2014 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Aldous Huxley „Puikusis naujasis pasaulis“ knygos fragmentai



Aldous Huxley „Puikusis naujasis pasaulis“ utopinį pasaulį vaizduojančios knygos fragmentai 
(bei keletas komentarų)...

Apyžemis pilkas pastatas – tik trisdešimt keturių aukštų. Virš paradinių durų užrašas: „Centrinio Londono inkubatorijus ir ugdymo centras“ (IUC), o ant heraldinio skydo - Pasaulio valstybės devizas: „Bendrumas, tapatumas, pastovumas“.
[...]
Nes išties šiek tiek bendro supratimo jiems įgyti būtina, jei nori, kad savo darbą atliktų protingai, tačiau kiek galima mažiau, kitaip nebus iš jų gerų ir laimingų visuomenės narių. Juk, žinia, dora ir laimė randasi iš atskirybių, o bendrybės – neišvengiama intelekto yda. Visuomenės nugarkaulį sudaro ne filosofai, o rėmelių drožinėtojai ir pašto ženklų rinkėjai. [...]
-          Pradėkime nuo pradžių, - pasakė (IUC) direktorius, ir patys stropiausi studentai tuoj pat užsirašė savo sąsiuviniuose: „Pradėsime nuo pradžių“.  [...]
(paaiškino) kaip apvaisinti kiaušinėliai sugrąžinami į inkubatorius, kur alfos ir betos pasilieka iki pat supilstymo į butelius, o gamos, deltos ir epsilonai po 36 valandų vėl išimami ir apdorojami Bokanovskio metodu. [...] Vienas kiaušinėlis, vienas gemalas, vienas suaugęs asmuo – toks įprastinis kelias. Tačiau Bokanovskio metodu apdorotas kiaušinėlis pumpuruosis, dauginsis, dalysis. Jis duos nuo 8 iki 96 pumpurų, ir kiekvienas pumpuras išsivystys į visiškai susiformavusį gemalą. (...) Pažanga! [...]
-          (...) Bokanovskio metodas – tai serija procedūrų, sulaikančių vystymąsi. Slopiname normalų augimą, ir, kad ir keista, kiaušinėlis ima pumpuruotis.
[...] Konvejerio juosta, nešanti pilną stovą mėgintuvėlių (...) Stovą apdoroti trunka 8 minutes, pranešė direktorius. 8 minutės švitinimo skvarbiais rentgeno spinduliais – maždaug tiek gali ištverti kiaušinėlis.  (...) dauguma išleidžia 4 pumpurus ir grįžta į inkubatorius (...) kur pradeda vystytis, o po 2 dienų juos staiga atšaldo ir sustabdo augimą. Tada jie vėl ima daugintis (...) ir vėlgi juos kone mirtinai užgirdo spiritu; todėl jie vėl pumpuruojasi, jau 3 kartą, o paskui jiems leidžia ramiai vystytis, nes tolesnis slopinimas paprastai būna pražūtingas. Taigi iš 1 pradinio kiaušinėlio gauname nuo 8 iki 96 gemalų – stebuklingas gamtos patobulinimas, tiesa? Tai identiški dvyniai (...) daugybė dvynių vienu kartu. [...]
Standartiniai vyrai ir moterys. Vienodomis porcijomis. Visas nedidelio fabriko personalas komplektuojamas iš vienintelio Bokanovskio kiaušinėlio vados. [...]
-          Gamtoje 200 kiaušinėlių subręsta per 30 metų. tačiau visuomenės pastovumas būtinas tučtuojau (...) Tačiau brendimo procesą nepaprastai pagreitino Podsnapo metodas. Šiuo būdu galima gauti ne mažiau 150 subrendusių kiaušinėlių per 2 metus. Apvaisink juos ir apdorok Bokanovskio būdu, kitaip tariant, padaugink iš 72 ir gausi vidutiniškai beįveik 11000 brolių ir seserų, sudarančių identiškų dvynių grupių, kurių amžiaus skirtumas neviršija 2 metų.
[...] dabar etiketininkų eilė. Paveldimumas, apvaisinimo data, Bokanovskio grupė – visa informacija perkeliama nuo mėgintuvėlio ant butelio. Dabar jau ne bevardžių, o įvardytų, identifikuotų butelių eisena lėtai juda tolyn ir pro angą sienoje pamažu žengia į visuomenės rūšiavimo salę.
[...] Paaiškino sutartinius ženklus: T – vyrų, apskritimas – moterų, o būsimųjų nevaisingų individų – juodas klaustukas baltame lauke.
-          Juk aišku, pasakė ponas Fosteris, - kad daugeliu atvejų vaisingumas tik trukdo. Mūsų reikalams iš 1200 kiaušidžių visiškai pakaktų vienos vaisingos. Bet norime rinktis. Ir, žinoma, privalome turėti didžiulį rezervą atsargai. Taigi leidžiame normaliai vystytis net 30 % moteriškų gemalų. O kiti gauna vyriško lytinio hormono dozę (...) Pasekmė: iki išpilstymo jie tampa nevaisingi – struktūriniu požiūriu, visiškai normalūs individai (...), tačiau sterilūs. Garantuotai sterilūs. O tai galiausiai mums leidžia pereiti nuo vergiško gamtos mėgdžiojimo į kur kas įdomesnį žmogaus išradingumo pasaulį. (...) Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji... – Jis ketino pasakyti „būsimieji Pasaulio valdytojai“ [...]
[Fosteris]: „Mažina apsisukimų per minutę skaičių. Kraujo pakaitalas cirkuliuoja lėčiau, dėl to rečiau praeina pro plautį, dėl to gemalui duoda mažiau deguonies. O niekas taip nenusmukdo gemalo kondicijos kaip deguonies trūkumas.“
[Studentas]: „O kodėl smukdyti gemalo kondiciją?“
[(IUC) Direktorius]: „Asile! Kaip galima nesuprasti, jog epsilon gemalui reikia ne tik epsilon paveldimumo, bet ir epsilon aplinkos?“
[Fosteris]: „Kuo žemesnė kasta, tuo mažiau tiekiama deguonies. Jo trūkumas pirmiausia paveikia smegenis. Paskui skeletą. Jei gemalas gauna 70% deguonies normos, išeina neūžaugos. Jei mažiau 70% - beakės pabaisos.(...) epsilonams žmogaus protas nereikalingas.“ [...]
Karštus tunelius keitė vėsūs. Vėsa reiškė diskomfortą – čia gemalus apšvitindavo skvarbiais rentgeno spinduliais. Pasiekę išpilstymą, gemalai jau nežmoniškai bijojo šalčio. Jiems buvo skirta gyventi atogrąžose, tapti kalnakasiais, verpti acetatinį šilką, lydyti plieną. Kūniška šalčio baimė vėliau bus įspausta ir į jų protus. [...]
10 – ojoje lentynoje ištisos eilės būsimų chemikų buvo pratinamos atsispirti švinui, šarmams, dervoms, chlorui. Kaip tik tuo metu partija iš 250 gemalų – raketoplanų mechanikų (...) Specialus mechanizmas nuolat vartė butelius.
-          Kad patobulintų jų pusiausvyros pojūtį, - paaiškino ponas Fosteris. – atlikinėti remontą skrydžio metu raketos išorėje ne taip jau paprasta. Normalioje butelio padėtyje kraujotaką mažiname, ir tada gemalai badauja, o kai jie apverčiami žemyn galva, kraujo pakaitalo srautą didiname. Jie išmoksta sieti apverstą padėtį su puikia savijauta; iš esmės jie tik tada laimingi, kai stovi ant galvos.
[Vaikų lopšelis. Refleksų formavimo salės.]
(...) Direktorius atidarė duris. Jie atsidūrė didelėje tuščioje patalpoje, labai šviesioje ir saulėtoje... Kelios auklės... rikiavo ant grindų ilgą eilę vazų su rožėmis (...) Tarp vazų su rožėmis jos išdėliojo ir atvertė dideles vaikų knygas (...) Jos išskubėjo iš salės ir netrukus grįžo; kiekviena stūmė... vežimėlį, prikrautą 8 mėnesių kūdikių.[...]
[Direktorius]: „Dabar pasukite taip, kad jie matytų gėles ir knygas.“
... kūdikiai... ėmė šliaužti link (vaikiškų knygų ir rožių). Tuo tarpu iš už debesies išlindo saulė. Rožės plykstelėjo..., o blizgantys knygų lapai...kūdikių gretos sukvykė iš susijaudinimo, sugugavo ir sučirškė iš pasitenkinimo.[...]
(Direktorius) ranka davė ženklą.
Vyresnioji auklė... spustelėjo nedidelį jungiklį.
Driokstelėjo smarkus sprogimas. Užkaukė sirena, kuo toliau, tuo šaižiau...
[Direktorius]: „O dabar... įtvirtinsime tą pamoką lengvu elektros šoku“.
(...) auklė nuspaudė antrą jungiklį.
[Direktorius]: „Per visą grindų plotą leidžiama elektros srovė“ (...)
Sprogimai baigėsi, skambučiai liovėsi skambėję, sirenos kauksmas palengva nutilo. Kūneliai nebetrūkčiojo, atsipalaidavo, beprotiški kūdikių riksmai ir klyksmai perėjo į ankstesnį normalų išgąsčio verksmą.
[Direktorius]: „Vėl pasiūlykite jiems knygų.“
(...) vos išvydę rožes ir (atverstas vaikiškas knygas), kūdikiai susigūžė ir iš siaubo ėmė dar garsiau raudoti.
[Direktorius]: „Matote! Kūdikio prote knygos ir trenksmas, gėlės ir elektros smūgiai jau tarpusavyje susiję, o šią arba panašią pamoką pakartojus 200 kartų, jie pasidarys nebeatskiriami. Ką žmogus sujungė, gamta bejėgė išskirti. Jiems bus įskiepyta tai, ką psichologai kadaise vadindavo „instinktyvia“ neapykanta knygoms ir gėlėms. Refleksai suformuoti visam gyvenimui, jiems niekada nebereikės nei knygų, nei botanikos. [...]
Mes pratiname mases nekęsti gamtos, tačiau kartu skatiname pamėgti visas sporto atvirame ore šakas. Kaip tik tokias, kur reikia sudėtingos įrangos. Kad jie naudotųsi ne tik transportu, bet ir sportiniu inventoriumi.“ [...]
[Direktorius]: „Šitaip buvo atrastas hipnopedijos, arba mokymo miegant, principas“ (...)
Balsas patylėjo, paskui vėl pradėjo: „Alfų vaikai aptaisyti pilkais drabužiais. Alfos dirba daug sunkiau nei mes, nes jie baisiai protingi. Tiesiog nuostabu, jog aš beta, man nereikia taip sunkiai dirbti. Ir vis dėl to mes kur kas geresni už gama ir deltas. Gamos kvaili. Jie visi dėvi žalius drabužius, o deltos – chaki spalvos. Ne, ne, aš nenoriu žaisti su deltomis. O epsilonai dar blogesni. Jie visiškai kvaili, nesugeba...“
[Direktorius]: „Iki jie pabus, tai bus pakartota dar 40 ar 50 kartų; paskui vėl ketvirtadienį ir šeštadienį. Triskart per savaitę, po 120 kartų per 30 mėnesių. Po to pradės mokytis kitą, sudėtingesnę pamoką.“ [...]
Kažin ar tai vandens lašai, nors išties vanduo ir kiečiausią akmenį pratašo, veikiau tai ištirpusio vaško lašai, tie lašai prilimpa, aptraukia ir susimaišo su tuo, ant ko krinta, kol galiausiai visas akmuo virsta į vieną gelsvą vaško gumulą.
[Direktorius]: „Kol galiausiai vaiko protas užpildomas tomis įtaigomis, o tų įtaigų suma tampa vaiko protu. Ir ne tik vaiko. Ir suaugusiojo – visam gyvenimui. Protas – mąstantis, trokštantis, sprendžiantis protas susideda iš to, kas jam įteigta. Mūsų įteigta!    
[...] Mustafa Mondas! Nuolatinis Vakarų Europos Valdytojas! Vienas iš 10 pasaulio valdytojų. [...]
-          O juk kiekvienas priklauso visiems kitiems, pacitavo jis [Mondas] hipnopedijos posakį.
Studentai linktelėjo visiškai sutikdami su šiuo teiginiu, kuris daugiau nei 62000 kartų ištartas miegamojo tamsoje, pasidarė ne tik teisingas, bet tapo neginčijamas, savaime suprantama ir nereikalaujančia įrodymų tiesa.[...]
Mašina sukasi, sukasi ir turi suktis amžinai. Jei sustos – mirtis. Anksčiau ant žemės plutos knibždėjo milijardas gyventojų. Ėmė suktis mašinų ratai. Ir po 150 metų atsirado 2 milijardai. Sustabdykite mašinas. Po 150 savaičių vėl teliks milijardas, o kitas milijardas vyrų ir moterų bus mirę badu.
Ratai turi suktis be perstojo, bet juos reikia prižiūrėti. Jiems prižiūrėti reikia žmonių, tokių pat tvirtų kaip tų ratų ašys, sveikų, paklusnių, visada patenkintų. [...]
[Valdytojas]: „Laimingi jūs! Kiek pastangų pridėta, kad jūsų gyvenimo neapsunkintų jausmai, kad, kiek tai įmanoma, išvis būtumėte apsaugoti nuo jausmų.“ [...]
[Valdytojas]: „Mūsų protėviai buvo tokie kvaili ir trumparegiai, jog kai pasirodė pirmieji reformatoriai ir pasiūlė išvaduoti juos nuo tų siaubingų jausmų, tai nenorėjo klausyti. (...) ir Kavagučis parengė vystymosi kūno išorėje metodiką. Bet ar vyriausybės atkreipė į tai dėmesį? Neatkreipė. Sutrukdė kažkas, kas vadinosi krikščionybė.
[...] devynmetis karas, didysis ekonomikos krachas. Reikėjo rinktis: arba pasaulio valdžia, arba suirutė. Arba pastovumas,... arba... [...]
Galiausiai, Valdytojai suprato, kad prievarta nieko nepakeisi. Nors ir lėtesni, bet kur kas patikimesni kiti metodai – ektogenezės, refleksų formavimo ir hipnopedijos... [...] Dabar turime Pasaulio valstybę. [...]
Lopšelyje baigėsi pradinio klasinio susipratimo pamoka, dabar balsai rengė būsimuosius būsimų pramonės gaminių vartotojus. „Man taip patinka skraidyti, - šnibždėjo jie, - man taip patinka skraidyti, man taip patinka dėvėti naujus drabužius, (...) Senus skudurus išmetame. Seno netaisyti, naują įsigyti... “ [....]
[Valdytojas]: „... buvo sutelktos 2000 farmakologų ir biochemikų pastangos ir finansuoti jų tyrimai. Po 6 metų pradėta pramoninė gamyba. Idealus narkotikas. Ramina, pakelia nuotaiką, maloniai svaigina. Iš esmės tai laidavo pastovumą.(...) Dabar žmogaus būdas visą gyvenimą išlieka nepakitęs. Dabar, žaidimai – ir 60 sulaukus, mūsų pajėgos ir polinkiai tokie pat kaip ir 17. Senais negerais laikais senukai visko atsisakydavo, mesdavo darbą, įkniubdavo į religiją, leisdavo laiką skaitydami, mąstydami – MĄSTYDAMI! Na, o dabar – štai kokia pažanga – seni žmonės dirba, poruojasi, be perstojo linksminasi, sėdėti ir mąstyti jiems nėr kada, o jeigu atsitiktų tokia nelaimė ir ištisinėje pramogų virtinėje atsirastų koks nors laiko tarpelis, tai juk visada yra soma, gardžioji soma: paėmei pusę gramo – ir jau sutrumpinta darbo diena, paėmei gramą – šventi visą savaitgalį, du gramai nugramzdins į spalvingą rytietišką sapną, o trys nudangins į tamsią amžinybę mėnulyje. O sugrįžęs atsirasi jau kitoje tarpelio pusėje – ir vėl tu ant tvirto ir patikimo kasdieninių darbų ir pramogų pagrindo, vėl žvaliai lakstai iš vieno jutiminio kino į kitą, nuo vienos stangrios merginos prie kitos, nuo elektromagnetinio golfo prie...“ [...]

