„Hitleris ir Stalinas. Kova dėl viešpatavimo“. 2 dalis.

Hitleris ir Stalinas. Vienas pamišęs dėl rasinės ideologijos, kitas – apsėstas klasių kovos. Nors jie niekada nesusitiks, visą laiką liguistai domėsis vienas kitu. Jų dvikova pasakoja žiauriausią visų laikų istoriją apie idėjų galią - sužadinus žmonių entuziazmą – pasiųsti juos į mirtį.  

1941 – ųjų birželio 22 – oji. ta diena prasidėjo Hitlerio ataka prieš Sovietų sąjungą, atvėrusią žiauriausią ir ryžtingiausią II – ojo Pasaulinio karo puslapį. Hitleris ir Stalinas, dviejų priešiškų visuomeninių santvarkų lyderiai. Nuo 1939 – ųjų jų priešiškumą lydėjo keistas bendradarbiavimas, leidęs pasirašyti nepuolimo paktą ir netgi draugystės sutartį. Apsiaustis prieš apsiaustį, gudrybė prieš gudrybę. Dviejų valdžios ištroškusių ideologų dvikova, kur kiekvienas puolimas pareikalaudavo nesuskaičiuojamų aukų.

Atrodė, kad Maskva pasiduos, bet ji atsilaikė. Blokada iškankino Leningradą, tačiau miestas nepasidavė. Nepaisant to, Hitleris veržiasi gilyn, kol jo armijos pasiekia komunizmo šventovę – Stalingradą – dabartinį Volgogradą.

Nuo 1925 – ųjų miestas pavadintas Stalino vardu. Štai kodėl Hitleris norėjo jį užimti bet kokia kaina. Štai kodėl Stalinas negailėjo nieko jam apginti. Karo laukas tapo atminimo vieta. Motinos Rusijos paminklas ant... kalvos Volgograde. Taikliausiai jo dvasią įkūnija poeto Jevgenijaus eftušenkos žodžiai: „mūsų širdis tapo kalaviju“.

1942 – ųjų lapkričio 19 – ąją prasidėjo sovietų armijos kontrataka prieš Stalingrado apsuptį. Po 2,5 mėnesio, Vokietijos 6 – oji armija, vadovaujama generolo Pauliaus, buvo sutriuškinta. Žuvo beveik 0,5 mln. rusų kareivių. Sovietų armija nugalėjo, bet žodį pergalė džiaugsmingai ištarti galėjo nebent esantys toli nuo šio pragaro.

Šiaudinis batas... Hitleriui jis simbolizavo Rusijos atsilikimą. Tikriausiai dabar toks batas vienam jo kareivių padėtų nueiti gyvenimo kelią. Hitleris „Vilko irštvoje“ kalbėjo: „kas yra gyvenimas? Juk individas vis tiek turi mirti. Liaudis – štai kas gyvena ilgiau nei individas“. O nuosprendis Pauliui buvo dar griežtesnis [Hitleris]: „tas žmogus privalo nusišauti“.

Hitleriui atrodė, kad kiekvienas muilo gabalėlis gali būti užnuodytas; jis reikalaudavo atlikti laboratorines dantų pastos ir skutimosi kremo analizes; vartojo stimuliuojamuosius vaistus ir iki kraujo nusikasydavo ausis bei kaklą. Gydytojas prirašė jam vienintelį vaistą – poilsį Oberzalcburg‘e.

Hitleris krito. Stalinas kilo. Dabar buvo daužomos nuo sienų ir plėšomos Hitlerio relikvijos – karo nuotaikų kaitos barometras.

Hitleris nenorėjo kalbėti apie karą, tačiau mielai pasirašydavo mirties nuosprendžius Rytų fronte esantiems karininkams, prakalbusiems apie pralaimėjimą.

Pasipiktinimo banga artėjo prie Oberzalcburg‘o. Niurnberge, nacionalsocialistų judėjimo lopšyje ir suvažiavimų mieste, žmonės plėšia laikraščius, nes jie vis dar sveikino Vokietijos pergalę Stalingrade. Perplėšti laikraščiai – silpno, tačiau matomo protesto ženklas, juo labiau Niurnberge – vienoje mėgstamiausių Hitlerio vietų, kur jis su pasitenkinimu demonstruodavo masinę savo jėgą ir proto lankstumą. Stalingradas tapo simboliu, bet ne tokiu kokį įsivaizdavo Hitleris.  

