Maisto pramonė (Food Inc.)

Mūsų valgymo įpročiai per pastaruosius 50 metų pasikeitė labiau nei buvo pasikeitę per 10000 metų. tačiau maisto pardavimo įpročiai vis dar tokie patys.

Nueini į prekybos centrą ir visur matai fermų iliustracijas medinėmis tvoromis, siloso bokštais ir žalia žole bei daržine. Taip sukasi kaimiška fantazija.

Moderniame Amerikos prekybos centre rasite 47 tūkst. produktų rūšių. Sezonai prekybos centruose nebeturi reikšmės. Pomidorai yra nuskinami žali, o kol nukeliauja per pusę pasaulio, juos sunokina etanolio dujos. Nors tai ir atrodo kaip pomidoras, tai tėra tarsi pomidoro kopija. Turiu omenyje, kad su pomidoru jie panašūs tik spalva ir forma.

Mėsos skyriuose nebėra kaulų. Yra nematomas šydas/užuolaida, kuri slepia mūsų maisto kelią iki mūsų. Industrija nenori, kad žinotum tiesą apie tai, ką tu valgai, nes jeigu sužinosi, gali nebenorėti to valgyti.

Jeigu nuseksi maisto grandinę nuo tų plastiku apvyniotų pakelių, pamatysi visiškai kitokią realybę. Realybė – tai gamykla. Tai jau nebe ferma, tai – gamykla. Ta mėsa pristatoma didžiulių tarptautinių korporacijų, kurios beveik nesusiję su rančomis ir fermeriais. Dabar mūsų maistas atkeliauja iš didžiulių „surinkimo“ (assembly) linijų, kur ir žmonės, ir gyvuliai yra išnaudojami. Šiuolaikinis maistas yra daug nuodingesnis, todėl jo gavimas ir yra taip slepiamas nuo mūsų. (fermeris) „Mes turime mažą grupelę tarptautinių kompanijų, kurios valdo visą maisto gamybos sistemą. Jie valdo visą kelią nuo sėklos iki prekybos centro.“ Tai nėra tik tai ką mes valgome. Tai yra tai, ko mes nežinome, ko mums negalima žinoti. Ne vien mūsų gyvybei gresia pavojus. „Kompanijos nenori, kad fermeriai kalbėtų. Jie nenori, kad istorija pasklistų.“

Mano mėgstamiausias maistas iki šiol išlieka mėsainis su skrudintomis bulvytėmis. Aš net neturėjau minties, jog kelios kompanijos gali pakeisti maistą ir jo gaminimą. Aš tokį maistą valgiau visą savo gyvenimą nė nusimąstydamas iš kur jis atkeliauja. Nemaniau, kad maisto industrija yra tokia išsiplėtojusi. O tada sužinojau, kad nuo mūsų viskas yra slepiama. Manau todėl ir tapau reporteriu-tyrėju t.y. todėl, kad galėčiau pamatyti kas yra už to nepermatomo šydo, kad galėčiau pamatyti visus tuos svarbius dalykus, kurie yra paslėpti.

Visa industrinė maisto gamyba, prasidėjo nuo greitojo maisto. 1930 – aisiais buvo atidarytas naujas restoranų tinklas, pavadintas „įvažiuojamaisiais“. Broliams Makdonaldams verslas sekėsi puikiai, bet jie nusprendė mažinti kainas ir viską supaprastinti. Tada jie atleido daugumą padavėjų, atsikratė daugumos dalykų iš meniu ir padarė revoliuciją su savotiška restorano valdymo idėja. Praktiškai jie atidarė maisto gamyklas restorano virtuvėse. Vienas darbuotojas darydavo vieną darbą vėl, vėl ir vėl. Samdydami tokius darbuotojus jie galėdavo mokėti jiems mažiau bei galėjo juos lengvai pakeisti kitais. Tai buvo nebrangus, skanus maistas. Makdonaldų greitojo maisto restoranai turėjo didžiulį pasisekimą. Tokio mentaliteto vienarūšiškumas, komfortas ir pigumas nulėmė masiškas įvairių rūšių pasekmes. Kuomet Makdonaldams tiekiami didžiausi skrudintos jautienos JAV kiekiai ir kai jie nori, jog tas maisto skonis būtų visur būtent toks pat, todėl jie pakeitė gamybos būdus.

Makdonaldo korporacija yra didžiausia bulvių, viena didžiausių kiaulienos, vištienos, pomidorų, salotų ir netgi obuolių pirkėja. Šios gigantiškos greito maisto kompanijos  nori didelių pajamų. Todėl dabar kelios tokios kompanijos valdo visą mūsų valgomą maistą.

1970 – aisiais didžiausios jautienos gamintojos kontroliavo tik ~ 25% rinkos.

Šiandien, 4 didžiausios kontroliuoja daugiau negu 80% rinkos.

Tas pats vyksta ir su kiauliena.

Net jeigu ir nesilankote greito maisto restoranuose, valgai mėsą, kuri gaminama lygiai tokios pat sistemos. 

Kai žiūri į etiketes, matai fermeris toks, fermeris anoks, bet tuos produktus gamina tik 3 ar 4 kompanijos. Jos valdo mėsos gamybą šalyje. JAV dar niekada nebuvo turėjusi tokių didelių įmonių istorijoje. Pavyzdžiui, „Tyson“ yra didžiausia mėsos pakavimo kompanija pasaulyje. Industrija pakeitė viščiukų augimo procesą. 

Paukščiai dabar yra užauginami ir paskerdžiami dvigubai greičiau, nei tai buvo daroma prieš 50 metų, tačiau dabar jie dvigubai didesni. Žmonės mėgsta valgyti liesą mėsą, todėl buvo išveista viščiukų veislė, kuri turėtų didesnes krūtinėles.

Jie pakeitė ne tik vištieną, bet pakeitė ir fermas. Šiandien fermeriai nekontroliuoja savo paukščių. Tokios kompanijos kaip „Tyson“ paukščiai priklauso jiems nuo pat išsiritimo dienos iki kol jie paskerdžiami.

 [Nacionalinės Vištienos Tarybos Konsulas]: „Vištienos industrija pakeitė modelį, todėl produktas yra patiekiamas daug greičiau, o kitos kompanijos, seka industrijos pavyzdžiu, nes mato, kad tai didina jų pelną. Jos masto taip: mes pristatome ne vištieną, mes pristatome maistą. Viskas mechanizuota. Paukščiai, kurie pristatomi iš fermų, turi būti beveik vienodo dydžio. Sistema leidžia pagaminti didelį kiekį produkto mažame žemės lopinėly už labai prieinamą kainą. Paaiškinkit man kas nors, kas čia negerai.“

[MvLean Country, Kentucky]: „(...) Kai vištienos industrija atsikraustė čia, visa bendruomenė praturtėjo. (...) Aš turiu apie 300 tūkst. viščiukų. (...) Mes pasirašėme sutartį su „Tyson“ kompanija. Jie augina viščiukus jau daug metų. čia viskas pagrįsta mokslo išradimais. Jie juos pritaikė pirmieji. Jeigu gali užauginti viščiuką per 49 dienas, kodėl turėtum jį auginti 3 mėnesius? Taip uždirbi daugiau pinigų. Šitie viščiukai niekada nematė saulės šviesos. Jie beveik visada gyvena tamsoje.“

Šis fermeris pasiūlė apsilankyti vištidėse, tačiau po daugybės „Tyson“ reprezentatorių vizitų, jis šią savo nuomonę pakeitė. „Tyson“ atsisakė duoti interviu šiam filmui.