Liftininku dirbo nedidelis beždžioniškas padaras, aprengtas juodo pusdebilio minusinio epsilon palaidine. [...]

[Benitas Bernardui]: „Bet paklausyk tu tikrai atrodai paniuręs! Gramas somos – štai ko tau reikia. Vienas kubinis centimetras išgydys visus širdies peršulius... Ei, klausyk!
Bernardas staigiai apsisuko ir tekinas nubėgo tolyn.
Išpūtęs akis, Benitas žiurėjo jam įkandin. „Kas tam vaikinui?“ – nusistebėjo jis ir, palingavęs galvą, nusprendė, kad tam vargšeliui matyt, iš tikrųjų buvo įpilta spirito į kraujo pakaitalą. „Ko gero, pakenkė smegenims“.
Jis įsikišo somą, išsitraukė pakelį sekshormoninės kramtomosios gumos, įsigrūdo juostelę už žando ir gromulodamas palengva nužingsniavo... [...]
O juk žmogus norėjo tik gero. Tačiau dėl to, tam tikra prasme, buvo dar blogiau. Tie, kurie nori gero, elgėsi taip pat, kaip ir tie, kurie norėjo blogo. [...]

Bernardas jiems (minusiniams deltoms) įsakinėjo aštriu, gana arogantišku ir netgi įžeidžiančiu tonu, kokiu kalba žmogus, nelabai įsitikinęs savo pranašumu. Turėti reikalų su žemesnių kastų nariais Bernardui visada buvo tikra kankynė. Kadangi dėl kažkokios priežasties (paskalos, sklindančios apie spiritą, per klaidą įpiltą į jo kraujo pakaitalą, ko gero, buvo pagrįstos, nes tokių klaidų pasitaikydavo) fiziniai Bernardo duomenys buvo ne ką geresni nei vidutinio gamos. Jam trūko 8 cm iki standartinio alfų ūgio, o ir figūra buvo atitinkamai menkesnė. Bendraudamas su žemesnėmis kastomis, jis visuomet jautė savo fizinį nepilnavertiškumą. „Aš esu aš, bet geriau juo nebūčiau“; drovumas jį kaip peiliu pjovė. Kas kartas, kai jo akys atsidurdavo sulig deltos veidu (užuot žvelgusios į jį iš aukšto), jis jausdavosi pažemintas. Ar pareikš tas padaras priderančią jo kastai pagarbą? Tas klausimas jam nedavė ramybės. Ir ne veltui, nes gamos, deltos ir epsilonai buvo išmokyti kūno masę sieti su aukštesne kasta. Ir apskritai visuomenėje buvo populiarus hipnopedijos įkaltas prietaras, jog aukštas ūgis – gerai. Štai kodėl į Bernardo pasiūlymus moterys atsakydavo kikenimu, štai kodėl iš jo šaipydavosi jo kastos vyrai. Dėl tų pašaipų jis jautėsi svetimas, o dėl to ir elgėsi kaip svetimas, kas dar pablogindavo nuomonę apie jį ir didindavo panieką ir priešiškumą, provokuojamą jo kūno trūkumų. O tai savo ruožtu stiprino jo svetimumo ir vienišumo jausmą. Amžina užgauliojimų baimė vertė jį vengti savo rato žmonių, o su žemesniais elgtis pernelyg išdidžiai. Kaip baisiai jis pavydėjo tokiems kaip Henris Fosteris ar Benitas Huveris! Jiems nereikėdavo šaukti ant epsilon, kad tas įvykdytų jų įsakymą; jų viršenybė buvo savaime suprantama net ir jiems patiems; kastų sistemoje jie jautėsi kaip žuvys vandenyje – tiek savo stichijoje, kad nė nesusimąstydavo nei apie savo padėtį, nei apie palankią ir patogią aplinką, kurioje ėjo jų gyvenimas. [...]

Įvairūs propagandos biurai ir jausmų technologijos institutas buvo... viename pastate... Pusrūsį ir žemutinius aukštus buvo užėmusios 3 didžiausių Londono laikraščių spaustuvės ir redakcijos – čia buvo leidžiamos „Kasvalandinės radijo žinios“ aukštesniosioms kastoms, blyškiai žalsvas „gamų laikraštis“ ir „Deltų veidrodis“, spausdinamas ant chaki spalvos popieriaus ir tik vienskiemeniais žodžiais. Viduriniai 22 aukštai – propagandos biurų patalpos: televizijos, jutiminio kino, sintetinio balso ir sintetinės muzikos. Virš jų buvo mokslinės laboratorijos ir izoliuoti nuo triukšmo kabinetai, kur savo subtilų darbą dirbo garso scenaristai ir sintetinė muzikos kūrėjai. Jausmų technologijos institutui atiteko viršutiniai 18 aukštų. [...]

Proto perteklius sukėlė Helholcui Votsonui tokių pat padarinių kaip Bernardui Marksui kūno ydos. Bernardą nuo kolegų atskyrė menkumas ir smulkumas, ir dėl to kilęs atsiskyrimo jausmas (būdingas proto pertekliui pagal dabartinius vertinimo matus) tapo dar didesnio atitolimo priežastimi. O Helmholcą nesmagiai suvokti savo ypatingumą ir vienišumą privertė pernelyg didelė proto galia. Juos abu jungė jų individualumo supratimas. Tačiau fiziškai nepilnavertis Bernardas dėl savo skirtingumo kentėjo visą gyvenimą, o Helmholcas Votsonas tik visai nesenai, suvokęs perteklinę savo proto galią, kartu suvokė ir savo nepanašumą į aplinkinius žmones. Šis teniso čempionas, šis nenuilstantis meilužis, šis pareigingas visokiausių komitetų narys ir draugijų siela ūmai ir nelauktai suprato, jog sportas, moterys, visuomeninė veikla jam tėra tik antrarūšės vertybės.(...)
Kūno trūkumai gali pažadinti tam tikras perteklines proto potencijas. Tačiau, rodos, būna ir atvirkščiai. Proto perteklius gali sukelti savanaudišką ir savanorišką sąmoningai pasirenkamos vienatvės aklumą ir kurtumą, dirbtinę asketizmo impotenciją. (...)
[Helmholcas]: „Kartais mane pagauna toks keistas jausmas, lyg aš turiu pasakyti kažką svarbaus ir turiu gebėjimų tai pasakyti, tiktai nežinau, kas tai yra, tad negaliu ir išnaudoti tos galios. Jeigu egzistuotų koks kitas rašymo būdas... Arba kitokios temos... Man sekasi kurti visokius šmaikščius posakius, žodžius, verčiančius krūptelėti, tarytum būtum atsistojęs ant smeigtuko, jie atrodo tokie nauji ir jaudinantys, nors jų turinys hipnopediškai banalus. Bet man to negana. Negana, kad žodžių junginiai būtų geri; reikia, kad iš jų ir rastųsi kas nors gero {ir gražaus}“ [...]

[Bernardas]: „Kai visi į tave žiūri įtariai, tai ir pats pradedi įtarinėti“ [...]

[Henris Linainai]: „Tai galutinai ir negrįžtamai išnyko žmogiška būtybė. Kilo aukštyn karštų dujų srautu. Įdomu, kas ten buvo – vyras ar moteris, alfa ar epsilonas... Šiaip ar taip, dėl vieno daikto galime neabejoti: kad ir kas buvo tas žmogus, jo gyvenimas buvo laimingas. Dabar visi laimingi.“ (...) Šie žodžiai jiems abiem buvo kartojami po 150 kartų kas naktų ištisus 12 metų. [...]

Antroji somos porcija, praryta, praryta likus pusvalandžiui iki šokių pabaigos, atskyrė jų protus nuo realaus pasaulio neprieinama siena. Užsikamšę buteliuose, jie perėjo gatvę, užsikamšę buteliuose, pakilo liftu į Henrio kambarį 29 – ame aukšte. Ir vis dėlto, nors ir užsikamšiusi, nors ir po antrojo somos gramo, Linaina neužmiršo imtis visų taisyklėse nurodytų priešnėštuminių priemonių. Daugelis intensyvios hipnopedijos metų ir Maltuso pratimai, kartoti 3 kart per savaitę nuo 12 iki 17 metų, išugdė šį įprotį, beveik tokį pat nevalingą ir automatišką kaip mirksėjimas.  [...]

...Pamaldos prasidėjo. Stalo vidury buvo padėtos pašventintos somos tabletės. Iš rankų į rankas ėjo taurė ištirpusių braškinių ledų su soma; tardami žodžius „Geriu už savo susinaikinimą“, visi 12 gurkštelėjo iš jos. [knygoje aprašytas simbolinis ritualas, kuomet gerdami ir giedodami būgnų dundesį jie simboliškai „susinaikina“/miršta tam, kad atgimtų...] [...]

