Pristatau Jums dokumentinio Jean-Michel Carre filmo
„Putinas grįžo“ nuorodą į filmą ir tekstinę jo versiją, nes manau, kad didžiai didžią
ir išdidžią kaimynę arba, tiksliau, jos „monarchą“, vertėtų pažinti kaip
įmanoma daugiau netgi „profilaktiniais“ ar „draudimo“ sumetimais :)
Tad kviečiu "susipažinti iš naujo" arba "dar artimiau" su šiuo "didžiuoju pasaulio gelbėtoju".
Filmo tekstinė versija:
Po 12 metų valdžioje: 8 metų prezidento ir 4 – premjero poste,
Vladimiras Putinas vėl išrenkamas Rusijos Federacijos prezidentu.
Putinas išeina iš vyriausybės pastato – Baltųjų rūmų – ir išvyksta į
Kremlių trečiąkart duoti prezidento priesaikos. Šalies vadovo kortežas važiuoja
per visiškai ištuštėjusią Maskvą, panašią į vaiduoklių miestą. Jis atrodo kaip
prezidentas šalies, kurioje nėra piliečių.
[Putinas]: „Prisiekiu
gerbti ir saugoti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, ginti valstybės
suverenumą ir nepriklausomybę, saugumą ir vientisumą, ištikimai tarnauti
tautai.“
Po ceremonijos
Putinas susitinka su tūkstančiais gerbėjų, mėginančių paliesti prezidentą,
tarsi šis būtų Mesijas. Jis pabučiuoja vieną neregę, bet ši, deja, akių šviesos
neatgauna. Prasideda Putino naujo viešpatavimo saga.
[Mitinguotojai
(2012/05/06)]: „Gėda! Rusija
be Putino!“
Prisaikdinimo
išvakarėse sostinės gatves buvo užplūdusi daug didesnė minia, reikalaujanti,
kad Putinas pasitrauktų. Tūkstančių opozicijos šalininkų mitingas, kuriame buvo
protestuojama prieš Putino grįžimą į Kremlių, sulaukė griežtų represijų. Suimta
apie 400 žmonių. Iš jų 27 paskubomis nuteisti už masinių neramumų kurstymą ir
policijos pareigūnų užpuolimą. Kas nutiko Rusijoje, kad Putinas mūsų dienomis
tapo vis ryžtingiau nusiteikusios
opozicijos taikiniu?
Prieš 4 metus
(2008 - aisiais), kai pasibaigė Putino antroji kadencija, pagal konstituciją,
jis nebegalėjo tapti prezidentu trečią kartą. Visi nujautė, kad Putinas, buvęs
KGB karininkas, pasiekęs šlovės viršūnę, apeis įstatymus ir privers pratęsti jo
įgaliojimus. Tačiau Putinas nusprendė įtikti savo stovyklos liberaliems
veikėjams, sunerimusiems dėl stringančios šalies modernizacijos. Jis priima
netikėtą ir išradingą sprendimą: apsimestinai pasitraukti iš valdžios, bet , iš
tikrųjų, ją išlaikyti. Jis pristato savo kandidatą.
[Putinas]:
„Šalies prezidentu turi būti išrinktas tvarkingas, veiklus, veiksmingas ir
šiuolaikiškas žmogus, su kuriuo įmanoma būtų dirbti kartu.“
[D.Medvedevas]:
„Apsisprendžiant balotiruotis man atrodė itin svarbu, kad būtent jis vadovautų
vyriausybei.“
[K. Rogov‘as
(politologas iš J.T. Gaidano ekonominės politikos instituto Maskvoje)]:
„Samprotaudamas jis vis minėjo veiksmingo valdžios atnaujinimo idėją.
Tikriausiai buvo nuspręsta, kad tai geras žingsnis, norint truputį nuleisti
garą. Idėja buvo paprasta: jeigu marionetė bus liberali, Vakarams bus lengviau
ją priimti ir su ja žaisti.“
Naujasis
prezidentas, D. Medvedevas, laikomas labai ištikimu Putinui, yra vyriausybės
liberaliojo sparno lyderis. Putinui labai paranku, kad Medvedevas niekada
nepriklausė KGB. Per prisaikdinimo ceremoniją Putinas nė akimirkos nepalieka
Medvedevo vieno. Tą patį vakarą Putinas palydi jį į savo jaunųjų šalininkų
šventė Raudonojoje aikštėje. [Putinas]: „Dėkoju visiems Rusijos piliečiams,
šiandien atėjusiems į balsavimo apylinkes. Tai rodo, kad gyvename demokratinėje
valstybėje, o mūsų pilietinė visuomenė tampa veiksminga, atsakinga ir aktyvi.
Sveikinu D.A. Medvedevą ir linkiu jam sėkmės!“
[Putinas]:
„Kas vadovauja šaliai, kai jūs ir Rusijos prezidentas miegate? Mes miegame
paeiliui. Neabejokite – viskas kontroliuojama.“
Medvedevas
imasi veiksmų prieš korupciją ir palaiko šalies modernizaciją. Jis skatina
interneto plėtrą, nereikalaudamas, kad tinklalapiai būtų kontroliuojami, taip
pat iškilmingai atidaro Skolkovo projektą – savotišką Silicio slėnio antrininką
netoli Maskvos. Kai jis atvyksta, dauguma gyventojų nori juo tikėti.
Medvedevas,
negaišdamas laiko, pradeda siųsti draugiškas žinutes Vakarų šalims, ypač JAV.
Būtent
Medvedevo pastangomis Kremlius pagaliau pripažįsta Maskvos vertybinių popierių
biržą.
Pirmųjų
ekonomikos rezultatų netenka ilgai laukti: per 6 mėnesius Medvedevas pakeičia
nusistovėjusias tendencijas, o į šalį atkeliauja 30 mlrd. dolerių investicijų.
[S. Gurijev‘as
(ekonomistas, pasitraukęs į Paryžių)]: „Rusija, vis dėlto, įstojo į Pasaulio
prekybos organizaciją. Rusija tapo skaidresnė. Rusija atliko daug žingsnių
kartu su JAV tarptautinėje arenoje. Daugelis tų dalykų dabar grįžta į ankstesnę
padėtį, tačiau negalima nepaminėti, kad Rusija tais metais elgėsi labiau
civilizuotai.“
[K. Rogov‘as]:
„Vakarai sakė: „aišku, Medvedevas atrodo kažkoks netikras, tačiau vis tiek jis
kalba kitaip ir kalba apie naujus dalykus, apie modernizaciją. Padirbėkime su
juo.““
[Medvedevas]:
„Laisvė geriau negu nelaisvė. Šie žodžiai – žmonijos patirties kvintesencija.
Kalbame apie laisvę visais jos pavidalais: asmeninę laisvę, ekonominę laisvę,
galų gale ir apie saviraiškos laisvę. Manau, kad...“ Medvedevui puikiai sekėsi vykdyti savo
misijas: plėtoti tarptautinius ryšius ir liberalizuoti šalį. Tačiau tarp dviejų
aukščiausiųjų vadovų vyksta kova ir visas pasaulis tai pastebi.
2008 m.
rugpjūtį, kai Gruzija subombardavo savo separatistinę provinciją prie sienos su
Rusija – Medvedevas tyli. Putinas priverčia jį prisiminti savo pareigas.
[Putinas]: „Manau, Dmitrijau Anatolijeičiau, būtų teisinga, jeigu duotumėte
nurodymus karinei prokuratūrai.“ [Medvedevas]: „Žinoma, aš duosiu tokius
nurodymus.“
Nors
prezidentas Medvedevas yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas, Putinas išlieka
vyriausiuoju karo lauko vadu. Medvedevui jis palieka tvarkyti tik ekonomikos
reikalus.
Tačiau 2008
rugsėjį pasaulį ištinka finansų krizė. Ji suduoda mirtiną smūgį Medvedevo
liberalizmo politikai. Per kelis mėnesius iš šalies iškeliauja beveik 100 mlrd.
dolerių. Ekonomikos 5 procentų augimą pakeitė daugiau nei 8 procentų
susitraukimas. Maskvos vertybinių popierių birža kelis kartus buvo uždaryta. Medvedevui
nelieka kitos išeities, tik pasinaudoti nepaprastosiomis galiomis, nors tai
atrodė sunkiai įsivaizduojama, kai jis buvo išrinktas. Ironiška, tačiau
Medvedevas, pagal išsilavinimą teisininkas, priverstas pakeisti konstituciją ir
pailginti prezidento kadenciją iki 6 m.
[A.
Ilarionov‘as (buvęs V.Putino patarėjas ekonomikos politikos klausimais)]: „Tai
buvo padaryta pagal Putino nurodymą ir išskirtinai Putino naudai. Taip jau 2008
– ųjų rudenį buvo sudaryta svarbiausia sąlyga Putinui grįžti.“
[Mitinguotojai]:
„šalin rankas nuo konstitucijos! Ne – valdžios užgrobimui! Laisvę politiniams kaliniams!“
[G.
