Pirmasis Vladimiro Putino ateities likimo raktas yra jo ankstyva aistra slaptosioms tarnyboms. Dar būdamas vaikas jis valandų valandas vietiniame kino teatre žiūrėdamas stalinizmo laikų klasiką – „slaptojo agento žygdarbius“: vienišas herojus pakeičia visos tautos likimą [ištrauka iš filmo]: „Jei nori būti slaptuoju agentu – privalai turėti ypatingą talentą, ypatingą nosį, ypatingas akis ir pyktį“.
[Viktoras Borisenka – Putino klasės draugas]: „Vieną dieną jis atėjo pas mane ir paklausė: „Kaip patekti į tą organizaciją? Aš turiu draugą, kuris nori joje dirbti.“ Mano brolio draugas dirbo KGB. Aš pasakiau Putinui, kad paklausiu brolio.“
[Vera Gurevič – Putino vokiečių kalbos mokytoja]: „Pastebėjau, kad jis pradėjo visur kabinti spynas, ant jo rašomojo stalo nieko nebūdavo tik tos dienos laikraščiai. Kur gi daugiau šis jaunuolis gali dirbti, būdamas toks smulkmeniškas ir kruopštus?..“
Būdamas vos 16 metų Vladimiras Putinas pasibeldžia į KGB būstinę Sankt Peterburge duris ir pasiprašo priimamas. Jam buvo pasakyta, kad KGB pati sprendžia ką ir kada jie nori priimti į slaptąją tarnybą, tačiau jam pataria studijuoti užsienio kalbą ir teisę. Dabar V.Putinas jau 23 metų ir ketvirtaisiais studijų metais organizacija užmezga su juo ryšį.
[Olegas Kaluginas – buvęs KGB generolas, JAV pilietis] – Putinas priklauso tai rusų kartai, prisijungė prie KGB 1975 – aisiais metais. Tuomet jie puikiai žinojo apie Stalino nusikaltimus, apie sovietinės valstybės saugumo vaidmenį dramatiškoje mano šalies istorijoje.
Kai Putinas prisijungė prie KGB, jam vadovavo Jurij‘us Adropov‘as, vėliau pakeitęs Leonidą Brėžniavą ir tapęs valstybės vadovu. KGB pristatė Andropovą tautos elitui ir padėjo jam valdyti šalį geležiniu kumščiu – persekioti politinius disidentus. Tačiau Andropov‘as gerai suprato, jog tam, kad SSRS išliktų, reikia iš esmės pertvarkyti jos ekonomiką. [Olegas Kaluginas]: „Andopovovas žingsnis po žingsnio įgijo vis daugiau valdžios ir, galų gale, labai energingai ėmėsi atnaujinti ir gaivinti šalies saugumą – pagrindinę šalies jėgos instituciją. Valdant Adropov‘ui KGB įgijo tokių galių, kokių turėjo tik Stalino valdymo laikais“. Andropovas atsikratė visų režimo išdavikų: visi disidentai buvo susekti ir uždaryti į psichiatrijos įstaigas. Bet jie niekada nebuvo užmiršti ir jiems niekada nebuvo atleista.
[Vladimiras Bukovskis – buvęs disidentas, Londonas]: „Sovietiniai lyderiai suprato, kad 9-ojo dešimtmečio pradžioje šalį apėmė gili struktūrinė krizė. Andropovas suvokė, kad reikia pertvarkų, nes kitaip šaliai gresia žlugimas. Apie tai nebuvo pranešta viešai, tai buvo padaryta slaptai ir tyliai. Jie pertvarkė visą politiką, pradėjo perestroiką, kurią vėliau paveldėjo Gorbačiovas.“
Šiandien Putinas vis dar dėkingas šiam vadovui. Jurij‘us Adropov‘as, nežiniomis perdavė savo valstybės viziją ir savo ekonominius tikslus Vladimirui Putinui, taip veikdamas jo vykdomą politiką.
Dabar Putino portretas kapo privačiame Lubiankos restorane, KGB būstinėje, Maskvoje, kartu su buvusiais pirmininkais: Jurij‘us Andropov‘as, pirmasis čekistas Feliks‘as Džeržinsk‘is, liūdnai pagarsėjęs Stalino valymo budelis Lavrentijus Berija. Jų palikimas yra Putino pasididžiavimas.
[Nina Chruščiova – istorikė, Nikitos Chruščiovo vaikaitė]: „Jis priklauso visiems tautos žmonėms: tiek praeities, tiek ir ateities. Labai sunku rasti ir išskirti priežastis, kurios jį daro didžiu žmogumi, arba didžiu prezidentu šalies, kuri apsėsta savo pačios didybės ir įvaizdžio.
Žinote, kad Putinas naudojosi 1956 m. Cruščiovo automobiliu. Tai ženklas, turiu omenyje, kad viešųjų ryšių terminologija tai reiškia: „Aš važinėju jo automobiliu, aš esu jo politikos įpėdinis.““
Žinote, kad Putinas naudojosi 1956 m. Cruščiovo automobiliu. Tai ženklas, turiu omenyje, kad viešųjų ryšių terminologija tai reiškia: „Aš važinėju jo automobiliu, aš esu jo politikos įpėdinis.““
Pirmasis jaunojo KGB darbuotojo paskyrimas Sankt Peterburge. Kaip žemesnio rango pareigūnas, jis buvo įtrauktas į disidentų medžioklę. Po 10 metų buvo išsiųstas į Rytų Vokietiją, į Dresdeną. Jo misija buvo verbuoti informatorius. Įkvėptas Andropov‘o, užmezga ir svarbių ryšių tinklą, kuris vėliau jam bus labai naudingas.
Gavęs papulkininkio laipsnį, griūvant Berlyno sienai, Putinas vis dar Vokietijoje. Pasaulis aplink jį griūva. Jis paprašo karinės paramos, bet Kremlius tyli. Putinas jaučiasi taip, lyg jis ir jo šalis, būtų išduoti. Jam nebelieka kitos išeities kaip tik grįžti į Sankt Peterburgą. Gali būti, kad kaip tik tuo metu, jo galvoje gimė būsimos šalies vizija.
Tapęs atsargos karininku, Sankt Peteburgo universitete, Putinas netikėtai sutinka savo buvusį teisės profesorių Anatolijų Sobčiaką – Boris‘o Jelcin‘o demokratinių reformų sąjungininką. Tuo metu generolas Oleg‘as Kalugin‘as vadovauja KGB Sankt Peterburg‘o padaliniui. Jam pavaldūs 3.000 pareigūnų. Vėliau Kaluginui pradėjus kritikuoti Putino karą Čečėnijoje, Putinas jį apkaltina išdavyste ir Kalugin‘as priverstas išvykti iš Rusijos.
Kaluginas: „Sobčiakas - vienas iš ankstyvųjų reformatorių pasakė: „Olegai, aš ieškau Sankt Petergurgo KGB žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti. Ar tu gali man ką nors rekomenduoti? Juk žinai, aš čia nieko nepažįstu ir suprantu, jog negaliu būti miesto meru organizacijoje neturėdamas draugų ir žmonių, kuriais galėčiau pasikliauti.““
Putinas įsijungia į Sobčiak‘o rinkimų kampanijos komandą ir padeda jam tapti miesto meru. Tai buvo lemiama KGB karininko karjeros akimirka – pirmasis žingsnis politikos link. Pačiai KGB reikėjo saviškių informatorių ir Putinas tampa jungtimi tarp organizacijos ir Sobčiak‘o.
[Jurij‘us Felštinskis –istorikas ir knygos „Susprogdinta Rusija“ bendraautorius]: „Idėja buvo identifikuoti žmones, kurie gali tapti pagrindiniais Rusijos politikos žaidėjais per ateinančius 5, 10, 15, 20 metų ir suburti pakankamai KGB asmenų aplink juos, kad būtų galima užtikrinti, kad jiems lipant karjeros laiptais, KGB žmonės būtų šalia. Tai užtikrins sistemos saugumą (šiuo atveju, KGB sistemos) ir padės jai išsaugoti savo galią. Būtent taip ir atsitiko su Vladimiru Putinu.“
Putinas jaučiasi kaip namuose. Dengiamas KGB kontrolės strategijos, apdairia stebėdamas ir mokydamasis, ir niekada neatskleisdamas asmeninių ambicijų. Per visą karjerą tai bus vienas pagrindinių jo paties sistemos bruožų.
1991 – aisiais sovietinės respublikose papučia maištingi vėjai. Dabar Vladimirui Putinui 39 metai, o SSRS gyvena paskutines dienas. Prezidentas Gorbačiovas planuoja politines pertvarkas, kurias konservatyvūs KGB generolai laiko pavojingomis. Jie mėgino organizuoti pučą. Su Gorbačiovo palaiminimu, demokratas, reformatorius ir Rusijos lyderis Borisas Jelcinas, vadovauja pasipriešinimui prieš pučistus. Sankt Peterburge Jelcino sąjungininkas Sobčiaka taip pat remia liaudis, pavargusi nuo 70 metų trukusio komunistų valdymo. Pučistai pralaimėjo. Jų generolai suimti, o KGB patekusi į nemalonę. Putinas supranta, kad jam paranku būti nugalėtojų pusėje – su reformatoriais. Kaip ir daugelis, jis atsižada KGB, bet niekada nepamirš ištikimybės organizacijai ir jos metodams. Per 15 tarnybos metų KGB tapo jo pasauliu. 1991 – ųjų pabaigoje Jelcinas paskelbia Rusijos suverenitetą, Gorbačiovas atsistatydina, SSRS suyra, sovietinės respublikos tampa nepriklausomos. Putinas niekada nepamirš šių įvykių ir vėliau pareikš, kad tai buvo didžiausia amžiaus geopolitine katastrofa. Bet ar jis galėjo įsivaizduoti, kad praėjus 10 metų taps Boriso Jelcino įpėdiniu?
[Vladimiras Bukovskis]: „Svarbūs dalykai, kuriuos padarė Jelcinas: visų pirma, jis uždraudė komunistų partiją, tai buvo svarbu. Netrukus tai tapo esmine visos sistemos šerdimi ir visko griūtimi. Bet jis neužbaigė darbo. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis padarė.“
[Jurijus Felštinskis]: „Jie visiškai pamiršo, kad komunistų partija buvo stipri ir galinga vien tik todėl, kad per visus tuos metus jos užnugaryje stovėjo KGB. Tikra ironija: komunistų partija išnyko, bet visi tyliai pamiršo KGB.“
[Olegas Kaluginas]: „Sankt Petergurge Putinas buvo atsakingas už tarptautinius santykius ir šiose pareigose jis išbuvo apie metus. Vėliau buvo pasirinktas mero Sobčiako pavaduotoju. Šis jo darbas buvo susietas su privatizacija, kuri buvo labai pelninga, labai paslaptinga sritis.“
[Liudmila Narusova Sobčiak – Anatolijaus Sobčiako našlė, Rusijos Federacijos Tarybos narė.]: „Vladimiro Putino kompetencija buvo svarbi atėjus užsienio kompanijoms ir bankams. Drezdeno bankas, BNP ir Kalijon buvo pirmieji bankai, atidarę filialus Rusijoje. Siaubingą 1991 – ųjų žiemą Sankt Peterburgas buvo ties bado riba. Didžiausios humanitarinės pagalbos siuntos atėjo iš Vokietijos. Jas organizavo Putinas.“ Putinas pasinaudojo Vokietijoje užmegztų verslo pažinčių tinklu tam, kad įvestų natūrinių prekių mainų sistemą. Išduodamas eksporto licencijas, jis organizuoja naftos produktų į maistą mainus. Greičiausiai jis jau tada suvokė energijos kaip galios įrankio svarbą.
