2014 m. kovo 12 d., trečiadienis

Dokumentinis filmas: "Putinas grįžo" ir jo tekstas.

Pristatau Jums dokumentinio Jean-Michel Carre filmo „Putinas grįžo“ nuorodą į filmą ir tekstinę jo versiją, nes manau, kad didžiai didžią ir išdidžią kaimynę arba, tiksliau, jos „monarchą“, vertėtų pažinti kaip įmanoma daugiau netgi „profilaktiniais“ ar „draudimo“ sumetimais :) 
Tad kviečiu "susipažinti iš naujo" arba "dar artimiau" su šiuo "didžiuoju pasaulio gelbėtoju". 



Filmo tekstinė versija:

Po 12 metų valdžioje: 8 metų prezidento ir 4 – premjero poste, Vladimiras Putinas vėl išrenkamas Rusijos Federacijos prezidentu.
Putinas išeina iš vyriausybės pastato – Baltųjų rūmų – ir išvyksta į Kremlių trečiąkart duoti prezidento priesaikos. Šalies vadovo kortežas važiuoja per visiškai ištuštėjusią Maskvą, panašią į vaiduoklių miestą. Jis atrodo kaip prezidentas šalies, kurioje nėra piliečių. 
[Putinas]: „Prisiekiu gerbti ir saugoti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, ginti valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, saugumą ir vientisumą, ištikimai tarnauti tautai.“
Po ceremonijos Putinas susitinka su tūkstančiais gerbėjų, mėginančių paliesti prezidentą, tarsi šis būtų Mesijas. Jis pabučiuoja vieną neregę, bet ši, deja, akių šviesos neatgauna. Prasideda Putino naujo viešpatavimo saga.
[Mitinguotojai (2012/05/06)]: „Gėda! Rusija be Putino!
Prisaikdinimo išvakarėse sostinės gatves buvo užplūdusi daug didesnė minia, reikalaujanti, kad Putinas pasitrauktų. Tūkstančių opozicijos šalininkų mitingas, kuriame buvo protestuojama prieš Putino grįžimą į Kremlių, sulaukė griežtų represijų. Suimta apie 400 žmonių. Iš jų 27 paskubomis nuteisti už masinių neramumų kurstymą ir policijos pareigūnų užpuolimą. Kas nutiko Rusijoje, kad Putinas mūsų dienomis tapo vis ryžtingiau nusiteikusios  opozicijos taikiniu? 
Prieš 4 metus (2008 - aisiais), kai pasibaigė Putino antroji kadencija, pagal konstituciją, jis nebegalėjo tapti prezidentu trečią kartą. Visi nujautė, kad Putinas, buvęs KGB karininkas, pasiekęs šlovės viršūnę, apeis įstatymus ir privers pratęsti jo įgaliojimus. Tačiau Putinas nusprendė įtikti savo stovyklos liberaliems veikėjams, sunerimusiems dėl stringančios šalies modernizacijos. Jis priima netikėtą ir išradingą sprendimą: apsimestinai pasitraukti iš valdžios, bet , iš tikrųjų, ją išlaikyti. Jis pristato savo kandidatą. 
[Putinas]: „Šalies prezidentu turi būti išrinktas tvarkingas, veiklus, veiksmingas ir šiuolaikiškas žmogus, su kuriuo įmanoma būtų dirbti kartu.“
[D.Medvedevas]: „Apsisprendžiant balotiruotis man atrodė itin svarbu, kad būtent jis vadovautų vyriausybei.“
[K. Rogov‘as (politologas iš J.T. Gaidano ekonominės politikos instituto Maskvoje)]: „Samprotaudamas jis vis minėjo veiksmingo valdžios atnaujinimo idėją. Tikriausiai buvo nuspręsta, kad tai geras žingsnis, norint truputį nuleisti garą. Idėja buvo paprasta: jeigu marionetė bus liberali, Vakarams bus lengviau ją priimti ir su ja žaisti.“
Naujasis prezidentas, D. Medvedevas, laikomas labai ištikimu Putinui, yra vyriausybės liberaliojo sparno lyderis. Putinui labai paranku, kad Medvedevas niekada nepriklausė KGB. Per prisaikdinimo ceremoniją Putinas nė akimirkos nepalieka Medvedevo vieno. Tą patį vakarą Putinas palydi jį į savo jaunųjų šalininkų šventė Raudonojoje aikštėje. [Putinas]: „Dėkoju visiems Rusijos piliečiams, šiandien atėjusiems į balsavimo apylinkes. Tai rodo, kad gyvename demokratinėje valstybėje, o mūsų pilietinė visuomenė tampa veiksminga, atsakinga ir aktyvi. Sveikinu D.A. Medvedevą ir linkiu jam sėkmės!
[Putinas]: „Kas vadovauja šaliai, kai jūs ir Rusijos prezidentas miegate? Mes miegame paeiliui. Neabejokite – viskas kontroliuojama.“
Medvedevas imasi veiksmų prieš korupciją ir palaiko šalies modernizaciją. Jis skatina interneto plėtrą, nereikalaudamas, kad tinklalapiai būtų kontroliuojami, taip pat iškilmingai atidaro Skolkovo projektą – savotišką Silicio slėnio antrininką netoli Maskvos. Kai jis atvyksta, dauguma gyventojų nori juo tikėti.
Medvedevas, negaišdamas laiko, pradeda siųsti draugiškas žinutes Vakarų šalims, ypač JAV.
Būtent Medvedevo pastangomis Kremlius pagaliau pripažįsta Maskvos vertybinių popierių biržą.
Pirmųjų ekonomikos rezultatų netenka ilgai laukti: per 6 mėnesius Medvedevas pakeičia nusistovėjusias tendencijas, o į šalį atkeliauja 30 mlrd. dolerių investicijų.
[S. Gurijev‘as (ekonomistas, pasitraukęs į Paryžių)]: „Rusija, vis dėlto, įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją. Rusija tapo skaidresnė. Rusija atliko daug žingsnių kartu su JAV tarptautinėje arenoje. Daugelis tų dalykų dabar grįžta į ankstesnę padėtį, tačiau negalima nepaminėti, kad Rusija tais metais elgėsi labiau civilizuotai.“
[K. Rogov‘as]: „Vakarai sakė: „aišku, Medvedevas atrodo kažkoks netikras, tačiau vis tiek jis kalba kitaip ir kalba apie naujus dalykus, apie modernizaciją. Padirbėkime su juo.““
[Medvedevas]: „Laisvė geriau negu nelaisvė. Šie žodžiai – žmonijos patirties kvintesencija. Kalbame apie laisvę visais jos pavidalais: asmeninę laisvę, ekonominę laisvę, galų gale ir apie saviraiškos laisvę. Manau, kad...“  Medvedevui puikiai sekėsi vykdyti savo misijas: plėtoti tarptautinius ryšius ir liberalizuoti šalį. Tačiau tarp dviejų aukščiausiųjų vadovų vyksta kova ir visas pasaulis tai pastebi.
2008 m. rugpjūtį, kai Gruzija subombardavo savo separatistinę provinciją prie sienos su Rusija – Medvedevas tyli. Putinas priverčia jį prisiminti savo pareigas. [Putinas]: „Manau, Dmitrijau Anatolijeičiau, būtų teisinga, jeigu duotumėte nurodymus karinei prokuratūrai.“ [Medvedevas]: „Žinoma, aš duosiu tokius nurodymus.“
Nors prezidentas Medvedevas yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas, Putinas išlieka vyriausiuoju karo lauko vadu. Medvedevui jis palieka tvarkyti tik ekonomikos reikalus.
Tačiau 2008 rugsėjį pasaulį ištinka finansų krizė. Ji suduoda mirtiną smūgį Medvedevo liberalizmo politikai. Per kelis mėnesius iš šalies iškeliauja beveik 100 mlrd. dolerių. Ekonomikos 5 procentų augimą pakeitė daugiau nei 8 procentų susitraukimas. Maskvos vertybinių popierių birža kelis kartus buvo uždaryta. Medvedevui nelieka kitos išeities, tik pasinaudoti nepaprastosiomis galiomis, nors tai atrodė sunkiai įsivaizduojama, kai jis buvo išrinktas. Ironiška, tačiau Medvedevas, pagal išsilavinimą teisininkas, priverstas pakeisti konstituciją ir pailginti prezidento kadenciją iki 6 m.
[A. Ilarionov‘as (buvęs V.Putino patarėjas ekonomikos politikos klausimais)]: „Tai buvo padaryta pagal Putino nurodymą ir išskirtinai Putino naudai. Taip jau 2008 – ųjų rudenį buvo sudaryta svarbiausia sąlyga Putinui grįžti.“
[Mitinguotojai]: „šalin rankas nuo konstitucijos! Ne – valdžios užgrobimui! Laisvę politiniams kaliniams!
