Apokalipsė. Antrasis pasaulinis karas. 2 dalis. Triuškinamas pralaimėjimas.

Apokalipsė. Antrasis pasaulinis karas. 2 dalis. Triuškinamas pralaimėjimas. Dokumentinio serialo autoriai: Jean-Louis Guillaud, Henri de Turenne, Isabelle Clarke, Daniel Costelle.

1940 – ųjų gegužės 10 – oji. Vokietija pradeda puolimą 5 valandą 35 minutės. Olandijos žemėje nusileidžia parašiutininkai - 3 mln. vokiečių kariuomenės avangardas. Vermachtas įžygiuoja į Belgiją. Hitleris rengia spąstus. Jis nori įtikinti, kad vokiečiai kartoja 1914 – ųjų puolimą per neutralią Belgiją. Sąjungininkų vyriausiasis vadas, prancūzų generolas Gamelin‘as, kuo nuoširdžiausiai tiki, kad viską numatė teisingai. Taigi Gamelin‘as pasiunčia geriausias savo motorizuotas divizijas, prancūzų armijos pasididžiavimą, kartu su britų ekspediciniu korpusu. Šie kariai – ryžtingi kovotojai. Jie užkirs kelią vokiečiams Belgijoje. Generaliniame štabe Hitleris šokinėja iš laimės. Spąstai suveikia. Jis sako: „Galėčiau verkti iš džiaugsmo“. Jis duoda įsakymą aviacijos viešpačiui – maršalui Geringui nebombarduoti prancūzų kolonų ir leisti joms judėti gilyn į Belgijos teritoriją. Fiureris juos puola iš kitos pusės.

Tikrasis puolimas vyksta per Ardennes (Ardėnus). Prancūzų štabas buvo paskelbęs – tankai neįveiks šio miškų masyvo. Bet jų niekas nesulaiko,

nebent – pačių sudarytos spūstys.

Tuo metu pradeda bėgti pirmieji mašinas turintys olandai, belgai ir liuksemburgiečiai. Visus juos gena 5 – osios kolonos – naciams dirbančių šnipų baimė.

Vokiečių elitinės oro pajėgos atlieka diversinius ir puolamuosius veiksmus Belgijoje. Gegužės 11 – ąją, auštant, juos permeta į Belgiją. Jų užduotis – neutralizuoti stipriausią belgų gynybos tašką – kaip neįveikiamą garsėjantį Eben Emaelio fortą prie Alberto kalno. Vienam drąsuoliui pavyksta prasmukti ant artilerijos bokštelių stogo ir ten padėti sprogmenį. Mitas apie nenugalimą Vermachtą gimsta iš šių užkariautojų vaizdų, nufilmuotų raktu į Belgiją laikytame, sugriautame Eben Emaelio forte.

Vokiečiams užėmus fortą, prasideda karštligiškas veržimasis į paskutinius traukinius, išvykstančius į Paryžių. Šiaurės stotyje raudonasis kryžius belgų pabėgėlius iš perpildytų vagonų perkelia į gyvulinius vagonus, kurie riedės į pietus. Vokiečiams įžengus į Lježą (05/11) panika dar labiau padidėja. Matant tokią jėgą lieka tik paklusti arba - bėgti.

... čia jau bėga ne miestiečiai, o – kaimiečiai. Nuo senų senovės valstiečiai visada bėgdavo paskutiniai, gailėdami palikti galvijus. Garsus flamandų poetas, Emilis Verharnas, rašė: „šie žmonės neturi ničnieko: nieko priešakyje išskyrus nesibaigiantį kelią. Šie laukų žmonės, šių vietovių žmonės, turi tik begalinį skausmą... “

Vokiečių oro atakos stiprėja, naikindamos strateginius taškus: aerodromus, naftos gamyklas ir saugyklas.