[Marina Salje – Sankt Peterburgo miesto tarybos narė]: “Visos licenzijas gavusios firmos, buvo įmonės-vaiduokliai. Visas licenzijas skirdavo asmeniškai pats Putinas. Aš turiu dokumentą su tai patvirtinančiu jo parašu.
[Vladimiras Ivanidzė – Rusijos žurnalistas]: „Su humanitarine pagalba susiję labai daug apgaulės. Maisto produktai buvo tiesiog parduodami, o už juos gauti pinigai byrėjo į pareigūnų ir organizatorių kišenes. Tai buvo sunki Putino karjeros krizė.“
[Aleksandras Beliajevas – ekonomistas, buvęs Sankt Peterburgo miesto tarybos narys]: „Jis manė, kad ekonomika paklūsta ilgalaikei kontrolei. Jis visada siekė daugiau kontrolės galių.“
Įvairūs skandalai lydėjo Putino buvimą mero pavaduotojo poste. Jis dirbo su uosto mafija ir “Spag“ – Vokietijos bendrove, kaltinama iš prekybos kokainu gautų pinigų plovimu. Jis šeimininkauja miesto lošimo namuose, kurių pelnas išgaruoja, suteikia miesto aprūpinimo naftos produktais monopolį savo draugams. Tačiau laikai buvo sunkūs ir Putinas ne vienintelis naudojosi su organizuotu nusikalstamų grupuočių tinklu. Dabar jis atsakingas ir už teisės dalykus, todėl gali daryti viską, kas jam patinka. Vladimiras Putinas (1991 - ieji): „Jei nusikaltėliai ryžtųsi pulti valdžią – jiems turi būti duotas atitinkamas atkirtis. Milicija privalo būti griežta ir žiauri, jeigu tai yra būtina. Tai vienintelis būdas sumažinti nusikalstamumą. Mes tikimės pašalinti 10 nusikaltėlių už kiekvieną nužudytą pareigūną. Pagal įstatymą, žinoma.“
[Liudmila Narusova Sobčiak]: „Buvo įdomu stebėti Vladimiro Putino pasikeitimą, sekti jo greitą evoliuciją iš įsakymams paklūstančio papulkininkio į nepastebimai ir talentingai greitai virto prisiimančiu atsakomybę žmogumi.“
[Nina Chruščiova]: „Jam visada pavykdavo atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Jis stropiai dirbo Sobčiakui, tiesą sakant, dirbo Sobčiakui KGB darbą. Aš manau, kad jis elgiasi labai protingai, labai išmintingai, o tai tikrai ne vidutinybės bruožas.“
Gerai įsitvirtinęs Sankt Peterburge, mero pavaduotojas Putinas pasikviečia dirbti kartu buvusius KGB pareigūnus ir jaunus liberalus. Tuo metu buvęs Sobčiako komandos narys Anatolijus Čiubaisas, jaunas ir talentingas ekonomistas, prisijungia prie Jelcino vyriausybės Maskvoje. Jo įtakai augant, jis parūpina aukštus postus savo kolegoms iš Sankt Peterburgo. Po kelerių metų, Putinas pirmasis pasinaudos šia galimybe. Čiubaisas sugalvoja privatizacijos sistemą, kuri riebiu brūkšniu perbraukia sovietinio režimo ekonomikos taisykles.
[Anatolijus Čiubaisas – RAO – Rusijos elektros tiekimo kompanijos vadovas]: „75 metus turėti privačios nuosavybės Sovietų Sąjungoje buvo nusikaltimas. Taigi mes, neturėjome privatizavimo patirties. Vienintelis kelias pradėti tai daryti, buvo tiesiog pamėginti suprasti kas vyksta visuomenėje, kokios socialinės grupės ruošiasi įsigyti nuosavybę.“
[Vladimiras Bukovskis]:“ „Paskutiniais Gorbačiovo prezidentavimo metais, jie nusprendė simuliuoti privatų verslą. Netgi davė nurodymus įvairiems komitetams atrinkti jaunus, energingus ir gabius žmones. Vieniems metrams juos išsiųsti į tarptautinius finansų ir ekonomikos kursus ir pan. Ir tada leisti jiems neva privatizuoti kai kuriuos pelningus objektus mainais už tai jie pasirašys, kad daro tai Centro Komiteto (CK) vardu. Naujieji verslininkai nusprendė, kad dabar jie laisvi – patys sau šeimininkai. Netrukus jie tapo tuo, ką dabar vadiname oligarchais.“ Tačiau oligarchai pamiršo moralinį sandėrį – tvarkyti nuosavybę valstybei. Jie neišmoko dėl to apgailestauti. Nepaisant to, jie per vieną naktį tapo milijonieriais.
Šalis buvo apimta suirutės. Eiliniai rusai greitai suprato, kad jie netaps tais, kurie pasipelnys iš privatizacijos kaip kad politinio elito nariai. Jų nuomonė buvo kitokia.
Prezidentas Jelcinas bando pakeisti konstituciją ir įtvirtinti privatizacijos politiką. Rusijos parlamentas ir liaudis priešinasi. Jelcinas pasiunčia tankus. Rusams tai buvo pirmasis žingsnis nuo išsvajotos demokratijos. Stebėdamas šiuos įvykius iš Sankt Peterburgo Putinas suvokia, jog nuo dabar Jelcino demokratija pradės diktuoti taisykles.
[Garis Kasparovas – pasaulio šachmatų čempionas, Jungtinio piličių fondo lyderis]: “Tuo metu mes neturėjome pakankamai įrodymų, kad Jelcino sukurtas režimas pavirs kažkuo labai panašiu į tai, ko taip stengėmės išvengti. Tik šiandien labai atidžiai analizuodami to meto įvykius, galime matyti, kad šis Jelcino režimo posūkio taškas daugiau ar mažiau savaime vedė į Putino režimą.“
[Vladimiras Bukovskis]: „Tuomet, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga (1991 – aisiais), demokratija demokratija buvo pats populiariausias žodis. Praėjus dvejiems metams jis tapo keiksmažodžiu.“ [Nina Chruščiova]: „Jie tai vadino demokratija, kuri iš tiesų buvo šudokratija (jei drįsite tai išversti)“
Metais vėliau, Jelcino tankai vėl pajudėjo, tačiau šįkart – į Čečėniją. Čečėnai reikalauja nepriklausomybės, norima jiems sukliudyti perimti perimti per jų žemes einančio rusų naftotiekio kontrolę. Po dviejų karo metų ir 80.000 aukų Čečėnija pagaliau pasiekia sau palankią taikos sutartį. Rusams tai yra žeminantis pralaimėjimas. Putinui kur kas blogiau, nes Jelcinas nusikalto savo paties šaliai. Čečėnija yra Rusijos dalis, ji privalo būti priversta pasiduoti...
Sankt Peterburge Putinas organizuoja Sobčiako perrinkimo į merus kampaniją. Jelcinas išduoda savo įsipareigojimus demokratijai, jeigu Sobčiakas laimėtų rinkimus, senas Jelcino sąjungininkas gali tapti rimtu jo konkurentu rinkimuose į prezidento postą. Jelcino prašymu, oligarchai atsisakė finansuoti Sobčiako rinkimų kampaniją.
[Liudmila Narusova Sobčiak]: „1996 metais, Jelcinas suorganizavo mano vyro pjudymą. Jis laikė Sobčiaką savo oponentu ir siekė jį pašalinti iš politinės scenos.“
Sobčiakas pralaimi rinkimus, o Putinas vis labiau piktinasi augančia politine oligarchų galia. Deklaruodamas savo ištikimybę politiniams geradariams, jis atsisako dirbti su naujuoju meru. Jo ir visos Rusijos ateitis yra Maskvoje.
[Vladimiras Bukovskis]: „Atsisakęs Sankt Peterburgo mero pavaduotojo posto pareigų, jis vos neatsiduria kalėjime už ryšius su organizuotų nusikaltėlių grupuotėmis, bet, vis dėlto, tampa oficialiu prezidento administracijos darbuotoju.“
Putino darbštumas ir lojalumas Sobčiakui leidžia Anatolijui Čiubaisui rasti Putinui pareigas Kremliuje, valstybės turto departamente. Iki 1996 – ųjų prezidento rinkimų liko vos kelios savaitės ir Jelcino įtarimai pasitvirtino – jis prarado liaudies pasitikėjimą. Komunistai atgavo savo pozicijas, o jų lyderis Genadijus Ziuganovas apklausose pirmauja.
[Borisas Berezovskis – oligarchas tremtyje, Londonas]: „Be politinės galios, negali apsaugoti savo kapitalo. Tie žmonės, pirmieji turtingi Rusijos žmonės, suvokia prisiimtą politinę atsakomybę už šalies ateitį, nes mes iškart būtume grįžę į praeitį, jei Jelcino vedami reformatoriai būtų nesugebėję sustabdyti komunistų. Štai ta priežastis, dėl kurios mes susivieniję laimėjome rinkimus.“
Iš Kremliaus Putinas stebi oligarchų transformaciją, kuri, atrodė, turi neišvengiamai atvesti juos į pergalę. Pinigai ir televizija buvo jų starto į Rusijos politiką aikštelė. Jelcinas paskiria Berezovskį valstybinės televizijos vadovu ir finansuoja privačią televizijos stotį NTV, priklausančią milijonieriui Vladimirui Gusinskiui. Jelcinas tampa televizijos caru, o televizija tampa milžinišku įrankiu jo perrinkimo kampanijoje.
[Borisas Berezovskis]: „Televizija Rusijoje ne filmams rodyti. Tai politika, be jokios abejonės. Naudodamiesi jos įtaka, mes laimėjome prezidento rinkimus. Jelcinas lieka skolingas oligarchams už savo perrinkimą, bet grąžindamas skolą tampa jų įkaitu. Trečią kartą jis jau nebegali būti renkamas prezidentu, taigi pats laikas pagalvoti apie savo įpėdinį.“
[Jurijus Felštinskis]: „Iš 1996 – ųjų metų patirties tampa aišku, kad ateinančiai prezidento rinkimų kampanijai bus reikalingi du galingi įrankiai: Rusijos televizijos kanalas, galintis paremti būsimąjį prezidentą per rinkimus ir kompanija, galinti finansiškai paremti rinkimų kampaniją ir kandidatą.