-          [Žurnalistas] Ar tu manai, kad jie nori mus atbaidyti?

-          [Fermeris] Nežinau...Jeigu žinočiau – pasakyčiau. Būtų šaunu, jeigu jūs pamatytumėte, kas dedasi viduje, bet aš negaliu jūsų įleisti. 

Po daugybės fermerių prašymų/įkalbinėjimų, tik viena leido nufilmuoti tai, kas dėjosi vištidėse.

Ši fermerės (kuri leido filmuoti vištides) vištidės vis dar yra seno tipo t.y. vištidės su langais.

(Išmetusi keliolika negyvų vištų iš vištidžių ji sako, jog tai yra norma/įprasta kasdienybė jos darbe.)  

[Fermerė]: „Aš suprantu, kodėl fermeriai nenori kalbėti. Jie nekalba, nes kompanijos jiems taip liepia. Kol mokami pinigai, jie valdo viską. Bet tai atvedė iki to, kad tai kas yra daroma, yra negerai. Aš apsigalvojau: pasakysiu tai, ką turiu pasakyti. Aš suprantu, kodėl kiti nenori to padaryti. Tačiau aš galvoju, kad tai jau nebeturi prasmės. Kas nors privalo prabilti. (...) Čia daug purvo. Ore sklando dulkės. Visur pilna išmatų. Tai ne vištų auginimas. Čia masinė gamyba kaip surinkimo linijose/fabrikuose/gamyklose. Kai jie nuo viščiuko užaugs iki 1,5 kg vištos, jų kaulai ir pagrindiniai organai nebeatlaikys tokio greito augimo krūvio. Dauguma viščiukų paeina kelis žingsnius ir gulasi, nes jų kaulai neatlaiko tokio didelio svorio. Pašare yra antibiotikų, kuriuos viščiukai suvirškina. Tačiau bakterijos pasidaro atsparios, todėl antibiotikai ima nebeveikti. Aš tapau alergiška antibiotikams ir nebegaliu jų vartoti. (...) Kai viduje pasidaro tamsu, viščiukai sugula. Tada jie mažiau priešinasi pagaunami. Daugiausiai pas mus dirbdavo afro-amerikiečiai. Dabar atsiranda vis daugiau darbuotojų iš P.Amerikos, kurie yra nelegalūs emigrantai. Jie mano, kad čia neturi jokių teisių ir dėl nieko nesiskundžia. Kompanijoms tokie darbuotojai patinka. Tačiau šiems darbuotojams visiškai nerūpi ar viščiukai serga. Visi viščiukai vežami į skerdyklą. (...) Didžiosios kompanijos laiko fermerius po savo kumščiu, dėl skolų kurias tie fermeriai turi. Vienos vištidės kaina yra nuo 280 iki 300 tūkst. JAV dolerių. O kuomet nusiperki nors vieną tokią, tai kompanijos atstovai nuolat lankosi pas tave ir reikalauja atnaujinti visą įrangą ir fermeris neturi jokio pasirinkimo: tu turi tai padaryti arba tau yra grasinama, kad kontraktas bus nutrauktas. Štai taip jie ir kontroliuoja fermerius. Taip jie priverčia fermerius leisti pinigus, grįžti į bankus ir imti paskolas ir skola tiktai auga. Savo versle tu neturi jokių teisių. Tai žemina. Tu tarsi tampi kompanijos vergu.“

„Perdue“ duoti interviu šiam filmui atsisakė, o šios fermerės kontraktas buvo nutrauktas, kuomet ji atsisakė pakeisti seno modelio vištides su langais į belanges vištides su „tuneliniu vėdinimu“.

Tipinis vištų augintojas, kuris turi dvi vištides, yra pasiskolinęs 500 tūkst. JAV dolerių, o per metus uždirba apie 18 tūkst.

Apie kukurūzus

Jeigu tau kyla idėja parašyti knygą apie tai iš kur atsiranda maistas, tai tik parodo kaip per toli mes esame nužengę. Man atrodo, kad mes turime teisę žinoti iš kur atsiranda mūsų maistas: Kas jį gamina(?), kaip jį gamina(?), gal galima apžiūrėti jūsų virtuvę (?).

Kai panorau suprasti industrinę maisto sistemą, viską pradėjau labai paprastai. Aš norėjau surasti savo maisto šaltinį. Kai eini pro prekybos centrą ir galvoji, kad ten prekių pasirinkimas yra didžiulis – taip nėra. Tai tėra tik iliuzija. Ten tėra tik kelios kompanijos su kelių rūšių gaminiais. Labiausiai mane nustebino tai, kad kuomet atsekiau maisto grandinės pradžią, aš stovėjau toje pačioje vietoje ir tai buvo kukurūzų laukas Ajovoje. Didelė dalis mūsų valgomo maisto yra gaminama iš sumaniai perdirbtų kukurūzų.

Galima sakyti, kad kukurūzai užkariavo pasaulį. Turiu omenyje, jog tai nuostabus augalas. Prieš šimtą metų, fermeris galėdavo užauginti apie 20 bušelių kukurūzų viename akre. Šiandien viename akre galima užauginti 200. Tai yra neįtikėtinas pasiekimas. Dėl jo didesnį pelną gauna kepėjai, trąšų bei pesticidų gamintojai.

[Kukurūzų augintojas]: „30 % šalies (JAV) dirbamų žemių yra apsėta kukurūzais. Valdžia leidžia kiekvienam sėti kukurūzus dėl to, kad vėliau didesnius jų kiekius gautų už mažesnę kainą. Tiesą pasakius, mums moka ir už tai, kad gaminame per daug, o tai sukėlė dideli tarptautiniai poreikiai. Valdžia didina kukurūzų fermų skaičių, nes didžiosios kompanijos (tokios kaip „ADM“ „Tyson“, „Smithfield“) sparčiai juos išperka.

„Fermų bilis“, kuris turėtų būti vadinamas „maisto bilis“, susistemina vis maisto ekonomiką. Fermų politika visada susitelkia ties grūdų fermomis, nes grūdai gali būti sandėliuojami.

Mes skatiname fermerius auginti kukurūzus tam, kad galėtumėme plėstis, tapti stipresni.