[G. Kasparov‘as (buvęs pasaulio šachmatų čempionas, politikos aktyvistas)]: „Ši žinia atrodo labai ciniška ir Rusijos žmonėms, ir visam pasauliui. Žinia, kad šis režimas, ši klika pasiryžusi likti valdžioje bet kokia kaina.“
Smarkiai spaudžiama finansų krizės, Rusijos valdžia pabrangina dujas, kurias anksčiau labai pigiai pardavinėjo Ukrainai. Tačiau buvusi sovietinė Respublika atsisako mokėti. Kova su Ukraina buvo laimėta, tačiau iki to laiko gyvybiškai svarbus Rusijos dujų tiekimas Europoje buvo sulėtėjęs.

Suirzusi dėl Ukrainos ir Gruzijos pastangų išsivaduoti iš Maskvos diktato, Rusija nutiesia du didžiulius vamzdynus, aplenkiančius šias šalis, ir toliau netrikdomai tiekia dujas vartotojams Europoje.
[Humoristinė daina :) ]: „Jeigu Ukraina įstos į NATO, mes nepyksim ir nesibarsim, mes tiesiog užsuksim Ukrainai dujas. Europoje kiekvieną dieną naujos bėdos. Ten amerikiečiai siunčia savo specialiąsias pajėgas. Mes tik nusišypsom – tegul patys aiškinasi. Na, o naktį užsuksim dujas Europai.“
Nors šalį ištikusi ekonomikos krizė, Rusijos gamyklos tebedirba. Atlyginimai nemokami ištisus mėnesius, tačiau darbuotojai nenutraukia darbo. Daugelyje regionų valdžia susiduria su neramumais, tačiau yra bejėgė ko nors imtis. [Bedarbė]: „Aš noriu dirbti! Noriu, kad mano vaikas normaliai pavalgytų! Tačiau aš negaliu jam to suteikti, suprantate?! Užeinam į žaislų parduotuvę, ir jis sako: „Noriu šito žaisliuko.“ O aš negaliu, sūneli, nupirkti, nes man atlyginimo nemoka! Pažiūrėkit į mus! Mes norim dirbti, bet negalim!
Medvedevas ir liberalieji vyriausybės veikėjai nesėkmingai mėgina pritaikyti įvairius finansinius sprendinius. Tuo metu, Putinas ima veikti savaip. Jis stengiasi pramonės įmonėse padrąsinti darbininkus, kurie yra svarbi jo elektorato dalis. Jo tikslas – parodyti žmonėms, kad supranta jų kančias ir kad yra pasirengęs sutramdyti galingiausius oligarchus. Šioje Pikaliov‘o įmonėje, kuriai gresia uždarymas, Putinas demonstruoja rūstybę valdybos posėdyje. Gamyklos generalinis direktorius - (oligarchas) Olegas Deripaska – didžiausio pasaulyje aliuminio gamybos konsorciumo vadovas. Putinas priverčia valdybą pasirašyti sutartį, kad gamykla nebus uždaryta. [Putinas]: „Vis tiek darbas bus atnaujintas, vienaip ar kitaip. Dabar nekalbu apie teisinius reikalus, kalbu apie gamybos ir socialinius klausimus. Kodėl čia visi pradėjo lakstyti kaip tarakonai, prieš pat man atvykstant? Kodėl čia anksčiau nebuvo žmonių, gebančių priimti sprendimus? Manau, kad tapote savo ambicijų, neprofesionalumo, o, galbūt, ir paprasto godumo, įkaitais. Jūs pasirašėte šią sutartį? „Taip“. Olegas Vldimirovičius pasirašė? Nematau jūsų parašo – ateikit, pasirašykit. Ateikit. Štai sutartis... Rašiklį man atiduokit. Ačiū. Linkiu sėkmės. “
Ar Putinas išties yra veiklus lyderis, ar tik nori pozuoti prieš televiziją?
Premjeras tikrai galėjo šokti 2009 – ųjų išvakarėse. Ekonomikos augimas padidėjo daugiau nei 4 procentais. Jis tai laiko asmenine pergale.
Netgi Ukrainoje įtampa sumažėjo. 2010 – ųjų vasarį tos šalies prezidentu išrenkamas Putino sąjungininkas Viktoras Janukovyčius. Tai tampa proga Medvedevui prisiminti, kad jis tebėra Ruijos prezidentas. Tačiau viskas vyksta truputį kitaip, nei planuota. 


Nors ir nelengvai, Rusija sugeba primesti bendrą ekonomikos strategiją.
 

Aljansas galiausiai patvirtinamas per labai audringą Ukrainos parlamento sesiją. 
Liepą Rusiją sukrečia tragiškas įvykis - milžiniškas gaisras sunaikina 800 000 ha miškų. Liepsnų žiedo apsupta Maskva dūsta nuo dūmų. Tai didžiausias gaisras per Rusijos istoriją. Neabejodamas, kad atsakingus pareigūnus kaustys neryžtingumas, Putinas asmeniškai perima vadovavimą.
-          [Gaisro nuostolius patyrusi moteris skundžiasi Putinui] Prašome federalinės pagalbos, kad mums atstatytų kaimą.
-           [Putinas]: „Iki žiemos visi namai vėl stovės.“
-          Mūsų kaimas vėl bus atstatytas? Pažadate mums?
Taip pažadu – jūsų kaimas bus atstatytas.  
 Likęs vienas kovos fronte, Putinas gesina visus gaisrus Rusijoje. 
 2011 – ieji – pavojų metai. JT Saugumo Tarybos posėdžiuose Rusija nepasinaudoja veto teise, sprendžiant dėl karinių priemonių Libijos civiliams apsaugoti. Tačiau Putinui atrodo, kad jo šalis liko apgauta, kai Vakarų koalicija pasinaudojo šia galimybe ir jėga nuvertė Kadafio režimą. Jis nedelsdamas parodo savo nepasitenkinimą. [Putinas]: „Ši Saugumo Tarybos rezoliucija neabejotinai yra neišbaigta ir žalinga. Jeigu pažiūrėtume, kas ten, parašyta, iškart matyti, kad rezoliucija leidžia visiems naudoti bet kokius veiksmus prieš suverenią valstybę. Žinot, man visa tai primena viduramžių raginimą pradėti kryžiaus žygį – kai kažkas kažką ragindavo keliauti į kurią nors vietą ir ją išvaduoti.“ [Medvedevas]: „Dabartinių įvykių vertinimai skirtingi, tačiau manau, kad visiems būtina vertinti itin tiksliai. Jokiu būdu neleistini pasisakymai, kurie iš esmės skatina civilizacijų susidūrimą, panašų į kryžiaus žygius. Tai nepriimtina.“ Medvedevas pirmąkart atvirai kritikuoja savo premjerą, tačiau sudrausminimas lieka be atsako. [Putinas]: „Ten kilo vidinių prieštaravimų, peraugusių į ginkluotą konfliktą. Kodėl pašaliniams reikia kištis į tą ginkluotą konfliktą? Ar pasaulyje maža visokių netikusių režimų? Negi kišimės į visus vidinius konfliktus? Anksčiau kalbėjo, kad nenori nužudyti Kadafio. Dabar kai kurie pareigūnai jau sako: „Taip, siekiame sunaikinti Kadafį.“ O kas leido tai daryti? Argi vyko koks nors teismas? Kas sau suteikė tokią teisę – įvykdyti egzekuciją žmogui, kad ir koks jis bebūtų?“
Libijos epizodas žymėjo tikrojo politinio atotrūkio nuo Medvedevo pradžią. Ar premjeras Putinas gali toliau palikti savo šalies vairą prezidentui, kuris nesutiko su jo požiūriu šiuo itin svarbiu klausimu?
-          [pilietis/rinkėjas :)] Ar planuojate dalyvauti 2012 – ųjų prezidento rinkimų kampanijoje?
-          [Putinas] O jūs?
-          Aš – ne.
-          Pagalvosiu. Laiko dar pakankamai...
Tačiau Putinas atrodo pasiryžęs kandidatuoti. [Reklaminė kampanija]: „Nekelk bangų! Pagalvok apie ateitį! Putinai, grįžk! Prašome! Ateities partija.“
Viešumoje menami partneriai vaizduoja esantys geriausi draugai. Tačiau Putinas negali liautis menkinės Medvedevo. 


