-
Ką
jūs čia filmuojat?
-
Kuriam
filmą apie Chodorkovskį. Esate apie jį girdėję?
-
Ne...
O aš girdėjau. Jis pavogė iš Rusijos daugybę pinigų...
[Rusijos žiniasklaida]: „Mašina su Chodorkovskiu
išvažiuoja. Jį kažkur išveža.“
[Anton Drel – Chodorkovskio advokatas]: „Neturiu
teisės atskleisti detalių, bet iš to, ką mačiau, galiu 100% užtikrinti, kad čia
– politinė byla.“
[CNN. 2003 – ųjų spalio 26 – oji. diena po jo
suėmimo]: „Sulaukęs 40 m. Michailas Chodorkovskis tapo ne tik turtingiausiu
žmogumi Rusijoje, bet ir vienu turtingiausių pasaulyje. Jis buvo puikus
organizatorius ir derybininkas, aktyviai rėmęs Rusijos politines partijas.
Chodorkovskio areštas šį savaitgalį, kai per netikėtą šturmą jo lėktuvą užėmė
kaukėti saugumiečiai, tapo dramatiška jo besitęsiančios priešpriešos su
valdžia, kulminacija.“
[Jurgis Bušas jaunėlis]: „Kalbėdamas apie tai su
prezidentu Putinu, aš išreiškiau susirūpinimą: paaiškinau jam, kad kol kaltė
nėra įrodyta, tol žmogus laikomas nekaltu. Mums, bent jau mano administracijos
darbuotojams, susidarė įspūdis, kad jis buvo apkaltintas dar prieš įvykstant
teismui. Teisingam teismui. Jis buvo įkalintas, o tik tada apklaustas. Mes
išreiškėme savo susirūpinimą tokia sistema. Taip pat mums įdomu, ar jis ketina
teikti apeliacinį skundą ir kaip su juo bus pasielgta. Taigi stebėsime šio
teismo proceso eigą“.
[Joschika Fischer – buvęs Vokietijos užsienio
reikalų ministras]: „Mus domino klausimas: ar nebūtų galima visko išspręsti
paleidus Chodorkovskį iš kalėjimo? Deja, Putinas labai kategorišku tonu tokią
galimybę atmetė.“
[Putinas]: „Dėl Jukos kompanijos vadovo sėmimo.
Nebus jokių susitikimų ir jokių derybų dėl teisėsaugos organų veiklos. Todėl
prašyčiau baigti visas su šiuo reikalu susijusias spekuliacijas ir isteriją.
Taip pat prašyčiau vyriausybės nesivelti į diskusijas.“
Chodorkovskiui, už vengimą mokėti mokesčius,
teismas nuteisė kalėti 8 metus pataisos darbų kolonijoje, Sibire, maždaug už 6
000 km. nuo Maskvos. Chodorkovskis tolimame Sibire, o naftos kainos tuo metu
pasiekia svaiginamas aukštumas. Maskvoje kas valandą randasi po naują
milijardierių ir Chodorkovskis pamažėle pamirštamas.
2006 – ųjų vasarį mane su draugais pakvietė
atvykti į festivalį Sibire. Festivalis, kaip ir pats miestas, pribloškė savo
prabanga: stiklo ir ledo rūmais, didingomis aikštėmis, kuriose, deja,
sutikdavome labai nedaug žmonių. Šio miesto turtų ir prabangos šaltinis – Jukos
kompanija, kurios vadovas dabar įkalintas, nes, kaip žmonės kalba, užrūstino
Putiną. Po kelias dienas trukusių išgertuvių, man pavyko įkalbėti nedidelę
festivalio svečių grupę. Jie kaip ir aš, kankinosi dėl pagirių, kartu
nuvažiuoti ir pasidairyti po Jukos naftos gavybos plotus. Iš pradžių festivalį
finansavo Jukos. Svečiams net buvo parodyti naftos gavybos plotai iš
sraigtasparnio. Bet dabar mūsų sumanymas festivalio administracijai džiaugsmo
nekėlė, todėl mes patys išsinuomojome mašiną. Po kelių valandų sustojome prie
užkardos su užrašu „įeiti draudžiama“. Galiausiai, mums pavyko rasti mažesnį,
kaip mums pasirodė, nesaugomą gavybos plotą, bet čia prie mūsų pribėgo
uniformuotas žmogus. Aš paklausiau jo apie Jukos, bet jis tik burbtelėjo,
pareikšdamas, kad viskas čia priklauso „Rosneft“ ir kad turime nedelsdami
ištrinti nufilmuotą medžiagą ir dingti.
Chodorkovskis įkūnijo viską, kas prieštaravo mano
tėvų įsitikinimams: neoliberalas, kapitalistas, Tečer ir Bušo šalininkas,
visiškai nesidomintis menu. Girdėjau kalbų, kad apie suėmimą jį įspėjo ir man
buvo įdomu kodėl jis nepabėgo. Negi sutiko sėsti į kalėjimą laisva valia? Kalbama, kad jis kalinamas
kažkokiame įslaptintame mieste, į kurį neįmanoma patekti, ypač, su filmavimo
kamera. Ir dar įdomu: kaip gi jis sugebėjo taip praturtėti tada, kai visi
šitaip skurdo? Štai kodėl man taip svarbu susitikti su Anatolijumi Čiubaisu. 10
– jame dešimtmetyje Čiubaisas buvo atsakingas už privatizaciją, sprendė kam bus
skirtos valstybės lėšos, o kam ne.
-
[Klausia
Čiubaiso] Kokia jūsų asmeninė nuomonė apie Chodorkovskio teismą Maskvoje?
-
[Čiubaisas]
Ar šis klausimas kaip nors susijęs su nanotechnologijomis? Sakėte, kad
kalbėsimės apie nanotechnologijas Rusijoje. Manau, kad tą mes galime aptarti
atskirai. Ačiū.
Aš rašau Chodorkovskiui laišką. Noriu sužinoti už
ką jis buvo suimtas. Beveik po metų gavau jo atsakymą iš kalėjimo: „Gerbiamas
Kirilai. Ačiū už laišką. O dėl jūsų klausimo apie mano suėmimo priežastis –
tokių priežasčių gali būti daug. Galimas daiktas, kad Putinas baiminosi, kad
parduosiu didžiąją Jukos kompanijos dalį amerikiečių naftos koncernui. Bet tam
reikėjo gauti vyriausybės pritarimą ir mes jį gavome. Yra ir tokių, kurie manė,
kad siekiu tapti prezidentu. Tai netiesa. Dar kiti kalba, kad papiktinau
Putiną, atėjęs į susitikimą Kremliuje be kaklaraiščio, nors į susitikimus su
prezidentu aš visada eidavau deramai apsivilkęs. Taigi čia tiesiog
išsigalvojimai. Tikroji mano suėmimo priežastis yra ta, kad „Rosneft“ vadovas,
Igoris Sečinas, siekė perimti „Jukos“ valdymą. O pati svarbiausia priežastis,
mano galva yra ta, kad aš rėmiau politinę opoziciją.“
Norėdamas daugiau sužioti apie 2003 – aisiais
veikusią politinę opoziciją, tariausi dėl susitikimo su Grigorijumi Javlinskiu
– Rusijos „Jabloko“ partijos lyderiu. 2003 – aisiais Chodorkovskis dosniai
finansiškai rėmė Javlinskį ir jo partiją. Vos užsiminus apie Chodorkovskį, jis
tik palingavo galvą. Buvo pasirengęs su manimi kalbėti apie viską, bet tik ne
apie Chodorkovskį, nors išgerti poros taurelių, neatsisakė ir patarė: jeigu
noriu sukurti tiesą pasakojantį filmą, jis turi būti niekaip nesusijęs su
Chodorkovskiu. Kitaip tariant, geriau filmuoti rusišką kraštovaizdį ir pasakoti
apie žmones, mirusius prieš 100 ar bent 50 metų. esą dėl tos pačios priežasties
jis ir nerašo prisiminimų, nes juose tektų apie daugelį papasakoti negražių
dalykų. Atsisveikindamas jis mane įspėjo: „Maskvoje būkite labai atsargus.
Nepamirškite, kas čia yra nutikę žurnalistams.“
[filmo autorius skambina Putinui. Atsiliepia,
greičiausiai, kad sekretoriatas]: „Ne... Rytoj jis bus Kaliningrade“;
[žurnalistas]: „Bet aš galiu ir šiandien“.
[žurnalistas]: „Alio? Norėtume rytoj paimti
interviu iš pono Peskovo. Ką jis sakė? (išjungė telefoną)“
[tas pats žurnalistas/filmo autorius]: „Kaip
manote, ar rytoj galėtume susitikti ir kada?“. [Sekretorė]: „Tiesą sakant, dėl
rytojaus nesu įsitikinusi ir, apskritai, abejoju ar šiais metais būtų įmanoma“.
[Žurnalistas]: „Su manimi niekas nesikalba. Visi
klausia ką aš čia veikiu, kas man moka ir ko aš siekiu. Jie visko pertekę...“
[jauna rusė, dantistė ir DJ‘ėjė, Nina Kraviz]:
„kai klube man pasakei ko čia atvykai, kai sumanei padaryti Chodorkovskį savo
dokumentinio filmo herojumi, tai labai nustebau, tiesiog apstulbau. Tai tas
pats, kas nemokamai jį reklamuoti, o jis juk nusikaltėlis. Chodorkovskis apvogė
mūsų šalį.“
Mane ne tiek stebino valstybės pareigūnų tylėjimas,
kiek daugelio jaunų rusų požiūris į Chodorkovskį.