Kasparov‘as (buvęs pasaulio šachmatų čempionas, politikos aktyvistas)]: „Ši
žinia atrodo labai ciniška ir Rusijos žmonėms, ir visam pasauliui. Žinia, kad
šis režimas, ši klika pasiryžusi likti valdžioje bet kokia kaina.“
Smarkiai
spaudžiama finansų krizės, Rusijos valdžia pabrangina dujas, kurias anksčiau
labai pigiai pardavinėjo Ukrainai. Tačiau buvusi sovietinė Respublika atsisako
mokėti. Kova su Ukraina buvo laimėta, tačiau iki to laiko gyvybiškai svarbus
Rusijos dujų tiekimas Europoje buvo sulėtėjęs.
Suirzusi dėl
Ukrainos ir Gruzijos pastangų išsivaduoti iš Maskvos diktato, Rusija nutiesia
du didžiulius vamzdynus, aplenkiančius šias šalis, ir toliau netrikdomai tiekia
dujas vartotojams Europoje.
[Humoristinė
daina :) ]: „Jeigu Ukraina įstos į NATO, mes nepyksim ir nesibarsim, mes
tiesiog užsuksim Ukrainai dujas. Europoje kiekvieną dieną naujos bėdos. Ten
amerikiečiai siunčia savo specialiąsias pajėgas. Mes tik nusišypsom – tegul
patys aiškinasi. Na, o naktį užsuksim dujas Europai.“
Nors šalį
ištikusi ekonomikos krizė, Rusijos gamyklos tebedirba. Atlyginimai nemokami
ištisus mėnesius, tačiau darbuotojai nenutraukia darbo. Daugelyje regionų
valdžia susiduria su neramumais, tačiau yra bejėgė ko nors imtis. [Bedarbė]:
„Aš noriu dirbti! Noriu, kad
mano vaikas normaliai pavalgytų! Tačiau aš negaliu jam to suteikti, suprantate?! Užeinam į žaislų parduotuvę, ir jis sako: „Noriu
šito žaisliuko.“ O aš negaliu, sūneli, nupirkti, nes man atlyginimo nemoka!
Pažiūrėkit į mus! Mes norim dirbti, bet negalim!“
Medvedevas ir
liberalieji vyriausybės veikėjai nesėkmingai mėgina pritaikyti įvairius
finansinius sprendinius. Tuo metu, Putinas ima veikti savaip. Jis stengiasi
pramonės įmonėse padrąsinti darbininkus, kurie yra svarbi jo elektorato dalis.
Jo tikslas – parodyti žmonėms, kad supranta jų kančias ir kad yra pasirengęs
sutramdyti galingiausius oligarchus. Šioje Pikaliov‘o įmonėje, kuriai gresia
uždarymas, Putinas demonstruoja rūstybę valdybos posėdyje. Gamyklos generalinis
direktorius - (oligarchas) Olegas Deripaska – didžiausio pasaulyje aliuminio
gamybos konsorciumo vadovas. Putinas priverčia valdybą pasirašyti sutartį, kad
gamykla nebus uždaryta. [Putinas]: „Vis tiek darbas bus atnaujintas, vienaip ar
kitaip. Dabar nekalbu apie teisinius reikalus, kalbu apie gamybos ir
socialinius klausimus. Kodėl čia visi pradėjo lakstyti kaip tarakonai, prieš
pat man atvykstant? Kodėl čia anksčiau nebuvo žmonių, gebančių priimti
sprendimus? Manau, kad tapote savo ambicijų, neprofesionalumo, o, galbūt, ir
paprasto godumo, įkaitais. Jūs pasirašėte šią sutartį? „Taip“. Olegas
Vldimirovičius pasirašė? Nematau jūsų parašo – ateikit, pasirašykit. Ateikit.
Štai sutartis... Rašiklį man atiduokit. Ačiū. Linkiu sėkmės. “
Ar Putinas išties
yra veiklus lyderis, ar tik nori pozuoti prieš televiziją?
Premjeras
tikrai galėjo šokti 2009 – ųjų išvakarėse. Ekonomikos augimas padidėjo daugiau
nei 4 procentais. Jis tai laiko asmenine pergale.
Netgi
Ukrainoje įtampa sumažėjo. 2010 – ųjų vasarį tos šalies prezidentu išrenkamas
Putino sąjungininkas Viktoras Janukovyčius. Tai tampa proga Medvedevui
prisiminti, kad jis tebėra Ruijos prezidentas. Tačiau viskas vyksta truputį
kitaip, nei planuota.
Nors ir
nelengvai, Rusija sugeba primesti bendrą ekonomikos strategiją.
Aljansas
galiausiai patvirtinamas per labai audringą Ukrainos parlamento sesiją.
Liepą Rusiją
sukrečia tragiškas įvykis - milžiniškas gaisras sunaikina 800 000 ha miškų.
Liepsnų žiedo apsupta Maskva dūsta nuo dūmų. Tai didžiausias gaisras per
Rusijos istoriją. Neabejodamas, kad atsakingus pareigūnus kaustys
neryžtingumas, Putinas asmeniškai perima vadovavimą.
-
[Gaisro
nuostolius patyrusi moteris skundžiasi Putinui] Prašome federalinės pagalbos,
kad mums atstatytų kaimą.
-
[Putinas]: „Iki žiemos visi namai vėl stovės.“
-
Mūsų
kaimas vėl bus atstatytas? Pažadate mums?
Taip
pažadu – jūsų kaimas bus atstatytas.
Likęs vienas
kovos fronte, Putinas gesina visus gaisrus Rusijoje.
2011 – ieji –
pavojų metai. JT Saugumo Tarybos posėdžiuose Rusija nepasinaudoja veto teise,
sprendžiant dėl karinių priemonių Libijos civiliams apsaugoti. Tačiau Putinui
atrodo, kad jo šalis liko apgauta, kai Vakarų koalicija pasinaudojo šia
galimybe ir jėga nuvertė Kadafio režimą. Jis nedelsdamas parodo savo nepasitenkinimą.
[Putinas]: „Ši Saugumo Tarybos rezoliucija neabejotinai yra neišbaigta ir
žalinga. Jeigu pažiūrėtume, kas ten, parašyta, iškart matyti, kad rezoliucija
leidžia visiems naudoti bet kokius veiksmus prieš suverenią valstybę. Žinot,
man visa tai primena viduramžių raginimą pradėti kryžiaus žygį – kai kažkas
kažką ragindavo keliauti į kurią nors vietą ir ją išvaduoti.“ [Medvedevas]:
„Dabartinių įvykių vertinimai skirtingi, tačiau manau, kad visiems būtina
vertinti itin tiksliai. Jokiu būdu neleistini pasisakymai, kurie iš esmės skatina
civilizacijų susidūrimą, panašų į kryžiaus žygius. Tai nepriimtina.“ Medvedevas
pirmąkart atvirai kritikuoja savo premjerą, tačiau sudrausminimas lieka be
atsako. [Putinas]: „Ten kilo vidinių prieštaravimų, peraugusių į ginkluotą
konfliktą. Kodėl pašaliniams reikia kištis į tą ginkluotą konfliktą? Ar
pasaulyje maža visokių netikusių režimų? Negi kišimės į visus vidinius
konfliktus? Anksčiau kalbėjo, kad nenori nužudyti Kadafio. Dabar kai kurie
pareigūnai jau sako: „Taip, siekiame sunaikinti Kadafį.“ O kas leido tai
daryti? Argi vyko koks nors teismas? Kas sau suteikė tokią teisę – įvykdyti
egzekuciją žmogui, kad ir koks jis bebūtų?“
Libijos epizodas
žymėjo tikrojo politinio atotrūkio nuo Medvedevo pradžią. Ar premjeras Putinas
gali toliau palikti savo šalies vairą prezidentui, kuris nesutiko su jo
požiūriu šiuo itin svarbiu klausimu?
-
[pilietis/rinkėjas
:)] Ar planuojate dalyvauti 2012 – ųjų prezidento rinkimų kampanijoje?
-
[Putinas]
O jūs?
-
Aš –
ne.
-
Pagalvosiu.
Laiko dar pakankamai...
Tačiau Putinas
atrodo pasiryžęs kandidatuoti. [Reklaminė kampanija]: „Nekelk bangų! Pagalvok apie ateitį! Putinai, grįžk! Prašome! Ateities partija.“
Viešumoje
menami partneriai vaizduoja esantys geriausi draugai. Tačiau Putinas negali liautis
menkinės Medvedevo.
[Putinas]:
„Skirtingi žmonės linkę įgyti priklausomybę nuo įvairių dalykų. Vieni tampa
priklausomi nuo tabako, kiti, neduok Dieve – nuo narkotikų. Kai kurie tampa
priklausomi nuo pinigų. Kalbama, kad pati didžiausia priklausomybė – nuo
valdžios.“
[L. Ševcova
(politologė iš Carnegie centro Maskvoje) ]: „Tapo aišku, kad vieną dieną jiedu
susitiko, ir Putinas pasakė: „pakaks, pakankamai pažaidei. Aš grįžtu.“ Tai
siaubingai papiktino.“ [K. Rogov‘as]: „Paradoksas, tačiau Medvedevo programa
visuomenei pasirodė esanti daug priimtinesnė ir šiuolaikiškesnė negu Putino
programa.“ [A. Gračiov‘as (buvęs M. Gorbočiovo politinis patarėjas)]: „Ko gero,
būtent ta perspektyva kėlė nerimo Putinui. Jeigu jis būtų palikęs Medvedevą
vadovauti dar vieną kadenciją, pasibaigus tam laikotarpiui, Putino grįžimas
būtų nebeįmanomas.“
Putino
sugrįžimas į prezidento postą gesino bet kokias daugelio piliečių viltis
sulaukti demokratijos. Tačiau tik nedaugelis opozicijos narių drįso
prieštarauti.