[Putinas]: „Skirtingi žmonės linkę įgyti priklausomybę nuo įvairių dalykų. Vieni tampa priklausomi nuo tabako, kiti, neduok Dieve – nuo narkotikų. Kai kurie tampa priklausomi nuo pinigų. Kalbama, kad pati didžiausia priklausomybė – nuo valdžios.“
[L. Ševcova (politologė iš Carnegie centro Maskvoje) ]: „Tapo aišku, kad vieną dieną jiedu susitiko, ir Putinas pasakė: „pakaks, pakankamai pažaidei. Aš grįžtu.“ Tai siaubingai papiktino.“ [K. Rogov‘as]: „Paradoksas, tačiau Medvedevo programa visuomenei pasirodė esanti daug priimtinesnė ir šiuolaikiškesnė negu Putino programa.“ [A. Gračiov‘as (buvęs M. Gorbočiovo politinis patarėjas)]: „Ko gero, būtent ta perspektyva kėlė nerimo Putinui. Jeigu jis būtų palikęs Medvedevą vadovauti dar vieną kadenciją, pasibaigus tam laikotarpiui, Putino grįžimas būtų nebeįmanomas.“
Putino sugrįžimas į prezidento postą gesino bet kokias daugelio piliečių viltis sulaukti demokratijos. Tačiau tik nedaugelis opozicijos narių drįso prieštarauti.
Putinas be vargo tampa savo partijos kandidatu prieš artėjančius prezidento rinkimus: „Norėčiau jums padėkoti už teigimą reakciją, kai pasisiūliau balotiruotis į Rusijos prezidento postą. Man tai didžiulė garbė.“
Dabar gali prasidėti trečioji Putino rinkimų kampanija – ir vėl padedant televizijai: „Mano vaikinas nepasiruošęs dideliems darbams. Jis vilioja mano drauges. Jis man nusibodo, aš jį išvijau. Dabar noriu tokio kaip Putinas! Kaip Putinas – kupino jėgų! Kaip Putinas – ryžtingo! Kaip Putinas – kad neskriaustų! Kaip Putinas – kad neatsitrauktų!
Per rinkimų kampaniją žiniasklaida Putinui skiria daug daugiau dėmesio nei kitiems kandidatams. Putino asmenybės kultas galutinai susiformuoja. Prezidento rinkimų kampanijos pradžia daug žadanti, tačiau jos sėkmę gali garantuoti tik Putino partijos „Vieningoji Rusija“ pergalė parlamento rinkimuose. Apklausos rodo, kad šia partija nusivylė dalis viduriniosios klasės. Rizikuoti negalima.
Opozicijos lyderiai suimami. Kiti kandidatai neregistruojami. [G. Gudkov‘as (kandidatas į Maskvos srities gubernatorius)]: „Susiklostė padėtis, kad valdžia vis dažniau tolsta nuo demokratijos. Iš esmės, ji mums sukūrė autoritarinę valstybę, linkusią į dar didesnius diktatoriškus užmojus. Beje, valdžios išlaikymo mechanizmas labai paprastas – rinkimų klastojimas.“
Šįkart Putino partijai sekasi sunkiau nei ankstesniais laikais. tačiau dėl didžiulio masto klastojimo, kurį pasmerkė ir Rusijoje, ir Vakarų šalyse, jai pavyksta laimėti rinkimus, surinkus 49,5 % balsų. (...) Nors buvo imtasi priemonių, kad teismai neduotų atkirčio klastojimui, nufilmuotų įrodymų tiek daug, kad netgi politologas S. Markov‘as, artimas Putino patarėjas, pripažino, kad buvo perlenkta lazda.
[S. Markov‘as (politologas, Putino patarėjas)]: „Mano nuomone, Maskvoje veikiausiai buvo pasitelkti per dideli administraciniai ištekliai, todėl „Vieningoji Rusija“ Maskvoje, manau, iš tikrųjų buvo palaikoma menkiau, negu rodė rinkimų rezultatai.“ [V. Ryžkov‘as (buvęs opozicijos lyderis)]: „Maskvoje apklausos rodė, kad už „Vieningąją Rusiją“ balsavo 36%, o oficialūs rezultatai – 49%. Juk taip negalima! 36 ir 49 – dešimtys procentų suklastota!“  [Putinas]: „Dabar atsakysiu dėl sąžiningumo arba nesąžiningumo. Opozicija visada įrodinės, kad rinkimai buvo nesąžiningi. Visada! Tai vyksta visur, visose šalyse.“
Paskelbti oficialūs rezultatai išprovokuoja virtinę audringų demonstracijų. Nieko panašaus nebuvo nuo tada, kai Putinas pirmąkart tapo prezidentu. 


[L. Ševcova]: „Nesitikėjau, kad žmonės taip pasipiktins, nes nesuvokiau psichologinių procesų, ypač būdingų miestų gyventojams, kurie labiau subrendo, tapo labiau apsišvietę.“
[Mitinguotoja]: „Pagaliau sulaukiau akimirkos, kai Rusijos piliečiai išėjo į gatves! Nes jie – ne beždžionės, jie – žmonės!
Tarp oratorių daug pilietinės visuomenės veikėjų. Tačiau tarp jų ir daug paprastų žmonių, gerbiančių pilietines teises ir pasijutusių apgautais. [Mitinguotojų mintys]: „Mane piktina klastojimai per šiuos rinkimus (...) Tokio masto machinacijų tikriausiai nebuvo per visą Rusijos Federacijos istoriją.“ [Mitinguotojai]: „Laisvę susirinkimams – visada ir visur!
Į gatves išėjo įvairių politinių pažiūrų žmonės: liberalai, demokratai, nacionalbolševikai, komunistai ir žmogaus teisių aktyvistai. Neišvengiamai kyla klausimas, kas turėtų vadovauti. Tai trukdo plėtoti alternatyvią opozicijos politinę viziją. [L. Aleksejeva (istorikė, žmogaus teisių aktyvistė)]: „Protesto nuotaikos stiprėjo būtent dėl to, kad paaiškėjo, jog pažadai, kuriuos žarstė valdžia, atstovaujama Putino, - pažadai , užtikrinti tvarką, stabilumą – nėra pildomi. Kokia dar tvarka, jeigu pas mus milicijos bijo labiau negu banditų? Jeigu byra sveikatos apsauga, švietimas? Jeigu auga kainos ir nedarbas, o ekonomikos augimas liovėsi?“
Likus mėnesiui iki prezidento rinkimų feminisčių pankroko grupė „Pussy Riot“ surengė skandalingą pasirodymą Kristaus išganytojo sobore Maskvoje: „Švenčiausioje Mergele, Dievo Motina, išvyk Putiną!“ [Putino reklaminė kampanija]: „PAKAKS! Nenoriu būti PRIEŠ! Aš UŽ! Aš už Rusiją. Už tai, kad gyventume sava galva, o ne kad mums įsakinėtų Vakarai! Svarbiausia, kad nenoriu, jog mėgintų sugriauti, palaužti, suskaldyti MANO šalį! Vasario 4 – ąją ateisiu ant Atminimo kalvos, nes myliu Rusiją. Aš noriu čia gyventi. Aš – už Rusiją!
Putinas liberalią ir apsišvietusią viduriniąją klasę laiko savo pagrindiniu priešu šalies viduje. Artėjant rinkimams, jis žino, kad prarado didelę dalį šio visuomenės sluoksnio palaikymo. Jis sąmoningai priešina vieną Rusijos dalį su kita. [Putinas]: „Mes – nugalėtojų tauta! Tai mūsų genuose, mūsų genetiniame kode! Tai viena mūsų karta perduoda kitai! Mes ir dabar nugalėsime! Noriu jūsų paklausti: ar mes nugalėsime?“ [Minia, palaikanti Putiną kaip kandidatą į prezidentus]: „Mes už V.V. Putiną, nes jis dabar reiškia Rusijos stabilumą! Rusijos pažangą! Jis įkūnija mūsų didelę daugiatautę valstybę! Mes už jį.“
Po mėnesio, 2012 – ųjų kovą, Putinas džiūgauja išrinktas per pirmąjį prezidento rinkimų ratą surinko 63 % balsų. Jo premjeru taps Medvedevas. Kol Medvedevas džiaugiasi naujojo viršininko pergale, Putinas tikriausiai masto apie patirtą sunkią kovą ne vien su ryžtingai nusiteikusia opozicija, bet ir su liberalų klanu, kuriam Medvedevas leido prisidėti prie valdžios. Kiek žmonės atsimena, tuomet jo veidu pirmąkart nuriedėjo ašara. Tai tik trumpa jaudulio akimirka. [Medvedevas]: „Ši pergalė reikalinga mums visiems. Ji reikalinga kiekvienam mūsų. Ir šios pergalės nekam neatiduosime! Neatiduosime? Nugalėtojas – V.V. Putinas!“ [Putinas]: „Ačiū visiems, kurie ištarė „taip“ didžiajai Rusijai! Kartą jūsų paklausiau: ar mes nugalėsime? Mes nugalėjome! Parodėme, kad mūsų žmonės iš tikrųjų sugeba lengvai atskirti naujovių ir atsinaujinimo siekius nuo politinių provokacijų, turinčių vienintelį tikslą: sugriauti Rusijos valstybingumą ir užgrobt valdžią.  Rusijos liaudis šiandien įrodė, kad tokie variantai ir scenarijai mūsų šalyje nepasiteisins. Nepasiteisins?“
[G. Pavlovskij (politologas, buvęs Putino politinis patarėjas)]: „Žmonės dar kartą išrinko Putiną. Per rinkimų kampaniją, buvo kuriama isterijos atmosfera, tuo pat metu žmonės buvo nuteikiami, kad kito pasirinkimo nėra. Svarbu pabrėžti kad žmonės išrinko Putiną, tačiau jo nemylėjo. Putinas tai žino“. [J. Krotov‘as (Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vąšininkas, žurnalistas, istorikas)]: „Rusijoje labai bijoma jo pasitraukimo, nes nedemokratinė valstybė neturi valdžios perdavimo mechanizmų, kurie nebūtų susiję su sukrėtimais, tokių kaip revoliucija, rūmų sąmokslai, Chruščiovo nuvertimas, Stalino mirtis, Gorbačiovo nušalinimas. Sustabarėjusi santvarka valdžios perduoti nemoka. Tą momentą visokeriopai stengiamasi vilkinti. Būtent tuo paaiškinamas Putino politinis ilgaamžiškumas.“
Dabar Putinas turi grįžti prie savo šaknų. Jo pirmieji žodžiai po prisaikdinimo skirti armijai ir kitoms jėgos struktūroms – FSB ir įvairioms specialiosioms bei saugumo pajėgoms.