[Marina Chodorkovskaja - mama]: „Kadaise šiuose
namuose buvo pilna žmonių, net vietos trūkdavo: ketvertas suaugusiųjų,
ketvertas vaikų, auklė ir vairuotojas, kuris dar dirbo ir asmens sargybiniu. Iš
viso – dešimt. Taigi namai būdavo pilni, o dabar mums užtenka šio kambario,
virtuvės ir miegamojo. Visi kiti kambariai dabar yra užrakinti...“
[kalba pirmoji Chodorkovskio žmona Lena]: „Mokėmės
su juo vienoje grupėje. Susipažinome su juo pirmąją studijų savaitę. Visi manė,
kad buvome pažįstami dar iki instituto. Bet mes labai greitai vienas kitą
suradome. Jis buvo ryški asmenybė. Jo neįmanoma buvo nepastebėti. Kai dabar
pagalvoju kurį vaikiną rinkčiausi iš tuometinio mūsų kurso, manau, kad ir vėl
tą patį. Mums abiem tai buvo pirmoji meilė ir mūsų jausmai buvo labai stiprūs.“
Chodorkovskiui buvo 19 kai jis įstojo į
Mendelejevo instituto chemijos fakultetą. Jo specializacija buvo sprogstamosios
medžiagos. Studijuodamas jis aktyviai dalyvavo komjaunimo veikloje. Komjaunimas
buvo Sovietų sąjungos jaunimo organizacija. Ne tik Chodorkovskis, bet ir visi
jo artimiausi draugai buvo komjaunuoliai. Tik taip buvo galima daryti karjerą
ir vėliau užimti aukštus postus. Maksas Valetskis, linksmai gyventi mėgstantis
milijonierius, jis stačia galva neria vis į kitą verslą ir taip pat greitai jis
tas kompanijas parduoda, o kadaise jis buvo viršininkas komjaunuoliško vasaros
statybos būrio, kuriame dirbo ir Chodorkovskis. [Maksas Valetskis]: „Mes
susipažinome 1982 – ųjų pabaigoje. Jis dirbo viename iš studentiškų statybos
būrių, kurių šalyje tada buvo daug. Aš ten lyg ir viršininkavau. Komjaunimas
man buvo tartum klubas: šaunūs vaikinai, daug veiklos. Mes daugiausiai
dirbdavome statybose. Tais laikais ten buvo galima visai neblogai užsidirbti.
Jeigu pasitaikydavo gera vasara, tai pinigų užtekdavo iki kitų metų. man jis
pasirodė nuobodokas, santūrus ir labai daug dirbo. Nebuvo panašus į tokį su
kuriuo galėtum pasilinksminti.“
Turint galvoje, kad Chodorkovskis per tokį trumpą
laiką tapo tobulu kapitalistu, darosi keista, kad paauglystėje jo kambaryje
kabojo plakatas su Lenino atvaizdu, o romanas „kaip grūdinosi plienas“: apie
didvyrį komunistą Pavelą Korčiaginą, buvo mėgstamiausia jo knyga. [„kaip
grūdinosi plienas“ filmo fragmentai]: „didžiausias žmogaus turtas – gyvenimas.
Jis duodamas tik kartą. Jį reikia nugyventi taip, kad nebūtų skausmingai gėda
dėl beprasmiškai pragyventų metų, kad nedegintų gėda dėl niekingos ir beprasmės
praeities, kad mirdamas galėtum pasakyti: visą savo gyvenimą ir visas jėgas
skyriau kilniausiam tikslui – kovai už žmonijos išlaisvinimą. Taigi kovoti!
Kovoti iki galo!“..
Chodorkovskis iš kalėjimo man parašė dar vieną
laišką: „Romano herojus Pavelas Korčiaginas visa širdimi tikėjo pasaka. Vis
dėlto, jo narsa sunkių išbandymų akivaizdoje daugeliui padėjo grumtis su
sunkumais ir, nepaisant visko, juos įveikti. Dabar aš supratau tai ką anksčiau
tik nujaučiau. Korčiaginas ir šiandien lieka mano didvyriu“. [Korčiaginas]:
„Jeigu jums kada sakys, kad Pavka Korčiaginas sudėjo ginklus ir mirė –
netikėkite. Tai yra melas... Draugai, aš skelbiu Rusijos komunistinės jaunimo
sąjungos suvažiavimą atidarytą...“
Aš neįžvelgiau Sovietų sąjungoje jokio tikro
socializmo. Mano galva, jo nė nebuvo. Buvo tik totalitarinis režimas kur
valstybei priklausė gamybos priemonės, o socializmo nebuvo. Iš tikrųjų, tai mes
tuos 70 metų gyvenome tartum atėjūnų okupacijos sąlygomis. [Maksas Valetskis]:
„parduotuvėse prekių nebuvo. Daugiausiai jas skirstė per įmones. Taip mes
gyvenom visą 9 – ąjį dešimtmetį. Pamenu kaip kartą atvežė Jugoslaviškos
avalynės ir ją pardavinėjo darbe. Kitą kartą atvežė suomiško servelato. Mes
apsimetinėjome, kad dirbame, jie – kad mums moka. Niekam nerūpėjo kaip tu
dirbi. Tai ir sugriovė šalį... Jis tikrai protingas žmogus, ryški asmenybė.
Bet, tokiems kaip jis, vienintelis kelias siekti karjeros buvo mokslas. Dėl
žydiškos kilmės jam būtų buvę sunku iškilti kurioje nors kitoje srityje. Versle
žydai buvo nepageidaujami.“
[Leonid Nevzlin‘as – ankstyvasis verslo partneris]:
„Rusai turi tokį posakį: muša ne per pasą, o per snukį. Žinoma, jis nepamiršdavo,
kad yra pusiau žydas ir tokiu žmonės jį laikė. Ir, vis dėlto, jis save laikė
rusu.“ Jukos imperijoje, Leonidas Nevzlinas buvo antras žmogus po
Chodorkovskio. Kaip Viešųjų ryšių specialistas, jis buvo atsakingas už
rinkodarą ir ryšius su vyriausybe. Šiandieną pradėjęs naują gyvenimą su nauja
žmona, jis kovoja su Putino Rusija iš tolo. [Leonidas Nievzlinas]: „Mes grįžome
į Izraelį. Viskas prasidėjo nuo antrosios šventyklos sugriovimo. Mūsų istorija
byloja kaip mes gyvenome, kaip mes kilnojomės ir persimaišėm.“
Michailas Brudnas – trečiasis komandos narys.
Brudnas ir Nievzilnas, dirbę programuotojais, buvo pažįstami dar iš studijų
laikų. Po Chodorkovskio arešto, Brudnas, žydas kaip ir Nievzlinas, emigravo į
Izraelį, taip apsisaugodamas nuo Rusijos valdžios persekiojimo. [Mikhailas
Brudo]: „Mes importavome kompiuterius, kurį laiką importavome ir maisto
produktus... Visada imdavomės to, ko niekas arba labai nedaugelis mūsų buvo darę.“
... Privatus asmuo galėjo užsidirbti milijonus tik
esant laisvos rinkos ekonomikai. Gorbačiovo pradėta perestroika Chodorkovskiui
atvėrė puikias galimybes. Dėl aukštos padėties komjaunimo organizacijoje, jam
vienam iš nedaugelio pasitaikė puiki proga menkaverčius sovietinius pinigus,
iki tol naudotus tik prekių vidaus mainams, paversti tikrais. Gorbačiovas ne
kartą yra atsisakęs duoti interviu apie Chodorkovskio veiklą... Karjeros
pradžioje Chodorkovskis ir Nievzlinas net gyveno tame pačiame name: Nievzlinas
gyveno pirmajame, o Chodorkovskis – antrajame aukšte. Tada jiedu ir parašė
knygą „Žmogus su rubliu“: „Pelnas – mūsų kompasas. Jo didenybė kapitalas – mūsų
vedlys, neabejotinai atvesiantis prie didelių pinigų. Mes tapsime
milijardieriais ir galėsime konkuruoti su dešimčia turtingiausių Amerikos
žmonių.“
[Chodorkovskio mama]: „Iš pradžių visus buvo
apėmusi euforija. Tikėjomės, kad dabar viskas pasikeis. Jaunimas buvo
nusiteikęs entuziastingai, taip pat ir Miša. O paskui... patys matot kuo visa
tai baigėsi.“
Chodorkovskis 1988 - aisiais įkūrė Rusijoje
pirmąjį privatų banką pavadinimu MENATEP. Šis pavadinimas buvo jaunimo
mokslinės ir techninės kūrybos centro trumpinys – atminimo duoklė pirmiesiems
komjaunuoliško verslo žingsniams. [Nievzlinas]: „Startinio kapitalo mes
neturėjome. Mes jį užsidirbome. Tie pinigai buvo pajamos centro, kurį kūrė ir
kuriam vadovavo Chodorkovskis. Šį kapitalą, kuris likdavo atskaičius mokesčius,
mes panaudojome verslo tinklui kurti. Tuo metu bet kuris, turintis reikalingų
žinių, atvykęs čia iš Europos arba Amerikos, galėjo užsidirbti didžiulius
pinigus. Gal jie ir nebuvo tokie garsūs kaip mūsų MENATEP grupė, bet
užsidirbdavo dešimtis ir šimtus milijonų švarių dolerių. Toks buvo laikmetis –
galimybių metas.“ [Christian Michel – ankstyvasis verslo patarėjas]: „Viskas
prasidėjo nuo to, kai vienas verslininkas iš Rusijos supažindino mane su keletu
banką įkūrusių jaunų žmonių. Tai buvo 1988 – aisiais. Tam, kad atidarytum banką
Rusijoje, reikėjo, viso labo, kokių 100 ar 150 tūkstančių ekvivalentinio
kapitalo. Bet tokia suma rusams buvo milžiniški pinigai. Be to, jiems reikėjo
konsultanto. Pavyzdžiui, jie netgi nežinojo, kas per daiktas yra ta čekių
knygelė. Ir iš kur galėjo žinoti? Turbūt suprantate ką turiu omenyje? Juk iki
1989 – ųjų jie nebuvo lankęsi užsienyje. Rusų bankininkystė, tuo metu, buvo
tarsi kitoje planetoje, smarkiai atsilikusi nuo bankų vakarų šalyse. Vis dėlto,
aš nuvykau į Maskvą. Banko patalpos buvo tokios skurdžios, kad savininkai net
nepanoro ten surengti susitikimo. Taigi išnuomojo kambarį Ukrainos viešbutyje
tam, kad nepamatyčiau jų kabinetų. Baiminosi, kad susidarysiu apie juos
nepalankų įspūdį.“
10 – jame dešimtmetyje nebuvo galima pradėti jokio
verslo negavus valstybinių institucijų leidimo. Chodorkovskio MENATEP bankas
turėjo išskirtinę privilegijuotą padėtį ir galėjo disponuoti ypač pelningais
valstybiniais fondais. Man buvo iš ties įdomu sužinoti kaip jiems tai pavyko
padaryti, todėl susitikau su buvusiu ekonomikos ministru Jevgenijumi Saburovu.
