I knyga; II knyga; III knyga; IV knyga; V knyga; VI knyga; VII knyga; VIII knyga; IX knyga; X knyga.
Platono "Valstybės" fragmentai
Trasimachas Sokratui: "Argi tu nežinai, kad vienos valstybės yra tironų valdomos, kitos tvarkosi demokratiškai, o dar kitos yra aristokratų rankose? Ir kad kiekvienoje valstybėje viešpatauja tie, kurie turi valdžią? "
Sokratas Trasimachui: "Kiekvienas valdovas, kaip valdovas, vis tiek, kokią valdžią jis turėtų, rūpinasi ne tai, kas jam pačiam yra naudinga, o tai, kas naudinga pavaldiniui, kurio labui jis veikia; ką tik jis kalba ir ką tik jis daro, visada žiūri kas naudinga pavaldiniui, nes jam tinka.
Trasimachas Sokratui: "ji (auklė) tavęs neišmokė skirti avies nuo piemens. Tu manai, kad ir valstybių valdovai - tie, kurie iš tikrųjų valdo, - žiūri į savo pavaldinius kažkaip kitaip, negu piemenys į avis ir kad jie dieną naktį rūpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turėtų kuo daugiau naudos? [...] Neteisingumas - priešingai: valdo naivius ir todėl teisingus žmones, o pavaldiniai daro tai, kas naudinga valdovui, nes jie turi galią. Dėl jų valdymo valdovas klesti, o jie patys neturi iš to jokios naudos. [..] Kai vienas ir kitas (teisingasis ir neteisingasis) užima kokią vietą valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuostolių, nukenčia šeimos reikalai, nes jis neturi laiko jais užsiimti, o iš valstybės reikalų jis negali pasipelnyti, nes yra teisingas." Sokratas Trasimachui: "Niekas savo noru nenori valdyti ir taisyti svetimų ydų, o reikalauja atlyginimo, nes tas, kuris nori tinkamai taikyti savo meną, niekuomet neveikia savo labui, o tik pavaldinių didžios gerovės vardan. [...] Štai kodėl tiems, kurie imasi valdyti, reikia atlyginti - arba pinigais arba garbe, arba bausme, jei atsisako valdyti."
Sokratas Polimarchui: "Geri žmonės nesutinka valdyti nei dėl turtų, nei dėl garbės. [...] Kad jie sutiktų valdyti, juos reikia priversti ir uždėti bausmę. Didžiausia bausmė - tai būti valdomam blogesnio žmogaus, jeigu pats nesutinki valdyti. Man atrodo, kad kaip tik bijodami šios bausmės dori žmonės ir valdo, kai yra valdžioje: jie imasi valdyti ne tikėdamiesi kokia nors gėrio ir jausdami pasitenkinimą, bet būtino reikalo verčiami, nes neturi už save geresnių nei sau lygių, kuriems galėtų pavesti tvarkyti valstybės reikalus. Tada paaiškėtų, kad tas, kuris iš tiesų yra tikras valdovas, siekia naudos ne sau, o pavaldiniams."
Sokratas Trasimachui: "Vadinasi, teisingas žmogus nenori pranokti į save panašaus žmogaus, tik į save nepanašų, o neteisingas nori pranokti ir į save panašų, ir į nepanašų."
Sokratas Trasimachui: "Neteisingumo galia tokia, kad vis tiek kur jis atsiranda - valstybėje, gentyje, kariuomenėje ar kokioje kitoje bendrijoje - pirmiausia padaro neįmanoma veikti sutartinai, nes sukelia nesantaiką ir vaidus, vidaus ir išorės priešiškumą. [...]
Viename žmoguje neteisingumas veikia taip, kaip reikalauja jo prigimtis: pirmiausia jis padaro jį neveiklų, nes žmogus nesutaria ir vaidijasi pats su savimi, tampa priešu ir pats sau, ir teisingiem žmonėm. [...] Paaiškėjo, kad teisingi žmonės yra išmintingesni, geresni ir geriau gali veikti, o neteisingi - nieko negali veikti kartu. Net jeigu sakoma, kad kada nors neteisingieji sutartinai yra ką nors nuveikę, tai šitaip sakydami, mes esame neteisūs. Juk jeigu jie būtų buvę visiškai neteisingi, tai būtų nusitaikę ir puolę vieni kitus. Taigi aišku, kad jie turėjo šiek tiek teisingumo, kuris jiems trukdė skriausti vienas kitą, ir savo priešui, kaip tik dėl to jie įvykdė tai, ką įvykdė."
Glaukonas Sokratui: "Žmonės nusprendė, kad geriausia vieniems su kitais susitaikyti: pradėjo leisti įstatymus ir daryti tarpusavio sutartis, o įstatymų nuostatas pavadino teisingais ir teisėtais. Teisingumas užima tarpinę vietą tarp to, kas yra visų geriausia, t.y. neteisingai elgtis ir likti nenubaustam, ir to, kas yra blogiausia, t.y. kęsti skriaudas ir negalėti atkeršyti. [...] DIDŽIASIAS NETEISINGUMAS - ATRODYTI TEISINGAM , KAI IŠ TIKRŲJŲ TOKS NESI."
Adimantas Sokratui: "Pagal tuos samprotavimus išeina, kad jeigu aš būsiu teisingas, bet manęs tokiu nelaikys, tai neturėsiu jokios naudos, o tik vargus ir nuostolius, o jei būsiu neteisingas, bet įgysiu teisingo žmogaus šlovę, gyvensiu puikiai, tarsi dievas (pastaba: d iš mažosios, nes Senovės Graikija turėjo daug dievų :)."
Adimantas Sokratui: "Aplink save nupiešiu vaizdingą dorybės paveikslą - tai padės man sukurti regimybę - ir po šia priedanga paslėpsiu gudriąją ir mitriąją išmintingojo Achilo lapę".
Būdami teisingi, galėsime dievų nebijoti, bet neteksime naudos, kurią teikia neteisingumas. O būdami neteisingi, pasipelnysime ir savo maldomis įkalbėsime dievus dovanoti mums mūsų nusikaltimus ir išvengsime bausmės.
Jei tik mokėsime paslėpti neteisingumą po apsimestu padorumu, ir dievų, ir žmonių akyse mūsų gyvenimas atitiks mūsų norus - ir mums gyviems esant, ir po mirties; taip mums sako ir paprasti žmonės, ir mokyčiausi.
Sokratas: "ištirti tokį dalyką (teisingumo ir neteisingumo klausimą) yra tas pats, ką žmogų, turintį prastą regėjimą, versti iš tolo skaityti smulkias raides. O jeigu staiga kas nors susiprotėtų, kad tos pačios raidės būna ir didesnės, parašytos didesnėje lentoje, tai, manau, būtų tiesiog atradimas pirmiau perskaityti tai, kas parašyta stambiomis raidėmis, o paskui ir tai, kas smulkiomis, jeigu tik parašyta taip pat."
Sokratas kuria valstybės modelį: ("Mano nuomone, yra ir kitokių tarpininkų. Tai žmonės, kurie dvasiniu atžvilgiu nelabai verti būti bendrijoje, bet jie turi daug fizinės jėgos ir gali dirbti sunkius darbus. Jie parduoda savo jėgą ir jos kainą vadina atlyginimu. Todėl jie ir vadinami samdiniais." [...] "Šitaip jie gyvens santarvėje, sveiki sulauks gilios senatvės ir mirdami perduos savo palikuonims tokį patį gyvenimo būdą.")
"Atrodo, mes kalbame ne tik apie besikuriančią valstybę, bet ir apie valstybę, gyvenančią pertekliuje. Gal tai ir neblogai. Mat, nagrinėdami šitokią valstybę, mes galbūt geriau pastebėsime, kaip valstybėje atsiranda teisingumas ir neteisingumas. [...] Taigi reikės padidinti valstybę, nes sveikosios valstybės jau nepakaks.[...] Ir šalis, kurios iki šiol užteko gyventojams išmaitinti, pasidarys per maža.[...] Tada turėsime kariauti [...]" "Atskleidėme, kas sukelia karą - aistra vis daugiau turėti; užvaldžiusi žmones, ji tampa visų asmeninių ir valstybinių nelaimių priežastimi."
"Batsiuviui mes uždraudėme būti dar ir žemdirbiu ar audėju, jam leidome likti tik batsiuviu, kad jis gerai atliktų batsiuvio darbą. Atsisakęs kitų darbų, jis ir dirbs visą savo gyvenimą ir, jei tik neleis laiko veltui, puikiai jį atliks. "
("Tu, be abejo, žinai, kad geros veislės šunys būna labai romūs su savais, pažįstamais, o su nepažįstamais - priešingai." )
Sokratas Adimantui: "jeigu norime juos (vaikus) įtikinti, kad nė vienas pilietis niekuomet nejautė neapykantos kitam ir kad tai būtų nedora, tai seniai ir senutės iš mažens turi vaikams apie tai pasakoti, o ir vėliau, kai vaikai paūgės; ir poetus reikia priversti, kad jie kurdami laikytųsi šių taisyklių. "
"Tie, kurie privalės gerbti dievus ir savo gimdytojus ir tarpusavio meilę laikyti labai svarbiu dalyku, jau iš pat mažens turi vienų pasakojimų klausytis, o kitų - nesiklausyti. O jeigu jie turi būti narsūs, tai ar nereikia jiems kalbėti, kad išrautume mirties baimę? Ar gali būti narsus tas, kuris bijosi mirties?"
Sokratas Adimantui "Mes teigiame, kad tikras vyras nelaiko baisiu dalyku kito tikro vyro mirties, nors tai būtų ir jo draugas. Todėl jis neaimanuos, tarsi būtų ištikę kažkas baisaus. Mes taip pat teigiame, kad toks vyras, garbingai gyvendamas, yra visiškai nepriklausomas ir mažiausiai reikalingas kitų žmonių. Todėl jam visai nebaisu netekti sūnaus ar brolio, ar turto, ar kitų panašių dalykų. Vadinasi, kai jį ištiks kokia nelaimė, jis nevaitos, o tyliai iškęs."
S:A: "Jau kam kam, o valstybių valdovams tikrai dera meluoti ir priešams, ir savo piliečiams - savo valstybės labui, bet visi kiti neturi griebtis melo. Jeigu koks nors žmogus meluos valdovams, mes pasakysime, kad tai nusikaltimas."
S:A: "Na, o nuosaikumas ar nebus reikalingas mūsų jaunuoliams?"
S:A: "Ir poetai, ir tie, kurie rašo prozą, dažniausiai klaidingai sprendžia apie žmones - jie mano, kad nedorėliai paprastai būna laimingi, o teisingi žmonės - nelaimingi, kad neteisingumas esąs naudingas, jei tik jis neiškyla aikštėn, ir kad teisingumas esąs naudingas kitam, o pačiam teisingajam jis - bausmė. Tokius dalykus mes uždrausime kalbėti ir liepsime eilėse ir mituose pasakoti visai priešingai."
"Tas pats žmogus negalėtų vykusiai pamėgdžioti daugelį dalykų. Taigi sargybiniams nereikės nieko kita daryti nei ką nors pamėgdžioti. O jei jau jie mėgdžios, tai tik tai, kas pritinka - tai yra iš pat vaikystės mėgdžios narsius, santūrius, laisvus žmones ir panašiai. Žemų ir gėdingų dalykų jie neturi daryti, kad pamėgdžiodami patys nepasidarytų tokie. Jiems (būsimiems kariams) neleisime mėgdžioti nei vergų, nei blogų žmonių, nei bailių. Argi tu nepastebėjai, kad mėgdžiotojams, jeigu jis tęsiasi nuo mažens, virsta įpročiu ir žmogaus prigimties bruožu - jis paveikia ir išorę, ir balsą, ir dvasią."
Sokratas: "Aš manau, kad nuosaikus doras žmogus, kai jis pasakodamas prieis prie dorybingo žmogaus kokio nors posakio ar darbo, panorės šitai perteikti taip, tarsi jis pats būtų tas žmogus, ir nesigėdys tokio pamėgdžiojimo."
"Mums reikia ieškoti ne įvairių, iš visokiausių pėdų sudarytų ritmų, bet tokių, kurie atspindėtų doro ir narsaus žmogaus gyvenimą, o juos suradus, reikia ritmą ir melodiją priderinti prie atitinkamų žodžių, bet ne žodžius derinti prie ritmo ir melodijos. [...] Pasitarsime su Damonu - koks metras tinka žemam elgesiui, koks įžūlumui, beprotybei ir kokiomis ydomis reikšti ir koks - priešingiems dalykams pamėgdžioti."
"Todėl mums reikia ieškoti tokių menininkų, kurie dėl savo įgimtų gabumų galėtų eiti grožio ir grakštumo prigimties pėdomis, kad mūsų jaunuoliams viskas eitų į naudą, kad iš kurios tik pusės jų akis ir ausis pasiektų gražūs kūriniai, jie tarsi švelnus vėjelis iš gerų kraštų jiems neštų sveikatą ir nejučiomis jau iš pat mažens suartintų juos su gražiu žodžiu ir skatintų draugauti ir sutarti su juo."
(Sokratas: "Nemanau, kad jeigu žmogaus kūnas yra sveikas, tai dėl jo gerų savybių ir siela tampa gera: pagal mane, yra priešingai - gera siela savo geromis savybėmis sąlygoja kūno gerovę.")
Glaukonas: "Ar jiems (kariams) netiktų atletų maistas?" Sokratas: "Bet toks maistas kenkia sveikatai, nuo jo žmogus pasidaro apsnūdęs. Ar nemanai, kad atletai visą gyvenimą miega ir, jei tik bent kiek pažeidžia savo režimą, iškart sunkiai suserga? Taigi kariai turi būti geriau parengti. Jie turi būti budrūs kaip šunys, gerai matyti ir girdėti, ir būti tokie sveiki, kad žygiuose, dažnai keičiantis maistui ir gėrimui, priversti kęsti tai kaitrą, tai darganą, nesusirgtų."
"Dailiųjų menų paprastumas sukuria dvasios pusiausvyrą, o gimnastikos - kūno sveikatą." Sokratas Glaukonui: "kad galėtų sveikai spręsti, kas yra teisinga, siela iš jaunumės turi būti nekalta ir nepatyrusi nedorybių. Todėl dori jaunuliai atrodo naivūs ir lengvai leidžiasi nedorėlių apgaunami. Todėl geras teisėjas bus ne jaunas, o senas žmogus, kuris tik subrendęs patyrė, kas yra nedorybė, - žinoma, patyrė ją ne savo sieloje glūdinčią ir ne kaip savo paties savybę, o priešingai - glūdinčią kitų žmonių sielose, kaip kažką jam svetima. O mitrus ir įtarus žmogus, pats pridaręs visokių nedorybių ir manantis esąs apsukrus ir protingas, bendraudamas su į save panašiais žmonėmis, atrodo nepaprastai įžvalgus, nes visko baiminasi, pats savyje matydamas nedorybių pavyzdžius. Bet kai tenka bendrauti su gerais žmonėmis ir vyresniais už save, tada jis atrodo kvailas, nes yra nepatiklus, kai nėra pagrindo nepasitikėti, ir nesupranta sąžiningumo - juk jis savo sieloje nieko panašaus neturi. O kadangi su blogais žmonėmis jis susiduria dažniau negu su gerais, tai ir sau pačiam, ir kitiem atrodo veikiau išmintingas, o ne neišmanėlis."
Sokratas Glaukonui: "Abu šie menai (gydymo ir teisėtvarkos) rūpinsis tais piliečiais, kurie ir kūnu, ir siela bus pilnaverčiai; tiems, kurie ne tokie, kurie silpno kūno, leis numirti, o tuos, kurių nedora siela ir kurie, be to, yra nepagydomi, nužudys. Jauni žmonės saugosis, kad tik nereikėtų pasinaudoti teisėjo paslaugomis, jeigu jie bus išauklėti tų paprastų dailiųjų menų, kurie, kai sakėme, įskiepija nuosaikumą, dvasia."
Sokratas Glaukonui "Reikia ieškoti žmonių, kurie tvirčiausiai gina savo pažiūras ir mano, jog reikia daryti tai, kas jų nuomone, valstybei yra naudingiausia. Jau vaikystėje, siūlant jiems užsiėmimus, reikia stebėti, kur kuris iš jų būna itin užmaršus ir leidžiasi apgaunamas. Turinčius gerą atmintį ir nepasiduodančius apgaulei reikia atrinkti, o tuos, kurie ne tokie, atmesti. Be to, jiems reikia užduoti darbų, sunkumų ir varžybų, ir taip juos stebėti. [...] Tą, kuris išlaikys šitą išmėginimą ir visais amžiaus tarpsniais - vaikystėje, jaunystėje ir brandos laikotarpiu - pasirodys kaip vientisas žmogus, ir reikia padaryti valstybės valdovu ir sargybiniu, reikšti jam pagarbą gyvam ir mirusiam, garbingai palaidoti ir įamžinti jo atminimą. O tuos, kurie ne tokie, reikia atmesti. [...] Tokius sargybinius visai pagrįstai galima pavadinti pačiais tikriausiais valstybės sargybiniais, nes jie saugos valstybę nuo išorės priešų, o jos viduje saugos jos draugiškus piliečius, kad šiems nekiltų noras, o anie negalėtų daryti bloga. O jaunuoliai, kuriuos vadinome sargybiniais, būtų jų padėjėjai ir jų valios vykdytojai."