[Protestuotojai]: „Laisvė geriau negu nelaisvė! (...) Kovokit! Kovokit! Nepasiduokit! Rusija bus laisva! (...) Pasakykit savo lyderiui, kad šis režimas yra nusikalstamas. Tai policinė valstybė! Jie visur suiminėja žmones, nes jų bijo!
Putino reputaciją smarkiai temdė 4 metus trukęs strateginis atsitraukimas ir gausios demonstracijos. Tačiau padrąsintas to, ką laiko savo asmenine pergale, jis dar kartą patiria metamorfozę. Atėjo laikas griežtinti režimą. Jis niekada nesiliovė būti KGB žmogumi. Dabar šis veidas vėl pasirodo iš už kaukės.
Likus 2 dienoms iki Putino prisaikdinimo, vienoje provincijoje, šalia Čečėnijos, įvykdomas žiaurus išpuolis. Įtampa jau anksčiau buvo smarkiai padidėjusi, todėl šis įvykis tampa puikia dingstimi įkurti naują instituciją – tiriamąjį komitetą, kuris nepavaldus FSB, teismams ir specialiosioms pajėgoms. Netgi sukuriamas televizijos serialas, kuriame šios institucijos agentai vaizduojami kaip šalies didvyriai. Tai „Tiriamasis komitetas“.
[]: „Kol kas esame laikomi liudininkais, tačiau sprendžiant iš medžiagos, kurią viešina Tiriamasis komitetas, galime būti įtariami bet kuo: pradedant pinigų padirbinėjimu, baigiant mitingų finansavimu.“
Teoriškai tiriamasis komitetas buvo įkurtas kovoti su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu ir finansiniais nusikaltimais, tačiau jis akivaizdžiai tapo naująja režimo politine policija. Dideli komiteto įgaliojimai suteikia galimybę įbauginti opoziciją. Visi opozicijos lyderiai iškviečiami duoti parodymų dėl įvairių priežasčių. [Opozicijos lyderiai]: „Paneigėme prasimanymus, kad esame pogromų organizatoriai, provokatoriai arba ekstremistai. Prasimanymus, kuriuos valdžia skleidė po gegužės 6 – osios.“ [TK atstovas]: „Tiriamojo komiteto vyriausioji tyrimų valdyba iškėlė baudžiamąją bylą S. Udalcovui, L. Razvozžajevui, K. Lebedevui ir kitiems asmenims, įtariamiems rengiantis organizuoti masines riaušes Maskvoje ir kituose Rusijos Federacijos regionuose.“ [sulaikytasis TK]: „Prisimenu sovietmetį, kai pasakodavom anekdotą apie KGB sistemą „buvau sulaikytas už tai, kad antisovietiškai šypsojausi.“ Anksčiau tai tebuvo anekdotas. Dabar pradedame šį anekdotą verti tikrove. Dabar blogiau negu Sovietų Sąjungos totalitarinio režimo laikais.“
Kaip ir buvęs pasaulio šachmatų didmeistris G. Kasparovas, akademikai ir pramoninkai vis dažniau priversti bėgti iš šalies, baimindamiesi, kad bus įkalinti. [V. Markin (Tiriamojo komiteto atstovas)]: „Ponas Kasparovas pabėgo iš šalies vien dėl kažkokių gandų, kad jį ketinama iškviesti į Tiriamąjį komitetą. Jo niekas neketino kviesti. Vienintelį kartą jį iškvietė – netgi, veikiau, pakvietė – kad jis paaiškintų, kokiomis aplinkybėmis įkando policininkui į pirštą. Tačiau jis kažkodėl išsigando ir pabėgo.(:D) Todėl patariau kolegoms amerikiečiams pasisaugoti, nes ir jiems gali įkąsti, jis kandžioja pirštus... :D [L. Ševcova]: „Putinas pasakė: „Anksčiau mėginome parodyti, kad pas mus demokratija. Dabar mums nereikia nieko rodyti. Nestatysime Potiomkino kaimo. Parodysime nepridengtą kumštį.““
Maskvos teismas nurodė suimti tris „Pussy Riot“ nares. Po kelių mėnesių J. Samucevič, kuri anuomet net nespėjo išsitraukti instrumento, buvo skirta lygtinė laisvės atėmimo bausmė. Dvi kitos neteisiamos kalėti dvejus metus pataisos kolonijose. [Nikolaj (kaimo dvasininkas)]: „Šokinėkit, šokinėkit. Kai kurios prisišokinėjo. Sakoma, kad jas reikia išperti. Teisingai sakoma. Tačiau reikia su jomis ir pasikalbėti: „ką jūs pasiekėte savo šokinėjimu? Ko siekiate?““ [J. Samrucevič („Pussy Riot“ narė)]: „Nusprendėme sukurti kolektyvą, kuris kalbėtų apie tas idėjas – lygybę, laisvę. Taip pat kritikuoti autoritarizmą, diktatūrą, mačizmą – viską, kas būdinga dabartiniam Rusijos režimui, Putino režimui. Tą pasirodymą kūrėme kaip meninį feministinį performansą. Todėl prašėme Dievo Motinos tapti feministe. Manau šis įžūlus žingsnis buvo gerai suprantamas – suprantamas, kad nekalbame apie tikėjimą, tai niekaip nesusiję su tikėjimu.“
[L. Gudkov‘as (sociologas, J. Levados centro direktorius)]: „Kai pradėjome tyrimus 1998 – aisiais, laikančių save tikinčiaisiais buvo nuo 16 iki 19%. Dabar jų yra apie 77 %. Pasikeitus vienai kartai, šalis iš ateistinės lengvai tapo religinga.“ [J. Samodurov (buvęs A. Sacharovo muziejaus direktorius)]: „valstybiniame universitete įkurta Teologijos katedra. Jau nuo ketvirtos klasės mokoma religijos... Vėliau tai išplito visur. Kažkokios sutartys tarp Gynybos ministerijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios. Atleiskit, tačiau dabar esama dvasininkų, kurie, kartu su oro desantininkais, nuleidžia iš oro pripučiamas cerkves – ir visa tai rodo per televiziją.“ [J. Krotov]: „Bažnyčios galva yra Kremliaus vadovas. Jų santykiai tokie patys kaip tarp pulkininko ir pulko kapeliono.“ [Ru Žiniasklaida]: „Valstybės Dūma šiandien nagrinės klausimą dėl piliečių religinių jausmų apsaugos. Siūlymą priimti specialų nutarimą palaikė visos 4 partijos parlamente. Valstybės Dūma taip pat rengia įstatymo projektą, numatantį baudžiamąją atsakomybę... “ [G. Gudkov]: „Tai, ką dabar daro Dūma, įskaitant ir visiškai nevykusį, absurdišką įstatymą dėl tikinčiųjų jausmų apsaugos, tėra mėginimas priveržti varžtelius ir sukurti galimybę persekioti visus, pasisakančius prieš valdžią, - ar jie būtų ateistai, ar tikintieji.“ [Putinas]: „Be vertybių, įdiegtų krikščionybėje ir kitose pasaulio religijose, be moralės ir dorovės normų, kurios formavosi tūkstantmečius, žmonės neišvengiamai prarastų žmogiškąjį orumą. Todėl mums atrodo savaime suprantama ir teisinga tas vertybes ginti.“
Tuo pačiu mostu parlamentas priima įstatymą prieš vadinamąją homoseksualų propagandą. Jį nedelsdamas pasirašo Putinas. Putinas žino, kad jam pavyko į savo artimiausių šalininkų būrį pritraukti pačius konservatyviausius sluoksnius. [Nikolaj (kaimo dvasininkas)]: „Sodoma ir Gomora... Kodėl mes juos palaikome? Kodėl iš karto nesušaudome arba neįvykdome egzekucijų tiems iškrypėliams, kurie vėliau paskleis tokius dalykus? Juos reikia pašalinti, atskirti nuo visuomenės. Nesakau, kad juos reikia žudyti arba karti. Bent jau ištremkite juos į kokią salą! Jeigu norit, prašom ten keliauti. Salų turime apsčiai. Gyvenkite ten ir klestėkite. Tik kad nebūtų bendravimo su pasauliu, Europa.“ [S. Markov (politologas, Putino padėjėjas)]: „Mums atrodo, kad Vakarai primetinėja mums homoseksualus. Todėl kova su homoseksualizmo propaganda ir tos pačios lyties asmenų santuoka yra Rusijos kova už savo identitetą ir nepriklausomybę.“
Putinas vis labiau stengiasi pabrėžti, kad palaiko artimus ryšius su ultranacionalistų ortodoksų ideologais, tokiais kaip A. Duginas. [A. Duginas (Eurazijos Sąjungos ideologas)]: „Pederastų mūšis su žmoniškumu virto politiniu mūšiu, nes, galima sakyti, kad Vakarų valdančioji klasė remia pederastus, tarsi tai būtų liberaliosios ideologijos vystymosi tarpsnis.“ [Putinas]: „Matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių, galima sakyti, atsisako savo šaknų, įskaitant krikščioniškąsias vertybes, kurios yra Vakarų civilizacijos pagrindas. Atmetamos dorovinės normos ir bet koks tradicinis identitetas – nacionalinis, kultūrinis, religinis ar netgi lytinis. Vykdoma politika, kuri suvienodina daugiavaikę šeimą ir tos pačios lyties asmenų partnerystę, Dievo tikėjimą ir Šėtono tikėjimą. Pasitaiko tokių politkorektiškumo ekscesų, kai pradedama rimtai kalbėti, kad reikėtų registruoti partijas, kurių tikslas – pedofilijos propagavimas.“
Žinia aiški: „Mes, rusai, nepriimsime jūsų moralinio universalizmo.“ [V. Sebderovič (rašytojas, satyrininkas)]: „Putinas žino, ką jis gali pasiekti gindamas tradicines vertybes ir taip patraukdamas konservatyvius sluoksnius savo pusėn. Tačiau, suprantama, kad tai pateikiama kaip rūpinimasis krikščionybe, stačiatikių tikėjimu. Dedamas lygybės ženklas: kas prieš Putiną, tas ir prieš krikščionybę, vadinasi, ir prieš stačiatikių tikėjimą bei Rusiją.