Bombarduojami miestai Prancūzijos šiaurėje ir rytuose. Prancūzai akis į akį susiduria su šiuolaikinio karo realybe. Nyderlanduose dega didelis Roterdamo uostas. Toks pat vokiečių antskrydis kaip ir virš Varšuvos. Skirtumas tik tas, kad uostas subombarduojamas po miesto kapituliacijos – naujas hitlerinio karo nusikaltimas.

Nyderlandų karalienė Vilhelmina, išvyksta į Londoną suformuoti emigracinės vyriausybės kartu su savo dukra, būsima karaliene Julijona, princu Bernardu ir jų mažąja 2 metų dukra Beatriče, taip pat būsima karaliene.

Londone vyriausybei jau vadovauja Winston‘as Churchill‘is. Nepaisant aplinkybių, pirmoji jo pasakyta kalba – gana ryžtinga: „Nedvejodamas turiu jums pareikšti, kad Olandijos ir Belgijos likimą, kaip ir Lenkijos, Čekoslovakijos ir Austrijos, nulems Britanijos imperijos pergalė kartu su Prancūzijos respublikos pergale“.

Tačiau Prancūzija patenka į nepalankią padėtį: vokiečiai pereina Ardėnus per 3 dienas ir patraukia prie Meuse upės (Sedane) įsitvirtinusios prancūzų pasipriešinimo linijos link.

Vokiečiai siekia uždaryti spąstus. Šį veiksmą jie pradeda apsupdami Belgijoje susitelkusius sąjungininkus. Pasirodę vokiečių pėstininkai pribloškia prancūzus tarsi ateiviai iš kitos planetos: su granata rankoje, kulkosvaidžiu ir paraitotomis rankovėmis jie per 1 dieną paima miestą. Tačiau ryte prancūzų artilerija jau nebe[pavojinga ir vokiečiai baigia statyti tiltą raginami 42 metų prūso generolo Heinz Guderian‘o, garsaus karybos ir veiksmingos tankų atakos kartu su kitomis kariuomenės dalimis, teoretiko.

Žaibo karas neduoda priešui laiko atsikvėpti. Tankus palaiko aviacija, ypač bombonešiai štukai, paskui tankus eina pėstininkai. Štukai yra pikiruojantys vokiečių bombonešiai su sirenomis ir gerai parengtais lakūnais, kurie pajėgūs atlaikyti didžiulį slėgį per pikiravimą. Bombas jie gali mėtyti iš nedidelio atstumo, todėl taiklumas visada šimtaprocentinis.

Išmuštas iš vėžių, Prancūzijos vyriausybės vadovas, Paul Reynaud, skambina Čerčiliui: „vokiečiai prasiskverbė. Kelias į Paryžių atviras. “ Sutrikę prancūzų generolai nebežino kokių priemonių imtis: sąjungininkų ginkluotosios pajėgos įstrigusios Belgijoje. Kaip sustabdyti vokiečių puolimą? Paryžiaus valdžia bando kovoti su vis didėjančiu pabėgėlių antplūdžiu. Belgijos ir Šiaurės Prancūzijos gyventojai pasklinda po kareivines, ligonines, ir koledžus greitai juos perpildydami... Geležinkeliai atkirsti. Dauguma šių žmonių atėjo pėsti. Juos reikia apauti naujais batais. Informacijos stoka, gandai, nerimas... pasklinda kalbos, kad Gamlen‘as (pagrindinis sąjungininkų generolas) nusižudė. Prancūzų vadovybė supranta, kad vokiečiai, artėdami jūros link, paspendė jos armijai spąstus. Jie įsako kontratakuoti.

Per kontratakas pasižymi tankų divizijai vadovaujantis pulkininkas De Golis. Prancūzų armija turi daugiau tankų ir jie kokybiškesni už vokiečių pancerius.

Tačiau, neturėdami palaikymo iš oro, prancūzų trankai tampa Štukų taikiniais.