"Neseniai sakėme, kad kartais melas būtinas. [...] Pirmiausia pamėginsiu įtikinti pačius valdovus ir karius, o paskui ir kitus piliečius, kad jie tik sapnavo, jog patyrė ir išgyveno visa tai, ką mes jiems įdiegėme, auklėdami ir lavindami juos, o iš tikrųjų tuo metu jie buvo po žeme, auginami ir formuojami jos gelmėse - jie patys, ir jų ginklai, ir visa jų apranga. Kai jie buvo baigti, žemė, jų motina, išleido juos į pasaulį. Todėl dabar šalimi, kurioje gyvena, jie privalo rūpintis ir ginti ją, jei kas užpuls, o kitus piliečius laikyti broliais, nes ir jie gimė iš žemės.
Nors jūs, valstybės piliečiai, visi esate broliai, - sakysiu jiems, tęsdamas mitą, - bet dievas, lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, įmaišė aukso, todėl jie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir įvairius amatininkus - geležies ir vario. Jūs visi esate giminingi, bet vaikus dažniausiai gimdote panašius į save, nors gali atsitikti, kad iš aukso gims sidabro vaikas, o iš sidabro - auksinis; panašiai ir kitais atvejais. Iš valdovų dievas reikalauja, kad kaip tik čia jie būtų šaunūs sargybiniai ir nieko taip uoliai nesaugotų, kaip savo palikuonis, ir žiūrėtų, kokio metalo priemaišų yra jų vaikų sieloje; kad, jeigu vaikas gimė su geležies ir vario priemaišomis, jokiu būdu jo negailėtų, o atsižvelgtų į jo prigimtį ir padarytų iš jo amatininką ar žemdirbį; o jeigu gims vaikas su aukso arba sidabro priemaiša, tai reikia pagarbiai paversti jį į sargybinius arba padėjėjus. Sakyk, kaip priversti patikėti šiuo mitu?" Glaukonas Sokratui: "Dabartinių žmonių tuo neįtikinsi, bet šitai galima įteigti jų sūnums ir velesnėms kartoms."
Sokratas Glaukonui "Vis dėlto, ir tai paskatintų piliečius labiau rūpintis ir valstybe, ir vienus kitais. Sėkmė čia priklausys nuo to, kaip plačiai pasklis toks gandas. O mes apginkluokime tuos iš žemės gimusius žmones ir veskime juos į priekį, valdovams vadovaujant. Tegul jie atėję pasirenka mieste geriausią vietą stovyklai, iš kur jiems būtų patogiausia laikyti gyventojus paklusnius, jei kas nenorėtų paklusti įstatymams, ir atremti išorės priešą, jei šis pultų lyg vilkas kaimenę. Įkūrę stovyklą, tegul jie įsirengia būstus." Sokratas Glaukonui: "Sveikas protas sako, jog, be auklėjimo, juos dar reikia aprūpinti būstais ir kitokiais reikmenimis taip, kad tai netrukdytų jiems visą laiką būti geriausiais sargybiniais ir neskatintų daryti bloga kitiems piliečiams.
Kad jie būtų tokie, ar nereikia jų gyvenimo ir būstų sutvarkyti maždaug taip: pirmiausia, nė vienas iš jų neturi turėti jokios asmeninės nuosavybės, išskyrus būtiniausius dalykus. Paskui niekas negali turėti jokių namų ar sandėlio, į kuriuos negalėtų laisvai įeiti kiekvienas, kuris tik panorės. Maistą, reikalingą narsiems ir nuosaikiems kariams, jie turi gauti iš kitų piliečių kaip atlyginimą už savo tarnybą. Dėl aukso ir sidabro jiems reikia pasakyti, kad jie savo sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dievišką auksą ir sidabrą, todėl jiems nėra jokio reikalo turėti dar ir žmonių aukso, ir kad būtų nedora suteršti dieviškąjį auksą mirtingojo aukso priemaišomis.[...]
Beje, mes kuriame šią valstybę ne siekdami padaryti itin laimingą kurį nors vieną gyventojų sluoksnį, bet norime, kad visa valstybė ištisai būtų laiminga.
Sokratas Adimantui: "Mano manymu, valstybę galima didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau." Sokratas Glaukonui: "Mes nesiekiame nieko kito, o tik to, kad jie (kariai) kuo geriau ir su įsitikinimu perimtų įstatymus; dėl jų įgimtų bruožų ir dėl tinkamo auklėjimo jų nuomonė apie pavojus ir kitus dalykus bus nepajudinama."
Sokratas Glaukonui "Narsumas ir išmintis, glūdėdami tik kurioje nors vienoje valstybės dalyje, visą valstybę padaro narsią arba išmintingą, o nuosaikumas pasireiškia kitaip: jis viską derina pagal save ir sukuria tobulą visų piliečių santaiką - vis tiek, ar jie būtų silpni, ar stiprūs, ar vidutinio stiprumo, ar, jei nori, pasižymintys protu arba kūno jėga, arba gausumu, arba turtais, arba kitais dalykais. Todėl pagrįstai galima sakyti, kad ši darna ir yra nuosaikumas, kitaip sakant, geresniosios ir blogesniosios dalių natūrali dermė tuo atžvilgiu, kuri iš jų turi vyrauti ir valstybėje, ir kiekviename paskirame žmoguje."
"Sprendžiant valstybės tobulumo klausimą, kiekvieno piliečio sugebėjimas dirbti savo darbą varžosi su nuosaikumu, narsumu ir išmintimi, teisingumu."
"Teisingumas yra visų trijų luomų - verslininkų, padėjėjų ir sargybinių - atsidavimas savo darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga. Šitai ir valstybę padaro teisingą."
Sokratas Glaukonui: "Yra penkios valstybės santvarkos rūšys. Viena iš santvarkos rūšių galime pavadinti dvejopai: kai tarp valdančiųjų iškyla vienas žmogus, šitai vadinama monarchija, o kai valdžia dalijasi keletas - aristokratija. Vis dėlto tai viena rūšis. ŠITOKIĄ VALSTYBĘ IR VALDYMO FORMĄ AŠ VADINU TEISINGA IR GERA. O jei šitokia valstybė yra teisinga, tai visos kitos yra blogos ir neteisingos. Jos ne tik blogai valdomos, bet ir piliečių sielos jose blogai ugdomos."
Sokratas Glaukonui: "Ar mes manome, kad sarginės kalės turi saugoti kaimenes kartu su šunimis, kartu su jais medžioti ir daryti visa kita, ar jos netinka tam, nes veda ir augina šuniukus ir, vadinasi, turi nesitraukti nuo namų, o kaimenių priežiūra reikia rūpintis šunims?"
Glaukonas: "Jos viską turi daryti kartu. Taigi ir moteris reikės mokyti tų menų, taip pat ir karo dalykų; ir naudosime jas lygiai taip pat, kaip ir vyrus."
Sokratas: "Juokingiausiai atrodytų turbūt tai, kad moterys nuogos mankštinsis palestrose kartu su vyrais - ne tik jaunos, bet ir pagyvenusios, panašiai kaip ir seniai mankštinasi gimnazijose. Jei jau pradėjome kalbėti, tai nesibijokime šaipūnų pajuokų, kad ir ką jie sakytų apie šitokį pasikeitimą."
Sokratas: "Tai argi jūs neklystate, argi neprieštaraujate patys sau, tvirtindami, kad vyrai ir moterys turi dirbti tuos pačius darbus, nors jų prigimtis yra labai skirtinga?"
(Sokratas: "Ar kas įkris į mažą tvenkinį, ar į didžiulę jūrą, vis tiek stengsis išplaukti."
Sokratas: "Daugelis netgi nejučiomis įsitraukia į ginčą ir tariasi samprotaują, nors iš tikro ginčijasi, nes nesugeba analizuojamo dalyko suskirstyti į rūšis. Todėl jie kimba prie žodžių, stengiasi surasti prieštaravimą priešininko teiginyje ir, užuot svarstę, ima rungtyniauti ginčijimosi mene")
Sokratas: "Yra moterų, tinkamų saugoti valstybei ir netinkamų tam. Juk ir iš vyrų sargybiniais atrinkome tuos, kurie iš prigimties yra į tai linkę. Taigi valstybei pagal savo prigimtį lygiai tinka ir vyrai, ir moterys, tik moterų šie gebėjimai silpnesni, o vyrų - stipresni."
Sokratas: "Ar tu nepatyrei, kad vienas žmogus geresnis, o kitas - blogesnis? O gal tu visus laikai vienodais?" Glaukonas: "Jokiu būdu!"
Sokratas: "Taigi tegul sargybinių žmonos nusivelka drabužius, nes vietoj jų jos apsiaus narsumu, ir kartu su vyrais dalyvauja karuose ir visuose kituose valstybės reikaluose ir niekuo kitu neužsiima. Tik joms, kaip silpnesnėms, reikės duoti lengvesnes užduotis, negu vyrams."
Sokratas: "Atrodo, kad valdovai pavaldinių labui dažnai turės meluoti ir juos apgaudinėti. Geriausi vyrai turi poruotis daugiausia su geriausiomis moterimis, o blogiausi, priešingai, - su blogiausiomis: geriausių vyrų ir moterų palikuonis reikia auginti, o blogiausių - ne, jeigu mūsų nedidelė kaimenė turi būti rinktinė. Bet, išskyrus valdovus, daugiau niekas neturi šito žinoti, kad sargybinių kaimenėje nekiltų jokia nesantaika. Reikės įvesti ir tam tikras šventes, per kurias suvesime nuotakas ir jaunikius. Jų metu bus aukojamos aukos; mūsų poetai turės sukurti himnus, tinkamus toms vestuvėms. Vedybų kiekį pavesime nustatyti valdovams, kad jie galėtų išsaugoti pastovų vyrų skaičių - žinoma, atsižvelgdami į karus, ligas ir panašius dalykus, - ir mūsų valstybė pagal galimybes nepasidarytų nei per didelė, nei per maža. O burtų traukimą, aš manau, reikia sutvarkyti taip, kad dėl kiekvienos santuokos netikę žmonės kaltintų likimą, o ne valdovus. Jaunuolius, kurie pasižymės kare ar kur kitur, reikės pagerbti ir gausiai apdovanoti, suteikti jiems daugiau progų sueiti su moterimis, kad jie padėtų kuo daugiau kūdikių. "
Sokratas: "Kai graikai kausis su barbarais, sakysime, kad jie iš prigimties yra priešai, ir tą jų priešiškumą vadinsime karu. O kai kas nors panašaus vyks tarp graikų, sakysime, kad jie iš prigimties yra savi, bet šiuo atveju Graikija serga ir joje viešpatauja nesantaika, ir tokį priešiškumą vadinsime nesantaika."
(Sokratas: "Tikrais filosofais laikau tuos, kurie trokšta įžvelgti tiesą.")
(Sokratas: "Žinojimas pagal savo prigimtį yra nukreiptas į būtį ir siekia ją pažinti. O nuomone nesiekiama nieko kita, kaip tik manyti. Taigi jei pažinimo objektas yra būtis, tai nuomonės objektas turi būti kas nors kita. Taigi nuomonė yra kažkas tarpiška tarp žinojimo ir nežinojimo. ")
Sokratas: "Taigi toks žmogus bus nuosaikus ir jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam tik nori, tik ne filosofui."
"Taigi lieka visai nedaug žmonių, kurie tikrai verti užsiimti filosofija: tai arba kilnios sielos ir gerai išauklėti žmonės, gyvenantys tremtyje ir nepaliekantys filosofijos todėl, kad nebuvo kam juos sugadinti, arba mažoje valstybėje gimę didžios sielos žmonės, kurie nesidomi savo valstybės reikalais, nes laiko juos nevertais dėmesio. Prie filosofijos pereis ir vienas kitas kitų menų atstovas, kuris, turėdamas įgimtų sugebėjimų, teisingai paniekins savo užsiėmimą. [...] Visi tie, kurie įeina į šį nedidelį skaičių, paragavę filosofijos, pajunta, koks saldus ir palaimintas yra šis lobis; jie matė minios beprotybę, taip pat ir tai, kad valstybėse nėra nė vieno politiko, kuris protingai spręstų valstybės reikalus, ir kad tarp jų neras sąjungininko, su kuriuo išvien eidami, pagelbėtų teisingumui ir išliktų gyvi, - priešingai, jeigu žmogus, atsidūręs tarsi tarp žvėrių, nenori kartu su jais daryti pikta, jis negalės vienas prieš visus atsilaikyti ir, nespėjęs padaryti nieko gera nei valstybei, nei draugams, žus be jokios naudos ir sau pačiam, ir kitiems. Visa tai apgalvojęs, jis ramiai gyvena ir dirba savo darbą, tarsi pasislėpęs už sienos nuo smėlio audros ir liūties. Matydamas kitus pertekusius nedorybių, jis yra patenkintas, kad nugyvens šitą gyvenimą, nesusijęs su netiesa ir nedorais darbais, o paskui pasitrauks iš jo su gražia viltimi, džiugiai ir romiai..."
Sokratas Adimantui: "Argi tu nepastebėjai, kad visos nuomonės, jeigu jos nepagrįstos žinojimu, yra niekam tikusios? Net ir geriausios iš jų yra aklos. Ar, tavo manymu, tie, kurie, turėdami tikrą nuomonę apie ką nors, neturi apie tai supratimo, skiriasi kuo nors nuo aklųjų, tiesiai einančių keliu?" Sokratas Adimantui "Panašiai galvok ir apie sielą. Kai ji nukreipia savo žvilgsnį ten, kur spindi tiesa ir būtis, ji suvokia ir pažįsta jas, taigi yra protinga; o kai ji nukrypsta į tai, kas sumišę su tamsa, kas gimsta ir žūva, ji turi tik nuomones, blaškosi nuo vienos nuomonės prie kitos ir atrodo netekusi proto."
"Taigi pirmuoju protu suvokiamos srities atmaina: siekdama jos, siela būna priversta naudotis prielaidomis ir neprieina pradžios, nes ji negali pakilti aukščiau už prielaidas. Ji naudojasi tik atvaizdais - daiktais, kurie priklauso žemesnei sričiai, ypač tais, kuriuose ji suranda ir vertina didesnį ryškumą."
"Suprask ir tai, kad antrąja protu suvokiamos srities atmaina vadinu tai, ką mūsų protas pasiekia dialektinio sugebėjimo dėka. Savo prielaidas jis laiko ne kažkokiais pradais, o tik prielaidomis - tam tikromis pakopomis ir atramos taškais, siekiant visa ko pradžios, kuri jau neturi jokių prielaidų. Pasiekęs ją ir laikydamasis visko, su kuo ji susijusi, jis pagaliau prieina galutinę išvadą, nesinaudodamas jokiais juslėms prieinamais dalykais, o tik pačiomis idėjomis ir jų tarpusavio santykiais, ir jo išvados susijusios tik su idėjomis."
Glaukonas Sokratui: "Tu nori įrodyti, kad dialektika įgalina geriau pažinti būtį ir tai, kas suvokiama protu, negu vadinamieji mokslai, kurie remiasi prielaidomis. Tiesa tie, kurie tyrinėja protu suvokiamą sritį, yra priversti tai daryti protu, o ne pojūčiais, bet kadangi jie tiria, remdamiesi savo prielaidomis, nepakildami iki pradų, tai, pagal tave, jie negali suvokti jos protu, nors protui ji visiškai prieinama, jeigu suvoksi pradus. Geometrams ir į juos panašiems būdingą sugebėjimą tu vadini, man rodos, NUOVOKA. TAČIAU TAI DAR NE PROTAS, NES NUOVOKA UŽIMA TARPINĘ VIETĄ TARP NUOMONĖS IR PROTO."
Sokratas Trasimachui: "Kiekvienas valdovas, kaip valdovas, vis tiek, kokią valdžią jis turėtų, rūpinasi ne tai, kas jam pačiam yra naudinga, o tai, kas naudinga pavaldiniui, kurio labui jis veikia; ką tik jis kalba ir ką tik jis daro, visada žiūri kas naudinga pavaldiniui, nes jam tinka.