Tradicinių vertybių apsauga reiškia bet kokios nerusiškos įtakos griežtą kontrolę. [Putinas]: „Laba diena, gerbiami kolegos. Tęsiame pasitarimų ciklą...“ [Propagandinė kampanija per TV]: „Mūsų šalies įstatymai sako, kad turime teisę žinoti, kas mėgina paveikti mūsų nuomonę. Naudodamosi Rusijos įstatymų spragomis ir tarptautiniais fondais, JAV per 2 pastaruosius metus skyrė 200 mln. dolerių demokratijai Rusijoje plėtoti. Šiuos pinigus gauna nekomercinės struktūros, apsimetančios nekaltomis žmogaus teisių ir analitinėmis organizacijomis. Būtent dėl to svarbu kontroliuoti bet kokią ne pelno organizacijų veiklą.“
 Vadovaudamasis amerikietišku modeliu, Rusijos parlamentas priima įstatymą, įpareigojantį visus nevyriausybinių organizacijų, gaunančių lėšų iš užsienio narius, registruotis kaip „užsienio agentus“. Tokį statusą įgijusiems pilietinių teisių gynimo organizacijoms gali būti skiriamos didelės baudos, taikomi suvaržymai, o jų vadovai gali būti įkalinami. [T. Lokšina („Human Rights Watch“ narė iš Maskvos)]: „Galima sakyti, kad Kremlius lyg uždaro šalį nuo išorinių veikėjų. Jis mano, kad daro tai dėl savo saugumo, prilygindamas savo saugumą šalies saugumui. (...) Man pradėjo grasinti – gaudavau grasinamų žinučių mobiliuoju telefonu. Tie grasinimai buvo skirti netgi ne man asmeniškai, o susiję su mano dar negimusiu kūdikiu. Man rašydavo: „Dabar esi visiškai viena, o mes – visai šalia, tavo adresą žinome. Tau, mergužėle, nelemta lengvai pagimdyti.“ Žodis „pagimdyti“ parašytas kabutėse, turint omenyje, kad tai bus visiškai ne gimdymas.“ [J. Nisnevič (politologas)]: „Valdžia pamišo iš baimės. Tie žmonės bijo, siaubingai bijo, kad iš jų atims valdžią. Tai lėmė istoriją su nevyriausybinėmis organizacijomis – baimė netekti valdžios. Sistema perėjo į tokį etapą, kai bet kokią nepriklausomą nuomonę arba asmeninę poziciją laiko grėsme savo valdžiai.“ [A. Jablokov‘as (aplinkosaugininkas, biologas, B. Jelcino ir M. Gorbačiovo patarėjas)]: „Dešimtys tūkstančių žmonių išvyko iš šalies. Išvyko inteligentai, kurie pasakė: „Daugiau nebegalime čia gyventi, čia gyventi nebeįmanoma.“ Iš esmės, jų prognozė teisinga: gyvenimas blogėja. Putinas griežtina kontrolę. Kaip gyventi tokio griežtinimo sąlygomis? Kaip kurti, plėtoti intelektualią mintį? Vėl trauktis į pogrindį?“ [V. Šenderovič (rašytojas, satyrininkas)]: „Kuo daugiau mūsų iš čia išvažiuos, tuo bus geriau. Galime ir visi išvažiuoti. Jiems reikia pasilikti 20 – 30 milijonų baudžiauninkų, kurie aptarnautų, prižiūrėtų naftos ir dujų sektorių didžiulėje teritorijoje. 20 ar 30 mln. žmonių, kurie pumpuotų naftą ir aptarnautų. Dar kelias gimnastes dėl pramogos ir kultūrinės programos, o visiems kitiems – viso gero!“. [S. Babinec (parlamento narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas)]: „Mano asmenine nuomone, priėmus tuos įstatymus, pažeidžiančius žmogaus teises, konstituciją, konvencijas, buvo įmūryta keletas plytų į sieną, juosiančią Rusijos Federaciją, siekiant vėl atsitverti geležine uždanga arba siena nuo tarptautinės bendruomenės. Toje sienoje bus tik nedidelė anga naftos vamzdžiui ir dar viena – dujų vamzdžiui. Ir viskas – apie Rusiją, daugiau niekas nieko nežinos. Tik tiek, kad joje yra naftos ir dujų.“
Virtinė konservatyvių kultūros tapatybę pabrėžiančių įstatymų nėra vien represijų priemonė. Tai aiški žinia, kad buvo įsiklausyta, kokios pozicijos laikosi provincija ir pramoninė darbininkų Rusija, įtariai žvelgianti į Maskvos elitą ir jo liberalias nuostatas, prilyginamas netvarkai. [gamyklos darbininkė]: „Duok Dieve, kad galėčiau dirbti, kad manęs neišmestų iš gamyklos dėl senatvės. Kad būtų taika ir ramybė mūsų šalyje ir visame pasaulyje.“
Ši tylioji Rusija, demonstruojanti savo veidą tik per šventes, tokias, kaip Gegužės 1 – oji, yra Putino rinkėjų branduolys. Aukšto rango valdininkai ir nuo valdžios priklausomi verslininkai taip pat yra tarp užtikrinančių jo išlikimą prie valstybės vairo. [L. Gudkov‘as (sociologas, J. Levados centro direktorius)]: „Tai pramoninė Rusija, išlaikiusi Sovietų Sąjungos pramonės struktūrą – sunkiąją pramonę, su kariniu kompleksu susijusias įmones. Jų technologijos atsilikusios, degraduojančios, nekonkurencingos. Tie žmonės puikiai supranta, kad rinkos reformos neša jiems pražūtį. Tai būtų visiška katastrofa.“
Putinas gina pramoninę Rusiją ne vien tam, kad gautų balsų. Jis atkakliai stengiasi išsaugoti savo įtaką strategiškai svarbioms ekonomikos sritims: žaliavų gavybai, sunkiajai ir ginklų pramonei. Jam labiausiai priimtinas valstybinių įmonių modelis ir griežta jų kontrolė, kurią Putinas vadina valdoma modernizacija – ekonomikoje tai atitinka jo puikiai žinomą „valdomą demokratiją“. Jis labiau nusistatęs ne prieš modernizaciją, o prieš restruktūrizaciją, kuri, veikiant konkurencijai, gali nušluoti esamą infrastruktūrą ir socialinius veiksnius. [V. Milov‘as (buvęs Putino vyriausybės energetikos viceministras)]: „Labai svarbu suprasti, kokia šiuo metu pagrindinė Rusijos politikos problema. Pagrindinė problema ta, kad Putino valdžia iš tikrųjų grindžiama visuomenės palaikymu. Tai faktas. Laimei, šio palaikymo pobūdis pastaraisiais metais labai smarkiai pasikeitė. Iš pradžių, prieš maždaug dešimtmetį, žmonės Putiną palaikė su entuziazmu, nes augo ekonomika ir pajamos. Dabar jis nebe taip palaikomas.“
Ekonomikos elitas, daugiau ar mažiau susijęs su užsienio kapitalu, nėra vienintelė šios politikos auka. Smulkiąsias įmones, kurios lemia ekonomikos dinamiškumą daugelyje šalių, irgi spaudžia režimas. [N. Petrov‘as (ekonomistas iš Carnegie centro)]: „Mažų ir vidutinių verslo įmonių skaičius per kelis pastaruosius mėnesius sumažėjo beveik 20 procentų. Joms labai sunku išsilaikyti šiomis ekonomikos sąlygomis dėl valstybinio sektoriaus dominavimo. Kremlius politiškai nesuinteresuotas jų stiprinti, o, veikiau, atvirkščiai.“
