Apokalipsė – Antrasis pasaulinis karas. 6 dalis – „Košmaro pabaiga“

Apokalipsė – Antrasis pasaulinis karas. 6 dalis – „Košmaro pabaiga“. Dokumentinio serialo autoriai: Jean-Louis Guillaud, Henri de Turenne, Isabelle Clarke, Daniel Costelle.

1944 – ieji. Sąjungininkai išsilaipina vokiečių okupuotoje Italijoje.

Amerikiečių, britų, kanadiečių ir prancūzų armijų žygį pirmyn į šiaurę, kur vis dar siautėja Musolinis, prie Montekasino aukštumų sustabdo smarki vokiečių gynyba – Gustavo linija.

Ant šios aukštumos stūkso Šv. Benedikto vienuolynas. Sąjungininkai įtaria, kad šį istorinį tūkstantmetį perlą vokiečiai pavertė stebėjimo postu.

224 sąjungininkų bombonešiai numeta ant vienuolyno 200 tonų bombų. Antrasis pasaulinis karas niekam nerodo pagarbos ir viską paverčia pragaru.

1944 – ųjų kovo 15 – ojo. Britai nelaukdami pradeda ataką, tačiau vokiečių parašiutininkai juos atremia. Vokiečių smogiamieji būriai vis dar stipriai įsitvirtinę vienuolyno griuvėsiuose. Bombardavimas jiems nepakenkė. Amerikiečių režisieriaus Johno Hustono Italijoje nufilmuoti vaizdai. Vėliau jis pasakys: „Tai buvo kraują stingdančios žudynės“. Nors Čerčilis anksčiau yra pasakęs: „Italija yra suglebęs Europos pilvas“. Pradėdamas puolimą nuo Italijos, Čerčilis tikėjosi paimti Berlyną anksčiau už rusus, tačiau raudonoji armija ryžtingai veržiasi į priekį.

Išlaisvinamas Kijevas. Vermachto paliekamą Ukrainą, Hitleris įsako sulyginti su žeme.

Italijos fronte bėga mėnesia, o Gustavo linija ir Mont Cassin‘as vis dar Vermachto rankose. Prancūzų generolas Juin'as, siūlo persikelti per Garigilano upę ir netikėtai užklupti vokiečius, manančius, jog šlaitai yra per statūs ir jais neįmanoma užkopti. Tačiau užgrūdintiems Šiaurės Afrikos kovotojams pavyksta įveikti kalną ir padovanoti prancūzų armijai pirmąją karo pergalę, atversiančią sąjungininkams kelią į Romą.

1944 – ųjų birželio 5 – oji. Roma. Besitraukdamas Vermachtas ir toliau palieka griuvėsius. Kartu su paskutiniais Musolinio fašistais, vokiečiai dar valdo Šiaurės Italiją ir jos pramonę. Jie atremia italų partizanų atakas ir atsako į jas teroru.

1944 – ųjų birželio 5 – oji. Anglija. Tuo metu, Anglijos pietuose, užvedama karo mašina.

Prasideda Normandijos operacija. Birželio 5 – osios vakarą parašiutininkai sėda į laivus, pasipuošę indėnų šukuosenomis ir išsidažę jų karo spalvomis taip padrąsindami save. Vyriausiasis sąjungininkų vadas, generolas Eizenhaueris, jiems pasako: „Jūs išvykstate į kryžiaus žygį“. Eizenhaueris artimai bendrauja su savo milijonine karių armija. Visi šiltai jį vadina Aiku. Prezidentas Ruzveltas pasirenka jį kaip gerą organizatorių ir puikų diplomatą, labai naudingą koalicijai.

Tikslas: išsilaipinti penkiuose Normandijos paplūdimiuose, nusidriekusiuose per 100 km nuo senos iki Contentin‘o  – ten, kur Atlanto sienoje yra mažiausiai gynybinių vokiečių įtvirtinimų.

Atkaklūs taktiniai sąjungininkų bombardavimai vyksta ne tik Normandijoje, bet ir visoje Šiaurės Prancūzijoje... Šitaip siekiama nepalikti vokiečiams jokios išsilaipinimo zonos. Sunaikinama viskas, kuo vokiečiai gali atsigabenti pastiprinimą: geležinkeliai, paskirstymo stotys, keliai, tiltai.

Birželio 5 – osios vidurnaktį sklandytuvai su britų parašiutininkais ir amerikiečių dakotomis, prasiskverbia į Normandijos teritoriją. Parašiutininkai pirmieji įkelia koją į okupuotą Prancūziją.