Putinas be vargo
tampa savo partijos kandidatu prieš artėjančius prezidento rinkimus: „Norėčiau
jums padėkoti už teigimą reakciją, kai pasisiūliau balotiruotis į Rusijos
prezidento postą. Man tai didžiulė garbė.“
Dabar gali
prasidėti trečioji Putino rinkimų kampanija – ir vėl padedant televizijai:
„Mano vaikinas nepasiruošęs dideliems darbams. Jis vilioja mano drauges. Jis
man nusibodo, aš jį išvijau. Dabar noriu tokio kaip Putinas! Kaip Putinas – kupino jėgų! Kaip Putinas – ryžtingo! Kaip Putinas – kad neskriaustų! Kaip Putinas – kad neatsitrauktų!“
Per rinkimų
kampaniją žiniasklaida Putinui skiria daug daugiau dėmesio nei kitiems
kandidatams. Putino asmenybės kultas galutinai susiformuoja. Prezidento rinkimų
kampanijos pradžia daug žadanti, tačiau jos sėkmę gali garantuoti tik Putino
partijos „Vieningoji Rusija“ pergalė parlamento rinkimuose. Apklausos rodo, kad
šia partija nusivylė dalis viduriniosios klasės. Rizikuoti negalima.
Opozicijos
lyderiai suimami. Kiti kandidatai neregistruojami. [G. Gudkov‘as (kandidatas į
Maskvos srities gubernatorius)]: „Susiklostė padėtis, kad valdžia vis dažniau
tolsta nuo demokratijos. Iš esmės, ji mums sukūrė autoritarinę valstybę,
linkusią į dar didesnius diktatoriškus užmojus. Beje, valdžios išlaikymo
mechanizmas labai paprastas – rinkimų klastojimas.“
Šįkart Putino
partijai sekasi sunkiau nei ankstesniais laikais. tačiau dėl didžiulio masto
klastojimo, kurį pasmerkė ir Rusijoje, ir Vakarų šalyse, jai pavyksta laimėti
rinkimus, surinkus 49,5 %
balsų. (...) Nors buvo imtasi priemonių, kad teismai neduotų atkirčio
klastojimui, nufilmuotų įrodymų tiek daug, kad netgi politologas S. Markov‘as,
artimas Putino patarėjas, pripažino, kad buvo perlenkta lazda.
[S. Markov‘as
(politologas, Putino patarėjas)]: „Mano nuomone, Maskvoje veikiausiai buvo
pasitelkti per dideli administraciniai ištekliai, todėl „Vieningoji Rusija“
Maskvoje, manau, iš tikrųjų buvo palaikoma menkiau, negu rodė rinkimų
rezultatai.“ [V. Ryžkov‘as (buvęs opozicijos lyderis)]: „Maskvoje apklausos
rodė, kad už „Vieningąją Rusiją“ balsavo 36%, o oficialūs rezultatai – 49%. Juk taip negalima! 36 ir 49 – dešimtys procentų suklastota!“ [Putinas]: „Dabar atsakysiu dėl sąžiningumo
arba nesąžiningumo. Opozicija visada įrodinės, kad rinkimai buvo nesąžiningi.
Visada! Tai vyksta visur, visose
šalyse.“
Paskelbti
oficialūs rezultatai išprovokuoja virtinę audringų demonstracijų. Nieko
panašaus nebuvo nuo tada, kai Putinas pirmąkart tapo prezidentu.
[L. Ševcova]:
„Nesitikėjau, kad žmonės taip pasipiktins, nes nesuvokiau psichologinių procesų,
ypač būdingų miestų gyventojams, kurie labiau subrendo, tapo labiau
apsišvietę.“
[Mitinguotoja]:
„Pagaliau sulaukiau akimirkos, kai Rusijos piliečiai išėjo į gatves! Nes jie – ne beždžionės, jie – žmonės!“
Tarp oratorių
daug pilietinės visuomenės veikėjų. Tačiau tarp jų ir daug paprastų žmonių,
gerbiančių pilietines teises ir pasijutusių apgautais. [Mitinguotojų mintys]:
„Mane piktina klastojimai per šiuos rinkimus (...) Tokio masto machinacijų
tikriausiai nebuvo per visą Rusijos Federacijos istoriją.“ [Mitinguotojai]:
„Laisvę susirinkimams – visada ir visur!“
Į gatves išėjo
įvairių politinių pažiūrų žmonės: liberalai, demokratai, nacionalbolševikai,
komunistai ir žmogaus teisių aktyvistai. Neišvengiamai kyla klausimas, kas
turėtų vadovauti. Tai trukdo plėtoti alternatyvią opozicijos politinę viziją.
[L. Aleksejeva (istorikė, žmogaus teisių aktyvistė)]: „Protesto nuotaikos
stiprėjo būtent dėl to, kad paaiškėjo, jog pažadai, kuriuos žarstė valdžia,
atstovaujama Putino, - pažadai , užtikrinti tvarką, stabilumą – nėra pildomi. Kokia
dar tvarka, jeigu pas mus milicijos bijo labiau negu banditų? Jeigu byra
sveikatos apsauga, švietimas? Jeigu auga kainos ir nedarbas, o ekonomikos
augimas liovėsi?“
Likus mėnesiui
iki prezidento rinkimų feminisčių pankroko grupė „Pussy Riot“ surengė
skandalingą pasirodymą Kristaus išganytojo sobore Maskvoje: „Švenčiausioje
Mergele, Dievo Motina, išvyk Putiną!“ [Putino reklaminė kampanija]: „PAKAKS! Nenoriu būti PRIEŠ! Aš UŽ! Aš už Rusiją. Už tai, kad gyventume sava galva, o ne kad mums įsakinėtų
Vakarai! Svarbiausia, kad
nenoriu, jog mėgintų sugriauti, palaužti, suskaldyti MANO šalį! Vasario 4 – ąją ateisiu ant Atminimo
kalvos, nes myliu Rusiją. Aš noriu čia gyventi. Aš – už Rusiją!“
Putinas
liberalią ir apsišvietusią viduriniąją klasę laiko savo pagrindiniu priešu
šalies viduje. Artėjant rinkimams, jis žino, kad prarado didelę dalį šio
visuomenės sluoksnio palaikymo. Jis sąmoningai priešina vieną Rusijos dalį su
kita. [Putinas]: „Mes – nugalėtojų tauta! Tai mūsų genuose, mūsų genetiniame kode! Tai viena mūsų karta perduoda kitai!
Mes ir dabar nugalėsime! Noriu jūsų paklausti: ar mes nugalėsime?“ [Minia, palaikanti
Putiną kaip kandidatą į prezidentus]: „Mes už V.V. Putiną, nes jis dabar
reiškia Rusijos stabilumą!
Rusijos pažangą! Jis įkūnija
mūsų didelę daugiatautę valstybę! Mes už jį.“
Po mėnesio,
2012 – ųjų kovą, Putinas džiūgauja išrinktas per pirmąjį prezidento rinkimų
ratą surinko 63 % balsų.
Jo premjeru taps Medvedevas. Kol
Medvedevas džiaugiasi naujojo viršininko pergale, Putinas tikriausiai masto
apie patirtą sunkią kovą ne vien su ryžtingai nusiteikusia opozicija, bet ir su
liberalų klanu, kuriam Medvedevas leido prisidėti prie valdžios. Kiek žmonės
atsimena, tuomet jo veidu pirmąkart nuriedėjo ašara. Tai tik trumpa jaudulio akimirka.
[Medvedevas]: „Ši pergalė reikalinga mums visiems. Ji reikalinga kiekvienam
mūsų. Ir šios pergalės nekam neatiduosime! Neatiduosime? Nugalėtojas – V.V. Putinas!“ [Putinas]: „Ačiū visiems, kurie ištarė
„taip“ didžiajai Rusijai! Kartą jūsų paklausiau: ar mes nugalėsime? Mes nugalėjome! Parodėme, kad mūsų žmonės iš tikrųjų sugeba
lengvai atskirti naujovių ir atsinaujinimo siekius nuo politinių provokacijų,
turinčių vienintelį tikslą: sugriauti Rusijos valstybingumą ir užgrobt
valdžią. Rusijos liaudis šiandien įrodė,
kad tokie variantai ir scenarijai mūsų šalyje nepasiteisins. Nepasiteisins?“
[G. Pavlovskij
(politologas, buvęs Putino politinis patarėjas)]: „Žmonės dar kartą išrinko
Putiną. Per rinkimų kampaniją, buvo kuriama isterijos atmosfera, tuo pat metu
žmonės buvo nuteikiami, kad kito pasirinkimo nėra. Svarbu pabrėžti kad žmonės
išrinko Putiną, tačiau jo nemylėjo. Putinas tai žino“. [J. Krotov‘as (Ukrainos
Ortodoksų Bažnyčios vąšininkas, žurnalistas, istorikas)]: „Rusijoje labai
bijoma jo pasitraukimo, nes nedemokratinė valstybė neturi valdžios perdavimo
mechanizmų, kurie nebūtų susiję su sukrėtimais, tokių kaip revoliucija, rūmų
sąmokslai, Chruščiovo nuvertimas, Stalino mirtis, Gorbačiovo nušalinimas.