Trasimachas Sokratui: "ji (auklė) tavęs neišmokė skirti avies nuo piemens. Tu manai, kad ir valstybių valdovai - tie, kurie iš tikrųjų valdo, - žiūri į savo pavaldinius kažkaip kitaip, negu piemenys į avis ir kad jie dieną naktį rūpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turėtų kuo daugiau naudos? [...] Neteisingumas - priešingai: valdo naivius ir todėl teisingus žmones, o pavaldiniai daro tai, kas naudinga valdovui, nes jie turi galią. Dėl jų valdymo valdovas klesti, o jie patys neturi iš to jokios naudos. [..] Kai vienas ir kitas (teisingasis ir neteisingasis) užima kokią vietą valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuostolių, nukenčia šeimos reikalai, nes jis neturi laiko jais užsiimti, o iš valstybės reikalų jis negali pasipelnyti, nes yra teisingas." Sokratas Trasimachui: "Niekas savo noru nenori valdyti ir taisyti svetimų ydų, o reikalauja atlyginimo, nes tas, kuris nori tinkamai taikyti savo meną, niekuomet neveikia savo labui, o tik pavaldinių didžios gerovės vardan. [...] Štai kodėl tiems, kurie imasi valdyti, reikia atlyginti - arba pinigais arba garbe, arba bausme, jei atsisako valdyti."
Sokratas Polimarchui: "Geri žmonės nesutinka valdyti nei dėl turtų, nei dėl garbės. [...] Kad jie sutiktų valdyti, juos reikia priversti ir uždėti bausmę. Didžiausia bausmė - tai būti valdomam blogesnio žmogaus, jeigu pats nesutinki valdyti. Man atrodo, kad kaip tik bijodami šios bausmės dori žmonės ir valdo, kai yra valdžioje: jie imasi valdyti ne tikėdamiesi kokia nors gėrio ir jausdami pasitenkinimą, bet būtino reikalo verčiami, nes neturi už save geresnių nei sau lygių, kuriems galėtų pavesti tvarkyti valstybės reikalus. Tada paaiškėtų, kad tas, kuris iš tiesų yra tikras valdovas, siekia naudos ne sau, o pavaldiniams."
Sokratas Trasimachui: "Vadinasi, teisingas žmogus nenori pranokti į save panašaus žmogaus, tik į save nepanašų, o neteisingas nori pranokti ir į save panašų, ir į nepanašų."
Sokratas Trasimachui: "Neteisingumo galia tokia, kad vis tiek kur jis atsiranda - valstybėje, gentyje, kariuomenėje ar kokioje kitoje bendrijoje - pirmiausia padaro neįmanoma veikti sutartinai, nes sukelia nesantaiką ir vaidus, vidaus ir išorės priešiškumą. [...]
Viename žmoguje neteisingumas veikia taip, kaip reikalauja jo prigimtis: pirmiausia jis padaro jį neveiklų, nes žmogus nesutaria ir vaidijasi pats su savimi, tampa priešu ir pats sau, ir teisingiem žmonėm. [...] Paaiškėjo, kad teisingi žmonės yra išmintingesni, geresni ir geriau gali veikti, o neteisingi - nieko negali veikti kartu. Net jeigu sakoma, kad kada nors neteisingieji sutartinai yra ką nors nuveikę, tai šitaip sakydami, mes esame neteisūs. Juk jeigu jie būtų buvę visiškai neteisingi, tai būtų nusitaikę ir puolę vieni kitus. Taigi aišku, kad jie turėjo šiek tiek teisingumo, kuris jiems trukdė skriausti vienas kitą, ir savo priešui, kaip tik dėl to jie įvykdė tai, ką įvykdė."
Glaukonas Sokratui: "Žmonės nusprendė, kad geriausia vieniems su kitais susitaikyti: pradėjo leisti įstatymus ir daryti tarpusavio sutartis, o įstatymų nuostatas pavadino teisingais ir teisėtais. Teisingumas užima tarpinę vietą tarp to, kas yra visų geriausia, t.y. neteisingai elgtis ir likti nenubaustam, ir to, kas yra blogiausia, t.y. kęsti skriaudas ir negalėti atkeršyti. [...] DIDŽIASIAS NETEISINGUMAS - ATRODYTI TEISINGAM , KAI IŠ TIKRŲJŲ TOKS NESI."
Adimantas Sokratui: "Pagal tuos samprotavimus išeina, kad jeigu aš būsiu teisingas, bet manęs tokiu nelaikys, tai neturėsiu jokios naudos, o tik vargus ir nuostolius, o jei būsiu neteisingas, bet įgysiu teisingo žmogaus šlovę, gyvensiu puikiai, tarsi dievas (pastaba: d iš mažosios, nes Senovės Graikija turėjo daug dievų :)."
Adimantas Sokratui: "Aplink save nupiešiu vaizdingą dorybės paveikslą - tai padės man sukurti regimybę - ir po šia priedanga paslėpsiu gudriąją ir mitriąją išmintingojo Achilo lapę".
Būdami teisingi, galėsime dievų nebijoti, bet neteksime naudos, kurią teikia neteisingumas. O būdami neteisingi, pasipelnysime ir savo maldomis įkalbėsime dievus dovanoti mums mūsų nusikaltimus ir išvengsime bausmės.
Jei tik mokėsime paslėpti neteisingumą po apsimestu padorumu, ir dievų, ir žmonių akyse mūsų gyvenimas atitiks mūsų norus - ir mums gyviems esant, ir po mirties; taip mums sako ir paprasti žmonės, ir mokyčiausi.
Sokratas: "ištirti tokį dalyką (teisingumo ir neteisingumo klausimą) yra tas pats, ką žmogų, turintį prastą regėjimą, versti iš tolo skaityti smulkias raides. O jeigu staiga kas nors susiprotėtų, kad tos pačios raidės būna ir didesnės, parašytos didesnėje lentoje, tai, manau, būtų tiesiog atradimas pirmiau perskaityti tai, kas parašyta stambiomis raidėmis, o paskui ir tai, kas smulkiomis, jeigu tik parašyta taip pat."
Sokratas kuria valstybės modelį: ("Mano nuomone, yra ir kitokių tarpininkų. Tai žmonės, kurie dvasiniu atžvilgiu nelabai verti būti bendrijoje, bet jie turi daug fizinės jėgos ir gali dirbti sunkius darbus. Jie parduoda savo jėgą ir jos kainą vadina atlyginimu. Todėl jie ir vadinami samdiniais." [...] "Šitaip jie gyvens santarvėje, sveiki sulauks gilios senatvės ir mirdami perduos savo palikuonims tokį patį gyvenimo būdą.")
"Atrodo, mes kalbame ne tik apie besikuriančią valstybę, bet ir apie valstybę, gyvenančią pertekliuje. Gal tai ir neblogai. Mat, nagrinėdami šitokią valstybę, mes galbūt geriau pastebėsime, kaip valstybėje atsiranda teisingumas ir neteisingumas. [...] Taigi reikės padidinti valstybę, nes sveikosios valstybės jau nepakaks.[...] Ir šalis, kurios iki šiol užteko gyventojams išmaitinti, pasidarys per maža.[...] Tada turėsime kariauti [...]" "Atskleidėme, kas sukelia karą - aistra vis daugiau turėti; užvaldžiusi žmones, ji tampa visų asmeninių ir valstybinių nelaimių priežastimi."
"Batsiuviui mes uždraudėme būti dar ir žemdirbiu ar audėju, jam leidome likti tik batsiuviu, kad jis gerai atliktų batsiuvio darbą. Atsisakęs kitų darbų, jis ir dirbs visą savo gyvenimą ir, jei tik neleis laiko veltui, puikiai jį atliks. "
("Tu, be abejo, žinai, kad geros veislės šunys būna labai romūs su savais, pažįstamais, o su nepažįstamais - priešingai." )
Sokratas Adimantui: "jeigu norime juos (vaikus) įtikinti, kad nė vienas pilietis niekuomet nejautė neapykantos kitam ir kad tai būtų nedora, tai seniai ir senutės iš mažens turi vaikams apie tai pasakoti, o ir vėliau, kai vaikai paūgės; ir poetus reikia priversti, kad jie kurdami laikytųsi šių taisyklių. "
"Tie, kurie privalės gerbti dievus ir savo gimdytojus ir tarpusavio meilę laikyti labai svarbiu dalyku, jau iš pat mažens turi vienų pasakojimų klausytis, o kitų - nesiklausyti. O jeigu jie turi būti narsūs, tai ar nereikia jiems kalbėti, kad išrautume mirties baimę? Ar gali būti narsus tas, kuris bijosi mirties?"
Sokratas Adimantui "Mes teigiame, kad tikras vyras nelaiko baisiu dalyku kito tikro vyro mirties, nors tai būtų ir jo draugas. Todėl jis neaimanuos, tarsi būtų ištikę kažkas baisaus. Mes taip pat teigiame, kad toks vyras, garbingai gyvendamas, yra visiškai nepriklausomas ir mažiausiai reikalingas kitų žmonių. Todėl jam visai nebaisu netekti sūnaus ar brolio, ar turto, ar kitų panašių dalykų. Vadinasi, kai jį ištiks kokia nelaimė, jis nevaitos, o tyliai iškęs."
S:A: "Jau kam kam, o valstybių valdovams tikrai dera meluoti ir priešams, ir savo piliečiams - savo valstybės labui, bet visi kiti neturi griebtis melo. Jeigu koks nors žmogus meluos valdovams, mes pasakysime, kad tai nusikaltimas."
S:A: "Na, o nuosaikumas ar nebus reikalingas mūsų jaunuoliams?"
S:A: "Ir poetai, ir tie, kurie rašo prozą, dažniausiai klaidingai sprendžia apie žmones - jie mano, kad nedorėliai paprastai būna laimingi, o teisingi žmonės - nelaimingi, kad neteisingumas esąs naudingas, jei tik jis neiškyla aikštėn, ir kad teisingumas esąs naudingas kitam, o pačiam teisingajam jis - bausmė. Tokius dalykus mes uždrausime kalbėti ir liepsime eilėse ir mituose pasakoti visai priešingai."
"Tas pats žmogus negalėtų vykusiai pamėgdžioti daugelį dalykų. Taigi sargybiniams nereikės nieko kita daryti nei ką nors pamėgdžioti. O jei jau jie mėgdžios, tai tik tai, kas pritinka - tai yra iš pat vaikystės mėgdžios narsius, santūrius, laisvus žmones ir panašiai. Žemų ir gėdingų dalykų jie neturi daryti, kad pamėgdžiodami patys nepasidarytų tokie. Jiems (būsimiems kariams) neleisime mėgdžioti nei vergų, nei blogų žmonių, nei bailių. Argi tu nepastebėjai, kad mėgdžiotojams, jeigu jis tęsiasi nuo mažens, virsta įpročiu ir žmogaus prigimties bruožu - jis paveikia ir išorę, ir balsą, ir dvasią."
Sokratas: "Aš manau, kad nuosaikus doras žmogus, kai jis pasakodamas prieis prie dorybingo žmogaus kokio nors posakio ar darbo, panorės šitai perteikti taip, tarsi jis pats būtų tas žmogus, ir nesigėdys tokio pamėgdžiojimo."
"Mums reikia ieškoti ne įvairių, iš visokiausių pėdų sudarytų ritmų, bet tokių, kurie atspindėtų doro ir narsaus žmogaus gyvenimą, o juos suradus, reikia ritmą ir melodiją priderinti prie atitinkamų žodžių, bet ne žodžius derinti prie ritmo ir melodijos. [...] Pasitarsime su Damonu - koks metras tinka žemam elgesiui, koks įžūlumui, beprotybei ir kokiomis ydomis reikšti ir koks - priešingiems dalykams pamėgdžioti."
"Todėl mums reikia ieškoti tokių menininkų, kurie dėl savo įgimtų gabumų galėtų eiti grožio ir grakštumo prigimties pėdomis, kad mūsų jaunuoliams viskas eitų į naudą, kad iš kurios tik pusės jų akis ir ausis pasiektų gražūs kūriniai, jie tarsi švelnus vėjelis iš gerų kraštų jiems neštų sveikatą ir nejučiomis jau iš pat mažens suartintų juos su gražiu žodžiu ir skatintų draugauti ir sutarti su juo."
(Sokratas: "Nemanau, kad jeigu žmogaus kūnas yra sveikas, tai dėl jo gerų savybių ir siela tampa gera: pagal mane, yra priešingai - gera siela savo geromis savybėmis sąlygoja kūno gerovę.")
Glaukonas: "Ar jiems (kariams) netiktų atletų maistas?" Sokratas: "Bet toks maistas kenkia sveikatai, nuo jo žmogus pasidaro apsnūdęs. Ar nemanai, kad atletai visą gyvenimą miega ir, jei tik bent kiek pažeidžia savo režimą, iškart sunkiai suserga? Taigi kariai turi būti geriau parengti. Jie turi būti budrūs kaip šunys, gerai matyti ir girdėti, ir būti tokie sveiki, kad žygiuose, dažnai keičiantis maistui ir gėrimui, priversti kęsti tai kaitrą, tai darganą, nesusirgtų."
"Dailiųjų menų paprastumas sukuria dvasios pusiausvyrą, o gimnastikos - kūno sveikatą." Sokratas Glaukonui: "kad galėtų sveikai spręsti, kas yra teisinga, siela iš jaunumės turi būti nekalta ir nepatyrusi nedorybių. Todėl dori jaunuliai atrodo naivūs ir lengvai leidžiasi nedorėlių apgaunami. Todėl geras teisėjas bus ne jaunas, o senas žmogus, kuris tik subrendęs patyrė, kas yra nedorybė, - žinoma, patyrė ją ne savo sieloje glūdinčią ir ne kaip savo paties savybę, o priešingai - glūdinčią kitų žmonių sielose, kaip kažką jam svetima. O mitrus ir įtarus žmogus, pats pridaręs visokių nedorybių ir manantis esąs apsukrus ir protingas, bendraudamas su į save panašiais žmonėmis, atrodo nepaprastai įžvalgus, nes visko baiminasi, pats savyje matydamas nedorybių pavyzdžius. Bet kai tenka bendrauti su gerais žmonėmis ir vyresniais už save, tada jis atrodo kvailas, nes yra nepatiklus, kai nėra pagrindo nepasitikėti, ir nesupranta sąžiningumo - juk jis savo sieloje nieko panašaus neturi. O kadangi su blogais žmonėmis jis susiduria dažniau negu su gerais, tai ir sau pačiam, ir kitiem atrodo veikiau išmintingas, o ne neišmanėlis."
Sokratas Glaukonui: "Abu šie menai (gydymo ir teisėtvarkos) rūpinsis tais piliečiais, kurie ir kūnu, ir siela bus pilnaverčiai; tiems, kurie ne tokie, kurie silpno kūno, leis numirti, o tuos, kurių nedora siela ir kurie, be to, yra nepagydomi, nužudys. Jauni žmonės saugosis, kad tik nereikėtų pasinaudoti teisėjo paslaugomis, jeigu jie bus išauklėti tų paprastų dailiųjų menų, kurie, kai sakėme, įskiepija nuosaikumą, dvasia."
Sokratas Glaukonui "Reikia ieškoti žmonių, kurie tvirčiausiai gina savo pažiūras ir mano, jog reikia daryti tai, kas jų nuomone, valstybei yra naudingiausia. Jau vaikystėje, siūlant jiems užsiėmimus, reikia stebėti, kur kuris iš jų būna itin užmaršus ir leidžiasi apgaunamas. Turinčius gerą atmintį ir nepasiduodančius apgaulei reikia atrinkti, o tuos, kurie ne tokie, atmesti. Be to, jiems reikia užduoti darbų, sunkumų ir varžybų, ir taip juos stebėti. [...] Tą, kuris išlaikys šitą išmėginimą ir visais amžiaus tarpsniais - vaikystėje, jaunystėje ir brandos laikotarpiu - pasirodys kaip vientisas žmogus, ir reikia padaryti valstybės valdovu ir sargybiniu, reikšti jam pagarbą gyvam ir mirusiam, garbingai palaidoti ir įamžinti jo atminimą. O tuos, kurie ne tokie, reikia atmesti. [...] Tokius sargybinius visai pagrįstai galima pavadinti pačiais tikriausiais valstybės sargybiniais, nes jie saugos valstybę nuo išorės priešų, o jos viduje saugos jos draugiškus piliečius, kad šiems nekiltų noras, o anie negalėtų daryti bloga. O jaunuoliai, kuriuos vadinome sargybiniais, būtų jų padėjėjai ir jų valios vykdytojai."
"Neseniai sakėme, kad kartais melas būtinas. [...] Pirmiausia pamėginsiu įtikinti pačius valdovus ir karius, o paskui ir kitus piliečius, kad jie tik sapnavo, jog patyrė ir išgyveno visa tai, ką mes jiems įdiegėme, auklėdami ir lavindami juos, o iš tikrųjų tuo metu jie buvo po žeme, auginami ir formuojami jos gelmėse - jie patys, ir jų ginklai, ir visa jų apranga. Kai jie buvo baigti, žemė, jų motina, išleido juos į pasaulį. Todėl dabar šalimi, kurioje gyvena, jie privalo rūpintis ir ginti ją, jei kas užpuls, o kitus piliečius laikyti broliais, nes ir jie gimė iš žemės.
