Profesoriaus Račiaus prezentacija "Islamo istorijos konstravimas lietuviškoje viešojoje erdvėje" bei paties pristatymo tekstas.

Pateikiu profesoriaus pristatymo apie "islamo istorijos konstravimą lietuviškoje viešojoje erdvėje" kalbą (bent jau didžiąją jos dalį) tekstiniame formate, nes manau, kad ypatingai šiomis dienomis mes turime kaip įmanoma daugiau sužinoti apie islamą. Tad profesoriaus kalbą tekstiniame formate paviešinu dėl to, kad ši kalba pasiektų kaip įmanoma daugiau sąmoningų Lietuvos piliečių :)

... Iš pavadinimo kai kas jau gali numanyti, kad veliuosi į avantiūrą... dėl to, kad brendu ne į savo sritį: esu religijotyrininkas, o ne istorikas ir čia jau yra iššūkis, kad bandysiu kalbėti apie vienos religijos ar religinės tradicijos, kažkas sakytų kultūros ar civilizacijos, bet, vis dėlto, istoriją...  

Aš asmeniškai... tikiu švietimo galia, net ne nauda, nes apie naudą net ir diskutuoti nėra prasmės – aišku, kad švietimas yra naudingas dalykas, bet, tuo pačiu, jis yra ir galingas. Gali būti, kad švietimą aš suvokiu šiek tiek skirtingai: ne modernistiškai, kur kuo daugiau sužinai, tai arčiau esi kažkokios tariamos tiesos. Aš, matyt, labiau į švietimą žiūriu per tokią postmodernę prizmę, kur tiesa man tampa ne kažkokiu tašku link kurio judama, bet labiau spektru, tiesos spektru, kuriame tu pozicionuoji. Pirmiausia, tame spektre tu save pozicionuoji dėl tų patirčių, kokias turi. Mes kiekvienas, turbūt, turime vienokią ar kitokią patirtį kalbant bet kuria tema. Aišku, šiandien kalbėsime apie musulmonus ir islamą, taigi, kažkas iš jūsų čia esančių yra susidūręs su musulmonais, kažkas keliavę, kažkas skaitė, kažkas kažką kitą darė... Taigi, mes visi turime kažkokius pažinimo gabalėlius, kuriuos sulipiname į vientisą visumą ir mėginame visą tą visumą padaryti koherentišką, nuoseklią, kad jinai, visų pirma mums, turėtų prasmę. Kai mes tą padarome sau, tada, galbūt, pasitaikius progai, mes mėginame ją transliuoti kitiems. Tai visiškai natūralu, kad ir mano gyvenime taip nutiko. Galbūt patirčių (kalbant šia tema) turėjau specifiškesnių. Man 1992 – aisiais pasisekė, turbūt, labai. Pirmą kartą šiame pastate ir buvau 1992 – aisiais... Tuo metu gavau ministro parašą, rekomenduojant mane stipendijai Kuveito universitete ir tuomet aš išvykau studijuoti arabų kalbos. 2 metus praleidęs Kuveite ir grįžęs į Lietuvą, aš supratau, kad ... arabų ir vidurio rytų studijos mane įtraukė ir aš jau nuo to nebepabėgau. Taip kad daugiau nei du dešimtmečius aš vienaip ar kitaip esu susijęs su Islamo ir Vidurio Rytų studijomis, ir arabų kultūros studijomis. Taigi tos patirtys, visai natūralu, kad atvedė mane prie tam tikro paveikslo sulipdymo ar sukonstravimo, neabejotinai, kurio išdavoje aš mėginu perteikti kitiems, papasakoti kaip aš matau islamo musulmonus. Tai, ką jūs šiandien išgirsite, žinoma, ir bus mano matymas. Aš nepretenduoju į objektyvumą, jokiu būdu ne, bet nešališkumas, manyčiau būtų viena iš tų vertybių, į kurias aš pretenduoju, ypač kai kalbu tokiose erdvėse kaip ši.

... Kiek pasaulyje yra musulmonų?... teisingas klausimas: o tai ką reiškia būti musulmonu? Tarkime, į eina čia žmogus ir sakosi, kad jis esąs iš, tarkime, Saudo Arabijos. Ir mes iš karto konstatuojame, jog jis esąs musulmonas. O šis atsako, kad jis toksai neesąs... galų gale juk yra statistika, statistiniai duomenys, kurių pagrindu ir yra žongliruojama tais skaičiais. Ar, kai sako statistikos departamentas, Lietuvoje išties yra 2 727 musulmonai, mes visi žinome, kad tai yra niekai. Tai yra melas ir statistika, kuri paprasčiausiai yra kita melo rūšis. Taigi aš visiškai nemanau kad Lietuvoje yra tiek musulmonų, nepaisant to fakto, kad tiek žmonių per paskutinį surašymą, priskyrė save šiai religinei tradicijai. Taigi, jei mes eisime ta diskusijos linkme, tada mes galėtume pasakyti, jog jų gali būti tiek kiek nori arba, kitaip sakant, bet kiek. Aš kartais su studentais juokauju: pirmiausiai, paklausiu kiek pasaulyje yra apskritai žmonių, ir pasakau, kad nebūtų taip , kad musulmonų būtų daugiau, negu, kad esti pasaulyje žmonių. Nors musulmonų, pagal idėją ir gali būti daugiau negu esti žmonių pasaulyje, nes.... jie tiki, kad ir džinai gali būti musulmonais, o jų skaičiaus, deja, statistikos departamentas mums nepateikia. Tad šia prasme, galbūt, yra 70 mlrd. džinų pasaulyje. Aš nežinau. Niekas nežino. Kad jų yra ir daug tai čia nėra jokių abejonių, nes jei Saudo Arabijos aukščiausias dvasinis vadovas Mufti yra parašęs knygą kaip dorotis su džinais, kurie yra apsėdę žmogų, na tai čia jau yra labai rimta, nes apie tai kalba aukščiausiasis dvasinis vadovas. Taigi kiek tų musulmonų pasaulyje aš taip pat negaliu pasakyti, bet, bent jau pagal statistikos duomenis, tai šiokį tokį atspirties skaičių mes vis dėlto galime rasti. Tai koks tatai skaičius būtų?... Mano duomenimis, milijardas musulmonų buvo apie 1950 – uosius metus, o mes dabar jau esame ganėtinai nutolę nuo tų metų. toks konvencinis skaičius, nuo kurio jau praktiškai nediskutuoja nei tie, kurie labai myli, nei tie, kurie labai nekenčia musulmonų, yra 1,7 mlrd., kas būtų apie 23 – 24% žmonijos... Amerikietiškas (žurnalas ar departamentas... nesupratau) yra paskaičiavęs, kad 2050 – aisiais gal ir nepasieks, bet musulmonų jau galėtų sudaryti apie 30% žmonijos. Tai yra sparčiausiai plintanti religija ir visų kitų religijų sąskaita. Gal krikščionybė dar kažkiek „atsilaiko“... klausimas vis dėlto yra: o kur gi yra islamo demografinis centras? Kur daugiausiai yra musulmonų? Kaip kažkas, perskaitęs vieną iš vadovėlių, iškart pasakytų, kad vienas iš centrų yra sunitų Turkija na ir dar šiaurės Afrika. Bet kitame vadovėlyje yra parašyta jau kitaip ir, mano galva, pastarajame yra teisingiau parašyta. Taigi kur demografinis islamo centras? Kur yra daugiausia musulmonų?... Indonezija yra valstybė, apie kurią mes beveik nieko negirdime, niekada ir nekalbame. Na tokia nedidukė valstybėlė, kurioje yra apie 230 mln. gyventojų, iš kurių apie 210 mln. yra musulmonai. Na tai visai nedidukė valstybėlė, kiek ten, 10 000 salelių?.. Tai yra valstybė, kurioje daugiausiai kaip vienoje valstybėje. Kur dar, kokiose dar šalyse musulmonų yra daugiau negu 100 mln.?... Pakistane... Bangladeše... Ir taip toliau? Ne... Tik dar vieną valstybę žinau, kurioje yra virš 100 mln. musulmonų... Štai skaidrė, kuri ne mano gaminta, o tų žmonių, kurie užsiima statistika ir skaičių pateikimu. Ar tie skaičiai yra visiškai patikimi ar tie nuošimčiai visiškai patikimi, aš jau nediskutuosiu... Bet... Kaip matome, buvusiose britų – Indijos kolonijose – Pakistane, Indijoje ir Bangladeše taip grubiai sudėjus, mes jau turime 0,5 mlrd. musulmonų, o pridėję Indoneziją, mes jau turime 700 mln. musulmonų, o pridėjus dar 4 kitas gausingiausias musulmonų valstybes, mes turime 1 mlrd. musulmonų. Tai, jeigu pasaulyje yra 1,7 mlrd., tai šiose 8 valstybėse yra milijardas ir vienintelis Egiptas yra arabiška valstybė. Visos kitos yra ne arabiškos, nors Iranas ir Pakistanas vartoja arabiškus rašmenis, bet žmonių, kalbančių ten arabiškai yra labai nedaug. Irane man ne kartą yra tekę lankytis, tai arabiškai susikalbėti yra gana sudėtinga jau nekalbant apie kokią Turkiją na ir toliau esančias valstybes.