1943 – ųjų vasarį, paskutiniame atsišaukime studentų Sofi ir Hansas Šolai, kuriems netrukus buvo įvykdyta mirties bausmė, rašė: „Mūsų žmones pribloškė Stalingrado vyrų kritimas. Fiureri, dėkojame tau“.

Stalingrado mūšis Stalinui taip pat buvo lūžis. Pasak rašytojo (Iljo...?) : „Prieš tai norėjosi tikėti pergale nepaisant jokių prieštaringų faktų. Nuo šiol abejonių pergale neliko“.

Stalinas važiavo į savo važiavo į savo vasarnamį, tikėdamasis, kad dabar jau niekas jo nebesustabdys. Iki pat Berlyno niekas nepajėgs jo sulaikyti. Žmonės jaučia kada ir kokius paveikslus kabinti. Stalinas irgi turėjo laiko nuojautą: jis paskyrė save Sovietų sąjungos maršalu. Tai buvo pirmas kartas kai jam buvo suteiktas karinis laipsnis. Stalinas dažnai vilkėdavo karinę uniformą, nors ir manė, kad su ja atrodo kaip vyriausias padavėjas.   

1943 – ųjų kovo 21 – oji. didvyrių atminimo diena... Berlyne. Buvo juokaujama, kad ten pasiuntė fiurerio antrininką, nes tikrasis fiureris dėl sunkaus nervinio išsekimo turėjo likti namie. Stalinas paskutinį kartą taip jautėsi 1941 – ųjų birželio 22 – ąją. Depresija susirado kitą auką. Milžinų kaukės Šliuterhofe buvo uždengtos, nes jų skausminga išraiška būtų tik dar labiau padidinusi kančią. Gargantiueliška rasė sukilo prieš Olimpo dievus ir pamėgino nuversti juos nuo sosto. Dievo apvaizdos neliko nė ženklo.

Lyguma netoli Volgogrado. Buvęs mūšio laukas. Nesuskaičiuojamas mirusiųjų ir dingusiųjų be žinios skaičius verčia išrėkti du bejėgiškiausius žodžius istorijoje: „niekada daugiau“. Paskutinį žodį čia taria vėjas...

Pirmoje 1943 – ųjų pusėje Hitleris vėl pasitraukia į „vilko irštvos“ štabo būstinę. Betono ir atskirties aplinka puikiai tenkino jį kamavusį poreikį iliuziją paversti tikrove. Čia jis vis dar galėjo įsivaizduoti save neprilygstamu vadu... tarytum vado šlovė tebebuvo jo tikrasis pašaukimas, o pasaulis į šį faktą tebežiūrėjo su jaudinama baime. Tarsi jam būtų užtekę pateikti istorijai savo uniformą kaip įrodymą. Jis vis dar tikėjo, kad naujoms idėjoms pasiekus Vokietijos žmones, tie įrodymai, baimės ir pagarbos apimties jos gyventojams primins nesustabdomą karo mašiną. Pamažu Hitleris pradėjo suvokti, kad tie žmonės buvo neverti jo lūkesčių.

Psichozės proveržiai bunkerio prietemoje slopino Hitlerio tikrovės suvokimą. Po Kursko mūšio, 1943 – ųjų liepą, jis sušuko: „Visa tai baigsis Vokietijos pergale“. Jis nenorėjo girdėti kalbų apie rusų tvirtumą. „pavieniai atvejai... aš turiu kitokios informacijos“. Toks silpnas buvo jo ryšys su tikrove.

Tačiau kiekvienas atkaklus Hitlerio žingsnis atnešdavo tūkstančius mirčių.

Kursko tankų mūšis. Ne žmogus prieš žmogų, bet tankas prieš tanką, tapo siaubinga mechanizuoto karo eros kulminacija. Rusų atakos kodinis pavadinimas buvo „Plienas plienas“ arba „Stalinas Stalinas“, bet mūšyje dalyvavęs rusų kareivis pasakė: „atvirai kalbant, mes negalvojome apie Staliną. Mūsų širdyse buvo Dievas“.

1943 – ųjų lapkritį Miuncheno... alaus sode Hitleris dar kartą šaukė, kad 1918 – ieji nepasikartos, nors netrukus turėjo prasidėti sąjungininkų invazija. Tai buvo tik tuščias senų kalbų kratinys. Šis 1923 – ųjų pučistų pagerbimas buvo paskutinis. Liudytojai kalbėjo apie žmogų, kurio šviesa lėtai geso.