Nors jūs, valstybės piliečiai, visi esate broliai, - sakysiu jiems, tęsdamas mitą, - bet dievas, lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, įmaišė aukso, todėl jie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir įvairius amatininkus - geležies ir vario. Jūs visi esate giminingi, bet vaikus dažniausiai gimdote panašius į save, nors gali atsitikti, kad iš aukso gims sidabro vaikas, o iš sidabro - auksinis; panašiai ir kitais atvejais. Iš valdovų dievas reikalauja, kad kaip tik čia jie būtų šaunūs sargybiniai ir nieko taip uoliai nesaugotų, kaip savo palikuonis, ir žiūrėtų, kokio metalo priemaišų yra jų vaikų sieloje; kad, jeigu vaikas gimė su geležies ir vario priemaišomis, jokiu būdu jo negailėtų, o atsižvelgtų į jo prigimtį ir padarytų iš jo amatininką ar žemdirbį; o jeigu gims vaikas su aukso arba sidabro priemaiša, tai reikia pagarbiai paversti jį į sargybinius arba padėjėjus. Sakyk, kaip priversti patikėti šiuo mitu?" Glaukonas Sokratui: "Dabartinių žmonių tuo neįtikinsi, bet šitai galima įteigti jų sūnums ir velesnėms kartoms."
Sokratas Glaukonui "Vis dėlto, ir tai paskatintų piliečius labiau rūpintis ir valstybe, ir vienus kitais. Sėkmė čia priklausys nuo to, kaip plačiai pasklis toks gandas. O mes apginkluokime tuos iš žemės gimusius žmones ir veskime juos į priekį, valdovams vadovaujant. Tegul jie atėję pasirenka mieste geriausią vietą stovyklai, iš kur jiems būtų patogiausia laikyti gyventojus paklusnius, jei kas nenorėtų paklusti įstatymams, ir atremti išorės priešą, jei šis pultų lyg vilkas kaimenę. Įkūrę stovyklą, tegul jie įsirengia būstus." Sokratas Glaukonui: "Sveikas protas sako, jog, be auklėjimo, juos dar reikia aprūpinti būstais ir kitokiais reikmenimis taip, kad tai netrukdytų jiems visą laiką būti geriausiais sargybiniais ir neskatintų daryti bloga kitiems piliečiams.
Kad jie būtų tokie, ar nereikia jų gyvenimo ir būstų sutvarkyti maždaug taip: pirmiausia, nė vienas iš jų neturi turėti jokios asmeninės nuosavybės, išskyrus būtiniausius dalykus. Paskui niekas negali turėti jokių namų ar sandėlio, į kuriuos negalėtų laisvai įeiti kiekvienas, kuris tik panorės. Maistą, reikalingą narsiems ir nuosaikiems kariams, jie turi gauti iš kitų piliečių kaip atlyginimą už savo tarnybą. Dėl aukso ir sidabro jiems reikia pasakyti, kad jie savo sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dievišką auksą ir sidabrą, todėl jiems nėra jokio reikalo turėti dar ir žmonių aukso, ir kad būtų nedora suteršti dieviškąjį auksą mirtingojo aukso priemaišomis.[...]
Beje, mes kuriame šią valstybę ne siekdami padaryti itin laimingą kurį nors vieną gyventojų sluoksnį, bet norime, kad visa valstybė ištisai būtų laiminga.
Sokratas Adimantui: "Mano manymu, valstybę galima didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau." Sokratas Glaukonui: "Mes nesiekiame nieko kito, o tik to, kad jie (kariai) kuo geriau ir su įsitikinimu perimtų įstatymus; dėl jų įgimtų bruožų ir dėl tinkamo auklėjimo jų nuomonė apie pavojus ir kitus dalykus bus nepajudinama."
Sokratas Glaukonui "Narsumas ir išmintis, glūdėdami tik kurioje nors vienoje valstybės dalyje, visą valstybę padaro narsią arba išmintingą, o nuosaikumas pasireiškia kitaip: jis viską derina pagal save ir sukuria tobulą visų piliečių santaiką - vis tiek, ar jie būtų silpni, ar stiprūs, ar vidutinio stiprumo, ar, jei nori, pasižymintys protu arba kūno jėga, arba gausumu, arba turtais, arba kitais dalykais. Todėl pagrįstai galima sakyti, kad ši darna ir yra nuosaikumas, kitaip sakant, geresniosios ir blogesniosios dalių natūrali dermė tuo atžvilgiu, kuri iš jų turi vyrauti ir valstybėje, ir kiekviename paskirame žmoguje."
"Sprendžiant valstybės tobulumo klausimą, kiekvieno piliečio sugebėjimas dirbti savo darbą varžosi su nuosaikumu, narsumu ir išmintimi, teisingumu."
"Teisingumas yra visų trijų luomų - verslininkų, padėjėjų ir sargybinių - atsidavimas savo darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga. Šitai ir valstybę padaro teisingą."
Sokratas Glaukonui: "Yra penkios valstybės santvarkos rūšys. Viena iš santvarkos rūšių galime pavadinti dvejopai: kai tarp valdančiųjų iškyla vienas žmogus, šitai vadinama monarchija, o kai valdžia dalijasi keletas - aristokratija. Vis dėlto tai viena rūšis. ŠITOKIĄ VALSTYBĘ IR VALDYMO FORMĄ AŠ VADINU TEISINGA IR GERA. O jei šitokia valstybė yra teisinga, tai visos kitos yra blogos ir neteisingos. Jos ne tik blogai valdomos, bet ir piliečių sielos jose blogai ugdomos."
Sokratas Glaukonui: "Ar mes manome, kad sarginės kalės turi saugoti kaimenes kartu su šunimis, kartu su jais medžioti ir daryti visa kita, ar jos netinka tam, nes veda ir augina šuniukus ir, vadinasi, turi nesitraukti nuo namų, o kaimenių priežiūra reikia rūpintis šunims?"
Glaukonas: "Jos viską turi daryti kartu. Taigi ir moteris reikės mokyti tų menų, taip pat ir karo dalykų; ir naudosime jas lygiai taip pat, kaip ir vyrus."
Sokratas: "Juokingiausiai atrodytų turbūt tai, kad moterys nuogos mankštinsis palestrose kartu su vyrais - ne tik jaunos, bet ir pagyvenusios, panašiai kaip ir seniai mankštinasi gimnazijose. Jei jau pradėjome kalbėti, tai nesibijokime šaipūnų pajuokų, kad ir ką jie sakytų apie šitokį pasikeitimą."
Sokratas: "Tai argi jūs neklystate, argi neprieštaraujate patys sau, tvirtindami, kad vyrai ir moterys turi dirbti tuos pačius darbus, nors jų prigimtis yra labai skirtinga?"
(Sokratas: "Ar kas įkris į mažą tvenkinį, ar į didžiulę jūrą, vis tiek stengsis išplaukti."
Sokratas: "Daugelis netgi nejučiomis įsitraukia į ginčą ir tariasi samprotaują, nors iš tikro ginčijasi, nes nesugeba analizuojamo dalyko suskirstyti į rūšis. Todėl jie kimba prie žodžių, stengiasi surasti prieštaravimą priešininko teiginyje ir, užuot svarstę, ima rungtyniauti ginčijimosi mene")
Sokratas: "Yra moterų, tinkamų saugoti valstybei ir netinkamų tam. Juk ir iš vyrų sargybiniais atrinkome tuos, kurie iš prigimties yra į tai linkę. Taigi valstybei pagal savo prigimtį lygiai tinka ir vyrai, ir moterys, tik moterų šie gebėjimai silpnesni, o vyrų - stipresni."
Sokratas: "Ar tu nepatyrei, kad vienas žmogus geresnis, o kitas - blogesnis? O gal tu visus laikai vienodais?" Glaukonas: "Jokiu būdu!"
Sokratas: "Taigi tegul sargybinių žmonos nusivelka drabužius, nes vietoj jų jos apsiaus narsumu, ir kartu su vyrais dalyvauja karuose ir visuose kituose valstybės reikaluose ir niekuo kitu neužsiima. Tik joms, kaip silpnesnėms, reikės duoti lengvesnes užduotis, negu vyrams."
Sokratas: "Atrodo, kad valdovai pavaldinių labui dažnai turės meluoti ir juos apgaudinėti. Geriausi vyrai turi poruotis daugiausia su geriausiomis moterimis, o blogiausi, priešingai, - su blogiausiomis: geriausių vyrų ir moterų palikuonis reikia auginti, o blogiausių - ne, jeigu mūsų nedidelė kaimenė turi būti rinktinė. Bet, išskyrus valdovus, daugiau niekas neturi šito žinoti, kad sargybinių kaimenėje nekiltų jokia nesantaika. Reikės įvesti ir tam tikras šventes, per kurias suvesime nuotakas ir jaunikius. Jų metu bus aukojamos aukos; mūsų poetai turės sukurti himnus, tinkamus toms vestuvėms. Vedybų kiekį pavesime nustatyti valdovams, kad jie galėtų išsaugoti pastovų vyrų skaičių - žinoma, atsižvelgdami į karus, ligas ir panašius dalykus, - ir mūsų valstybė pagal galimybes nepasidarytų nei per didelė, nei per maža. O burtų traukimą, aš manau, reikia sutvarkyti taip, kad dėl kiekvienos santuokos netikę žmonės kaltintų likimą, o ne valdovus. Jaunuolius, kurie pasižymės kare ar kur kitur, reikės pagerbti ir gausiai apdovanoti, suteikti jiems daugiau progų sueiti su moterimis, kad jie padėtų kuo daugiau kūdikių. "
Sokratas: "Kai graikai kausis su barbarais, sakysime, kad jie iš prigimties yra priešai, ir tą jų priešiškumą vadinsime karu. O kai kas nors panašaus vyks tarp graikų, sakysime, kad jie iš prigimties yra savi, bet šiuo atveju Graikija serga ir joje viešpatauja nesantaika, ir tokį priešiškumą vadinsime nesantaika."
(Sokratas: "Tikrais filosofais laikau tuos, kurie trokšta įžvelgti tiesą.")
(Sokratas: "Žinojimas pagal savo prigimtį yra nukreiptas į būtį ir siekia ją pažinti. O nuomone nesiekiama nieko kita, kaip tik manyti. Taigi jei pažinimo objektas yra būtis, tai nuomonės objektas turi būti kas nors kita. Taigi nuomonė yra kažkas tarpiška tarp žinojimo ir nežinojimo. ")
Sokratas: "Taigi toks žmogus bus nuosaikus ir jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam tik nori, tik ne filosofui."
"Taigi lieka visai nedaug žmonių, kurie tikrai verti užsiimti filosofija: tai arba kilnios sielos ir gerai išauklėti žmonės, gyvenantys tremtyje ir nepaliekantys filosofijos todėl, kad nebuvo kam juos sugadinti, arba mažoje valstybėje gimę didžios sielos žmonės, kurie nesidomi savo valstybės reikalais, nes laiko juos nevertais dėmesio. Prie filosofijos pereis ir vienas kitas kitų menų atstovas, kuris, turėdamas įgimtų sugebėjimų, teisingai paniekins savo užsiėmimą. [...] Visi tie, kurie įeina į šį nedidelį skaičių, paragavę filosofijos, pajunta, koks saldus ir palaimintas yra šis lobis; jie matė minios beprotybę, taip pat ir tai, kad valstybėse nėra nė vieno politiko, kuris protingai spręstų valstybės reikalus, ir kad tarp jų neras sąjungininko, su kuriuo išvien eidami, pagelbėtų teisingumui ir išliktų gyvi, - priešingai, jeigu žmogus, atsidūręs tarsi tarp žvėrių, nenori kartu su jais daryti pikta, jis negalės vienas prieš visus atsilaikyti ir, nespėjęs padaryti nieko gera nei valstybei, nei draugams, žus be jokios naudos ir sau pačiam, ir kitiems. Visa tai apgalvojęs, jis ramiai gyvena ir dirba savo darbą, tarsi pasislėpęs už sienos nuo smėlio audros ir liūties. Matydamas kitus pertekusius nedorybių, jis yra patenkintas, kad nugyvens šitą gyvenimą, nesusijęs su netiesa ir nedorais darbais, o paskui pasitrauks iš jo su gražia viltimi, džiugiai ir romiai..."
Sokratas Adimantui: "Argi tu nepastebėjai, kad visos nuomonės, jeigu jos nepagrįstos žinojimu, yra niekam tikusios? Net ir geriausios iš jų yra aklos. Ar, tavo manymu, tie, kurie, turėdami tikrą nuomonę apie ką nors, neturi apie tai supratimo, skiriasi kuo nors nuo aklųjų, tiesiai einančių keliu?" Sokratas Adimantui "Panašiai galvok ir apie sielą. Kai ji nukreipia savo žvilgsnį ten, kur spindi tiesa ir būtis, ji suvokia ir pažįsta jas, taigi yra protinga; o kai ji nukrypsta į tai, kas sumišę su tamsa, kas gimsta ir žūva, ji turi tik nuomones, blaškosi nuo vienos nuomonės prie kitos ir atrodo netekusi proto."
"Taigi pirmuoju protu suvokiamos srities atmaina: siekdama jos, siela būna priversta naudotis prielaidomis ir neprieina pradžios, nes ji negali pakilti aukščiau už prielaidas. Ji naudojasi tik atvaizdais - daiktais, kurie priklauso žemesnei sričiai, ypač tais, kuriuose ji suranda ir vertina didesnį ryškumą."
"Suprask ir tai, kad antrąja protu suvokiamos srities atmaina vadinu tai, ką mūsų protas pasiekia dialektinio sugebėjimo dėka. Savo prielaidas jis laiko ne kažkokiais pradais, o tik prielaidomis - tam tikromis pakopomis ir atramos taškais, siekiant visa ko pradžios, kuri jau neturi jokių prielaidų. Pasiekęs ją ir laikydamasis visko, su kuo ji susijusi, jis pagaliau prieina galutinę išvadą, nesinaudodamas jokiais juslėms prieinamais dalykais, o tik pačiomis idėjomis ir jų tarpusavio santykiais, ir jo išvados susijusios tik su idėjomis."
Glaukonas Sokratui: "Tu nori įrodyti, kad dialektika įgalina geriau pažinti būtį ir tai, kas suvokiama protu, negu vadinamieji mokslai, kurie remiasi prielaidomis. Tiesa tie, kurie tyrinėja protu suvokiamą sritį, yra priversti tai daryti protu, o ne pojūčiais, bet kadangi jie tiria, remdamiesi savo prielaidomis, nepakildami iki pradų, tai, pagal tave, jie negali suvokti jos protu, nors protui ji visiškai prieinama, jeigu suvoksi pradus. Geometrams ir į juos panašiems būdingą sugebėjimą tu vadini, man rodos, NUOVOKA. TAČIAU TAI DAR NE PROTAS, NES NUOVOKA UŽIMA TARPINĘ VIETĄ TARP NUOMONĖS IR PROTO."
Olos alegorija
- Dabar, - pasakiau, - palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.
- Įsivaizduoju.
- Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
- Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! - pasakė Glaukonas.
- Jie panašūs į mus, - tariau. - Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis mėta ant prieš juos esančios olos sienos?
- Kaipgi matys, - tarė jis, - jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
- O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar tas pat ir su jais?
- Aišku, tas pat.
- Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavį tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?
- Būtinai taip darytų.
- O jeigu ir aidas atsimuštų nuo tos kalėjimo sienos? Kai tik kuris nors iš einančiųjų pro šalį ką nors pasakytų, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?
- Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, - tarė jis.
- Be abejo, - pasakiau, - tie kaliniai tikrovę laikytų ne ką kita, kaip pagamintų daiktų šešėlius.
- Būtinai taip būtų, - tarė jis.
- Dabar, - pasakiau, - pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?
- Jam jie atrodytų realesni, - tarė jis.
- O jeigu jį priverstų žiūrėti į pačią šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos gali matyti, ir manytų, jog jie yra aiškesni už tuos, kuriuos jam rodo.
- Taip būtų, - pritarė jis. .
- O jeigu, - tariau, - kas nors prievarta ištemptų jį iš ten ir vilktų stačiu ir nelygiu keliu aukštyn, ir nepaleistų tol, kol neišvilks į saulės šviesą, ar manai, kad jis nekentėtų baisaus skausmo ir nepyktų šitaip tempiamas? O kai išeitų į saulės šviesą, ar, apakintas stiprios šviesos, jis galėtų įžiūrėti kurį nors iš tų vadinamųjų tikrų daiktų?