Mes mokame fermeriams už bušelius. [Fermeris]: „mes teikiame daug kukurūzų, kurių kompanijos nebegali sunaudoti.“

[Maisto pramonės „inžinierius“ (L.Johnson, Ajovos universitetas)]: „Dabar maiste naudojama inžinerija. Mes žinome kaip pagerinti ir išvaizdą, ir skonį. Kai visus šiuos dalykus sujungiame ir išrandame naujas maisto šakas, kurios šaldytuve nesužiedėja ir, bėgant laikui, nekietėja. Žinoma, labiausiai naudojamas didelės koncentracijos skonio stipriklis – kukurūzų sirupas. Aš drįstu spėti, kad kai pažiūrėsite į prekybos centrų lentynas, lažinuosi, jog 90 % jūsų matomų produktų turi kukurūzų arba sojų pupelių ingredientų. Ir dažniausiai būna kartu.“

 Kukurūzų produktų pavyzdžiai: kečupas, sūris, sausainiai, baterijos, riešutų sviestas, kola, želė/drebučiai, dirbtiniai saldikliai, sirupas, sultys, „kool-aid“,  anglis („charcoal“?), sauskelnės, nuskausminamieji (tokie kaip „mortin‘as“), mėsa, greitasis maistas....

Neapdorotas kukurūzas yra puiki medžiaga. Jis turi „mėsingą“ šerdį ir daug krakmolo. Galima viską išskaidyti ir vėl sujungti. Iš jų gaminamas didelio koncentrato sirupas. Iš jo gaminamas meltodekstrinas, digliceridas, ksantano guma ir ascorbo rūgštis. Daugybė į mūsų maistą dedamų produktų yra padaroma iš kukurūzų.

O taip pat jais galima maitinti gyvulius. [Fermeris]: „Kukurūzai yra pagrindinis pašaras: viščiukams, kiaulėms, jaučiams ir t.t.“ Vis dažniau jais šeriamos žuvys. Kukurūzais minta ir tilapijos ir lašišos. Mes „išmokėme“ jas misti kukurūzais. Faktas, jog kukurūzų atpigimas taip pat atpigino ir mėsos produktus. Vidutinis amerikietis per metus suvalgo daugiau negu 200 svarų mėsos ir tai būtų neįmanoma, jeigu kompanijos gyvulių nešertų pigiu pašaru. [...] Visi gyvūnai yra šeriami pašaru, atgabentu iš JAV centro vakarinės dalies. Yra ištisas „voratinklis“ kelių ir geležinkelių, per kuriuos kukurūzai išvežiojami po šalį.

Evoliucija karvių „nepritaikė“ ėsti kukurūzus. Jos prisitaikė ėsti žolę. O žmogus jas šeria kukurūzais todėl, kad kukurūzai yra tikrai pigūs ir nuo jų karvės sparčiai auga.

[A.Trenkle, atrajojimo (ruminant) mitybos ekspertas, Ajovos universitetas]: „[...] Gyvūnai evoliucionavo ėsdami žolę. Yra atlikti tyrimai, kurie teigia, kad kukurūzus ėdančiose karvėse veisiasi E koli rūgštys. Jos gali sužaloti karvės organizmą.“

Taigi jei šeri galvijus kukurūzais, kuriuose yra greitai evoliucionuojančio E koli, jie pradeda evoliucionuotis į mutaciją, vadinamą „E koli 0157:h7“. Tai sparčiai plinta. Todėl šio produkto kiekis galvijų pašare reguliuojamas.

Gyvūnai visą dieną stovi iki kelių įbridę į savo pačių išmatas.

Vadinasi, jeigu viena karvė jų turi, tai jų turės ir visos kitos.

Kai jos nugabenamos į skerdyklą, jų kailiai būna padengti mėšlu. Jei per valandą skerdykloje paskerdžiami 400 jaučių, išmatų patekimas ant karkasų yra nesustabdomas. Šitaip mėšlas patenka į maistą.

Šitas dalykas, kurio anksčiau maiste nebuvo, randamas beveik viso pasaulio maisto sistemoje.

 [...]

 Industrinė maisto sistema tenori didesnio našumo, tačiau kiekvienas žingsnis našumo link veda prie problemų. Jeigu vietoj kukurūzų 5 dienas galvijams būtų duodama žolė, ji pašalintų 80 % E Kolio iš jų organizmo. Bet, žinoma, industrija to nedarys. Kai industriją ištinka tokia didelė bėda, tai jie netikrina kur glūdį problemos šaltinis, tačiau puola išradinėti naujus vaistus, kad išlaikytų sistemą gyvuojančią.

[E.Roth, Mėsos produkcijos asociacijos įkūrėjas, Nebraska]: „[...] Mes sukūrėme kažką, kas maisto saugumo srityje padeda mums lenkti kitas kompanijas. Mes manome, kad galime sumažinti E Kolio 0157:h7 protrūkius. Aš pradėjau dirbti su amoniu bei amonio hidroksido. Amonis žudo bakterijas, taigi jis tapo pagrindiniu ginklu prieš jas. Aš iš tikro esu mechanikas. Tai toks mano darbas. Mes sukūrėme visą savo techniką.“

-          Ar jūsų mėsa yra labiausiai naudojama mėsainių mėsa šalyje?

-          70 %. Manome, kad po penkerių metų bus 100 %. Mes turime varžovų šiek tiek, bet mes juos veikiausiai įveiksime. Suprantate, tai yra mokslo ir technologijos sąjunga.

 Dolerio meniu

Šeimyna užsisako maisto greitojo maisto „restorane“.

-          Norėčiau dolerinio paketo. 5 rodeo sūrainių (5$), du vištienos sumuštinius(2$).

-          Kas nors dar?

-          Du mažus „Sprite“ (2$) ir dar duokit man didelį „Daktarą pipirą“ (1.60 $).

-          11 $ ir 48 ct.

-          Ačiū.

[Kalba tos pačios šeimos mama]: „Mes nė nesusimąstome apie sveiką maistą, nes manome, kad viskas yra sveika. Kai sužinojau, kad greitas maistas yra tikrai nesveikas mums, pasijaučiau kalta, kad duodu jo vaikams. Tačiau mes neturime laiko normaliems pusryčiams, nes išvykstame 6. Namo grįžtame tik 9-10 h. vakaro. Kai teturi vieną dolerį išleidimui ir turi pamaitinti du vaikus, tai arba eini į prekybos centrą ir ieškai ko nors pigaus, arba tiesiog važiuoji į „greitojo maisto restoraną“ ir nusiperki du mažus mėsainius, paduodi jiems ir sakai: „štai prašom, valgykit.“ Nuo mėsainio jie pasisotins, o nuo prekybos centro maisto (už tą pačią kainą) – ne. [...] Mes galime rasti (prekybos centre) pigesnių saldainių, mes galime rasti pigesnių traškučių. Sodos gėrimai tikrai pigūs. Kartais pažiūri į daržovių skyrių ir pagalvoji, kad už tą pačią kainą, galėsi nusipirkti du mėsainius. [...] Mano vyras serga diabetu. Aš labai rūpinuosi tuo, nes jis gali apakti. Kartais jis pradeda drebėti, todėl aš bijau, kad jis tuoj nebegalės vairuoti, o tokia yra jo profesija. Mes turime pirkti būtinus vaistus (50 tablečių kainavo 130 $). Tačiau jis naudoja dvi rūšis tablečių: vienos kainuoja apie 100 $, o kitos irgi panašiai. Šitaip mes prarandame daug pinigų. Arba mes turime pirkti jam vaistus, arba pirkti daržoves, kurios yra sveikos. Tai kaip manot, ką rinktis? “

