prezidento administracijos registracijos numeriais. Įsodino jį į mašiną ir išsivežė. Kitą rytą, vasario 21 – ąją, sužinojom, kad Ruslanas Kutajevas suimtas ir apkaltintas didelio narkotikų kiekio laikymu. Esą pas jį buvo rasta 3,5 gramo heroino. Buvo akivaizdu, kad narkotikai niekuo dėti, nes Kutajevas niekad nerūkė, negėrė, o juo labiau nevartojo kvaišalų. Aišku, kad narkotikai buvo tik dingstis pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Jį žiauriai sumušė du žmonės. Vienas iš jų, pravarde „Lordas“, - aukšto rango Čečėnijos Respublikos pareigūnas, dešinioji Kadyrovo ranka. Kitas – policijos generolas Alaudinovas, vidaus reikalų ministro pavaduotojas. Po to jį kankino elektros šoku, įrėmę peilį į krūtinę, į gerklę. Kad žinotų – jei smarkiai trūkčios, jam gali perrėžti gerklę. Kutajevas suprato, kad jį gali užmušti, perpjauti gerklę ilgu peiliu. Ir jis pasirašė prisipažinimą. Jam parodė jo namo nuotraukas, po miestą vaikštinėjančius jo artimuosius, taip pat Maskvoje gyvenantį sūnėną. Norėjo įspėti: „Matai, mes visus sekam, žinom kiekvieną tavo artimųjų žingsnį. Jei pasakosi, kad tave kankino, nukentės tavo giminaičiai““... [Albert Kuznecov]: „Kad sumažintume galimybę jį spausti, mėginame išvežti jo giminaičius – kol kas bent iš šio regiono... Ruslanas Kutajevas metė iššūkį valdžiai – pažeidė griežčiausią draudimą ir tapo disidentu. Čia plačiai taikoma kolektyvinė atsakomybė: jeigu šeimoje yra bent 1 disidentas, visi jos nariai laikomi disidentais.“ [Ruslanas Kutajevas]: „Spaudimas didžiulis. Kas bus toliau, kol kas nežinia. Pažiūrėsim. Laikas parodys, kas bus toliau... Kaip nuspręs prokuratūra, teismas, taip ir bus... Kol kas nieko gero“.

[...]

Viešpataujantis nebaudžiamumas, praeities neigimas, istorijos perrašinėjimas... Dabar oficiali Čečėnijos istorija prasideda nuo Kadyrovo šeimos valdymo pradžios ir Vladimiro Putino įžengimo į Kremlių. Pagerbiami tik čečėnų, kurie žuvo kaudamiesi Rusijos pusėje, vardai. Kovotojai už nepriklausomybę laikomi išdavikais. 150 000 per karą dingusių civilių atminimas paskendo valstybės biurokratinio aparato liūne. Kaip ir dešimčių tūkstančių čečėnų, žuvusių per stalinistinius trėmimus.

... [Čečėnijos motinos vaikštinėja po masines kapavietes]: „Valdžia suinteresuota, kad viską užmirštume. Jei mes, liudininkės, viską pamiršim, jaunimas nesužinos, kas nutiko. Reikėtų atlikti tyrimą. Teisti tuos, kurie šią vietą pavertė koncentracijos stovykla, kas šaudė, kankino ir tardė žmones. Valdžia kol kas nenori to daryti. Juk jie nenori teisti patys save... Valdžia neprisimena, daugelis žmonių užmiršo, o medis mena viską kas čia dėjosi. Ant jo liko žymė, kad čia palaidoti žmonės... “