Sustabarėjusi santvarka valdžios perduoti nemoka. Tą momentą visokeriopai
stengiamasi vilkinti. Būtent tuo paaiškinamas Putino politinis ilgaamžiškumas.“
Dabar Putinas
turi grįžti prie savo šaknų. Jo pirmieji žodžiai po prisaikdinimo skirti
armijai ir kitoms jėgos struktūroms – FSB ir įvairioms specialiosioms bei
saugumo pajėgoms.
[Protestuotojai]:
„Laisvė geriau negu nelaisvė! (...) Kovokit! Kovokit! Nepasiduokit! Rusija bus laisva! (...) Pasakykit savo lyderiui, kad šis režimas yra
nusikalstamas. Tai policinė valstybė! Jie visur suiminėja žmones, nes jų bijo!“
Putino
reputaciją smarkiai temdė 4 metus trukęs strateginis atsitraukimas ir gausios
demonstracijos. Tačiau padrąsintas to, ką laiko savo asmenine pergale, jis dar
kartą patiria metamorfozę. Atėjo laikas griežtinti režimą. Jis niekada
nesiliovė būti KGB žmogumi. Dabar šis veidas vėl pasirodo iš už kaukės.
Likus 2
dienoms iki Putino prisaikdinimo, vienoje provincijoje, šalia Čečėnijos,
įvykdomas žiaurus išpuolis. Įtampa jau anksčiau buvo smarkiai padidėjusi, todėl
šis įvykis tampa puikia dingstimi įkurti naują instituciją – tiriamąjį
komitetą, kuris nepavaldus FSB, teismams ir specialiosioms pajėgoms. Netgi
sukuriamas televizijos serialas, kuriame šios institucijos agentai vaizduojami
kaip šalies didvyriai. Tai „Tiriamasis komitetas“.
[]: „Kol kas
esame laikomi liudininkais, tačiau sprendžiant iš medžiagos, kurią viešina
Tiriamasis komitetas, galime būti įtariami bet kuo: pradedant pinigų
padirbinėjimu, baigiant mitingų finansavimu.“
Teoriškai
tiriamasis komitetas buvo įkurtas kovoti su terorizmu, organizuotu
nusikalstamumu ir finansiniais nusikaltimais, tačiau jis akivaizdžiai tapo
naująja režimo politine policija. Dideli komiteto įgaliojimai suteikia galimybę
įbauginti opoziciją. Visi opozicijos lyderiai iškviečiami duoti parodymų dėl
įvairių priežasčių. [Opozicijos lyderiai]: „Paneigėme prasimanymus, kad esame
pogromų organizatoriai, provokatoriai arba ekstremistai. Prasimanymus, kuriuos
valdžia skleidė po gegužės 6 – osios.“ [TK atstovas]: „Tiriamojo komiteto
vyriausioji tyrimų valdyba iškėlė baudžiamąją bylą S. Udalcovui, L.
Razvozžajevui, K. Lebedevui ir kitiems asmenims, įtariamiems rengiantis
organizuoti masines riaušes Maskvoje ir kituose Rusijos Federacijos regionuose.“
[sulaikytasis TK]: „Prisimenu sovietmetį, kai pasakodavom anekdotą apie KGB
sistemą „buvau sulaikytas už tai, kad antisovietiškai šypsojausi.“ Anksčiau tai
tebuvo anekdotas. Dabar pradedame šį anekdotą verti tikrove. Dabar blogiau negu
Sovietų Sąjungos totalitarinio režimo laikais.“
Kaip ir buvęs
pasaulio šachmatų didmeistris G. Kasparovas, akademikai ir pramoninkai vis
dažniau priversti bėgti iš šalies, baimindamiesi, kad bus įkalinti. [V. Markin
(Tiriamojo komiteto atstovas)]: „Ponas Kasparovas pabėgo iš šalies vien dėl
kažkokių gandų, kad jį ketinama iškviesti į Tiriamąjį komitetą. Jo niekas
neketino kviesti. Vienintelį kartą jį iškvietė – netgi, veikiau, pakvietė – kad
jis paaiškintų, kokiomis aplinkybėmis įkando policininkui į pirštą. Tačiau jis
kažkodėl išsigando ir pabėgo.(:D) Todėl patariau kolegoms amerikiečiams pasisaugoti,
nes ir jiems gali įkąsti, jis kandžioja pirštus... :D [L. Ševcova]: „Putinas
pasakė: „Anksčiau mėginome parodyti, kad pas mus demokratija. Dabar mums
nereikia nieko rodyti. Nestatysime Potiomkino kaimo. Parodysime nepridengtą
kumštį.““
Maskvos teismas
nurodė suimti tris „Pussy Riot“ nares. Po kelių mėnesių J. Samucevič, kuri
anuomet net nespėjo išsitraukti instrumento, buvo skirta lygtinė laisvės
atėmimo bausmė. Dvi kitos neteisiamos kalėti dvejus metus pataisos kolonijose.
[Nikolaj (kaimo dvasininkas)]: „Šokinėkit, šokinėkit. Kai kurios prisišokinėjo.
Sakoma, kad jas reikia išperti. Teisingai sakoma. Tačiau reikia su jomis ir
pasikalbėti: „ką jūs pasiekėte savo šokinėjimu? Ko siekiate?““ [J. Samrucevič
(„Pussy Riot“ narė)]: „Nusprendėme sukurti kolektyvą, kuris kalbėtų apie tas
idėjas – lygybę, laisvę. Taip pat kritikuoti autoritarizmą, diktatūrą, mačizmą
– viską, kas būdinga dabartiniam Rusijos režimui, Putino režimui. Tą pasirodymą
kūrėme kaip meninį feministinį performansą. Todėl prašėme Dievo Motinos tapti
feministe. Manau šis įžūlus žingsnis buvo gerai suprantamas – suprantamas, kad
nekalbame apie tikėjimą, tai niekaip nesusiję su tikėjimu.“
[L. Gudkov‘as
(sociologas, J. Levados centro direktorius)]: „Kai pradėjome tyrimus 1998 –
aisiais, laikančių save tikinčiaisiais buvo nuo 16 iki 19%. Dabar jų yra apie 77 %. Pasikeitus vienai kartai, šalis iš
ateistinės lengvai tapo religinga.“ [J. Samodurov (buvęs A. Sacharovo muziejaus
direktorius)]: „valstybiniame universitete įkurta Teologijos katedra. Jau nuo
ketvirtos klasės mokoma religijos... Vėliau tai išplito visur. Kažkokios
sutartys tarp Gynybos ministerijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios. Atleiskit,
tačiau dabar esama dvasininkų, kurie, kartu su oro desantininkais, nuleidžia iš
oro pripučiamas cerkves – ir visa tai rodo per televiziją.“ [J. Krotov]:
„Bažnyčios galva yra Kremliaus vadovas. Jų santykiai tokie patys kaip tarp
pulkininko ir pulko kapeliono.“ [Ru Žiniasklaida]: „Valstybės Dūma šiandien
nagrinės klausimą dėl piliečių religinių jausmų apsaugos. Siūlymą priimti
specialų nutarimą palaikė visos 4 partijos parlamente. Valstybės Dūma taip pat
rengia įstatymo projektą, numatantį baudžiamąją atsakomybę... “ [G. Gudkov]:
„Tai, ką dabar daro Dūma, įskaitant ir visiškai nevykusį, absurdišką įstatymą
dėl tikinčiųjų jausmų apsaugos, tėra mėginimas priveržti varžtelius ir sukurti
galimybę persekioti visus, pasisakančius prieš valdžią, - ar jie būtų ateistai,
ar tikintieji.“ [Putinas]: „Be vertybių, įdiegtų krikščionybėje ir kitose
pasaulio religijose, be moralės ir dorovės normų, kurios formavosi
tūkstantmečius, žmonės neišvengiamai prarastų žmogiškąjį orumą. Todėl mums
atrodo savaime suprantama ir teisinga tas vertybes ginti.“
Tuo pačiu
mostu parlamentas priima įstatymą prieš vadinamąją homoseksualų propagandą. Jį
nedelsdamas pasirašo Putinas. Putinas žino, kad jam pavyko į savo artimiausių
šalininkų būrį pritraukti pačius konservatyviausius sluoksnius. [Nikolaj (kaimo
dvasininkas)]: „Sodoma ir Gomora... Kodėl mes juos palaikome? Kodėl iš karto
nesušaudome arba neįvykdome egzekucijų tiems iškrypėliams, kurie vėliau
paskleis tokius dalykus? Juos reikia pašalinti, atskirti nuo visuomenės.