Keista, tačiau jis buvo žinomas ir kaip poetas. [Jevgenijus Saburovas – buvęs
ekonomikos ministras]: „Mus supažindino tuometinis Rusijos ministras
pirmininkas Ivanas Silajevas. Jis man pristatė tuodu jaunus vyrukus -
Chodorkovskį ir Nievzliną, kaip mūsų šalies viltį, kaip mūsų būsimą buržuaziją.“
[Michailas Brudnas]: „Niekas nežinojo kur rasti tą auksu grįstą kelią,
išvesiantį sovietinę sistemą į kapitalizmą. Dažniausiai mes tiesiog
mėgdžiodavome amerikiečius ir europiečius. Kodėl jie daro taip, o ne kitaip –
Dievas težino. Juk, atrodo, kad daug paprasčiau galėtų būti kitaip. Taigi mes
ieškojome naujų kelių – bandėme ir eksperimentavome. Vėliau, dažnai gerokai per
vėlai, sužinodavome, kad reikėjo daryti būtent taip, bet ne iš karto ir ne
visada. Valstybinės struktūros irgi darė tą patį, tik kiek blogiau: jos buvo
mažiau suinteresuotos susigaudyti visame tame.“ [Jevgenijus Saburovas – buvęs
ekonomikos ministras]: „Iš pradžių aš buvau nusiteikęs skeptiškai. Galvojau
sau: o ko gi jiems reikia iš vyriausybės? Gal atėjo ko nors prašyti? Ir labai
nustebau, paaiškėjus, kad iš vyriausybės jiems nieko nereikia – jokio
bendradarbiavimo šia prasme ir nebuvo. Priešingai, jie norėjo man ir Silajevui
papasakoti apie verslą. Žinoma, teoriškai mes tarsi ir viską žinojome, bet
praktiškai verslu juk niekada neužsiiminėjome.“ [Christian Michel – ankstyvasis
verslo patarėjas]: „Bankas sparčiai vystėsi, o Chodorkovskis buvo jo tarytum
varomoji jėga: kai jis įeidavo į kabinetą, tai iškart pajausdavai, kad jis čia
viršininkas. Kitaip tariant, tai buvo jis, su kuriuo norėjosi kalbėtis ir ne
todėl, kad buvo išvaizdus, kaip kad kai kam atrodo, nes jis nėra aukšto ūgio ar
fiziškai patrauklus, tačiau jo patrauklumą lemia ne fiziniai duomenys, o
ypatinga jo skleidžiama aura.“ Vieną Chodorkovskio šalininkų trečdalį sudaro
žmogaus teisių gynėjai, kitą trečdalį sudaro neoliberalai, o trečią – žmonės,
laikantys jį labai išvaizdžiu. [C. Michel]: „Jis visai neturėjo patirties ir tą
žinojo. 1990 – aisiais jis pakvietė mane skaityti paskaitų kursą apie
ekonomikos ir bankininkystės pagrindus ir pats tas paskaitas lankė: ateidavo su
Nievzlinu ir kitais, klausydavosi ir konspektuodavo, sekdavo ką kalba kiti. Tuo
metu apie šį vaikiną jau nuolat kalbėjo Rusijos žiniasklaida. Vos po poros
skambučių jis lengvai patekdavo į Gorbačiovo kabinetą.“
... [Nievzlinas]: „Chodorkovskis turėjo vieną iš
sovietinių laikų paveldėtą, man atrodo, kad teigiamą bruožą, kurį aš irgi turiu
ir kuris man nė kiek nemaišo: gyventi kukliau negu kad gali sau leisti arba,
kitaip tariant – kontroliuoti vartojimą. Ir kai atsirado pinigų, daug pinigų,
mes vis tiek nesiekėm iškilti viduriniosios arba aukštesnės viduriniosios
klasės. Tada tokios nė nebuvo, bet jūs, turbūt, suprantate, ką noriu jums tuo
pasakyti: mes nesiekėme būti oligarchai, nors, kiek vėliau, mums visgi
prikabino tą etiketę: oligarchų su dideliais limuzinais, apsauga ir didelėmis
vilomis.“
[C. Michel]: „Kurį laiką vadovaujantys banko
darbuotojai su šeimomis gyveno nedideliuose kotedžuose, Pamaskvio vasarnamių
kvartale, aptvertame aukštomis tvoromis. Trūko tik sargybos bokštelių. Ir
nebuvo aišku: ar jie ten gyvena kaip kaliniai, ar taip saugosi nuo išorinio
pasaulio. Tiesą sakant, aš manau, kad jiems buvo svarbu žinoti kas ir pas ką
lankosi. Jie kartu gyveno ir sukūrė tokią tipišką sovietinę aplinką kur visada
žinai ką veikia tavo kaimynas.“ [Jevgenijus Saburovas]: „Buvo kaip tik toks
laikas, kai Maskvoje buvo nesaugu. Buvo įvykdyti keli pasikėsinimai į
bankininkus, o Chodorkovskis atvažiavo pas mane be jokios apsaugos, o mašiną
vairavo pats. Ir sako: važiuojam kur nors papietauti. Važiuojam sakau aš jam ir
paklausiu jo ar šis nebijąs, kad jam kas nors gali atsitikti. O jis: jei
nutiks, tai nutiks, o jei ne – tai ne. Jei mane (Chodorkovskį) norės nužudyti,
tai apsauga neišgelbės.“ [Aleksiej Kondaurov – buvęs saugumo patarėjas]:
„Atvažiuoja banditai į vieną banko skyrių ir tiesiai šviesiai sako: „jūs
mokėsit mums pinigus, todėl, kad esate įsikūrę viename iš tų pastatų, kuriuos
mes kuruojame.“ Kaip mes tokius klausimus spręsdavom? Mes kreipdavomės į Vidaus
reikalų ministeriją ir susitardavom: rengdavom kartu tokias operacijas, kai
banditai eilinį kartą atvažiuodavo, neva duodavome mes jiems pinigų, o milicija
už pinigų prievartavimą čia pat juos ir sulaikydavo ir perduodavo teismui.“
Iki Berlyno sienos griūties, Aleksiej Kondaurovas
buvo KGB generolas. Vėliau jis tapo Chodorkovskio apsaugos viršininku ir jo
patikėtiniu, atsakingu už ryšius su valdžios struktūromis. Nė nemaniau, kad
pajusiu simpatiją buvusiam KGB karininkui, kadaise uoliai medžiojusiam
disidentus. Bet, paaiškėjo, kad ne viskas čia yra taip jau paprasta. Man
papasakojo apie vieną vyruką iš Chodorkovskio komandos, kurį, po darbo,
matydavo saunoje su žmonėmis iš priešų stovyklos. Tokių dviprasmiškų situacijų
neišvengsi. Kad ir ponas Kondourovas: malonus, puikiai kalbantis vokiškai,
tačiau šiandien jis darbuojasi jau opozicijos gretose.
Su buvusiu Chodorkovskio fakulteto dekanu
susitikau chemijos instituto valgykloje. [Borisas Ponomarievas]: „Nė vienas iš
rusų oligarchų neužsidirbo milijonų vien tik savo jėgomis. Visi jie vyriausybės
veikos produktas... Leiskite man baigti. Štai kokią girdėjau istoriją. (Primoji
Chodorkovskio žmona): „Borisai Aleksandravičiau, nereikia tikėti viskuo, ką jie
kalba.“ Pats mačiau: po visą Maskvą važinėjo taksi su MENATEP logotipu ant
durelių. Klausimas: kam?.. Ne dėl
reklamos -tai buvo daroma dėl pinigų.“
[Jevgenijus Saburovas]: „Ar tam tikroms
kampanijoms ir asmenims vyriausybė teikė pirmenybę? Taip. Taip, tokių
pasitaikydavo. Iš tikrųjų, tai buvo siekiama sukurti grupę ypač turtingų
žmonių. Taip pat buvo aišku, kam ši užduotis bus patikėta.“
Chodorkovskis įsigijo naftos koncerną JUKOS 1995 –
aisiais labai abejotiname aukcione iš kurio buvo pašalinti beveik visi
konkurentai. [Chodorkovskio laiško fragmentas iš kalėjimo, kurį atsiuntė šio
dokumentinio filmo autoriui]: „Tiesa ta, kad tuo pačiu metu mes užsikrovėme ir
3 mlrd. skolą. Tada nė viena užsienio kompanija nebuvo pasirengusi rizikuoti ir
suteikti mums kreditą arba įsigyti kompanijos akcijų. Man, žinoma, tokia jų
pozicija buvo suprantama. Vis dėlto, šiandien yra keista, kad kai kas iš jų tą
vadina valdžios viršūnių dovaną mums. Manau, kad tokie pareiškimai yra tiesiog
nesąžiningi.“
Norėdamas sužinoti daugiau apie JUKOS įsigijimą,
Londone susitikau su Dmitrijumi Gololobovu, kuris buvo vyriausiasis JUKOS
juriskonsultas, o dabar gyvena emigracijoje Londone. Plika akimi matyti kaip
jis ilgisi Rusijos. [Dmitrijus Gololobovas]: „Chodorkovskis susitarė su Jelcinu
ir gavo JUKOS už 300 MLN. Profesionalų vertinimu, po kelių mėnesių, koncernas
jau buvo vertas 6 MLRD. dolerių. 5 MLRD. JAV dolerių jis gavo už dyką. Niekas
neabejoja jo organizaciniais gebėjimais, bet 5 MLRD. buvo gauti už dyką.“ [C.
Michel]: „Rusijos vyriausybė ir Jelcinas turėjo 2 galimybes: parduoti tas
kompanijas už pasaulinę kainą, kuri jokiam rusų verslininkui nebūtų įkandama,
nes socialistinės ekonomikos sąlygomis tokio kapitalo sukaupti neįmanoma. Kitaip
tariant, būtų tekę visą Rusijos pramonę parduoti užsieniečiams pasaulinėmis
rinkos kainomis. Manau, kad jokia pasaulio vyriausybė, nei amerikiečių, nei
britų, nei prancūzų neragino Jelcino vykdyti privatizaciją. Juk ir joms pačioms
nebūtų priimtina visą šalies ekonomiką atiduoti į užsienio savininkų rankas.