Smulkiosios įmonės kenčia nuo sudėtingos ir prieštaringos teisinės sistemos, neužtikrinančios jų apsaugos, ir netgi nuo valdininkų reketo. Smulkųjį verslą pažeidžia bet kokie nesąžiningi veiksmai. []: „Smitrijus Sergejevičius Kipianis, nuteistas kalėti 6 metus. (...) Olegas Viktorovičius Rosčionas, 18 metų nelaisvės griežtojo režimo kalėjime. (...) Aleksejus Kozlovas, mano vyras... 8 metai.“ [Olga Romanova (asociacijos „Pasodinta Rusija“ prezidentė)]: „Mano vyras buvo įkalintas, kaip įkalinami ne dešimtys, o šimtai tūkstančių žmonių. Veikia turto atėmimo schema, kai vienas verslininkas apskundžia kitą, siekdamas iš jo ką nors atimti, nes sumokėti kyšį prokurorui daug pigiau, negu nupirkti tuos aktyvus.“ [A. Jablokov‘as)]: „Į teismus dabar bijoma kreiptis, nes teismai priima įstatymų neatitinkančius sprendimus. Sprendimus jie priima pagal pinigus – kas daugiau „nuneš“ pinigų. Vartojamas netgi specialus terminas – „nunešti“. Jeigu turi lagaminą pinigų, gali juos „nunešti“. Arba bylos nagrinėjamos pagal Kremliaus nurodymus.“ [A. Kozlov (verslininkas)]: „Mes su partneriu, buvusiu senatoriumi, Federacijos Tarybos nariu, ponu Sluckeriu, pradėjome dalytis mūsų bendrą įmonę. Jis man pasakė: „privalai palikti man viską.“ Kai su tuo nesutikau, pareiškė: „Tuomet aš tave pasodinsiu.“ Taip ir nutiko.“ Jo (A.K.) byla nesiskiria nuo daugelio kitų... Paklausęs žmonos patarimo, A. Kozlovas rašė dienoraštį, kuriame nuosekliai kritikavo pasibaisėtinas kalinimo sąlygas. Po 4,5 metų trukusio nenuilstamo pasipriešinimo jis paleidžiamas į laisvę. [Žurnalistas, kalbina A.K.]: „Jūs 4,5 metų kovojote už savo laisvę? Ką patartumėte paprastam Rusijos piliečiui?“ [A.K.]: „Žinote, negalima pasiduoti. Žmonės, kurie yra vedami už virvelės, tokius žmones jie suryja.“
Valdžios užmirštų ūkininkų verslas taip pat retai būna sėkmingas. Jiems vos pavyksta sudurti galą su galu. Dujos ir naftos milžinų „Gazprom“ bei „Rosneft“ šalis tebėra smarkiai atsilikusi pagal Vakarų standartus. Nors posovietinių laikų sumaištis jau pasibaigusi, visur į akis krinta socialinė ir regioninė nelygybė. Daugiau nei trečdalis šalies gyventojų iki šiol negali naudotis dujomis, vandentiekiu ar kanalizacija. [M. Šac ir T. Lazareva (buvę TV laidų vedėjai)]: „Kažkaip įsitraukėme į labdaringą veiklą. Dėl tos labdaros pamatėme, kokia siaubinga padėtis šalyje, kiek žmonių reikalinga pagalba. Tuomet kilo klausimų: kodėl padėtis tokia bloga? Kodėl ligoniams, neįgaliesiems, daugiavaikėms šeimoms ir neturtingoms šeimoms padeda labdaros fondas, beje, rinkdamas pinigus iš tokių pat ligonių, galbūt ir iš turtingesnių? Visi supranta, kad padėtis bloga: viskas griūva, dedasi siaubingi dalykai. Tačiau žmonės sako: „Ne, geriau mes ramiai kamputyje pasėdėsime – ir jums patariame taip elgtis.““ [streikuotojos]: „Taip pat randasi vienišų motinų ir jų vaikų, kurie, nepaisydami arešto ir policijos spaudimo, pradeda bado streikus, protestuodami prieš neišpildytus 2012 – ųjų rinkimų kampanijos pažadus aprūpinti juos socialiniais būstais. Rusija tiesiog išmiršt. Regionai išmiršta. Kai žmonės atvažiuoja į Maskvą, jų klausia: „ko čia atsivilkot?“ Žmonės nori rasti darbo, išgelbėti savo šeimas. Tačiau jų klausia: „Kam jūs mums reikalingi?““ (...) „mes nenusipelnėme teisės gyventi. Tik teisę egzistuoti, kaip tarakonai, kuriuos galima išnaikinti, sutrypti kartu su mūsų vaikais. Putinas per televiziją kalba, kad Rusija klesti. O mes tenorime, kad mūsų vaikai klestėtų kartu su Rusija. Mes juos pagimdėme, jie yra gyvenimo žiedai. Tačiau mus už tai sugrūdo į pasaulio skylę.“
Putinas suvokia, kad jo sistema yra ribota. Dėl to jis stengiasi kliautis geopolitika. Jo svajonė – sukurti tvirtą bloką, kuris būtų didesnis ir turtingesnis, negu mūsų dienų Rusija. Darinį, kuris būtų pakankamai savarankiškas ir didelis, kad dominuotų pasaulio energetikos ir sunkiosios pramonės rinkose. Šis darinys jau turi pavadinimą – Eurazijos Sąjunga. Kitaip sakant, Sovietų Sąjunga, tik be komunizmo.

  Dėl dešimtmečius trukusio varžymosi su JAV, kurios turi panašių ambicingų pasaulio ateities planų, ir dėl sunkios ekonomikos krizės, skaudžiai smogusios jo pagrindinei klientei Europai, Putinas ryžtingai atsigręžia į seną komunistinę draugę ir priešininkę – Kiniją. Galbūt Putinas negali varžytis su Kinija, vertinant pagal ekonomikos augimą ir dinamiškumą, tačiau Rusijos karinė galia ir žaliavos suteikia svorio dvišalėse derybose su galinga kaimyne.
[L. Ševcova]: „Kinijos modelis smarkiai grindžiamas ideologija. Jūs minėjote pseudoideologiją, tačiau tai tikra ideologija. O Putinas neturi ideologijos. Kinija – partinė valstybė, jos pagrindas yra partija. Putino pagrindas – jėgos struktūros. Partija tėra valstybės viršelis. Kinijoje egzistuoja kolektyvinė valdžia – lyderis keičiamas kas antrą kadenciją. Mes kolektyvinės valdžios neturime, Putinas nori valdyti amžinai, o Kinijos vadovybė pasikeitė jau kelis kartus.“

Abiejų šalių suartėjimui itin svarbus karinis bendradarbiavimas. 2013 – ųjų liepą Kinijos jūroje surengiamos didžiausios bendros jūrų pajėgų pratybos. Abiem valstybėm strategiškai svarbu, kad Japonija ir kitos to regiono šalys neaneksuotų kelių salų, į kurias pretenzijas reiškia Rusija ir Kinija. Tačiau ši sąjunga trapi. Rusija žino negalinti sukurti tvarios partnerystės su Kinija, jeigu savo įtakos zonoje neišlaikys kitų šalių, tokių kaip Iranas ir Sirija. Jos yra atsvara Amerikos aljansui su Persijos įlankos monarchijomis. Į visus šiuos klausimus būtina atsižvelgti, norint suprasti Rusijos nelankstumą Sirijos atžvilgiu. [A. Dugin‘as]: „Galima sakyti, kad vyksta karas tarp dviejų stovyklų:  multipolitinės stovyklos, kurią sudaro Rusija, Kinija, Iranas ir Sirija, 0 kitaip sakant, Eurazija – ir Amerikos imperialistinės hegemonijos.“ [JAV atstovė derybose dėl Sirijos]: „Rusija negali leisti, kad Sirija patektų į Vakarų šalių įtaką kaip Libija.“
Padedant Kinijai, Putinas surizikuoja nepritarti JT rezoliucijai, kurioje jo sąjungininkas (ir klientas) Bašaras al Asadas, įvardijamas kaip atsakingas už žudynes.