Jaunasis Berizovskio verslo partneris Romanas Abromovičius,įkuria „Sidneft“ naftos kompaniją ir jai vadovauja. Boriso Berizovskio valdoma valstybinė televizija tampa valstybinės propagandos įrankiu. Taip sukuriama sistema Jelcino įpėdiniui iškelti. Rinkimų kampanijai besibaigiant Jelcinas vėl suserga. Jis perleidžia savo galias oligarchams Berizovskiui ir Abromovičiui, laimėjusiems šį žaidimą ir panaudojusiems pinigus politinei galiai įgyti. Jie tiesiogiai vadovavo šaliai su kitais grupės, žinoma kaip šeima, bendražygiais. Jai priklausė Jelcino dukra Tatjana ir jos būsimasis vyras. Šeimai artimas Anatolijus Čiubaisas toliau vadovauja Putino kopimui karjeros laiptais, paaukštindamas jį pareigose tris kartus per dvejus metus. Kiekvienas naujas postas įgalina Putiną analizuoti būdingas Jelcino režimui problemas, naudodamas KGB metodus ir žinias jis apdairiai renka vertingą informaciją ateities tikslams įgyvendinti. Oligarchai ieško jauno, rimto, bet nepretenzingo žmogaus, galinčio patenkinti Jelcino įpėdiniui keliamus reikalavimus. Klusnus ir dalykiškas Vladimiras Putinas atrodytų puikiai tam tinka.
[Grigorijus Javlinskas – partijos „Jabloko“ lyderis]: „Tai buvo tikras oligarchų sprendimas: surasti žmogų, kuris nėra nepriklausomas, kuris bus jiems pavaldus ir padės valdyti šalį.“
[Lila Ševcova – politikos apžvalgininkė] „Kai kuriems žmonėms, kai kuriems Jelcino šeimos nariams, taip pat ir Jelcino šeimos draugams oligarchams, tokiems kaip Berezovskis, atrodė, kad Putinas yra nelabai svarbi asmenybė, kuria bus galima manipuliuoti, kuri bus jų marionetė.“
1998 metais „šeima“ iškėlė Putiną į FST – buvusios KGB tarnybos vadovo postą. Tai buvo lemiamas ir simbolinis žingsnis jo karjeroje. Proga įrodyti savo ištikimybę ir atsidėkoti režimui. Putinas: „Šios sienos man yra gerai pažįstamos. Aš didžiuojuosi savo paskyrimu. Noriu padėkoti prezidentui ir vyriausybei“.
Buvęs KGB papulkininkis, Vladimiras Putinas, yra pirmasis istorijoje civilis, paskirtas į šį postą. Pagaliau jis užima savo auklėtojo – Jurijaus Andropovo vietą, kurią šis paliko prieš 16 metų.
[Jurijus Felštinskis]: „Oligarchai tikėjosi, kad Putinas, turėjęs tik nelabai aukštą papulkininkio laipsnį, nebus toks ištikimas FST, kaip bet kuris FST generolas.“
Tačiau oligarchai pražiopsojo tai, kad Putinas niekada neatsisakė KGB dvasios ir jos ideologijos. Jis įtikėjo, kad jam lemta įgyvendinti misiją, todėl neišsišokdamas kantriai laukė savo valandos.
Ginami politinių jėgų, oligarchai patrigubino savo turtus, kompensuodami išleistus milijonus ir investuodami per neapmokestinamąsias kompanijas, o daugelis rusų tuo metu gyveno vos sudurdami galą su galu. 1998 – ųjų vasarą prasidėjo ekonominė krizė. Jelcinui reikia tvirtos rankos, kuri dar kartą padėtų nulaikyti valdžios vairą ir nuramintų tautą. Ministras pirmininkas iš KGB, atrodo, yra geriausias variantas. Pirmiausia, sovietinio sukirpimo Jevgenijus Primakovas rimtai imasi darbo ir pareiškia, kad užkirs kelią korupcijai ir įkiš oligarchus į kalėjimą. Tauta džiūgauja. Jelcinas ir „šeima“ aiškiai sunerimsta. Įsitikinęs tvirta žmonių parama, Primakovas į nieką nekreipia dėmesio. Jis paskiria naują generalinį prokurorą Jurijų Skuratovą, turėjusį jam padėti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Pirmasis Skuratovo tyrimas pradedamas už Kremliaus sienų, aiškinantis Kremliaus remonto darbus. Išeikvoti 66 mln. Dolerių, rasti aukštų valstybės tarnybos pareigūnų ir šeimos narių bankų sąskaitose. Generalinis prokuroras įžengia į pavojingą teritoriją.
[Jurijus Skuratovas – buvęs Rusijos generalinis prokuroras]: „Tyrimas techniškai nesudėtingas, tačiau procesiniai veiksmai buvo sudėtingi, nes ponas Jelcinas buvo tiesiogiai į tai įtrauktas.“
[Olegas Kaluginas]: „Jelcinas negalėjo atleisti prokuroro, nes neturėjo tokių įstatymais numatytų galių. Taigi paklausė pono Putino:“Ar tu negalėtum ko nors padaryti?“, o šis atsakė:“Javol, jokių problemų. Mes tai sutvarkysime.“ Taigi, žinote, prokuroras buvo apkaltintas užtiktas KGB konspiraciniame name su prostitutėmis ir visa tai buvo nufilmuota ir parodyta per Rusijos televiziją.“ Televizijos žinios: „FST vadovas Vladimiras Putinas paskelbia, kad kadrai, kuriuose matomas žmogus, kuris yra panašuis į generalinį prokurorą Jurijų Skuratovą, yra autentiški. Kitaip sakant, ten nufilmuotas būtent generalinis prokuroras.“ Skuratovas buvo priverstas atsistatydinti.
[Olegas Kaluginas]: „Putinas Jelcinui pasirodė esąs tas, kuris niekada jo nenuvils. Ir, tam tikra prasme, jis tikriausiai buvo teisus. Putinas laikosi duoto žodžio. Noriu pasakyti, kad jis pažįsta savo viršininkus ir iki tol niekada jų neišdavė ir tai faktas, tai jo charakterio bruožas.“
Ponas Putinas, FST vadovas, išlaikė Jelcino egzaminą, jis nusipelno atpildo. Rusijos prezidentas, Borisas Jelcinas, kreipiasi į rusų tautą (1999 – ųjų rugpjūčio 9 - oji): „Dabar aš nusprendžiau pranešti jums vardą žmogaus, kuris, mano manymu, gali suvienyti mūsų visuomenę. Vladimiras Vladimirovičius Putinas.“
Putino paskyrimas ministru pirmininku 1999 – ųjų rugpjūtį patvirtina, kad jį pripažino visa šeima, bet jis vistiek liko nežinomas žmonėms.
[Sergėjus Kovaliovas – buvęs disidentas ir parlamento narys]: „Tuo metu visi klausinėjo: „kas tas Putinas?“ Taigi jis privalėjo parodyti kas esąs. Ir tada prasidėjo sprogimai Maskvos daugiaaukščiuose gyvenamuose namuose.“
Per tris savaites sprogimai keliuose Rusijos miestuose nusineša 300 žmonių gyvybes ir vyriausybė iškart apkaltina čečėnų sukilėlius. Tačiau kai dar vienam sprogimui užkertamas kelias ir du teroristai suimami, tuomet Kremlius netikėtai įsako milicijai nutraukti tyrimą. Žurnalistai atranda tai, kas turėtų sukrėsti valstybės pamatus: TARIAMIEJI TERORISTAI IŠ TIESŲ YRA FST DARBUOTOJAI.
[Jurijus Felštinskis]: „Taip pirmą kartą Rusijos viešoji nuomonė susidūrė su faktu, kad teroristiniai išpuoliai Maskvoje, Volgodonske ir Bujnakske gali būti FST darbas.“
Vladimirui Gusinskiui priklausanti NTV televizijos stotis, transliuoja televizijos debatų laidą, kurioje dalyvaujantys FST pareigūnai dėl sprogimų vieni kitus netiesiogiai apkaltina sąmokslu. Žiūrovams vis dar sunku patikėti tuo, ką matė ir girdėjo, tačiau žurnalistai tęsia tyrimą ir ministras pirmininkas Putinas suvokia, kad dabar ne metas prarasti laiką. Jis turi pasinaudoti diversijomis. Jis nusprendžia išnaudoti žmonių neapykantą čečėnams.
[Glebas Pavlovskis – politologas, Putino patarėjas]: „Čečėnija visada buvo politikų kapas. Daug žmonių bijojo ir manė, kad Putinas turi laikytis atokiau, bet jis buvo užsispyręs. Dideliai visų nuostabai tai jam gerai pasitarnavo.“
Putinas kalba žiniasklaidai: „Šie nusikaltėliai nėra žmogiškos būtybės. Jie yra gyvuliai. Laukiniai gyvuliai. “
[Glebas Pavlovskis]: „Vidurinioji klasė supyko. Putinas reagavo taip pat. Tuomet jis pradėjo formuoti savo įvaizdį, sakydamas: „Aš esu toks pat žmogus, kaip ir jūs. Aš ministras pirmininkas, bet esu toks pat, kaip ir jūs.““.
Putinas: „Mes persekiosime teroristus visur: oro uoste tualete. Jei prireiks, mes skandinsime juos išmatų duobėse. Tai mano paskutinis žodis.“
[Glebas Pavlovskis]: „Aš manau, kad tuomet Putinas tapo Putinu. Jis prakalbo savo tikrąja kalba. Nesibodėjo ryškių posakių taip pabrėždamas bendrumą su visais Rusijos žmonėmis. Jis nebebijo klausytojų.“
Paskutinius tris šimtmečius daugelis rusų ir jų lyderių piktinosi čečėnų banditais, kaip jie juos vadina. Čečėnai visada atsisakydavo paklusti Rusijai. Stalinas tūkstančius jų ištrėmė. Jelcino taikos sutartis didžiajai visuomenės daliai atrodė kaip pažeminimas, o neseni sprogimai – kaip provokacija. Jų ministras pirmininkas Vladimiras Putinas visiškai teisus, skelbdamas naują karą. Berezovskis ir Sergėjus Dorenka (žymus televizijos žurnalistas) turėjo užtikrinti, kad ši Putino žinia bus paskelbta.
[Sergejus Dorenka - žurnalistas]: „Kai likdavome vieni, jis dažnai manęs prašydavo išprovokuoti tokią situaciją. Pavyzdžiui, kai paklausiau ar mūsų kariuomenė puls Čečėniją, jis atsakė kad paklausčiau tai tiesioginiame eteryje. Atsakiau jam, jog aš tai jau suplanavau, o Putinas replikavo: noriu kad jūs manęs to paklaustumėte IR TADA ŽINOSIME KAIP Į TAI REAGUOS ŽMONĖS““.
Spalio primą dieną, Rusijos bombonešiai atakavo Čečėnijos sostinę Grozną. Kartu su Berezovskio valstybine televizija, Putinas įstumia Rusiją į nuožmų karą. Čečėnų tauta tampa precedento neturinčio žiaurumo auka.
[Jurijus Felštinskis]: „Putinas parodė, kad jis jaučiasi tvirtai ir sugeba priimti sudėtingus politinius sprendimus ir, galbūt, net yra idealus šalies karinis vadovas.“
Savo pasirinkimu patenkinta „šeima“ nusprendžia sukurti Putinui politinę partiją, kuri jį ves ateinančiuose parlamento rinkimuose. Liko du mėnesiai. Sukurta Boriso Berezovskio „Vienybė“, vėliau tapusi „Vieninga Rusija“, turi vieną vienintelį tikslą: išreklamuoti Vladimirą Putiną. Jei jo partija laimės rinkimus, tai jis taps vieninteliu teisėtų Boriso Jelcino įpėdiniu. Valstybinė televizija, Abromovičius ir jo naftos kompanija „Sidneft“, užtikrina žiniasklaidos ir finansinę paramą. Šįkart Gusinskis ir jo televizijos kanalas NTV, stoja prieš karą Čečėnijoje ir remia pagrindinį Putino konkurentą, buvusį ministrą pirmininką Jevgenijų Primakovą. Norėdamas diskredituoti priešą, Berizovskis griebiasi net praščiausių triukų.