Miuncheno senai jau nebuvo – to senojo, kitokio, 1938 – ųjų Miuncheno, kai Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos valstybių vadovai susirinko tartis dėl Čekoslovakijos likimo. Hitleris tada atliko savimi pasitikinčio šeimininko, pavojingo derybų partnerio ir nepageidaujamo pasaulio politiką kontroliuojančios jėgos vaidmenį. pagal Miuncheno sutartį, Sudetų kraštas taikiai atiteko jam. Taip, kuriam laikui, buvo susilpnintas jo karštligiškas noras kurstyti karą ir atsisakyta planų išžygiuoti į Prahą. Stalinas į Miuncheno konferenciją nebuvo pakviestas ir niekada už tai neatleido Hitleriui. Dienos, kai Hitleris priiminėjo sprendimus tarptautinėje politinėje arenoje jau buvo praėjusios. Dabar, kai sukėlęs gaisrą pasaulyje, pats bėgo nuo liepsnų, likęs pasaulis su pavėluotu atsidavimu ne tik Viekė prieš jį, bet ir be jo. Teheranas tik patvirtino Hitlerio baimę – sąjungininkai glaudė gretas. Nuo 1943 – ųjų lapkričio 28 – osios iki gruodžio 1 – osios, Čerčilis, Ruzveltas ir Stalinas, posėdžiavo Irano sostinėje. Vokietija dar nebuvo nugalėta, tačiau vienas darbotvarkės klausimų buvo „pokarinio pasaulio tvarka“.

Stalinas pasiūlė sušaudyti 50 000 vokiečių karininkų, bet po siaubingos Čerčilio reakcijos, tarė: „tik pajuokavau“. Jis reikalavo atidaryti antrąjį frontą prieš Hitlerį, kuris, nesuvokdamas padėties, vis dar glaudėsi savo rezidencijoje Berghofe. Bet kai realizmo spindulėliui vis dėlto pavyko prasiskverbti į jo protą, jis pavadino Staliną talentingu vaikinu...

Berghofe Hitleris rado pavaizduoti menamą savo karo įkarštį, liepęs to meto apžvalgą sumontuoti iš 1941 – ųjų mūšių filmuotos medžiagos, jis tarytum žengia pirmyn atsukinėdamas juostelę atgal. Tiesa dar kartą buvo ištrinta ir išmesta iš atminties. Tikrovei nebuvo leidžiama egzistuoti, bet ji egzistavo.

Po vokiečių atakų, virtusių atsitraukimu ir rusų gynybos, perėjusios į puolimą, mirusieji likdavo gulėti toje vietoje, kur krito. Žuvusieji nebekalbėjo apie misiją ar utopiją. Jie sumokėjo milžinišką kainą už totalinį karą, už kovą dėl visiško viešpatavimo. Tiesa yra karti, bet, atrodo, kad žmogus prie žmogiškumo grįžta tik tuomet, kai susiduria su ašaromis ir bežade tyla. Juk raudantys ir netekę žado negali giedoti karo himnų.

Kad ir kaip atgyvenusi būtų sistema, įsisenėjusi patologija laikosi iš paskutiniųjų. Nepaisant gero regėjimo – visiškas apakimas. Berlynas šventė Hitlerio 55 – ąjį gimtadienį: „Mūsų sienos neatlaiko – ne širdys“. Tai vos netapo paskutiniu gimtadieniu, tačiau mėginimas nužudyti – mitinis jo nepažeidžiamumo išbandymas – nepavyko. Tik per plauką nežuvęs, Hitleris puotavo „Vilko irštvoje“. Musolinis apsilankė „vilko irštvoje“ 1944 – ųjų liepos 20 – ąją, netrukus po Štaufengergo pasikėsinimo į fiurerį.

Serija mėginimų nužudyti Hitlerį atskleidė nemažai vokiečių klaidų. Pirmiausia, žudikas susisprogdino pats, vėliau, bomba, buvusi lėktuvo krovinių skyriuje, laiku nesprogo, o jai galiausiai sprogus, Hitleris buvo tik lengvai sužeistas. Stalinas, bijodamas pasikėsinimo, įsakė sutrumpinti užuolaidas, kad niekas negalėtų už jų pasislėpti. Taip pat liepė nuimti laiptelius nuo automobilių, kad niekas ant jų neužšoktų.