Taigi vienintelė alternatyva buvo atiduoti šias kompanijas rusų verslininkams.“
[Dmitrijus Gololobovas]: „O iš tikrųjų valstybė padarė štai ką – ji apgavo
oligarchus. Pardavė valstybės turtą beveik pusvelčiui, bet nesuteikė jokių
teisių. Savo turto jie parduoti negalėjo, nes viską kontroliavo Kremlius. “
Kartą per metus Jelcinas Kremliuje susitinka su
turtingiausiais Rusijos verslininkais. [Chodorkovskio laiško fragmentas,
rašytas kalėjime]: „Remdamasis savo, kaip buvusios stambiausios Rusijos naftos
kompanijos vadovo patirtimi, manau, kad gerokai paprasčiau susitarti su saujele
saikingai godžių valdininkų, nei su visuomeninėmis institucijomis.“ [kalba
Jelcinas viename iš tokių susitikimų 1996 - aisiais]: „Kai mūsų investuotojai
neinvestuoja savų pinigų...“ [Dmitrijus Gololobovas]: „Jie rėmė ir Kremlių. Jie
sukišo Kremliui milijonus... Jie mokėjo prezidento administracijai... tas
faktas buvo atskleistas keliuose teismo posėdžiuose.“ [Aleksiejus Kondaurovas]:
„Aš dėl to smarkiai susiginčijau su Chodorkovskiu. Sakiau jam, kad korupcija smarkiai
plinta ir ardo visuomenę. Jis paprieštaravo: „Ne, Aleksėjau Petrovičiau, per
korupciją šita valdžia išsigims ir mes ją pakeisime kita.“ Atsakiau, kad
nepavyks. Metastazės išplis ir pražudys šalį. Paaiškėjo, kad buvau teisus.“ [C.
Michel]: „Chodorkovskis turėjo planą, turėjo viziją. Jis iš tikrųjų buvo verslo kūrėjas. Ne šiaip
siekė bet kokiomis priemonėmis pasipelnyti, paskui dingti ir įsikurti Londone
ar kur kitur. Dar 1989 – aisiais jo tikslas buvo milžiniška korporacija,
imperija. Jis siekė, kad toji imperija turėtų jo individualybės ženklą ir jis
galėtų pasirašyti: „šitą sukūriau aš““.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje Chodorkovskis
pradėjo keistis. Pirmiausia, pasikeitė jo išorė: jis nusiskuto ūsus, nusipirko
naujų kostiumų, pakeitė akinius. [Andriejus Vasilijavas]: „Jo poreikiai buvo
gana kuklūs, bet jis turėjo didelių ambicijų.“ Susipažinau su Andriejumi
Vasilijavu „Mayak“ kavinėje. Tą patį vakarą, kai Medvedevas buvo išrinktas
prezidentu. Andriejus Vasilijavas laikraščio „Komersant“ vyriausiasis
redaktorius. 2000 – aisiais Chodorkovskis paprašė jo surinkti JUKOS reklaminę
kampaniją. [tas pats Andriejus kalba]: „Mane nusamdė, kad žodis JUKOS pasaulyje
taptų taip pat atpažįstamas kaip kad „Katiuša“ ar „Pamaskvio vakarai“, ar kaip
prancūziška daina „Nathalie“. Aš šį savo projektą pavadinčiau „Įsiviešpatavimas
pasaulyje““. [Borisas Nemcovas]: „Aš čia net pavartočiau terminą Jukosizacija,
kuri būtų kriminalinio verslo transformavimas į vakarietiško modelio verslą.“
Benas Arisas - žurnalistas, rašantis verslo
klausimais gyvena Maskvoje gyvena net 15 metų. jis teigiamai vertina putino
laimėjimus, o jo pozicija Chodorkovskio atžvilgiu, primena principą „myliu
nemyliu“ ir man tą sunku suprasti. [Ben‘as Aris‘as]: „Primink apie ką mes čia
kalbame? Apie Chodorkovskio karjeros pradžią?.. Tuo metu, palyginti su
dešimtimi aukščiausio lygio atstovų, jis buvo laikomas įžūliausiu korporacinio
valdymo taisyklių laužytoju. Bet 1999 – ųjų – 2000 – ųjų laikotarpiu jo
pozicija visiškai pasikeitė: iš beatodairiško korporacinio valdymo taisyklių
laužytojo jis virto uoliu smulkiųjų akcininkų teisių gynėju, todėl visi, kurie
investuodavo Rusijoje, į savo paketą įtraukdavo ir JUKOS. O dar svarbiau yra
tai, kad jie uždirbo didžiulius pinigus: akcijų kaina stabiliai kilo ir pasiekė
60 JAV dolerių už 1. Visi iš to labai praturtėjo.“
2000 – aisiais amerikiečių viešųjų ryšių
kompanijos patartas Chodorkovskis įsteigė „Atviros Rusijos fondą“ –
organizaciją kurios tikslas buvo remti švietimą Rusijoje. Chodorkovskis
investavo 100 mln. dolerių į universitetus, internatus ir žurnalistikos
mokyklas. [Chodorkovskio mama]: „Jam svarbiausia buvo švietimas. Miša tikėjo
tuo, kad demokratijos negalima primesti iš viršaus – jos poreikis turi kilti iš
apačios. Kai žmogus išsilavinęs - jam kyla minčių: jis ima domėtis įvairiais
dalykais. Tokia buvo svarbiausia jo idėja“... [Jevgenijus Saburovas]: „Mano
bičiulis pramoninkų sąjungos koridoriuje paklausė vieno labai turtingo žmogaus:
„ar ketini aukoti švietimui?“ Tas atsakė: „Nė už ką. Ketinu aukoti tik
sergantiems vaikams. Švietimas – jau ideologija. Štai, Chodorkovskis finansavo
švietimą na ir kas iš to išėjo?““ Žurnalistė Irina Jasina padėjo Chodorkovskiui
sukurti programą Atviros Rusijos fondui. [Irina Jasina]: „Iki tam tikro laiko
JUKOS veikla taip pat nebuvo skaidri: jie nepaisė smulkiųjų akcininkų interesų,
neskelbė ketvirčio ataskaitų, kaip kad yra įprasta vakaruose. Tai buvo iš
pradžių. O paskui, po įvairiausių skandalų ir ginčų, Chodorkovskis, kuris,
kitaip nei dauguma, mokydavosi iš savo klaidų, suprato, kad jeigu kompanijos
veikla taps skaidri, aiški ir suprantama, tai ji pritrauks pinigų srautus. Toks
buvo verslo planas.“ [Benas Arisas]: „Apie 2002 – uosius Chodorkovskis jau tapo
turtingiausiu pasaulio žmogumi tarp tų, kuriems dar nėra 40 – ies. Tai buvo
JUKOS klestėjimo metas: akcijų kaina pasiekė neregėtas aukštumas, o visi tik ir
kalbėjo apie Chodorkovskio efektą, apie jo teigiamą įtaką Rusijos verslui,
novatorišką mąstymą, rodantį efektyvaus korporacinio valdymo vakarietiškų
standartų, apskaitos, verslo praktikos ir etikos privalomus. Jo viešųjų ryšių
mechanizmas veikė visu pajėgumu. Skelbdamas apie socialinių ir jaunimo programų
plėtrą, investicijas labdarai, politikai, partijoms, mokslo institutams...
Atėjęs imti iš Chodorkovskio interviu, paklausiau jo: „Kaip jaučiatės būdamas
turtingiausiu pasaulio žmogumi, kuriam dar nėra nė 40 metų?““ [Igor Jurgens –
Prezidento Medvedevo patarėjas ekonomikos klausimais]: „Kasdienio jo gyvenimo
poreikiai visada buvo gana kuklūs. Jis nevairavo Ferrari‘o, nevilkėjo
Versace‘io ar kitų prabangių drabužių... Tokie dalykai jo visai nedomino. Antra
vertus, jis elgėsi kaip arogantiškas naftos imperijos lyderis, savo
reikšmingumu prilygstantis „exxonmobil“ imperijos savininkams. Ar jis buvo
teisus taip manydamas? Intelekto ir finansų mąstymo požiūriu taip, jisai buvo
teisus. Bet ar jis buvo teisus užimdamas tokią poziciją rusiško elito
atžvilgiu? Ne. Čia buvo jo klaida. Rusijos elitas tokiai elgsenai dar nebuvo
pasirengęs.“
[2000 - aisiais kalba nesenai išrinktas prezidentas
Putinas]: „Federalinės Saugos Tarnybos agentų grupė, kurią jūs komandiravote
dirbti vyriausybės priedangoje, pirmame etape savo užduotį įvykdė sėkmingai.“ [Aleksiej
Kondaurovas]: „Putino ir Chodorkovskio santykiai buvo normalūs. Jiedu
reguliariai susitikdavo ir aptardavo įvairius klausimus. Mūsų santykiai su
vyriausybinėmis struktūromis irgi buvo geri. Juk, šiaip ar taip, korporacija
buvo išties galinga. Stiprumu jai neprilygo jokia kita korporacija Rusijoje.
JUKOS kompanija buvo stambiausia mokesčių mokėtoja šalyje. Mokesčių mes
mokėjome daugiau ir už Gazpromą, nepaisant to, kad ši kompanija gerokai už mus
didesnė. Štai todėl federalai mūsų atžvilgiu buvo labai palankiai nusiteikę.“
[Dmitrij Gololobov]: „Putinas jiems sakė: „Vaikinai, į politiką jūs nesikiškit.
Ar visi sutinka?“ Visi palinksėjo galvomis ir sutiko, o tarp jų – ir
Chodorkovskis. Jis nepasakė: „Gerbiamas ponai Putinai, politikos aš
neatsisakysiu. Aš kandidatuosiu į Dūmą“. Jie ko nors panašaus nepasakė. Taigi
jis sutiko, bet paskui savo pažado netesėjo“. 2003 – aisiais Chodorkovskis rėmė
ir Boriso Nemcovo partiją. Nemcovas, taip pat kaip ir Kasparovas, vienas iš
Rusijos opozicijos lyderių, yra įnirtingas Putino kritikas, visuomenės
apklausos duomenimis jis laikomas seksualiausiu Rusijos politiku. [Borisas
Nemcovas]: „2003 balandį įvyko privatus Chodorkovskio ir Putino susitikimas.
Jiedu kalbėjosi apie rinkimus ir Putinas jo paprašė: „Neremkit opozicijos““. [Nievzlinas]:
„Pirmiausia, jie iš mūsų visiškai neteisėtai atėmė sanatoriją Sočyje pavadinimu
„Leninas“, kuri vėliau buvo pavadinta Rusija. Tai buvo, mano galva, viena
geriausių, jeigu ne pati geriausia iš visų Sočyje esančių sanatorijų. Visi
kalbėjo, kad ją atėmė Putino nurodymu, o tiksliau pasakius, jos žmonos
pageidavimu. Jai labai patiko ši nuostabi vieta. Chodorkovskis jokių veiksmų
nesiėmė. O ką gi jis galėjo padaryti: atėmė tai juk Kremlius.“
Kartą per metus, Putinas Kremliuje susitinka su
turtingiausiais šalies verslininkais... [Nievzlinas]: „Chodorkovskio iš tiesų
paprašė užsiimti korupcijos klausimu Kremliuje (veikiausiai, tai įvyko 2003 –
ųjų vasario 19 - ąją). Pamenu, jis smarkiai abejojo: kalbėti apie tai, ar nekalbėti.