- Iš karto tikrai negalėtų, - pasakė jis.
- Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui - žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu - saulę ir jos šviesą.
- Be abejo.
- Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę - ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo. - Žinoma, - tarė jis.
- Tada jis imtų samprotauti apie saulę, kad nuo jos priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa mūsų regimame pasaulyje ir pati tam tikru būdu yra priežastis viso to, ką jis ir jo draugai matė oloje.
- Aišku, - tarė jis, - kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.
- Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą, tenykštę išmintį ir savo bendrus kalinius, ar tu manai, kad jis nelaikytų savęs laimingu dėl pasikeitusios padėties ir negailėtų jų.
- Netgi labai gailėtų.
- O jeigu jie tenai gerbė ir gyrė vienas kitą ir apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir pagal tai geriausiai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų tos garbės ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir viešpatauja? Ar jis neprisimintų Homero žodžių ir nenorėtų verčiau "už tarną būti pas kitą žmogų beturtį" ir bet ką iškęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?
- Aš manau, kad jis verčiau sutiktų viską iškęsti, negu taip gyventi, - pasakė jis.
- Įsivaizduok dar štai ką, - tariau: - jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasitraukus nuo saulės šviesos?
- Dar ir kaip, - tarė jis.
- O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kaliniais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios - o tam prireiktų nemažai laiko, - ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis susigadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?
- Tikriausiai nužudytų, - pasakė jis.
- Mielas Glaukonai, - tariau, - šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa - į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
- Aš pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį, - pasakė jis. .
- Sutik, - tariau, - ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais - jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų palyginimą.
- Suprantama, - pritarė jis.
- Na, - pasakiau, - argi nuostabu, jei kas nors, nuo dieviškos kontempliacijos perėjęs prie žmogišku vargų, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar silpnai regėdamas ir nepripratęs prie tamsos, kurioje atsidūrė, jis jau būna verčiamas teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl dalykų, kaip juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę.
- Visai nenuostabu, - pasakė jis.
- Kas turi progą, tariau, - turėtų prisiminti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir du silpnėjimo būdai: kai pereinama arba iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi kurią nors sielą silpnai reginčią ir neįstengiančią aiškiai skirti objektų, užuot neapgalvotai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir apžilpo tamsoje, nes dar nespėjo prie jos priprasti, ar, iš visiško nežinojimo patekusi į ryškesnę šviesą, buvo apakinta per daug ryškios šviesos. Pastaruoju atveju tu ją laikyk laiminga dėl jos padėties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju - pasigailėk, ir jeigu vis dėlto norėsi iš sielos pasijuokti, pajuoka bus mažiau netinkama, kai juoksiesi iš sielos, kuri nusileido iš aukštybių.
- Tu labai teisingai kalbi, - pasakė jis.
- Jei tai teisybė, - tariau, - mes turime štai kaip galvoti: auklėjimas yra ne tai, ką kai kurie žmonės pažada. Mat jie sako, jog sielai nebūdingas joks žinojimas ir jie suteiksią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.
- Iš tikro jie taip sako, - tarė jis.
- Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies - tai mes vadiname gėriu - vaizdą. Ar ne taip?
- Taip.
Sokratas: "Kai kurios sielos savybės labai panašios į tokias pačias kūno savybes: iš pradžių jų gali ir nebūti - jos išsiugdomos tik vėliau, lavinantis, ir tampa įpročiu. Bet sugebėjimas suprasti, kaip matyti, yra kažkas labiau dieviška, jis niekuomet nepraranda galios, tik priklausomai nuo krypties čia naudingas ir pravartus, čia nenaudingas ir net žalingas."
Sokratas Glaukonui: "Tada mūsų valstybė bus įkurta tikrovėje, o ne sapne, kaip dabar yra daugelyje valstybių, kur vyksta tarpusavio karai ir vaiduokliškos kovos dėl valdžios. [...] Tai štai kaip yra. Jei tiems, kurie turės valdyti, surasi geresnį gyvenimo būdą, negu valdžios laikymas savo rankose, tai bus įmanoma sukurti gerai valdom valstybę, nes tik šitokioje valstybėje valdys iš tikrųjų turtingi žmonės - turtingi ne aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: išminties ir dorybės. O JEIGU SKURDŽIAI, IŠALKĘ TURTŲ, BRAUNASI Į VALDŽIĄ, TIKĖDAMIESI IŠ JOS IR SAU ATSIPLĖŠTI KĄSNELĮ, VALSTYBĖ NEBEGALI BŪTI TVARKOMA, NES DĖL VALDŽIOS KOVOJAMA, IR ŠIS VIDINIS KARAS PRAŽUDO IR JAME DALYVAUJANČIUS, IR VISĄ VALSTYBĘ."
Sokratas Glaukonui: "Tyrinėtojai neturi vadovo, o be jo jie negali nieko išrasti. Bet sunku tikėtis, kad toks vadovas atsirastų, o jeigu ir atsirastų, tai tie, kurie tyrinėja šituos dalykus, dėl išdidumo nepanorėtų jo klausyti. Jei visa valstybė gerbtų tokius užsiėmimus ir remtų juos, tada tyrinėtojai paklustų ir, be paliovos įtemptai dirbdami, atskleistų tiriamo dalyko savybes. Net ir dabar, kai dauguma niekina šiuos užsiėmimus ir trukdo, o ir patys tyrinėtojai nesuvokia jų naudingumo, jie vis dėlto vystosi - tokie jie patrauklūs."
Glaukonas Sokratui: "Man atrodo, kad ji (astronomija) verčia sielą žvelgti aukštyn ir veda ją ten, kuo toliau nuo viso to, kas yra čia". Sokratas: "Jeigu užsiimsi astronomija taip, kaip tie, kurie ją prilygina filosofijai, tai ji netgi labai nukreipia mūsų žvilgsnius žemyn. Jei kas nors, užvertęs galvą, apžiūrinės išmargintas lubas ir ten kai ką matys, tu, ko gera, sakysi, kad jis mato ne akimis, o protu! Galbūt tu teisingai manai - aš esu kvailokas ir negaliu manyti, kad koks nors kitas mokslas verstų sielą žvelgti aukštyn, išskyrus tą, kuris tiria būtį ir tai, kas nematoma. Nesvarbu, ar kas išsižiojęs žiūri aukštyn, ar prisimerkęs - žemyn, norėdamas ką nors pažinti pojūčiais, aš tvirtinu, kad jis nieko nepažins, nes tokių dalykų negalima pažinti, ir tokiu atveju siela žiūri ne aukštyn, o žemyn."
Sokratas: "Vadinasi, dangaus raštais reikia naudotis kaip pagalbine priemone, kad pažintume tai, kas nematoma, panašiai kaip jeigu mums pakliūtų į rankas puikūs ir kruopštūs Dedalo ar kurio kito meistro ar dailininko kūriniai."
Sokratas: "Taigi Glaukonai, ar tai nebus kaip tik ta daina, kurią traukia dialektika? Ji suvokiama protu, tuo tarpu regėjimo galia norėtų ją atkurti; bet juk jos pastangos ką nors įžiūrėti yra nukreiptos į pačias gyvas būtybes, į pačias žvaigždes, pagaliau į Saulę. O kai kas nors bando samprotauti, jis, apeidamas pojūčius, siekia vien tik protu pasiekti kiekvieno daikto esmę ir nesustoja tol, kol pačiu protu atsiduria suvokiamos srities viršūnėje, panašiai kaip anas užkopia į regimosios srities viršūnę. Ar šito kelio nepavadinsi dialektiniu? Tai bus išsilaisvinimas iš grandinių, atsigręžimas nuo šešėlių į atvaizdus ir šviesą, išėjimas iš požemio į Saulę. Jei ir tada bus neįmanoma žiūrėti į gyvas būtybes, augalus ir Saulę, vis dėlto geriau žiūrėti į dieviškus atspindžius vandenyje ir realių daiktų šešėlius, negu į atvaizdų šešėlius, sukurtus šviesos šaltinio, kuris pats yra tik šešėlis, palyginti su Saule. Visi mūsų aptartieji mokslai suteikia šią galimybę ir kilniausiąjį mūsų sielos pradą veda aukštyn, į to, kas iš visos esaties tobuliausia, stebėjimą."
"Kai dėl kitų mokslų, kurie, kaip sakėme, mėgina pasiekti nors šį tą iš būties - geometrija ir jai artimi mokslai, - tai būtis jiems tik sapnuojasi, o iš tikrųjų jie neįstengs jos išvysti, kol naudosis savo prielaidomis, laikydami jas nepajudinamomis, nes negali jų pagrįsti. Jeigu pradedi tuo, kuo nežinai, o pabaiga ir vidurys taip pat yra supinti iš to, ko nežinai, tai ar šitai, nepaisant visų tų dalykų suderinimo, gali kada nors tapti žinojimu? " Jokiu būdu ne(Glaukomas)" Taigi tik dialektinis metodas eina teisingu keliu ir, atmesdamas prielaidas, pakyla iki paties prado, kad pagrįstų savo išvadas; jis pamažu išlaisvina mūsų sielos žvilgsnį, tarsi panirusį į barbariškumo purvą, ir nukreipia jį aukštyn, pasinaudodamas kaip pagalbininkais ir tarnais tais aptartais menais."
"Tu, žinoma, dialektiku vadini tą, kuriam prieinamas kiekvieno daikto esmės įrodymas. O jeigu kas šito nesugeba, tai sakysi, kad kuo mažiau jis gali pagrįsti šitai sau ir kitiems, tuo mažiau jis turi supratimo apie tai. "Kaipgi nesakysi! -Glaukomas" Panašiai yra ir su gėriu. Kas nesugeba apibrėžti gėrio idėjos ir išskirti jos iš visų kitų idėjų, kas tarsi karys mūšio lauke, neprasiveržia pro visas kliūtis, siekdamas įrodymo, pagrįsto ne nuomone, o esmės supratimu, kas neina pirmyn, skatinamas tvirto įsitikinimo, apie tą sakysi, kad jis nepažįsta nei gėrio paties savaime, nei apskritai jokio gėrio, o jeigu jis kokiu nors būdu ir palytės gėrio šešėlį, tai ne žinojimo, o tik nuomonės dėka. TOKS ŽMOGUS LEIDŽIA DABARTINĮ SAVO GYVENIMĄ SNAUSDAMAS IR SAPNUODAMAS IR, NESPĖJĘS PABUSTI ŠIAME PASAULYJE, ATSIDURS HADE IR TEN VISIŠKAI UŽMIGS."
"Dialektika apvainikuos visus mokslus, ir būtų neteisinga kokį nors kitą mokslą vertinti labiau už ją - juk ji yra jų visų viršūnė."
Sokratas: "Neužmirškime to: tada, kalbėdami apie parinkimą ieškojome pagyvenusių žmonių, o dabar pasirodo, kad šitai netinka - priešingai, šitai jis dar mažiau gali negu bėgti! Visi dideli ir sunkūs darbai tinka jauniems. Vadinasi, jau iš mažens reikia mokyti aritmetikos, geometrijos ir kitų mokslų, kuriuos reikia išeiti prieš dialektiką, bet negalima mokyti prievarta - laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai. Prievartinis kūno mankštinimas nesusilpnina kūno, bet prievarta sielai įkaltos žinios yra netvirtos." "Kai valstybės valdovais taps tikri filosofai - nesvarbu, ar jų bus keli, ar tik vienas, - jie niekins garbinimą, kurio dabar visi siekia, kaip nepritinkantį laisvam žmogui ir nieko nevertą, o labiausiai vertins pareigos vykdymą ir iš jo kylančią pagarbą; laikydami teisingumą svarbiausiu ir būtiniausiu dalyku, jie tarnaus jam, sustiprins jį ir pagal jį tvarkys valstybę."
"Mudu jau sutarėme, Glaukonai, kad mūsų pavyzdingai sutvarkytoje valstybėje žmonos bus bendros, vaikai bendri, auklėjimas bendras: taip pat bendri bus kariniai ir taikūs užsiėmimai, o karaliaus - tie, kurie bus labiausiai pasižymėję filosofijoje ir karo mene. Sutarėme ir dėl to, kad, kai tik bus paskirti valdovai, jie apgyvendins savo karius būstuose; niekas neturės nieko nuosava, nes viskas bus bendra."
Sokratas apie valstybės santvarkas: "labiausiai giriama kretietiškoji santvarka; antroje vietoje, mažiau giriama, yra oligarchija, labai ydinga santvarka; toliau eina pastarajai priešinga demokratija, o garsioji tironija, kuri skiriasi nuo jų visų - tai ketvirtoji ir sunkiausia valstybės liga. Taip pat tu žinai, kad žmonių būdų būtinai yra tiek pat rūšių, kaip ir valstybės santvarkų. Negi manai, kad tos santvarkos atsiranda iš medžių ar uolų, o ne iš piliečių papročių, kurie lemia visa kita, nes turi persvarą? Jei yra penkios valstybių rūšys, tai ir paskirų žmonių sielos sandarų taip pat turi būti penkios rūšys. MES JAU APTARĖME ARISTOKRATIJĄ ATITINKANTĮ ŽMOGŲ IR PAGRĮSTAI TEIGĖME, KAD JIS YRA GERAS IR TEISINGAS. Dabar mums reikia apibūdinti blogesnius: pirmiausia tuos, kurie nuolat varžosi tarpusavyje ir yra garbėtroškos - jie atitinka kretietiškąja santvarką, paskui oligarchijos, demokratijos ir tironijos žmogų, - kad, pastatę neteisingiausiąjį prieš teisingiausiąjį, galėtume tiksliai nustatyti, koks yra gryno teisingumo ir gryno neteisingumo santykis jo atstovo laimingumo ir nelaimingumo atžvilgiu. "
Sokratas apie timokratiją: "Aišku, kad kai kuriais atžvilgiais ji mėgdžios ankstesniąją santvarką, kai kuriais - oligarchiją, nes ji yra tarpinė tarp šių dviejų, o kai ką turės ir visai savita. Tuo, kad gerbiami bus valdovai, kad šalies gynėjai susilaikys nuo žemės darbų, amatų ir visokių kitokių pelningų užsiėmimų, bendru maitinimusi, gimnastikos pratimais ir karinėmis varžybomis,- visais šiais dalykais ši santvarka primins ankstesniąją. Bet jie bijos išmintingiems vyrams patikėti valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tiesių žmonių, o tik mišraus būdo; JIE MĖGS SMARKIUS IR PAPRASTESNIO BŪDO ŽMONES, IŠ PRIGIMTIES DAUGIAU TINKAMUS KARUI NEGU TAIKAI, LAIKYS GARBINGAIS DALYKAIS KLASTĄ IR APGAULĘ, KURIŲ GRIEBIAMASI KARO METU, - JUK ŠI VALSTYBĖ VISĄ LAIKĄ KARIAUS. TOKIE ŽMONĖS BUS GODŪS TURTŲ, KAIP ĮPRASTA OLIGARCHIJOJE. TARSI LAUKINIAI JIE GARBINS TAMSOJE AUKSĄ IR SIDABRĄ, TURĖS ĮSIRENGĘ SAVO ASMENINIUS SANDĖLIUS IR SAUGYKLAS, SAVO NAMUS APSUPS SUTVIRTINIMAIS; JIE GYVENS PASISLĖPĘ TUOSE LIZDUOSE IR ŠVAISTYS PINIGUS MOTERIMS IR KAM TIK PANORĖS. JIE BUS ŠLYKŠTŪS, NES GARBINS PINIGUS; SAVO TURTĄ SLĖPS IR MĖGS GYVENTI IŠ KITO KIŠENĖS."
Sokratas apie oligarchiją: "Tai santvarka, paremta turto cenzu,- valdo turtingieji, o skurdžiai - nedalyvauja valdyme. "
Sokratas: "Ir aklam aišku, kaip vyksta šis perėjimas (timokratijos į oligarchiją). Turtų susitelkimas paskirtų žmonių rankose žudo timokratiją. Pirmiausia jie ieško, kaip juos panaudoti, ir keičia įstatymus, mažai jų pasisydami. Žiūrėdami, kuo kuris pranašesnis, ir varžydamiesi vienas su kitu, jie visus piliečius padaro panašius į save. Kuo labiau jie vertina tolesnį žengimą pirmyn turtėjimo keliu, tuo mažiau gerbia dorybę. Jei valstybėje garbinamas turtas ir turtingieji, vadinasi, joje negerbiami dorieji ir pati dorybė. Šitaip savimylos ir garbėtroškos tampa godūs ir siekia praturtėti, ir visi giria turtuolius, jais žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšus niekina. Turto cenzas tampa įstatymu ir oligarchinės santvarkos norma: kuo santvarka labiau oligarchinė, tuo cenzas didesnis, kuo mažiau oligarchinė - tuo mažesnis. Tiems, kurie neturi nustatyto turto, neleidžiama dalyvauti valdžioje. TOKIA SANTVARKA ĮVEDAMA GINKLU, ARBA ĮBAUGINUS PILIEČIUS. [..] Tokia valstybė nebus vieninga, joje bus tarsi dvi valstybės - turtingųjų ir vargšų, gyvenančių toje pačioje vietoje ir nuolat rezgančių vieni kitiems pinkles. NEGERAI DAR IR TAI, KAD JIE NEGALĖS KARIAUTI, NES ARBA OLIGARCHAI, APGINKLAVĘ MINIĄ, BIJOS JOS LABIAU NEGU PRIEŠŲ, ARBA, ATSISAKĘ APGINKLUOTI MINIĄ, JIE PASIRODYS KOVOJE ESĄ TIKRI OLIGARCHAI; BE TO, DĖL ŠYKŠTUMO JIE NENORĖS EIKVOTI PINIGŲ KARUI."