[Linaina apie Bernardą]: „Štai kad ir jo manija viską daryti vienu du. Praktiškai tai reiškė nieko nedaryti. Nes kuo gi galima užsiimti vienu du? (Nebent seksu, žinoma, tačiau neįmanoma užsiiminėti visą laiką vien tik tuo.) Na, iš tiesų, ką veikti vieniems? Labai nedaug ką.“ Pirmoji popietė, kurią jie praleido drauge, buvo nepaprastai graži. Linaina pasiūlė paplaukioti Torkio klubo baseine, o paskui pavakarieniauti Oksfordo diskusijų klube. Tačiau Bernardas manė, kad ten bus per daug žmonių. Tai gal į Sent Andrusą pažaisti elektrinio golfo? Bet ir vėl – ne. Matote, golfui neverta eikvoti laiko. „Tai kam jį eikvoti?“..Turbūt pasivaikščiojimams Ežerų krašte – kaip tik tai ir pasiūlė Bernardas. Nusileisti ant Skido kalno viršūnės ir pavaikščioti porą valandų po viržiais apaugusias dykynes.
[Bernardas]: „Tik vienu du, Linaina.“
[Linaina]: „Bet Bernardai, mes visą naktį būsime vienu du“...
[Bernardas]: „Aš norėjau pasakyti, vienu du pasikalbėsime“.
[Linaina]: „Pasikalbėsim? Bet apie ką? Vaikščioti ir kalbėtis – argi ne keista šitaip praleisti popietę?“
Galiausiai ji įtikino Bernardą, nors jis ir labai spyriojosi, nuskristi į Amsterdamą pažiūrėti sunkaus svorio moterų imtynių čempionato ketvirtfinalį.
[Bernardas]: „Ir vėl į minią. Amžinai minioje.“
Ir ligi vakaro niaukstėsi, nenorėjo kalbėtis su Linainos draugais, kurių daugybę jie sutiko somos ledų bare per pertraukas tarp imčių; ir griežtai atsisakė pataisyti blogą nuotaiką pusgramiu somo su aviečių plombyru, kad ir kaip įkalbinėjo Linaina.
[Bernardas]: „Geriau būsiu savimi. Kad ir niūriu, bet savimi. O ne kuo kitu, tegu ir linksmu.“
[Linaina]: „1 laiku padarysi, 9 sutaupysi... Atmink, jog 1 kubinis cm išgydys visus širdies peršulius...Gramą padarysi, žemės negraibysi“...
Kai jie skrido atgal per Lamanšą, Bernardas užsigeidė išjungti priekinį sraigtą, ir orlaivis pakilo per 100 pėdų virš bangų. Oras pradėjo gesti, pakilo pietvakaris vėjas, dangų užtraukė debesys.
-          Pažiūrėk
-          Bet juk tai baisu!... Įjunkime radiją. Greičiau!
-          Noriu ramiai pasižiūrėti į jūrą. O tas baisus kauksmas dargi žiūrėti trukdo.
-          Bet jie labai gražiai dainuoja. Ir aš nenoriu žiūrėti.
-          O aš noriu. Tada jaučiuosi tarsi... Tarsi būčiau savimi, supranti, pačiu savimi, o ne vien tik dalele kažko kito. Ne vien ląstele visuomenės kūne. Argi tu taip nesijauti, Linaina?
-          Tai baisu, baisu... Ir kaip tu gali sakyti, kad nenori būti visuomenės ląstele? Juk kiekvienas dirba visų kitų labui. Visi reikalingi. Netgi epsilonai...
-          Taip, taip, žinau. Netgi epsilonai naudingi. Netgi aš. O man nusispjaut į tą naudą!
-          Bernardai! Kaip tu gali taip?
-          Kaip galiu taip? Ne, iš tikrųjų reiktų paklausti: „Kaip negaliu?“, o veikiau – juk puikiai žinau, kodėl negaliu, - kaip būtų, jeigu galėčiau, jeigu būčiau laisvas, o ne vergiškai suformuotas.
-          Bet Bernardai, tu kalbi baisius dalykus.
-          Argi nenorėtum būti laisva, Linaina?
-          Nesuprantu, ką nori pasakyti. Aš esu laisva. Laisva džiaugtis, mėgautis gyvenimu. Dabar visi laimingi.
-          Taip... Dabar visi laimingi. Mes kalam tai į galvą vaikams nuo 5 metų. Bet ar tu nenorėtum būti laiminga kaip nors kitaip, Linaina? Taip, kaip pati panorėtum, o ne taip, kaip kiti nori?
-          Nesuprantu, ką nori pasakyti... Skrendam atgal aš neištversiu.
-          Argi nenorėtum būti su manim?
-          Žinoma, noriu. Bet ši vieta baisi.
-          Maniau, jog būtume.... jog taptume artimesni čia, kur tik jūra ir mėnuo. Artimesni negu toje minioje ar netgi pas mane namie. Argi to nesupranti?
-          Nieko nesuprantu. Nieko. O labiausiai nesuprantu kodėl tu negrukštelėji somos, kai tau užeina tokios bjaurios mintys. [...]
-          Ir vis dėlto..., norėčiau kad viskas būtų baigęsi kiek kitaip.
-          Kitaip? („O kaip kitaip gali baigtis“)
-          Nenorėjau to užbaigti lova... Ne iš karto, ne pirmą vakarą.
-          (Linaina apstulbo). Bet kuo gi tada?
Jis pradėjo paisyti visokias nesuprantamas ir pavojingas nesąmones. Lingina mintyse kuo stipriausiai užsikimšo ausis, tačiau kartas nuo karto jos sąmonę pasiekdavo atskiros frazės:
-          ... pažiūrėti, kas atsitiktų, jei sutramdytum geismus...
-          Niekad neatidėk rytdienai malonumų, kuriuos gali patirti šiandien.
-          200 sykių kartota dukart per savaitę, nuo 14 iki 16,5 metų, - atsiliepė jis. Ir toliau tauškė klaikias kvailystes. – Noriu pažinti aistrą... noriu patikrinti stiprų jausmą.
-          Kai aistros įsisiūbuoja, visuomenė susvirduliuoja...
-          Na, ir kas, tegu susvirduliuoja... Proto atžvilgiu ir darbo valandomis mes suaugę, o jausmų ir troškimų srityje – mažutėliai.
-          Mūsų viešpats Fordas mylėjo mažutėlius.
-          ... Man sykį dingtelėjo, jog galima būti suaugusiu visą laiką.
-          Nesuprantu...
-          Žinau, kad nesupranti. Dėl to ir gulėme iškart į lovą vakar kaip mažutėliai, užuot palaukę – kaip suaugę.
-          Bet buvo puiku... Argi ne?
-          O, kuo puikiausia, - atsakė jis, bet tokiu gedulingu tonu, su tokiu rūškanu veidu, jog visas Linainos džiaugsmas kaipmat išgaravo. „Vis dėl to jis mano, kad aš pernelyg putni.“ [...]

„Tai bus pamoka“, - pagalvojo (IUC) direktorius.
Tačiau jis apsiriko. Bernardas išėjo išdidžiai trinktelėjęs durimis – džiugiai galvodamas, jog jis vienas didvyriškai stoja prieš visą tvarką; jį įkvėpė ir apsvaigino savo ypatingos reikšmės ir svarbos suvokimas. Netgi mintis apie nuobaudą neprislėgė jo, o veikiau pažvalino. [...]

[Linaina]: „Tai tiesiog nuostabu. Nė važiuoti niekur nesinori. 60 kortų...“
[Bernardas]: „O draustinyje nebus nė vieno. Ir nei kvepalų, nei televizoriaus, nei dargi karšto vandens. Jeigu manai kad be šito neištversi, pasilik čia, kol sugrįšiu.“
-          Kodėl neištversiu? Aš tik pasakiau, jog čia nuostabu, nes... na, nes pažanga yra nuostabus dalykas.
-          Kartota 500 kartų per savaitę nuo 13 – os iki 17 – os metų. [...]

-          Nejaugi! – mandagiai įsiterpė Linaina, visiškai nesusigaudydama, apie ką šneka viršininkas, tačiau pasinaudodama jo dramatiška pauze. Vos tik jis pradėjo griaudėti, tuoj ji vogčia prarijo pusę gramo somos ir dabar sėdėjo palaiminga, nieko neklausydama ir nieko negalvodama, įsistebeilijusi į viršininką didelėmis mėlynomis akimis su didžiausio dėmesio išraiška. [...]

[Linaina]: „Bet juk švara – tai Fordo palaima“.
[Bernardas]: „Žinoma, o civilizacija – tai sterilizacija“, - pašaipiai pakartojo baigiamąją 2 – os hipnopedijos pamokos apie higienos pradmenis frazę. - „Tačiau šie žmonės niekad negirdėjo apie mūsų viešpatį Fordą, jie necivilizuoti. Taigi beprasmiška...“ (...)
Nuo žemutinės gretimo namo terasos labai lėtai kopėčiomis leidosi pusnuogis indėnas, kaip visi labai senyvo amžiaus žmonės. Jo veidas buvo išvagotas gilių raukšlių (...) Kūnas susikūprinęs, išsekęs – vieni kaulai ir oda. Leidosi jis labai lėtai, stabteldamas ant kiekvieno skersinio.
-          Kas jam darosi? – sušnibždėjo Linaina, išpūtusi akis iš nuostabos ir pasibaisėjimo.
-          Jis senas ir tiek, - atsakė Bernardas kiek galėdamas abejingiau. Jis taip pat buvo priblokštas, tačiau stengėsi to neparodyti.
-          Senas?.. Bet mūsų direktorius senas, daugybė – žmonių seni, tačiau jie ne tokie.
-          Dėl to, kad neleidžiame jiems tokiais tapti... Saugome nuo ligų. Dirbtinai palaikome jų vidinės sekrecijos balansą jaunatviškame lygyje. Neleidžiame magnio ir kalcio kiekiui nukristi žemiau to, kuris buvo 30 - ies metų amžiuje. Perpilame kraują. Nuolat stimuliuojame medžiagų apykaitą. Ir todėl, žinoma, jie atrodo kitaip. Iš dalies dėl to, kad daugelis jų miršta toli gražu nesulaukę šio senolio metų. jaunystė beveik be pakitimų iki 60 – ies, o paskui – trakšt! – ir galas.   
-          (Linaina nesiklausė) <...> Juk tai baisu. Tai siaubinga. Nereikėjo mums čia važiuoti. [...]

Šis „pramonės avilys“, kaip jį mėgo vadinti (IUC) direktorius, net dūzgė nuo jame verdančio darbo {Labai masoniškas posakis apie bites t.y. jų palyginimas su žmonėmis, tai jų tobula visuomenė, tokią visuomenę įsivaizduoja (mano žiniomis) masonai... Na, čia man knieti įterpti kelias citatas iš „Fire in the Minds of Men“ knygos tam, kad bent šiek tiek argumentuočiau savo komentarą: 1) „And in England, the trail-blazing socialist ideas of Robert Owen were popularized by a revolutionary theory of history allegedly derived from studying beehives. Humanity was simply to follow the bees through five successive revolutions: noble savagery, pastoral occupations , farming, and industry on to the final creation of a community of goods by the wise bee”. 2) The revolutionaries' primitive vision of the world as a dualistic struggle between the forces of darkness and of light may originate in the neo-Manichaean view of Weishaupt's followers that their elect group of "illuminated ones" was engaged in struggle with "the sons of darkness," their categorical name for all outside the order. The name for the order was initially uncertain (Perfectibilists was used and Bees considered); but the name Illuminist was apparently chosen from the image of a sun radiating illumination to outer circles. At the very center within the inner circle of Areopagites burned a candle symbolizing the solar source of all illumination. The Zoroastrian-Manichaean cult of fire was central to the otherwise eclectic symbolism of the Illuminists; 3) Possible Illuminist influence may be detected in their desire to regulate all social conduct by the "general will of the circle" and their use of a hive of swarming bees as a symbol. } [...]

[(IUC) direktorius pasakoja apie Bernardą]: „Kuo žmogus gabesnis, tuo labiau jis sugeba paklaidinti kitus. Geriau tegu vienas nukenčia, bet dauguma nesugenda. Pasvarstykite šį reikalą nešališkai, pone Fosteri, ir pamatysite, jog nėra baisesnio nusikaltimo kaip visuotinai priimtų normų nepaisymas. Juk žmogžudystė tėra tik individo žūtis, o, tiesą sakant, kas mums tas individas? – Plačiu rankos mostu direktorius apvedė mikroskopų, mėgintuvėlių, inkubatorių eiles. Nukrypimas nuo priimtų normų kelia grėsmę kažkam daugiau nei individo gyvybei – jis smogia smūgį visai visuomenei (akivaizdu, jog toji utopinė visuomenė bijo net kitaip mąstančių, o tai savotiškai kelia pavojų į jų pastovią ir stabilią visuomenę, tad revoliucijų jokiu būdu jie nenori. Ar tai galima pritaikyti mūsų visuomenei? Teko girdėti ir tokių idėjų, jog mūsų esamosios vyriausybės tarsi dirbtinai nori sukelti revoliuciją, nes savotiškai eskaluoja konspiracijas ir, kai kuriems atrodo, jog tokios vyriausybės yra pasiruošusios konspiracinėms revoliucijoms, nes jos dygsta kaip grybai po lietaus ir šios maišto idėjos matomos populiariausiuose holivudiniuose veiksmo filmuose... ir tą maišto prieš vyriausybes (jog neva jos visos yra blogos) tiesą sakant eskaluoja (prisiminkite, jog naciai stipriai tikėjo žydų konspiracija ir to pasekmės turbūt visiems žinomos gerai)... Tiesą sakant, aš pradedu galvoti, jog ši idėja yra visai tikėtina... mano supratimu galimos kelios pasekmės tokių revoliucijų, tačiau, mano nuomone, labiausia tikėtina: įvairiausių aktų, direktyvų, susijusių su žmonių galių suvaržymu, „įjungimas“, siekiant dar didesnės kontrolės... tokių revoliucijų pasekmė – grįžimas į tą patį tašką, tačiau jau su suvaržytomis žmogaus teisėmis į tam tikrus dalykus (galbūt netgi į privačią nuosavybę ir tiesą sakant, tokia direktyva yra JAV, tačiau, turbūt tokia įsigalėtų tik kraštutiniu atveju)... tai tebuvo tik mano nuomonė : ) ir toliau jau utopinio „puikaus naujojo pasaulio“ fragmentai). [...]