Prancūzų kovotojai verti pagarbos. Bet jie visi vienbalsiai kartoja: „kodėl mūsų nesaugo aviacija“? nepaisant prasto kovinių veiksmų koordinavimo, prancūzų pilotai drąsiai kaunasi nelygioje kovoje. Numušta ir paimta į nelaisvę 1000 vokiečių lakūnų. Britų vyriausybė primygtinai prašo sąjungininkų prancūzų perduoti jai belaisvius lakūnus, kad būtų galima juos išvežti į saugią vietą Kanadoje, tačiau bergždžiai. Padaryta neatleistina klaida: šie vokiečių pilotai po karo veiksmų Prancūzijoje bus gražinti Vokietijai ir vėl stos į kovą tik dabar jau prieš Angliją.

1940 – ųjų gegužės 26 – oji. Vokiečių tankai rieda per Šiaurės Prancūzijos miestus ir kaimus.

Prancūzai bando sulėtinti vokiečių žengimą pirmyn. Bet vokiečiai sunaikina visus pasipriešinimo židinius. Prancūzų vadovybė nebesusigaudo kur yra priešas.

Štabo karininkas, kapitonas Bofras: „Mes gaudavome tik blogų žinių. Vien tik blogų... Atmosfera nepakeliama. Po katastrofiškų 8 dienas mus pasiekiančių naujienų jaučiu visišką dvasinį pakrikimą. Pirmą kart teko pamatyti verkiantį vyrą“. Vokiečiai jau prie Lamanšo. Pjautuvo kirtis – pavyko. Ekspedicinis britų korpusas, belgų armija ir prancūzų daliniai – apsupti.

Belgijos karalius kapituliuoja su savo armija.

Ekspedicinis britų korpusas, neįspėjęs traukiasi prie pakrantės, taip baigdamas išardyti sąjungininkų kariuomenę.

Paryžiuje vyriausybės vadovas, Paul‘as Reynaud‘as, atleidžia iš pareigų Gamleną ir į jo vietą paskiria naują gelbėtoją – 72 – iejų generolą Maxime‘ą Weygand‘ą. – vieną iš 1918 – ųjų nugalėtojų. O kad atrodytų dar patikimiau, Reynaud‘as paskiria viceprezidentu kitą garsenybę – 84 m. maršalą Phillippe‘ą Petain‘ą, kuris, deja, atsuka nugarą savo vykdytai politikai. Weygand‘as priverstas duoti įsakymą trauktis Diunkerko link.

Hitleris leidžia jiems trauktis. Jis nutaria atsargiai elgtis su Anglija ir siekia separatinės taikos. Geringas patvirtina, kad jo aviacija sugebės sulaikyti bet kokį įsilaipinimą.  400 000 sutrikusių belgų vyrų grūdasi pakrantėje, palaikomi paskutinės vilties – išsigelbėti jūra.

Čerčilis (1940 – ųjų gegužės 29 - ąją) įsako visiems laivams evakuoti karius.

Per Lamanšą į pagalbą apsiaustiesiems pradeda plaukti eskadriniai mininkai, torpediniai laivai, žvejybos traleriai, vilkikai, baržos, pramoginės jachtos ir net gaisriniai kateriai. Visi jie atskuba padėti kariams tarp kurių yra ir anglų generolų; vienas iš jų – Montgomeris.

Prancūzai sulaiko vokiečius Giounkerko prieigose, bet už tai sumoka didžiulę kainą. Geringas pasiunčia Luftwaffe (Vokietijos oro pajėgos) ... ir bombonešius. Evakuoti pavyksta 215 000 anglų ir 120 000 prancūzų.

Anglų armija išgelbėta. Tačiau kokios būklės? Permesti į Bretanę prancūzai bandys paskutinį kartą priešintis. Anglai siunčiami į perginklavimo centrus. Evakuacija iš Giunkerko (?) jie vertina kaip pergalę, tačiau džiaugsmą prigesina Čerčilis. Jis pasako aiškiai: „karai laimimi ne evakuacijomis“. Ir vis dėlto pirmosiomis 1940 – ųjų birželio dienomis gimsta Diunkerko (?) dvasia. Anglija suvokia koks negailestingas šis karas ir koks pavojingas yra fašizmas. Nerūpestingas šypsenas keičia skubotos pastangos mobilizuoti tautą. Vis dar su pesimistinėmis nuotaikomis stovykloje kovojantis Čerčilis, birželio 4 – ąją akcentuoja: „Mes kausimės paplūdimiuose ir aerodromuose, laukuose, kalvose ir gatvėse. Mes niekada nepasiduosime.“

Birželio 4 – ąją vokiečiai užima Diunkerką.