Demografinis centras yra pietų ir pietryčių Azijoje. Tikrai ne vakarų Azijoje, tikri ne arabų pasaulyje, nes arabų, kaip tokių, yra ne tiek ir daug...

Tas žemėlapis yra ne mano darytas ir tas skaičius, 1,4 mlrd., yra jau kiek pasenęs... Šis žemėlapis, galbūt ir nėra peiktinas, nes jisai atskirai sunitus ir šiitus. Bet jisai ignoruoja dar vieną islamo šaką... Islame, vis dėlto, yra 3 šakos, o ne 2.

Taigi visiškai teisingas prieš tai nuskambėjęs toks retorinis klausimas „o kas yra tie musulmonai“?.. Ką turi daryti žmogus, kad būtų galima būtų jį vadinti musulmonu. Ar jis pats turi kaip tokį pristatyti, ar mes galima, na, dėl tam tikrų bruožų, žmogų įvardinti kaip tokį. Čia kiekvienas iš jūsų galėtų labai paprastai atsakyti sau į klausimą kokios religijos propaguotojai esate jūs patys. Na didžioji dauguma atsakytų, kad jie, vis dėlto, nominaliai save laiko krikščionimis. Ar jūs esate krikščionys ir tada ką reiškia būti krikščioniu ir jei kas nors iš jūsų esate katalikai, tai paklauskite savęs, ką per paskutinę savaitę darėte katalikiško. Galbūt ir darėte... ir tada jūs esate kuo geriausi katalikai ir sveikinu jus, klausimas galioja visų religijų atstovų atžvilgiu, ne vien tik musulmonų.

Religijos sociologai dažniausiai skiria kultūrinius, nominalius ir kanoninius tikinčiuosius, šiuo atveju, galime sakyti, musulmonus. Kultūriniai – tai tie, kurie gimė tokiose šeimose, tokiose musulmonų kultūros terpėse, bet nebūtinai praktikuoja. Kanoniniai: na, įsivaizduojama, kad jie praktikuoja. Tik tuomet atsiranda klausimas: o ką jie praktikuoja? Kaip ar kokį islamą praktikuoja? Minimumas, dėl kurio nereikia nė diskutuoti, ką turi bendro visi 1,7 mlrd. musulmonų, būtų tikėjimas vienu vieninteliu visagaliu ir amžinuoju Dievu, jo paskutiniuoju pranašu Muhamedu ir, aišku, produktu, jeigu tai galima ne visai gražiai pasakyti, bendravimą tarp Dievo ir pranašo, ta yra šventraščiu, vadinamu Koranu. Daugiau, mano galva, nieko bendro tarp musulmonų nėra. Kitaip tariant, aš net drįsčiau manyti, kad kai kalbame apie tą masę žmonių, tai už šių 3 bendrumų toliau jau yra begalinė gausa skirtumų, kurie, deja, nuo pat pranašo Muhamedo mirties (632 m. po Kr.) labiau pjudė musulmonus tarpusavyje, nei juos vienijo.

... Kita problema, mano galva, yra, galbūt, dar didesnė. Kuomet mes žvelgiam iš išorės, mes dažniausiai nelabai rūpinamės ar mes kalbame apie tai, kas, galbūt, turėtų būti ar yra islamiška, ar, galbūt, yra tiktais musulmoniška. Ir aš čia pamėginau, kiek primityviai ir schematizuotai tą skirtį padaryti ir, žinoma, aš nenoriu įtaigauti, esant absoliučia – tikrai ne, bet, manyčiau, kad, vis dėlto, yra labai prasminga tai atskirti... Pamenat praeitais metais vasarą čia buvo iškilusi Lietuvoje tokia nedidelė diskusija dėl apdaro: vienas žymus politikas pasiūlė Lietuvoje svarstyti galimybę reglamentuoti musulmonių drabužius ir, tuo metu, tas apdaras buvo įvardintas kaip burka. Ir, tada, aš galėčiau jūsų paklausti: burka, na tikrai yra toks apdaras, ne iš žvaigždžių karų ir neišgalvotas, o tikras dalykas ir ar tai yra islamiška, ar tai yra musulmoniška? Ar tos moterys, kurios nešioja tuos apdarus, juos nešioja todėl, kad tie apdarai yra kažkaip religiškai sankcionuoti, ar dėl to, kad... kai kalba eina apie burką, tai aš kaip tik su tuo politiku netgi tiesioginiame eteryje pabandžiau padiskutuoti, kad, galbūt, jis turėjo galvoje, vis dėlto, ne burką, o, na, pavyzdžiui, hidžabą ar nikabą, ar kažką kitą. Tuomet jis pasakė, kad aš nelabai išmanau tų dalykų, o jis jau tikrai žinąs ką sakąs. Tai jis žinojo, bet jis kalbėjo apie labai siaurą kultūrinę formą, nes burka yra išimtinai puštunių etninės grupės moterų tautinis drabužis. Nors praeitą mėnesį man teko labai diskutuoti su viena puštūne, kuri man įrodinėjo: „Ne. Tai nėra mūsų tautinis drabužis.“ Bet niekas kitas, kaip tik tai puštūnės tokį drabužį nešioja... Kalbant apie moteriškus apdarus, tai tikrai galėčiau daug pasakyti... bet čia svarbiausia būtų atskirti tai, kas, galbūt, gali būti vadinama musulmoniška, na tos realybės, kultūros lygmenyje reiškiasi, kaip žmonės elgiasi; ir islamiška – tai, kaip jie turėtų, taip kaip iš jų yra tikimasi, kad jie turi elgtis ir tai mes aišku atpažįstame... pirmiausia, musulmonų teisėje arba teisinėse tradicijose. Tai ta skirtis, mano galva, yra labai sveika: nežiūrėti į musulmonus per islamo prizmę ir nežiūrėti į islamą per musulmonų prizmę. Manau, kad tai yra esminis dalykas: suvokti, kad musulmonai gali būti ne islamiški. Aš net drįsčiau leisti sau pasakyti, kad visais amžiais absoliuti dauguma musulmonų buvo ne islamiški, o kai kurie iš jų, net ir anti-islamiški. Na, kaip mes įsivaizduojame, kad yra tie 5 privalomi kasdieniai meldimaisi, na tai neva visą laiką bei visi ir meldėsi. Tikrai ne. Aš net drįsčiau sakyti, kad ir istoriškai meldėsi ne dauguma, o dabar tai jau tikrai 5 kartus per dieną meldžiasi mažuma (arba dar mažiau negu seniau), nepaisant to, kad yra nustatyta, jog musulmonas turėtų melstis 5 kartus per dieną. Bet čia yra primityvus dalykas... (jei žvelgtume į) teisinius dalykus, tai pamatytume, kad musulmonų visuomenės, bendruomenės ir atskiri individai gana dažnai gyvena ne islamiškai. Bet tuomet iškyla klausimas: o kas yra tasai islamiškasis gyvenimo būdas ar islamiškos taisyklės? Jei žvelgsime į vadovėlius, kurie skiria nuo 2 iki 4 ar truputį daugiau puslapių islamo pristatymui, tai nėra ten tiek daug vietos ir galimybės paaiškinti kas yra islamiška, bet turbūt galima būtų leisti šiame kontekste pažaisti ir atskirti tas islamiškumo formas.