Kodėl Makdonalde gali nusipirkti mėsainius už 99 ct., o brokolio – ne? Visas mūsų maistas tapo kaloringas, ir tai nėra nelaimingas atsitikimas. Turiu omenyje, jog kaloringas maistas yra daug pigesnis, nes jis yra smarkiai subsidijuotas. Tai yra dėl to, kad mes taip prižiūrime agrokultūras ir dėl tokios fermų politikos. Visų užkandžių kalorijas sudaro avižos, kukurūzai ir sojų pupelės. Todėl, kad kaloringas maistas yra pigesnis už sveiką, padidėjo ir nutukimo lygis. Žmogus visą laiką kovojo dėl maisto kiekio, kuris turi pakankamai kalorijų, kad žmogus galėtų likti gyvas. Dabar problema yra tame, kad mes gauname per daug kalorijų.

Industrija kaltina nutukėlius tuo, kad jie neturi valios. Tačiau kuomet keiti maistą, tu spaudai evoliucijos mygtukus. Faktas tas, kad daugiausiai mes gauname tris skonius: druskos, riebalų ir cukraus. Šių dalykų gamtoje rasite nedaug, tačiau dabar cukraus yra visur 24/7. Per metus mes sunaudojame kelis tūkstančius svarų šio produkto. Didelės koncentracijos kukurūzų sirupas ir rafinuoti karbohidratai priveda prie insulinų padaugėjimo bei palaipsniui didina cukraus kiekį kraujyje. 

Anksčiau diabetu sirgdavo tik suaugę. Dabar juo serga ir vaikai epideminėmis proporcijomis. 1 iš 3 amerikiečių gimusių po 2000 susidurs su diabetu ankstyvame amžiuje.

Žolėje

[J.Salatin, tradicinis/savarankiškas fermeris JAV]: „Viskas ką mes darome industrinėms agro kultūroms, verčia jas auginti didesnes, maistingesnes ir pigesnes. Niekas nesusimąsto apie E koli ar II kategorijos diabetą, ar apie tai, kad visa ekologinė sistema šlubuoja. Mes kalbame apie tai, kad fermerių sprendimai priklauso didelėms kompanijoms didžiausiuose miestuose, kur žmonės priima sprendimus ir kurių sukeltų padarinių jie nejaučia.

Čia jos (karvės) daugiausia ėda žolę. Jos čia neėda kukurūzų, nudvėsusių karvių ar viščiukų išmatų, kaip kad gyvuliai daro ten. Jos ėda žolę, pašarą, dobilus, vaistažoles, na, patys suprantat. Jeigu jos ėstų kukurūzus, juos tektų nupjauti, atvežti, o tada dar ir pasirūpinti, kad mėšlas būtų išmetamas kažkur lauk. Čia jos viską daro pačios. Mums nieko nereikia vežioti, nes jos pačios viską apeina. Viskas vyksta normaliai.

Industrinė maisto sistema tapo triukšmaujančia, smirdančia, o ne žmonėms patinkančia vieta, o prižiūrintys žmonės, nenori įleisti pašalinių, nes tada žmonės pamatytų bjaurią tiesą. Kai taip atsitiko, mes praradome pasitikėjimą visa maisto sistemos atsakomybe. Jeigu visose didžiulėse gamyklose įstatytume langus, visoje šalyje maisto kokybė pagerėtų. [...] Mes leidome sau tapti tokiais atsiribojusiais tokiuose svarbiuose dalykuose kai kad mūsų valgomas maistas. [...] Čia mes būnam gryname ore, po saule. Bet MKA (USDA – JAV agrokultūros departamentas) sako, kad sąlygos, kuriose mes dirbame, yra nesanitarinės, nes ore pilna bakterijų. Jie bandė mus uždaryti. Ar galite tai įsivaizduoti? Taigi mes savo gyvulių mėsą ištyrėme laboratorijoje. Mūsiškė turėjo 133 bakterijas, o parduotuvėje turėjo vidutiniškai 3600. Jų mėsa buvo plaunama 40 trln. Vonių, o mūsiškės plovimui net nenaudojamas chloras.

Daug žmonių klausinėja: ar galima pamaitinti pasaulį(?) Galiu pasakyti, kad taip, galime, nes tereikia, kad visi fermeriai susivienytų į efektingą įmonę.

Girdėjau žmones sakančius: ką 3 $ už dėžutę kiaušinių(?), o tuo pat metu gėrė sodos gėrimą iš 75 ct. Kainuojančios skardinės.

Aš visada stebėjausi, kodėl mums taip sekasi pataikyti į svetimą taikinį? Mes išmokome sodinti ir apdirbti kukurūzus, naudodami įvairias technologijas (tarp jų ir GPS), tačiau niekas nesusimąsto: „ar mes tikrai galime šerti karves kukurūzais?“ Mes tapome technikų kultūra. Mes visi mąstome „Kaip?“, ir niekas nesustoja ir nepaklausia: „bet kodėl?“. Kultūra, kuri mato kiaulę, kaip protoplazminę/neorganinę struktūrą, kurią galima perdaryti tiek, kiek leidžia žmogaus vaizduotė. Niekas nesusimąsto, kad jos taip pat yra individai su tais pačiais poreikiais ir apie tai, kad jos mąsto.“

Smitfield Hog Processing Plant – didžiausia kiaulių skerdykla pasaulyje.

[E.Pena, sąjungos planuotojas]: „Gamykla pastatyta mažame mieste pavadinimu „Taro Kulnas“, kurio ekonomika yra smukusi. Smifildas perprato vietos pasirinkimo meną. Jie rado vietą, kurioje yra pigios darbo jėgos. Nepasiturintys baltieji, nepasiturintys juodieji. Jie juos patraukė savo pusėn labai greitai. Jie savo darbuotojus veža Dentstvilio (Pietų Karolinos) iki Klintono (Šiaurės Karolinos). Visi darbuotojai yra atvežami iš gyvenviečių, išsidėsčiusių šimtų mylių spinduliu.“

[Didžiausios skerdyklos pasaulyje darbininkas]: „Jie taip pat elgiasi su savo  darbuotojais, kaip kad elgiasi su kiaulėmis. Suprantat, kiaulė negali turėti komforto, nes jis vis tiek būtų laikinas. Jas vis vien greitai paskers. Ir jie taip pat mąsto apie darbuotojus. Nė vienas darbuotojas pas juos neliks amžinai. Kai per valandą tu turi išpjauti 2000 kiaulių žarnas, tai tu gali greitai pasigauti infekciją po nagais ir kitur. Visi jų nagai lupasi nuo pirštų. Tu visas išsitepi krauju, išmatomis, šlapimu. Ten lengva susižeisti. Tu visada dirbi su ta pačia kiaulių dalimi ir tai nesustabdoma, supanti. Iš esmės, tu esi priverstas būti žmogumi/mašina.“

Čia dirba žmonės, kurie negali sau leisti atsistatydinimo. Smitfildas tai žino. Tik todėl jie ir laikosi.