Čia jie randa pasakišką grobį, kuris nufilmuojamas propagandos tikslais. Didžioji jo dalis – anglų armijos technika. Tarp paplūdimį nuklojusių nuolaužų, numuštas britų naikintuvas „Spitfire“, prancūzų laivas..., vienas iš nuskandintų prancūzų torpedinių laivų, tokių kaip „jaguaras“ ar „sirogas“. Visa tai byloja apie įnirtingus prancūzų karo laivyno mūšius...

Hitleris pareiškia: „Diunkerk‘as yra didžiausias visų laikų mūšis ir birželio 4 – oji nuo šiol bus vokiečių nacionalinė šventė.“... 80 000 prancūzų tampa Diunkerko apsiausties aukomis. Jie mielai būtų išplaukę su kitais evakuojamais kariais. Jų širdyse dar ilgai liks kartėlis. Tačiau Čerčilis sako: „per šias 4 kritines dienas prancūzai sulaikė 7 vokiečių divizijas. Jie atidavė neįkainojamą duoklę, gelbėdami savo draugus. Jei ne jie – Anglija nebūtų galėjusi tęsti karo“. Nepaisant sėkmės, vokiečiai taip pat patyrė nemažų nuostolių. Guderian‘as leidžia kariams atsikvėpti. Didžiuodamiesi savo generolu, kariai paženklina savo ginkluotę raide G. Dauguma jau mirtinai pavargę: jie kovojo be poilsio ir be miego 4 savaites. Puolimas vėl prasideda. Prancūzija – žlunga.

Tačiau Reynaud ir De Golis, gavęs generolo laipsnį ir tapęs gynybos ministro pavaduotoju, nori tęsti kovą.

Romoje (1940 – ųjų birželio 10 – oji) Italijos diktatorius Musolinis turi naujieną savo liaudžiai: „Pareiškimas apie karo paskelbimą bus perduotas Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ambasadoriams.“. Dučė Musolinis svajoja apie savo grobį: Korsiką, Nicą, Savoją, Tunisą ir Maltą. Jis rengiasi smeigti durklą į nugarą. Musolinio puolimą sustabdo prancūzų Alpių šauliai.

Generolo Romerio kariuomenė užplūsta Normandiją ir įžygiuoja į Ruaną. Paryžius paskelbiamas atviru miestu, o tai reiškia, kad jis atiduodamas priešui be mūšio, siekiant išvengti Varšuvos ir Roterdamo likimo. Vyriausybė išsikelia į Bordo. Vokiečiai jau prie miesto vartų. Pasklinda gandas: jie žudo ir prievartauja kaip prūsai 1870 – aisiais. Palikti likimo valiai paryžiečiai bėga. Prancūzija bėga.

Didžiulė katastrofa, kuri bus pavadinta bibliniu egzodo vardu. 6 mln. prancūzų patraukia paskutinės tvirtovės, Luaros link. Tačiau nuo Štukų negali apsaugoti jokia tvirtovė.

Paryžius. 1940 – ųjų birželio 14 – osios rytą vokiečiai įžygiuoja į Paryžių.

Virš Paryžiaus suplevėsuoja nacių simbolis – svastika. Pirmasis okupacinės valdžios žingsnis – paliktų ministerijų archyvų revizija. Vokiečiams rūpi šnipų, žydų, frank-masonų sąrašai ir net Versalio sutarties originalas, kuriuo 1919 – aisiais buvo pažeminta Vokietija. Radiniai tuoj pat išsiunčiami Hitleriui.