Tai, pirmiausiai, esti normatyvinis lygmuo. 8 teisinės tradicijos: 4 sunitų, 3 šiitų, tokius taip pat atpažįstame. Ir štai su viena teisine tradicija arba su trečiąja islamo šaka, mes esame labai menkai susidūrę. Bet, vis dėlto, Lietuvos ministras pirmininkas nesenai lankėsi valstybėje, kurioje dominuoja būtent trečiosios islamo šakos atstovai. Prieš jam išvykstant, buvo kalbama, kad mes atversime kelią į arabų-musulmonų pasaulį per tą valstybę. Na, pažiūrėsime, gal atversime... Aš turiu galvoje Omaną, į kurį vyko mūsų vyriausybinė delegacija. Turbūt, kad juokingiausia yra tai, jog šie ibadžiai, kurie yra atšaka tos trečiosios šakos, vadinamos chavaridž, kuris išvertus į LT kalbą, reiškia, „atskalūnus“, tai jie matomi labai nepalankiai tiek sunitų, tiek ir šiitų. Tai, kaip supratau, mes į musulmonų ir arabų pasaulį eisime per tą mažumą į kurią nepalankiai dauguma žiūri. Bet nieko baisaus: tai irgi kelias, galimybė. Taigi mes kalbame apie 8 atskiras tradicijas ir kyla klausimas: tai kuo jos tarpusavyje skiriasi? Pasakysiu labai paprastą pavyzdį, aš jau net sunitų, šiitų ir chavaridž tarpusavyje nebelyginsiu. Čia jau net nebeįdomu. Kad jie tikrai skiriasi ir kad skiriasi labai daug kuo, tai jau net neįdomu. Apie sunitus pakalbėsim. Kuo tarpusavyje skiriasi sunitai? Tik vakar išsiunčiau kolegei tekstą, kur bandžiau išsiaiškinti tokį klausimą: ar turėjo teisę Lietuvos totoriai, kurie yra musulmonai, gyventi ne musulmoniškoje, ne islamiškoje erdvėje (anksčiau LDK, po to Rusijos imperijos sudėtyje, o dabar – Lietuvoje)? Mano giliu įsitikinimu, iki pradedant daryti tą tyrimą, buvo aišku, kad negalima musulmonams gyventi ne musulmoniškoje erdvėje. Bet, kai pradėjau daryti tą tyrimą, kai pradėjau skaityti ką musulmonų juristai, teisininkai yra pasakę šia tema, tai pasirodė, kad aš buvau įtakojamas meliki teisinės tradicijos, kurioje, išties, yra griežtai reikalaujama, kad musulmonai negyventų nemusulmoniškoje erdvėje. Pradėjus tyrinėti chanaphi, kuriai, beje, priklauso Lietuvos totoriai, teisinę tradiciją, pasirodė, kad ji yra labai liberali šiuo klausimu ir ne tik, kad leidžia musulmonams gyventi ne musulmoniškoje erdvėje, bet leidžia netgi elgtis ne islamiškai. Kitaip tariant, jeigu, pavyzdžiui, kaip dabar mūsų Lietuvoje, loterija yra legali, tai musulmonas gali dalyvauti loterijoje, nors, žiūrint musulmonų teisės prizmę, loterija yra uždrausta, nes tai yra neuždirbti pinigai. Bet jokių problemų: jeigu Lietuvoje žaisti loterijoje yra legalu, tai musulmonas gali žaisti, nes jis gi juk ne islamiškoje erdvėje. Man tai buvo atradimas. Tad štai, žiūrėkite, sunitai: chanai ir meleki, o jei dar pridėsime ir shafi ir chanbali, tai pamatysime, kad tos teisinės tradicijos išties turi daug skirtybių. Aš net nelyginu su šiitais, kurie ir taip turi visai kitą supratimą daugeliu klausimų, nes remiasi skirtingais šaltiniais. Pažiūrėkite, net neįdomu, kai kalbame apie tas teisines tradicijas. Todėl kad jų nebuvo. Realiai jos fiziškai nefunkcionavo. Jos buvo mokslininkų galvose, dramblio kaulo bokštuose: sėdėjo barzdylos daug ilgesnėm barzdom negu aš, parimę mąstė: kaip čia teisingiau būtų islamiškai pasielgt. Bet kam įdomu kaip teisingiau. Klausimas yra kaip žmonės elgiasi.

Ir štai kultūrinis lygmuo, tas istorinis, realus lygmuo, jis menkai buvo susijęs su teisinėm tradicijom, nes, nepaisant to, kad kai kurie vadovėliai įtaigauja, kad musulmonai – arabai buvo įkūrę teokratinę valstybę, jie tikrai tokios nebuvo įkūrę. Muhamedas, galima sakyti, kad galbūt buvo įkūręs tokią valstybę, bet kalifatas buvo paprasčiausia feodalinė monarchija... tai šia prasme, apie kokią nors teokratinę valstybę šnekėti, tai... na, Vatikanas – tebūnie. Jei būtų tokia Tibeto valstybė, tai tikiu, kad ji galbūt ir būtų buvusi teokratinė valstybė. Musulmonai niekada neturėjo teokratinės valstybės. Jie siekė monokratinės valstybės, kur musulmonų būtų galimybė musulmonų teisei viešpatauti. Bet niekad jos neturėjo, nes, galiausiai, visuomet kalifas ar sultonas buvo aukščiausia valdžia ir, kaip taisyklė, tas aukščiausios valdžios turėtojas, neturėjo jokio išprusimo religijos reikaluose. Tai apie kokią teokratinę valstybę mes čia šnekame. Bet vadovėliai sako, kad, vis dėlto, buvo teokratinė... na, matyt, reikia tuomet imti ir patikėti. Bet tai ne tiek svarbu. Svarbu yra tai, kaip realiai žmonės gyveno. Žmonės negyveno islamu arba bent jau tuo normatyviniu islamu. Jie gyveni kitais islamais. Ir aš čia daugiskaitą tikrai sau leisiu pavartoti. Pirmiausia, kai mes kalbame apie mistikus, aišku, kad buvo tos formalios mistikų brolijos, sufijų vadinamos, todėl galima kalbėti apie sufizmą. Bet daugybė eilinių žmonių mieliau dalyvavo mistikų apeigose ketvirtadienio vakarais, negu penktadieniais bendruomeniniame tada privalomame meldimesi mečetėje. Bet tokia jau yra ta žmogaus prigimtis. Kodėl? Todėl, kad misticizmas, arba tas sufizmas siūlė daug patrauklesnį būdą bendrauti ir netgi suartėti su Dievu, nes jei kalbame apie tą vertikalųjį islamą, tai vertikalusis islamas yra persmelktas to paklusimo, nes pats žodis islam reiškia paklusimą: žmogus, kaip kūrinys, turi paklusti Dievo valiai vykdyti jo valią, eiti keliu į išganymą. Viskas. Tuo tarpu, sufizmas siūlė alternatyvą. Jis pasakė, kad meldimaisi yra gražus dalykas, bet pasiūlė artėti prie Dievo kitais būdais ir netgi susilieti su juo, o tam yra pasitelkiamos tokios formos, kaip kad vikr. Vikr yra... meditavimo būdas, kurio metu žmonės per kvėpavimo judesio įvairiausių formulių pratimus mėgina pasiekti tokią būseną, kuri mūsų akimis žiūrint reiškia išėjimą iš sąmonės, kurioje žmonės mėgina pasiekti tokią būseną, kai jie praranda sąmonę tų vikr apeigų metu. Jeigu kam tai yra įdomu, tai internetas yra pilnas to. Netgi ir šiandien toji tradicija yra gyva. Ją naudoja, pavyzdžiui, Čečėnijoje, vakarų Irane (kurdų gyvenamose teritorijose). Ten kiek specifinis tas zikr, kuris susijęs net su kūno žalojimu ir panašiai. Klausimas: ar tai yra islamas? Jeigu mes paklaustume tų žmonių arba jei pasakytume: čia jūs užsiiminėjat visai ne islamu, tai jie dėl to labai nuliūstų, nes jiems tai yra tikra ir gyva ir daug gyviau, nei tas formalistinis normatyvinis islamas tų barzdylų, kurie dramblio kaulo bokštuose kažkur sau sėdi.