Prieš šimtą metų, kuomet Eptonas Sinkleris parašė „Džiunglės“, kiaulienos kompanijos turėjo didelę galią. Ten dirbo imigrantai iš Rytų Europos, kurie neturėjo jokios galios prieš valdžią. Jie siaubingai susižeisdavo, netgi mirdavo. Reikalai pamažu pasitaisė. Tedis Ruzveltas pradėjo tvarkyti kiaulienos pramonę. Jis pamažu suorganizavo mėsą pakuojančius darbuotojus ir tai tapo vienas geriausių darbų JAV. 1950 – aisiais mėsą pakuojantis darbuotojas, automatiškai gaudavo gerą algą, privilegijų ir gerą pensiją. O kas gi atsitiko vėliau? Mėsą tiekiančios kompanijos pradėjo plėstis į greito maisto rinką, kuri buvo didžiausias užsakovas. Kai kurios mėsą tiekiančios kompanijos, pavyzdžiui, „IBP“, pradėjo taikyti tuos pačius darbo metodus, kokius taikydavo greitojo maisto užkandinės: mažino algas, mažino pensijas, atimdavo privilegijas, panaikino darbuotojų sąjungas, greitino gaminimo procesą ir išmokė darbuotojus daryti tą patį darbą dar kartą ir dar ir t.t... darbo mėsos pakavimo darbas dabar yra vienas iš pavojingiausių darbų JAV. Mėsos pakavimo kompanijos pradėjo samdyti neregistruotus/nelegalius emigrantus, kurių dauguma yra iš Meksikos. Dauguma tų emigrantų, Meksikoje turėjo kukurūzų ūkius. „NAFTA“ leido užpildyti Meksikos turgus pigiais amerikietiškais kukurūzais. Dėl to daugelis (daugiau negu 1,5 mln.) meksikiečių prarado savo fermas. Jie nesugebėjo konkuruoti su amerikietiškomis kukurūzus tiekiančiomis kompanijomis. Tai kas gi atsitiko su tais fermeriais meksikiečiais? Mėsos įmonės, tokios kaip „IBP“, „National Beef“ ir „Monfort“, pradėjo aktyviai gabentis darbininkus iš Meksikos. Kompanijos reklamavosi per: radiją, laikraščius. „IBP“ įkūrė autobusų tarnybą, kuri galėtų vežti meksikiečius darbininkus į JAV. Metų metus vyriausybė į tuos emigrantus žiūrėjo pro pirštus. Tačiau dabar, kai prasidėjo „anti-emigraciniai“ judėjimai, kurie protestuoja prieš emigrantus, bet ne prieš juos čia atviliojusias kompanijas, vyriausybė veja emigrantus iš šalies.

[E.Pena]: „Šiame rajone (Tar Heel, Š. Karolina) pareigūnai suiminėja Smitfildo darbuotojus iš Meksikos. [...] Jie atsikrato 15 darbuotojų per dieną, tačiau nevaro jų masiškai, todėl tai nekenkia produkcijai. Nematau, kad būtų suimami emigrantai, kurie nedirba pas Smitfieldą. Nevaro tų, kurie yra nesusiję su kompanija. Suimami tik tie, kurie dirba mums. Šiandien mes matome, kad žmonės, kurie sunkiai dirbo yra suimami.

Mes norime maistą pirkti pigiai, tačiau nesuprantame, kad tai turi pasekmių. Šitie vyrai 10-15 metų dirbo pakuodami jūsų valgomą šoninę, kumpį, o dabar yra išvežami lyg būtų kriminaliniai nusikaltėliai. O šios kompanijos uždirba bilijonus dolerių.

Smitfieldas atsisakė duoti interviu šiam filmui.

Paslėptos kainos

[J.Salatin, tradicinis/savarankiškas fermeris JAV]: „Ar mes renkamės kas pigiausia? Turiu omenyje, kas norėtų pirkti pigiausią mašiną? Mes norime, kad maisto sistema tiektų „mistiškai“ pigų maistą, nors, iš tikrųjų, jis yra brangus, kai pridedi gamtos žalojimą, socialines bei sveikatos problemas. Industrija nėra sąžininga. Jis nėra sąžiningai įkainojamas, jis nėra sąžiningai pakuojamas, jis nėra sąžiningai gaminamas. Tame maiste nėra nieko sąžiningo. [...] Aš netrokštu plėsti savo kompanijos. Aš trokštu tiekti sveikiausią ir geriausią maistą pasaulyje ir jeigu man pasiseks, tuomet daugiau žmonių ateis apsipirkti į mūsų krautuvę, bet aš Mūsiu sąžiningas. Toks jau aš esu. Aš nenoriu, kad mano kompanija būtų kaip „Valmartas“. Kai tik pradedi siekti aukštumų, tu pradedi kitaip įsivaizduoti savo klientą, tu pradedi kitaip įsivaizduoti savo produktą, tu pradedi kitaip įsivaizduoti savo verslą. Viskas, kas yra svarbu, tau pradės atrodyti kitaip.“  

[...]

Praeitame amžiuje vidutinis fermeris galėjo pamaitinti 6-8 žmones. Šiandien vidutinis JAV fermeris gali pamaitinti 126 žmones. Fermų pakeitimai buvo svarbūs ir radikalūs, tačiau dauguma mūsų to nežino, nes ką dabar galima vadinti fermeriu? Jų gyvenimo būdas buvo pakeistas iš esmės.

Nuo grūdo iki supermarketo.

[T.Roush, JAV kukurūzų augintojų asociacijos viceprezidentas, kukurūzų augintojas]: „Prieš 10 tūkst. metų, fermeriai išsaugodavo geriausias sėklas, kad galėtų pasodinti ateinančiais metais. Šitaip sėklos buvo vystomos. Šitaip iš paprasčiausios niekam nereikalingos žolės išsivystė iki naudingiausias augalas žemėje – kukurūzas. “

Idėja, kad bet kuris žmogus gali turėti savo pasėlių, yra nauja. Jos nebuvo iki 1980 – ųjų, kai Aukščiausias teismas nusprendė, kad tai gerina gyvenimo lygį ir tai atvėrė duris bandymui pagerinti pačią svarbiausią gyvenimo dalį, kurią aš laikau pasėlius, nuo kurių mes esame priklausomi.