Jų užduotis: užtikrinti išsilaipinimo zonos pakraščių saugumą. Artėja sąjungininkų laivynas – didžiausia visų laikų armada: 6 000 laivų. Vokiečiai dar nieko apie tai nežino, nes dėl audros negali atlikti žvalgomųjų skrydžių. Šarvuočių ugnis ir bombardavimai drebina pakrantę, bet aplenkia vieną taikinį paplūdimyje, kurio kodinis pavadinimas - Omaha Beach‘as. Vokiečių bunkeriai lieka nepažeisti. Kapralas Francas Gockel‘is, priblokštas tūkstantinės laivų armados surežisuoto spektaklio. Jis šaukia „Invazija!“, duodamas pavojaus signalus, tačiau visa vadovybė, kartu Hitleriu į visa tai žiūri skeptiškai, nes mano, kad tikrasis puolimas turi vykti toliau į šiaurę – Pas-de-Calais uoste.

1944 – ųjų birželio 6 – oji. 6 valanda 30 minučių. Pirmoji amerikiečių atakos banga atsimuša į vokiečių gynybinius įtvirtinimus Omaha Beach‘e. Kartu su amerikiečiais plaukia garsus jų rašytojas, karo korespondentas, Ernestas Hemingvėjus. Jis rašo: „Mes artėjame prie kranto pilkoje aušros blyškumoje. Geležinis laivas primena karstą. Vandens kalnai užlieja šalmus vyrų, susispaudusių petys į petį nepatogioje, nepakenčiamoje ir įtemptoje einančių į mūšį karių vienatvėje“.

Omaha Beach‘as. Sen Loranas prie jūros. Kitas karo reporteris, fotografas Robert‘as Capa, taip pat įtrauktas į šį pragarą. Jis sako: „Tai pats bjauriausias paplūdimys pasaulyje. Mes esame išsekinti vandens ir baimės“. Šiame paplūdimyje praras gyvybę per milijoną amerikiečių karių. Prasideda potvynis. Kariai patenka į spąstus tarp jūros ir vokiečių Block-House‘ų ugnies. Pralaimėjimo atveju Eizenhaueris parengia informacinį pranešimą: „Aš pasirinkau puolimui šitą vietą. Mane vienintelį reikia smerkti“. Tačiau didvyriškai grupelei pavyksta užkopti aukštyn ir, kartu su karališkuoju oro pajėgų naikintuvais, nutildyti vokiečių patrankas dar viename kodinį pavadinimą turinčiame paplūdimyje: „Jumo Beach‘e“, Bernere prie jūros. Tuo metu, paplūdimyje išsilaipina kanadiečiai. 19 – os jūreivis, baržos locmanas, Alfredas... , rašo: „per kokį stebuklą mums pavyko išvengti mirties. Mes praplaukėme 3 minų užtvaras. Mūsų dešinėje sprogo viena barža“. Kariai išsilaipina. Bet visų nuostabai niekas nešaudo. Net vilos prie molo sveikutėlės. Kažkas nesuvokiama. Pasipriešinimas iš tiesų menkas: vos keli šūviai, kurie nepadaro įspūdžio anglams ir kitame kodiniame paplūdimyje: „Gold Beach‘e“, Aromanše. Grupelė bombardavimo išvengusių vokiečių gynėjų – pasiduoda. 5 – jame paplūdimyje, kodiniu pavadinimu „Sword Beach“ (Uistrehame) išsilaipina prancūzų desantas. Dauguma jų buvo slapta pasitraukę iš Bretanės į Angliją. Sugrįžimas į Prancūziją – išties jaudinama akimirka. Vienas jų, 18 - os Gvenas..., pasakoja: „atvyko pirmieji tankai. Aš bėgau iš paskos ir staiga iš kažkur atsirado civilių, mėginančių susikalbėti su mumis ženklais. Jie mus palaikė anglais, nes mes vilkėjome angliškas uniformas. Aš spėjau jiems kažką pasakyti prancūziškai ir mes patraukėme tolyn“.

Mūšiuose užsigrūdinę desantiniai būriai stojo į kovą dėl priešo vadavietės, įsikūrusios Riva Bella lošimo namuose. Žaliaisiais velniais praminti profesionaliausi vokiečių parašiutininkai dažniausiai įveikdavo sąjungininkus.tačiau vokiečių karinėms pajėgoms Normandijoje vadovaujantis Romelis nusiteikęs pesimistiškai. Jis gavo Hitlerio įsakymą atremti sąjungininkus prie jūros, panašiai kaip Dunkerke prieš ketverius metus. Fiureris tada jam pasakė: „Reicho likimas priklauso nuo šio mūšio baigties“. Dabar Romelis atsako Hitleriui: „Įnirtinga mūsų armijos kova sulėtino priešo veržimąsi, tačiau jų dominavimas ore toks akivaizdus, kad dieną mūsų veiksmai neįmanomi“.