Bet net ir šis mistinis islamas nebuvo taip plačiai paplitęs kaip kad liaudies islamas – įvairiausios sinkretinės formos, kur praktikos, ritualai, apeigos ir visa kita absoliučiai neturi nieko bendra su mums atpažįstamomis teisinėmis tradicijomis. Man teko nesenai žiūrėti per vieną arabišką televiziją, Londono arabišką televiziją, pranešėjas arabiškai pristatydamas reportažą sakė: na ir keistą tradiciją jie ten turi. O tradicija yra tokia, kad nuo mečetės stogo kartą metuose yra mėtomi vaikai... bet jie mėtomi labai profesionaliai ir atsakingai: ant stogo yra profesionalus mėtytojas, o apačioje – profesionalūs gaudytojai. Vaikas krenta 15 metrų ir vaikai turi būti iki metų – praktikai kūdikiai. O paaiškinimas viso to štai toks: tada jie augs sveiki, drąsūs, stiprūs ir taip toliau... Tai čia islamas ar ne? Tiems žmonėms tai yra tikras islamas. Aš įsivaizduoju, kad tėvas turėtų būti labai liūdnas, jei jo sūnus ar dukra nebuvo pamėtytas, nes jis manys, kad vaikas gali augti nesveikas dėl to, kad nepagerbė Dievo. Mes galime kalbėti apie masę įvairiausių formų jeigu kalbame apie religingumą. Pavyzdžiui, Lietuvos totoriai turėjo liaudies medicinos rėmuose tokią tradiciją, kad jeigu kažką skaudėdavo ar būdavo koks nors negalavimas, tai reikėdavo gydytis Koranu. Ką reiškia Koranu? Skaityt? Ne, skaitymas yra geras dalykas, bet nuo to nepagysi. Pagysi tada, jei suvartosi Koraną, kokią nors ištarą. Ant popieriaus lapo užrašai tą ištarą, pamirkai vandenyje, kažkiek rašalo ištirpsta ir tas ištirpęs rašalas buvo naudotas kaip vaistai: išgeri ir žiūrėk, jau sveikas daraisi. Ar tai nėra islamas? Žinoma, kad islamas. Juk tas žmogus pagijo. Aišku, sakysite, placebas ar dar kas nors. Tebūnie. Bet tai yra islamas, tai yra realybė, kuria gyveno šimtmečiais tie žmonės... žmonės gyveno realybėje, kurią jie matė iš savo tėvų, iš savo senelių, kuria arba gydėsi, arba meldėsi, arba dar kažką darė būtent to liaudies islamo rėmuose. Tai jeigu mes kalbame apie islamo istoriją, na kaip visuomeninę istoriją, tai mes turime kalbėti apie liaudies islamą, jei mes kalbame apie musulmonų valstybių visuomenių istoriją, tai mes apie islamą apskritai negalime kalbėti, nes nieko bendro su islamu ten nebuvo. Jei mes kalbame apie normatyvinio teisinio islamo istoriją ir raidą, tai galime, bet ne kaip visuomenių ar valstybių, bet kaip apie profesiją, na, pavyzdžiui, duonos kepimo istorija, lygiai taip pat kaip teisės istorija, kaip ji rutuliojosi. Tad šia prasme, manyčiau, kad reikėtų jausti apie ką mes kalbame, kai kalbame apie istoriją ir apie dabartį.  

Tokia lentelė yra... Matote viršuje Islamas, šakojasi į 3 šakas: Sunni, Shi‘ah, Khawarij. Ir tada Sunitai turi 4 teisines tradicijas: Hanafi, Hanbali, Maliki, Shafi‘i; šitai turi tris: ismailism, Jafri, Zaidyyah; Khawarij turi vieną: Ibadiyya. Bet, kaip matot, visos tos šakos, o ypač šiitų, turi dar ir savo atšakas ir taip toliau... todėl visada esti toks galimas klausimas: apie kurį islamą mes, vis dėlto, kalbame, kai kalbame apie musulmonus? Jeigu tai nėra tiesiog Dievo samprata, pranašo ir Korano, bet jei kalbame ir apie kažką daugiau. Šiandien padėtis turbūt yra dar sudėtingesnė.

Jeigu kalbame apie tą istorinį islamą: legalistus, sufijus, liaudies islamo praktikuotojus, kurie, turbūt, net ir šiandien sudaro tą musulmonų daugumą, vis dėlto, mes turime atsižvelgti, kad be jų šiandien jau yra ir kitokių musulmonų... Aš nesivelsiu į detales kuo jie tarpusavyje skiriasi, bet, mano galva, islamistai – fundamentalistai skiriasi fundamentaliai, nes vieni yra politiniai aktyvistai, o kiti – apolitiški skripturalistai. Na ir galiausiai yra tie Džihadžiai, kurių mes labiausiai baiminamės, nemėgstame mes jų, žinoma, ne be pagrindo, nes jie yra smurtingi ekstremistai, bet aš čia tokį skaičių jų įrašiau tokį, koks man patiko ir, man atrodo, reikėtų dar vieno nulio, bet kažkas gali užprotestuot ir pasakyt, kad juk aš nesuskaičiavau, tai gal jų yra daugiau. Tebūnie. Mano galva, tai jau yra labai didelis nuošimtis nuo 1,7 mlrd. jeigu tikrai yra tiek kiek aš čia įrašiau procentaliai, tai jau yra labai daug ir aš tikiuosi, kad jų yra bent 10 kartų mažiau (kalbant apie džihadistus)... tai apie kuriuos musulmonus mes kalbame, kuomet mes kalbame apie musulmonus tiek istorijoje, tiek ir dabartyje? Bet aš palieku šį klausimą ir toliau jau nebeatsakinėju.

Bet ką mes žinome apie arabus ir jų pavasarius apie kuriuos aš, galbūt, ir nešnekėsiu, bet į klausimą, ką mes žinome apie arabus, na galime pasižiūrėti į žemėlapį ir atsakyti kiek yra arabų valstybių (arabų pasaulis: 350 mln.).

... Taigi tų tradicinių arabų valstybių yra dvi dešimtys ir dažniausiai mes matome jas tokias pačias: na arabai, juk ten arabai, koks ten skirtumas. Na jie turi (daugelis taip galvoja, kad arabų kraštai turi tokių panašumų) naftą, ten atitinkamai religija yra islamas ir taip toliau. Bet aš sakyčiau, kad jeigu mes žiūrim per tą arabų šalių prizmę...