[T.Roush]: „“Monsanto“ yra cheminius produktus gaminanti kompanija. Jie sukūrė „DDT“, „oranžinį agentą“ Vietname, o tada jie sukūrė produktą pavadinimu „Roundup“ (weed and grass killer/piktžolių ir žolės naikintojas). Tada mes pradėjome girdėti gandus, kad yra genetiškai apdirbta sojų pupelė, kuri yra atspari „Roundup‘ui“. Kai „Roundup‘as“ buvo purškiamas ant pasėlių, tai jis sunaikindavo viską išskyrus šias „Roundup‘ui“ atsparias sojų pupeles.“

<1996, kuomet „Monsanto“ pradėjo pardavinėti „Roundup Ready“ sojų pupeles, tik 2 % iš visų sojų pupelių JAV turėjo jų patentuotą geną. Tačiau 2008-aisiais jau daugiau nei 90 % iš visų auginamų sojų pupelių JAV turėjo „Monsanto“ korporacijos užpatentuotą geną.>

-          [T.Roush, JAV kukurūzų augintojų asociacijos viceprezidentas, kukurūzų augintojas] Atsimenu, kai prasidėjo visas tas sėklų nesaugojimo reikalas. Dauguma fermeriu tiesiog pasibjaurėjo šita koncepcija. Buvo įdomu stebėti 11 metų kursą, kai visai šaliai buvo pareikšta, kad mes negalime pasilikti savo nuimto derliaus asmeniniam naudojimui.

-          O kas nutikdavo, kai fermeris pasilikdavo sėklas?

-          Na, žinot, dabar liko tik viena kompanija, kuri tai draudžia ir ji vadinasi „Monsanto“. Ji yra... Jie turi privačią tyrėjų komandą, kuri išsidėsčiusi po visą šalį. Jie naudoja 1-800 karštąją liniją į kurią galima skambinti ir pranešti, kad kažkas pasiliko savo derlių ir tada jie atsiunčia tyrėją, kuris viską patikrina. Jeigu pasilieki savo derlių, tau greičiausiai paskambins žmogus iš „Monsanto“.

<“Monsanto“ turi 75 darbuotojus, kurie būtent tiria ir persekioja fermerius. Bet kuris fermeris, laikantis sėklas, gali būti pagautas ir nuteistas dėl patento pažeidimo.>

[D.Runyon, nukentėjęs nuo „Monsanto“ fermeris #1]: „Pas mane atvažiavo du žmonės. Buvo apie 7/7:30 vakaro, ir jie man padavė juodą kortelę. Jie niekada nesakė, jog yra iš „Monsanto“ [...]Jie buvo, sakyčiau, kad jie buvę kariai arba buvę policininkai. Jie buvo dideli ir gąsdinantys. [...] Aš apsisukau ir žengiau į namų pusę, kai išgirdau juos sakant: „jis kaltas““.

[Nukentėjęs nuo „Monsanto“ fermeris #2]: „Jie pasakė, kad turi prižiūrėtojų komandą, kurie matė mane valant pupeles. [...] Aš nežinau, gal jie turėjo kokią persekiotojų komandą, o gal mane įskundė kaimynas. Nežinau. “

[M.Parr (grūdų valytojas), nukentėjęs nuo „Monsanto“ fermeris #3]: „Aš atsikeliu apie 3-4 ryto tam, kad tyrėjai nepradėtų manęs persekioti kelyje. “

<M.Parr‘o grūdų valymo mašina/kombainas pašalina šiukšles taigi sėklos gali būti išsaugotos ir pasodintos sekančiais metais.>

-          [D.Runyon] Tai puiki 1800 – aisiais išrasta mašina, o „monsanto“ nori ją atimti.

-          Kaip jums atrodo, kiek tokių aparatų yra pas šalies ūkininkus?

-          [M.Parr] Sakyčiau, kad Indianos valstijoje jų tėra 6. Galbūt. Aš tiksliai nežinau...

-          O kiek jų buvo anksčiau?

-          Dieve mano. Kiekvienas fermeris turėjo po 3. Visi jie buvo atimti. Neliko nė vieno.

[D.Runyon]: „Kai „Monsanto“ pupelės pirmą kartą buvo pradėtos pardavinėti, aš nesustojau dirbti. Mano išvalytų sojų pupelių derlius buvo geras, todėl pamaniau sau: „Darysiu tai, ką darau visada“

<D.Runyon nesodina „Monsanto“ sėklų, tačiau jo laukai buvo užkrėsti genetiškai modifikuotomis sėklomis (GMOs).>

Visi mano kaimynai naudoja GMO. Jų žiedadulkės atskrenda į manąsias, į mano laukus patenka jų sėklos. Aš vis vien esu laikomas atsakingu.“

<Jei „Monsanto“ randa, jog laukas yra „užkrėstas“ jų sukurtais GMO produktais/sėklomis, tai fermeris privalo įrodyti, jog jis nepažeidė „Monsanto“ patento.>

Kuomet tu genetiškai pakeiti sėklą, ji priklauso tau. Agrokultūrose to niekada nėra buvę anksčiau.

[T.Roush, JAV kukurūzų augintojų asociacijos viceprezidentas, kukurūzų augintojas]: „Anksčiau egzistavo universitetai, kurie išvystydavo vadinamąją „Publikinę sėklą“. Didelė dalis augalų buvo auginami šiose institucijose.[...] Viešas augalų veisimas yra praeities dalykas. Faktiškai nebėra viešai prieinamų natūralių sėklų.“

[D.Runyon]: „Yra tik 5 rūšys sėklų, kurias leidžiama sodinti. Tačiau nesenai gavau sojų pupelių, kurias atvežė iš Ilinojaus valstijos. Jos nėra GMO. Nepritaikytos viešam naudojimui. Kartais prieinu iki to, kai nebeleidžiama pirkti legalių sėklų. Iš ko tuomet aš galiu rinktis?“

-          [D.Runyon] Aš paštu gavau juodąjį „Monsanto“ nelegalių fermerių sąrašą. Taip pat čia yra fermeriai, kurie yra buvę kalėjime, arba tie, kurie nesutvarkė savo popierių. Tokie pro jų akis neprabėga. Aš esu ten įrašytas dėl to, kad negalėjau sutvarkyti savo popierių.

-          [M.Parr] O aš ar esu tame sąraše?

-          Taip.

-          Matau dvi pavardes fermerių su kuriais dirbu.

-          Šitas sąrašas... Dabar dėl to man nebus leidžiama pirkti „Monsanto“ sojų sėklų. Todėl man iškyla klausimas: ką man sodinti. 

-          „Monsanto“ padavė mane į teismą, sakydami, kad aš skatinu fermerius laužyti įstatymus valydamas jų pačių sėklas.

-          [M.Parr] Teismo salėje dar nebuvau, tačiau jau esu skolingas 25 tūkst. dolerių. Žmonėms, kurie anksčiau buvo mano draugai, dabar draudžiama su manimi kalbėti. Mes buvome draugais 50 metų, o dabar net negalim pasimatyti.