Nesakau, kad juos reikia žudyti arba karti. Bent jau ištremkite juos į kokią
salą! Jeigu norit, prašom ten
keliauti. Salų turime apsčiai. Gyvenkite ten ir klestėkite. Tik kad nebūtų
bendravimo su pasauliu, Europa.“ [S. Markov (politologas, Putino padėjėjas)]:
„Mums atrodo, kad Vakarai primetinėja mums homoseksualus. Todėl kova su
homoseksualizmo propaganda ir tos pačios lyties asmenų santuoka yra Rusijos
kova už savo identitetą ir nepriklausomybę.“
Putinas vis
labiau stengiasi pabrėžti, kad palaiko artimus ryšius su ultranacionalistų
ortodoksų ideologais, tokiais kaip A. Duginas. [A. Duginas (Eurazijos Sąjungos
ideologas)]: „Pederastų mūšis su žmoniškumu virto politiniu mūšiu, nes, galima
sakyti, kad Vakarų valdančioji klasė remia pederastus, tarsi tai būtų
liberaliosios ideologijos vystymosi tarpsnis.“ [Putinas]: „Matome, kaip
daugelis euroatlantinių šalių, galima sakyti, atsisako savo šaknų, įskaitant
krikščioniškąsias vertybes, kurios yra Vakarų civilizacijos pagrindas.
Atmetamos dorovinės normos ir bet koks tradicinis identitetas – nacionalinis,
kultūrinis, religinis ar netgi lytinis. Vykdoma politika, kuri suvienodina
daugiavaikę šeimą ir tos pačios lyties asmenų partnerystę, Dievo tikėjimą ir
Šėtono tikėjimą. Pasitaiko tokių politkorektiškumo ekscesų, kai pradedama
rimtai kalbėti, kad reikėtų registruoti partijas, kurių tikslas – pedofilijos
propagavimas.“
Žinia aiški:
„Mes, rusai, nepriimsime jūsų moralinio universalizmo.“ [V. Sebderovič
(rašytojas, satyrininkas)]: „Putinas žino, ką jis gali pasiekti gindamas
tradicines vertybes ir taip patraukdamas konservatyvius sluoksnius savo pusėn.
Tačiau, suprantama, kad tai pateikiama kaip rūpinimasis krikščionybe,
stačiatikių tikėjimu. Dedamas lygybės ženklas: kas prieš Putiną, tas ir prieš
krikščionybę, vadinasi, ir prieš stačiatikių tikėjimą bei Rusiją.
Tradicinių
vertybių apsauga reiškia bet kokios nerusiškos įtakos griežtą kontrolę.
[Putinas]: „Laba diena, gerbiami kolegos. Tęsiame pasitarimų ciklą...“ [Propagandinė
kampanija per TV]: „Mūsų šalies įstatymai sako, kad turime teisę žinoti, kas
mėgina paveikti mūsų nuomonę. Naudodamosi Rusijos įstatymų spragomis ir
tarptautiniais fondais, JAV per 2 pastaruosius metus skyrė 200 mln. dolerių
demokratijai Rusijoje plėtoti. Šiuos pinigus gauna nekomercinės struktūros,
apsimetančios nekaltomis žmogaus teisių ir analitinėmis organizacijomis. Būtent
dėl to svarbu kontroliuoti bet kokią ne pelno organizacijų veiklą.“
Vadovaudamasis amerikietišku modeliu, Rusijos
parlamentas priima įstatymą, įpareigojantį visus nevyriausybinių organizacijų,
gaunančių lėšų iš užsienio narius, registruotis kaip „užsienio agentus“. Tokį
statusą įgijusiems pilietinių teisių gynimo organizacijoms gali būti skiriamos
didelės baudos, taikomi suvaržymai, o jų vadovai gali būti įkalinami. [T.
Lokšina („Human Rights Watch“ narė iš Maskvos)]: „Galima sakyti, kad Kremlius
lyg uždaro šalį nuo išorinių veikėjų. Jis mano, kad daro tai dėl savo saugumo,
prilygindamas savo saugumą šalies saugumui. (...) Man pradėjo grasinti –
gaudavau grasinamų žinučių mobiliuoju telefonu. Tie grasinimai buvo skirti
netgi ne man asmeniškai, o susiję su mano dar negimusiu kūdikiu. Man rašydavo:
„Dabar esi visiškai viena, o mes – visai šalia, tavo adresą žinome. Tau,
mergužėle, nelemta lengvai pagimdyti.“ Žodis „pagimdyti“ parašytas kabutėse,
turint omenyje, kad tai bus visiškai ne gimdymas.“ [J. Nisnevič (politologas)]:
„Valdžia pamišo iš baimės. Tie žmonės bijo, siaubingai bijo, kad iš jų atims
valdžią. Tai lėmė istoriją su nevyriausybinėmis organizacijomis – baimė netekti
valdžios. Sistema perėjo į tokį etapą, kai bet kokią nepriklausomą nuomonę arba
asmeninę poziciją laiko grėsme savo valdžiai.“ [A. Jablokov‘as
(aplinkosaugininkas, biologas, B. Jelcino ir M. Gorbačiovo patarėjas)]:
„Dešimtys tūkstančių žmonių išvyko iš šalies. Išvyko inteligentai, kurie
pasakė: „Daugiau nebegalime čia gyventi, čia gyventi nebeįmanoma.“ Iš esmės, jų
prognozė teisinga: gyvenimas blogėja. Putinas griežtina kontrolę. Kaip gyventi
tokio griežtinimo sąlygomis? Kaip kurti, plėtoti intelektualią mintį? Vėl
trauktis į pogrindį?“ [V. Šenderovič (rašytojas, satyrininkas)]: „Kuo daugiau
mūsų iš čia išvažiuos, tuo bus geriau. Galime ir visi išvažiuoti. Jiems reikia
pasilikti 20 – 30 milijonų baudžiauninkų, kurie aptarnautų, prižiūrėtų naftos
ir dujų sektorių didžiulėje teritorijoje. 20 ar 30 mln. žmonių, kurie pumpuotų
naftą ir aptarnautų. Dar kelias gimnastes dėl pramogos ir kultūrinės programos,
o visiems kitiems – viso gero!“. [S. Babinec (parlamento narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas)]:
„Mano asmenine nuomone, priėmus tuos įstatymus, pažeidžiančius žmogaus teises,
konstituciją, konvencijas, buvo įmūryta keletas plytų į sieną, juosiančią
Rusijos Federaciją, siekiant vėl atsitverti geležine uždanga arba siena nuo
tarptautinės bendruomenės. Toje sienoje bus tik nedidelė anga naftos vamzdžiui
ir dar viena – dujų vamzdžiui. Ir viskas – apie Rusiją, daugiau niekas nieko
nežinos. Tik tiek, kad joje yra naftos ir dujų.“
Virtinė
konservatyvių kultūros tapatybę pabrėžiančių įstatymų nėra vien represijų
priemonė. Tai aiški žinia, kad buvo įsiklausyta, kokios pozicijos laikosi
provincija ir pramoninė darbininkų Rusija, įtariai žvelgianti į Maskvos elitą
ir jo liberalias nuostatas, prilyginamas netvarkai. [gamyklos darbininkė]:
„Duok Dieve, kad galėčiau dirbti, kad manęs neišmestų iš gamyklos dėl senatvės.