Aš parašiau 21+1, nes gerbiu Lietuvos poziciją Palestinos atžvilgiu... Ne – negerbiu. Absoliučiai tos pozicijos negerbiu. Bet ką darysi... Lietuvos Respublika nepripažįsta palestiniečiams teisės į nepriklausomybę ir, dėl to, aš parašiau 21+1... Šiaip arabų valstybių lygoje yra 22 narės. Bet – tebūnie. Kaip ten jau bebūtų, jei mes kalbame apie arabų šalis, tai juos yra tikrai daugeliu atžvilgiu labai skirtingos ir mano asmeninė patirtis man leidžia tą patvirtinti keliavimais po arabų kraštus, vis dėlto, man parodė, kad nesvarbu kokius lūkesčius aš turėsiu važiuodamas į dar vieną naują man iki tol nepažintą arabų šalį, aš kažką naujo, labai naujo pamatysiu. Aš čia kalbu apie visuomenę, apie žmones, o ne apie, sakysime, automobilių numerius ar panašiai. Jos skiriasi ne tik teritorija, populiacija, kas yra natūralu, bet ir politine sistema, ekonomika, pagaliau skiriasi jos ir religija, ne ta prasme, kad islamas kur nors, galbūt, dominuoja, nes islamas dominuoja juk visose arabų šalyse, tačiau koks islamas ir kokios jo formos? Bet jei kalbėtume apie arabus apskritai, tai toks paprastas dalykas: mes dažnai įsivaizduojame, kad lietuviai kalba lietuviškai, latviai kalba latviškai, o arabai kalba arabiškai. Arabai nekalba arabiškai. Visi arabai kalba žemaitiškai, tik jų žemaičių kalbos labai jau skirtingos.

Niekas tarpusavyje tarp arabų nekalba arabiškai. Jeigu jūs gatvėje sutiktumėte du žmones, kurie tarpusavyje kalbasi arabiškai, tai: 1) jie nėra arabai, bet jų bendra kalba yra arabų kalba; 2) jie yra arabai, bet yra iš labai skirtingų kraštų ir, kadangi, kiekvieno žemaičio kalba yra tokia klampi, kad jie vienas kito nesuprastų, tai jie kalbasi ta užsienio kalba vardu arabų kalba; 3) jie tiesiog maivosi, nes normalus žmogus tiesiog nekalba arabiškai gatvėje. Arabai nevartoja arabų kalbos kasdienybėje. Taip, tai yra žiniasklaidos kalba, taip, tai yra rašytinė dokumentuota kalba. Ji nėra mirusi kalba, bet žmonės tarpusavyje nesikalba arabiškai. Mes dabar kalbame lietuviškai. Aš kalbu lietuviškai. Jeigu mes dabar būtume kuriame nors arabų krašte, tarkime, jei aš būčiau Egipte, nelygu aukštutiniame ar žemutiniame Egipte, aš kalbėčiau ta kalba. Jeigu aš būčiau iš žemutinio Egipto ir kalbėčiau aukštutiniame Egipte, tai jūs, aišku, visą laiką juoktumėtės, nes aš, turbūt, kai reiktų sakyti cigaretė, o aš sakyčiau cigaras ir jums tai būtų juokinga, arba zuikis ir kiškis. Nes tiesiog kalbama kitaip: kiti žodžiai, kitokia tartis ir arabų kalba nėra tai, kas arabus vienijo iki visai nesenai. Al jazeera yra tai, kas pradėjo vienyti arabus kalbiniu pagrindu, nes ji kalba ta normatyvine formalia kalba ir žmonės, žiūrėdami al jazeera ir kitus arabiškus kanalus, jie pradėjo išmokti daugiau, bent jau pasyviai, tos arabų kalbos. Bet dar yra svarbiau tai, kad ne visi arabai yra musulmonai: apie 10 nuošimčių arabų nėra musulmonai. Dažniausiai tai yra krikščionys, bet gali būti ir kitų religinių tradicijų. Arabakalbiai ne arabai – žmonės, kurie kalba tomis „žemaitiškomis“ arabiškomis kalbomis kaip kad koptai Egpipte (10 mln. žmonių), kurie neturi savo kalbos, nebeturi. Bet jie nėra arabai, o – krikščionys. Finikiečiai, kai kurie libaniečiai mano, kad jie yra finikiečiai. Nežinau, kodėl jie taip mano, bet tai yra jų valia. Dar svarbu yra tai, kad kai kalbama apie arabų šalis, tai ne arabakalbės bendruomenės: berberai, kurdai armėnai, žydai, persai, turkai... na jų išties yra labai daug... Pavyzdžiui, yra didelė diskusija Alžyre: ar alžyriečiai yra arabai, ar, vis dėlto, yra arabizuoti berberai. Mes galime prisiminti mūsų diskusijas: ar kai kuriose Lietuvos dalyse yra lenkai, ar tai polonizuoti lietuviai, ar dar kitaip... tai tos diskusijos labai panašios yra, nes tie žmonės, kai kurie iš jų, nesitapatina su arabų etnosu.

... Ką mes žinome apie Džihadą? Dažniausiai kai kalbame mes apie džihadą, tai suprantame kaip kovą, šventąjį karą ar kažką panašaus. Bet musulmonų teisė į džihadą žiūri daug plačiau ir aš neaiškinsiu detaliai ką tai reiškia.

Tai yra labai sudėtingas dalykas. Ir, galiausiai, tas mažasis džihadas pripažįstamas kaip kardas, aš to neketinu neigti. Ginamasis ir puolamasis džihadai, kaip apie juos yra kalbama teisėje, ir, galiausiai, tas lokalumas ir laikinumas džihado kaip ir aptariamas. Kai kalbu apie puslapius, tai yra šimtatūkstantinės tradicijos...

Aišku, mes galime atsakyti, kad džihado samprata labai sparčiai evoliucionavo 20 – ojo amžiaus pabaigoje ir, aišku, dabar. Mes galime kalbėti apie tokį ginkluotą, nacionalinį antivyriausybinį džihadą, apie tarptautinį ir ilgalaikį (Afganistano pasipriešinimą sovietų laikais), globalaus ir nuolatinio (al qaeda‘os anti-amerikietiško pasipriešinimo) ir dabar ką mes matome per pastaruosius dvejus trejus metus, aš sakyčiau netgi tokį post- al qaeda‘inį ir kartu po nacionalinės valstybės kalifatinį susibūrimą. Tai yra išties kažkas tokio yra labai įdomaus ir unikalaus, nes kalifatas, kaip darinys, kaip valstybė, tai, išties, yra kažkas tokio pakankamai naujo nūdienos kontekste tų nacionalinių valstybių. Tai šis džihadas yra vertas dėmesio ir gilesnės analizės suvokimo, kurio mes dar ne itin suvokiame. Galiausiai, lietuviškame kontekste, yra prisižadėta, kad bus priimti žmonės iš Sirijos ir Irako, na ir iš Kurdistano, nes mes matome ir girdime, kad didelė dalis žmonių, kurių atvyksta pas mus, realiai atvyksta iš trečiosios valstybės (o ne iš Sirijos ir ne iš Irako), iš Kurdistano... Ir aš čia nesileisiu į diskusijas, o tiesiog susipažinimui. Ką mes žinome? Jei Sirijoje, Irake ir Kurdistane musulmonai, aišku, sudaro daugumą, absoliučią daugumą, tuomet kyla klausimas, apie ką mes kalbame, apie kokius mes musulmonus kalbame.