-          [Fermeris] Taip. Aš neteigiau, kad esu kaltas, bet man buvo pigiau sumokėti baudą, negu bandyti juos nugalėti. Tai ėda tave... kuomet žinai, jog jie neteisūs, bet negali jiems paprieštarauti.

[T.Roush, JAV kukurūzų augintojų asociacijos viceprezidentas, kukurūzų augintojas]: „“Monsanto“ mus neteisingai apkaltino tuo, kad nesilaikėme sutarties nors tai buvo netiesa. Jie ateina į turgų, suranda dominuojantį fermerį, ir jeigu žino, kad gali jį sužlugdyti, įbaugina visus kitus su juo nebeturėti santykių. Mano šeima kovai su jaus išleido 400.000 $. Ir mums būtų prireikę dar mln., jei būtume juos padavę į teismą. Mes atsisakėme teismo. Man pasirodė, kad sistema veikia taip: turi dėti pinigus panelei Teisybei ant svarstyklių ir tas, kuris būna padėjęs daugiausiai pinigų bei būna nusisamdęs geriausius teisininkus, kurie sako didžiausius melus, laimi. Atrodo, kad mūsų teisingumo sistema dabar veikia šitaip. Tai siaubinga. Kaip fermeris gali nugalėti tokią korporaciją kaip „Monsanto“. Prieš tris dienas kalbėjau su jaunuoliu, kuris nusipirko fermą. Tas vargšas nori pradėti ūkininkauti. Jo sužadėtinė buvo su juo. Aš su jais pasikalbėjau ir pasakiau jiems kelis naudingus patarimus. Deja, geriausias mano duotas patarimas buvo: „pamėginkit nuo viso šito pabėgti, kol dar nenudegėt pirštų. Nekovokit prieš juos ir duokit jiems, ko jie nori, nes jūs jų nenugalėsit.“ „Monsanto“ valdo visos šalies fermas. Jeigu nori auginti kokią nors agrokultūrą, tai tu turi sugulti su „Monsanto“. Jie valdo sojų pupeles. Jie kontroliuos tą produktą, tas sėklas iki pat prekybos centro. Jie, iš esmės, siekia valdyti visą maistą. “

<“Monsanto“ atsisakė duoti interviu šiam filmui.>

Uždanga

Tarp „monsanto“ ofisų ir tarp pagrindinius sprendimus priimančių žmonių yra didžiulis skirtumas.

[T.Roush]: „C.Thomas buvo „Monsanto“ advokatas. Tai nebūtų labai svarbu, jeigu ne viena byla, kurioje jie sprendė sėklų saugojimo „problemą“. Teisėjas C.Thomas dalyvavo šioje byloje ir leido uždrausti fermeriams pasilikti savo pačių sėklas.“

„Monsanto“ turėjo labai artimų ryšių su Bušo administracija ir su Klintono administracija. Dėl to ir nebuvo kilę debatai dėl šių radikalių pasikeitimų maisto sistemoje.

Per paskutinius 25 m., vyriausybėje dominavo industrija, kurią vyriausybė turėjo kontroliuoti. Kuomet turi žmonių su didele kompetencija industrijoje, jie gali pasidaryti labai geri kontrolieriai vyriausybėje. Svarbiausia yra interesai, kuriuos jie pasiruošę ginti.

Mes kalbame apie jėgą, centralizuotą jėgą, kuri yra naudojama prieš žmones, kurie gamina tikrą maistą, kaip kad fermeriai. Ji yra naudojama prieš tų fermerių darbuotojus bei prieš vartotojus, kurie yra laikomi nežinomybėje apie tai, ką jie valgo ir apie tai, ką tai daro jų kūnams.

SB-63 yra vartotojų teisę į žinojimą byla. Ji reikalauja, kad klonuotas maistas turi būti žymimas kaip klonuotas.

Gyvūnų klonavimas yra fundamentaliai naujas dalykas. Bet aš neįtikėtiną dalyką, jog ne tik norima pardavinėti klonuotų gyvūnų mėsą, bet jie taip pat nori parduoti ją nepažymėję to etiketėse.

-          Kiek liudininkų turite opozicijoje?

-          N.Krimers iš Bareu fermų. Noriu pasakyti, kad toks žymėjimas sukelia nereikalingas baimes vartotojams. To nereikėtų daryti, kol industrija galės pradėti mokyti žmones apie šią technologiją. Mums atrodo, kad vien etiketės, kuri juos įspėja, yra nepakankama.

<SB-63  valstybės teisių aktų leidėjų buvo paskelbtas galiojantis, tačiau gubernatorius Švarcnegeris šį įstatymą vetavo.>

Šios kompanijos dantimis ir nagais kovoja prieš žymėjimą. Greitojo maisto industrija kovoja prieš nutarimą rašyti kalorijų skaičių meniu. Jie nenori jums sakyti, kiek gramų riebalų turi jų produktai. Mėsos gaminimo kompanijos metų metus kovoja prieš šalies nurodymo žymėjimą. Jie taip pat nenori žymėti genetiškai apdirbtų produktų. Dabar 78 % prekybos centre parduodamų produktų turi bent vieną genetiškai perdirbtą ingredientą. Manau, kad vartotojams labai svarbu žinoti, kas yra jų maiste ir kaip jis vadinamas.

Tačiau jie ne tik nenori, kad jūs žinotumėt kas yra jų produktuose, bet jie nori įvesti įstatymą draudžiantį kritikuoti jų produktus.

-          Ar jūs labai pakeitėte savo meniu?

-          [Motina, kurios vaikas mirė, nes suvalgė mėsainį, turėjusį E – koli bakterijų] Taip, mes... Jums reikėtų pasitarti su advokatais prieš dedant tai į filmą. [...] Mėsos ir vištienos industrija gali pradėti mane sekti...

-          Tikrai? Vien dėl pasakymo... Tai labai...

-          Priklauso nuo konteksto.

-          Bet juk tu nesakai: „Žmonės, nevalgykit to ir ano...“

-          Taip, atsiprašau, bet aš dabar esu daug atsargesnė. Iš pradžių mano reakcija buvo tokia: „Tegul paduoda jie mane į teismą. Tegul paduoda mirusio vaiko motiną į teismą. Pamatysim kas iš to išeis.“

-          Bet argi nekeista, kad jūs net negalite pasakoti apie savo...

-          Na, daržovių šmeižto įstatymai... yra kitokie.

[Motina, kurios vaikas mirė, nes suvalgė mėsainį, turėjusį E – koli bakterijų]: „Maisto industrija turi daug geresnę apsaugą, nei kitos industrijos. Mėsos industrija padavė Oprą į teismą vien dėl to, kad moteris kažką pasakė apie juos per savo laidą.“

<Teksaso galvijų augintojas padavė Oprah į teismą dėl nepagarbos (disparaging) maisto produkto ir dėl pelno praradimo. Po 6 metų bylinėjimosi ir po 1 mln. kainavusios bylos, Oprah galų gale laimėjo ieškinį.>

Kolorade yra rimtas nusikaltimas būti nusižengusiam mėsos apsaugos įstatymui. Už skrudintos jautienos, kuri yra pagaminama Kolorado valstijoje kritikavimą, gali sėsti į kalėjimą.