Bėgant mėnesiams, Sirija vis giliau klimpsta į pilietinį karą, o dėl didžiulio džihadistų antplūdžio užsienio karinis įsikišimas tampa vis mažiau tikėtinas. [Duginas]: „Rusijoje ir Šiaurės Kaukaze buvo susiklosčiusi tokia pati padėtis. Vahabitus ir salafitus vienija ta pati struktūra. Jie palaiko sukilėlius, kovojančius su Bašaru al Asadu. Putinas laiko Damaską Rusijos teritorijos plėtiniu.“ [L. Ševcova]: „Manau, kad tai, visų pirma, lemia Rusijos nuogąstavimai, kad Vakarai kišimosi politiką pavers savo politikos principu. Tai reiškia, kad galima kištis į Ukrainos, Centrinės Azijos, Baltarusijos, Moldovos ir kitų regionų reikalus.“
Nors Putiną griežtai kritikuoja Vakarų šalys, jis sugeba padėtį pakreipti savo naudai – ypač dėl politinių įgūdžių ir kitų lyderių veidmainystės. 2013 m. rugsėjo pabaigoje, kai Putinas pasiūlo sunaikinti Sirijos cheminius ginklus, priklausančius Asado režimui, jis laikomas taikos didvyriu Rusijoje ir užsienyje. Keli Rusijos veikėjai netgi pasiūlo skirti jam Nobelio taikos premiją. [pasiūlymas dėl Nobelio taikos premijos skyrimo Putinui]: „Pasiūlymas skirti Nobelio taikos premiją pagrįstas jo neabejotinu indėliu sprendžiant Sirijos konfliktą. Jeigu nebūtų pavykę sustabdyti to, kas galėjo tuojau prasidėti, nestabilumas būtų apėmęs visus Artimuosius Rytus. Galime sakyti, būtų prasidėjęs Trečiasis pasaulinis karas. Štai nuo ko sugebėjo atitolinti mūsų prezidentas Putinas.“
Tuomet prasideda Sowdeno skandalas. Kompiuterių inžinierius, E. Snowdenas, atskleidė pasauliui JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) vykdomo šnipinėjimo mastą. Didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukęs bėglys pasitraukia iš Amerikos į Rusiją. Putinas vėl supainioja reikalus, džiaugdamasis proga pademonstruoti, kad Amerika nėra nei laisvės šalis, kokia teigia esanti, nei demokratiją arba pagarbą propaguojanti valstybė. Vašingtonas, pasirodo, esanti akivaizdžiai nepakantus kitaip manantiems. [JAV atstovas]: „Esame nepaprastai nusivylę, kad Rusijos vyriausybė žengė šį žingsnį, nors aiškiai ir teisėtai prašėme – viešai ir privačiai – išduoti poną Snowdeną Jungtinėms Valstijoms, kur jam būtų pateikti kaltinimai. Ponas Snowdenas nėra teisėtas pavojaus skelbėjas... “
Per kelias savaites Putinas sugeba apversti aukštyn kojom pasaulio nuomonę. Jo didysis varžovas Obama, nuverčiamas nuo pjedestalo. Itin liberalus žurnalas „Forbes“ paskelbia Putiną galingiausiu žmogumi pasaulyje.
Tačiau Putino grįžimas į pasaulio žiniasklaidos pirmuosius puslapius taip pat tampa smėlio žiupsniu, slapta įbertu į gerai suteptą Putino sukurtą mechanizmą. [L. Ševcova]: „30, 35, 25 metų žmonės – pagrindinis visų Maskvoje veikiančių protesto judėjimo branduolys. Yra 20 000 žmonių, pasirengusių kiekvieną dieną išeiti į gatves. Jie yra šalies viltis.“
Likus dviem mėnesiams iki Maskvos mero rinkimų, opozicijai sužimba nauja viltis.

Šie rinkimai yra svarbus simbolis – Maskvos meras neoficialiai yra trečias svarbiausias asmuo valdžios hierarchijoje.
Su korupcija kovojantis tinklaraštininkas A. Navalnas, vienas iš protestų prieš Putiną lyderių, nusprendžia žengti į politiką. (...) Praėjus kelioms dienoms, kai Navalnas paskelbia kandidatuosiantis, jis netikėtai apkaltinamas dėl sukčiavimo ir nuteisiamas kalėti 5 metus. []: „Tai, tikriausiai, tik padidins jo populiarumą, nes visiems akimirksniu taps aišku, kad yra pagrindinis valdžios oponentas ir ko valdžia labiausiai bijo.“ Kilus didelėms demonstracijoms keliuose Rusijos miestuose, Navalnas, kitą dieną, laikinai paleidžiamas, kol bus paskelbta apeliacinio teismo nutartis. Akivaizdu, kad valdžia nusprendė neprovokuoti žmonių prieš pat rinkimus, juolab, kad Putino kandidatas yra kampanijos favoritas.
Per penkias rinkimų kampanijos savaites, Navalnas ir jo štabas, mobilizuoja tūkstančius savanorių – daugiausiai jaunimo. [Navalnas]: „Vaikštau į tokius susitikimus, - žinau, daugelis iš manęs juokiasi - nes žinau ir tikiu, kad žmonės yra valdžios šaltinis“. Ne visiems demonstrantams priimtinos nacionalistinį atspalvį turinčios Navalno kalbos, tačiau jo rinkimų kampanijos sėkmė ir nepaneigiama charizma padrąsina visus, svajojančius apie tikrai demokratišką vyriausybę Rusijoje. [Navalnas]: „Mūsų pasiekimai yra precedento neturintis reiškinys Rusijos politikoje. Surengėme rinkimų kampaniją, kliaudamiesi vien savanoriais. Nepasitelkėme jokių apmokamų politinių technologijų specialistų. Surinkome precedento neturintį, mums netikėtą lėšų kiekį. Beje, iš tų 100 mln. rublių, 70 procentų buvo paaukota labai nedidelėmis sumomis: po 100, 200, 500, 1000 rublių. Tai svarbus faktas, rodantis, kad Rusijoje gali egzistuoti nepriklausomos politinės organizacijos.“ Navalnas ir jo komanda naudoja modernius metodus ir išnaudoja maskviečių šovinizmą. Rezultatai netikėti. Apklausos prieš rinkimus rodo, kad nuo 3 procentų ketinusių balsuoti už Navalną, padaugėjo iki 30 procentų, iš tikrųjų už jį balsavusiųjų. [Navalno žmona]: „Kratos vykdomos ir pas mus, netgi pas mano 80 metų senelę. Aleksejaus broliui keliama baudžiamoji byla, nuolat užsipuolami tėvai. Tačiau atėjau čia pasakyti: jeigu kas nors valdžioje šeimas laiko pažeidžiama vieta, jie klysta.“
Opozicijos politinis sukilimas prasideda 2013 – ųjų rugsėjį. Sudominti įtemptos atmosferos dėl Sirijos krizės ir Snowdeno skandalo, daug žurnalistų susirenka į G20 viršūnių susitikimą Sankt Peterburge. Įvykiai Rusijos viduje lieka beveik nepastebėti. [I. Jašin (organizacijos „Solidarumas“ narys)]: „Žinoma, ne visi pasiruošę atsidurti už grotų. Visi turi šeimas, vaikų, giminaičių, artimųjų – visi turi ką prarasti. Tačiau svarbu, kad atsiranda žmonių, kurie sako: „Aš nebijau“. Viešai išeina ir sako: „Aš nebijau, aš niekur nevažiuosiu. Aš niekur nesislėpsiu, niekur nebėgsiu. Čia mano šalis, mano miestas – aš nesislėpsiu.““ [R. Šlegel (Putiną palaikančio jaunimo judėjimo lyderis)]: „Taip, tačiau ką siūlo tie žmonės? Suprantama, kas jie tokie. Tai piliečiai, kurie išėjo į gatves, kurie protestuoja, kuriems nepatinka. Gerai, tačiau kas toliau? Atiduoti valdžią? Kam? Navalnui? Ką jis su ja veiks? Ar Navalnas per savo gyvenimą kam nors vadovavo? Niekam. Ir didžioji dalis, ateinančių į mitingus, protestų lyderiai – tai žmonės, kurie niekam nėra vadovavę, su retomis išimtimis. Ar jie turi komandą? Ne. Ar jie turi programą? Ne. Tai ko jie nori?“
Dalis viduriniosios klasės dabar palaiko liberaliojo elito svajones pertvarkyti Rusiją į vakarietišką demokratiją. Tačiau dauguma gyventojų tebevertina Putiną kaip vienintelį skydą, dengiantį nuo chaoso ir skurdo, panašaus į tą,         kuris ištiko šalį baigiantis Šaltajam karui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai. [I. Brorogan, A. Soldatov (žurnalistai, KGB ir FSB ekspertai)]: „Dabar ypač matyti, kad visą laiką Putinas naudojasi sovietine patirtimi, naudoja sovietines klišes: „Tėvynė pavojuje“, „Mus supa priešai“. Visa tai mums atrodo juokinga ir neveiksminga. Didžiausia bėda ta, kad milžiniška Rusijos visuomenės dalis puikiai supranta ir priima tas klišes.“
-          [laidos dalyvis klausia Putino]: „Prieš keletą metų tokioje pačioje tiesioginėje laidoje atsakinėjote į klausimą apie jūsų požiūrį į Staliną? “
-          [Putinas] Požiūrį į ką?