Ten nėra trečiosios islamo šakos, o esti sunitai ir šiitai. Bet, kalbant konkrečiai, tos grupės tarpusavyje... labai skiriasi ir ten vidinės kovos, nebūtinai ginkluotos, bet bent jau žodinės, vyksta bei esti ideologinė įtampa labai didelė...

Bet žiūrėkit, mes galime kalbėti apie Sirijos, Irako ir Kurdistano (SIK) krikščionis. Kai kalbame apie krikščionis, tai kokių ten yra krikščionių bendruomenių. Tai tos istorinės Rytų krikščionybės formos, Vakarų krikščionybės formos, kažkokios tarpinės esti, tada, atitinkamai yra naujieji krikščionys ir vėl tas spektras yra labai platus. Kodėl aš apie tai kalbu. Čia yra kelios nuotraukos iš Sirijos labai senų krikščionių bažnyčių, kurių dabar jau nė vienos nebėra, nes jos sugriautos. Tiesa, turiu pasakyti, kad sugriauti ne Sirijos režimo, nes Sirijos režimas kaip tik stengėsi koptų mažumas kaip krikščionis pritraukti. Taigi Sirijos režimas jų atžvilgiu buvo palankus, bet, būtent, sugriovė tie, kurie yra nusiteikę prieš režimą...

Mes turime pakalbėti apie SIK nekrikščionis.

...

Etnokonfesinės grupės prasme Sirijoj pasiskirsčiusios labai sudėtingai... Tai nereiškia, kad visi musulmonai yra visi arabai. Yra ir ne musulmonų, tiesa dar arabų, ir musulmonų, bet jau ne arabų, ir ne musulmonų bei ne arabų. Lygiai taip pat, aišku, yra Irake ir Kurdistane, kur yra įvairiausios etnokonfesinės grupės.

Taip kad kai kalbame apie Vidurio Rytus, Arabų šalis ar net to paties islamo istoriją, mes ne visą laiką taip turime matyti, kad niekur nedingo, bet dabar, po Irako išlaisvinimo, jau praktiškai dingsta krikščionys ir kiti ne musulmonai iš Irako ir, panašu, kad dings ir iš Sirijos. Taip kad po šių pastarųjų dešimtmečių įvykių ir procesų jau išties gali taip nutikti, kad nebebus tų bendruomenių, bet tiek ilgai, tai yra 14 šimtmečių jos jau išgyveno toje teritorijoje. Tai, galiausiai, prieinu prie to klausimo, kuris, galbūt, ir yra įdomiausias: tai kokį tą islamo istorijos ir musulmonų įvaizdį mums perteikia... Lietuvos viešoji erdvė? Ir, kaip sakiau, įtaigiausi, na, mano galva, svarbiausi šaltiniai yra švietimas ir žiniasklaida, pastarajai skirsiu tik truputį dėmesio, o daugiau dėmesio norėčiau skirti švietimui. Kiek man pavyko atrasti ir aš jau dabar planuoju projektą teikti gal net ir Lietuvos mokslų tarybai tokią paraišką: pamėginti panagrinėti kaip Lietuvoje, švietimo sistemoje, pirmiausia, vidurinėse mokyklose, per vadovėlius, per papildomas programas ir taip toliau... yra pristatoma islamo istorija... Aš atradau, kad 6 – oje, 8 – oje ir 11 – oje klasių vadovėliuose yra kalbama apie islamą...

... Istorijos brandos egzamine, kiek aš supratau iš to ką pasižiūrėjau... klausimų apie islamą ir musulmonus nebėra. Jų būdavo... Klausimas yra ar tai išties jau tokia nereikšminga žmonijos istorijos detalytė, 1,7 mlrd. šiandien esančių musulmonų ir 14 šimtmečių istorijos, kad nė neverda užduoti nė vieno klausimo istorijos egzamine...

Bet tie istorijos vadovėliai, kuriuos aš pasižiūrėjau... tai ką aš dabar ketinu pasakyti, remiasi štai šių istorijos vadovėlių tekstais...

Apie įvykius. Ką sako 6 klasės vadovėliai: „622 m. atsiranda islamo religija“. Kai su studentais diskutuoju, tai sakau: kodėl Muhamedas pabėgo iš savo gimtojo miesto Mekos į Jatribo miestą? Miestas į kurį pabėgo Muhamedas, vadinamas Jatribo miestus, o visur kitur vadinamas Medina. Nežinau kodėl. Aš žinau, kad Jatribo miestas buvo pervadintas į Mediną apie 624 – uosius ar 625 – uosius, bet kaip tu gali pabėgti į tą miestą su pastaruoju pavadinimu, kur dar tik vėliau pervadins? Pavyzdžiui, ar galima sakyti, kad vokiečiai įkūrė Klaipėdą? Aš suprantu, kad vokiečiai tikrai įkūrė Mėmelį. Kitaip ir negalėjo būti: jie įkūrė būtent Mėmelį, kas šiandien vadinama Klaipėda... Tai kodėl Muhamedas pabėgo į Mediną, jeigu tuo metu tai buvo Jatribas, nežinau, bet ne tai svarbu. Svarbesnis klausimas: kodėl jis pabėgo? Ir man studentai sako, kad todėl, jog neapsikentę žmonės jo sapalionių ir pasakojimų apie Dievą, pragarą ir taip toliau. Tai sakau: palaukit, bet juk islamas dar nebuvo atsiradęs – juk jis atsiranda 622 – aisiais. Tai kaip jisai pabėgo? Tai ką, ar jisai jau turėjo tą islamą? Jis jau skelbė? Tai gal islamas atsirado anksčiau? Ir tada mes su studentais, vis dėlto, prieiname išganingos minties: palaukit, juk islamas atsirado 610 – aisiais, kai Muhamedas teigia patyręs pirmąjį apreiškimą. Kad islamo era yra žymima nuo 622 – ųjų, tai taip. Kai kas iš jūsų sakytų, kad ir krikščionybė atsirado 0 metais, kai Jėzus jau buvo, rodos, ketverių metų, bet pats faktas yra, kad Jėzus dar ir pats nežinojo, kad skelbs tą religiją... Kada tas islamas atsirado? Na tikrai ne 622 – aisiais, nes dėl islamo skelbimo, Muhamedas ir turėjo pabėgti.

Man yra įdomu tai, kad šeštos klasės istorijos vadovėlių keliuose puslapiuose apie islamą, yra minima, kad nuo VIII a. kuriamos pasakos „tūkstantis ir viena naktis“. Na ir kas? Na, pavyzdžiui, jei reikėtų trejais puslapiais pristatyti Lietuvos istoriją, tai ar tikrai pasakytumėt, kad tam tikrą dešimtmetį buvo sukurtos „rudnosiuko“ istorijos. Na jos nėra jau tokios reikšmingos. Kuo jos yra reikšmingos?.. „Tūkstantis ir viena naktis“ tai yra pornografinė literatūra. Ar jūs skaitėte originalą? Tai yra neįtikėtina. Aišku, tuo metu, Kalifate, ypatingai tarp aukštuomenės buvo ganėtinai populiaru tokio tipo literatūra. Bet, vėlgi, tuomet mes kalbame apie elitą, kuris tą vartojo. Daugelis žmonių to nevartojo. Galbūt tai ir yra prasminga. Nežinau. Tik, šiuo atveju, kad 6 klasės istorijos vadovėlyje apie islamą užsimenama ir apie šią knygą, man tai pasirodė ganėtinai keista...