Kad būtų taika ir ramybė mūsų šalyje ir visame pasaulyje.“
Ši tylioji
Rusija, demonstruojanti savo veidą tik per šventes, tokias, kaip Gegužės 1 –
oji, yra Putino rinkėjų branduolys. Aukšto rango valdininkai ir nuo valdžios
priklausomi verslininkai taip pat yra tarp užtikrinančių jo išlikimą prie
valstybės vairo. [L. Gudkov‘as (sociologas, J. Levados centro direktorius)]:
„Tai pramoninė Rusija, išlaikiusi Sovietų Sąjungos pramonės struktūrą –
sunkiąją pramonę, su kariniu kompleksu susijusias įmones. Jų technologijos
atsilikusios, degraduojančios, nekonkurencingos. Tie žmonės puikiai supranta,
kad rinkos reformos neša jiems pražūtį. Tai būtų visiška katastrofa.“
Putinas gina
pramoninę Rusiją ne vien tam, kad gautų balsų. Jis atkakliai stengiasi
išsaugoti savo įtaką strategiškai svarbioms ekonomikos sritims: žaliavų
gavybai, sunkiajai ir ginklų pramonei. Jam labiausiai priimtinas valstybinių
įmonių modelis ir griežta jų kontrolė, kurią Putinas vadina valdoma
modernizacija – ekonomikoje tai atitinka jo puikiai žinomą „valdomą
demokratiją“. Jis labiau nusistatęs ne prieš modernizaciją, o prieš
restruktūrizaciją, kuri, veikiant konkurencijai, gali nušluoti esamą
infrastruktūrą ir socialinius veiksnius. [V. Milov‘as (buvęs Putino vyriausybės
energetikos viceministras)]: „Labai svarbu suprasti, kokia šiuo metu pagrindinė
Rusijos politikos problema. Pagrindinė problema ta, kad Putino valdžia iš
tikrųjų grindžiama visuomenės palaikymu. Tai faktas. Laimei, šio palaikymo
pobūdis pastaraisiais metais labai smarkiai pasikeitė. Iš pradžių, prieš
maždaug dešimtmetį, žmonės Putiną palaikė su entuziazmu, nes augo ekonomika ir
pajamos. Dabar jis nebe taip palaikomas.“
Ekonomikos
elitas, daugiau ar mažiau susijęs su užsienio kapitalu, nėra vienintelė šios
politikos auka. Smulkiąsias įmones, kurios lemia ekonomikos dinamiškumą daugelyje
šalių, irgi spaudžia režimas. [N. Petrov‘as (ekonomistas iš Carnegie centro)]:
„Mažų ir vidutinių verslo įmonių skaičius per kelis pastaruosius mėnesius sumažėjo
beveik 20 procentų. Joms labai sunku išsilaikyti šiomis ekonomikos sąlygomis
dėl valstybinio sektoriaus dominavimo. Kremlius politiškai nesuinteresuotas jų
stiprinti, o, veikiau, atvirkščiai.“
Smulkiosios
įmonės kenčia nuo sudėtingos ir prieštaringos teisinės sistemos,
neužtikrinančios jų apsaugos, ir netgi nuo valdininkų reketo. Smulkųjį verslą
pažeidžia bet kokie nesąžiningi veiksmai. []: „Smitrijus Sergejevičius
Kipianis, nuteistas kalėti 6 metus. (...) Olegas Viktorovičius Rosčionas, 18
metų nelaisvės griežtojo režimo kalėjime. (...) Aleksejus Kozlovas, mano
vyras... 8 metai.“ [Olga Romanova (asociacijos „Pasodinta Rusija“ prezidentė)]:
„Mano vyras buvo įkalintas, kaip įkalinami ne dešimtys, o šimtai tūkstančių
žmonių. Veikia turto atėmimo schema, kai vienas verslininkas apskundžia kitą,
siekdamas iš jo ką nors atimti, nes sumokėti kyšį prokurorui daug pigiau, negu
nupirkti tuos aktyvus.“ [A. Jablokov‘as)]: „Į teismus dabar bijoma kreiptis,
nes teismai priima įstatymų neatitinkančius sprendimus. Sprendimus jie priima
pagal pinigus – kas daugiau „nuneš“ pinigų. Vartojamas netgi specialus terminas
– „nunešti“. Jeigu turi lagaminą pinigų, gali juos „nunešti“. Arba bylos
nagrinėjamos pagal Kremliaus nurodymus.“ [A. Kozlov (verslininkas)]: „Mes su
partneriu, buvusiu senatoriumi, Federacijos Tarybos nariu, ponu Sluckeriu,
pradėjome dalytis mūsų bendrą įmonę. Jis man pasakė: „privalai palikti man
viską.“ Kai su tuo nesutikau, pareiškė: „Tuomet aš tave pasodinsiu.“ Taip ir
nutiko.“ Jo (A.K.) byla nesiskiria nuo daugelio kitų... Paklausęs žmonos
patarimo, A. Kozlovas rašė dienoraštį, kuriame nuosekliai kritikavo
pasibaisėtinas kalinimo sąlygas. Po 4,5 metų trukusio nenuilstamo
pasipriešinimo jis paleidžiamas į laisvę. [Žurnalistas, kalbina A.K.]: „Jūs 4,5
metų kovojote už savo laisvę? Ką patartumėte paprastam Rusijos piliečiui?“
[A.K.]: „Žinote, negalima pasiduoti. Žmonės, kurie yra vedami už virvelės,
tokius žmones jie suryja.“
Valdžios
užmirštų ūkininkų verslas taip pat retai būna sėkmingas. Jiems vos pavyksta
sudurti galą su galu. Dujos ir naftos milžinų „Gazprom“ bei „Rosneft“ šalis
tebėra smarkiai atsilikusi pagal Vakarų standartus. Nors posovietinių laikų
sumaištis jau pasibaigusi, visur į akis krinta socialinė ir regioninė nelygybė.
Daugiau nei trečdalis šalies gyventojų iki šiol negali naudotis dujomis,
vandentiekiu ar kanalizacija. [M. Šac ir T. Lazareva (buvę TV laidų vedėjai)]:
„Kažkaip įsitraukėme į labdaringą veiklą. Dėl tos labdaros pamatėme, kokia
siaubinga padėtis šalyje, kiek žmonių reikalinga pagalba. Tuomet kilo klausimų:
kodėl padėtis tokia bloga? Kodėl ligoniams, neįgaliesiems, daugiavaikėms
šeimoms ir neturtingoms šeimoms padeda labdaros fondas, beje, rinkdamas pinigus
iš tokių pat ligonių, galbūt ir iš turtingesnių? Visi supranta, kad padėtis
bloga: viskas griūva, dedasi siaubingi dalykai. Tačiau žmonės sako: „Ne, geriau
mes ramiai kamputyje pasėdėsime – ir jums patariame taip elgtis.““
[streikuotojos]: „Taip pat randasi vienišų motinų ir jų vaikų, kurie,
nepaisydami arešto ir policijos spaudimo, pradeda bado streikus, protestuodami
prieš neišpildytus 2012 – ųjų rinkimų kampanijos pažadus aprūpinti juos
socialiniais būstais. Rusija tiesiog išmiršt. Regionai išmiršta. Kai žmonės
atvažiuoja į Maskvą, jų klausia: „ko čia atsivilkot?“ Žmonės nori rasti darbo,
išgelbėti savo šeimas. Tačiau jų klausia: „Kam jūs mums reikalingi?““ (...)
„mes nenusipelnėme teisės gyventi. Tik teisę egzistuoti, kaip tarakonai,
kuriuos galima išnaikinti, sutrypti kartu su mūsų vaikais. Putinas per
televiziją kalba, kad Rusija klesti. O mes tenorime, kad mūsų vaikai klestėtų
kartu su Rusija. Mes juos pagimdėme, jie yra gyvenimo žiedai. Tačiau mus už tai
sugrūdo į pasaulio skylę.“
Putinas
suvokia, kad jo sistema yra ribota. Dėl to jis stengiasi kliautis geopolitika.
Jo svajonė – sukurti tvirtą bloką, kuris būtų didesnis ir turtingesnis, negu
mūsų dienų Rusija. Darinį, kuris būtų pakankamai savarankiškas ir didelis, kad
dominuotų pasaulio energetikos ir sunkiosios pramonės rinkose. Šis darinys jau
turi pavadinimą – Eurazijos Sąjunga. Kitaip sakant, Sovietų Sąjunga, tik be
komunizmo.
Dėl
dešimtmečius trukusio varžymosi su JAV, kurios
turi panašių ambicingų pasaulio ateities planų, ir dėl sunkios ekonomikos
krizės, skaudžiai smogusios jo pagrindinei klientei Europai, Putinas ryžtingai
atsigręžia į seną komunistinę draugę ir priešininkę – Kiniją. Galbūt Putinas
negali varžytis su Kinija, vertinant pagal ekonomikos augimą ir dinamiškumą,
tačiau Rusijos karinė galia ir žaliavos suteikia svorio dvišalėse derybose su
galinga kaimyne.
[L. Ševcova]:
„Kinijos modelis smarkiai grindžiamas ideologija. Jūs minėjote pseudoideologiją,
tačiau tai tikra ideologija. O Putinas neturi ideologijos. Kinija – partinė
valstybė, jos pagrindas yra partija. Putino pagrindas – jėgos struktūros.
Partija tėra valstybės viršelis. Kinijoje egzistuoja kolektyvinė valdžia –
lyderis keičiamas kas antrą kadenciją. Mes kolektyvinės valdžios neturime,
Putinas nori valdyti amžinai, o Kinijos vadovybė pasikeitė jau kelis kartus.“
Abiejų šalių
suartėjimui itin svarbus karinis bendradarbiavimas. 2013 – ųjų liepą Kinijos
jūroje surengiamos didžiausios bendros jūrų pajėgų pratybos. Abiem valstybėm
strategiškai svarbu, kad Japonija ir kitos to regiono šalys neaneksuotų kelių
salų, į kurias pretenzijas reiškia Rusija ir Kinija. Tačiau ši sąjunga trapi. Rusija žino negalinti sukurti tvarios
partnerystės su Kinija, jeigu savo įtakos zonoje neišlaikys kitų šalių,
tokių kaip Iranas ir Sirija. Jos yra atsvara Amerikos aljansui su Persijos
įlankos monarchijomis. Į visus šiuos klausimus būtina atsižvelgti, norint
suprasti Rusijos nelankstumą Sirijos atžvilgiu. [A. Dugin‘as]: „Galima sakyti,
kad vyksta karas tarp dviejų stovyklų: multipolitinės stovyklos, kurią sudaro Rusija,
Kinija, Iranas ir Sirija, 0 kitaip sakant, Eurazija – ir Amerikos
imperialistinės hegemonijos.“ [JAV atstovė derybose dėl Sirijos]: „Rusija
negali leisti, kad Sirija patektų į Vakarų šalių įtaką kaip Libija.“
Padedant
Kinijai, Putinas surizikuoja nepritarti JT rezoliucijai, kurioje jo
sąjungininkas (ir klientas) Bašaras al Asadas, įvardijamas kaip atsakingas už
žudynes.