Per kelias savaites Ruslano Kutajevo areštas tapo aktualiausia tema. Ramzanas Kadyrovas pradėjo puolimą vietos televizijos kanalais, kurie jam visi pavaldūs. Šalia jo – 2 žmonės, kurie kankino Ruslaną Kutajevą: vidaus reikalų ministro pavaduotojas Alaudinovas ir įtakingasis „Lordas“, Prezidento administracijos vadovas. [Kadyrovas]: „Kiekvienas žmogaus teisių gynėjas ateina neva su savo idėjomis, bet iš tikrųjų jie atvyksta užsidirbti – ir jie darbuojasi prieš Rusijos valstybę. Pavyzdžiui, Kaliapinas, kuris tapo populiarus, atvyko čia trikdyti policijos darbą. Ką jis gina? Aišku, kad banditus! Dar yra tas Kutajevas, kurį mes pasodinom į kalėjimą, o dabar visi apie jį kalba. Jis turi labai didelį namą. Iš kur gauna pinigų? Kam dirba? Kai policija jį suėmė, Kaliapinui buvo leista su juo pasimatyti. Kai Kaliapinas paklausė, ar jį kankino, ar su juo blogai elgėsi, Kutajevas atsakė, kad ne. Pasakykit man: kas šioje šalyje labiau negu aš myli savo žmones? Jeigu rastume bent vieną žmogų, kuris labiau rūpinasi žmonių teisėmis nei aš – man plyštų širdis. Tai įrodo, kad myliu savo žmones. Esu pasiruošęs dėl jų paaukoti savo gyvybę. Jeigu pažeidinėjamos jūsų teisės, kreipkitės į mane!“

Kutajevo bylos nagrinėjimo išvakarės... Piotras Zaikinas, Rusijos armijos leitenantas, dalyvavo abiejuose Čečėnijos karuose. Vėliau jis tapo advokatu ir gynė grupės „Pussy Riot“ nares. Puikiai žinodamas Putino režimo priešininkų teismų vingrybes, jis pirmą kart grįžo į Čečėniją ginti Ruslaną Kutajevą...

-          [Piotras Zaikinas] Parašas jo (kutajevo), išsiskiriantis, su užraitymais. Čia tas pats. Neryškus, truputį kitoks, bet braižas tas pats. Na o dabar parodysiu triuką. Kas čia per žvaigždutė (per parašas) ? Perskaityk, ką jis neva pasirašė.

-          Kišenėj... narkotinė medžiaga, kuri...

-          Jis neva žinojo, ką turėjo kišenėj, supranti? O per apklausą sakė, kad nežino, kas ten buvo.

-          Ką ketini iš to išspausti?

-          Ketinu juos pirmiausia pavaikyti su tais klausimais – kaip viską darė, kaip nustatė... Jeigu buvo išankstinis nusistatymas, tuomet galima kelti abejones, ar tyrimas buvo objektyvus.

[Kutajevo žmona]: „... Jeigu nori gyventi, reikia tylėti. Negalima reikšti savo nuomonės. Jei užsičiaupsi – gyvensi. Jei prasižiosi – tave pasodins. Išveš ir įkiš už grotų. Štai tokie pas mus įstatymai... Daugumai Čečėnija tapo kalėjimu... “

[Piotras Zaikinas – Ruslano Kutajevo advokatas] „Nujaučiu, kad teismo procesas bus sunkus. Teks veikti ryžtingai, kad mus išgirstų. Mūsų šalis visa tai jau buvo patyrusi – kai žmonės be teismo nuosprendžio paskelbdavo nusikaltėliais. Akivaizdu, esama žmonių, kuriems atrodo, kad toks teisinei praktikai prieštaraujantis būdas vėl gali būti taikomas.“

[Kutajevo bylos nagrinėjimas. 2014 – ųjų kovas.] Prasideda ilgas politinės bylos nagrinėjimo procesas. Kaltinamųjų suole – žmogus, išdrįsęs pasipriešinti režimui. Išgalvoti įrodymai, policijos korupcija, liudininkų bauginimas... Valdžia nori, kad ši byla taptų parodomoji ir atgrasytų bet kokį norą priešintis... [Ruslanas Kutajevas]: „Jokio nusikaltimo neįvykdžiau. Ši byla suklastota. Tiesa vis tiek išaiškės. Tikiuosi, kad taip ir įvyks. O jei ne – nieko baisaus. Jei ne šiandien – tai rytoj. Galbūt visa tai įvertins mūsų vaikai. Pakviečiau savo berniukus, kad jie mane čia pamatytų. Kad matytų ir kitus. Jie turi tai prisiminti ir žinoti, kad rytojus būtinai ateis.“