140 – ųjų birželio 15 – oji. Egzodas sustabdytas. Luaros tiltai atkirsti. Vilties nebėra. Mūšiai liaujasi. Į bordo pasitraukęs Petain‘as nusprendžia viską baigti. Vokiečiai nepermaldaujamai traukia į pietus. Prancūzų armija, kuri iki gegužės 10 – osios buvo laikoma galingiausia pasaulyje – sutriuškinta. Tačiau ji kovėsi geriau negu tada buvo manoma. 100 000 žuvusių prancūzų karių – daugiau negu per tokį pat Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį, nors ir šis buvo pražūtingas. Į nelaisvę paimtas 1 850 000 karių kartu su: 36 000 karininkų ir 176 generolais.

Tarp belaisvių daug prancūzų kolonijinės imperijos karių afrikiečių. Vokiečių armijos kino mėgėjai su nesveiku pasimėgavimu nufilmuoja kaip išbadėję kariai perpjauna ožkai gerklę. Oficialioji vokiečių kronika rodo veidus išskirtinai stambiu planu. Jiems įsakyta parodyti išsigimimą prancūzų, priverstų kariauti kartu su savo vergais iš kolonijų. Beje, šis vokiečių komentaras labai prasmingas (filmuojama afrikiečių karių, kovojusių Prancūzijos pusėje, šokiai ir tuo metu skelbiama citata): „Sąjungininkai skelbia, kad jų kova yra kova už civilizaciją, kova prieš mūsų „viduramžių barbariškumą“. Štai jie, kultūros sergėtojai!“ Buvo sušaudyti 3000 į nelaisvę paimtų afrikiečių kilmės prancūzų armijos karių ir karininkų. 7 metus trunkanti nacistinė propaganda vokiečių karius užkrėtė rasizmu.

Prancūzijos likimas bus nuspręstas per 3 lemiamas dienas. 1940 – ųjų birželio 16 – ąją , Bordo mieste įsikūrusi ministrų taryba, priverčia Reynaud atsistatydinti. Į vyriausybės vadovo postą respublikos prezidentas paskiria Phillippe‘ą Petain‘ą.

Paryžius. 1940 – ųjų birželio 17 – oji. Bastilijos aikštė. Tie, kurie liko Paryžiuje, klausosi maršalo. Verdenę mūšio didvyris, Phillippe‘as Petain‘as, paskelbia paliaubas: „Prancūzai, aš paprašiau mūsų priešininkų nutraukti karo veiksmus. Priėmiau šį nelengvą kareivio širdžiai sprendimą, nes to reikalavo karinė padėtis.“ [Vokiečių radijas išverčia šią Prancūzijos paliaubų kalbą]: „Maršalo Petain‘o vyriausybė per radiją pranešė Prancūzijos liaudžiai, kad Prancūzija turi sudėti ginklus. Fiureris nori susitikti su Italijos vyriausybės vadovu Musoliniu ir aptarti tolesnius abiejų valstybių veiksmus.“

[BBC radijas]: „Dabar labai svarbus pranešimas prancūzakalbiams klausytojams. Pranešimą skaitys generolas de Golis, kuris buvo gynybos ministro pavaduotojas Polio Reino vyriausybėje.“ Prancūzai gaudo anglų radiją BBC. Generolas de Golis jau Londone. Birželio 18 dieną jis protestuoja prieš paliaubas. Po kelių dienų de Golis įrašo naują kalbą: „Mes manome, kad prancūzai turi laikyti garbe tęsti karą kartu su savo sąjungininkais.“

Hitleris gauna sveikinimo telegramą iš Stalino. 1940 – ųjų birželio 22 – ąją, jis atvyksta į netoli Paryžiaus esančią Kompjenę. Siekdamas pažeminti pralaimėtojus, Hitleris įsako surengti negailestingą spektaklį: jis pasirenka vagoną, kuriame 1918 – ųjų lapkričio 11 dieną buvo pasirašytas gėdingo pralaimėjimo aktas. Saldus revanšas. Prancūzų delegacijai vadovauja generolas Hiuncegeris. Vertėjas pirmiausia perskaito kandų pareiškimą, kuriame Prancūzija kaltinama paskelbusi karą be jokios priežasties. Hitleris neįtaria nė žodžio: jis atsikelia ir išeina. Tuo metu prancūzai susipažįsta su paliaubų sąlygomis. Viena iš jų jiems nepriimtina: Į Prancūziją pabėgusių antinacistų išdavimas. Hiuncegeris bando derėtis. Vokiečiai nesutinka. Hiuncegeris skambina Weygand‘ui į Bordo. Vokiečių slaptoji tarnyba įrašo pokalbį:

-          Generole, skambina Hiuncegeris.

-          [Weygand‘as] Klausau.

-          Viskas padaryta, generole.

-          Padaryta?

-          Taip generole.

-          Gerai... Aš jums dėkoju už tai, ką padarėte.

-          Generole, prašau mane suprasti...

-          Aš jus suprantu.

Pasirašius paliaubas, Hitleris liepia nugabenti vagoną į Berlyną. Paskutinėmis Reicho gyvavimo dienomis, vagoną susprogdina SS. Per 6 savaites, visi didieji pirmojo pasaulinio karo prancūzų pergalės simboliai, išniekinami. Tarp jų ir Verdenas, su 0,5 mln. žuvusiųjų. Norėdamas dar labiau pašiepti, Hitleris aplanko savo vyrus, užėmusius Mažino liniją. Į Strasbūrą ir jo katedrą, jis įžengia dar iškilmingiau. Elzasas ir Lotaringija vėl tampa vokiškais kraštais. Viskas klostosi taip, kaip jis žadėjo savo knygoje „Mein Kampf“. Vokiečių grobis per Prancūzijos kampaniją: 2000 tankų, 5000 patrankų, 300 000 šautuvų, 4 mln. šaudmenų.

Paryžiaus intendantūros sandelyje Vermachto kariai randa prancūzų armijos apatinių baltinių atsargą. Šilti vilnoniai apatiniai, skirti būsimoms kampanijoms. Karo grobis yra ir pati Prancūzija: jos gamyklos, uostai, turtai. Už tai, kad paskelbė karą, Prancūzija turės išmokėti kompensaciją tolygią 100 000 000 eurų. Generolas Hiuncegeris vyksta į Vokietiją, kur per pirmąjį komisijos posėdį bus aptartos paliaubų sąlygos. Hitleris, tausodamas savo kariuomenę, sutinka palikti dalį suverenumo jam padlaižiaujančiai prancūzų vyriausybei. Prancūzų armija sumažinama, iš jos atimama ginkluotė. Nuo šiol jos užduotis – palaikyti tvarką.

Prancūzija padalyta į dvi dalis. Siekiant užvaldyti uostus – okupuota šiaurė ir visa pakrantė. Viduržemio jūros pakrantę kontroliuoja Italija dar užėmusi ir juostą išilgai Alpių. Likusi dalis yra taip vadinamoji „Laisvoji zona“ su naująja sostine Viši.

Kurortinis miestas buvo pasirinktas todėl, kad jame yra daug viešbučių. Šioje patetiškoje aplinkoje, liepos pradžioje, įsikuria maršalas Petain‘as ir ministerijos. Tačiau Viši vyriausybė tebekontroliuoja milžinišką kolonijinę imperiją ir išlikusį galingą jūrų laivyną.

Bijodamas, kad laivynas nepapildytų Anglijos pajėgų, Hitleris pareikalauja nuginkluoti uostuose stovinčius karo laivus. Čerčilis bijosi priešingo dalyko: kad jų neužvaldytų vokiečiai. Jis įsako karališkajam laivynui juos sunaikinti. 1940 – ųjų liepos 3 – ąją britų eskadra atplaukia prie vienos svarbiausių karinių bazių Mers el Kebir‘ą, Alžyre. Čerčilis nenori rizikuoti. Jis pasiunčia tokį signalą: „Galite dėtis prie mūsų, paskandinti laivus arba plaukti į Antilus“. Viši vyriausybė informuojama tik apie pirmus du pasiūlymus ir ji atsisako.