[Direktorius]: „Ponios ir ponai... Atsiprašau, kad pertraukiau jūsų darbus, tačiau mane tai daryti verčia sunki pareiga. Visuomenės saugumui ir pastovumui iškilo pavojus. Taip, pavojus, ponios ir ponai. Šis žmogus, - kaltinamai parodė į Bernardą, - šis žmogus, stovintis priešais jus, šis pliusinis alfa, kuriam taip daug buvo duota ir iš kurio tiek daug buvo laukta, šis jūsų kolega – o gal geriau iškart pasakysiu, šis jūsų buvęs kolega – šiurkščiai pamynė visuomenės pasitikėjimą. Savo eretišku požiūriu į sportą ir somą, savo skandalingais lytinio gyvenimo normų pažeidimais, savo atsisakymu laikytis mūsų viešpaties Fordo mokymo ir elgtis nedarbo valandomis „kaip elgiasi mažutėliai“ jis pasirodė esąs visuomenės priešas, ponios ir ponai, tvarkos ir pastovumo griovėjas, sąmokslininkas prieš civilizaciją.“  [...]

{Direktoriaus noras ištremti Bernardą neišsipildė, nes šis atgabeno iš „gyvavedžių“ rezervato jo tikrą sūnų (laukinį arba Džoną) ir vienos nakties merginą (kaip kad įprasta tame utopiniame pasaulyje) vardu Linda}

...ji (Linda) netikra laukinė, ji buvo išpilstyta iš butelio, suformuota taip kaip ir kiti ir negalėjo stulbinti jokiomis ekscentriškomis mintimis (...) Jai sugrįžimas į civilizaciją reiškė sugrįžimą prie somos, galimybę drybsoti lovoje ir švęsti šventę po šventės be galvos skausmo ar vėmimo, be to jausmo, kuris visada apimdavo po pejotos (alkoholio) – tarsi būtum padaręs kažką antivisuomeniško, užtraukiančio tau amžiną gėdą. Soma niekada nekrečia tokių nemalonių išdaigų. Šventė su ja – ideali, o jeigu atsibudęs kitą rytą jautiesi nemaloniai, tai tas nemalonumas randasi ne iš somos, o tik iš palyginimo su praėjusiais šventės džiaugsmais. Vienintelis vaistas – pasidaryti niekada nesibaigiančią šventę. Linda godžiai reikalavo vis didesnių, vis dažnesnių dozių. Daktaras Šo iš pradžių prieštaravo, paskui numojo ranka. Ji rydavo po 20 gramų kas dieną. [...]

Bernardas nuėjo pasipūtęs. Niekada daugiau, pasižadėjo sau, niekada daugiau nesikalbės su Helmholcu.
Ėjo dienos. Pasisekimas apsvaigino Bernardą ir (kaip kiekvienas geras svaigalas) visiškai sutaikė jį su tuo pasauliu, kurį ligi tol laikė niekam tikusiu. Dabar šis pasaulis buvo geras, nes pripažino Bernardo svarbą. Tačiau, kad ir susitaikęs su juo, Bernardas vis dėlto nenorėjo atsisakyti privilegijos jį kritikuoti. Nes kritikuodamas jis jautėsi dar svarbesnis, dar reikšmingesnis. Be to, jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad yra ką kritikuoti. (Taip pat nuoširdžiai jam patiko jo sėkmė ir galimybė turėti visas norimas merginas). Priešais tuos, kurie dabar meilikavo jam dėl susitikimų su Laukiniu, Bernardas puikavosi sarkastiška kitamintyste. Jo mandagiausiai klausėsi. Tačiau jam už nugaros lingavo galvas ir pranašavo: „šis jaunuolis susilauks blogo galo“. Pranašavo labai užtikrintai, juoba patys ketino tinkamu laiku pasirūpinti, kad galas būtų blogas. „Antrąsyk jo nebeišgelbės joks laukinis“, - pridurdavo jie. Tačiau kol Bernardas turėjo pirmąjį Laukinį, jie buvo mandagūs, Bernardas jautėsi tiesiog milžinas – milžinas ir tuo pat metu skraidė padangėse... [...]

{Mustafa Mondas „puikiajame naujajame pasaulyje“ minimas kaip Vakarų Europos Valdytojas ir kaip 1 iš 10 pasaulio valdytojų. Mano paaiškinimas ką visa tai reiškia. Mustapha arabų kalboje reiškia išrinktasis, na o Mond veikiausiai yra iš prancūzų kalbos Monde – pasaulis (Beje, Monde buvo slapta organizacija Prancūzijoje, sukurta tarptautiniams revoliuciniams judėjimams koordinuoti ir tai veikė per masonų ložes [skaitykit „Fire in the Minds of Men“]. Taip pat alMOND – reiškia migdolą, tačiau jis yra vesica pisces formos, religiniuose piešiniuose Jėzus vaizduojamas dažnai tame „migdolo formos ovale“  ir, tiesą sakant, krikščionybės pradžioje, jos simbolis ir buvo „žuvis“ vesica pisces formos, o tas simbolis, Dyad, buvo naudotas V šimtmečius prieš mūsų erą senovės Graikijoje. Be to, migdolo forma taip pat primena akį... Na, o masonams akies simbolika ir prasmė yra esminis dalykas arba (kaip laisviesiems mūrininkams labiau tiktų posakis kitoks) - pamatai). Mustafa Mondas – tai 1 iš 10 pasaulio valdytojų. 10 karalysčių yra minima Biblijoje (Apreiškime Jonui, 17). Vargu ar tai gali būti sutapimas, nes šis knygos autorius „iš prigimimo, ir dėl aplinkos priklausė anglų proto aristokratijai“}

„Nuostabu, - rašė Bernardas savo ataskaitoje Mustafa Mondui, - jog Laukinio visai nestebina ir nebaugina civilizacijos išradimai. Be abejo, iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad apie juos jam papasakojo ta moteris Linda, jo m...“
(Mustafa Mondas susiraukė. „Nejaugi tas kvailys mano, jog šokiruos mane, jei parašys visą žodį?“)
„O iš dalies tuo jog jo dėmesys sutelktas į fikciją, kurią jis vadina siela ir kurią užsispyrusiai laiko realiai egzistuojančia esybe, nepriklausančia nuo fizinės aplinkos; o aš bandžiau įtikinti, jog...“
Valdytojas praleido kelis sakinius ir jau ketino versti puslapį, ieškodamas ko nors konkretesnio, įdomesnio, kai jo žvilgsnis užkliuvo už itin keistų frazių. „... Nors turiu prisipažinti, - perskaitė jis, - kad sutinku su Laukinio nuomone, jog mūsų civilizacijos infantilizmas yra pernelyg primityvus, arba, pasak jo, pernelyg pigus; todėl norėčiau pasinaudoti šia proga ir atkreipti jūsų fordybės dėmesį į...“
Mustafa Mondas nebežinojo – pykti ar juoktis. Šis padaras rimtu tonu pamokslauja jam apie visuomenės santvarką. [...]

-          O Šekspyrą jie skaito? – paklausė Laukinis...
-          Na, žinoma, ne, - atsakė paraudusi direktorė.
-          Mūsų bibliotekoje, - pasakė daktaras Gafnis, - yra tik žinynai. Pasismaginti mūsų jaunimas gali jutiminiuose kinuose. Neskatiname jų pramogauti atsiskyrėliškai. [...]

[Daktaras Gafnis]: „... Pratinti prie mirties pradedame jau nuo 18 mėnesio. Kiekvienas mažylis dukart per savaitę praleidžia du rytus mirštančiųjų ligoninėje. Ten jų laukia patys įdomiausi žaislai, o tomis dienomis, kai kas nors numiršta, jie gauna šokoladinio kremo {Moko kaip Pavlovo šunį, kitaip sakant, jie mirtį išmoksta susieti su šokoladinio kremo skoniu, žaidimais bei džiaugsmu...}. Vaikai išmoksta suvokti mirtį kaip savaime suprantamą dalyką.“ [...]

„Nauja biologijos teorija“ – taip vadinosi mokslinis darbas, kurį ką tik baigė skaityti Mustafa Mondas. Kiek laiko jis mąstė, suraukęs kaktą, paskui paėmė plunksną ir užrašė įkypai antraštinio puslapio: „matematinis gyvenimo tikslo sampratos nagrinėjimas yra naujoviškas ir labai išmoningas, tačiau eretiškas ir kelia pavojų dabartinei visuomeninei santvarkai bei ardo jos pamatus. Draudžiama spausdinti“. Tuos žodžius jis pabraukė. „Autoriui paskirti priežiūrą. Galimas daiktas, jį teks perkelti į Šv. Elenos salos jūrų biologijos stotį.“ Gaila, pagalvojo jis pasirašydamas. Tai buvo puikus darbas. Bet jei leisi svarstyti gyvenimo tikslą, nežinia, kur tai gali nuvesti. Juk tokie svarstymai gali lengvai išmušti iš vėžių kai kuriuos ne itin stabilius aukštesniųjų kastų protus – jie nebetikės, jog laimė yra aukščiausias gėris, ir ims galvoti, kad tikslas yra kažkur kitur, už dabartinės žmonių veiklos ribų; kad gyvenimo tikslas – ne gerovės siekimas, o sąmonės galių stiprinimas ir tobulinimas, mokslo plėtra. Ir turbūt, pamąstė Valdytojas, taip ir yra. Bet dabartinėmis aplinkybėmis tai neleistina. [...]
    
Bernardas tuo metu kietai miegojo ir šypsojosi iš savo asmeninio gyvenimo sapnų rojaus. Šypsojosi ir šypsojosi... Ir štai jau rytas. Bernardą vėl užgriuvo realios erdvės ir realaus laiko bėdos. Į darbą ugdymo centre jis skrido taksi, būdamas pačios blogiausios nuotaikos. Apsvaigimas nuo sėkmės buvo išgaravęs; jis vėl blaiviai vertino senąjį aš; ir, kitaip nei trumpaamžė pastarųjų savaičių pūslė, senasis aš atrodė kur kas sunkesnis už jį supančią atmosferą.
Šitam subliūškusiam Bernardui Laukinis netikėtai pareiškė užuojautą.
-          Dabar tu vėl panašus į tą, kuris buvo Malpaise (necivilizuotų žmonių (laukinių) rezervate), - pasakė jis, kai Bernardas papasakojo savo graudžią istoriją. – Ar prisimeni mūsų pirmąjį pokalbį – dykvietėje prie lūšnos? Tu dabar toks kaip tada.
-          Todėl, kad aš vėl nelaimingas, štai kodėl.
-          Na, geriau būti nelaimingam, negu džiaugtis netikra, apgaulinga laime, kaip tu džiaugeisi.
-          Še tau kad nori, - karčiai pasakė Bernardas. – Juk tu pats užvirei tą košę. Atsisakei ateiti į mano pobūvį ir nuteikei juos visus prieš mane! – Jis žinojo, kad tai, ką sako, - visiška neteisybė; jis prisipažino – iš pradžių mintyse, o galiausiai netgi garsiai, jog Laukinis teisus: ko verti draugai, kuriems tiek maža reikia, kad pavirstų pikčiausiais priešais. Bet nors Bernardas tai žinojo ir pripažino, nors jo draugo parama ir užuojauta buvo dabar jo vienintelė paguoda, jis užsispyręs tebepuoselėjo – drauge su visiškai nuoširdžia simpatija – slaptą nuoskaudą ir ketino keršyti Laukiniui smulkiomis šunybėmis... Laukinis Bernardui buvo kur kas parankesnis už kitus: jis buvo pasiekiamas. Viena iš pagrindinių draugo pareigų – kęsti (švelnesne ir simboliška forma) smūgius, kuriuos norėtume, bet nepajėgiame smogti savo priešams.
Auka tapo ir kitas Bernardo draugas – Helmholcas. Kai sugniuždytas jis vėl atėjo prašyti jo draugystės, kurios savo šlovės viršūnėje nebebrangino ir nesaugojo, Helmholcas sutiko vėl draugauti – be priekaištų, be jokių pastabų, tarytum būtų užmiršęs, kad jie išvis buvo susikivirčiję. Bernardas buvo sujaudintas ir tuo pat metu pažemintas šio kilniaširdiškumo, kilniaširdiškumo dar nuostabesnio ir dar labiau žeminančio dėl to, kad jį nulėmė ne somos poveikis, o vien tik Helmholco būdas. Viską užmiršo ir atleido ne paėmęs pusgramį Helmolcas, o kasdieniniais darbais užsiėmęs Helmolcas. Bernardas už tai, aišku, buvo dėkingas (kokia palaima vėl turėti draugą!), bet, aišku, ir pilnas apmaudo (kaip būtų malonu kaip nors atsiteisti Helmholcui už jo kilniaširdiškumą!).  (...)
Helmholcas ir Laukinis susidraugavo iš karto. Ir tokia nuoširdi buvo jų draugystė, kad Bernardo širdį durstelėjo pavydas. Per daugelį savaičių jam nepavyko taip susibičiuliauti su Laukiniu, kaip Helmholcui nuo pat pirmos dienos. Žiūrėdamas į juos, klausydamasis jų pokalbių, jis graužėsi, jog suvedė juodu į pažintį. Gėdijosi savo pavydo ir bandė nuslopinti jį tai valios pastangomis, tai soma. Tačiau valios pastangos nedaug tepadėdavo, o somos juk nerysi be paliovos. Tad tas bjaurus jausmas vis kankino ir kankino.  [...]