Hitleris galėjo dar kartą pasidžiaugti likimo malone. Jo artimam ratui buvo leista išreikšti dėkingumą. Jis pareikalavo kruvino keršto tiems, kurie buvo atsakingi už pasikėsinimą į jo gyvybę. Hitleris išlikimą laikė jo, kaip išrinktojo, ženklu, bet iš tiesų jau buvo bepradedąs atrodyti kaip izoliaciją ir žlugimą pranašaująs vaiduoklis.

„Maskvos-Baltarusijos“ geležinkelio stotis. Karo metu iš čia išvykdavo traukiniai, vežantys kareivius į frontą. Į čia grįžo tie, kurie liko gyvi. Deja, atsisveikinimų buvo kur kas daugiau, nei sutikimų. 1944 – birželio 7 – ąją, į gatves išbėgo tūkstančiai maskviečių. Tai, ką jie ten išvydo, pakoreguoja gerai žinomą karo tiesą, kad vokiečiai niekada nebuvo įkėlę kojos į Maskvą. Tą dieną 70 000 vokiečių karo belaisvių, iš Maskvos-Baltarusijos geležinkelio stoties išgabenti į Sibirą. Prieš tai jie buvo vedami sovietų sostinės gatvėmis. Tylus paradas su tyliais stebėtojais. Paskutiniai vokiečių belaisviai iš įkalinimo vietos grįžo tik 1955 – aisiais. Jau buvo praėję 10 metų nuo Hitlerio mirties, nuo Stalino – dveji. Šių vyrų grįžimas namo tik dar labiau padėjo suvokti, kad abiem diktatūroms atėjo galas.

Po karo, raudonosios armijos kareiviai, grįždami iš vokiečių nelaisvės ir priverstinio darbo stovyklų, taip pat atsidurdavo Baltarusijos stotyje. Stalino įsakymu tūkstančiai jų, įtariamų bendradarbiavimu, buvo tremiami į Sibirą.

Paskui tylų vokiečių paradą, tą 1944 – ųjų liepą, važiavo valymo brigada. Tačiau kančių prisiminimo taip lengvai nenuplausi. Nešvaraus karo pėdsakai nuniokotoje šalyje taip greitai neišnyks.

1944 – ųjų liepą, praėjus beveik trejiems metams nuo vokiečių antpuolio pradžios, į priekį žengianti raudonoji armija pasiekia Brestą, kur viskas ir prasidėjo... 1944 – ųjų vasarą Hitleris išvyko iš Oberzalcburg‘o. Jis (visi?) įtarė, kad visiems laikams. Gal atėjo pamišėlio galas? Po karo paklausus Stalino ar Hitleris išties buvo beprotis(?), jis atsakė: „raudonoji armija kovomis skynėsi kelią į Berlyną ir nė karto Vokietijos darbininkų klasė nebuvo sukilusi prieš fašizmą. Ar galėjo beprotis pelnyti vios tautos paramą?“

27 – ųjų spalio revoliucijos minėjimas, įvykęs 1944 – aisiais, Stalinui pranašavo džiugią ateitį. Šiam žmogui daugiau nereikės laukti, kol atvyks politinis biuras ir maldaus jo likti valdžioje. Jį šlovino, jo bijojo. Susikibę rankomis stovėjo žmonijos gelbėtojai ir naikintojai.

Hitleriui „Vilko irštva“ jau nebuvo avanpostas, veikiau ,pelės urvas: sienos buvo sutvirtintos nuo 2 iki 7 metrų storio, jo asmeninis gydytojas kasdien išduodavo po 28 skirtingas piliules – raminamuosius, bet nuolatinė apsvaigimo būsena neleido nusiraminti. Dėl šizofrenijos, kai kurie žmonės jam dabar egzistavo tik idealizuojamose fantazijose, o juk kažkada jie buvo tikrovė. Beprotiškas triumfas lydėjo Hitlerį kaip Vagnerio tema. Pirmiausia, jį sukūrė jo kultas, paskui, įtikėjęs savo galiomis, sutrikęs socialinis atsiskyrėlis nesunkiai įteigė sau, jog yra Mesijas. Jo įkvėpianti apgaulė hipnotizavo žmones. Jiems reikėjo gelbėtojo. Masinio pasiaukojimo scenos yra tokios aistringos, kad kartu ir stebina, ir gąsdina.