-          Į Staliną. Sakėte, kad tai svarbus klausimas, kad jis yra spąstai, labai tiksliai atsakėte. Tačiau jums, trečiąkart tapus prezidentu, mes su draugais įžvelgiame kai kurių stalinistinių poteksčių. Norėčiau, kad jas pakomentuotumėte. Šalyje prasidėjo politiniai protestai, pavyzdžiui: „Pussy Riot“, A. Navalnas. Atsirado daugybė žmonių, kuriuos įtaria esant užsienio agentais – turiu omenyje įstatymą dėl ne pelno organizacijų. Dūma priima, o jūs pasirašote įstatymus, smarkiai veikiančius bendravimo laisvę, ypač internete. Prašau atsakyti, ar iš tikrųjų manote, kad Rusija 21 – ajame amžiuje, naudodama tokius veiksmingo vadybininko Stalino metodus, gali būti pirmaujančia valstybe? Labai ačiū.
-          Mes ne kartą diskutavome dėl šių klausimų. Nemanau, kad čia esama stalinizmo elementų. Stalinizmas susijęs su asmenybės kultu ir masiniais įstatymų pažeidimais. Su represijomis ir lageriais. Rusijoje nėra nieko panašaus, ir, tikiuosi, niekada nebebus. Dabar mūsų visuomenė kitokia ir niekada to neleis. Tačiau tai nereiškia, kad mums nereikia tvarkos ir drausmės.
Putinui ir daugeliui Rusijos piliečių atrodo, kad pusiau karinė tvarka ir geležinė drausmė, yra kaina, kurią reikia sumokėti už Rusijos grįžimą į elitinių valstybių būrį. Kai prabangus Sočio kurortas, vadinamas Rsusijos Rivjera, buvo išrinktas 2014 – ųjų žiemos olimpinių žaidynių sostine, Putinas pasiryžo parodyti visam pasauliui, kad Rusija sugrįžo ir yra ryžtingiau nusiteikusi nei kada nors anksčiau. [Putinas]: „Olimpinė ugnis, svarbiausių pasaulyje sporto varžybų, taip pat taikos ir draugystės simbolis, atkeliavo į Rusiją. Ji parodys pasauliui Rusiją, kokia ji yra iš tikrųjų, kokią mes ją mylime.“ [B. Nemcov‘as (buvęs vicepremjeras, B. Jelcino vyriausybės ministras)]: „Šios žaidynės yra Putino asmeninis projektas – ambicingas politinis projektas.“
 [darbininkė]: „Dirbome kaip kalėjime. Dirbome vienoje firmoje – buvo labai sunku.“ []: „Jų teisės siaubingai pažeidinėjamos. Nesąžiningi darbdaviai, darbininkai neretai mušami. Netgi buvo grasinama juos sušaudyti, būdavo imituojamas sušaudymas.“ [V. Ryžkov‘as]: „Turime brangiausią pasaulyje šuolių su slidėmis trampliną, brangiausią pasaulyje ledo areną, brangiausią pasaulyje greitojo čiuožimo trasą, brangiausius pasaulyje viešbučius... “ [K. Rogov‘as]: „Matote, reikia paskirstyti 30 – 40 milijardų dolerių.“ [B. Nemcov‘as]: „Sočis yra didžiausia afera per Rusijos istoriją. Žiemos olimpinės žaidynės mūsų šaliai ir piliečiams kainavo daugiau nei 50 milijardų dolerių. Šios žaidynės bus brangiausios per visą olimpinio judėjimo istoriją. Jos kainuos brangiau, nei buvo skirta lėšų visų ankstesnių žiemos olimpinių žaidynių sporto programai.“ [K. Rogov‘as]: „Žinote, korupcija yra savotiškas politinis cementas. Jis suvienija elito grupes, kurios palaiko valdžią. Manau, dėl to ateityje mūsų laukia dar daug įvairių milžiniškų statybų, infrastruktūros projektų.“

Kitapus federalinės gigantomanijos slypi didžiulė turto grobstymo schema. Pradėta daugybė baudžiamųjų tyrimų dėl vietos valdžios ir Sočyje dirbančių bendrovių veiksmų. Tačiau jokie nuosprendžiai dar nepaskelbti. [N. Petrov‘as]: „Kažkada Putinas nusprendė, kad 2014 – ųjų Sočio olimpinės žaidynės turės visam pasauliui parodyti Rusijos ir Putino vyriausybės pasiektą sėkmę, įskaitant ir sėkmę Šiaurės Kaukaze.“
Kurdamas parodomąjį šou, Putinas rizikuoja, jeigu įvyktų kokia nors nesėkmė. Dvigubas mirtininkų sprogdintojų išpuolis Volgograde, buvusiame Stalingrade, priminė pasauliu, kad Sočis yra netoli Gruzijos sienos, vos už 400 kilometrų nuo Čečėnijos sostinės Grozno. 


Šios žaidynės yra Putino provokacija, nes karo žarijos Kaukaze dar neišblėsusios.
Tuo pat metu, Putinas, vieną po kito paleidžia į laisvę asmenis, kuriuos Vakarų šalys laiko politiniais kaliniais: ilgai kentėjusį oligarchą M. Chodorkovskį, „Pussy Riot“ nares, „Greenpeace“ aktyvistus ir Bolotnajos aikštės demonstrantus. Ar tai Putino noras parodyti karališkąją malonę, ar baimė, kad Vakarų šalių vyriausybės boikotuos žaidynes? [A. Ilarionov (buvęs Putino patarėjas ekonomikos plikos klausimais)]: „Putinui labiausiai priimtina padėtis, kai jo valdžios niekas negali riboti. Valdžią arba išskirtinius įgaliojimus ir prerogatyvas jam suteikia ne kas nors kitas, o jis pats.“
Kodėl šis žmogus, tampantis visas valdžios virveles, visuomet nori daugiau – daugiau valdžios, daugiau pinigų? Kodėl jį persekioja šis nesiliaujantis troškimas?
Ar tai priklausomybė nuo galios ir turto? Ar jį persekioja baimė, kad kada nors teks atsakyti už savo nusikaltimus ir kad jo laukia žiaurus likimas? – labai tikėtina, tačiau priežastis gali būti kitokia. Nuo KGB leitenanto iškilęs iki Vladimiro Didžiojo, Putinas laiko save beveik Mesiju, savo liaudies ir šalies įsikūnijimu. Šalies, kuri beveik vien tik savo jėgomis įveikė Napoleoną ir Hitlerį, pirmoji pasiuntė žmogų į kosmosą. Šalies, kuri yra iškankinta ir sužalota, tačiau nepraradusi vilties. Kiek dar laiko Putinas painios savo paties likimą su likimu šalies, kurią išdidūs rusai vadina Didžiąja Rusiją?
[N. Aleksejev (teisininkas)]: „Iš esmės, rusams yra reikalingas caras, kuris už juos viską spręstų, kuriuo jie galėtų didžiuotis ir kuris grūmotų visam pasauliui: žiūrėkite, kokia didi yra Rusija, ir neprimetinėkite mums savo sąlygų!“ [R. Šiegel (Putiną palaikančio jaunimo judėjimo lyderis)]: „manau, kad Putinas yra vienas iš didžiausių Rusijos istorijos veikėjų. Tik galbūt mes dar ne visiškai tai suvokiame.“ [A. Duginas (Eurazijos Sąjungos ideologas)]: „Putinas lieka ilgam, bent jau dviem kadencijoms. Ateityje jis nebežais, kaip žaidė su Medvedevu. Neabejotia, kad jis pasirinks įpėdinį, kuris brėš tą patį kursą. Taigi, galima sakyti, kad Putinas liks amžinai.“ [A. Ilarionov]: „Monarchijos, juolab paveldimos monarchijos idėja, kuri dar prieš kelerius metus atrodė visiškai beprotiška, neįtikėtina idėja, apie kurią netgi nebuvo įmanoma pagalvoti, po kurio laiko gali pasirodyti nebe tokia keista.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.