-          [Igoris Kaliapinas] Tyrimų komiteto tyrimų valdyba, prokuratūra ir teismas, kaip matome, akivaizdžiai paklūsta asmeniškai Ramzanui Kadyrovui. Tai visiškai akivaizdu.

-          [Piotras Zaikinas] Kol žmonės bijo, kol egzistuoja Kadyrovo privati armija – Čečėnijos VRM (Vidaus Reikalų Ministerijos) pajėgos, niekas nepasikeis.

-          Dabar jo asmeninę armiją papildė prokuratūra ir Tyrimų komitetas. Paskutinis daugmaž nepriklausomas Tyrimų komiteto valdybos vadovas dirbo trumpiau nei pusmetį ir buvo atleistas nepaaiškinus už ką.

-          Žmonės pradeda visiškai nebepasitikėti valdžia. Vėliau iškils klausimas: kam mums tokia valdžia? Anksčiau ar vėliau iškils. Jeigu valdžia neveikia, tokia valdžia nereikalinga. Maskvai jau būtų laikas susiprotėti, pajudinti smegenis ir parodyti jiems vietą.

Dabar visą žmonių gyvenimą kontroliuoja naujasis „liaudies tėvelis“... Su niekuo nesidalijama absoliuti valdžia, įgyta bauginimu ir pinigais. Jis atgaivino giminystės ryšiais palaikomą įtaką ir sukūrė įspūdį, kad jį palaiko didžioji gyventojų dalis. Ramzanas Kadyrovas manipuliuoja seniausiomis tradicijomis, kurios pasitarnauja jo naujajai valstybės ideologijai. Tiems, kurie visa tai priima, atsiveria unikali galimybė išgyventi. Vis dėlto, ši sistema pradeda skeldėti. Dėl besitęsiančio smurto kai kurie jau išdrįsta kelti klausimų dėl valdančiosios klikos ir jos metodų. [Čečėnas]: „Čia vieną dieną gali būti gyvas, o kitą – jau miręs. Jų politika skatina žmonių pasipriešinimą. Jeigu valdžia ir toliau taip elgsis, ateity atsiras daug nepriklausomų kovotojų. Niekas negali ilgai su tuo taikstytis. Jei neatsikratysim to režimo, respublikoje niekad nebus jokių pokyčių“.

[Kutajevo nuosprendžio skelbimo diena]. [Ruslanas Kutajevas]: „Dabar supratau, kad visoje Rusijoje, ne vien Čečėnijoje, žmogus vištos nevertas. Tikrai tuo įsitikinau. Žmonės vis kenčia ir kenčia... Nežinau, kada rusai praregės ir pasakys, kad jau gana, kad atėjo laikas imtis veiksmų. Aš iš čia išvažiuosiu. Pasiimsiu visus vaikus, sūnėną, brolius ir išvažiuosiu. Čia nebėra ką veikti. Mums čia neleis gyventi“...

[Igoris Kaliapinas]: „Jei teisingai supratau, jei prieš kelias dienas aplankė Ruslaną Kutajevą kalėjime. „Lordas“ pirmiausia užsuko pas Piotrą Zaikiną į viešbutį. Jie kalbėjosi iki išnaktų. Iš viešbučio naktį jis nuvažiavo į Urus Martano izoliatorių. Ten tardė jį ir mušė. Jie ten visi kuoktelėję. Jiems buvo svarbu parodyti: na ir kas, kad tave visi pažįsta, kad esi gerbiamas žmogus, žinomas Rusijoje, Maskvoje ir Vakarų šalyse – mus ant visko nusispjaut. Padarysim iš tavęs narkomaną... Ir jokie užtarėjai iš Rusijos arba Tarptautinių organizacijų tavęs neišgelbės“...