„Vokiečiai taip yra sveikinę tik vieną žmogų – Liuterį.“, - kartą palaimingai pasakė Hitleris. Tai buvo tiesa. Vokietijos istorijoje nebuvo kito tokio populiaraus politiko kaip Hitleris. To jis pasiekė kovodamas su bolševizmu, prieš Versalio sutart,į susikraudamas politinį kapitalą iš nacionalinės ir ekonominės 4 – ojo dešimtmečio pradžios krizės. Jis pavadino vokiečius pernelyg permainingais, kad šie galėtų patekti į istoriją. Tiesą sakant, vokiečiai jau nesugebėjo atlikti jokių didelių šuolių. Dabar jų gyvenimą lydėjo sunkūs būties išmėginimai. Ką šie žmonės pasakytų iškart po karo, kai JAV reporteriai paprašytų jų pažvelgti tiesiai į kamerą ir papasakoti apie savo gyvenimą Hitlerio laikais, su Hitleriu ir Hitleriui? Ar jie bent pasipriešino? Žinoma, visi džiaugtųsi atlaikę III – ąjį Reichą. Daugelis tvirtintų nieko nežinoję apie Hitlerio žiaurumą. Praktiškai nė vienas jų niekada nebuvo nacis ir nė vienas apklaustųjų niekada nepritarė karui, masiniam žydų žudymui ar užsieniečių pavergimui. Kai kurie šių žmonių netrukus patys patirs Stalino diktatūrą Rytų Vokietijoje. Kiek vokiečių teisinsis nesugebą paaiškinti savo elgesio prieš ir per karą? kai buvo pribrendęs laikas sustabdyti katastrofišką Hitlerio kilimą į valdžią – jie gūžtelėjo pečiais: „kodėl aš? Ką aš galėčiau padaryti?“ Dabar, kai katastrofa didele jėga smogė jiems patiems, jie puolė į neviltį: „kodėl man? Ką aš padariau?“

Tikėjimas pergale atginė Hitlerį į Rytų Prūsiją. 1944 – ųjų lapkritį jis paskutinį kartą atsisveikino su „vilko irštva“. Iškart po išvykimo, jo įsakymu, štabą susprogdino. Skiriamasis Hitlerio ženklas buvo griuvėsiai. Šiandien lankytojai čia (vilko irštvoje) klaidžioja be tikslo. Nepaisant didžiulių griuvėsių, ši vieta jau neatrodo nei tikra, nei įtikima.

1945 – ųjų vasarį Stalinas susitiko su Ruzveltu ir Čerčiliu Jaltoje, Kryme. Po Hitlerio pralaimėjimo Rytų Europoje, Stalinas buvo pasiryžęs sukurti politinę struktūrą, suteiksiančią Maskvai saugumo, kurio negalėjo pasiūlyti prieškarinė sistema. Stalinas pasakė tiesiai: „šitas karas skiriasi nuo praeities karų. Dabar kiekvienas įveda savo sistemą, atsižvelgdamas į savos armijos pajėgumą“. Kitais žodžiais tariant, po Hitlerio viešpatavimo prasideda Stalino viešpatavimas. Jaltoje aptartos sąlygos apibrėžia Šaltąjį karą. Stalinas kalbėjo: „po karo mūsų laukia sunkūs uždaviniai, kai mus, sąjungininkus, ims skaldyti konkurenciniai interesai“. Jo lūpomis kalbėjo tiesa.

Tuo tarpu Hitleris dar labiau tolo nuo tikrovės. 1945 – ųjų kovo 20 – ąją jis paskutinį kartą pasirodė prieš kamerą, įteikdamas geležinį kryžių jauniesiems Hitlerio jaunimo organizacijos nariams. Ciniškas piktnaudžiavimas vaikais, kurie dar nelabai suvokia ilgalaikės šlovės reikšmę. Paskutinis kontingentas įpareigotas išgelbėti Berlyną, buvo panašus į pirmąjį kontingentą kažkada gynusį Maskvą. Šie vyrai turėjo apginti paskutinę prieštaringą Hitlerio poziciją: „Berlynas liks Vokietijai. Europa niekada nepriklausys rusams“. Dabar berlyniečiai statė barikadas kaip kažkada Maskvos ir Leningrado gyventojai, norėdami apginti savo miestus nuo vokiečių. Karas – didis pasaulio lygintojas.