Anglai atidengia ugnį. Nuskęsta du šarvuočiai, du kreiseriai ir vienas ekadrinis mininkas. Žūva 1 200 prancūzų jūreivių.

Čerčilis nori parodyti pasauliui (o ypač JAV) savo ryžtą, suduodamas smūgį vakarykščiams draugams, kurių laivynas galėjo padėti vokiečiams įsilaipinti Anglijos pakrantėje. Viši ministrai nori skelbti karą Anglijai. Tačiau Petain‘as pasipriešina sakydamas: „užtenka pralaimėjimo“.

Berlynas 1940 – ųjų liepos 9 – oji. Vokietija surengia Hitleriui triumfo vertą sutikimą. Žaibiškas Europos užkariavimas pavergė generolus. Nuo šiol fiureris tariasi esąs didžiausias visų laikų karo vadas – lygus Napoleonui. O imperatoriui niekas nedrįsta prieštarauti.

Džersis. 1940 – ųjų liepa. Vokiečiai užima Normandijos Džersio (Jersey) ir Guernessey salas.

Tai pirmas žingsnis pradedant Didžiosios Britanijos puolimą. Hitleris laukia. Kad ir kaip būtų, šie žmonės – germanų pusbroliai. Sąjunga su jais įmanoma. Tada Europa būtų vokiška; vandenynas – britiškas. Tačiau Čerčilis niekada nesutiks. Anglai  laukia vokiečių puolimo ir imasi priemonių, kurios gali pasirodyti juokingos (nuiminėja gatvių pavadinimus). Sklando gandas, jog mūšį su Prancūzija vokiečiai laimėjo todėl, kad turėjo Mišleno žemėlapius.

Kita neatidėliotina priemonė – vaikų išvežimas į saugesnes vietas, į kaimus... jais pasirūpins vyresnės seserys, motinos ir močiutės.

Visos jos gins savo namus nuo pavojingų vokiečių parašiutininkų. Taip pat savanoriai homeguard – vietos gynybos būriai, į kuriuos įtraukiami visi vyrai: net 1914 – ųjų metų karo veteranai ir 1902 – ųjų Būrų karo Pietų Afrikos Respublikoje, dalyviai. Savanoriška mobilizacija kol bus atkurta iš Diunkerko evakuota armija. Amerika tiekia šautuvus, kulkosvaidžius, priešlėktuvines patrankas. Vyksta aktyvios karinės pratybos. Tada Čerčilis pasako kalbą, kurią anglai ilgai brangins savo širdyse: „Greitai prasidės Anglijos mūšis. Mes turime sutelkti visas jėgas. Jei britų imperija gyvuos ir po tūkstančio metų, žmonės ir tada sakys: jiems teko gyventi pačiu šlovingiausiu metu“. Vienas pagrindinių Čerčilio ginklų yra karališkosios oro pajėgos (RAF) ir garsusis lėktuvas Spitfire su Rolls-Royce varikliu. Geriausias pasaulyje naikintuvas. Anglai turi persvarą ir elektronikos srityje: vienas anglas išrado radarą, galintį užfiksuoti lėktuvus, todėl kontrolės centrai gali nukreipti pilotus priešo link. Iš britų kolonijų atvykę pilotai stos į kovą kartu su lakūnais, pabėgusiais iš vokiečių užimtos tėvynės. Tai lakūnai, kurių vyriausybės įsikūrusios Londone: lenkai, olandai, belgai, čekai ir daug amerikiečių, nepaisant to, kad jų šalis – neutrali. O pirmieji – laisvi prancūzai su de Goliu priešaky. Anglų pilotai yra Oksfordo ir Kembridžo universitetų studentai. Vienas iš jų – Richard‘as Hillary‘is. Prieš išvykdamas į mūšį, per kurį buvo numuštas, rašo: „spauda mus vadina prarastąja karta. Mes nešiojome ilgus plaukus, buvome išlepinti, nusivylę ir patenkinti savimi. Mūsų nedomino heroizmas, tačiau karas mums suteikė progą įrodyti sau ir pasauliui, kad, nepaisant maištingumo, mes galime pasipriešinti Hitlerio sufanatizuotam jaunimui.“

Šiuos vokiečių pilotus ugdė Hitlerinė jaunimo organizacija revanšo dvasioje.