[Borisas Berezovskis]: „Norėdami būti tikri, naudojome tokias rinkimų technologijas, kokios būdingos tik Rusijai. Naudojomi žiniasklaidos galias ne tik tokiais švelniais būdais, kaip kad jūs esate įpratę tai daryti Vaklaruose. Mūsų priemonės buvo labai stiprios ir kietos.“
[Javgenijus Kiseliovas – buvęs NTV direktorius]: „Tai 100 % buvo viešųjų ryšių pavyzdys, netgi auditorijos smegenų plovimas,. Liejosi grynas purvas: balsuodami už Primakovą – jūs balsuosite už psichiškai nesveiką žmogų, kuris yra netinkamas būti Rusijos prezidentu. Ir tai skambėjo labai įtikinamai.“
1999 metų gruodžio 19. Berezovskis atliko savo misiją. Apklausų rezultatai vieningai patvirtino Putino viešpatavimą. Visi ruošėsi Naujųjų Metų šventėms, nenujausdami, kad tarp Kremliaus sienų Jelcinas ir jo ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, ruošiasi paskutiniam veiksmui, siekdami iki galų įgyvendinti savo pastarųjų mėnesių strategiją. Gruodžio 31 – ą dieną, Jelcinas pasikviečia Putiną į savo kabinetą, įteikia jam lagaminėlį ir paskiria laikinuoju prezidentu iki naujų prezidento rinkimų. Už tai Putinas pasiūlo Jelcinui ir jo šeimai visišką neliečiamybę ir didelę pensiją, leisiančią jam neskursti ir išvengti teisinio persekiojimo už valstybei padarytus nusikaltimus.
[Jurijus Skuratovas]: „Jis aiškiai parodė prezidentui, kad yra pasiruošęs nusižengti įstatymams ir likti ištikimas politikai. Ponas Putinas tikrai geba spręsti komplikuotas situacijas, kurios leido jam kopti politinėmis kopėčiomis.“
Bet tai, ko Jelcinas tikriausiai nesuprato, buvo Putino nuostata likti ištikimam savo misijai, o ne žmogui. Jam Jelcinas taip ir liko kaltas dėl Sovietų Sąjungos griūties – pralaimėjimo pirmajame Čečėnijos kare, kuris vedė Rusiją į susinaikinimą. Jam buvo svarbiausia vieną kartą ir visiems laikams pašalinti Jelciną iš politikos.
[Borisas Jelcinas]: „Šiandien aš paskutinį kartą kreipiuosi į jus Rusijos prezidentas. Aš pasitraukiu.“ Naujųjų metų išvakarėse minios žmonių susigrūdo prie Maskvos didžiojo teatro, kad bent trumpam pagautų Jelcino pasirinkto įpėdinio žvilgsnį. Tačiau veltui: prezidento ložė taip ir liko tuščia. Putinas nešvaistė laiko viešiems pasirodymams. Jis su žmona išvyko iš miesto ir tą patį vakarą aplankė karinius dalinius Čečėnijos fronte. Priešais televizijos kameras jis įteikia kariams specialiai šia proga išgraviruotus du šimtus durklų. Tai simbolinė dovana žmonėms, kurie kovoja su čečėnų partizanais. Taip pat simboliška, kad taip Putinas padėjo pirmąją plytą savo prezidento rinkimų kampanijai. Jo įvaizdžio kūrėjai užsimojo sukurti charizmatišką asmenybę, kuri pakerėtų Rusijos rinkėjus.
[Glebas Pavlovskis]: „Jie patarė jam parodyti, kad lyginant su Jelcinu, jo sveikata yra puiki, kad jis moka valdyti karo lėktuvą, nebijo panirti povandeniniu laivu,“ Putinas greitai mokėsi. Jis išmoko kaip reikia pasirodyti publikai, jis sportuoja, atrodo kaip tikras džentelmenas ir jis netgi parodo, kad moka šypsotis. Radijo programoms siunčiami tūkstančiai meilės laiškų nuo moterų beprotiškai įsimylėjusių naująjį Rusijos didvyrį. Tačiau kelias detales vis dar reikia šlifuoti. [Vera Gurevič]: „Aš jam pasakiau, kad taip kaip tu vaikštai netinka prezidentui ir tau būtina padirbėti. Liaukis siūbuoti iš kairės į dešinę kaip imtininkui. Jis atsakė: „Tai tiesa. Namiškiai man sakė, kad aš vaikštau kaip pingvinas.“ Ne tai daug blogiau. Skirk bent minutę per dieną mokytis vaikščioti. Dabar jis vaikšto visiškai kitaip.“
Kol Putinas mėgaujasi gyvenimu kaime, Čečėnijos karas tampa dar žiauresnis. Žiaurumas yra svarbi jo rinkimų kampanijos dalis. Norėdama paremti Putiną, skerdynes Čečėnijoje nesėkmingai mėgina sustabdyti ir stačiatikių bažnyčia. Nepaisydama sovietinių represijų visuomenė vis dar yra smarkiai religinga. Putinas, būdamas paprastos kilmės, praneša visuomenei, kad jis vis dar nešioja alavinį kryželį, padovanotą motinos per jo krikštą.
[Olegas Gordijevskis – buvęs slaptas agentas]: „Dabar jis religingas ir išpažįsta patriarchui (stačiatikių bažnyčios vadovui) savo nuodėmes. Patriarchas 40 metų buvo KGB agentas. O kas gi vadovauja patriarchams? Generolas Patrušiovas – KGB vadovas. Tagi patriarchas viską papasakoja ponui Patrušiovui, o ponas Patrušiovas kitą dieną aplanko prezidentą ir viską perpasakoja jam. Tikras anekdotas.“
[Lila Ševcova]: „Jis pradėjo patikti visiems aplinkiniams. Jis patraukė reformatorius, liberalus, demokratus, nacionalistus, rusus ir musulmonus. Daugybė žmonių manė jį esant vienu iš jų – vaikinu iš ano gatvės galo.“
Vienintelis komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas išlieka rimtas Putino konkurentas. Kiti kandidatai net nedrįsta jo kritikuoti. Atrodo, jog jis įkūnija viską, ko tik liaudis gali trokšti. [Vladimiras Ryžkovas – vienas Respublikonų partijos vadovų]: „Tuo pat metu jis yra ir europietis ir azijietis, amerikietiškas ir sovietinis. Su ekonominėmis pažiūromis irgi tas pats: jis liberalas ir antiliberalas, už rinkos ekonomiką ir prieš ją.“
Norėdamas dar labiau įtikti rinkėjams, Putinas pristato savo manifestą – „Rusija ties trečiojo tūkstantmečio riba“, kuriame žada paversti šalį savarankiška ir pasaulyje gerbiama valstybe. Ne tik Rusijos rinkėjai, bet ir Vakarai atranda naująjį Rusijos veidą arba bent jau manosi atradę.
[Stefanas Sestanovičius – užsienio reikalų patarėjas, JAV]: „Putino manifestas, kuriame jis prisistatė ne kaip kandidatas į prezidentus, bet kaip čečėnų pasipriešinimo griovėjas, buvo stulbinantis. Apskritai, tekstas buvo liberalus, jame atsispindėjo Rusijos institucijų evoliucija, kuri vertė žmones manyti, kad Putinas yra vakarietiškas.“
Vakarų politikai klydo. Putino politikos vizija labai skyrėsi nuo visko kas vakarietiška. Jis iš tikrųjų pažada teismų ir kitų institucijų reformą, bet tuo pat metu kalba apie valdomą demokratiją ir valdžios vertikalią. Jis be jokių dvejonių sujungia iš principo viena kitai prieštaraujančias vertybes, tokias kaip demokratija ir diktatūra. Bet tiek Rusijoj, tiek ir užsienyje jame įžvelgia požymį žmogaus, galinčio padaryti galą politiniam ir ekonominiam chaosui.
Šie rinkimai yra beveik 1996 – ųjų rinkimų pakartojimas. Tik Ziuganovas turėjo galimybę nugalėti ligotą Jelciną, o šįkart jis buvo pralaimėjęs jau prieš startą. Putinas mielai pasinaudoja juo kaip treniruočių partneriu savo pergalei pasiekti.
[Vladimiras Bukovskis]: „Tuo metu, sklandė labai geras anekdotas: „lapė klausia varnos: „ar balsuosi už Putiną? (Varna tyli, nes bijo paleisti sūrį iš snapo.) Atsakyk man: taip ar ne?“ Taip, atsako varna ir pameta sūrį, lapė jį čiumpa ir sprunka šalin. Varna liūdna, tupi ant medžio šakos ir galvoja: „O kas jei būčiau atsakiusi ne? Ar tai ką nors pakeistų?“ Tai buvo tipiškas to meto rusų požiūris. Ką dar žmonės galėjo rinktis? Komunistus su Ziuganovu arba KGB papulkininkį? Argi tai pasirinkimas? Argi tai tikri rinkimai?“
2000 – ųjų kovo 26 – ąją Vladimiras Putinas užtikrintai laimi rinkimus į Rusijos Federacijos prezidento postą jau per pirmąjį rinkimų turą surinkdamas 52% balsų. [Putinas]: „Aš gerbti ir ginti visų piliečių: vyrų ir moterų teises ir laisves. Gerbti ir ginti Rusijos Federacijos konstituciją, ištikimai tarnauti liaudžiai“. Po šių ceremonijos žodžių, Vladimiras Putinas, žmogus iš KGB, vis dar nebuvo pamiršęs savo paaugliškų svajonių ir savo pagrindinės misijos – sugrąžinti Rusijai prarastą didybę ir galią. Rusijoje, kuri Jelcino buvo palikta chaose, jis planavo plėtoti strateginių valstybės išteklių – naftos ir dujų gavybą, stiprinti žiniasklaidą, pramonės šakas, plėsti karinę galią ir taip rusų širdyse atkurti tautinio pasididžiavimo jausmą. Iš šešėlio jis teisėtai ar neteisėtai užkopė visais laipteliais iki valdžios viršūnės, o tie žmonės, kurie jam padėjo pasiekti pergalę, vis dar yra įsitikinę, kad jis ir toliau bus jų marionetė. Prezidentas Putinas turi net ketverius metus tam, kad parodytų tikrąjį atsidavimą, ketverius metus tam, kad pakeistų Rusijos veidą.
Naujasis prezidentas pasirenka savo pirmųjų žingsnių taktiką. Jis nusprendžia veikti per valstybei priklausantį energetikos gigantą Gazprom, turintį vertingos žiniasklaidos turto. [Vladimiras Milovas – Putino vyriausybės energetikos viceministras]: „Nieko nuostabaus, kad Putinas, atėjęs į valdžią 2000 – aisiais akivaizdžiai pasinaudojo galimybe tapti Gazpromo valdytoju, oficialiai save įvardindamas ofilaus vadovo, pono Milerio atstovu. Ponas Putinas tiesiog ima sprendimą dėl svarbių verslo sandorių ir labai svarbių investavimo projektų. Faktiškai tai reiškia, kad dabar jis yra Gazpromo vadovas.“
Iš Kremliaus Putinas pakviečia prisijungti prie jo komandos buvusius kolegas ir buvusius bendražygius KGB darbuotojus iš Sankt Peterburgo. Aleksėjus Mileris yra vienas iš jų. Gazpromas yra idealus kovos prieš Vladimirą Gusinskį įrankis. Šis oligarchas kritikavo karą Čečėnijoje ir per savo televizijos stotį griežtai pasisakė prieš Putino išrinkimą. NTV buvo finansuojama iš energetikos giganto paskolų.