Bet, iš esmės, tą padaryti reikėjo.“ [Aleksandras Temerko – buvęs JUKOS
viceprezidentas]: „Maža to, Valošinas pasakė: „Miša (Chodorkovski), bus
televizija. Mes duosime televizijos darbuotojų komandą tam, kad parodytų būtent
tai, ką reikia“. Ir Putinas visai normaliai į tai reagavo.“ [Aleksiej
Kondaurovas]: „Paskutinis lašas, nulėmęs jo likimą, buvo susitikimas su Putinu.
Kai jis pasakė: „Mes tą korupcijos procesą pradėjome, tai mes jį ir turime
užbaigti““. [Igor Jurgens]: „Aš dalyvavau tame susitikime ir, turiu pripažinti,
kad Chodorkovskis elgėsi arogantiškai. Būsiu objektyvus ir pasakysiu: jis
sėdėjo priešais prezidentą ir faktiškai apkaltino jį dangstant korupciją
valstybės kontroliuojamoje naftos kompanijoje. To jau buvo per daug. Juk galėjo
pasirinkti kokį nors subtilesnį ir ne tokį tiesmuką būdą. Nors tai, ką jis
kalbėjo, buvo tiesa.“ [o štai, ką kalbėjo Chodorkovskis]: „4 organizacijų
ekspertų išvados dėl korupcijos masto Rusijoje yra beveik vienodos. Suma siekia
maždaug 30 mlrd. dolerių.“ [Putinas atsako]: „Štai jūs užsiminėte apie
„Rosneft“ ir sandorį su „Severneft“. Manau, „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininkas
turi kaip nors reaguoti į tai, ką jūs pasakėte ir išsiaiškinti. Antra vertus,
kai kurie dalykai yra juk akivaizdūs: „Rosneft“ – valstybės valdoma kompanija ,
kuriai reikia gausinti savo resursus, nes esamų nepakanka. O štai kitos naftos
kompanijos, tokios kaip kad JUKOS, turi jų perteklių. Kaip kompanija juos
sukaupė? Šitą klausimą šiandien ir aptarsime, o taip pat aptarsime ir
klausimus, susijusius su mokesčių mokėjimu arba nemokėjimu. Mes šia tema jau
esame su jumis kalbėję, beje, visai neseniai. Imkime kad ir jūsų kompaniją: jai
buvo kilę sunkumų dėl nesumokėtų mokesčių. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad
JUKOS vadovybei pavyko susitarti su mokesčių tarnyba, buvo atsižvelgta į visas
pretenzijas ir problemos su valstybe sėkmingai sprendžiamos. Bet kaip gi tos
problemos kilo? Gal todėl į mokestinės teisės studijas stoja po 4-5 žmones į
vieną vietą. Taigi aš atmušu kamuoliuką atgal į jūsų lauką.“ [Kondaurov‘as]:
„Pamatęs visa tai per televiziją, pasakiau žmonai: „Viskas. Mums galas.““
[Jevgenij Saburov]: „Putinas jautė Chodorkovskio jam metamą iššūkį, tam tikrą
pasipriešinimą, netgi sakyčiau – pranašumo demonstravimą. Ribotas žmogus už
tokį dalyką atleisti negali... Ir štai jo atsakas į mestą iššūkį: paruoštas
gaidukas, bet dar ne šūvis. Šūvis, tai vis dėlto, yra siekis atimti JUKOS.“
2003 – aisiais padažnėjo kelionės į JAV. [Igor
Jurgens]: „konflikto įkarštyje jis nuvyko pas Jurgį Bušą vyresnįjį, prašydamas
padėti užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą su Exxon korporacija. Manau, kad
griebdamasis tokios taktikos, jis peržengė visas leistinas santykių su
priešininkais ribas.“ 2003 – ųjų vasarą Aleksandras Temerko vedė derybas dėl
galimo JUKOS ir stambiausių JAV kompanijų apsikeitimo akcijomis. 10 – ajame
dešimtmety jis dirbo gynybos ministerijoje ir nuo tada palaikė su vyriausybe
gerus santykius. Nors, antra vertus, tie santykiai gal ir nebuvo tokie geri,
nes jis, kaip ir daugelis kitų buvusių JUKOS vadovų, šiandien leidžia laiką
tuščiame biure Londone, laukdamas permainų. [Aleksandras Temerko]: „Mes buvome
sudarę sutartį su 2 stambiomis JAV korporacijomis: Exxon ir Chevron. Tie
susitarimai buvo labai rimti.“ [Joschika Fischer‘is]: „Žinoma, JAV turi
interesų naftos pramonėje ir didelės kompanijos savo ruožtu yra tiesiogiai
susijusios su politine valdžia. Juk ir JAV prezidentas, ir Dikas Čeinis,
anksčiau buvo susiję su naftos verslu. Būtų buvę idealu su JUKOS pagalba išeiti
į pasaulinę rinką. Bet kokia galimybė sudaryti naudingus sandorius taip
užsitikrinant pelną ir platesnę perspektyvą, be jokios abejonės, labai vilioja.
Ir tą galima pasakyti ne tik apie Rusiją“. [Dmitrijus Gololobovas]: „Žinoma,
Kremlius reagavo atitinkamai: „Nieko sau! Kaip miela! Jie dykai gavo aktyvus, o
dabar ką daro: viso gero, buvo
labai malonu, o dabar mes jau nusiplauname rankas, sukursime bendrą įmonę su
JAV, semsime milijardus o jus pamiršime. Tai jau ne!““.
Sukrėsdama visą Rusijos akcijų rinką, JUKOS akcijų
vertė krito 7 mlrd. JAV dolerių, kai buvo suimtas Platonas Lebedevas ir
nugabentas į specialų įslaptintą kalėjimą. Lebedevas buvo antrasis žmogus
kompanijoje ir turtingiausio Rusijos žmogaus (Chodorkovskio) dešinioji ranka.
Šio keturiasdešimtmečio oligarcho turtas – 8 mlrd. JAV dolerių. [Mikhailas
Brudno]: „Platono suėmimas priminė įkaito paėmimo operaciją. Greičiausiai taip ir
buvo. Tokiais veiksmais buvo bandoma daryti spaudimą Chodorkovskiui. Tada
Chodorkovskis man pasakė: „tu išvažiuok, kad nebūtų daugiau įkaitų“. Aš
išvykau.“
[Chodorkovskis kalba 2003 – ųjų spalio 6 - ąją]:
„Kalbant apie mane asmeniškai, kartoju: politiniu emigrantu aš nebūsiu! Dėl to nebus jokių derybų.“
[Aleksander Temerko]: „Jei Chodorkovskis būtų
išsigandęs ar bent jau suvaidinęs, kad išsigando, tai greičiausiai, viskas tuo
ir būtų pasibaigę.“ [Kondaurov‘as]: „Jam siūlė: „duodi mums 100 mln. ir mes
paliekame tave ramybėje.“ O kodėl? Galų gale, jo kompanijos veikla buvo
skaidri. Chodorkovskis sako: „Kokius 100 mln.? Turiu visas audito ataskaitas.
PriceWaterhouse auditas viską tikrina. Kodėl turėčiau? Viskas sumokėta.““
[pirmasis Chodorkovskio sūnus]: „Buvo 2003 – ųjų
rugsėjo pabaiga. Jis lankėsi JAV ir dienai užsuko į Bostoną pažiūrėti kaip aš
įsikūriau koledže. Atrodo, kad jis atvyko iš Vašingtono ir praleido čia tik
parą. Žinojo, kad jeigu grįš į Rusiją, bus suimtas... Aš paklausiau ar jis
tikrai apsisprendė grįžti. Jis atsakė: „Taip, žinoma, aš skrendu atgal“.
Daugiau šiuo klausimu diskusijų nebuvo. Aš niekada nesvarstau tėvo sprendimų.
Jam sunku ką nors patarti ar dėl ko nors su juo ginčytis. Jis yra labai
valdingas vyrukas.“
[3 dienos prieš suėmimą. Chodorkovskis]: „Dabar aš
vėl imsiu važinėti po regionus. Reikia pristatyti regionuose mūsų kompaniją...“
[2 dienos prieš suėmimą. Chodorkovskis]: „Vien
dalyvaudami rinkimuose pilietinės visuomenės nesukursime. Bet tai būtų pirmas
žingsnis kelyje į normalią valstybę, kurioje būtų gera ne tik dirbt, bet ir
gyventi. Padarykime tą kartu. Ačiū.“
[1 diena prieš suėmimą. Chodorkovskis pokalbių
laidoje. Žurnalistas jo klausia]: „Tuo metu, kai prokuratūra atliko kratas
JUKOS būstinėse, jūs lankėtės Amerikoje. Nepaisant to, nedvejodamas grįžote į
Rusiją. Ar nebuvo baisu? Nebijojote, kad prie trapo jūsų lauks tokie augaloti
vyrukai su antrankiais? “ [Chodorkovskis]: „Deja, mūsų šalis dar negali
pasigirti sukūrusi tikrą pilietinę visuomenę, todėl niekas nėra apsaugotas nuo
žmonių su antrankiais.“
[Nievzlinas]: „Aš nesu įsitikinęs, kad
Chodorkovskio įkalinimas buvo JUKOS nusavinimo plano dalis. Galbūt, pradžioje
visokiomis užuominomis leidę suprasti, kad jis turi išvykti ir negrįžti, jie
tikėjosi, kad jam užteks sveiko proto ir gal net būtų pametėję vieną kitą
milijardą atsisveikinimo proga kaip padorūs žmonės. Bet, galų gale, jie
suprato, kad Chodorkovskis į užuominas nereaguoja, o atvirai apie tai kalbėti
su juo niekas nenorėjo, juk jis nebuvo vienas iš jų šutvės, tada jį ir suėmė.“
[Igor Jurgens]: „du trečdaliai Rusijos verslo magnatų sėdėjo viename kabinete
su amerikiečiais, kai ten įėjo žmogus ir pranešė, kad suimtas Chodorkovskis.