[Park Leino mirštančiųjų ligoninės palatos apibūdinimas] Tai buvo didelis kambarys, saulėtas, geltonai dažytom sienom; jame stovėjo 20 lovų, visos užimtos. Linda merdėjo ne vieniša – ne vieniša ir su visais šiuolaikiniais patogumais. Ore be pertrūkio skambėjo linksmos sintetinės melodijos. Kiekvieno mirtininko kojūgalyje buvo televizorius, įjungtas nuo ryto iki vakaro. Kas ketvirtį valandos pagrindinis kvapų gamos aromatas automatiškai pasikeisdavo.
-          [Slaugė]...mes siekiame sukurti čia kuo malonesnę aplinką, kažkokį vidurį tarp aukščiausios klasės viešbučio ir jutiminio kino rūmų. (...)
-          [Laukinis] Nejaugi nėra vilties?
-          Norite pasakyti – vilties, kad ji pasveiktų? (Jis linktelėjo.) – Ne, žinoma, nėra. Kai atsiunčia pas mus, tai... – Išblyškusiame Laukinio veide atsispindėjo toks sielvartas, kad ji staiga nutilo, apstulbinta. – Bet kas jums? – susirūpino slaugė. Nebuvo pripratusi prie tokio lankytojų elgesio. (Jų čia daug ir nebūdavo; ir kam jiems išvis lankytis?)
-          Jums negera?...
-          Ji mano motina...
Slaugė žvilgtelėjo į jį nustebusi ir pasibaisėjusi...
-          Nuveskite mane pas ją...
Į juos atsisukdavo veidai – dar neseni, neraukšlėti (nes senatvė ateidavo taip greitai, jog nespėdavo paliesti skruostų – pažeisdavo tik širdį ir smegenis). Laukinį sekė tuščios, abejingos suvaikėjusios žmonių akys. Nuo šių žvilgsnių jį kratė šiurpuliai.
Linda gulėjo paskutinėje ilgos eilės lovoje, prie pat sienos. Atsirėmusi į pagalves, ji žiūrėjo Pietų Amerikos teniso ant Rymano paviršių pusfinalį, transliuojamą be garso nedideliame televizoriaus ekrane lovos gale. Žaidėjų figūrėlės tyliai lakstė po švytinčio stiklo kvadratą, nelyginant žuvys akvariume, - bežodžiai besiblaškantys kito pasaulio gyventojai.
Linda žiūrėjo blankiai ir beprasmiškai šypsodamasi. Jos apsiblaususiame, išpurtusiame veide buvo įspausta idiotiškos laimės išraiška... ausyse skambėjo... sintezatorius, iš ventiliatoriaus virš galvos dvelkė šiltas verbenos aromatas – ir visi šie dalykai, permainyti ir pagražinti somos, susipindavo į vieną nuostabų sapną, ir Linda vėl šypsojosi savo bedante, išblukusia, infantiliškai laiminga šypsena.
(...) Lindos akys suvirpėjo ir atsimerkė ji pamatė jį, pažino – „Džonai!“ – tačiau perkėlė šį realų veidą, šias realias skaudžiai purtančias rankas į įsivaizduojamą pasaulį su savais, vidiniais pačiulės ir supermuzikos pakaitalais, su persimainiusiais prisiminimais ir keistai sukaitaliotais pojūčiais – jos sapnų pasaulį.  (...)
Kai jie pasiekė palatos galą, Linda jau buvo mirusi.
Laukinis valandėlę stovėjo kaip įkastas, paskui puolė ant kelių šalia lovos ir, užsidengęs veidą rankomis, ėmė nenumaldomai raudoti.
Slaugė stovėjo sutrikusi, žiūrėdama tai į klūpančią figūrą prie lovos (koks neišsiauklėjimas!), tai į dvynius (vargšai vaikai!), kurie nustojo ieškoti užtrauktuko ir, išpūtę ir akis, ir šnerves, spoksojo iš kito plataus galo į sklindančią sceną, vykstančią prie lovos Nr. 20. Gal pakalbėti su juo? Pabandyti atvesti į protą? Kad prisimintų, kur yra, suprastų, kokią nepataisomą žalą daro vargšams mažutėliams, kaip griauna jų sveiką požiūrį į mirtį šiuo šlykščiu emocijų protrūkiu. Tarsi mirtis būtų kažkas baisaus, tarsi vienas individas būtų toks jau svarbus! Juk šitoks elgesys gali įteigti vaikams pačių pragaištingiausių minčių apie šį reiškinį, gali sukelti visiškai klaidingą, absoliučiai antivisuomenišką reakciją.
Ji žengė į priekį ir palietė jo petį.
-          Elkitės kaip pridera, - negarsiai, bet piktai pasakė ji. Tačiau apsižvalgiusi pamatė, kad pustuzinis dvynių jau pakilo ant kojų ir drožia per palatą. Žaidimo ratas suiro. Dar valandėlė... Ne, rizikuoti nevalia; kitaip prapultų visos grupės formavimui padėtas 6.5 mėnesių laikas. Ji nuskubėjo atgal pas pavojuje atsidūrusius auklėtinius.
-          Vaikai, kas nori eklero su šokoladiniu kremu?...
-          ! – choru subliovė visa Bokanovskio grupė. Lova Nr. 20 buvo iškart pamiršta.
„O Dieve, Dieve, Dieve...“ – mintyse kartojo Laukinis. Užpildžiusioje jo protą sielvarto ir atgailos sumaištyje tai buvo vienintelis jam likęs aiškus žodis...
-          Ką jis ten murma? – visai greta pro supermuzikos treles prasimušė balselis.
Smarkiai krūptelėjęs, Laukinis atsidengė veidą, apsidairė. Penki chaki  drabužiais apvilkti dvyniai – kiekvieno dešinėje rankoje pailgas pyragaitis, ir vienodi veidai... stovėjo eilute ir sprogino akis į jį it mopsai.
Jam atsisukus, jie drauge išsišiepė. Vienas bakstelėjo Lindą pyragaičio nuograuža.
-          Jau numirė?
Laukinis kurį laiką žiūrėjo į juos tylėdamas. Tylėdamas atsistojo, tylėdamas palengva nuėjo durų link.
-          Jau numirė? – pakartojo smalsus dvynys, bidzendamas pašonėje.
Laukinis pašnairavo į jį ir vis dar tylėdamas stumtelėjo į šalį. Dvynys parkrito ant grindų ir išsyk ėmė klykti. Laukinis net neatsigręžė.
Park Leino mirštančiųjų ligoninės pagalbinį personalą sudarė 162 deltos, tai yra dvi Bokanovskio grupės: 84 raudonplaukės moterys ir 78 juodbruvo ilgagalviai vyrai. 6 valandą, pasibaigus jų darbo dienai, abi grupės susirinko ligoninės vestibiulyje, kur iždininko padėjėjo pavaduotojas išduodavo jiems dieninę somos porciją.
Išėjęs iš lifto, Laukinis atsidūrė pačioje jų tirštynėje. Bet jo mintys buvo kitur – jis mąstė apie mirtį, skausmą, atgailą; mašinaliai, nesuvokdamas, ką daro, jis ėmė brautis pro minią.
-          Ko stumdaisi? Kur tu veržiesi?
Iš didelės daugybės gerklių skambėjo tik tai du balsai – plonas ir storas. Be galo kartodamiesi, tarsi veidrodžių koridoriuose, tik du veidai piktai atsisukdavo į jį: vienas – beplaukis, strazdanotas ir apvalus it mėnulis, su oranžinių plaukų ratilu, kitas – siauras, paukštiškas, apžėlęs dvi dienas neskustais šeriais. Jų šūksniai ir aštrių alkūnių baksnojimai į šonkaulius privertė jį atsipeikėti. Jis vėl ėmė suvokti jį supančią tikrovę, apsidairė aplinkui ir suprato, ką regi – su slegiančiu siaubo ir pasibjaurėjimo jausmais atpažino dienom ir naktim besikartojančias klejones, knibždančias, sunkiai atskiriamos vienodybės košmarus. Dvyniai, dvyniai... Kaip skėriai jie knibždėjo Lindos palatoje ir dergė jos mirties paslaptį. Ir vėl kaip skėriai, tik didesni, suaugę, jie dabar ropoja per jo sielvartą ir kančią. (...)
-          Pradedame dalyti somą!... Prašom iš eilės. Paskubėkime!
Pro kažkurias duris į vestibiulį jau buvo įnešti stalas ir kėdės. Balsas priklausė žvaliam alfai, kuris atsinešė su savim juodą geležinę skrynelę. Dvynių minia, pasitiko jį dusliu patenkintu gaudesiu. Apie Laukinį jau užmiršo. Dėmesys dabar buvo sutelktas į juodąją skrynelę, kurią jaunasis alfa pastatė ant stalo ir atrakino. Pakėlė dangtį.
-          Ooo! – žioptelėjo vienu metu visi 162 deltos, tarsi prieš juos būtų plykstelėjęs fejerverkas.
Jaunuolis išėmė saują mažyčių dėžučių...
Laukinis stovėjo ir žiūrėjo. „Koks puikus naujasis pasaulis! Koks puikus naujasis pasaulis...“ Šie dainingi žodžiai jam... ,lyg trimito garsai, pašaukė griebtis ginklo. „Koks puikus naujasis pasaulis!“ Miranda (Mirandos žodžiai „Audroje“) skelbia, jog grožio pasaulis įmanomas, jog net šį košmarą įmanoma pakeisti į kažką puikaus ir tauraus. (...)
-          Stokite! – sušuko Laukinis... jis prasispraudė prie stalo; deltos žiūrėjo į jį apstulbę.... – Paklausykit... įtempkite ausis... neimkite tos šlykštynės. Tai nuodai, nuodai.
-          Pone Laukini, - tarė dalytojas raminamai šypsodamasis, - leiskite man...
-          Nuodai ir sielai, ir kūnui.
-          Taip, bet prašom leisti man tęsti mano darbą. Būkite malonus. – Atsargiai ir švelniai, tarsi glostytų neabejotinai piktą žvėrį, jis patapšnojo Laukiniui per petį. – Tik leiskite man...
-          Niekada!... Išmeskite lauk visus tuos nuodus.
Žodis „išmeskite lauk“ prasiskverbė pro storus bukaprotystės klodus iki paties deltų sąmonės gyvuonies. Minia piktai sugaudė.
-          Aš atėjau suteikti jums laisvę. (...) Bet ar jums patinka būti vergais? – šaukė Laukinis, kai jie (Bernardas ir Helmholcas) įėjo į ligoninę. Jo veidas degė, akys kibirkščiavo aistringu įniršiu. – Patinka būti kūdikiais? Taip, žindukliais, kurie tiek ir temoka – žysti ir teršti, - pridūrė jis, įsiutintas gyvuliško bukumo tų, kuriuos atėjo išlaisvinti. – Tačiau tie įžeidimai atšokdavo nuo storo kvailystės šarvo; žiopluose žvilgsniuose tebuvo tik niūrus ir pagiežingas priešiškumas. – Taip, teršt! – dar garsiau sušuko jis. Sielvartas ir atgaila, užuojauta ir pareiga – dabar viskas buvo pamiršta, viską užgožė didžiulė, nepergalima neapykanta tiems pabaisiškiems pusžmogiams. – Argi nenorite būti laisvi, nenorite būti žmonės? O gal nė nesuprantate, ką reiškia žmogus ir laisvė?...Nesuprantate?... Na gerai... Aš išmokysiu jus; padarysiu jus laisvus, norite ar nenorite. – Ir stumtelėjęs langą, išeinantį į vidinį ligoninės kiemą, pradėjo pro jį saujomis svaidyti dėžutes su somos tabletėmis.
Išvydusi tokį neregėtą šventvagystę, žaliai uniformuota minia suakmenėjo ir akimirką tylėjo, apstulbusi ir pasibaisėjusi... Minia staiga suriaumojo, grėsmingai subangavo, plūstelėjo Laukinio link.
-          Padėk jam Forde, - pasakė Bernardas ir nusigręžė.
-          Fordu pasitikėk, bet ir pats rankas sudėjęs nesėdėk! – ir nusijukęs išties džiaugsmingu juoku, Helmholcas ėmė brautis per minią.
-          Laisvi, laisvi! – šaukė Laukinis, viena ranka mėtydamas somą, o kita, sugniaužta į kumštį, daužydamas niekuo nesiskiriančius užpuolikų veidus. – Laisvi! – Ir staiga greta jo atsidūrė Helmholcas. Šaunuolis Helmolcas! Ir jis ėmė atmušinėti puolančius. – Dabar ir jūs žmonės! – Irgi svaidė tuos nuodus saujomis pro atvirą langą. – Taip, žmonės, žmonės! – Ir štai nuodų nebeliko. Laukinis iškėlė skrynelę, parodė jos juodą tuštumą, - Jūs laisvi!
Kaukdami deltos puolė su dvigubu įniršiu.