Aš čia išskyriau tai, kas mano galva žiūrint, yra problemiška... galima dėl daug ko ginčytis ir aš asmeniškai tikrai matyčiau kiek kitaip... Tiek mažai skiriant puslapių, tai, matyt, labai atsargiai reikia parinkti kas, vis dėlto, yra prasmingiausia pasakyti, kad moksleiviai prisimintų apie islamą ir musulmonus ankstyvojoje istorijoje ir vėlesniais laikais. Aš nesu tikras, kad tai yra tie dalykai, kuriuos, bent jau aš, būčiau linkęs akcentuoti. Kaip ir sakiau, pats nepretenduoju į visažinį, nepretenduoju į objektyvumą, bet sakau žvelgdamas iš savo varpinės į tai, ką matau... Kalbant apie tikėjimą, nes kažkur yra klausiama, bet vis dėlto tai ne religijotyra, ne tikybos vadovėliai... bet apie tikėjimą šiuose vadovėliuose (mokykliniuose istorijos vadovėliuose apie islamą) yra kalbama santykinai daug ir klausimas ar patys musulmonai pasirašytų po tuo, kas yra pasakyta. Na, pavyzdžiui, hadžo rėmuose, piligriminėse kelionėse „svarbiausias musulmonų tikslas – apeiti aplink senovinę Kaabos šventyklą“. Ne. Hadžo aukščiausias taškas yra Arafa kalvos papėdėje, kai yra bendruomeninis meldimasis. Tai yra aukščiausiasis taškas. Tai apėjimas (apie Kaabos šventyklą), o tiksliau pasakius, apėjimai, nes yra du apėjimai, yra sudėtinė dalis, aš to nemėginu paneigti, bet tai tikrai nėra svarbiausia musulmonams. Svarbiausia jiems yra meldimasis Arafa kalvoje.

Taip pat keistai nuskambėjo 6 – os klasės vadovėlyje pasakymas, kad „nors islamo reikalavimai griežti, ši religija viena iš labiausiai paplitusių pasaulyje“. Pagalvojau: krikščionybės reikalavimai nėra griežti? Kad krikščionys nebėra tokie, sakykime, religingi, tas tiesa. Bet aš taip įsivaizduoju, kad krikščionybė taip pat yra labai griežta. O gal ne? Gal aš čia kažkaip įsivaizduoju, kad tik islamas yra griežtas, o visos kitos religijos yra šaunios ir nėra griežtos... Nežinau.

8 klasės vadovėlyje teigiama, kad „Jam (pranašui Muhamedui) apsireiškė Alachas“. Niekam Alachas apsireikšti negali. Dievas yra neapčiuopiamas, nematomas. Taip, Muhamedas, galop, kaip kad tiki musulmonai, stojo Dievo akivaizdon, bet musulmonai visą laiką diskutavo ar Muhamedas matė Dievo veidą, ar ne. Linkstama į atsakymą, kad jis Dievo veido nematė. Ne Dievas apsireiškė jam. Esti ir daugybė kitų dalykų. Pavyzdžiui, „Islamas panaudojo katalikybės idėjas“. Iš kur jie galėjo jas panaudoti? Jeigu iš Sirijos krikščionybės... tai įvairiosios krikščionybės formos, Rytų krikščionybės... Katalikybės ten praktiškai nebuvo. Tai iš kaip islamas galėjo panaudoti katalikybės idėjas, nežinau, bet, matyt, kažkaip tai panaudojo. Taigi tai ir yra tie punktai, ties kuriais būtų galima dar sykį apsistoti ir pagalvoti kaip būtų galima juos kitaip perdėlioti.

Aš tikėjausi, kad istorijos vadovėliuose bus kažko tai daugiau apie moteris. Ir išties, kaip bebūtų keista, tačiau žemesnių klasių vadovėliuose apie tai yra rašoma. 6 – os klasės vadovėly rašoma, kad „Islamo šalyse iki šių dienų gyvuoja paprotys moterims prisidengti apatinę veido dalį“. Nežinau iš kur tas buvo sugalvota, nes didžiojoje dalyje musulmonų šalių jei moterys ir dengiasi plaukus, daug kur taip, veido, na ir nesvarbu kurią tą veido dalį, nedengia. Pavyzdžiui, Irane yra netgi draudžiama dengti veidą... Kitame 8 – os klasės istorijos vadovėlyje rašoma: „Pagal islamo įstatymus visos moterys privalo dėvėti juodus apsiaustus, dengiančius visą kūną“. Nežinau iš kur tai yra sugalvota, kad visos moterys ir dar juodus apsiaustus privalo dėvėti būtent pagal įstatymus. Pagal kokius įstatymus, man sunku būtų atsekti, kurio islamo kuriuos įstatymus. Galbūt kažkas suponuoja, kad, tarkime, Saudo Arabijos ... įkvėpti įstatymai yra jau tie islamo įstatymai patys universaliausi, na tada gal... Bet netgi ir pačioje Saudo Arabijoje nebūtinai taip rengiasi ir tikrai nebūtina tuos juodus drabužius dėvėti.

Aš vėl vyliausi, kad bus daugiau apie smurtą, nes kažkuriais metais, kai teko vieną pamoką vesti dukros klasėje, tai žvilgterėjau į vadovėlį... ir ten radau mintį, kuri man labai užkliuvo, nes ten buvo leidžiama suprasti, kad musulmoną, na jau išties labai buvo „fanatiškai kovojantys“, kaip kad rašoma 11 – os klasės vadovėlyje: „fanatiškai kovojančios arabų armijos užkariavo milžinišką teritoriją“. Na, krikščionys tai niekada nebuvo fanatikai. Pavyzdžiui, lietuviai, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, žinoma, kad jie nefanatiškai kovojo, o štai kažkodėl musulmonai, arabai kovojo fanatiškai. Na, ką padarysi... Lietuviai, kai gynė savo šalį, tai ją gynė nefanatiškai. Tai, turbūt, lietuviai kovojo atsainiai. Aš taip suprantu... Bet džiugu, kad istorijos vadovėliuose tokių pavyzdžių yra ne tiek jau ir daug... Ir netgi priešingai: praktiškai visuose vadovėliuose skiriama gana daug dėmesio kalifato laikų taikingiems veiksmams kaip kad mokslinei veiklai, meninei kūrybai ir švietimui. Tas mane labai gerai nuteikė ir aš tikrai nenoriu pasakyti, kad šiuose vadovėliuose yra viskas blogai. Jokiu būdu ne. Bet, kaip visuomet, šnekėti apie tai, kas yra gerai, darosi nuobodu. Įdomiau šnekėt apie tai, kas yra problemiška arba, bent jau, pasirodo problemiška.

Yra ir kiti dalykai, kurie yra paminėti. Pavyzdžiui, 8 klasės istorijos vadovėly rašoma: „Sunitų pasaulinis centras yra Turkijoje, daug jų Šiaurės Afrikoje“. Kodėl – neįsivaizduoju absoliučiai, nes, ypač, kai Turkija yra laicistinė valstybė, kuri kontroliuoja religiją, tai kodėl ten yra tas centras nesuprantu niekaip. „Jų daug Šiaurės Afrikoje“ – tai kad jų daugiau Indonezijoje, Pakistane, dar kitur. Kodėl taip parašyta – nežinau. Taip vadovėlio autorė nutarė. „Vis labiau stiprėja tendencija grįžti prie griežtų islamo įstatymų. Tai vadinama islamo fundamentalizmu“. Aš nesu visai tikras, kad žmogus, kuris yra dievobaimingas, turi automatiškai būti fundamentalistas. na bet vadovėlis taip jau suponuoja. 11 – os klasės vadovėlyje rašoma: „Kitaip nei krikščionybė, islamas tvirtino, kad valstybė ir religija neatskiriamos“. Bet aš kaip tik mėginau įtaigauti, kad kaip tik atskiriamos, nes tapti valdovu visai nereikėjo „popiežiaus“. Štai, mūsų vargšas Vytautas taip ir netapo karaliumi: būtų nereikėję to popiežiaus, tai būtų kuo puikiausiai tapęs karaliumi. O tada reikėjo laukti karūnos, lenkai ar kas ten pavogė, tas vargšas nukrenta (nuo žirgo), susižaloja nugarą ir miršta. Krikščionybėje, išties, taip ir buvo, kad religija ir valstybėje, viduramžiais, nes aš nekalbu apie visur ir visada, bet vietomis buvo neatsiejamos, nes popiežius įgaliodavo, įgalindavo, suteikdavo teisę tapti karaliumi. Tai kur daugiau gali būti neatskirtumo? Kadangi musulmonai po Muhamedo mirties nebeturi jokių popiežių, tai ten tuomet yra labai aiškus atskyrimas: tie išminčiai sėdi savo „:dramblio kaulo bokštuose“, apie religinę teisę postringauja, o karalius varo savo biznį. Viskas labai gražiai atsiskiria. Tikrai būta mėginimų, tikrai būta tokių grupių, kurios mėgino sulieti tuos du dalykus į vieną..., tai tikrai taip, aš to nemėginsiu paneigti, bet jiems nesisekė, nes šito nenorėjo niekas. ir visi tie mėginimai žlugo. Dabartinis kalifatas Irako ir Sirijos teritorijoje, irgi tatai mėgina padaryti, bet to niekas nenori: nei musulmonai, nei arabai, nei JAV, nei Lietuva... Nenori, kad taip nutiktų, kad valstybė ir religija būtų neatskiriamos. Tai šia prasme, matyt yra kiek kitaip, negu čia, vadovėlyje, leidžia mums suprasti...