[Jurijus Felštinskis]: „Viskas, ką padarė Putinas, tai prašymas, kad Gazpromui būtų sugrąžintos skolos. Nuo tos akimirkos, Gusinskis tapo finansiškai ir ekonomiškai sugniuždytas. Buvo visiškai aišku, kad Putino veiksmai yra politiniai.“
2000 – ųjų metų birželio mėnesį, maištingasis oligarchas buvo įkalintas už turto pasisavinimą. Teismas leidžia jam palikti šalį su sąlyga, kad didžiąją dalį NTV akcijų perleis Gazpromui. Prisidengdamas kovos su korupcija šūkiu, Putinas pradeda vidaus priešų medžioklę ir kampaniją prieš nepriklausomą žiniasklaidą. Borisas Berizovskis, oligarchas, padėjęs Putinui tapti prezidentu, taip pat pradeda suvokti, kad vėjo kryptis pasikeitė. Gusinskis pabėgo. O jis liko vienintelis oligarchas, nepakviestas į pirmąjį susitikimą su Putinu. Kitiems oligarchams Putinas pareiškė, kad verslas yra verslas, o politikos jame nebus. Putinas po truputį atidengia savo tikrąjį veidą. Berezovskis pamatė esąs tik jo interesų įkaitas, Putinui nusižeminimas yra galingas stimulas šaltam ir apskaičiuotam kerštui. Berezovskio likimas yra keistai susietas su įvykiu, kuris sukėlė rimtą pavojų Vladimiro Putino politinei karjerai. 2000 – ųjų rugpjūtį, praėjus 3 mėnesiams po jo inauguracijos į prezidentus, per kasmetines laivyno pratybas buvo siekiama visam pasauliui parodyti, kad Rusijos karinė galia yra nepakankamai vertinama. Tačiau du paslaptingi sprogimai nugramzdino flotilės pasididžiavimą – atominį povandeninį laivą „Kursk“ į Barenco jūros dugną. Putinas atsisako pagalbos iš užsienio ir tyli kelias dienas. 118 povandeninio laivo įgulos narių žūva jūros gelmėse. Rusijos žmonės pyksta, o spauda apkaltina Putiną panieka jų šeimoms. Berezovskis, kuris vis dar mano esantis situacijos šeimininkas, pasinaudoja galimybe viešai pasmerkti prezidento neveiksnumą. [Jurijus Felštinskis]: „Po istorijos su „Kursku“, Putinas nusprendžia suvesti sąskaitas su Berezovskio televizijos kanalu. Ir tai įvyko tuo metu, kai tarp jų prasidėjo atviras konfliktas.“ Kaip ir Gusinskis, Berezovskis buvo apkaltintas pasisavinęs turtą ir spruko iš šalies, kad išvengtų kalėjimo. [Lila Ševcova]: „Berezovskis norėjo būti viršininkas. Jis buvo pašalintas dėl savo milžiniškų ambicijų. Jis turėjo būti pašalintas. Kitas iš žaidimo pašalintas oligarchas buvo Gusinskis. Jis taip pat norėjo būti viršininkas ir valdyti Rusiją per televiziją. Iki to laiko jie taip ir nesuprato, kad Kremliuje gali būti tik vienas viršininkas.“ Gusinskis ir Berezovskis buvo pašalinti, tačiau jų žurnalistai atsisakė patikėti, kad žodžio laisvei iškilo pavojus.
Maskva, 2001 metų balandis. Putino demokratijos supratimas neleido kritikuoti valdžios. Praėjus metams nuo to laiko, kai jis buvo išrinktas prezidentu, Gazpromas baigia perimti NTV kanalą. Vieną ankstyvą rytą ginkluoti vyrai įsiveržia į televizijos stotį. Atėję į darbą žurnalistai suprato, kad juos pakeitė Kremliaus statytiniai. Putinas perspėja tik vieną kartą. Jeigu jo nepaisoma, tuomet jis būna negailestingas. Kiseliovas ir jo bendradarbiai susiranda darbą viename nedideliame televizijos kanale, kuris vis dar priklauso Berezovskiui. Praėjus keliems mėnesiams jis taip pat perimamas ir paverčiamas sporto kanalu. [Igoris Malašenka – buvęs oligarchas, V. Gusinskio partneris]: „Yra tik vienas žodis, apibūdinantis KGB mąstymą. Tas žodis yra kontrolė. Tai, kas kontroliuojama – yra saugu, tai ko tu nekontroliuoji – kelia grėsmę. Dėl to reikia kontroliuoti kiek įmanoma daugiau dalykų.“
[Olegas Gordijevskis]: „Praėjus kelioms dienoms nuo prezidento rinkimų, Putinas nuvyko į Dzeržinskio klubą. Jis stovėjo ant pakylos prieš 800 pareigūnų.“ Putinas: „Grupė FST darbuotojų, siųstų į vyriausybę dirbti slapto darbo, susidorojo su jiems keltais uždaviniais.“ [Olegas Gordijevskis]: „Putinas suprato, kad tai yra pagrindinė jo korta. Jis ragina, kad šie darbuotojai nepamirštų, jog jis esąs saviškis“.
Per Šaltąjį Karą vakarų šnipų medžioklė buvo vienas iš pagrindinių KGB uždavinių. Putinas nedelsdamas pademonstruoja Vakarams (ir ypač JAV), kad slaptoji tarnyba, dabar vadinama FST, vėl atgavo savo galias. Netrukus už šnipinėjimą suimamas Edmondas Paupas – buvęs Amerikos karinio jūrų laivyno žvalgybininkas. [Edmondas Paupas – verslininkas, buvęs JAV karinio jūrų laivyno žvalgybininkas]: „Jiems reikėjo kaip nors save išpopuliarinti. Taigi ateina laikas ir jie mane suima ir panaudoja tai kaip pavyzdį. Keli FST pareigūnai tame kalėjime gana atvirai man pasakė, kad priežastis, dėl kurios aš čia esu yra grynai politinė. Jie norėjo labai aiškiai parodyti, kad Jelcino administracijos laikai baigėsi. [Sergejus Kovaliovas]: „Mūsų šaliai, kaip ir bet kuriai kitai policinei valstybei, reikia dviejų priešų: vidaus ir išorės. Be priešų ta sistema negali išlikti. Tai lygiai tas pats, kas buvo Sovietų Sąjungoje.“
Sugrąžinamas Stalino valstybinis himnas, kurio žodžius perrašė tas pats autorius ir daugelis pagyvenusių rusų pajunta paguodą kariniuose paraduose ir vėl matydami plazdenant iškeltą savo jaunystės raudoną vėliavą. [Arsenijus Roginskis – nevyriausybinės Memorialo organizacijos Žmogaus teisių gynimo fondo prezidentas]: „Visiškai aišku, kad yra norima sugrąžinti buvusius simbolius, tokius kaip valstybinis himnas. Putinas siekia atgaivinti požiūrį, kad Rusija yra didinga šalis. Didi visame pasaulyje ir gerbiama tauta, kurios netgi bijoma. Šalis gyvybiškai svarbi visam pasauliui. Ši ideologija atspindi pamatines totalitarinio režimo vertybes. Ideologija tvirtai įsišaknijusi daugelio šalies gyventojų galvose: „Aš paprastas žmogus, bet šalis galinga ir didi.““
Vėl pažadinti senosios kartos nostalgiją lengva. Tačiau jaunimas tokių atsiminimų neturi. Putino politiniai patarėjai sukūrė jaunimo judėjimą „Naši“ (Mūsiškiai). Praėjus metams po rinkimų, 10.000 jaunų žmonių susirenka Raudonoje Aikštėje švęsti jubiliejaus. 2002 – aisiais jų jau buvo 20.000, 2004 – aisiais – 50.000, o 2007 – aisiais – 100.000. [Vasilijus Jakimenka – jaunimo judėjimo „Mūsiškiai“ („Naši“) vadovas]: „prieš penkiolika metų mūsų tauta buvo stipri ir galinga. Jei nebūsime apdairūs, tai mūsų tauta gali visai išnykti nuo žemės paviršiaus.“ Putino armija ( jaunimo judėjimas „Naši“), yra finansuojama Gazpromo lėšomis.
2001 09 11. Putinas buvo pirmasis valstybės vadovas, bendravęs su Džordžu Bušu. Šis veiksmas atkreipė į jį viso pasaulio dėmesį. Putinas: „Rusija žino, kas yra terorizmas. Mes suprantame ką šiandien jaučia Amerikos piliečiai. Rusijos vardu noriu išreikšti mūsų solidarumą.“ [ZBIGNEVAS BŽEZINSKIS – GEOPOLITIKAS, BUVĘS JAV VALSTYBĖS VEIKĖJAS]: „Jis pareiškė užuojautą ir aš juo nuoširdžiai patikėjau. Tačiau tai buvo tik Putino interesas tapti Amerikos sąjungininku ir apsidrausti, kad Rusijos priešai būtų vertinami kaip teroristai.“ [Vytautas Landsbergis – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas, Europos parlamento narys]: „Suprantama, kad ši draugyste suteikė Putino Rusijai laiko savo kariuomenei pertvarkyti, kad galėtų grasinti pasauliui, kai jis paskelbė nenuleisiąs akių nuo Rusijos žiaurumų Čečėnijoje, kurie prilygsta genocidui. Nes jiems reikėjo dar ko nors“.