-          Jie pražuvo, - išsprūdo Bernardui, neryžtingai mindžikuojančiam nuošaliai nuo grumtynių. Pagautas staigaus impulso, jis metėsi jiems į pagalbą; paskui apsigalvojo ir sustojo; tada susigėdęs vėl žengė žingsnį į priekį; vėl apsigalvojo ir taip stovėjo kęsdamas gėdos ir baimės kančias – jeigu jiems nepadės, juos užmuš, o jeigu padės, jį užmuš; tuo metu (garbė Fordui!) į vestibiulį įbėgo akiniuoti kiauliasnukiai – policininkai su dujokaukėmis.
Bernardas puolė jiems priešais. Sumostagavo rankomis – dabar ir jis dalyvavo, veikė kažką. Keli kartus sušuko: - Gelbėkite!...
Nustūmę jį į šalį, policininkai ėmėsi darbo. Trys vyrai su pakabintais ant nugarų purkštuvais užpildė orą somos garų kamuoliais. Du knebinėjo sintetinės muzikos stotelę. Dar keturi su vandens pistoletais, užtaisytu galingu anestetiku, įsiveržė į minią ir metodiškai, trumpomis čiurkšlėmis ėmė guldyti pačius aršiausius kovotojus.
... Suerzintas jo (Bernardo) riksmo, vienas policininkų į jį švirkštelėjo iš vandens pistoleto... ir susmuko kaip maišas ant grindų.
Staiga iš sintetinės muzikos stotelės pasigirdo Balsas. Proto Balsas, Geranoriškumo Balsas. Skambėjo įrašyta garso ritinėlyje priešriaušinė kalba Nr.2...
-          Bičiuliai mano, bičiuliai mano, - KREIPĖSI BALSAS IŠ PAČIŲ NESAMOS ŠIRDIES GELMIŲ su tokiu be galo švelniu priekaištu, jog netgi policininkų akis po kaukių stiklais tuojau pat aptemdė ašaros. – Kam visa ta sumaištis? Būkime visi laimingi ir geri. Laimingi ir geri, - pakartojo Balsas. – Gyvenkime santarvėje, santarvėje. – Balsas suvirpėjo, nutilo iki šnabždesio ir išsikvėpė. – O, kaip aš noriu, kad būtume laimingi, - prabilo vėl su nuoširdžiu ilgesiu. – Kaip noriu, kad būtume geri! Meldžiu jus, meldžiu, būkite geri ir...
Po poros minučių Balsas ir somos garai padarė savo darbą. Ašarodami deltos bučiavosi ir glėbesčiavosi – po 5, 6 viename dideliame glėbyje. Netgi Helmholcas ir Laukinis vos neverkė. Iš iždinės atnešė naujų somos atsargų, skubiai išdalijo, ir, palydėti jausmingo sodraus baritono atsisveikinimų, dvyniai išsiskirstė taip žliumbdami, tarsi jiems širdys plyštų.
-          Sudie, mielieji mano, mielieji mano bičiuliai, telaimina jus Fordas! Sudie, mielieji mano, mielieji mano bičiuliai...
Kai išėjo paskutinieji deltos, policininkas išjungė srovę. Angeliškas balsas nutilo.
-          Eisite geruoju? – paklausė seržantas. – Ar reikės apmarinti?...
-          Eisime geruoju.... [...]
Mustafa Mondas kreipėsi į Laukinį:
-          Tai jums nelabai patinka civilizacija, pone Laukini...
-          Nepatinka... Žinomo yra ir labai puikių dalykų. Pavyzdžiui, visa ta muzika, kurios pilnas oras...
-          „Atrodo, kartais instrumentų šimtas palei ausis skamba“...
-          Tai ir jūs jį skaitėte? Maniau, kad čia, Anglijoje, niekas nežino Šekspyro.
-          Beveik niekas. aš vienas iš nedaugelio. Matote, jis uždraustas. Bet kadangi įstatymus rašau aš, tai aš juos galiu ir laužyti. Be to, nebaudžiamai, pone Marksai, - pridūrė jis, atsisukdamas į Bernardą. – Ko jūs, deja, negalite...
-          O dėl ko jis uždraustas?...
-          Dėl to, kad senas; tai svarbiausia priežastis. Senienos mums nereikalingos.
-          Net jei jos gražios?
-          Ypač jeigu gražios. Grožis patrauklus, o mes nenorime, kad žmones trauktų senienos. Norime, kad jie pamėgtų naujus dalykus.
-          Tačiau tie nauji dalykai tokie kvaili ir atgrasūs. Tie filmai, kur tik sraigtasparniai skraido ir jauti, kaip kiti bučiuojasi. – jis susiraukė. – Ožiai ir beždžionės! – Tik Otelo žodžiais galėjo jis tinkamai išreikšti savo panieką ir pasibjaurėjimą.
-          Beje, visai neblogi gyvulėliai, paklusnūs...
-          Kodėl vietoj tos šlykštynės nerodote žmonėms „Otelo“?
-          Jau sakiau – tai seniena. Be to, jie nesuprastų „Otelo“.
Taip, tai tiesa. Laukinis prisiminė kaip Helmholcas juokėsi iš „Romeo ir Džiulijetos“.
-          Ką, gi... tada duokite ką nors nauja, kad būtų panašu į „Otelą“ ir jiems suprantama.
-          Ką nors panašaus mes visi norime parašyti, - ilgai tylėjęs prabilo ir Helmholcas.
-          Šitaip jūs niekada neprašysite. Nes jei tai išties bus panašu į „Otelą“, niekas to nesupras, kad ir kaip naujoviška tai būtų. O jeigu būtų nauja, tai negalėtų būti panašu į „Otelą“.
-          Kodėl negalėtų?...
-          Todėl, kad mūsų pasaulis – nebe toks kaip „Otelo“. Kaip automobilių nepagaminsi be plieno, taip ir tragedijų nesukursi be visuomenės nepastovumo. Pasaulis dabar pastovus. Žmonės laimingi; jie gauna, ką nori, ir niekada nenori to, ko gauti negali. Jie gyvena pasiturinčiai, saugiai; niekada neserga; nebijo mirties; palaimingi nežino nei aistros, nei senatvės; jiems neįkyri motinos ir tėvai; jie neturi nei žmonų, nei vaikų, nei mylimųjų, tad nėra dėl ko jaudintis; jie tai suformuoti, kad praktiškai netgi nesugeba elgtis kitaip, nei privalo elgtis. Jei kas nors negerai, yra soma. O jūs ją svaidote pro langą, ponas Laukini, laisvės vardam. Laisvės! – jis nusijuokė. – Lyg deltos suvoktų, kas yra laisvė! Jūs dar norite, kad jie suprastų „Otelą“ ! Mielas jūs naivuolis!
-          Vis tiek „Otelas“ - geras dalykas, „Otelas“ geresnis už jutiminius filmus.
-          Žinoma, geresnis. Tačiau tokią kainą mums tenka mokėti už pastovumą. Reikėjo rinktis tarp laimės ir to, ką anksčiau vadino menu. Mes paaukojome didįjį meną. Vietoj to turime jutiminį kiną ir kvapų vargonus.
-          Bet jie nieko neduoda.
-          Duoda patys save: daugybę malonių pojūčių publikai.
-          Bet tai... idioto pasaka (Iš „Makbeto“: „Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės“)
Valdytojas nusijuokė.
-          Jūs nelabai mandagus savo draugui, ponui Votsonui (Helmolcui). Vienas iš žymiausių jausmų inžinierių...
-          Juk jis teisus, - pasakė Helmholcas paniuręs. – Išties idiotizmas. Rašai, kai neturi ką pasakyti...
-          Tikrai neturi. Tačiau tam reikia nepaprasto išradingumo. Jūs gaminate automobilius iš mikroskopiško kiekio plieno – kuriate meno kūrinius, galima sakyti, vien iš grynų pojūčių.
Laukinis palingavo galvą.
-          Visa tai, man regis, yra tiesiog bjauru.
-          Žinoma, bjauru. Tikroji laimė visada atrodo bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva parblokštas aistrų ir abejonių. Laimė niekada nėra didinga.
-          Galbūt... Bet ar ji turi būti grasi kaip tie dvyniai? ... Siaubinga!
-          Bet kaip naudinga! Manau, kad jums nepatinka mūsų Bokanovskio grupės; bet patikėkite, jos – pamatas, ant kurio pastatyta visa kita. Jos – giroskopas, stabilizuojantis valstybės raketoplano skrydį ir neleidžiantis nukrypti nuo kurso. – Sodrus bosas jaudinamai virpėjo; rankų gestai vaizdavo erdvių platumas ir nesulaikomą orlaivio polėkį. Mustafos Mondo gražbylystė buvo beveik sintetinių standartų lygio.
-          O ar neįmanoma išvis be jų apsieiti? Juk jūs galite gauti ką tik norite iš tų butelių. Kodėl neišauginus visų dvigubais pliusiniais alfomis?
-          Todėl, kad nenorime, jog mums nukapotų galvas... Mūsų šūkis – laimė ir pastovumas. Visuomenė, susidedanti iš vienų alfų, būtų nepastovi ir nelaiminga. Įsivaizduokite fabriką, sukomplektuotą iš alfų, tai yra atskirų ir įvairių individų, turinčių gerą paveldimumą ir taip suformuotų, kad sugebėtų laisvai (tam tikra prasme) pasirinkti ir daryti atsakingus sprendimus. Jūs tik įsivaizduokite...
-          Tai visiškas absurdas. Žmogus, išpilstytas ir išugdytas kaip alfa, išprotės, jeigu privalės atlikti pusdebilio epsilon darbą, išprotės arba pradės viską daužyti. Alfos gali būti puikiais visuomenės nariais, tačiau tik tada, kai dirbs alfų darbą. Tik iš epsilon galime reikalauti aukotis dėl jam užduodamo darbo, nes epsilonui tai jokia auka, o tik mažiausio pasipriešinimo kelias. Jo formavimas nustatė gyvenimo vėžę, kuria jam lemta eiti. Jis nieko negali pakeisti, jis iš anksto pasmerktas. Netgi po išpilstymo jis tebegyvena nematomame butelyje – gemalui ir kūdikiui įskiepytų refleksų butelyje. Žinia, kiekvienas mūsų gyvenimą nugyvena butelyje. Bet jeigu mes alfos, mūsų buteliai, palyginti su kitų, didžiuliai. Jeigu būtume uždaryti mažesnėje erdvėje, mes labai kentėtume. Nevalia pilti alfų vyno pakaitalo į epsilon butelius. Teoriškai tai savaime suprantama. O ir praktikoje įrodyta. Tai liudija Kipro eksperimento rezultatai.
-          Kas tai per eksperimentas?
-          Galite jį pavadinti pakartotinio supilstymo eksperimentu... Prasidėjo jis 473 Fordo eros metais. Pasaulio Valdytojai iškeldino iš Kipro salos visus jos tuometinius gyventojus ir vėl apgyvendino ją specialiai išauginta 22000 alfų partija. Jie buvo aprūpinti visa žemės ūkio ir pramonės technika ir palikti tvarkytis patys. Rezultatas visiškai atitiko teorines prognozes. Žemės niekas nedirbo kaip pridera; visuose fabrikuose buvo rengiami streikai; įstatymų niekas nepaisė, įstatymų neklausė; visi, paskirti kuriam laikui dirbti juodą darbą, be perstojo intrigavo ir gudravo, kad juos perkeltų į aukštesnes pareigas, o turintieji kvalifikuotus darbus taip pat intrigavo ir stengėsi bet kuria kaina juos išlaikyti. Po 6 metų užvirė tikras pilietinis karas. Kai iš 22000 19 buvo nukauti, likusieji vieningai paprašė Valdytojų vėl valdyti salą. Ką jie ir padarė. Taip atėjo galas vienintelei pasaulio istorijoje alfų visuomenei...
Optimalią gyventojų sudėtį nukopijavome nuo ledkalnio, kurio 8/9 po vandeniu, 1/9 – oji virš vandens.
-          Ir tie, kur po vandeniu, laimingi?
-          Laimingesni už tuos, kurie viršuje. Laimingesni, pavyzdžiui, už jūsų draugus (Helmholcą ir Bernardą).
-          Nors jų ir bjaurus darbas?