Juo toliau, juo labiau raudonoji armija įsijautė į savo vaidmenį: kilometras po kilometro, diena po dienos, mūšis po mūšio ji tapo nesustabdoma mašina. Prireikė ketverių ilgų metų. kiekvieną manevrą naujam mūšiui laimėti, lydėjo nesuskaičiuojamas aukų skaičius. Ėjo paskutinės karo savaitės. Dabar Stalino galybė įsiskverbs į svetimą teritoriją. Hitleris, tarsi nujausdamas, kad netrukus po juo sudrebės žemė, nusileido giliau į pogrindį. Fiureris persikėlė į naują bunkerį po Reicho kanceliarija – trimis metrais giliau už senąjį. Nepaisydamas karo vadų patarimų, jis duodavo įsakymus pradėti audringus manevrus prieš raudonosios armijos dalinius Pomeranijoje. Tai turėjo sulaikyti Staliną nuo tiesioginio Berlyno puolimo. Hitleris šaukė: „Stalinas nebus toks kvailas kokie buvome mes, kai panorome užkariauti Maskvą iškarto“. Labai klaidingas manymas.

Oderio upė. Čia, 1945 – ųjų balandžio 16 – ąją, prieš vokiečius panaudota jėga gerokai pranoko jėgą su kuria Hitleris, prieš ketverius metus, puolė Sovietų sąjungą. Stalinas, nekantraudamas kuo greičiau pasiekti Berlyną, skubino savo armiją. Jis nepasitikėjo sąjungininkų pažadu palikti Berlyną jam. Norėdamas visą triumfą prisiimti sau Hitlerio sostinėje, Stalinas atsisakė taip kruopščiai generolų parinkto plano ir perėmė karinį vadovavimą žygiui į Berlyną į savo rankas. Priekiniams būriams įklimpus prie Oderio, Stalinas taip supyko, kad 3 dienas neskambino generolui Žukovui. Hitleris, su savo generolais, irgi visada elgdavosi kaip su adjutantais. Kai sovietai galiausiai pralaužė vokiečių gynybos liniją prie Oderio, bunkeryje jis siautėjo prieš savo karo vadus. Jo įniršis buvo nukreiptas ir prieš niekingus ir bailius Vokietijos žmones, kurie leido rusams kirsti Oderį. Dabar Hitleris gyrė slavus kaip naują šeimininkų rasę. Vokietijai dar teks palaukti. Jo žmonės, susidūrę su bolševizmu, atrodė esą nevykėlių tauta. Akivaizdu, kad jis per anksti atėjo į valdžią. Savo tragišką monologą Hitleris dar vaidino 14 dienų kol, galiausiai, Stalinas paskelbė pergalę prieš „niekšą su juodu plaukų kuokštu“, - kaip jis kažkada yra pavadinęs Hitlerį. Mūšis netoli Zelovo (prie Oderio), buvo paskutinė raudonosios armijos kliūtis į Berlyną. Tarsi pats likimas lėmė, kad paskutinė atkarpa prieš galutinį tikslą, pareikalavo tiek daug aukų ir taip dar labiau pabrėžė mirtimi alsuojančios Hitlerio valdžios beprasmiškumą.

Antkapiai ir paminklai rusų kareiviams Zelove, Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose, stovės ir naujojoje eroje. Iš akmens nukaltas žmogus (paminklas rusų kariams atminti) žino, kas yra išsigelbėjimas: jis nekraujuoja ir nejaučia skausmo. Didesni nei natūralaus dydžio antžmogiai tarsi kalba apie antžmogiškas pastangas, kurių prireikė karui užbaigti ir kelia be galo svarbų klausimą: kada bus statomi paminklai ne tiems, kurie kovoja ir laimi siaubingus karus, o tiems, kuriems pavyksta jų išvengti.

Stalinas pažadėjo savo kareiviams, kad pirmiesiems, iškėlusiems pergalės vėliavą virš Reichstago, Sovietų sąjunga suteiks didvyrių vardus. Buvo balandžio 30 – oji. tą dieną Hitleris, apimtas baimės, nusižudė. Šiems žmonėms – karas baigėsi. Nuo pergalingų šūvių iki fotografijų. Tokios netikėtos linksmybės, kad atrodo visai nesunku pamiršti, ką šie jauni kareiviai ką tik išgyveno. Jie fotografavosi mieste, kur Hitleris nepripažino jų žmonėmis, dainavo ir šoko ten, kur baigėsi jų naikinimas – Berlyne. Jie sugrąžino karą į pradinį tašką. Kai kas vadins juos išvaduotojais, kiti – netrukus apšauks okupantais. Daug metų po karo ant Berlyno pastatų bus vis dar bus išlikę rusų kareivių užrašų ir artilerijos pliūpsnių skylių, išmuštų per paskutinį mūšį miesto centre. Šiuolaikiniai urvo piešiniai – žmonijos grįžimo prie barbariškumo liudijimas. Kai kurie užrašai išliko iki šių dienų ir buvo įtraukti į Vokietijos parlamento Bundestago (buvusio Reichstago) architektūrą. Tai – praeities priminimas ir įpareigojimas ateičiai. Geriausia apsauga nuo fašizmo – demokratija.