Maskva, 2002 metų gegužės 24 – oji diena. Nuo 9/11 – osios, Šaltasis Karas tapo praeitimi. Rusijos ir Amerikos santykiai primena medaus mėnesį. Džordžas Bušas buvo pakviestas į Maskvą pasirašyti sutarties dėl atominių ginklų arsenalo sumažinimo, kurios nepaisyti nė viena šalis negalėjo sau leisti. Tačiau tikrasis jų susitikimo tikslas yra visai kitas. Du prezidentai pasirašo ne mažiau kaip 67 susitarimus dėl naftos ir dujų. Netrukus, Vladimiras Putinas, pareiškia: „Tas, kas kontroliuoja naftos gavybą, platinimą ir kainą – savo rankose turi šiuolaikinio pasaulio valdžią.“ Džordžas Bušas praneša: „Kai pažvelgiau Vladimirui Putinui į akis, giliai jose įžvelgiau gero vyruko sielą“. [Vytautas Landsbergis]: „Žiūrėti į ledines KGB pareigūno akis ir būti sujaudintam jo sielos gilumo... Tai kelia nerimą. Vakarai kada nors atsitokės, bet jie švaisto brangų laiką. Laiko praradimas gali atvesti prie nepriklausomybės praradimo.“
[J. Robinsonas Vestas – JAV naftos ir dujų konsultantas]: „Energetika Rusijoje yra politinių žaidimų centre. Lygiai taip pat, kaip ir jos buvimas ant pasaulio politinių įvykių pakylos.“ [Styvenas Daševskis – bankininkas, „Aton Invest“ energetikos specialistas]: „Jei jis naudoja ideologiją kaip pamatus išaugusiai Rusijos padėčiai pasaulyje užtikrinti, tai Rusija netrukus gali sugrįžti į žymiai svarbesnę pasaulio įvykių vietą.“
[J. Robinsonas Vestas – JAV naftos ir dujų konsultantas]: „Energetika Rusijoje yra politinių žaidimų centre. Lygiai taip pat, kaip ir jos buvimas ant pasaulio politinių įvykių pakylos.“ [Styvenas Daševskis – bankininkas, „Aton Invest“ energetikos specialistas]: „Jei jis naudoja ideologiją kaip pamatus išaugusiai Rusijos padėčiai pasaulyje užtikrinti, tai Rusija netrukus gali sugrįžti į žymiai svarbesnę pasaulio įvykių vietą.“
Daugiatautė Amerika paniurusiu žvilgsniu stebi Putino ekspansiją. Jie nutiesė du Rusiją lenkiančius naftotiekius: iš Baku per Azerbaidžaną iki Cehano. Rusijos ir JAV medaus mėnuo baigėsi. Jau išauti pirmieji naujojo energetinio karo šūviai. [J. Robinsonas Vestas]: „Naftotiekiai šiek tiek skiriasi nuo bendrų prekybos sutarčių. Jie yra milžiniškų santykių pagrindas, į juos investuota milijonai dolerių, jie sukuria jungtis tarp šalių ir tai, iš tikrųjų, yra svarbus skirtumas nuo kitų prekybinių susitarimų.“ Jukos naftos magnatas Michailas Chodorkovskis suprato tokių ryšių svarbą gerokai prieš Putinui ateinant į valdžią. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, jis ir kiti oligarchai, veikė išvien su Vakarų kompanijomis, naudodami Rusijos naftos išteklius asmeniniams tikslams. Chodorkovskis planavo toliau bendradarbiauti su Amerikos partneriais. Jis taip pat ignoravo Putino perspėjimą laikytis atokiai nuo politinių reikalų. Tokios Putino reakcijos ir buvo galima tikėtis. Kaip ir Gusinskis su Berezovskiu, Chodorkovskis suimamas už vengimą mokėti mokesčius. Jis nuteisiamas 8 – iem metam kalėti Sibiro kalėjime. Jo kompanijas, remiant Vakarų bankams, perima Gazpromas, o Vakarų bankai kviečiami atidaryti savo filialus Sankt Peterburge, kur kadaise Putinas buvo mero pavaduotojas. Per Jukosir Chodorkovskio bylą, Putinas Vakarams aiškiai parodė, koks galingas yra jo naujasis energetikos ginklas ir kad niekas jam nesutrukdys naudoti šį ginklą Rusijos didybei atkurti. [Irina Chakamada – liberalų partijos „Pasirinkimas“ pirmininkė]: „Chodorkovskio byla visai visuomenei parodė, kad valstybinė galia yra stipriausia Rusijos valdžios institucija. Rusijos valdžios vertikalė yra institucija, kuri panaši į Bizantijos Imperijos sistemą: kaip caras pasakė – taip ir bus.“
Kai Putinas reikalauja iš kitų oligarchų pasiduoti, visiems galvoje sukasi tik viena mintis – Chodorkovskio likimas. Jeigu kas nors išdrįstų paprieštarauti prezidentui – jam galas. Siekdamas ištobulinti savo kontrolės sistemą – Putinas sukuria savo oligarchiją. Buvę KGB pareigūnai ir Sankt Peterburgo liberalai, visi jie yra valstybės tarnautojai ir šio klano nariai. [Garis Kasparovas]: „Putinas sukuria korporaciją. Rusija jam yra korporacija – tai verslas. Jie nacionalizuoja visas išlaidas ir privatizuoja visą pelną. Gazpromas yra vienas iš geriausių pavyzdžių: tą akimirką, kai dujos pradeda tekėti dujotiekiu – jos yra valstybės turtas, tačiau tą akimirką, kai dujos parduodamos – tai jau yra privačios kompanijos reikalas. Mes turime švariausią oligarchinę sistemą per visą žmonijos istoriją ir visą tai sukūrė Putinas. Tai yra laikas, kai nėra skirtumo, nėra ribos, nėra matomos ribos tarp verslo ir valdžios. Pinigai valdo šalį, o valdžia kontroliuoja pinigus. “ [Grigorijus Javlinskis]: „Skiriasi tik būdai, bet esmė tokia pat. Iš esmės tai reiškia, kad įstatymai kuriami ne mums. Mes kontroliuojame teisingumo sistemą, mes kontroliuojame ir darome ką tik norime, bet ir tam sukūrė ideologiją. Štai kaip mes sukursime didžiąją Rusiją.“ [Lila Ševcova]: „Ponas Sečinas, ponas Patrušiavas, ponas Ivanovas, ponas Medvedevas, ponas Surkovas. Aš neesu tikra, kad pasaulis juos žino, bet rusai, žinoma, juos gerai pažįsta. Jie žino, kad Putino leitenantai – tie žmonės, kurie valdo Rusiją prezidentūros vardu. Jie neturi vieno svarbaus dalyko: jie nėra atskaitingi, jie nėra baudžiami už tai, ką daro“ [Nina Chruščiova]: „Tai yra vertikalu, turiu omenyje, kad nebeįmanoma, kad būtų vertikaliau, negu yra dabar. Jis padarė tai, ką žadėjo ir tai jį daro dar svarbesnį. Kai jis davė pažadą – tai nuskambėjo taip, lyg jis žada padaryti Rusijai daug naudingų dalykų, bet apsidairius aplink , kažkodėl nematyti nieko, išskyrus jo gautą naudą, kai mes patikėjome jo valstybės idėjomis.“
Vladimiras Putinas yra kandidatas dar vienai prezidento kadencijai 2004 – ųjų prezidento rinkimuose. [Garis Kasparovas]: „Opozicija Rusijoje nekovoja dėl to, kad laimėtų rinkimus, opozicija Rusijoje kovoja dėl to, kad rinkimai iš viso būtų organizuojami. Visi rinkimai nuo 1993 – ųjų iki šių dienų buvo vis labiau ir labiau veikiami valdžios. Šiandien, suprantama, tai sunkiai galima pavadinti rinkimais: tai yra kuo tipiškiausias sovietinis pavyzdys, kai rezultatai žinomi iš anksto, dar prieš paskelbiant rinkimų rezultatus.“ 2004 metų kovo mėnesį Putinas laimi rinkimus neabejotina 71.2 % balsų persvara. Jis turi dar ketverius metus savo tvarkai dar labiau sustiprinti. Jis vadovauja tam, kas vėliau tampa vienpartine sistema. jo partija, pervadinta į „Vieningąją Rusiją“, vykdo įsakymus, gautus iš Kremliaus. Opozicinės partijos neturi jokių galių. Politiniai debatai visai nustoja egzistavę.
Siekdamas dar didesnės įtakos, Putinas nusitaiko į buvusias Sovietų Sąjungos Respublikas. Jos vis labiau linksta Amerikos įtakon, kuri taip siekia sukurti barjerą ir užkirsti kelią Rusijos ekspansionizmo politikai. Ukraina, viena simboliškai ir strategiškai svarbiausių buvusių respublikų, yra Rusijos naftos ir dujų kelio į Europą kryžkelė. [Vladimiras Poloholas – politikos apžvalgininkas, Ukraina]: „Putinui atėjus, buvo sukurtas geopolitinis projektas, vadinamas „Vieninga Ekonomine Erdve“, kuriame Rusija vaidino pagrindinį vaidmenį. Šis projektas buvo išimtinai antivakarietiškas ir taip buvo bandoma susilpninti Europos ir JAV įtaką buvusiose sovietinėse šalyse.“ 2004 metų spalio mėnesį vyko Ukrainos prezidento rinkimai. Prorusiškam autoritariniam režimui iškyla pavojus, tačiau Putinas nė nemano leisti Ukrainai pasirinkti kelią į demokratiją. FST ir Putino patarėjai glaudžiai bendradarbiauja su Ukrainos žvalgybos tarnybomis, kad užsitikrintų Putino protežė – Viktoro Janukovičiaus pergalę. Pačiame rinkimų kampanijos įkarštyje, Viktoras Juščenka, į Vakarus besiorientuojantis kandidatas, apnuodijamas ir smarkiai subjaurojamas, tačiau jo ir ukrainiečių tai nesustabdo. Gruodžio 20 dieną, po neramių rinkimų, kyla oranžinė revoliucija, kuri jį atveda į pergalę. [Vladimiras Poloholas]: „Tai buvo antirusiška revoliucija, nukreipta prieš imperinius siekius, revoliucija, nukreipta prieš Kremliaus imperiją. Tai pati didžiausia nesėkmė, per visą jo politinę karjerą.“ Tačiau Putinui tai daugiau nei nesėkmė. Jam tai pažeminimas. Bet vis dar yra būdų, parodyti Ukrainai, kad ji nepabėgs iš Rusijos gniaužtų. [Vitalijus Davijus – žurnalistas, energetikos specialistas]: „Po oranžinės revoliucijos, energetikos politika Ukrainoje darėsi vis brutalesnė. Kaip svertas prie šalį buvo naudojamos dujos ir nafta.“
2006 metų sausio 1 –ąją Kremlius sustabdo dujų tiekimą Ukrainai. [Vladimiras Milovas]: „Nuo pat pradžių šis tikslas buvo parodyti Ukrainai ir Europai, kokia galinga yra Rusija, turint galvoje jos dujų išteklius.“ Tačiau tai buvo tik juodųjų Kremliaus kėslų pradžia. Artinasi parlamento rinkimai ir Rusija toliau grasinti stabdydama ukrainietiškų prekių importą. Putino žinia aiški – prorusiškais Janukovičius privalo tapti ministru pirmininku. Jei ukrainiečiai balsuos už jo partiją – prekių blokada bus nutraukta. Šiandien šis darbas jau atliktas: Janukovičius yra ministras pirmininkas ir Ukraina tolsta nuo Europos ir NATO. Ukrainoje jis demonstruoja savo gebėjimus bet kokiomis priemonėmis pralaimėjimą paversti pergale. [Glebas Pavlovskis]: „Aš manau, kad šiandien Putinas jaučiasi visiškai ramus. Jis tiesiog žino, kad yra pranašesnis. Ir, mano nuomone, šis jausmas yra visiškai pagrįstas.“ Putinas neklysta, būdamas tikras, kad yra didžiausio pasaulio dujų vamzdyno karalius.
Putinas su kancleriu Gerhardo Šrederiu pasirašo sutarį dėl dujų vamzdyno tiesimo Baltijos Jūros dugnu. Jis susies Rusiją su Vakarų Europa, taip padarydamas ją dar labiau priklausomą nuo Rusiškų dujų, tačiau čia jis nesustoja.
Jis taip pat pasirašo sutartį su savo draugu italu Silviju Berluskoni, taip pat ir su Turkija dėl mėlynosios srovės dujotiekio Centrinėje ir Pietinėje Europoje.