Sokratas apie demokratiją: "Oligarchija pereina į demokratiją maždaug šitaip: tai atsitinka, kai žmonės atsiduoda nepasotinam tariamo gėrio vaikymuisi - pasidaryti kuo tingesniems. MANO NUOMONE, OLIGARCHIJOJE VALDANTIEJI, TURINTYS SAVO RANKOSE VALDŽIĄ TIK TODĖL, KAD YRA LABAI TURTINGI, NEPANORĖS ĮSTATYMU UŽDRAUSTI PALAIDIEMS JAUNUOLIAMS ŠVAISTYTI SAVO TURTĄ IR JO NETEKTI, NES PATYS, SUPIRKINĖDAMI JŲ TURTUS AR SKOLINDAMI JIEMS UŽ PALŪKANAS PINIGUS, TIKISI DAR LABIAU PRATURTĖTI IR PASIDARYTI DAR GALINGESNI. [...] Demokratinėje santvarkoje esanti valstybė dėl mažiausios dingsties suserga ir kariauja pati su savimi; be to, kai kurie jos piliečiai pasikviečia į pagalbą kurią nors oligarchinę valstybę, o kiti - demokratinę, tačiau kartais vidaus karas kyla ir be išorinio įsikišimo. Demokratija, mano nuomone, įsigali tada, kai vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištremia, o visus kitus sulygina pilietinių teisių ir valstybės valdymo atžvilgiu - valstybinės pareigos demokratijoje dažniausiai skirstomos burtų keliu. Taigi demokratija įvedama arba ginklu, arba kai jos priešininkai išsigandę atsitraukia.
Visų pirma, tai bus laisvi žmonės, valstybėje įsigalės visiška laisvė ir atvirumas, ir kiekvienas galės daryti, ką nori. Tad aišku, tokioje santvarkoje žmonės bus labai įvairūs. Atrodytų, kad tai geriausia iš visų santvarkų. ESANT DEMOKRATIJAI, PATOGU PASIRINKTI VALSTYBĖS SANTVARKĄ." Adimantas: "Ką tu turi galvoje?" Sokratas: "MAT DĖL LAISVĖS DARYTI, KĄ NORI, JOJE GLŪDI VISOS SANTVARKŲ RŪŠYS. "
Sokratas: "(Demokratiškasis) žmogus diena iš dienos gyvena, pataikaudamas pirmam jį apėmusiam troškimui: čia jis girtauja, grojant fleitai, čia staiga geria vandenį ir kankina save, čia susižavi gimnastikos pratimais, čia jį apima tingulys, ir jis nieko nenori. Kartais jis susidomi pokalbiais, kurie atrodo filosofiški, dažnai užsiima visuomeniniais reikalais: staiga pašokęs, pasako, kas jam užėjo ant liežuvio, ir puola vykdyti. Susižavėjimo karingais žmonėmis - ir pasuko į tą pusę, o jeigu verslininkais - tada ta kryptimi. Jo gyvenime nėra jokios tvarkos, jo nevaldo būtinybė: tokį gyvenimą jis vadina maloniu, laisvu ir laimingu ir taip gyvena visą laiką."
Sokratas: "Mums liko apžvelgti pačią nuostabiausią santvarką ir patį nuostabiausią žmogų: tai tironija ir tironas. Kad ji atsiranda iš demokratijos, tai aišku. [...] Demokratiją pražudo tai, ką ji laiko gėriu ir ko nepasotinamai siekia (gėris demokratijoje - laisvė). Ji (laisvė viskam) įsiskverbs į kiekvienus namus, o galų gale nepaklusnumas prigis net gyvuliams. Pavyzdžiui, tėvas įpranta vaiką laikyti sau lygiu ir ima bijotis savo sūnų, o sūnūs lyginasi su tėvu ir nejaučia pagarbos ir baimės savo gimdytojams, nes nori būti laisvas; persikėlėlis susilygina su tikru piliečiu, o pilietis - su persikėlėliu; tas pats atsitiks ir su svetimšaliu; mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją. Apskritai jaunieji ima mėgdžioti vyresniuosius ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o seniai, prisitaikydami prie jaunųjų, nuolat pokštauja ir traukia niekus, mėgdžioja jaunuolius, kad neatrodytų niūrūs ir valdingi. Bet didžiausia laisvė, kurią ta valstybė turi - liaudis.
Svarbiausias dalykas yra tai, kad piliečių siela pasidaro be galo jautri netgi dėl smulkmenų: bet kokia prievarta kelia jų pasipiktinimą kaip neleistinas dalykas. Galų gale, kaip žinai, jie ims nepaisyti net įstatymų - nei rašytų, nei nerašytų, - kad tik niekas neturėtų jiems valdžios. Tai pradžia iš kurios išauga tironija. " Sokratas: "Taigi tironija, suprantama, atsiranda tik iš demokratijos - kitaip sakant, IŠ PERNELYG DIDELĖS LAISVĖS TURI ATSIRASTI DIDŽIAUSIA IR ŽIAURIAUSIA VERGIJA."
Sokratas: "Mintyse demokratinę valstybę padalykime į tris dalis - ji iš tikrųjų susideda iš trijų dalių. Viena iš jų bus tranai; jie čia atsiranda dėl savivalės, bet jų nė kiek ne mažiau negu oligarchijoje. Tik čia jie daug nuodingesni negu oligarchijoje, nes ten jie negali suklestėti ir lieka silpnesni, nes niekinami ir neprileidžiami prie valdžios. O demokratijoje jie - su mažomis išimtimis - vos ne valdo valstybę: nuodingiausieji tranai sako kalbas ir veikia, o kiti sėdi aplink tribūną, dūzgia ir neapkenčia, jei kas pamėgina kitaip kalbėti. Vadinasi, esant šiai santvarkai, viską, išskyrus tik nedaugelį dalykų, tvarko tokie žmonės.
Iš minios išsiskiria ir kita dalis. Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie iš prigimties yra tvarkingesni, dažniausiai tampa turtingesni. Iš jų, manau, tranai gauna daugiausia medaus ir lengviausiai jį iščiulpia. Trečią grupę sudaro liaudis - tie, kurie dirba savo rankomis, kuriems svetimas verteiviškumas; jų turtas labai menkas. Susirinkę į krūvą, jie demokratijoje sudaro gausiausią ir galingiausią dalį." Adimantas: "Taip, bet jie nelabai nori eiti į susirinkimus, jeigu negauna savo dalies medaus." Sokratas: "Bet jie visada gauna savo dalį, nes valdžia gali atimti iš turtingųjų jų nuosavybę ir išdalyti ją liaudžiai - žinoma, didžiausią dalį pasilikdama sau. O tie, iš kurių atima turtą, yra priversti gintis, kalbėti liaudies susirinkimuose ir daryti viską, ką tik gali. Ir nors jie ir nerengtų sąmokslo, juos vis tiek apkaltins rezgant pinkles liaudžiai ir oligarchiškumu. Galų gale, matydami, kad liaudis, šmeižikų apgauta, ne iš blogos valios, o dėl nežinojimo yra pasirengusi susidoroti su jaus, jie norom nenorom pasidaro tikrais oligarchijos šalininkais. Jie čia nieko dėti - tiesiog jiems įgėlė tranas, ir dėl to juose gimė toks blogis. Tada prasideda kaltinimai, bylos, vaidai. Liaudis paprastai išsirenka kurį nors vieną žmogų, jį puoselėja ir išaukština. TODĖL AIŠKU, KAD TIRONAS, JEIGU JIS ATSIRANDA, VISADA IŠAUGA IŠ ŠIOS ŠAKNIES, KAIP LIAUDIES STATYTINIS. O NUO KO PRASIDEDA TOKIO STATYTINIO VIRTIMAS TIRONU? TURĖDAMAS RANKOSE PERNELYG PAKLUSNIĄ MINIĄ, JIS NEĮSTENGIA SUSILAIKYTI NUO SAVO GENTAINIŲ KRAUJO. PRIEŠINGAI, JIS, KAIP PAPRASTAI BŪNA, PRADĖS TRAUKTI ŽMONES Į TEISMĄ, REMDAMASIS NETEISINGAIS KALTINIMAIS. BAUSDAMAS TREMTIMI IR MIRTIMI, JIS SIŪLYS PANAIKINTI SKOLAS IR IŠ NAUJO PERDALYTI ŽEMĘ. [...] JIS SUKELIA KARĄ PRIEŠ TUOS, KURIE TURI NUOSAVYBĘ." Sokratas apie tironus: "Ir čia išplaukia visiems gerai žinomas tironų reikalavimas - kai tik jie įgyja tokią valdžią, liepia liaudžiai paskirti jiems asmens sargybinius, kad liaudies užtarėjas būtų sveikas ir gyvas. [...] Pirmosiomis savo valdymo dienomis jis šypsosi visiems, sveikina kiekvieną sutiktąjį ir ginasi esąs tironas. Jis dalija pažadus ir paskirtiems piliečiams, ir visai valstybei, jis panaikina skolas ir išdalija žemę liaudžiai ir savo svitai. Jis apsimeta esąs gailestingas ir malonus. Okai jis susidoroja su savo priešais - su vienais susitaiko, kitus sunaikina - ir kai jie nebekelia jam pavojaus, jis pirmiausia įtraukia piliečius į karus, kad liaudžiai būtų reikalingas vadas. Be abejo, ir dėl to, kad mokesčiai nuskurdintų piliečius ir jie diena iš dienos plūktųsi, neturėdami kada regzti pinklių prieš jį. O jei jis įtars ką nors galvojant kitaip ir nenorint pasiduoti jo valdžiai, tokius žmones jis sunaikins ta dingstimi, kad jie esą pasidavę priešams. Todėl tironas visada turi kurstyti karą. Bet tokie jo veiksmai kelia vis didesnę piliečių neapykantą.
Be to, ir kai kurie iš įtakingųjų asmenų, padėjusių jam paimti valdžią - bent jau drąsiausieji iš jų, - pradės atvirai ir kalbėdamiesi tarp savęs reikšti jam savo nepasitenkinimą tuo, kas dedasi. Kad išlaikytų valdžią, tironas turės juos visus sunaikinti, ir galų gale nei iš draugų, nei iš priešų neliks nė vieno bent kiek vertingesnio žmogaus. Todėl jis turi budriai sekti tuos, kurie narsūs, didžiadvasiai, protingi, turtingi. Tirono klestėjimas pagrįstas tuo, kad jis neišvengimai yra priešiškas visiems šiems žmonėms ir rezga prieš juos pinkles, kol apvalo jų valstybę.[...]"
Sokratas: "Kai žmogus laikosi sveiko nuosaikumo - jis pažadina savo sielos protingąjį pradą ir, pavaišinęs jį gražiomis mintimis ir samprotavimais, pasineria į vidinius apmąstymus; geidžiantįjį pradą jis apmalšina, neleisdamas jam persisotinti: tegul jis miega ir savo džiaugsmais bei sielvartais nedrumsčia kilniausiojo sielos prado, kad šis galėtų niekieno netrikdomas, visiškai grynas siekti surasti ir pajusti tai, ko jis dar nežino arba iš praeities, arba iš dabarties, arba iš ateities."
Sokratas: "O koks yra santykis - dorybės atžvilgiu - tarp tirono valdomos valstybės ir karaliaus valdomos valstybės, kurią aptarėme anksčiau? "
Sokratas: "Kaip valstybę sudaro trys luomai, taip ir žmogaus sieloje galima skirti tris pradus. Juos atitinka trys malonumų rūšys. Mes sakėme, kad vieno iš pradų dėka žmogus pažįsta, kito - pasidaro aršus, o trečiajam dėl jo įvairumo negalėjome surasti kokio nors vieno jam tinkamo pavadinimo, todėl pavadinome jį pagal tai, kas jam labiausiai būdinga, - geidžiančiuoju pradu, nes jis pasireiškia stipriu maisto, gėrimo, meilės smagumų ir kitų panašių dalykų troškimu; čia reikia priskirti ir turto troškimą, nes tokiems troškimams patenkinti labai reikalingi pinigai. Šį pradą pavadinkime SIEKIANČIU TURTO IR NAUDOS. Na, o apie aršumą pasakysime, kad jis visada ir iš visų jėgų siekia valdyti, nugalėti ir įgyti šlovę. Todėl jį teisingai pavadintume TROKŠTANČIU PERGALĖS IR GARBĖS. O dėl to prado, kurio dėka pažįstame, visiems yra aišku, kad jis visada siekia PAŽINTI TIESĄ TOKIĄ, KOKIA JI YRA, o pinigai ir garbė jam mažiausiai rūpi. Vienų žmonių sielą valdo vienas pradas, kitų - kitas, kaip kur išeina. Todėl sakome, kad ir žmonių yra trys pagrindinės rūšys - FILOSOFAI, GARBĖTROŠKOS IR GOBŠUOLIAI. Jeigu kiekvieno iš trijų žmonių iš eilės paklaustume, koks gyvenimas yra maloniausias, kiekvienas išgirtų savąjį. "
(Sokratas: "Ramybė, iš tikrųjų, nėra nei malonumas, nei kančia; ji tik atrodo esanti malonumas, palyginti su kančia, ar kančia palyginti su malonumu.")
Sokratas: "Žmonės, kurie nepažysta išminties ir dorybės, kurie amžinai puotauja ar pasineria į kitas panašias pramogas , suprantama, nusileidžia į apačią, o paskui vėl pasikelia iki vidurinės srities ir taip klajoja visą gyvenimą. Jie negali peržengti ribų: juk jie niekada nėra pakėlę akių į tikrąsias aukštines ir mėginę į jas įkopti, niekada nėra tikrai prisipildę to, kas tikra, nėra ragavę tikro ir gryno malonumo; tarsi gyvuliai jie, nunarinę galvas, visą laiką žiūri į žemę ir stalus, ganosi, gausiai prisikimšdami pašaro ir kergdamiesi, ir iš godumo trypia vieni kitus, badosi geležiniais ragais, negyvai užspardo vieni kitus kanopomis, negalėdami pasotinti savo aistrų, - mat jie nepripildo nieko tikro nei savo tikrojo prado, nei savo pilvo."
Sokratas: "kad ir kokį žmogų valdytų pradas, panašaus į tą, kuris valdo geriausius žmones, mes teigiame, jog jis turi būti vergas geriausiojo žmogaus, kuriame viešpatauja dieviškasis pradas. VERGIJA JAM NĖ KIEK NEBŪTŲ ŽALINGA, KAIP MANĖ APIE VISUS PAVALDŽIUOSIUS TRASIMACHAS, - PRIEŠINGAI, MES MANOME, KAD VISIEMS ŽMONĖMS YRA GERIAU BŪTI VALDOMIEMS DIEVIŠKOJO IR IŠMINTINGOJO PRADO, ARBA GLŪDINČIO JŲ PAČIŲ VIDUJE - TAI BŪTŲ GERIAUSIA, - ARBA, JEIGU VIDUJE JO NĖRA, TEGUL VEIKIA IŠORĖS, KAD MES VISI, KIEK TAI ĮMANOMA, BŪTUME PANAŠŪS IR DRAUGAI IR VISUS MUS VALDYTŲ TAS PATS PRADAS."
- Įsivaizduoju.
- Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
- Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! - pasakė Glaukonas.
- Jie panašūs į mus, - tariau. - Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis mėta ant prieš juos esančios olos sienos?
- Kaipgi matys, - tarė jis, - jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
- O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar tas pat ir su jais?
- Aišku, tas pat.
- Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavį tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?
- Būtinai taip darytų.
- O jeigu ir aidas atsimuštų nuo tos kalėjimo sienos? Kai tik kuris nors iš einančiųjų pro šalį ką nors pasakytų, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?
- Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, - tarė jis.
- Be abejo, - pasakiau, - tie kaliniai tikrovę laikytų ne ką kita, kaip pagamintų daiktų šešėlius.
- Būtinai taip būtų, - tarė jis.
- Dabar, - pasakiau, - pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?