Apie žiniasklaidą. Iš kur randasi žurnalistai? Iš tų pačių žmonių, kurie baigia mokyklas ir universitetus... Žurnalistai nėra iš kito molio, nėra iš kitos erdvės atėję žmonės, o tiesiog jie yra įgalioti arba įgalioja patys save kalbėti apie dalykus viešai, apie kuriuos dažniausiai nieko neišmano, nors, labai dažnai turi savo nuomonę.

Tai mano vertinimas yra labai kritiškas Lietuvos žiniasklaidos. Joje apie islamą, net ir tiek, kiek yra vadovėliuose, nėra net ir tiek. Ar tai yra specialiai konstruojamas toks įvaizdis islamo kaip grėsmės, musulmonų kaip grėsmės? Panašu į tai, nors tam reikėtų atlikti atskirą tyrimą, bet, šalia to grėsmingumo yra kartu kuriamas ir tas egzotiškumas ypač populiariuose savaitraščiuose ir mėnraščiuose: meilė, turtai, dar kažkas tokio kalbant apie musulmonus ir arabus, kur jau nebe smurtas yra akcentuojamas temose. Aišku, tos mūsų komercinės televizijos vien tik ieško skandalų kaip ir geltonoji internetinė spauda, kur būtų pasisekimas, jei tik bus aptarinėjamas kažkoks skandalas, į kurį bus įsitraukęs bent vienas musulmonas ar arabas, nes tada bus daug komentarų, reklamos ir taip toliau. Ir tuomet belieka tik tais „Lietuvos Radijas“, kuris dar turi pretenzijų į analitinę žurnalistiką, nebūtinai, kad visuomet sėkmingai tai daroma, bet, man atrodo, kad, vis dėlto, dar yra daroma. Kodėl tiktais „Lietuvos Radijas“ bent jau pasistengia pabūti nešališku, jeigu ne žvelgiantis iš gelmės?..

Kas darytina? Žiūrint, pirmiausia, į tą visą viešą erdvę ir, aišku, per politikų pasisakymus, per žiniasklaidos ir, kaip sakau, galiausiai, einama prie to, jog, galų gale, tai yra vis vien susiję su išsilavinimu, tokiu bendru išprusimu, tai, manyčiau, kad, visų pirma, reikėtų tvarkyti švietimo sistemą: taisyti ir papildyti mokyklinius vadovėlius, tobulinti mokytojų rengimą. Vadovėlis ir lieka vadovėliu, bet mokytojas, jo įžvalgos yra svarbios. Švietimui reikia švietėjų, o švietėjai turi būti parengti. Mokytojų knygos gal gali būti kuriamos... kalbant apie Lietuvos istoriją, tai sakau atvirai, kad aš tikrai neišlaikyčiau egzamino, nes apie Lietuvos istoriją tiek daug nežinau, kaip kad, pavyzdžiui, buvo klausimas: Kuri data buvo paminėta kažkuriame dokumente? Iš kur aš žinau, kuri data. Tikrai nežinau. Vadinasi, (šioje srityje) esu neišsilavinęs. (vedėjas kalba apie tai, kad Lietuvos istorija mokoma gal net kiek pernelyg smulkmeniškai, pernelyg detaliai). Bet kitų kultūrų, kitų šalių atžvilgiu, manau, mes tada tai nususiname iki nieko, netgi egzamine nelieka nė klausimo... Aišku, aukštosiose mokyklose reikėtų, matyt, kad būtų daugiau Vidurio Rytų islamo studijų ir ne ta prasme, kad specializuotų. Profesionalus rengti Lietuvai gal būtų ir per prašmatnu, bet, sakykime, Edukologijos universitete, tai jame tikrai turėtų būti ir istorikai, žmonės kažkaip turėtų būti orientuojami, kad ir tą išsilavinimą (veikiausiai, kalbama apie islamą) šiek tiek platesnį gautų. Gal tai yra daroma, tuomet, tai yra džiugu, bet jei to nedaroma, tai visgi turėtų būti daroma. Remti mokslinius tyrimus, susijusius su musulmonais bei jų migraciją ir integraciją, nes, kaip ten bebūtų mes juk gausime tuos kvotinius perkeltus asmenis. Musulmonų Lietuvoje daugės. Apie tai aš čia visiškai nekalbėjau, bet mes jau galime kalbėti apie paprastą dalyką. Gal kas iš jūsų čia esančių yra su tuo susidūrę. Vis dėlto, apie 700 Lietuvos piliečių yra atsivertę į islamą. Kai kurie iš jų turi šeimas ir turi vaikus. Tie vaikai arba jau gimsta musulmonais, arba, kai tėvai atsiverčia, jei motina atsiverčia ir jei tie vaikai buvo tuo metu mažamečiai, tai praktiškai automatiškai ir jie yra atverčiami į islamą ir tokių vaikų jau yra ir Lietuvos švietimo sistemoje: jie lanko mokyklas. Tuomet, atitinkamai jų santykis jau yra kiek kitoks: kaip bendrauti su musulmonu, kalbant apie jo religiją, sakykime, istorijos pamokose.

Apie žiniasklaidą. Žurnalistams stinga išsilavinimo, nes jeigu jie yra baigę žurnalistiką, vadinasi, jie nėra baigę nieko. Jeigu yra baigę ekonomiką, politologiją, istoriją ar kažką kitą ir dirba žurnalistais, tai, bent jau žmonės turi profesiją. Tai šviesti žurnalistus, sudaryti jiems sąlygas kažkaip kelti kvalifikaciją, yra būtina. Aš nesakau, kad čia turi būti švietimo ministerijos užduotis, bet šiaip, kad valstybėje bent šioks toks būtų parodomas dėmesys.

Na, ir galiausiai, ką galėtų daryti švietimo sistema, mokyklos, mokytojai – ugdyti išprususią, gebančią kritiškai vertinti šaltinius ir reiklią sau auditoriją... Mes tą spektrą turime matyti platesnį ir leisti mūsų vaikams matyti plačiau ir kad jie būtų, pirmiausiai, kritiškai visų šaltinių atžvilgiu, pradedant tėvų ir baigiant švietimo sistema ar žiniasklaida ir mes turime ne tik toleruoti kritiškai mąstančius vaikus, mes juos turime skatinti, kad mes mąstytume, kaip kad amerikiečiai sako, už dėžės. Ar mes tą jau turime pasiekę? Nežinau...