Netrukus giganto Gazpromo čiuptuvai, apraizgys ne tik visas Europos šalis, bet ir Japoniją, Kiniją ir Pietų Ameriką. Kokie yra Putino tikslai? Daugiašalė Gazpromo valdymo sistema – Rusijos ateities iššūkis Amerikos dominavimui pasaulyje. Tačiau Gazpromas yra ir naftos, urano, bankų, visuomenės informavimo priemonių, futbolo komandų gigantas ir tai yra būsimo verslo šventykla, architektūrinis stebuklas Sankt Peterburge. Putinas pasiekia aukščiausią lygį, kurdamas vieną iš galingiausių pasaulio imperijų. [Aleksandras Mynkenas - „Moskovskij kosmolec“ redaktorius]: „Tokių šalių, kaip Prancūzija, Vokietija, JAV, Anglija, Japonija, Kanada, Italija, lyderiai jam sakė: „mano mielas drauge!“. Žinote, tai, kas vyksta Čečėnijoje, jūsų šalies lyderiai puikiai žino, kas ten vyksta, bet sako: „Tai neturi reikšmės, tai nesvarbu. Dėl to, kad mums reikia dujų ir naftos. Taigi...““
Putinas su kancleriu Gerhardo Šrederiu pasirašo sutarį dėl dujų vamzdyno tiesimo Baltijos Jūros dugnu. Jis susies Rusiją su Vakarų Europa, taip padarydamas ją dar labiau priklausomą nuo Rusiškų dujų, tačiau čia jis nesustoja.
Jis taip pat pasirašo sutartį su savo draugu italu Silviju Berluskoni, taip pat ir su Turkija dėl mėlynosios srovės dujotiekio Centrinėje ir Pietinėje Europoje.
Netrukus giganto Gazpromo čiuptuvai, apraizgys ne tik visas Europos šalis, bet ir Japoniją, Kiniją ir Pietų Ameriką. Kokie yra Putino tikslai? Daugiašalė Gazpromo valdymo sistema – Rusijos ateities iššūkis Amerikos dominavimui pasaulyje. Tačiau Gazpromas yra ir naftos, urano, bankų, visuomenės informavimo priemonių, futbolo komandų gigantas ir tai yra būsimo verslo šventykla, architektūrinis stebuklas Sankt Peterburge. Putinas pasiekia aukščiausią lygį, kurdamas vieną iš galingiausių pasaulio imperijų. [Aleksandras Mynkenas - „Moskovskij kosmolec“ redaktorius]: „Tokių šalių, kaip Prancūzija, Vokietija, JAV, Anglija, Japonija, Kanada, Italija, lyderiai jam sakė: „mano mielas drauge!“. Žinote, tai, kas vyksta Čečėnijoje, jūsų šalies lyderiai puikiai žino, kas ten vyksta, bet sako: „Tai neturi reikšmės, tai nesvarbu. Dėl to, kad mums reikia dujų ir naftos. Taigi...““
Geresni ir blogesni politikai. Putinas jaučiasi toks užtikrintas, taip tvirtai savo rankose laikantis Europos šalis, kad kai per aukščiausio lygio susitikimą prancūzų žurnalistas kritikuoja jį dėl karo Čečėnijoje, jis kerta žemiau juostos. [Žurnalistas]: „Ar bandydama su šaknimis išrauti terorizmą Čečėnijoje, nebijote, kad išnaikinsite visus gyventojus?“ [Putinas]: „Jei jūs norite tapti islamo fundamentalistu ir būti apipjaustytas, tai atvykite į Maskvą. Mūsų šalyje sugyvena daugybė religijų, turime labai gerų specialistų. Aš rekomenduosiu kas galėtų jums atlikti operaciją. Jis tikrai padarys taip, kad niekas nebeataugtų.“
Beslanas, 2004 metų rugsėjo 3 diena. Dar viena tragedija rusams primena padėtį Čečėnijoje. Teroristų įkaitai laikomi Beslano mokykloje, Šiaurės Kaukaze. Rusijos specialiosios pajėgos šturmuoja mokyklą. Tarp 347 civilių aukų, 186 vaikai. Kursko tragedija 2000 – aisiais, įkaitai Maskvos teatre – 2002 – aisiais, dabar Beslano tragedija. Tai Vladimirui Putinui, yra trečioji didelė krizė per ketverius metus. Ženklas, kad jo vadovavimas turi rimtų trūkumų. Viskas turi pasikeisti. 2005 – ųjų sausio 31 – ąją Putinas pareiškia, kad Rusija užbaigė Čečėnijos karą. Rusija daugiau nebebus atsakinga už neramumus Čečėnijoje. Putinas pakeitė ginkluotą konfliktą pilietiniu karu, o į ministro pirmininko postą paskirdamas Ramzaną Kadirovą – neseniai nužudyto prorusiško prezidento sūnų. Žiauri Kadirovo suburta milicija pakeičia rusų kariuomenę Čečėnijoje. [Ahmedas Zakajevas – buvęs Čečėnijos kultūros mininstras]: „Žinoma, šiandien jais vienais Putinas gali pasikliauti. Karas Čečėnijoje siautė 10 metų. Šiandien, Ramzanas Kadirovas, ir jo nusikaltėlių žudikų armija, Putinui yra tik įrankis, įgyvendinant savo karo Čečėnijoje politiką.“ [Arsenijus Roginskis]: „Viena dalis čečėnų visuomenės naikina viena kitą, o Rusija užmerkia akis. Viena gyventojų dalis terorizuoja kitą dalį. Daugelis gyventojų bijo ir jaučia tik visišką neteisingumą.“ Kremlius pažada 130.000 dolerių premiją už maištininkų vadų galvas. 2005 – ais metais, Rusijos specialiosios tarnybos, visų pirma, nužudo Aslaną Maschadovą – anksčiau išrinktą prezidentą ir taikos šalininką. 2006 metais ateina fundamentalistų lyderio – Šamilio Basajevo eilė. Per karus Čečėnijoje žūsta šimtai tūkstančių gyventojų t.y. 20 % visų gyventojų. Dar daugiau – Putinas sunaikina visos tautos savigarbą ir identitetą, o naujas Gazpromo dujotiekis netrukus kirs Čečėnijos teritoriją, sujungdamas Baku ir Centrinę Europą. [Nina Chruščiova]: „Kalbėdamas po Beslano tragedijos, Putinas pasakė: „Mes labai sunkiai dirbome tam, kad išgelbėtume Sovietų Sąjungos likučius. Tai, kas dar įmanoma.“ Aš buvau šokiruota, turiu omenyje, kad nežinojau kam mes dirbame. Tiesą sakant, maniau, kad dirbame tam, kad sunaikintume tuos likučius, tačiau, akivaizdu, kad tai buvo netiesa ir ši citata viską aiškiai pasako. Tai jo misija. Misija išlaikyti Sovietų Sąjungos likučius bet kokiu būdu ir tai jau tampa asmeniška.“
Demokratija buvo išnaikinta visais pavidalais. Putinas įveda atvirai autoritarinį režimą. Jis asmeniškai skiria ir sričių gubernatorius ir teisėjus, ir toliau dar labiau riboja žurnalistų laisves, atsisako išduoti vizas užsieniečiams, kurie jam atrodo įtartini. FST sukuria civilių informatorių tinklą. Kad išvengtų ko nors panašaus į Ukrainos įvykius, Putinas sumažina galimybę gauti užsienio nevyriausybinių organizacijų paramą. Tuomet yra nutildomas vidaus priešas. Bet protinga niekada neužmiršti išorės priešo.
Vilnius, Lietuva, 2006 metų kovo 4 diena. Amerikiečiai nutraukia tylą. [Dikas Čeinis – JAV viceprezidentas]: „Joks įstatymais paremtas interesas, negali veikti, kai nafta ir dujos gąsdinimo ir šantažo įrankiu arba poreikiai, tenkinami siekiant manipuliuoti ar bandyti monopolizuoti jų transportavimą. Ir niekas negali pateisinti veiksmų, kuriais yra kesinamasi į teritorinį kaimyninių kraštų vientisumą ir demokratiją. Rusijoje dar daugelis pilietinės visuomenės sričių: religijoje ir visuomenės informavimo priemonės, visuomeninėse grupėse ir politinėse partijose, yra neleistinai ir nederamai varžomos piliečių teisės.“ Kitaip nei europiečiams, amerikiečiams Putino nacionalistinis ir autoritarinis režimas, agresyvūs veiksmai, sukėlė labai didelį susirūpinimą. Jų dominavimui iškilo pavojus. Jie pranešė apie savo planus įrengti raketų bazes Rytų Europoje. Putinas atsilygina tuo pačiu: „JAV karinis biudžetas yra 25 kartus didesnis už mūsiškį. Tai pabrėžia, kad jų namai yra jų tvirtovė. Sumanu. Tai reiškia, kad mes taip pat turime pasistatyti tvirtą ir gerai apsaugotą namą, nes matome, kas vyksta pasaulyje, mes žinome kas vyksta. Mūsų draugas ponas vilkas žino ką suėsti. Jis su niekuo nesiskaitydamas nori praryti kitas šalis. Jis nesivargina išklausyti.“
Energija tampa naujuoju Rusijos strateginiu ginklu, tačiau ji taip pat turi 8000 daugiau branduolinių galvučių nei JAV. Rusija yra 2 pagal dydį ginklų eksportuotoja pasaulyje, tiekianti ginklus net 61 šaliai. Valdydama energijos šaltinius ir ginklų prekybą, Rusija valdo du galingiausius pasaulyje geopolitinius įrankius. [Vilijamas Hartungas – Pasaulio politikos institutas, Niujorkas, ginklų specialistas.]: „Šaltojo karo palikimas yra tai, kad Rusija ir JAV yra dvi didžiausios karinės jėgos, saugančios save ginklais, ypač – branduoliniais. Kol Rusija turi tūkstančius galvučių, galinčių pasiekti JAV, kitaip tariant, kol JAV ginklai yra užtaisyti – jų svarbiausias taikinys taip pat lieka Rusija. Putinas yra pasiruošęs parduoti karines branduolines technologijas: Kinijai, Iranui, Venesuelai arba kitoms šalims, kurios yra pavojingos arba bent jau nedraugiškos Amerikai. Bet čia yra dar vienas aspektas. Žinome, kur Putinas bando sugrąžinti kažką panašaus į buvusią įtaką, mėgindamas provokuoti konfliktus, kaip per Šaltąjį Karą.“ Putinas: „Mes tobuliname savo branduolinių ginklų kompleksus naujais balistiniais ginklais. Per dvejus pastaruosius metus, pasiekėme neįtikėtinų rezultatų. Su šiuo branduolinių ginklų kompleksu mes toli priekyje ir lenkiame bet kurią kitą pasaulio šalį.“ [Vytautas Landsbergis]: „Po penkerių ar 10 – ies metų, galime išvysti pasaulį, kai Vidurio Rytuose dominuos Iranas, pasiremdamas Rusija,, kai amerikiečiai bus išstumti, pažeminti, išspirti.“