Bėgant
mėnesiams, Sirija vis giliau klimpsta į pilietinį karą, o dėl didžiulio
džihadistų antplūdžio užsienio karinis įsikišimas tampa vis mažiau tikėtinas.
[Duginas]: „Rusijoje ir Šiaurės Kaukaze buvo susiklosčiusi tokia pati padėtis.
Vahabitus ir salafitus vienija ta pati struktūra. Jie palaiko sukilėlius,
kovojančius su Bašaru al Asadu. Putinas laiko Damaską Rusijos teritorijos
plėtiniu.“ [L. Ševcova]: „Manau, kad tai, visų pirma, lemia Rusijos
nuogąstavimai, kad Vakarai kišimosi politiką pavers savo politikos principu.
Tai reiškia, kad galima kištis į Ukrainos, Centrinės Azijos, Baltarusijos,
Moldovos ir kitų regionų reikalus.“
Nors Putiną
griežtai kritikuoja Vakarų šalys, jis sugeba padėtį pakreipti savo naudai –
ypač dėl politinių įgūdžių ir kitų lyderių veidmainystės. 2013 m. rugsėjo
pabaigoje, kai Putinas pasiūlo sunaikinti Sirijos cheminius ginklus,
priklausančius Asado režimui, jis laikomas taikos didvyriu Rusijoje ir
užsienyje. Keli Rusijos veikėjai netgi pasiūlo skirti jam Nobelio taikos
premiją. [pasiūlymas dėl Nobelio taikos premijos skyrimo Putinui]: „Pasiūlymas
skirti Nobelio taikos premiją pagrįstas jo neabejotinu indėliu sprendžiant
Sirijos konfliktą. Jeigu nebūtų pavykę sustabdyti to, kas galėjo tuojau
prasidėti, nestabilumas būtų apėmęs visus Artimuosius Rytus. Galime sakyti,
būtų prasidėjęs Trečiasis pasaulinis karas. Štai nuo ko sugebėjo atitolinti
mūsų prezidentas Putinas.“
Tuomet
prasideda Sowdeno skandalas. Kompiuterių inžinierius, E. Snowdenas, atskleidė
pasauliui JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) vykdomo šnipinėjimo mastą.
Didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukęs bėglys pasitraukia iš Amerikos į
Rusiją. Putinas vėl supainioja reikalus, džiaugdamasis proga pademonstruoti,
kad Amerika nėra nei laisvės šalis, kokia teigia esanti, nei demokratiją arba
pagarbą propaguojanti valstybė. Vašingtonas, pasirodo, esanti akivaizdžiai
nepakantus kitaip manantiems. [JAV atstovas]: „Esame nepaprastai nusivylę, kad
Rusijos vyriausybė žengė šį žingsnį, nors aiškiai ir teisėtai prašėme – viešai
ir privačiai – išduoti poną Snowdeną Jungtinėms Valstijoms, kur jam būtų
pateikti kaltinimai. Ponas Snowdenas nėra teisėtas pavojaus skelbėjas... “
Per kelias
savaites Putinas sugeba apversti aukštyn kojom pasaulio nuomonę. Jo didysis
varžovas Obama, nuverčiamas nuo pjedestalo. Itin liberalus žurnalas „Forbes“
paskelbia Putiną galingiausiu žmogumi pasaulyje.
Tačiau Putino
grįžimas į pasaulio žiniasklaidos pirmuosius puslapius taip pat tampa smėlio
žiupsniu, slapta įbertu į gerai suteptą Putino sukurtą mechanizmą. [L.
Ševcova]: „30, 35, 25 metų žmonės – pagrindinis visų Maskvoje veikiančių
protesto judėjimo branduolys. Yra 20 000 žmonių, pasirengusių kiekvieną dieną
išeiti į gatves. Jie yra šalies viltis.“
Likus
dviem mėnesiams iki Maskvos mero rinkimų, opozicijai sužimba nauja viltis.
Šie rinkimai
yra svarbus simbolis – Maskvos meras neoficialiai yra trečias svarbiausias
asmuo valdžios hierarchijoje.
Su korupcija
kovojantis tinklaraštininkas A. Navalnas, vienas iš protestų prieš Putiną
lyderių, nusprendžia žengti į politiką. (...) Praėjus kelioms dienoms, kai
Navalnas paskelbia kandidatuosiantis, jis netikėtai apkaltinamas dėl sukčiavimo
ir nuteisiamas kalėti 5 metus. []: „Tai, tikriausiai, tik padidins jo
populiarumą, nes visiems akimirksniu taps aišku, kad yra pagrindinis valdžios oponentas
ir ko valdžia labiausiai bijo.“ Kilus didelėms demonstracijoms keliuose Rusijos
miestuose, Navalnas, kitą dieną, laikinai paleidžiamas, kol bus paskelbta
apeliacinio teismo nutartis. Akivaizdu, kad valdžia nusprendė neprovokuoti
žmonių prieš pat rinkimus, juolab, kad Putino kandidatas yra kampanijos
favoritas.
Per penkias
rinkimų kampanijos savaites, Navalnas ir jo štabas, mobilizuoja tūkstančius
savanorių – daugiausiai jaunimo. [Navalnas]: „Vaikštau į tokius susitikimus, -
žinau, daugelis iš manęs juokiasi - nes žinau ir tikiu, kad žmonės yra valdžios
šaltinis“. Ne visiems demonstrantams priimtinos nacionalistinį atspalvį
turinčios Navalno kalbos, tačiau jo rinkimų kampanijos sėkmė ir nepaneigiama
charizma padrąsina visus, svajojančius apie tikrai demokratišką vyriausybę
Rusijoje. [Navalnas]: „Mūsų pasiekimai yra precedento neturintis reiškinys
Rusijos politikoje. Surengėme rinkimų kampaniją, kliaudamiesi vien savanoriais.
Nepasitelkėme jokių apmokamų politinių technologijų specialistų. Surinkome precedento
neturintį, mums netikėtą lėšų kiekį. Beje, iš tų 100 mln. rublių, 70 procentų
buvo paaukota labai nedidelėmis sumomis: po 100, 200, 500, 1000 rublių. Tai
svarbus faktas, rodantis, kad Rusijoje gali egzistuoti nepriklausomos politinės
organizacijos.“ Navalnas ir jo komanda naudoja modernius metodus ir išnaudoja
maskviečių šovinizmą. Rezultatai netikėti. Apklausos prieš rinkimus rodo, kad
nuo 3 procentų ketinusių balsuoti už Navalną, padaugėjo iki 30 procentų, iš
tikrųjų už jį balsavusiųjų. [Navalno žmona]: „Kratos vykdomos ir pas mus, netgi
pas mano 80 metų senelę. Aleksejaus broliui keliama baudžiamoji byla, nuolat
užsipuolami tėvai. Tačiau atėjau čia pasakyti: jeigu kas nors valdžioje šeimas
laiko pažeidžiama vieta, jie klysta.“
Opozicijos
politinis sukilimas prasideda 2013 – ųjų rugsėjį. Sudominti įtemptos atmosferos
dėl Sirijos krizės ir Snowdeno skandalo, daug žurnalistų susirenka į G20
viršūnių susitikimą Sankt Peterburge. Įvykiai Rusijos viduje lieka beveik
nepastebėti. [I. Jašin (organizacijos „Solidarumas“ narys)]: „Žinoma, ne visi
pasiruošę atsidurti už grotų. Visi turi šeimas, vaikų, giminaičių, artimųjų –
visi turi ką prarasti. Tačiau svarbu, kad atsiranda žmonių, kurie sako: „Aš
nebijau“. Viešai išeina ir sako: „Aš nebijau, aš niekur nevažiuosiu. Aš niekur
nesislėpsiu, niekur nebėgsiu. Čia mano šalis, mano miestas – aš nesislėpsiu.““
[R. Šlegel (Putiną palaikančio jaunimo judėjimo lyderis)]: „Taip, tačiau ką
siūlo tie žmonės? Suprantama, kas jie tokie. Tai piliečiai, kurie išėjo į
gatves, kurie protestuoja, kuriems nepatinka. Gerai, tačiau kas toliau?