Mes ėmėme tą aptarinėti ir tada paklausėme ką apie tai mano amerikiečiai. Stojo
nejauki tyla. Niekas tuo klausimu nenorėjo kalbėti.“
Tą pačią dieną, kai buvo suimtas Chodorkovskis, 7
turtingiausi rusai išvyko iš Maskvos, baimindamiesi, kad dabar atėjo jų eilė. [Irina
Jasina]: „Tam, kad išgąsdintum vilkų rują, nebūtina išgalabyti juos visus: pakanka
sunaikinti patį gražiausią, sumaniausią ir greičiausią – jų vadą.“ Per pirmąjį
teismo procesą Chodorkovskis buvo apkaltintas vengimu mokėti mokesčius.
[Žurnalistai klausia advokato]: „Kaip jaučiasi
Chodorkovskis?“
[Anton Drel. advokatas]: „Chodorkovskis jaučiais
normaliai. Jis ką tik kelias valandas tarėsi su advokatais, taip pat ir su
manimi. Dėl sąlygų sulaikymo izoliatoriuje jokių skundų ar pretenzijų neturi.
Vienutė, į kurią buvo perkeltas, yra išties nebloga. Žinoma, jis laikomas
griežtai izoliuotas, bet sąlygos tikrai pakenčiamos.“
[Protestuotojai skanduoja]: „Rusija be Putino!.. Reikalaujam laisvų rinkimų!.. “
Daugelis rusų mano, kad žmonės išeina mitinguoti į
gatves tik jeigu jiems kas nors sumoka. Keista, tačiau tarp demonstrantų aš
mačiau daugiausia bebaimius pensininkus ir tik vieną kitą milijonierių. Maskvos
menininkų kavinėje susitikau su jauniausiu opozicijos lyderiu Ilja Jašinu:
„Klausiate apie bandymą jį ištraukti. O ką jūs siūlote: surengti ginkluotą
šturmą ir užpulti kalėjimą, kuriame jis laikomas? Mes darome ką galime:
stengiamės spausti valdžią, organizuojame protesto akcijas, renkame parašus,
rengiame kampanijas internete, elgiamės kaip dera civilizuotai opozicijai.
Nesame koks partizanų būrys ar Chodorkovskio išlaisvinimo armija.“
[Jevgenijijus Saburovas]: „Vienas vokiečių
žurnalistas man pasakojo, kad Vokietijos buvęs kancleris Schroder‘is paklaustas
kodėl tyli dėl Chodorkovskio, atsakė: „Čia vyrų reikalas. Kaip suprasti „vyrų
reikalai?“ Ar čia du berniūkščiai kieme marmuzes daužo? Tokie dalykai, matant
visam pasauliui.“ [Schroder‘is]: „Pastebėjau, kad daugelyje laikraščių,
vokiečiai aktyviai reiškia savo nepritarimą. Bet nereikia pamiršti, jog dar ne
taip seniai ir mums reikėjo pagalbos iš išorės, kad taptume tikrais
demokratais. Chodorkovskio atvejo aš nekomentuosiu. Turiu atsižvelgti į tai, ką
teigia Rusijos vyriausybė: „Nesumokėti mokesčiai“. Jokia valstybė su tuo
nesitaikstytų ir tokius veiksmus persekiotų. Bet išsiųsti į Sibirą?.. Žinoma,
mes irgi pasodintume jį už grotų, bet juk ne Sibire. Sibiro mes neturime ir
ačiū Dievui.“ Netrukus po to, kai pasibaigė kanclerio kadencija, jis tapo
pagrindiniu rusiškos energetikos eksporto lobistu. [Irina Jasina]: „Jūsų Merkel
irgi bandė ginti žmogaus teises. Putinas ją nusivežė į Tomską, parodė Sibiro
naftos gavybos plotus ir ji nusiramino. Matyt Ruhrgas, BASF ir kiti koncernai
padėjo jai persigalvoti. „Angela, gal iš proto išsikraustei? Tu jam apie
žmogaus teises, o jis mums užsuks dujas. Ką tada darysim?““ [Aleksander Rahr –
Vokietijos CFR (Užsienio Reikalų Tarybos atstovas]: „Tik Vakarai yra
suinteresuoti Chodorkovskio išlaisvinimu. Rusijoje toks žingsnis būtų
vertinamas negatyviai, nes daugeliui jis ten įsikūnija oligarchinį ir
grobikišką 10 – ojo dešimtmečio kapitalizmą. Be to, Chodorkovskio paleidimas iš
kalėjimo būtų vertinamas kaip silpnumo apraiška ir nuolaidžiavimas Vakarams.
Taigi jam tiesiog nepasisekė.“ [Irina Jasina]: „Gerai prisimenu vieną laišką,
kurį jam siūlė pasirašyti. Laiške, adresuotam prezidentui Putinui, jis, iš
esmės, pripažintų savo kaltę: „Pone šeimininke, prašau nubausk mane viešoje
vietoje, Raudonojoje Aikštėje. Ir aš daugiau niekada nesikišiu į politiką.“ Pamenu
tą laišką. Keista buvo istorija. Laiškas man į rankas pateko visiškai
atsitiktinai. Kaip supratau, jis apskirtai neturėjo pas mane atsidurti.
Perskaičiusi negalėjau patikėti savo akimis. „Kas čia?“, - paklausiau, o kažkas
man paaiškino: „Chodorkovskis nori sužinoti jūsų nuomonę: pasirašyti jam ar
ne.“, - sakau žinoma, kad ne ir negali būti jokių abejonių. Nors, tam tikra
prasme, tai buvo tik iliuzijos. Dabar, praėjus 4,5 metų, pasakyčiau: „Miša,
pasirašyk viską ko tik pareikalaus, kad tik išeitum į laisvę.““ [Nievzlinas]:
„Šiandien esu visiškai tikras, kad tai buvo kriminalinis Kremliuje gimęs planas
kaip atimti iš mūsų JUKOS naftos kompaniją.“ [Joschka Fischeris]: „Reikalas
buvo susijęs su JUKOS kompanijos nuosavybės teisėmis. Ir vienas kompanijos
bendraturtis užsienyje pateikė ieškinį Teksaso teismui. Buvo keliamas
klausimas: kaip gali būti perduotos JUKOS nuosavybės teisės? Buvo surengtas
susitikimas, kuriame dalyvavo tuometinis Vokietijos kancleris Šrioderis,
Putinas, Rusijos URM ministras ir aš (tuometinis Vokietijos URM ministras).
Susitikimas vyko laive, prišvartuotame Hamburgo uoste... Mes sėdėjome viduje.
Putinas atrodė puikiai nusiteikęs. Jis pasakė: „Rytoj jūs pamatysit kaip viskas
veikia.“ Ir, būtent tądien, JUKOS atsidūrė aukcione. Netikėtai iš kažkur
atsiradusi grupė investuotojų iš Novosibirsko, o gal Irkutsko (? nesvarbu)
pateikė savo siūlymą ir gavo JUKOS valdymo teises. Tada jie pardavė kompaniją
Rosneft, o patys neaišku kur dingo. Kartu neliko ir adreso, kuriuo būtų galima
įteikti civilinį ieškinį iš Amerikos, o Rosneft tik skėsčiojo rankomis: „mes
nesuprantame apie ką jūs kalbate. Kompaniją įsigijome teisėtu būdu. O jeigu
turite klausimų tai neegzistuojančiai investuotojų grupei, tai čia jau ne mūsų
rūpestis.“ Taigi visas šitas reikalas, bent jau teisės požiūriu, įtarimų dėl
sukčiavimo nekėlė.“
... Po metų JUKOS kompanija bankrutavo ir buvo išbraukta
iš prekybos registro. [Chodorkovskis rašo iš kalėjimo]: „Žmonės Kremliuje
baiminasi, kad išėjęs iš kalėjimo griebsiuosi keršto. Tie neišmanėliai
sprendžia apie kitus pagal save. Galite nusiraminti: neketinu sekti grafo
Montekristo pėdomis.“ [Nievzlinas]: „Mums reikia pinigų: kompensacijos. Ir ne
todėl, kad pinigų neturėtume, laimė, kad dalį išsaugoti pavyko, bet vis dėlto,
jie mus apvogė pasisavindami didžiules sumas – mūsų JUKOS naftos kompanijos
dalį. Kodėl turėtume jiems tai dovanoti? Tegul sumoka. Turiu galvoje ne
biudžetą, o tam tikrus žmones. Tie pinigai pateko ne į biudžetą, o į jų
kišenes.“ Buvę JUKOS vadovai pateikė Rusijai 100 mlrd. dolerių ieškinį kaip
kompensaciją už JUKOS ekspropriaciją. 2010 – ųjų pavasarį Rutopos teisingumo
teismas ieškinį pripažino teisėtu.
-
[Žurnalistas klausia Putino]: kada
Chodorkovskis bus išleistas į laisvę?
-
[Putinas]
Aš visai neseniai buvau Prancūzijoje ir ten manęs paklausė to paties. Jums
žinomas asmuo, teismo sprendimu, šiuo metu, atlieka bausmę laisvės atėmimo
vietoje. Deja, tačiau niekas kažkodėl neprisimena, kad bausmę atlieka ir vienas
iš JUKOS kompanijos apsaugos viršininkų. Juk akivaizdu, kad jis gynė kompanijos
interesus ir veikė savo šeimininko nurodymu. Kaip būtent veikė? 5 nužudymai jau
įrodyti. Ko reikalavo Nefteyyugansko meras, miesto, kuriame buvo sutelkta
gamybinė JUKOS veikla. Ko meras norėjo? Kad mokesčiai būtų sumokėti. Jį nužudė.
Šie nusikaltimai jau įrodyti tyrimo ir teismo proceso metu. Nepamirškime to.
[Ben Aris]: „JUKOS Maskvos centre, už kampo nuo
Lubiankos, turėjo savo klubą. 10 – ojo dešimtmečio viduryje, Chodorkovskis su
draugais ir kolegomis ten šventė savo gimtadienį. Vakarėliui įsisiūbavus, įėjo
du žmonės ir pranešė Chodorkovskiui, kad nušautas Nefteyyugansko meras.
Nužudytas per Chodorkovskio gimtadienį. Peršasi gana nemalonios išvados.