[Nina Chruščiova]: „Šiandien rusai myli Putiną. Pažvelkite į apklausų rezultatus – jos rodo, kad 65 % remia Putiną t.y. milžiniška gyventojų dalis. Gali atrodyti, kad jis kišasi į žmonių verslą, nes mes tai matome per televiziją ir, žinote, tai labai panašu į Stalino politiką. Mes žinome kaip Stalinas kontroliavo visas sritis ir buvo visų reikalų ekspertas nuo kalbų mokymosi iki tarptautinės politikos ir sporto. Putinas yra labai panašus. Tik Stalinui, ko gero, pakakdavo pagrūmoti ranka, ir žmonės patikėdavo, kad jis yra didis, o Putino atveju, viskas kažkaip atsitinka savo noru.“ [Vladimiras Ryžkovas]: „Šis populiarumas yra tik iliuzija. Jeigu žiūrėsite Rusijos žinias, tai kiekvieną vakarą išvysite Putiną, pranešantį vien tik geras naujienas, jokių blogų naujienų. Sklando toks anekdotas: jei ekrane matote Putiną – laukite gerų žinių, o jei kalba kas nors kitas – greičiausiai bus pranešta bloga žinia. Putinas skelbia tik geras žinias: jis padidino pensijas, jis padidino algas, jis kovoja su oligarchais, jis kalbasi su Bušu, Šrederiu, Merkel. Brėžniavas buvo didelė žvaigždė, Stalinas buvo didelė žvaigždė – kiekvienas autoritarinis režimas gali turėti tik vieną didelę žvaigždę.“ [Michailas Bergas – filosofas, „Laiško mūsų prezidentui“ autorius]: „Aš gerai pažįstu kelis jaunus verslininkus, kuriems neįdomi praeitis ar politika. Jiems viskas labai patinka. Tokių žmonių yra gana daug. Šie žmonės yra sistemos dalis, Putino sistemos. Jie užmerkę akis prieš laisvės trūkumą, jie nemato reikalo.“ Šiandien Maskvoje vartotojiškumas yra nauja religija: Rusijos sostinės širdis pulsuoja nuo įplaukų iš naftos dolerių ir kuo daugiau gali sumokėti – tuo geriau. Maskva pasivijo Vakarus neįtikėtinu greičiu: kazino, milžiniškos reklamos, prabangios parduotuvės, nuolaidų kortelės, autobilių kamščiai ištisą dieną. Nė vienoje pasaulio sostinėje, nėra tiek daug milijonierių. Naujoji vidurinioji klasė padvigubino mažmeninės prekybos apyvartas: turtingiausieji perka jachtas, privačius lėktuvus, meno kūrinius, slidinėjimo kurortus. Londone, kur yra brangiausias nekilnojamasis turtas, jie čia įsirengę savo vasarnamius, kai kurie verslo magnatai netgi yra investavę į žymius futbolo klubus, o kai kur, kaip Pamaskvėje, steigiami labai madingi kaimo klubai – tai rusiškas stilius. [Garis Kasparovas]: „Putino režimas labai gerai moka kurti iliuzijas, kurios atspindi bendrą įsitikinimą, kad Rusijos ekonomika auga ir klesti, ir, be abejo, Maskvos centre gali tai pajusti. Jei nukeliausite bent 50 mylių nuo Maskvos centro, galėsite tarsi laiko mašina nusikelti į praeitį. Nuo Sankt Peterburgo jums net nereikės taip toli nuvažiuosi: apie šimtą metrų nuo Nevos prospekto nesvarbu į kurią pusę. Iš karto atsidursite Dostojevskio 19 a. Sankt Peterburge.“
Sovietinio režimo priešai, intelektualai ir buvę disidentai, kurie parėmė Sacharovo fondo įsteigimą, tampa naujais Putino režimo taikiniais, kaip ir Jurijaus Andropovo laikais. Šie vyrai ir moterys kovoja su neteisybe, represijomis, su sovietinės sistemos esme, už tai jie dažniausiai atsidurdavo lageriuose. [Jurijus Samodurovas – Sacharovo fondo direktorius]: „Mano kartos žmonės niekada nesitikėjo, kada nors išvysti sovietinės sistemos galą ir komunizmo griūtį. Ir, pagaliau, kai tai įvyko, mes manėme, jog tai įvyko, mes manėme, jog tai niekada nebepasikartos... Bet pasikartojo...“
Artėja 2008 – ųjų prezidento rinkimai. Režimo sukurta persekiojimo atmosfera, kursto smurtą prieš oponentus. Nusivylęs vienas iš buvusių Putino patarėjų, Maratas Guelmanas, įkuria alternatyvų judėjimą, kur protestas išreiškiamas meninėmis priemonėmis. Jo apiplėšiama. [Maratas Guelmanas – meno kūrinių kolekcionierius, politologas]: „Aš bijojau, kad jie nebūtų nusprendę pribaigti manęs. Taigi pradėjau šaukti. Vienas iš jų liepė man užsičiaupti, bet aš pradėjau rėkti dar garsiau. Kitas iš jų metė į mane kompiuterį ir jie pabėgo.“
2005 – ųjų metų gruodis. Protestuotojai prieš Putino režimą: „Ne represijoms!“ Ne visi jauni žmonės patraukė į Putino judėjimą „Naši“ arba „jaunieji sargybiniai“. 20 paauglių aktyvistų užima prezidento administracijos priėmimo biurą ir reikalauja iš Putino atsistatydinti. 7 iš jų nuteisiami 5 metus kalėti.
Eliziejaus rūmai. 2006 metų rugsėjo 23 diena. Prezidentas Žakas Širakas apdovanoja Putiną Prancūzijos garbės legiono ordinu. Keista, bet tik Rusijos televizija gauna leidimą filmuoti įvykį. [Sergejus Kovaliovas]: „Kodėl pasaulio lyderiai stojosi į eilę, kad galėtų paspausti Putinui ranką. Ar jis nusipelnė, kad jam spaustų ranką? Niekas sau neužduoda šio klausimo.“ Ana Politkovskaja yra viena iš 22 žurnalistų nužudytų nuo to laiko, kai Putinas įžengė į valdžią. Ji ruošėsi išspausdinti savo tyrimą apie ministro pirmininko Ramzano Kadirovo ginkluotų gaujų Čečėnijoje vykdomus kankinimus. Ji buvo nušauta prie įėjimo į daugiaaukštį, kuriame gyveno, 2006 metų spalio 7 – ąją – Vladimiro Putino gimimo dieną. Greičiausiai pačiam Kadirovui paliepus. Praėjus 5 mėnesiams, 2007 – ųjų kovą, Putinas paskiria jį Čečėnijos Respublikos prezidentu. Aleksandras Litvinenka – buvęs FST pareigūnas, taip pat gynė čečėnų reikalus. Jis emigravo į Londoną po to, kai buvo demaskuotas jo ir FST dalyvavimas Maskvos daugiabučių sprogdinimuose, kur 1999 – aisiais buvo apkaltinti čečėnai. [Aleksandras Litvinenka – buvęs FST pareigūnas, Londonas, 2006 spalis]: „Po to kai išleido knygą „Rusija pagal Putiną“, Ana (Politkovskaja) pora kartų sulaukė grasinimų tiesiogiai iš Kremliaus. Per mūsų paskutinį susitikimą, ji manęs paklausė: „Ar tu manai, kad jie mane gali nužudyti?““ Aleksandras Litvinineka niekada nesužinos kokios yra Anos Polikovskajos žmogžudystės tyrimų išvados.
Praėjus mėnesiui, jis buvo nunuodytas labai radioaktyviomis medžiagomis. 100 žmonių, kurie turėjo būti pašalinti sąrašai patenka į internetą. Keli interviu davę žmonės šiame filme irgi yra tame sąraše. To nepaisydami, jie, vis dėlto, sutiko pareikšti savo nuomonę.
Praėjus mėnesiui, jis buvo nunuodytas labai radioaktyviomis medžiagomis. 100 žmonių, kurie turėjo būti pašalinti sąrašai patenka į internetą. Keli interviu davę žmonės šiame filme irgi yra tame sąraše. To nepaisydami, jie, vis dėlto, sutiko pareikšti savo nuomonę.
[Jurijus Felštinskis]: „Aš manau, kad Litvinenkos ir Anos Politkovskajos nužudymo priežastis – tai, kad jie buvo susiję su 2008 metų prezidento rinkimo kampanija.“
Kam naudingi šie nusikaltimai? Yra kelios teorijos, tačiau teisingumo nebuvimas Rusijoje, neleidžia tikėti, kad žudikai, ir už jų esantys asmenys, kada nors sulauks teisėto atpildo. Jei nebus pakeista konstitucija – Putinas negalės kandidatuoti trčiąjai kadencijai per 2008 – ųjų rinkimus, tačiau jis gali vėl sugrįžti 212 – aisiais, arba netgi anksčiau, kas žino...
[Lila Ševcova]: „Putinas yra pakankamai protingas, kad suorganizuotų valdžios konfigūraciją, sukurdamas kelias grupes, aiškiai suprasdamas, kad jei turės tik vieną jėgą, kuria galės pasikliauti, tai bus prie jos pririštas ir praras savarankiškumą, o,tuomet – nesugebės išlikti. Jis gali išlikti tik būdamas arbitru – aukščiausiųjų teisėju, diriguojančiu šunų lojimui.“
[Garis Kasparovas]: „Prarasti galias, geriausiu atveju, reiškia prarasti įgytą turtą, bet greičiausiai tai reiškia laisvės praradimą. Taigi jie kaunasi dėl išlikimo. Buvimas Kremliuje yra vienintelė garantija, vienintelis būdas įgyti imunitetą, gresiančiam baudžiamajam persekiojimui. Nes tai, ką jie čia būdami padarė, tai, kaip jie įgijo turtus – neišvengiamai bus ištirta.“
[Nina Chruščiova]: „Man atrodo, kad būdamas toks talentingas, jis gali net nekeisti konstitucijos tam, kad gautų ko siekia. KGB protas, koks beatrodytų paprastas, kartu yra labai suktas: noriu pasakyti, kad normalus protas negali to suvokti ar numatyti. Taigi tai yra mano nuomonė. Netgi jei tai jam nepavyks – atsimename gerus pavyzdžius.“
[Vladimiras Ryžkovas]: „Tą dieną, kai pabaigsite savo filmą – viskas gali būti dramatiškai pasikeitę. Prognozuoti kas įvyks Rusijoje – neįsivaizduojamai sunku, nes jai dabar yra pereinamasis autoritarinės santvarkos laikotarpis ir dar daug kas gali nutikti.“
Iš tikrųjų, Rusijoje įmanoma viskas ir sunku ką nors nuspėti. Už paslaptingų Krmliaus sienų lyderis ir ko klika valdo valstybę, jos ekonomiką ir žmonių likimus. Vladimirui Putinui pavyko įgyvendinti savo misiją: jis sukūrė valdžios vertikalią, stabilizavimo ekonomiką ir vėl padarė Rusiją svarbiu pasaulio politikos žaidėju. Buvusi KGB dabar yra galingesnė, negu kada nors anksčiau. Tačiau kokią kitą išeitį iš tiesų turi Rusijos gyventojai? Kad ir kaip būtų pavadintas Putino režimas: diktatokratija ar militokratija, jo paties pasirinktas įpėdinis tęs jo sukurtą tvarką - kartu su buvusiais KGB pareigūnais privatizuodamas valstybę, ignoruodamas teisės normas ir varžydamas minties laisvę. O Rusijos ekonominė ir diplomatinė konfrontacija su JAV – tai eilinis mėginimas perdalinti pasaulį ir jis turėtų rūpėti ne tik Rusijos žmonėms, bet ir mums visiems.