-          Bjaurus? Jiems jis toks neatrodo. Priešingai, jis jiems patinka. Jis nesunkus, visiškai paprastas. Neapkrauna nei proto, nei raumenų. 7,5 valandos saikingo, nesekinančio darbo, o paskui porcija somos, žaidimai, nevaržomas poravimasis ir jutiminiai filmai. Ko dar norėti? Tiesa, jie galėtų norėti trumpesnės darbo dienos. Ir, žinoma, galėtume ją sutrumpinti. Techniškai būtų visai nesunku nustatyti visoms žemesnėms kastoms 3 arba 4 valandų darbo dieną. Bet ar dėl to jie būtų nors kiek laimingesni? Toli gražu ne. Toks eksperimentas buvo atliktas daugiau nei prieš 150 metų. visoje Airijoje įvedė 4 valandų darbo dieną. Ir ką tai davė? Riaušes ir smarkiai padidėjusį somos vartojimą, ir nieko daugiau. Tos papildomos 3,5 valandos laisvalaikio ne tik netapo laimės šaltiniu, bet netgi privertė žmones stumti jas su soma. Mūsų išradimų biuras užverstas darbą taupančiais projektais. Tūkstančiais projektų. Kodėl gi mes jų neįgyvendiname? Pačių darbininkų labui. Būtų tiesiog žiauru užkariauti jiems papildomą laisvalaikį. Tas pat ir žemės ūkyje. Jeigu tik panorėtume, galėtume susintetinti visus maisto produktus. Bet nenorime. Tegu trečdalis gyventojų užsiima žemės ūkiu. Jų pačių labui – todėl kad maistą gauti iš žemės trunka ilgiau nei iš fabriko. Be to, mums reikia rūpintis pastovumu. Mes nenorime permainų. Kiekviena permaina – grėsmė pastovumui. Tai dar viena priežastis, dėl kurios mes taip atsargiai taikome naujus išradimus. Visiems mokslo atradimams būdinga griaunamoji potencija; netgi mokslą kartais reikia traktuoti kaip galimą priešą. Taip, netgi mokslą... tai dar vienas pastovumo kainos komponentas. Ne tik menas nesuderinamas su laime, bet ir mokslas. Mokslas pavojingas; tenka jį laikyti prirakintą tvirta grandine su antsnukiu.
-          Kaip? – apstulbo Helmholcas. – Juk mes be paliovos trimituojame, kad mokslas yra viskas. Tai – nuvalkiota hipnopedinė tiesa.
-          Kalta į galvą 3 kartus per savaitę nuo 13 iki 17 metų, - įsiterpė Bernardas.
-          O kaip propaguojame mokslą institute...
-          Taip, bet kokį mokslą? Jūs nestudijavote tiksliųjų mokslų, taigi negalite apie tai spręsti. O aš kadaise buvau neblogas fizikas. Gal pernelyg neblogas – sugebėjau suprasti, jog visas mūsų mokslas yra tik virimo knyga, kurioje išdėstyta tradicinė virimo teorija niekam neleidžia abejoti, o prie receptų sąrašo negalima nieko pridėti be specialaus vyriausiojo virėjo nurodymo. Dabar aš pats – vyriausiasis virėjas. Tačiau kažkada buvau tik smalsus indų plovėjas. Kitaip sakant, pamėginau užsiimti tikruoju mokslu.
-          Ir kas atsitiko?...
-          Beveik tas pat, kas tuoj atsitiks jums, jaunuoliai. Manęs vos neišsiuntė į salą.
Po šių žodžių Bernardas, tarsi širšės įgeltas, ėmėsi audringų ir neprideramų žygių (...) Vis dar šaukiantį ir raudantį Bernardą išnešė.
-          O jei turėtų nors kruopelę proto suprastų, kad jo bausmė, iš tikrųjų, yra malonė. Jį ištremia į salą. Tai yra siunčia ten, kur jis atsidurs tarp visame pasaulyje įdomiausių vyrų ir moterų (budraus piliečio pastaba: vargu ar „tremtis į salą“ yra tiesioginė, o ne perkeltinė prasmė, nes realiai pagalvojus, tuomet tam tikrose salose susidarytų „kritinė masė“ alfų, kurie jau mąstytų kitaip negu plačioji visuomenė...). Tarp žmonių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties išsiugdė tokią savimonę, kad tapo netinkami gyventi visuomenėje. Tarp tų, kurių netenkina dogmos, kurie turi savo, nepriklausomas pažiūras. Trumpai tariant, visų tų, kurie iš tiesų yra kažko verti.
-          Tai kodėl jūs pats ne saloje? [Helmholcas]
-          Todėl kad galiausiai pasirinkau kitą kelią. Man leido apsispręsti – arba tremtis į salą, kur galėjau tęsti grynojo mokslo studijas, arba tarnyba Valdytojų taryboje su perspektyva užimti ilgainiui Valdytojo postą. Aš pasirinkau antra ir atsisveikinau su mokslu. Laimė – griežtas šeimininkas. Tarnauti laimei, ypač kitų žmonių laimei, kur kas sunkiau nei tarnauti tiesai – jei nesi suformuotas taip, kad tarnautum aklai. Bet pareiga yra pareiga. Ji svarbesnė nei savi interesai. Mane traukia tiesa. Man patinka mokslas. Tačiau tiesa kelia grėsmę; mokslas pavojingas visuomenei. Tiek pat pavojingas, kiek ir naudingas. Mokslas sukūrė pačią stabiliausią pusiausvyrą žmonijos istorijoje. Net Kinija, palyginus su mumis, buvo beviltiškai nepastovi; netgi pirmykščiai matriarchatai nebuvo pastovesni už mus. Ir už tai, kartoju, ačiū mokslui. Tačiau negalime leisti, kad mokslas sugadintų savo paties gerą darbą. Štai kodėl mes griežtai ribojame mokslinių tyrimų mastą – štai kodėl aš vos nepakliuvau į salą. Mes leidžiame mokslui spręsti tik neatidėliotinas, kasdienes problemas. Įdomu skaityti ką žmonės mūsų viešpaties Fordo laikais rašė apie mokslo pažangą. Jie, regis, įsivaizdavo, jog mokslui galima leisti vystytis be galo ir nepaisant nieko. Žinios buvo laikomos aukščiausiu gėriu, o tiesa – didžiausia vertybe; visa kita – antraeiliai, ne tokie svarbūs dalykai. Žinoma, jau tais laikais pažiūros ėmė keistis. Pats viešpats Fordas nemažai padarė, kad būtų akcentuojama daugiau laimė ir gerovė (budrus pilietis: ar tai tik ne komunizmas?), o ne grožis ir tiesa. Tokio poslinkio reikalavo masinė gamyba. Visuotinė laimė be paliovos suka mašinų ratus; tiesa ir grožis to nesugeba. Ir, aišku, kai tik valdžią užgrobdavo masės, laimė visada tapdavo svarbesne vertybe nei tiesa ir grožis. Tačiau, nepaisant to, moksliniai tyrimai dar nebuvo varžomi. Tiesa ir grožis vis dar buvo laikomi aukščiausiu gėriu. Iki pat Devynmečio karo. Karas privertė kitaip užgiedoti. Kokia nauda iš tiesos, grožio arba žinių, kai aplinkui sproginėja juodligės bombos? Po to karo pirmąsyk pradėta kontroliuoti mokslą. Žmonės buvo pasirengę netgi apriboti savo apetitus. Kad tik gyvenimas ramus būtų. Nuo to laiko ir pažabojome mokslą. Savaime aišku, tiesa dėl to kenčia; bet laimė klesti. O veltui niekas nieko neduoda. Už laimę reikia mokėti. Štai ir jūs mokate, pone Votsonai [Helmholcai], nes pernelyg susidomėjote grožiu. O aš pernelyg susižavėjau tiesa, ir taip pat užmokėjau už tai.
-          Tačiau jūs neišvykote į salą...
-          Kaip tik taip ir užmokėjau. Pasilikdamas tarnauti laimei. Kitų žmonių – ne savo. Gerai dar, kad pasaulyje tiek daug salų. Nežinau, ką be jų darytume. Turbūt jus visus kištume į mirties kamerą. Beje, pone Votsonai, ar jums tiktų atogrąžų klimatas? Pavyzdžiui, Markizų salos arba Samoja? O gal kas nors labiau tonizuojančio?
-          Duokite man kuo bjauresnį klimatą. Manau, kad atšiauriame klimate geriau rašyti. Kai aplinkui vėjai ir audros [.....]
-          Paaukojote meną, mokslą – regis, nemažą kainą užmokėjome už savo laimę, - pasakė Laukinis, kai jie liko vieni. – Gal dar ką nors paaukojote?
-          Na, žinoma, religiją. Buvo kažkas, ką vadino Dievu – iki Devynmečio karo. Bet aš užmiršau: apie Dievą jūs turbūt viską žinote.
-          Na... – Laukinis padelsė. Jam norėjosi pasakyti apie vienatvę, apie naktį, apie stalkalnį, nušviestą blyškios mėnesienos, apie prarają, šuolį į juodąją tamsą, apie mirtį.norėjosi kalbėti, bet nebuvo žodžių. Tokių žodžių nerasi nė pas Šekspyrą...
-          Ta tema mane visada labai domino... Na štai, šitos [„Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas“] turbūt niekad neskaitėte... Turiu dar daug tokių. Visą kolekciją pornografinių senovinių knygų. – Seife Dievas, o ant lentynų Fordas, - juokdamasis jis parodė į savo viešąją biblioteką.
-          Bet jeigu apie Dievą žinote, kodėl nekalbate apie jį žmonėms? Kodėl neduodate jiems šių knygų?
-          Dėl tos pačios priežasties, kodėl neduodame jiems „Otelo“: jos senos; jos apie Dievą, koks jis atrodė prieš ištisus šimtmečius. Ne apie dabartinį Dievą.
-          Bet Dievas nesikeičia.
-          Tačiau žmonės keičiasi.
-          Tai kas iš to?
-          Ogi daug kas. Kartą gyveno žmogus, vardu kardinolas Njumenas [(1801-1890), anglų teologas, perėjęs į katalikų tikėjimą ir tapęs kardinolu]. Kardinolas – tai kažkas panašaus į arkigiesminingą (naujojo dievo – Fordo utopiniais laikais).
-          „Aš, Pandufas, gražiojo Milano kardinolas“ [„Karalius Jonas“]. Šekspyras mini kardinolus.
-          Taip, žinoma. Taigi kadaise gyveno kardinolas Njumenas. A štai ir jo knyga. Ta pačia proga ištrauksiu (iš seifo) ir kitą. Ją parašė žmogus, vardu Menas de Biranas [(1766-1824), prancūzų filosofas]. Jis buvo filosofas. Ar žinote, kas yra filosofas?
-          Išminčius, kuris nė sapnuoti nesapnavo, kiek daug dalykų yra paslėpta ir danguje, ir žemėje [Laukinis prisimena Hamleto žodžius: „Ir danguje, Horacijau, ir žemėj/ Daugiau dalykų paslėpta yra, / Negu sapnavo jūsų išmintis.“].