Atiduoti valdžią? Kam? Navalnui? Ką jis su ja veiks? Ar Navalnas per savo
gyvenimą kam nors vadovavo? Niekam. Ir didžioji dalis, ateinančių į mitingus,
protestų lyderiai – tai žmonės, kurie niekam nėra vadovavę, su retomis
išimtimis. Ar jie turi komandą? Ne. Ar jie turi programą? Ne. Tai ko jie nori?“
Dalis
viduriniosios klasės dabar palaiko liberaliojo elito svajones pertvarkyti
Rusiją į vakarietišką demokratiją. Tačiau dauguma gyventojų tebevertina Putiną
kaip vienintelį skydą, dengiantį nuo chaoso ir skurdo, panašaus į tą, kuris ištiko šalį baigiantis Šaltajam
karui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai. [I. Brorogan, A. Soldatov (žurnalistai,
KGB ir FSB ekspertai)]: „Dabar ypač matyti, kad visą laiką Putinas naudojasi
sovietine patirtimi, naudoja sovietines klišes: „Tėvynė pavojuje“, „Mus supa
priešai“. Visa tai mums atrodo juokinga ir neveiksminga. Didžiausia bėda ta,
kad milžiniška Rusijos visuomenės dalis puikiai supranta ir priima tas klišes.“
-
[laidos
dalyvis klausia Putino]: „Prieš keletą metų tokioje pačioje tiesioginėje
laidoje atsakinėjote į klausimą apie jūsų požiūrį į Staliną? “
-
[Putinas]
Požiūrį į ką?
-
Į Staliną. Sakėte, kad tai svarbus klausimas,
kad jis yra spąstai, labai tiksliai atsakėte. Tačiau jums, trečiąkart tapus
prezidentu, mes su draugais įžvelgiame kai kurių stalinistinių poteksčių. Norėčiau,
kad jas pakomentuotumėte. Šalyje prasidėjo politiniai protestai, pavyzdžiui: „Pussy
Riot“, A. Navalnas. Atsirado daugybė žmonių, kuriuos įtaria esant užsienio
agentais – turiu omenyje įstatymą dėl ne pelno organizacijų. Dūma priima, o jūs
pasirašote įstatymus, smarkiai veikiančius bendravimo laisvę, ypač internete. Prašau
atsakyti, ar iš tikrųjų manote, kad Rusija 21 – ajame amžiuje, naudodama tokius
veiksmingo vadybininko Stalino metodus, gali būti pirmaujančia valstybe? Labai ačiū.
-
Mes
ne kartą diskutavome dėl šių klausimų. Nemanau, kad čia esama stalinizmo
elementų. Stalinizmas susijęs su asmenybės kultu ir masiniais įstatymų
pažeidimais. Su represijomis ir lageriais. Rusijoje nėra nieko panašaus, ir,
tikiuosi, niekada nebebus. Dabar mūsų visuomenė kitokia ir niekada to neleis. Tačiau
tai nereiškia, kad mums nereikia tvarkos ir drausmės.
Putinui ir
daugeliui Rusijos piliečių atrodo, kad pusiau karinė tvarka ir geležinė
drausmė, yra kaina, kurią reikia sumokėti už Rusijos grįžimą į elitinių valstybių
būrį. Kai prabangus Sočio kurortas, vadinamas Rsusijos Rivjera, buvo išrinktas
2014 – ųjų žiemos olimpinių žaidynių sostine, Putinas pasiryžo parodyti visam
pasauliui, kad Rusija sugrįžo ir yra ryžtingiau nusiteikusi nei kada nors
anksčiau. [Putinas]: „Olimpinė ugnis, svarbiausių pasaulyje sporto varžybų,
taip pat taikos ir draugystės simbolis, atkeliavo į Rusiją. Ji parodys
pasauliui Rusiją, kokia ji yra iš tikrųjų, kokią mes ją mylime.“ [B. Nemcov‘as
(buvęs vicepremjeras, B. Jelcino vyriausybės ministras)]: „Šios žaidynės yra
Putino asmeninis projektas – ambicingas politinis projektas.“
[darbininkė]: „Dirbome
kaip kalėjime. Dirbome vienoje firmoje – buvo labai sunku.“ []: „Jų teisės
siaubingai pažeidinėjamos. Nesąžiningi darbdaviai, darbininkai neretai mušami. Netgi
buvo grasinama juos sušaudyti, būdavo imituojamas sušaudymas.“ [V. Ryžkov‘as]: „Turime
brangiausią pasaulyje šuolių su slidėmis trampliną, brangiausią pasaulyje ledo
areną, brangiausią pasaulyje greitojo čiuožimo trasą, brangiausius pasaulyje
viešbučius... “ [K. Rogov‘as]: „Matote, reikia paskirstyti 30 – 40 milijardų
dolerių.“ [B. Nemcov‘as]: „Sočis yra didžiausia afera per Rusijos istoriją. Žiemos
olimpinės žaidynės mūsų šaliai ir piliečiams kainavo daugiau nei 50 milijardų
dolerių. Šios žaidynės bus brangiausios per visą olimpinio judėjimo istoriją. Jos
kainuos brangiau, nei buvo skirta lėšų visų ankstesnių žiemos olimpinių
žaidynių sporto programai.“ [K. Rogov‘as]: „Žinote, korupcija yra savotiškas
politinis cementas. Jis suvienija elito grupes, kurios palaiko valdžią. Manau,
dėl to ateityje mūsų laukia dar daug įvairių milžiniškų statybų,
infrastruktūros projektų.“
Kitapus
federalinės gigantomanijos slypi didžiulė turto grobstymo schema. Pradėta daugybė
baudžiamųjų tyrimų dėl vietos valdžios ir Sočyje dirbančių bendrovių veiksmų. Tačiau
jokie nuosprendžiai dar nepaskelbti. [N. Petrov‘as]: „Kažkada Putinas
nusprendė, kad 2014 – ųjų Sočio olimpinės žaidynės turės visam pasauliui
parodyti Rusijos ir Putino vyriausybės pasiektą sėkmę, įskaitant ir sėkmę
Šiaurės Kaukaze.“
Kurdamas
parodomąjį šou, Putinas rizikuoja, jeigu įvyktų kokia nors nesėkmė. Dvigubas mirtininkų
sprogdintojų išpuolis Volgograde, buvusiame Stalingrade, priminė pasauliu, kad Sočis
yra netoli Gruzijos sienos, vos už 400 kilometrų nuo Čečėnijos sostinės Grozno.
Šios žaidynės
yra Putino provokacija, nes karo žarijos Kaukaze dar neišblėsusios.
Tuo pat metu,
Putinas, vieną po kito paleidžia į laisvę asmenis, kuriuos Vakarų šalys laiko
politiniais kaliniais: ilgai kentėjusį oligarchą M. Chodorkovskį, „Pussy Riot“
nares, „Greenpeace“ aktyvistus ir Bolotnajos aikštės demonstrantus. Ar tai
Putino noras parodyti karališkąją malonę, ar baimė, kad Vakarų šalių vyriausybės
boikotuos žaidynes? [A. Ilarionov (buvęs Putino patarėjas ekonomikos plikos klausimais)]:
„Putinui labiausiai priimtina padėtis, kai jo valdžios niekas negali riboti. Valdžią
arba išskirtinius įgaliojimus ir prerogatyvas jam suteikia ne kas nors kitas, o
jis pats.“
Kodėl
šis žmogus, tampantis visas valdžios virveles, visuomet nori daugiau – daugiau valdžios,
daugiau pinigų? Kodėl jį persekioja šis nesiliaujantis troškimas?
Ar tai
priklausomybė nuo galios ir turto? Ar jį persekioja baimė, kad kada nors teks
atsakyti už savo nusikaltimus ir kad jo laukia žiaurus likimas? – labai tikėtina,
tačiau priežastis gali būti kitokia. Nuo KGB leitenanto iškilęs iki Vladimiro
Didžiojo, Putinas laiko save beveik Mesiju, savo liaudies ir šalies įsikūnijimu.
Šalies, kuri beveik vien tik savo jėgomis įveikė Napoleoną ir Hitlerį, pirmoji pasiuntė
žmogų į kosmosą. Šalies, kuri yra iškankinta ir sužalota, tačiau nepraradusi
vilties. Kiek dar laiko Putinas painios savo paties likimą su likimu šalies,
kurią išdidūs rusai vadina Didžiąja Rusiją?
[N. Aleksejev
(teisininkas)]: „Iš esmės, rusams yra reikalingas caras, kuris už juos viską
spręstų, kuriuo jie galėtų didžiuotis ir kuris grūmotų visam pasauliui:
žiūrėkite, kokia didi yra Rusija, ir neprimetinėkite mums savo sąlygų!“ [R. Šiegel (Putiną palaikančio jaunimo
judėjimo lyderis)]: „manau, kad Putinas yra vienas iš didžiausių Rusijos
istorijos veikėjų. Tik galbūt mes dar ne visiškai tai suvokiame.“ [A. Duginas (Eurazijos
Sąjungos ideologas)]: „Putinas lieka ilgam, bent jau dviem kadencijoms. Ateityje
jis nebežais, kaip žaidė su Medvedevu. Neabejotia, kad jis pasirinks įpėdinį,
kuris brėš tą patį kursą. Taigi, galima sakyti, kad Putinas liks amžinai.“ [A.
Ilarionov]: „Monarchijos, juolab paveldimos monarchijos idėja, kuri dar prieš
kelerius metus atrodė visiškai beprotiška, neįtikėtina idėja, apie kurią netgi
nebuvo įmanoma pagalvoti, po kurio laiko gali pasirodyti nebe tokia keista.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.