-          [Ruslanas Kutajevas prieš teismo posėdį]: „Manau, greitai sužinosim, kokie bus visų šių neteisėtų veiksmų rezultatai. Pažiūrėsim... Manau, jie patys supranta, kokį vaidmenį atlieka šiame farse. Jiems teks nešti šitą kryžių ir kada nors vis tiek atsakyti už savo veiksmus. “

-          [Igoris Kaliapinas] Bet kokiu atveju viskas tik prasideda. Jie patys pasprings tau skirtu nuosprendžiu... Jiems labai nepatinka, kai jų pavardės kur nors viešai skelbiamos. Kutajevo bylą jie ilgam prisimins.

-          Visi supranta, kaip yra iš tikrųjų, bet vis tiek daro savo.

[Teisėjas] „Nuosprendis, skelbiamas Rusijos Federacijos vardu 2014 m. liepos 7 d. Urus Martano mieste. Įvykdytas sunkus, visuomenei pavojų keliantis nusikaltimas. Siekiant atkurti teisingumą visuomenėje, paskatinti nuteistąjį pasitaisyti ir užkardyti jo naujus nusikaltimus, teismas, atsižvelgęs į visas bylai svarbias aplinkybes, nutarė skirti teisiamajam realią laisvės atėmimo bausmę ir neįžvelgia priežasčių ją sušvelninti. Teismas nutarė pripažinti Ruslaną Kutajevą kaltu ir skirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę, numatytą Rusijos Federacijos baudžiamajame kodekse, taip pat metus namų arešto, neskiriant baudos ir bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje“. [Kutajevas]: „Nujaučiau, kad man ruošiasi skirti realią įkalinimo bausmę. Ką gi, kovosim toliau, niekas nepasikeitė. Viskas dar priešaky“...

[Čečėnijos moterys]: „Valdžia siekia, kad mūsų neliktų. Jei nieko nedarysim, nieko neieškosim, jie bus patenkinti.“; „Prieš dvi dienas pas mane į darbą atėjo 3 pareigūnai. Paklausė: „Kodėl ir kokiu pagrindu rašinėji užklausimus? Kodėl rašinėji Maskvai? Mes tuoj pat uždarysim jūsų kontorą ir visas jus pasiųsim į kalėjimą““. „Prisiminkit masines jaunimo žudynes Argentinoje. Tuomet 7 tų vaikų motinos išėjo ir apskritus metus protestavo prie vyriausybės rūmų. Jos tylėjo – nevalgė, negėrė, su niekuo nesikalbėjo, tik vaikščiojo ratu. Kol vyriausybė atkreipė į jas dėmesį ir ėmėsi tirti. Praėjus 30 metų nužudytųjų palaikus ekshumuoja, atlieka DNR tyrimus ir grąžina artimiesiems, kad šie juos palaidotų. Kodėl mūsiškiai taip nesielgia? Tas motinas vadino beprotėmis. Išprotėjusiomis moterimis. O mums neleidžia protestuoti... Mums per metus tik tris valandas leidžia pasisakyti. Galėtume stovėti ir dieną ir naktį, prašydamos grąžinti mūsų vaikus. Aišku, kad mus sušaudytų. Kas leistų protestuoti? Mums neleistų. Argentijoje dabar teisia žmones žudžiusius kariškius. Pas mus neteisia kariškių, kurie mus naikino. Turi ateiti laikas, kai jie atsakys prieš Dievą. Tos motinos pasiekė, kad kaltininkai atsakytų. O mes neturim teisės“... „Visi kalti dėl mūsų kančių, kada nors atsakys prieš Dievą, savo sąžinę ir žmones. Nežinom, kada tai nutiks, bet tai turi įvykti. Kitaip negali būti – Dievas neleis. Atpildo valanda ateis – Dievas juos nubaus“...