-          Tikra tiesa. Netrukus aš jums perskaitysiu apie vieną dalyką, kuris vis dėlto jam prisisapnavo. Bet pirmiau paklausykime to senovinio arkigiesmininko (Njumeno): „Mes nepriklausome sau patiems, lygiai kaip mums nepriklauso tie daiktai, kuriuos turime. Mes savęs nesukūrėme, todėl negalime sau patiems viešpatauti. Mes sau ne šeimininkai.mes esame Dievo nuosavybė. Argi šitoks požiūris nėra laimė? Argi mintis, jog mes priklausome patys sau, gali sukelti laimę ar paguodą? Tokia mintis gali ateiti į galvą jauniems ir klestintiems žmonėms. Jie gali manyti, kad labai svarbu daryti viską taip, kaip patinka, nepriklausyti nuo nieko, negalvoti apie nieką, ko nemato akys, nesivarginti nuolatinėmis padėkomis, nuolatinėmis maldomis, nuolatine atodaira į kitų valią. Tačiau ilgainiui jie, kaip ir visi žmonės, suvoks, jog nepriklausomybė ne žmogui sukurta, jog tai nenatūrali būsena, ji tinka žmonėms tik kurį laiką, tačiau viso gyvenimo su ja nepergyvensi...“ – Mustafa Mondas padarė pauzę, padėjo pirmąją knygą ir pradėjo vartyti antrąją. – Na, pavyzdžiui, kad ir ši vieta: „Žmogus sensta; jis jaučia savyje tą viską persmelkiantį silpnumo, vangumo, negalavimo jausmą, kuris ateina su metais; tai pajutęs, įsivaizduoja, jog paprasčiausiai sunesveikavo, ir raminasi mintimi, kad ši nesmagi negalė randasi dėl kažkokios konkrečios priežasties, ir tikisi tą priežastį pašalinti bei ją išgydyti. Tuščios viltys! Ta negalė – tai senatvė; ir tai baisi liga. Sakoma, kad kreiptis paguodos į religiją senatvėje žmones verčia mirties ir to, kas bus po mirties, baimė. Tačiau mano paties patirtis įtikino mane, jog religingumas linkęs su amžiumi stiprėti visiškai nepriklausomai nuo tokių baimių ir fantazijų; jis stiprėja, nes aistros slopsta, o vaizduotė ir jausmai nebe taip jaudina ir nebe tokie jautrūs, mūsų protas pradeda veikti ramiau, jį mažiau drumsčia vizijos, užgaidos ir pramogos, kuriomis anksčiau buvo užimtas; ir kaip tik tada pasirodo Dievas, kaip ir už debesies; mūsų siela jaučia, regi, atsikreipia į visokios šviesos šaltinį, atsikreipia natūraliai ir neišvengiamai; nes dabar, kai visa tai, kas suteikdavo pojūčių pasauliui gyvybę ir žavesį, nuo mūsų atitolina, kai jutimiškos egzistencijos nebepalaiko įspūdžiai iš vidaus ar iš išorės, mes pajuntame poreikį atsiremti į kažką tvirta, kažką, kas mūsų niekad neišduos – į naują realybę, į absoliučią ir amžiną tiesą. Taip, mes neišvengiamai kreipiamės į Dievą, nes šis religinis jausmas pats savaime yra toks tvirtas, toks malonus jį patiriančiai sielai, jog jis atlygina mums visus mūsų praradimus.“ [Mustafa Mondas kalba toliau] Tarp daugelio kitų dalykų, paslėptų danguje ir žemėje, šie filosofai nesusapnavo ir dabarties – mūsų, šiuolaikinio pasaulio. „Nuo Dievo gali nepriklausyti tik jauni ir klestintys; viso gyvenimo nepriklausomas nepragyvensi“ O mums dabar jaunystės ir klestėjimo pakanka ligi pat gyvenimo galo. Kas iš to seka? Ogi tai, kad galime nepriklausyti nuo Dievo. „Religinis jausmas atlygins visus mūsų praradimus.“ Bet mes nieko neprarandame, tad ir atlyginti nėra ką; religinis jausmas nereikalingas. Ir kam mums ieškoti jaunystės aistrų pakaitalo, jei tos aistros niekad neišsenka. Pramogų pakaitalo, jeigu linksminamės ir kvailiojame iki paskutinės gyvenimo dienos? Kam, mums ramybė, jeigu mūsų protas ir kūnas ligi pat galo mėgaujasi veikla? Kam paguoda, jeigu turime somą? Kam tvirta atrama, jei yra tvirta visuomeninė santvarka?
-          Tai jūs manote, kad Dievo nėra?
-          Ne, manau, kad tikriausiai yra.
-          Tai kodėl...
-          Bet įvairiems žmonėms jis pasireiškia įvairiais būdais. Prieš mūsų erą jis pasireiškė kaip esybė, aprašyta šiose knygose. O dabar...
-          Taip, o dabar?
-          Dabar jis pasireiškia savo nebuvimu; tarsi jo visai nebūtų.
-          Patys kalti.
-          Sakykime geriau, kalta civilizacija. Dievas nesuderinamas su technika, moksline medicina ir visuotine laime. Tenka pasirinkti. Mūsų civilizacija pasirinko techniką, mediciną ir laimę. Štai kodėl slepiu šias knygas seife. Jos nešvankios. Žmonės pasipiktintų, jeigu...
-          Bet argi nenatūralu jausti, jog Dievas yra?
-          Lygiai taip pat jūs galite paklausti: „Argi nenatūralu užseginėti kelnes užtrauktuku?“ Jūs primenate man dar vieną iš tų senovinių išminčių, vardu Bredlis [Francis Herbert Bradley (1846-1924), anglų filosofas idealistas]. Jis apibrėžė filosofiją kaip paiešką abejotinų priežasčių, aiškinančių tai, kuo tiki instinktyviai. Tarytum būtų galima tikėti kuo nors instinktyviai! Tik todėl, kad tave taip išugdė. Aiškinimas abejotinomis priežastimis to, kuo tiki dėl kitų abejotinų priežasčių, - štai kas yra filosofija. Žmonės tiki į Dievą todėl, kad juostai išauklėjo.
-          Ir vis dėlto, natūralu tikėti Dievu, kai esi vienas, naktį, kai mąstai apie mirtį...
-          Tačiau žmonės dabar niekada nebūna vieniši. Mes mokome juos nekęsti vienatvės; ir taip tvarkome jų gyvenimą, kad beveik neįmanoma būti vienišam. (...) Ar prisimenate tą vietą „Karaliuje Lyre?“ – paklausė jis (Laukinis) pagalvojęs. – „Dievai teisingi: baudžia mus kančiom už mūsų trumpą, nuodėmingą džiaugsmą. Akių šviesa užsimokėjo tėvas už tamsų geismą, kurs tave pradėjo“ Ir Edmundas atsako, prisimenate, jis sužeistas, miršta: „Tavo tiesa. Dabar likimo ratas jau apsisuko. Aš apačioje“ Ką į tai pasakysite? Argi jums neatrodo, jog yra kažkoks Dievas, viską tvarkantis, baudžiantis, atlyginantis?
-          Argi? Juk galite kiek norite maloniai ištvirkauti su nevaisinga mergina ir nėmaž nesibaiminti, jog sūnaus meilužė išdurs jums akis. „Likimo ratas jau apsisuko. Aš apačioje“ Bet kur Edmundas būtų šiais laikais? sėdėtų pneumatiniame krėsle, apsikabinęs merginą, kramtytų sekshormoninę gumą ir žiūrėtų jutiminį filmą. Dievai teisingi. Nesiginčiju. Tačiau jų įstatymų sąvadą galiausiai diktuoja žmonės, organizuojantys visuomenę. Dievo apvaizda ima pavyzdį iš žmonių.
-          Ar tikrai? Ar nemanote, jog Edmundas pneumatiniame krėsle nubaustas nė kiek nemažiau kaip mirtinai sužeistas, kraujuojantis Edmundas? Dievai teisingi. Argi nepavertė jie tų malonių ydų jo pažeminimo įrankiu?
-          Pažeminimo? Palyginus su kuo? Kaip laimingas, darbštus, prekes vartojantis pilietis, mūsų Edmundas yra nepriekaištingas. Žinoma, jeigu pasirinktume kitokį nei mūsų vertinimo kriterijų, tai gal ir būtų jį galima laikyti pažemintu. Tačiau reikia NUOSEKLIAI laikytis kokių nors taisyklių...
-          „Tačiau vertė nėra priklausoma nuo valios. Kai verta, verta jau savaime, o ne dėl to, kad mano taip kiti“ [„Troilas ir Kresida“]
-          Kažin. Ar ne per toli nueita?
-          Jei pripažintumėte mintį apie Dievą teisinga, tai nesižemintumėte tenkindami malonias ydas. Turėtumėte priežastį, dėl kurios verta kęsti kančias, atlikti narsius poelgius. Mačiau tai pas indėnus.
-          Neabejoju. Net juk mes ne indėnai. Civilizuotam žmogui nėra reikalo kęsti kančias. O dėl narsių poelgių – Forde neduok, kad tai šautų kam į galvą. Jei žmonės pradės veikti savo nuožiūra, sugrius visa tvarka.
-          Na, o savęs išsižadėjimas? Turėtumėte Dievą, būtų dėl ko išsižadėti savęs.
-          Betgi pramoninė civilizacija galima tik tuomet, kaip žmonės neišsižada savo norų, o tenkina juos pačiu didžiausiu mastu, kokį tik leidžia higiena ir ekonomika, kitaip sustos mašinos.
-          Būtų priežastis laikytis skaistybės.
-          Bet skaistybė gimdo aistrą, skaistybė gimdo neurasteniją. O aistra ir neurastenija gimdo nepastovumą. O nepastovumas reiškia civilizacijos galą. Patvari civilizacija neįmanoma be daugybės malonių ydų.
-          Tačiau Dievas yra priežastis visko, kas kilnu, puiku ir didvyriška. Jeigu jūs...
-          Mano mielas jaunikaiti civilizacijai visiškai nereikia kilnumo nei didvyriškumo. Šie dalykai – tai politinio nemoksliškumo simptomai. Tinkamai, kaip mūsų, organizuotoje visuomenėje nėra progų pasirodyti kilniu arba didvyrišku. Kad tokia proga pasitaikytų, reikalinga visiškai nepastovi padėtis. Ten, kur karai, kur konfliktai tarp pareigos ir ištikimybės, kur būtina spirtis pagundoms, ginti tuos, kuriuos mylime, arba kautis už juos – ten aišku, kilnumas ir didvyriškumas turi tam tikrą prasmę. Tačiau dabar nėra karų. Imamės visokių priemonių, kad niekas per daug neįsimylėtų. Konfliktų dėl pareigos mums nekyla; žmonės taip suformuoti, jog tiesiog negali nedaryti to, ką privalo. O tai, ką privalo daryti, yra išties taip malonu ir leidžia laisvai pasireikšti laisvai pasireikšti tokiai daugybei natūralių impulsų, jog iš esmės nereikia spirtis jokioms pagundoms. Jeigu kada nors atsitiktinai ištinka kokia nors neganda, visada yra soma, kuri leis pailsėti nuo tikrovės. Ta pati soma numalšins jūsų pyktį, sutaikys su priešais, duos kantrybės ir ištvermės. Praeityje visa tai buvo galima pasiekti tik didžiulėmis pastangomis ir po daugelio metų griežto dorovinio auklėjimo. Dabar gi jūs praryjate dvi ar tris pusgramines tabletes – ir baigtas kriukis. Dabar visi gali būti dorovingi. Bent jau pusę savo moralės gali nešiotis buteliuke. Krikščionybė be ašarų – štai kas yra soma.
-          Bet ašaros juk reikalingos. Prisimenate, ką sakė Otelas: „Jei po vėtrų užeina visados giedra, - tegul įnirtę vėjai kaukia taip, kad net Mirtis atbustų!“ Senukas indėnas mums pasakodavo apie Mergelę ir Mataskio. Jaunuolis, panorėjęs ją vesti, turėdavo visą rytą kauptuku purenti jos daržą. Darbas lyg ir nesunkus; bet ten skraidė musės ir uodai, ne paprasti, o stebuklingi. Daugelis jaunuolių neištverdavo jų kandžiojimo ir gėlimo. Tačiau vienas ištvėrė – ir laimėjo mergelę.
-          Žavinga! Bet civilizuotuose kraštuose mergelių galima gauti ir nepurenant daržų; be to, nėra pas mus nei geliančių musių, nei uodų. Jų visų atsikratėme prie kelis šimtmečius.
-          Aha, atsikratėte. Tai jums labai būdinga. Nuo visko, kas nemalonu, jūs atsikratote – užuot išmokę kantriai tai pakęsti. „Ir kas yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyt?“ [Hamletas]. Bet jūs nei nusilenkiate, nei stojate į kovą. Jūs tiesiog atsikratote strėlių ir dūžių. Tai pernelyg lengva.... Dėl įvairumo jums labai praverstų kas nors su ašaromis. Čia viskas pernelyg pigiai kainuoja... „Ir trapią savo būtį atiduoda mirties, likimo ir pavojaus valiai – dėl ko? Dėl tuščio riešuto!“ Argi neprasminga? Jau nekalbant apie Dievą, nors, žinoma, dėl Dievo atsiduoti pavojaus valiai būtų ypatinga priežastis. Argi neprasminga patirti pavojus?
-          Ir dar kaip. Laikas nuo laiko žmonėms reikia stimuliuoti antinksčius.
-          Ką?
-          Tai viena iš geros sveikatos sąlygų. Štai kodėl mes įvedėme privalomą gydymo A.A.P. kursą.
-          A.A.P.?
-          Audringos aistros pakaitalu. Reguliariai, kartą per mėnesį. Prisotiname organizmą adrenalino. Tai fiziologinė baimės ir įniršio ekvivalentas. Visas tonizuojantis žudomos Dezdemonos ir žudančio Otelo jausmų poveikis – be jokių nepatogumų.
-          Bet man patinka nepatogumai.
-          O mums – ne. Mums mieliau gyventi komfortiškai.
-          Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės...      

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.