Keliose valstijose yra uždrausta publikuoti mėsos gaminimo operacijų nuotraukas. Netgi galvijų nuotraukas. Tuo pačiu metu jie turi tokių teisių (sūrainio teisės), dėl kurių paduoti į teismą yra labai sunku. Šios kompanijos turi labai daug advokatų ir jie gali paduoti jus į teismą, nors ir jie puikiai žino, jog nelaimėtų, tačiau vien dėl to, kad parodytų, kad jie tai gali (dėl viso pikto, kad „nusiųstų žinutę“).

<Monsanto suima M.Parr dėl „padėjimo fermeriams laužyti patentų įstatymą“ t.y. vien dėl to, jog jis užsiiminėjo sėklų valymo verslu.>   

Štai čia yra nufilmuotas „Monsanto“ kompanijos ir M.Parr teismas:

-          [Monsanto advokatas] Pone Parr‘ai, ar jūs žinote, kad jūs iškviestas į teismą, dėl jūsų banko įrašų? [...] Ar jūs turite dirbamos žemės, pone Parr‘ai?

-          Taip?

-          Kiek akrų priklauso jums?

-          3.

-          Kiek laiko turite šį Dell kompiuterį? [...] Ponas Kaufmanas pas jus valydavo sojų pupeles?

-          Tik pupeles.

-          ....?..?..Haroldas Sinas?....?

-          Tik pupeles...

-          Ar kuris nors tavo paslaugų naudotojas sakė tau, kad nebenori naudotis tavo paslaugomis?

-          R.Meril‘as...Maksas L.,..D.Kaufmanas,....,...,..

[M.Parr]: „Pasakysiu jums, jog mane labiausiai išgąsdino tai, kad tie žmonės turėjo visus mano išrašytus čekius visiems bankams, kuriuos naudojau per paskutinius 10 metų. [...] Tie žmonės nėra paprasčiausi klientai. Jie yra asmeniniai draugai. Man yra labai skaudu žinoti, kad tas sąrašas yra „Monsanto“ žinioje.[...] Tai, iš esmės, stumia mane iš verslo. Viskas baigta.  “

[S.R.Pennell‘as, M.Parr‘o advokatas]Ši byla buvo pirmoje, kai sėklų kompanija, padavė į teismą sėklas valantį žmogų. Taigi, jeigu „Monsanto“ laimės šią bylą, tai ne tik išstums Mo iš verslo, bet taip pat atbaidys kitus fermerius nuo to ką daro Mo.  

<Po 4 mėn. M.Parr‘as  susitarė su „Monsanto“, nes jis daugiau nebegalėjo susimokėti mokesčių.>

Šokai sistemai.

Anksčiau mūsų maisto sistema norėjo aptarnauti mažesnę dalį žmonių, todėl mes augindavome daug mažiau pasėlių, daug mažiau pasėlių rūšių bei kompanijų skaičius būdavo mažesnis. O dabar, net kai aptarnauja visus šalies žmones, sistema darosi daug reiklesnė. Greitai sistemą ištiks krizė, tačiau niekas nežino, kada taip atsitiks.

[T.Roush]: „Moderni agrokultūros produkcija reikalauja didelių kiekių dyzelino. Mūsų fermai per metus reikia apie 40 tūkst. galonų per metus. [...]„Pasaulyje sparčiai mažėja maisto atsargos ir niekas apie tai nekalba. Rezervai sparčiai tuštėja.“

Mes sunaudojame daug kuro, to net nejausdami. Vienos bandos atgabenimas į skerdyklą reikalauja 75 galonų kuro. Taigi mes matome, kad ši didelio produktyvumo mašina nėra atspari tokioms problemoms, kaip kad kuro kainų augimas.

[Žiniasklaida]: „maisto kainos praėjusį mėnesį 3,9 % didesnės, negu jos buvo praėjusiais metais. [...] Kukurūzų bei kitų maisto šaltinių kainos yra dvigubai didesnės nei buvo prieš 12 metų. [...]Pasaulyje yra rengiamos protesto akcijos. Maisto kainų krizė jau sugebėjo nuversti vieną vyriausybę.“

Mes pardavinėjame grūdus kitose šalyse labai pigiai, kad kitų šalių fermeriai, kurie nėra pasiekę mūsų lygio, negalėjo su mumis varžytis. Taigi jiems maistą auginti patiems pasidarė nebenaudinga.[...] Kiekvieną mėnesį žiniose pasirodo naujienos, kurios šiek tiek praskleidžia maisto gamybą dengiančias užuolaidas: [Žiniasklaida] „Karvės, kurios nebegali pastovėti ant kojų yra žiauriai kankinamos, kad pačios nueitų iki skerdyklos. [...] Per metus milijonai galonų kiaulių srutų subėga į upę. [...] Valdžios atsakingos už maisto patekimą į prekybos centrus, sako, kad nežino iš kur atkeliavo salmonele užkrėstos daržovės.“ Kiekvieną kartą, iš kiekvienos istorijos, JAV po truputį sužino, kas vyksta virtuvėje, kurioje yra ruošiamas jų maistas. Ir, kiekvieną kartą tai pamatę, žmonės pradeda ieškoti alternatyvų. 

[G. Hirshberg]: „Ironija slypi tame, kad vidutinis vartotojas nesijaučia galintis kažką padaryti. Jie mano, kad turi paklusti industrijai ir pirkti viską, ką ji parduoda. Patikėkit manim, reikia daryti atvirkščiai. Kiekvieną kartą, kai mūsų perkama prekė būna nuskaitoma lazeriu, mes balsuojame už organines ar neorganines prekes. {[„Valmarto“ darbuotojas]: „Prieš metus „Valmartas“ nusprendė remti „rBST hormono“ neturinčio pieno tiekėjus. Mes priėjome tokį sprendimą, nes to norėjo mūsų klientai.“}  

 Kiekvienas individas, gali pakeisti didelės kompanijos nuomonę ir tai darydamas galbūt kala vinį į sintetiškojo augimo karstą.“

Šioje šalyje norint sočiai pavalgyti reikia mokėti didesnę pinigų sumą, nei norint paprastai užvalgyti. Kai kurie žmonės tų pinigų tiesiog neturi. Todėl tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių mums reikia keisti politiką, kurioje morkos būtų pigesnės, bet ne traškučiai.

Žmonės mano: „Šios kompanijos yra tokios didelės ir galingos, jog jų nugalėti yra neįmanoma.“ Tačiau pažvelkite į tabako industriją. Jos buvo užėmusios didelę dalį valdančiosios politikos, tačiau ji buvo palaužta. Kova prieš tabaką, tobulai iliustruoja, jog industrijos neatsakingas elgesys gali būti pakeistas.