- Jam jie atrodytų realesni, - tarė jis.
- O jeigu jį priverstų žiūrėti į pačią šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos gali matyti, ir manytų, jog jie yra aiškesni už tuos, kuriuos jam rodo.
- Taip būtų, - pritarė jis. .
- O jeigu, - tariau, - kas nors prievarta ištemptų jį iš ten ir vilktų stačiu ir nelygiu keliu aukštyn, ir nepaleistų tol, kol neišvilks į saulės šviesą, ar manai, kad jis nekentėtų baisaus skausmo ir nepyktų šitaip tempiamas? O kai išeitų į saulės šviesą, ar, apakintas stiprios šviesos, jis galėtų įžiūrėti kurį nors iš tų vadinamųjų tikrų daiktų?
- Iš karto tikrai negalėtų, - pasakė jis.
- Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui - žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu - saulę ir jos šviesą.
- Be abejo.
- Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę - ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo. - Žinoma, - tarė jis.
- Tada jis imtų samprotauti apie saulę, kad nuo jos priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa mūsų regimame pasaulyje ir pati tam tikru būdu yra priežastis viso to, ką jis ir jo draugai matė oloje.
- Aišku, - tarė jis, - kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.
- Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą, tenykštę išmintį ir savo bendrus kalinius, ar tu manai, kad jis nelaikytų savęs laimingu dėl pasikeitusios padėties ir negailėtų jų.
- Netgi labai gailėtų.
- O jeigu jie tenai gerbė ir gyrė vienas kitą ir apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir pagal tai geriausiai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų tos garbės ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir viešpatauja? Ar jis neprisimintų Homero žodžių ir nenorėtų verčiau "už tarną būti pas kitą žmogų beturtį" ir bet ką iškęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?
- Aš manau, kad jis verčiau sutiktų viską iškęsti, negu taip gyventi, - pasakė jis.
- Įsivaizduok dar štai ką, - tariau: - jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasitraukus nuo saulės šviesos?
- Dar ir kaip, - tarė jis.
- O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kaliniais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios - o tam prireiktų nemažai laiko, - ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis susigadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?
- Tikriausiai nužudytų, - pasakė jis.
- Mielas Glaukonai, - tariau, - šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa - į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
- Aš pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį, - pasakė jis. .
- Sutik, - tariau, - ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais - jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų palyginimą.
- Suprantama, - pritarė jis.
- Na, - pasakiau, - argi nuostabu, jei kas nors, nuo dieviškos kontempliacijos perėjęs prie žmogišku vargų, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar silpnai regėdamas ir nepripratęs prie tamsos, kurioje atsidūrė, jis jau būna verčiamas teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl dalykų, kaip juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę.
- Visai nenuostabu, - pasakė jis.
- Kas turi progą, tariau, - turėtų prisiminti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir du silpnėjimo būdai: kai pereinama arba iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi kurią nors sielą silpnai reginčią ir neįstengiančią aiškiai skirti objektų, užuot neapgalvotai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir apžilpo tamsoje, nes dar nespėjo prie jos priprasti, ar, iš visiško nežinojimo patekusi į ryškesnę šviesą, buvo apakinta per daug ryškios šviesos. Pastaruoju atveju tu ją laikyk laiminga dėl jos padėties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju - pasigailėk, ir jeigu vis dėlto norėsi iš sielos pasijuokti, pajuoka bus mažiau netinkama, kai juoksiesi iš sielos, kuri nusileido iš aukštybių.
- Tu labai teisingai kalbi, - pasakė jis.
- Jei tai teisybė, - tariau, - mes turime štai kaip galvoti: auklėjimas yra ne tai, ką kai kurie žmonės pažada. Mat jie sako, jog sielai nebūdingas joks žinojimas ir jie suteiksią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.
- Iš tikro jie taip sako, - tarė jis.
- Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies - tai mes vadiname gėriu - vaizdą. Ar ne taip?
- Taip.
Sokratas: "Kai kurios sielos savybės labai panašios į tokias pačias kūno savybes: iš pradžių jų gali ir nebūti - jos išsiugdomos tik vėliau, lavinantis, ir tampa įpročiu. Bet sugebėjimas suprasti, kaip matyti, yra kažkas labiau dieviška, jis niekuomet nepraranda galios, tik priklausomai nuo krypties čia naudingas ir pravartus, čia nenaudingas ir net žalingas."
Sokratas Glaukonui: "Tada mūsų valstybė bus įkurta tikrovėje, o ne sapne, kaip dabar yra daugelyje valstybių, kur vyksta tarpusavio karai ir vaiduokliškos kovos dėl valdžios. [...] Tai štai kaip yra. Jei tiems, kurie turės valdyti, surasi geresnį gyvenimo būdą, negu valdžios laikymas savo rankose, tai bus įmanoma sukurti gerai valdom valstybę, nes tik šitokioje valstybėje valdys iš tikrųjų turtingi žmonės - turtingi ne aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: išminties ir dorybės. O JEIGU SKURDŽIAI, IŠALKĘ TURTŲ, BRAUNASI Į VALDŽIĄ, TIKĖDAMIESI IŠ JOS IR SAU ATSIPLĖŠTI KĄSNELĮ, VALSTYBĖ NEBEGALI BŪTI TVARKOMA, NES DĖL VALDŽIOS KOVOJAMA, IR ŠIS VIDINIS KARAS PRAŽUDO IR JAME DALYVAUJANČIUS, IR VISĄ VALSTYBĘ."
Sokratas Glaukonui: "Tyrinėtojai neturi vadovo, o be jo jie negali nieko išrasti. Bet sunku tikėtis, kad toks vadovas atsirastų, o jeigu ir atsirastų, tai tie, kurie tyrinėja šituos dalykus, dėl išdidumo nepanorėtų jo klausyti. Jei visa valstybė gerbtų tokius užsiėmimus ir remtų juos, tada tyrinėtojai paklustų ir, be paliovos įtemptai dirbdami, atskleistų tiriamo dalyko savybes. Net ir dabar, kai dauguma niekina šiuos užsiėmimus ir trukdo, o ir patys tyrinėtojai nesuvokia jų naudingumo, jie vis dėlto vystosi - tokie jie patrauklūs."
Glaukonas Sokratui: "Man atrodo, kad ji (astronomija) verčia sielą žvelgti aukštyn ir veda ją ten, kuo toliau nuo viso to, kas yra čia". Sokratas: "Jeigu užsiimsi astronomija taip, kaip tie, kurie ją prilygina filosofijai, tai ji netgi labai nukreipia mūsų žvilgsnius žemyn. Jei kas nors, užvertęs galvą, apžiūrinės išmargintas lubas ir ten kai ką matys, tu, ko gera, sakysi, kad jis mato ne akimis, o protu! Galbūt tu teisingai manai - aš esu kvailokas ir negaliu manyti, kad koks nors kitas mokslas verstų sielą žvelgti aukštyn, išskyrus tą, kuris tiria būtį ir tai, kas nematoma. Nesvarbu, ar kas išsižiojęs žiūri aukštyn, ar prisimerkęs - žemyn, norėdamas ką nors pažinti pojūčiais, aš tvirtinu, kad jis nieko nepažins, nes tokių dalykų negalima pažinti, ir tokiu atveju siela žiūri ne aukštyn, o žemyn."
Sokratas: "Vadinasi, dangaus raštais reikia naudotis kaip pagalbine priemone, kad pažintume tai, kas nematoma, panašiai kaip jeigu mums pakliūtų į rankas puikūs ir kruopštūs Dedalo ar kurio kito meistro ar dailininko kūriniai."
Sokratas: "Taigi Glaukonai, ar tai nebus kaip tik ta daina, kurią traukia dialektika? Ji suvokiama protu, tuo tarpu regėjimo galia norėtų ją atkurti; bet juk jos pastangos ką nors įžiūrėti yra nukreiptos į pačias gyvas būtybes, į pačias žvaigždes, pagaliau į Saulę. O kai kas nors bando samprotauti, jis, apeidamas pojūčius, siekia vien tik protu pasiekti kiekvieno daikto esmę ir nesustoja tol, kol pačiu protu atsiduria suvokiamos srities viršūnėje, panašiai kaip anas užkopia į regimosios srities viršūnę. Ar šito kelio nepavadinsi dialektiniu? Tai bus išsilaisvinimas iš grandinių, atsigręžimas nuo šešėlių į atvaizdus ir šviesą, išėjimas iš požemio į Saulę. Jei ir tada bus neįmanoma žiūrėti į gyvas būtybes, augalus ir Saulę, vis dėlto geriau žiūrėti į dieviškus atspindžius vandenyje ir realių daiktų šešėlius, negu į atvaizdų šešėlius, sukurtus šviesos šaltinio, kuris pats yra tik šešėlis, palyginti su Saule. Visi mūsų aptartieji mokslai suteikia šią galimybę ir kilniausiąjį mūsų sielos pradą veda aukštyn, į to, kas iš visos esaties tobuliausia, stebėjimą."
"Kai dėl kitų mokslų, kurie, kaip sakėme, mėgina pasiekti nors šį tą iš būties - geometrija ir jai artimi mokslai, - tai būtis jiems tik sapnuojasi, o iš tikrųjų jie neįstengs jos išvysti, kol naudosis savo prielaidomis, laikydami jas nepajudinamomis, nes negali jų pagrįsti. Jeigu pradedi tuo, kuo nežinai, o pabaiga ir vidurys taip pat yra supinti iš to, ko nežinai, tai ar šitai, nepaisant visų tų dalykų suderinimo, gali kada nors tapti žinojimu? " Jokiu būdu ne(Glaukomas)" Taigi tik dialektinis metodas eina teisingu keliu ir, atmesdamas prielaidas, pakyla iki paties prado, kad pagrįstų savo išvadas; jis pamažu išlaisvina mūsų sielos žvilgsnį, tarsi panirusį į barbariškumo purvą, ir nukreipia jį aukštyn, pasinaudodamas kaip pagalbininkais ir tarnais tais aptartais menais."
"Tu, žinoma, dialektiku vadini tą, kuriam prieinamas kiekvieno daikto esmės įrodymas. O jeigu kas šito nesugeba, tai sakysi, kad kuo mažiau jis gali pagrįsti šitai sau ir kitiems, tuo mažiau jis turi supratimo apie tai. "Kaipgi nesakysi! -Glaukomas" Panašiai yra ir su gėriu. Kas nesugeba apibrėžti gėrio idėjos ir išskirti jos iš visų kitų idėjų, kas tarsi karys mūšio lauke, neprasiveržia pro visas kliūtis, siekdamas įrodymo, pagrįsto ne nuomone, o esmės supratimu, kas neina pirmyn, skatinamas tvirto įsitikinimo, apie tą sakysi, kad jis nepažįsta nei gėrio paties savaime, nei apskritai jokio gėrio, o jeigu jis kokiu nors būdu ir palytės gėrio šešėlį, tai ne žinojimo, o tik nuomonės dėka. TOKS ŽMOGUS LEIDŽIA DABARTINĮ SAVO GYVENIMĄ SNAUSDAMAS IR SAPNUODAMAS IR, NESPĖJĘS PABUSTI ŠIAME PASAULYJE, ATSIDURS HADE IR TEN VISIŠKAI UŽMIGS."
"Dialektika apvainikuos visus mokslus, ir būtų neteisinga kokį nors kitą mokslą vertinti labiau už ją - juk ji yra jų visų viršūnė."
Sokratas: "Neužmirškime to: tada, kalbėdami apie parinkimą ieškojome pagyvenusių žmonių, o dabar pasirodo, kad šitai netinka - priešingai, šitai jis dar mažiau gali negu bėgti! Visi dideli ir sunkūs darbai tinka jauniems. Vadinasi, jau iš mažens reikia mokyti aritmetikos, geometrijos ir kitų mokslų, kuriuos reikia išeiti prieš dialektiką, bet negalima mokyti prievarta - laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai. Prievartinis kūno mankštinimas nesusilpnina kūno, bet prievarta sielai įkaltos žinios yra netvirtos." "Kai valstybės valdovais taps tikri filosofai - nesvarbu, ar jų bus keli, ar tik vienas, - jie niekins garbinimą, kurio dabar visi siekia, kaip nepritinkantį laisvam žmogui ir nieko nevertą, o labiausiai vertins pareigos vykdymą ir iš jo kylančią pagarbą; laikydami teisingumą svarbiausiu ir būtiniausiu dalyku, jie tarnaus jam, sustiprins jį ir pagal jį tvarkys valstybę."
"Mudu jau sutarėme, Glaukonai, kad mūsų pavyzdingai sutvarkytoje valstybėje žmonos bus bendros, vaikai bendri, auklėjimas bendras: taip pat bendri bus kariniai ir taikūs užsiėmimai, o karaliaus - tie, kurie bus labiausiai pasižymėję filosofijoje ir karo mene. Sutarėme ir dėl to, kad, kai tik bus paskirti valdovai, jie apgyvendins savo karius būstuose; niekas neturės nieko nuosava, nes viskas bus bendra."
Sokratas apie valstybės santvarkas: "labiausiai giriama kretietiškoji santvarka; antroje vietoje, mažiau giriama, yra oligarchija, labai ydinga santvarka; toliau eina pastarajai priešinga demokratija, o garsioji tironija, kuri skiriasi nuo jų visų - tai ketvirtoji ir sunkiausia valstybės liga. Taip pat tu žinai, kad žmonių būdų būtinai yra tiek pat rūšių, kaip ir valstybės santvarkų. Negi manai, kad tos santvarkos atsiranda iš medžių ar uolų, o ne iš piliečių papročių, kurie lemia visa kita, nes turi persvarą? Jei yra penkios valstybių rūšys, tai ir paskirų žmonių sielos sandarų taip pat turi būti penkios rūšys. MES JAU APTARĖME ARISTOKRATIJĄ ATITINKANTĮ ŽMOGŲ IR PAGRĮSTAI TEIGĖME, KAD JIS YRA GERAS IR TEISINGAS. Dabar mums reikia apibūdinti blogesnius: pirmiausia tuos, kurie nuolat varžosi tarpusavyje ir yra garbėtroškos - jie atitinka kretietiškąja santvarką, paskui oligarchijos, demokratijos ir tironijos žmogų, - kad, pastatę neteisingiausiąjį prieš teisingiausiąjį, galėtume tiksliai nustatyti, koks yra gryno teisingumo ir gryno neteisingumo santykis jo atstovo laimingumo ir nelaimingumo atžvilgiu. "
Sokratas apie timokratiją: "Aišku, kad kai kuriais atžvilgiais ji mėgdžios ankstesniąją santvarką, kai kuriais - oligarchiją, nes ji yra tarpinė tarp šių dviejų, o kai ką turės ir visai savita. Tuo, kad gerbiami bus valdovai, kad šalies gynėjai susilaikys nuo žemės darbų, amatų ir visokių kitokių pelningų užsiėmimų, bendru maitinimusi, gimnastikos pratimais ir karinėmis varžybomis,- visais šiais dalykais ši santvarka primins ankstesniąją. Bet jie bijos išmintingiems vyrams patikėti valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tiesių žmonių, o tik mišraus būdo; JIE MĖGS SMARKIUS IR PAPRASTESNIO BŪDO ŽMONES, IŠ PRIGIMTIES DAUGIAU TINKAMUS KARUI NEGU TAIKAI, LAIKYS GARBINGAIS DALYKAIS KLASTĄ IR APGAULĘ, KURIŲ GRIEBIAMASI KARO METU, - JUK ŠI VALSTYBĖ VISĄ LAIKĄ KARIAUS. TOKIE ŽMONĖS BUS GODŪS TURTŲ, KAIP ĮPRASTA OLIGARCHIJOJE. TARSI LAUKINIAI JIE GARBINS TAMSOJE AUKSĄ IR SIDABRĄ, TURĖS ĮSIRENGĘ SAVO ASMENINIUS SANDĖLIUS IR SAUGYKLAS, SAVO NAMUS APSUPS SUTVIRTINIMAIS; JIE GYVENS PASISLĖPĘ TUOSE LIZDUOSE IR ŠVAISTYS PINIGUS MOTERIMS IR KAM TIK PANORĖS. JIE BUS ŠLYKŠTŪS, NES GARBINS PINIGUS; SAVO TURTĄ SLĖPS IR MĖGS GYVENTI IŠ KITO KIŠENĖS."