Išgirdęs tą žinią, Chodorkovskis baisiai įniršo ir ėmė šaukti. Tas meras buvo
nesukalbamas žmogus, nuolat konfliktavo su JUKOS, darė visas įmanomas kliūtis
ir suprantama kodėl. JUKOS bandė perimti naftos kompaniją, kuri maitino visą
miestą. Meras, žinoma, stengėsi jiems kaišioti pagalius į ratus ir jam neblogai
sekėsi. O nužudžius jį, viskas buvo užbaigta labai sklandžiai. Chodorkovskis
niršo. Jis suprato, kad tą žmogžudystę jam nuolat primins ir net kaltins jį.“ Žurnalistas Archangelskis užduoda Putinui
klausimus apie Chodorkovskį. [Aleksandras Archangelsky‘s]: „Į pirmą klausimą
Putinas atsakė kaip visuomet įprastai. Esą, kad byla, kai tik buvo pradėta, jie
nė neįtarė, kad čia ne tik ekonominis, bet ir kriminalinis nusikaltimas. Kad
JUKOS vadovai tiesiogiai įsakinėjo žudyti žmones ir ne man juos teisti. Man
regis klausimą riekėtų kelti kitaip: ar kaip sako Putinas, tie žmonės yra
susiję su nužudymais, ar ne. Aš tikiuosi, beveik esu tikras, kad pats Chodorkovskis
čia nėra įsivėlęs. Na o dėl kitų stambių magnatų, tai smarkiai abejoju.“
[Chodorkovskis rašo iš kalėjimo]: „Žvelgiant iš
šiandienos pozicijų, mes nesilaikėme etikos normų. Tas tiesa. Ir kai kurias
moralės normas stengėmės pakreipti savo naudai. Bet mūsų moralės standartai
atitiko to laikotarpio, kuriame tada gyvenome, normas.“
[žurnalistas/filmo autorius]: „Ką tik perskaičiau,
kad Londone buvo mėginta nunuodyti buvusį Federalinio Saugumo agentą Aleksandrą
Litvinenką ir kad jo šansai išgyventi labai menki.“ Nedelsdamas apieškojau savo
kambarį: patikrinau visus kištukus, lizdus, priešgaisrinę signalizaciją ar ten
neprikišta blakių. Iš Vokietijos elektroniniu paštu plūdo pranešimai: grįžk,
negerk arbatos ir t.t. Kitų nervingumas persidavė ir man. Paprašiau vieno
vokiečių žurnalisto patrimo kaip įveikti apėmusią baimę. Jis pastūmė man alaus
bokalą ir nuramino: mums nieko nenutiks, juk mes vokiečiai.
Londone man sakė, kad prieš pat mirtį Litvinenka
buvo nuskridęs į Izraelį perduoti Nievzlinui informacijos apie tikruosius Nefteyyugansko
mero žudikus. Kadangi pinigų kelionei į Izraelį neturėjau, tai susisiekiau su
Nievzlinu per Skypą:
-
[Nievzlinas]
Aš, regis, buvau pasakojęs, kad jis regis buvo atskridęs pas mane prieš 3
mėnesius iki jo nužudymo. Jis man paliko kai kuriuos dokumentus, įrodančius kas
iš tiesų įvyko ir kas slypi už man metamų kaltinimų. Juk anksčiau jis
(Litivinenka) dirbo KGB ir iš savo buvusių bendradarbių sužinojo, kas iš
tikrųjų nutiko Nefteyyugansko merui.. Taigi jis man kai ką paliko: vardus ir
kitokios medžiagos, įrodančios, kas nužudė Nefteyyugansko merą ir kodėl.
-
[Filmo
autorius/Žurnalistas] Kodėl gi jūs šia medžiaga nepasinaudojote, kad
išgelbėtumėte...
-
Paprašiau
savo advokatų tą medžiagą perduoti į Izraelio policiją ir Scotland Yard‘ui. Tą aš
padariau.
[Mikhail Brudno]: „Žinote kaip sakė Stalinas: „Jeigu
priešas nepasiduoda – reikia jį nužudyti““...
Tuoj po Chodorkovskio suėmimo dar per 100
vadovaujančių JUKOS darbuotojų buvo sulaikyti arba pabėgo iš šalies... Leonidas
Nievzlinas už akių nuteistas kalėti iki gyvos galvos už nužudymo organizavimą. Interpolas
išdavė jo arešto orderį beveik visose pasaulio šalyse. [Mikhail Brudno]: „Manęs
pažįstami klausia ar nenorėčiau grįžti. Atsakau, kad ne, tada paklausia ar
grįžčiau jei viskas pasibaigtų. Atsakau, kad niekada.“ [Dmitrijus Glolobovas]: „Kaip
ir kiti buvę JUKOS vadovai, aš turiu likti čia, nes manęs ieško Interpolas. Į Maskvą
grįžti negaliu, bet... kaip mes sakome, geriau jau būti laisvam čia, negu sėdėti
Maskvos kalėjime.“ [pirmasis Chodorkovskio sūnus]: „Divulėliau... aš įstrigau čia,
Jungtinėse Valstijose. Ir niekada nebegrįšiu. Negaliu pamiršti, kad tėvas sėdi Sibiro
kalėjime. Tėvai man griežtai prisakė negalvoti apie grįžimą.“ Pavelas (Chodorkovskio
sūnus) nesimatė su tėvu nuo pat jo suėmimo dienos. Sužinojęs koks prislėgtas
jis jaučiasi dėl jį pasiekiančių nemalonių žinių apie tėvą, norėjau kuo
greičiau su juo pasikalbėti. Norėjau pamatyti, kaip jis reaguoja į visa tai. [Chodorkovskio
sūnus]: „Praėjo penkeri metai... Viską priimi jau nebe taip skausmingai. Negaliu
tvirtinti, kad pyktis atlėgo, bet... Man sunku parinkti tinkamus žodžius ir
paaiškinti jums kodėl aš toks ramus.“
JUKOS gyvenvietėje Žukovkoje, netoli nuo
Rubliovkos prospekto, liko gyventi tik buvusios Nievzlino ir Lebedevo žmonos. 5
iš 7 buvusiems kompanijos vadams priklaususių namų stovi tušti, o darbuotojai,
prižiūrintys parką ir baseiną, liko. Jie šildo tuščius namus ir šluoja 50 automobilių
pritaikytus garažus, kurie jau senai nenaudojami. Čia dirbantis Jurijus man
pasakojo, kad jie netgi reguliariai pakeičia konservuotą maistą slėptuvėje,
skirtoje pasislėpti nuo atominės bombos. Viskas čia tvarkinga ir paruošta
šeimininkų sugrįžimui.
[studentas Antonas]: „Aš keliauju prie Baikalo. Tam
jau sugaišau 7 paras. O tada pagalvojau, Dievulėliau, nuo čia juk tik 1 100 km.
iki Chit‘os, kur vyksta Chodorkovskio teismas. Nusprendžiau sukarti tą nelemtą
1 100 km. O kodėl gi ne? Taip atsidūriau čia. Manau, kad jis buvo geriausias iš
jų visų, iš oligarchų. Kitaip tariant, jis buvo geriausias iš blogiausių. Juk oligarchų
gerais žmonėmis nepavadinsi, taip pat ir teisingais ar paisančiais įstatymų. Bet
jis tikrai buvo iš jų geriausias.“
Prie pat Kinijos sienos, apsuptas krasnokaminsko
kalvų, stovi kalėjimas, kuriame laikomas (buvo) Chodorkovskis...
[Chodorkovskis rašo iš kalėjimo]: „Igorio
Gniezdilovo padėtis tiesiog beviltiška: jeigu jam nepavyks tuojau pat išeiti iš
kalėjimo, tai iš jo atims mažąjį sūnelį ir jis jo daugiau niekada nebepamatys. Todėl
jis ir sutiko kalėti vienoje kameroje su manimi. Jie pažadėjo išleisti jį į
laisvę, jeigu jis meluos apie mane.“ [Igor Gniezdilov‘as duoda interviu jau
laisvėje]: „Žinot, reikia turėti tvirtą charakterį, tvirtą dvasią. Chodorkovskis
sako, kad aš dvasios stiprybe nepasižymiu. Mes su juo susilažinom. Jis įsitikinęs,
kad po 3 mėnesių aš vėl grįšiu į kalėjimą... Kiti kaliniai nežino, kas darosi
šiame kalėjimo sektoriuje. Todėl mano, kad čia kaliniai naudojasi
privilegijomis, o jau Chodorkovskis, tai turi ir kompiuterį, juodus ir raudonus
ikrus kabina šaukštais... ir kai aš pasakiau, kad kaip yra iš tikrųjų, jie
patyrė kažką panašaus į šoką... Sutinku su jumis, kad kažkam jis iš tikrųjų
trukdo... (ilga pauzė su šypsenėle)... Gal jei tai būtų kita šalis, tai
papasakočiau kiek daugiau. Bet juk suprantate... Gyvenimas man duotas tik
vienas ir be to gyvenimo aš daugiau nė velnio neturiu. Gyvenimas brangus žodis,
bet šiandien, Kirilai, gyvybė – pigi. Gyventi brangu, o gyvybė – pigi.“ [Chodorkovskis]:
„Aš jaučiuosi dėkingas kalėjimui. Tam tikra prasme, čia jaučiuosi laisvesnis,
nei tada, kai buvau kompanijos galva. Čia esu atsakingas tik už save. Čia supratau,
kad turto, ypač didelio turto valdymas automatiškai nedaro žmogaus laisvo. Kaip
JUKOS bendraturčiui, man teko dėti milžiniškas pastangas, kad tą turtą
išsaugočiau. Turėjau atsisakyti visko, kas galėtų kelti pavojų mano turtui. Taip
pat turėjau įsprausti save į griežtus rėmus, nes būtent kalbėdamas atvirai,
sakydamas teisybę ir galėjau sukelti tą pavojų. Reikėjo daug ką ignoruoti ir su
daug kuo taikstytis, kad išsaugočiau man priklausantį turtą ir jį pagausinčiau.