Jie jaučiasi esą elitiniai kariai, o jų vadas Geringas – populiariausias režimo asmuo. Prabangą liguistai dievinantis Geringas, Ritz‘o viešbutyje (Paryžiuje) įsirengia  Luftwaffe‘s generalinį štabą. Jis pažada Hitleriui per 5 dienas sunaikinti britų karališkąsias oro pajėgas. Tada jis imtų viešpatauti ore, o Vermachtas galėtų įsilaipinti Anglijoje. Didelis  Luftwaffe‘s koziris yra tas, kad ji yra užėmusi gerai įrengtus prancūzų aerodromus. Šie pilotai gerai paruošti ir jau turi didelę patirtį. Štai su cigaru niekada nesiskiriantis Adolfas Galland‘as, kovojęs prieš respublikonus Ispanijoje ir Werner‘is Molders‘as – Prancūzijos kampanijos asas. Per tas kautynes jis buvo numuštas, bet pateko į belaisvių grupę, kuri buvo grąžinta vokiečiams. Dabar jis kausis oro mūšyje prieš Angliją.

Iš okupuotos Prancūzijos teritorijos vokiečiai pradės įnirtingai pulti linijinius laivus, uostus, o paskui ir Pietų Anglijos aerodromus. Jie numuš 400 anglų lėktuvų, paaukodami 1000 saviškių.

Anglų pilotai laikosi šauniai ir pasiaukojamai. Čerčilis sako: „Dar niekada per visą žmonijos konflikto istoriją nebuvo sumokėta tokia didžiulė kaina.“ Hitleris nusprendžia atidėti puolimą. Čia jo pirmasis pralaimėjimas. Jis keičia taktiką, sakydamas: „Anglai – pasiduos, kai bus sugriauti jų miestai“. Vokiečių bombonešiai įnirtingai puola Koventrį ir Londoną. Bombardavimas nenutrūksta dieną naktį. Karališkosios oro pajėgos baigia nusilpti, todėl taikinio pakeitimas yra lemtinga Hitlerio klaida. Dabar RAF gali trumpam atsikvėpti.

Anglijos gyventojai laikosi šauniai: jie kasa slėptuves savo namų kiemuose, prieš eidami į darbą – numinga metro, jie niekada nepraranda nei humoro jausmo, nei pasitikėjimo savimi.

Čerčilis sako:“Londone, mieste, kurį Hitleris nori paversti pelenais, žmonės laikosi šauniai“.

Hitleris apimtas nevilties. Jis sako: „Čerčilis yra pusiau amerikietis, pro žydiškas girtuoklis“. Po kiekvienos nesėkmės visą pagiežą jis nukreipia į žydus. 1940 – ųjų spalio 12 – ąją, pasninko ir atgailos dieną, Varšuvos getas apjuosiamas 3 metrų aukščio siena. Šiame gete uždaryti 500 000 žydų: vyrų, moterų, vaikų, senukų, kurie kenčia siaubingą badą, šaltį ir skurdą.

Savo name, Bavarijos Alpėse, (Bergofe), Hitleris švenčia 40 – ųjų Kalėdas kartu su aukštų nacių pareigūnų vaikais. Jį filmuoja Eva Braun. Fiureris brandina naują apgaulingą planą. Jo užduotis: gyvybinės erdvės užkariavimas rytuose. Jis susisaistė sus Stalinu vien tik tam, kad būtų galima vėliau jį užpulti. Nesėkmė su anglais verčia jį skubinti įvykius. Be to reikia suskubti kol Čerčilis nespėjo patraukti savo pusėn amerikiečių. Tai reikštų pasaulinį gaisrą.