Sokratas apie oligarchiją: "Tai santvarka, paremta turto cenzu,- valdo turtingieji, o skurdžiai - nedalyvauja valdyme. "
Sokratas: "Ir aklam aišku, kaip vyksta šis perėjimas (timokratijos į oligarchiją). Turtų susitelkimas paskirtų žmonių rankose žudo timokratiją. Pirmiausia jie ieško, kaip juos panaudoti, ir keičia įstatymus, mažai jų pasisydami. Žiūrėdami, kuo kuris pranašesnis, ir varžydamiesi vienas su kitu, jie visus piliečius padaro panašius į save. Kuo labiau jie vertina tolesnį žengimą pirmyn turtėjimo keliu, tuo mažiau gerbia dorybę. Jei valstybėje garbinamas turtas ir turtingieji, vadinasi, joje negerbiami dorieji ir pati dorybė. Šitaip savimylos ir garbėtroškos tampa godūs ir siekia praturtėti, ir visi giria turtuolius, jais žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšus niekina. Turto cenzas tampa įstatymu ir oligarchinės santvarkos norma: kuo santvarka labiau oligarchinė, tuo cenzas didesnis, kuo mažiau oligarchinė - tuo mažesnis. Tiems, kurie neturi nustatyto turto, neleidžiama dalyvauti valdžioje. TOKIA SANTVARKA ĮVEDAMA GINKLU, ARBA ĮBAUGINUS PILIEČIUS. [..] Tokia valstybė nebus vieninga, joje bus tarsi dvi valstybės - turtingųjų ir vargšų, gyvenančių toje pačioje vietoje ir nuolat rezgančių vieni kitiems pinkles. NEGERAI DAR IR TAI, KAD JIE NEGALĖS KARIAUTI, NES ARBA OLIGARCHAI, APGINKLAVĘ MINIĄ, BIJOS JOS LABIAU NEGU PRIEŠŲ, ARBA, ATSISAKĘ APGINKLUOTI MINIĄ, JIE PASIRODYS KOVOJE ESĄ TIKRI OLIGARCHAI; BE TO, DĖL ŠYKŠTUMO JIE NENORĖS EIKVOTI PINIGŲ KARUI."
Sokratas apie demokratiją: "Oligarchija pereina į demokratiją maždaug šitaip: tai atsitinka, kai žmonės atsiduoda nepasotinam tariamo gėrio vaikymuisi - pasidaryti kuo tingesniems. MANO NUOMONE, OLIGARCHIJOJE VALDANTIEJI, TURINTYS SAVO RANKOSE VALDŽIĄ TIK TODĖL, KAD YRA LABAI TURTINGI, NEPANORĖS ĮSTATYMU UŽDRAUSTI PALAIDIEMS JAUNUOLIAMS ŠVAISTYTI SAVO TURTĄ IR JO NETEKTI, NES PATYS, SUPIRKINĖDAMI JŲ TURTUS AR SKOLINDAMI JIEMS UŽ PALŪKANAS PINIGUS, TIKISI DAR LABIAU PRATURTĖTI IR PASIDARYTI DAR GALINGESNI. [...] Demokratinėje santvarkoje esanti valstybė dėl mažiausios dingsties suserga ir kariauja pati su savimi; be to, kai kurie jos piliečiai pasikviečia į pagalbą kurią nors oligarchinę valstybę, o kiti - demokratinę, tačiau kartais vidaus karas kyla ir be išorinio įsikišimo. Demokratija, mano nuomone, įsigali tada, kai vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištremia, o visus kitus sulygina pilietinių teisių ir valstybės valdymo atžvilgiu - valstybinės pareigos demokratijoje dažniausiai skirstomos burtų keliu. Taigi demokratija įvedama arba ginklu, arba kai jos priešininkai išsigandę atsitraukia.
Visų pirma, tai bus laisvi žmonės, valstybėje įsigalės visiška laisvė ir atvirumas, ir kiekvienas galės daryti, ką nori. Tad aišku, tokioje santvarkoje žmonės bus labai įvairūs. Atrodytų, kad tai geriausia iš visų santvarkų. ESANT DEMOKRATIJAI, PATOGU PASIRINKTI VALSTYBĖS SANTVARKĄ." Adimantas: "Ką tu turi galvoje?" Sokratas: "MAT DĖL LAISVĖS DARYTI, KĄ NORI, JOJE GLŪDI VISOS SANTVARKŲ RŪŠYS. "
Sokratas: "(Demokratiškasis) žmogus diena iš dienos gyvena, pataikaudamas pirmam jį apėmusiam troškimui: čia jis girtauja, grojant fleitai, čia staiga geria vandenį ir kankina save, čia susižavi gimnastikos pratimais, čia jį apima tingulys, ir jis nieko nenori. Kartais jis susidomi pokalbiais, kurie atrodo filosofiški, dažnai užsiima visuomeniniais reikalais: staiga pašokęs, pasako, kas jam užėjo ant liežuvio, ir puola vykdyti. Susižavėjimo karingais žmonėmis - ir pasuko į tą pusę, o jeigu verslininkais - tada ta kryptimi. Jo gyvenime nėra jokios tvarkos, jo nevaldo būtinybė: tokį gyvenimą jis vadina maloniu, laisvu ir laimingu ir taip gyvena visą laiką."
Sokratas: "Mums liko apžvelgti pačią nuostabiausią santvarką ir patį nuostabiausią žmogų: tai tironija ir tironas. Kad ji atsiranda iš demokratijos, tai aišku. [...] Demokratiją pražudo tai, ką ji laiko gėriu ir ko nepasotinamai siekia (gėris demokratijoje - laisvė). Ji (laisvė viskam) įsiskverbs į kiekvienus namus, o galų gale nepaklusnumas prigis net gyvuliams. Pavyzdžiui, tėvas įpranta vaiką laikyti sau lygiu ir ima bijotis savo sūnų, o sūnūs lyginasi su tėvu ir nejaučia pagarbos ir baimės savo gimdytojams, nes nori būti laisvas; persikėlėlis susilygina su tikru piliečiu, o pilietis - su persikėlėliu; tas pats atsitiks ir su svetimšaliu; mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją. Apskritai jaunieji ima mėgdžioti vyresniuosius ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o seniai, prisitaikydami prie jaunųjų, nuolat pokštauja ir traukia niekus, mėgdžioja jaunuolius, kad neatrodytų niūrūs ir valdingi. Bet didžiausia laisvė, kurią ta valstybė turi - liaudis.
Svarbiausias dalykas yra tai, kad piliečių siela pasidaro be galo jautri netgi dėl smulkmenų: bet kokia prievarta kelia jų pasipiktinimą kaip neleistinas dalykas. Galų gale, kaip žinai, jie ims nepaisyti net įstatymų - nei rašytų, nei nerašytų, - kad tik niekas neturėtų jiems valdžios. Tai pradžia iš kurios išauga tironija. " Sokratas: "Taigi tironija, suprantama, atsiranda tik iš demokratijos - kitaip sakant, IŠ PERNELYG DIDELĖS LAISVĖS TURI ATSIRASTI DIDŽIAUSIA IR ŽIAURIAUSIA VERGIJA."
Sokratas: "Mintyse demokratinę valstybę padalykime į tris dalis - ji iš tikrųjų susideda iš trijų dalių. Viena iš jų bus tranai; jie čia atsiranda dėl savivalės, bet jų nė kiek ne mažiau negu oligarchijoje. Tik čia jie daug nuodingesni negu oligarchijoje, nes ten jie negali suklestėti ir lieka silpnesni, nes niekinami ir neprileidžiami prie valdžios. O demokratijoje jie - su mažomis išimtimis - vos ne valdo valstybę: nuodingiausieji tranai sako kalbas ir veikia, o kiti sėdi aplink tribūną, dūzgia ir neapkenčia, jei kas pamėgina kitaip kalbėti. Vadinasi, esant šiai santvarkai, viską, išskyrus tik nedaugelį dalykų, tvarko tokie žmonės.
Iš minios išsiskiria ir kita dalis. Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie iš prigimties yra tvarkingesni, dažniausiai tampa turtingesni. Iš jų, manau, tranai gauna daugiausia medaus ir lengviausiai jį iščiulpia. Trečią grupę sudaro liaudis - tie, kurie dirba savo rankomis, kuriems svetimas verteiviškumas; jų turtas labai menkas. Susirinkę į krūvą, jie demokratijoje sudaro gausiausią ir galingiausią dalį." Adimantas: "Taip, bet jie nelabai nori eiti į susirinkimus, jeigu negauna savo dalies medaus." Sokratas: "Bet jie visada gauna savo dalį, nes valdžia gali atimti iš turtingųjų jų nuosavybę ir išdalyti ją liaudžiai - žinoma, didžiausią dalį pasilikdama sau. O tie, iš kurių atima turtą, yra priversti gintis, kalbėti liaudies susirinkimuose ir daryti viską, ką tik gali. Ir nors jie ir nerengtų sąmokslo, juos vis tiek apkaltins rezgant pinkles liaudžiai ir oligarchiškumu. Galų gale, matydami, kad liaudis, šmeižikų apgauta, ne iš blogos valios, o dėl nežinojimo yra pasirengusi susidoroti su jaus, jie norom nenorom pasidaro tikrais oligarchijos šalininkais. Jie čia nieko dėti - tiesiog jiems įgėlė tranas, ir dėl to juose gimė toks blogis. Tada prasideda kaltinimai, bylos, vaidai. Liaudis paprastai išsirenka kurį nors vieną žmogų, jį puoselėja ir išaukština. TODĖL AIŠKU, KAD TIRONAS, JEIGU JIS ATSIRANDA, VISADA IŠAUGA IŠ ŠIOS ŠAKNIES, KAIP LIAUDIES STATYTINIS. O NUO KO PRASIDEDA TOKIO STATYTINIO VIRTIMAS TIRONU? TURĖDAMAS RANKOSE PERNELYG PAKLUSNIĄ MINIĄ, JIS NEĮSTENGIA SUSILAIKYTI NUO SAVO GENTAINIŲ KRAUJO. PRIEŠINGAI, JIS, KAIP PAPRASTAI BŪNA, PRADĖS TRAUKTI ŽMONES Į TEISMĄ, REMDAMASIS NETEISINGAIS KALTINIMAIS. BAUSDAMAS TREMTIMI IR MIRTIMI, JIS SIŪLYS PANAIKINTI SKOLAS IR IŠ NAUJO PERDALYTI ŽEMĘ. [...] JIS SUKELIA KARĄ PRIEŠ TUOS, KURIE TURI NUOSAVYBĘ." Sokratas apie tironus: "Ir čia išplaukia visiems gerai žinomas tironų reikalavimas - kai tik jie įgyja tokią valdžią, liepia liaudžiai paskirti jiems asmens sargybinius, kad liaudies užtarėjas būtų sveikas ir gyvas. [...] Pirmosiomis savo valdymo dienomis jis šypsosi visiems, sveikina kiekvieną sutiktąjį ir ginasi esąs tironas. Jis dalija pažadus ir paskirtiems piliečiams, ir visai valstybei, jis panaikina skolas ir išdalija žemę liaudžiai ir savo svitai. Jis apsimeta esąs gailestingas ir malonus. Okai jis susidoroja su savo priešais - su vienais susitaiko, kitus sunaikina - ir kai jie nebekelia jam pavojaus, jis pirmiausia įtraukia piliečius į karus, kad liaudžiai būtų reikalingas vadas. Be abejo, ir dėl to, kad mokesčiai nuskurdintų piliečius ir jie diena iš dienos plūktųsi, neturėdami kada regzti pinklių prieš jį. O jei jis įtars ką nors galvojant kitaip ir nenorint pasiduoti jo valdžiai, tokius žmones jis sunaikins ta dingstimi, kad jie esą pasidavę priešams. Todėl tironas visada turi kurstyti karą. Bet tokie jo veiksmai kelia vis didesnę piliečių neapykantą.
Be to, ir kai kurie iš įtakingųjų asmenų, padėjusių jam paimti valdžią - bent jau drąsiausieji iš jų, - pradės atvirai ir kalbėdamiesi tarp savęs reikšti jam savo nepasitenkinimą tuo, kas dedasi. Kad išlaikytų valdžią, tironas turės juos visus sunaikinti, ir galų gale nei iš draugų, nei iš priešų neliks nė vieno bent kiek vertingesnio žmogaus. Todėl jis turi budriai sekti tuos, kurie narsūs, didžiadvasiai, protingi, turtingi. Tirono klestėjimas pagrįstas tuo, kad jis neišvengimai yra priešiškas visiems šiems žmonėms ir rezga prieš juos pinkles, kol apvalo jų valstybę.[...]"
Sokratas: "Kai žmogus laikosi sveiko nuosaikumo - jis pažadina savo sielos protingąjį pradą ir, pavaišinęs jį gražiomis mintimis ir samprotavimais, pasineria į vidinius apmąstymus; geidžiantįjį pradą jis apmalšina, neleisdamas jam persisotinti: tegul jis miega ir savo džiaugsmais bei sielvartais nedrumsčia kilniausiojo sielos prado, kad šis galėtų niekieno netrikdomas, visiškai grynas siekti surasti ir pajusti tai, ko jis dar nežino arba iš praeities, arba iš dabarties, arba iš ateities."
Sokratas: "O koks yra santykis - dorybės atžvilgiu - tarp tirono valdomos valstybės ir karaliaus valdomos valstybės, kurią aptarėme anksčiau? "
Sokratas: "Kaip valstybę sudaro trys luomai, taip ir žmogaus sieloje galima skirti tris pradus. Juos atitinka trys malonumų rūšys. Mes sakėme, kad vieno iš pradų dėka žmogus pažįsta, kito - pasidaro aršus, o trečiajam dėl jo įvairumo negalėjome surasti kokio nors vieno jam tinkamo pavadinimo, todėl pavadinome jį pagal tai, kas jam labiausiai būdinga, - geidžiančiuoju pradu, nes jis pasireiškia stipriu maisto, gėrimo, meilės smagumų ir kitų panašių dalykų troškimu; čia reikia priskirti ir turto troškimą, nes tokiems troškimams patenkinti labai reikalingi pinigai. Šį pradą pavadinkime SIEKIANČIU TURTO IR NAUDOS. Na, o apie aršumą pasakysime, kad jis visada ir iš visų jėgų siekia valdyti, nugalėti ir įgyti šlovę. Todėl jį teisingai pavadintume TROKŠTANČIU PERGALĖS IR GARBĖS. O dėl to prado, kurio dėka pažįstame, visiems yra aišku, kad jis visada siekia PAŽINTI TIESĄ TOKIĄ, KOKIA JI YRA, o pinigai ir garbė jam mažiausiai rūpi. Vienų žmonių sielą valdo vienas pradas, kitų - kitas, kaip kur išeina. Todėl sakome, kad ir žmonių yra trys pagrindinės rūšys - FILOSOFAI, GARBĖTROŠKOS IR GOBŠUOLIAI. Jeigu kiekvieno iš trijų žmonių iš eilės paklaustume, koks gyvenimas yra maloniausias, kiekvienas išgirtų savąjį. "
(Sokratas: "Ramybė, iš tikrųjų, nėra nei malonumas, nei kančia; ji tik atrodo esanti malonumas, palyginti su kančia, ar kančia palyginti su malonumu.")
Sokratas: "Žmonės, kurie nepažysta išminties ir dorybės, kurie amžinai puotauja ar pasineria į kitas panašias pramogas , suprantama, nusileidžia į apačią, o paskui vėl pasikelia iki vidurinės srities ir taip klajoja visą gyvenimą. Jie negali peržengti ribų: juk jie niekada nėra pakėlę akių į tikrąsias aukštines ir mėginę į jas įkopti, niekada nėra tikrai prisipildę to, kas tikra, nėra ragavę tikro ir gryno malonumo; tarsi gyvuliai jie, nunarinę galvas, visą laiką žiūri į žemę ir stalus, ganosi, gausiai prisikimšdami pašaro ir kergdamiesi, ir iš godumo trypia vieni kitus, badosi geležiniais ragais, negyvai užspardo vieni kitus kanopomis, negalėdami pasotinti savo aistrų, - mat jie nepripildo nieko tikro nei savo tikrojo prado, nei savo pilvo."
Sokratas: "kad ir kokį žmogų valdytų pradas, panašaus į tą, kuris valdo geriausius žmones, mes teigiame, jog jis turi būti vergas geriausiojo žmogaus, kuriame viešpatauja dieviškasis pradas. VERGIJA JAM NĖ KIEK NEBŪTŲ ŽALINGA, KAIP MANĖ APIE VISUS PAVALDŽIUOSIUS TRASIMACHAS, - PRIEŠINGAI, MES MANOME, KAD VISIEMS ŽMONĖMS YRA GERIAU BŪTI VALDOMIEMS DIEVIŠKOJO IR IŠMINTINGOJO PRADO, ARBA GLŪDINČIO JŲ PAČIŲ VIDUJE - TAI BŪTŲ GERIAUSIA, - ARBA, JEIGU VIDUJE JO NĖRA, TEGUL VEIKIA IŠORĖS, KAD MES VISI, KIEK TAI ĮMANOMA, BŪTUME PANAŠŪS IR DRAUGAI IR VISUS MUS VALDYTŲ TAS PATS PRADAS."