Ne tik aš kontroliavau turtą, bet ir turtas kontroliavo mane.“
[Dmitrijus Gololobovas]: „Jis yra generolas. Nuo šito
negali išsiginti ir to pakeisti. Jis visada bus JUKOS galva, tų žmonių lyderis
ir visada bus už juos atsakingas. Šito niekas nepaneigs. Ir man, tiesą sakant,
sakau tą nuoširdžiai kaip tikintis žmogus, man nusispjaut į Chodorkovskį: jeigu
jis priėmė sprendimą sąmoningai, savarankiškai, tada taip, jis yra kankinys. Bet
mano galva, jeigu jo vadovaujamas būrys, besiveržiantis iš apsupties, pateko į
nelaisvę, tai tada jis yra kvailys. Taip, kvailys. Tokia mano nuomonė ir aš
pasirengęs ją išsakyti Chodorkovskiui tiesiai į akis: „Joks čia didvyriškumas,
kad sėdote į kalėjimą. Didvyriškumas būtų buvęs tada, jei būtumėte likęs
užsienyje ir iš ten būtumėte kovojęs už tai, kad jūsų žmonės būtų paleisti į
laisvę. Tada tai tikrai būtų buvęs didvyriškumas.““
Visi kaliniai, atlikę pusę jiems skirtos bausmės,
turi teisę teikti prašymą už gerą elgesį būti lygtinai paleisti į laisvę
anksčiau kalėti skirto laiko. Šiandien bus svarstomas Chodorkovskio prašymas. Šiandieną
aš pirmą kartą pamačiau gyvą Chodorkovskį. Iki šiol jis man buvo tik vizija. Deja,
paimti interviu iš Chodorkovskio ir vėl neleido. [Chodorkovskis]: „Gerbiamas
teisme, gerbiamas teisėjau. Aš kreipiuosi į jus su prašymu paleisti mane į
laisvę anksčiau skirto laiko. Manau, kad teigiamas šio klausimo sprendimas būtų
teisingas ir visais atžvilgiais teisėtas, naudingas visuomenei, kuriai, būdamas
laisvėje atneščiau gerokai daugiau naudos, taip pat ir mano šeimai ir, žinoma,
mana pačiam. Aš jau atlikau daugiau nei pusę man skirtos bausmės: praleidau kalėjime
beveik penkerius metus ir žmonės turi teisę manęs paklausti ar gailiuosi dėl
to, ką padariau, ar pridariau žalos ir ar esu pasirengęs tą žalą atlyginti. Žinoma,
aš labai išgyvenu dėl žmonių, kurie nekaltai kenčia dėl man pateiktų kaltinimų“...
[kalėjimo sargyba kreipiasi į žurnalistus ir liepia jiems išjungti kameras.]
Kitą dieną Chodorkovskio prašymas dėl lygtinio paleidimo, buvo atmestas iš
dalies dėl kartu su juo vienoje kameroje kalėjusio Igorio Gniezdilovo melagingų
parodymų. O tuo metu, buvo ruošiamasi antrajam teismo procesui. [Nievzlinas]: „Jeigu
jį nuteis antrą kartą, tai užtikrinu: bus ir trečias procesas. Aš čia įžvelgiu
tik vieną tikslą: kol šalį valdo Putinas, tai jo į laisvę išleisti negalima“.
Antrojo teismo proceso metu Chodorkovskis buvo
apkaltintas pavogęs 350 barelių savo kompanijos naftos. [Teisėjas]: „...
Atvirame teismo posėdyje bus svarstoma byla dėl kriminalinių kaltinimų,
pateiktų Chodorkovskiui... “
[Chodorkovskis rašo iš kalėjimo]: „Jie atgabeno
mane ir Platoną (Lebedevą) į Maskvą jo lėktuvu, prezidento lėktuvu. Gali pasirodyti
keista, bet tai – faktas.“ Beje, pagal jų planą, antrasis procesas turėjo vykti
Sibire ir teismo posėdžiai turėjo būti uždari. O tai, kad procesas buvo atviras
ir surengtas Maskvoje – Medvedevo dovana.
[Medvedevas]: „Mes turime siekti, kad Rusija įsitvirtintų
tarp pasaulio technologijų ir intelektualinės raidos lyderių. Vienas iš mano
prioritetų – teisė, kuria grindžiama mūsų valstybė ir pilietinė visuomenė. Turime
pasiekti, kad būtų laikomasi įstatymų ir įveikti teisinį nihilizmą, keliantį
rimtų kliūčių mūsų pažangai. “ [Irina Jasina]: „Žodžiai teisingi. Taip. Žodžiai
teisingi. Putinas iš pradžių irgi kalbėjo teisingai. Ką gi, ateitis parodys. Mes
jau senai liovėmės vertinti savo vadovus pagal tai, ką jie kalba.“ [Aleksander
Osovtsov]: „Man neįdomu ką kalbėjo Medvedevas, juo labiau būdamas Vokietijoje, Prancūzijoje,
JAV ir t.t. Daugumoje Vakarų šalių politikai atsako už savo žodžius. Ir jeigu
jų žodžiai labai skiriasi nuo darbų, tai apie 90% lemia kitų rinkimų
rezultatus. O pas mus viskas kitaip: jokios tikros atsakomybės, todėl jis gali
kalbėti ką tik panorėjęs arba tai, ko iš jo nori kiti...“ [Dmitrij Gololobov]: „Ne
tik Putinas... Šią sistemą sukūrė ir Chodorkovskis. Jis buvo vienas iš
oligarchų, sukūrusių teismų sistemą, kurią mes šiandien turime. Galiu tą
pareikšti bet kuriame teisme ir patvirtinti, kad Chodorkovskis padėjo kurti
sistemą, kurios įkaitu tapo jis pats.“
[Milan Horacek – žmogaus teisių delegatas]: „Čia
pirmas kartas per visą mano praktiką žmogaus teisių srityje, kai tenka ginti
kapitalistą. Betgi žmogaus teisės galioja ir jiems. Todėl savo kalboje per
plenarinį posėdį pasakiau, kad dabar, sulaukęs 60 metų, nusprendžiau ginti ir
turtingų žmonių teises. Šiuo požiūriu, žmonių negalima skirstyti į jaunus,
senus, vargšus ar turtingus.“
[Ilja Jašinas]: „Aš įsitikinęs, kad Chodorkovskis
turi puikias perspektyvas. Jis nepaprastai nuoseklus ir ėjo iki galo, daug ką
paaukojo, bet ėjo iki galo. Šiandien jis kalba tą patį, ką sakė prieš 5 metus. Todėl
manau, kad dėl to Chodorkovskis nusipelno pagarbos ir esu tikras, kad jis turi
daug galimybių. Jeigu atsitiktų taip, kad išeitų į laisvę, tai jis, be jokios
abejonės, taptų opozicijos lyderiu.“
[C. Michelis]: „Galimas daiktas, kad jis
sąmoningai pasirinko politinio kalinio kelią, norėdamas atsikratyti
turtingiausio Rusijos ir vos ne turtingiausio pasaulyje, žmogaus titulo. Turint
politinių ambicijų, o jis jų tikrai turėjo, Rusijoje būti turtingam yra
nuodėmė. Taigi jam reikėjo išpirkti turtuolio nuodėmę. Ir jis tą padarė
tapdamas politiniu kaliniu. Tik neesu tikras ar tikėjosi, kad nuodėmės
išpirkimas bus toks ilgas ir toks sunkus. Vis dėlto manau, kad toks ėjimas jam
būdingas: paaukoti valdovę tam, kad laimėtum partiją.“
[Joška Fišeris]: „Pasaulis ne toks, kokį jūs jį įsivaizduojate.
Yra interesai, yra vertybės. Pastangos bet kokiomis priemonėmis siekti
įgyvendinti žmogaus teises gali duoti visai nepageidaujamų rezultatų. Šitaip galima
sukelti tik dar didesnę priešpriešą. Pasaulis sutvarkytas kiek kitaip... “
-
[antrojo
teismo posėdžio metu, žurnalistas/filmo autorius kalbina Chodorkovskį] Matau,
kad jums linksma. Kodėl jūs tuos kaltinimus vadinate absurdiškais?
-
Mes
tą aiškinome tyrėjams, paskui ir prokurorams. Kai mus kaltina 350 mln. tonų
naftos išgrobstymu, tai to ne tik kad neįmanoma įrodyti, bet ir įsivaizduoti:
susidarytų traukinio sąstatas, kuris apjuostų žemės rutulį tris kartus. Kaip būtų
įmanoma pavogti tokį naftos kiekį? O prokurorai bandys tą įrodyti. Tai yra
visiškas absurdas. Tą mes jiems ir sakom. Negana to, jie negali paaiškinti kaip
būtent toji vagystė buvo įvykdyta. Ir visiškai aišku kodėl negali. Štai tokius
kaltinimus mes ir vadiname absurdiškais.
-
Ką
manote apie politinį tandemą Putinas Medvedevas? Ar gali būti taip, kad jumis
naudojamasi kaip šachmatų figūra dideliame žaidime, kurį lošia Putinas ir
Medvedevas? Tiesą sakant, nenorėčiau tapti šachmatų figūra. Antra vertus, šis
procesas, be jokios abejonės, turi aiškią simbolinę prasmę. Jis gali turėti
didelės simbolinės reikšmės abejoms pusėms, nes nepriklausomas teismas Rusijai,
tai – pagrindų pagrindas. Kol kas nėra ką slėpti, nes tokio teismo pas mus
nėra. Bet labai tikimės, kad greitai jį turėsime.
-
Ar
nemanote, kad 2003 – aisiais jūs neteisingai įvertinote situaciją ir dėlto
buvote suimtas?
-
Šiuo
klausimu yra daug nuomonių. Aš ir pats kasdien užduodu sau tą klausimą. Matyt,
kad į jį atsakys tik laikas.
-
Ar
jūs sąmoningai pasirinkote kalėjimą? Jeigu taip, tai kodėl?
-
Kai sėmė
Platoną, mane informavo, kad dabar bus mano eilė. Man buvo sudaryta galimybė
išvykti į užsienį, bet aš grįžau, nors ir žinojau, kad manęs laukia
kalėjimas.buvau įsitikinęs, kad turiu ginti savo poziciją teisme ir įrodyti
savo teisumą. Be to, tai nulėmė ir kiek per naivus teisingumo suvokimas.
-
Jei
turėtumėte laiko mašiną ir galėtumėte nukeliauti su ja į praeitį, tai ar
keistumėte ką nors?
-
Žinote,
yra toks priežodis: „protingas žmogus randa išeitį iš padėties, o išmintingas į
tokią padėtį nepatenka“. Matyt aš buvau nepakankamai išmintingas.
-
Kai
per tuos penkerius kalėjime praleistus metus jums pavyko atlaikyti psichologinį
spaudimą? Gal medituojate ar, likęs vienas, paverkiate?
-
Turiu
tiek darbo, susijusio su teismo procesu ir su juo nesusijusio, kad laiko
papildomoms meditacijoms nelieka. Manau, kad Platonui taip pat. Taigi tiesiog
dirbame.
-
Vadinasi,
jums padeda darbas?
-
Taip.
Padeda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.