Berlynas. Po 12 – os Hitlerio valdymo metų, Reicho sostinė, manius, jog gyvuos tūkstantį metų, atrodė taip, tarsi civilizacija ją vėl prisimins tik po tūkstantmečio. Naujas būdas žengti į ateitį: eiti pirmyn, retsykiais stabtelint ir atsigręžiant atgal. Galbūt, kurioje nors vietoje, kai niekas daugiau neatsigręš, per namo griuvėsius vėl pūstelės šaltas vėjas ir mes vėl nežinosime kas mums nutiko.

Stalino trofėjai Berlyno... parke. Čia turėjo stovėti Hitlerio trofėjai, kai Berlynas turėjo būti pervadintas Germanijos vardu. Už kelių metrų nuo Brandenburgo vartų, Holokausto memorialas primena apie Europos žydų žudynes. Jis stovi netoli buvusio Hitlerio jėgos centro. Dabar ore nėra dūmų, kuriuos poetas Paulis Celanas pavadino naikinimo stovyklų simboliu. Tačiau teritoriją supa skausmas, ieškant sielų, į kurias galėtų įsiskverbti.

1945 – ųjų gegužės 1 – ąją, 5 valandą ryto, Stalinas buvo pažadintas savo vasarnamyje kaip ir prieš ketverius metus, tik prasidėjus karui. Kaip ir tada, skambino Žukovas. Stalinas: „vadinasi jis tą padarė. Šunsnukis. Blogai, kad nesučiupom gyvo“. Apgailėtina pabaiga tarp apdegusių griuvėsių, nuolaužų ir visokio šlamšto. Pasak Hitlerio: „taip geriau, nei būti traukiamam per raudonąją aikštę narve, linčiuojamam piktos minios“. Berlyne rusai ieškojo, rinko ir rūšiavo. Ruošėsi Stalino didžiajai dienai.

Raudonoji aikštė Maskvoje. Jei tik galėtų kalbėti, grindinio akmenys papasakotų apie šokio ir žąsies žingsnius. Pergalės paradas įvyko 1945 – ųjų birželio 24 – ąją. Į Lenino mauzoliejaus tribūną lipantis žmogus atvedė Sovietų sąjungą nuo medinio plūgo iki pasaulinės galios. Netrukus ji turės atominį reaktorių ir bus pirmoji tauta sėkmingai išleidusi žmogų į kosmosą. Pergalė buvo švenčiama ilgiau nei mėnesį ir Stalinas galėjo šildytis šventiniuose šlovės spinduliuose. Didžiausios Rusijos istorijoje pergalės kaina – milijonai žuvusiųjų. Tuo tarpu, milijonai gyvųjų, kaip nors turėjo suvokti, kad tai – didžiausio Rusijos istorijoje didvyrio laimėjimas ir kad tik šis žmogus galėjo užtikrinti jų sėkmingą ateitį. Hitlerio emblemos buvo sumestos po Stalino kojomis, kaip kažkada, armijos vadas Kutuzovas, numetė Napoleono simbolius ir pasižymėjimo ženklus po kojomis carui Aleksanrui I. Tai buvo jo šlovės valanda.

Pasaulis buvo padalytas čia, Potsdame, prie Berlyno. 1945 – aisiais liepos 17 – ąją – rugpjūčio 2 – ąją, Stalinas, Čerčilis ir, naujasis JAV prezidentas, Trumenas, susitiko Ciclijano Hofo rūmuose. Simbolinė vieta netoli užkariautos sostinės, padėjo Stalinui laimėti tašką. Teherane ir Jaltoje vyko sąjungininkų susitikimai, bet dabar Hitleris jau buvo miręs. Mandagios šypsenos slėpė seną priešiškumą. Stalinas džiaugėsi sugrįžęs į tradicinį mūšio lauką – imperializmą. Ledinės lygiosios Potsdame: Stalinas turėjo Rytų Europą, Amerika – atominę bombą. Dar prieš susitikimą Čerčilis parašė Trumenui: „virš Rusijos fronto nuleista geležinė uždanga, nežinome, kas dedasi už jos“. Po konferencijos Stalinas pasakė Molotovui: „mano manymu, jau galime nuplėšti draugystės šydą“.

Pasaulinė komunizmo šventė - religinės pamaldos. Buvo 70 – asis Stalino gimtadienis. 1949 – ųjų gruodžio 21 – oji. Apsiskelbęs Mesijumi ir pasitelkęs žiaurųjį bauginimo aparatą, Stalinas sutvirtino autokratinio valdymo sistemą. Hitleris, didžiausias jo priešas, dabar lengvai būtų tapęs šventuoju. Vakarų žurnalisto paklaustas, kas jam labiau patiktų: žmonių lojalumas iš įsitikinimo ar iš baimės (?); Stalinas atsakė: „iš baimės. Įsitikinimai gali keistis, baimė - ne“.

Komunistinis pasaulis sulaikė kvapą. 1953 – ųjų kovo 5 – ąją, 9 valandos 50 minučių, Josifas Stalinas mirė. Pabaigoje jis prisipažino Chruščiovui: „daugiau niekuo nepasitikiu, net savimi“. Hitlerį taip pat matė klajojantį po Reicho kanceliarijos griuvėsius, išprotėjusį nuo nepasitikėjimo. Stalinas pakilo į tokias pat aukštumas kaip ir Hitleris. Įgavęs dievybės statusą, jis tapo toks galingas, kad liovėsi kreipęs dėmesį į juo tikėjusių ir jį garbinusių žmonių poreikius bei norus. Tačiau dėl to sąžinė jo negraužė. Įsitikinimas, kad jis paprasčiausiai vykdo istorinę misiją, buvo nepalaužiamas. Stalino balzamuotas kūnas buvo pašarvotas Kremliuje. Tūkstančiai žmonių grūdosi pažiūrėti į jį paskutinį kartą. Liūdesys buvo nuoširdus, nors, tuo metu, gulaguose kentėjusių žmonių skaičius buvo didesnis nei kada anksčiau. Asmenybės kultas darė stebuklus. Kas dabar prisimins, kad Stalinas  priklausė istorijos siaubūnams. Bet paprastieji rusai jame matė žmogų, atvedusį juos į pergalę prieš Hitlerį. Tai buvo išties įsimintino istorinio masto pergalė. Prieš ją nublanko visi nesibaigiantys sunkumai ir gyvenime patirti pavojai. Po metų jo vėliavos degė Berlyne, po trejų – Budapešte, o 1968 – aisiais – Prahoje. Stalinas buvo miręs, bet jo tankai riedėjo toliau, triuškindami sukilusiuosius prieš tą pačią ideologiją, kurią jie atnešė. Stalinas išvadavo Rytų Europą, bet nesuteikė jai laisvės. Praėjus trejiems metams po Stalino mirties, partijos vadovas Chruščiovas, XX – jame partijos suvažiavime, atskleidė jo nusikaltimus, bet stalinizmas gyvavo toliau. Tūkstančiai statulų ir portretų buvo tyliai pašalinti... Stalino kūnas buvo išneštas iš mauzoliejaus ir palaidotas už jo. Jo biustas taip pat paslėptas.

Tai, kas prasidėjo 1970 – aisiais Sovietų karinėje bazėje Magdeburge, Rytų Vokietijoje, kodiniu pavadinimu „Mitas“, turėjo likti paslaptyje visiems laikams. Toks buvo KGB viršininko Maskvoje įsakymas, patvirtintas partijos generalinio sekretoriaus. Auštant du karininkai pradėjo kasti. Pirmiausiai, ne toje vietoje, kur reikia, vėliau – toje. Trečias stovėjo sargyboje su ginklu. Jie rado dvi amunicijos dėžes ir išvežė jas sunkvežimiu iš miesto. Ten buvo ir žmogaus palaikai, tikriausiai – Hitlerio. Po karo raudonosios armijos kareiviai buvo pervežę juos iš Berlyno. Kažkur prie Elbės jie sudegino krovinį ir nuvažiavo toliau. Tarsi nebūtų šiam tikslui nuošalesnės vietos ar labiau nematomos teritorijos įnoringam kroviniui palikti. Netoli... kaimo karininkai išvertė pelenus į Elbės upę. Iš čia turime Švainerbriukę – kiaulės tiltą. Tai, kas kažkada grasino Maskvai, buvo nuplauta čiurlenančio upokšnio.