Sąjungininkų lakūnų pranašumas yra triuškinamas. Romelio mašina patenka į ugnies spąstus. Jis sunkiai sužeidžiamas ir evakuojamas į Vokietiją.

Sąjungininkų tikslas – išlaipinti 326 000 karių ir 40 000 tonų technikos.

Siekiant išlaikyti tokį ritmą, reikalingas uostas. Sąjungininkai nenori pulti didelių ir gerai ginamų uostų, todėl išsilaipina Normandijos paplūdimiuose.

Jie atsigabena ir savo uostą. Milžinišką įrenginį sudaro 200 penkių aukštų namui prilygstančiam betoninių kesonų, kiekvienas iš jų sveria po 6 000 tonų. Kesonai sujungiami ir iš jų formuojami molai ir dambos, kad būtų galima iškrauti krovinį iš laisvės laivų.

Amerikiečių statyklos tokių laivų jau pagamina po 1 per dieną.

Mažiau nei per trejus metus karo pramonė paverčia Ameriką nepaprastai galinga valstybe.

JAV mobilizuoja 11 milijonų karių.

Jie dislokuoti: Prancūzijoje, Italijoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje.

Amerika yra tokia stipri, kad po išsilaipinimo Europoje, kitame pasaulio gale, Ramiajame vandenyne, pajėgia surinkti antrą ne mažiau svarbų laivyną, turėsiantį pulti japonų bastioną – Mariana salas. Po to, kai praeitais metais buvo užimta TaraWa‘os sala, amerikiečių bombonešiai skrydžiui į Japoniją pakyla iš Saipano salos.

Mūšiui rengiasi 135 000 jūrų pėstininkų, 15 lėktuvnešių ir 900 lėktuvų sunaikins japonų oro pajėgas oro mūšyje, pramintame „Marianų karvelių šaudykla“.

Prasideda imperatoriškojo laivyno agonija.

Ją lydi Saipan‘o gynybos sunaikinimas. Jūrų pėstininkams išsilaipinus šioje 9 km pločio saloje, užverda vienas kruviniausių karo mūšių. Per šį mūšį žūva ir sužeidžiami 20 000 amerikiečių ir 30 000 japonų. Salos vadas, generolas Saito‘as, buvo pasakęs savo kariams: „yra tik viena baigtis – mirtis. Mes parodysime velniams amerikiečiams drąsumo pavyzdį“. Išaukštindamas bušido garbės kodeksą, karinis japonų režimas aukoja savo liaudį. 300 civilių japonų nusižudo. Civiliai, moterys ir vaikai, visada moka didžiausią kainą visuose frontuose.

Normandija. 20 000 Normandijos gyventojų žūva nuo sąjungininkų bombų, nukreiptų prieš vokiečių gynybą.

Normandija suniokojama.

Tačiau ji jau ketverius metus laukia išlaisvinimo. Bet iki visiško išlaisvinimo dar toli. Amerikiečiai sunkiai skinasi kelią Normandijos giraitėmis, brūzgynais ir duobėtų kelių labirintais, tapusiais puikiausia vokiečių slėptuve. Britai įstringa Kanų lygumoje. Kapralas Edward‘as (Hardwic‘as?), rašo savo žmonai: „juo daugiau sutinku prancūzų, juo labiau juos pradedu vertinti. Jie ir toliau dirba žemę ir niekuo nesiskundžia“.

Iš Prancūzijos pietų vokiečių laukiamą pastiprinimą sulėtina pasipriešinimo judėjimas. Prancūzų vidaus pajėgos ir laisvieji šauliai, partizanai ir komunistai. SS pradeda represijas. Jie karia, šaudo ir žudo Maki (partizanus) kovotojus ir civiliu Tiulyje, Marsiule, Sen Liuse, o ypač, Oradour‘e prie Gance‘o... Jie nužudo visus kaimo vyrus, o moteris su vaikais uždaro bažnyčioje ir ją padega.

Pasipriešinimo vadu tampa generolas deGolis. Po ketverių metų tremties grįžęs į Prancūziją. Dgolis vyksta į Bajo – pirmąjį išlaisvintą Prancūzijos miestą, vadovauti laikinąja vyriausybei, kurią užginčija Ruzveltas, siekiantis sulaukti rinkimų. Tačiau deGolį liaudis sutinka su dideliu džiaugsmu ir jis paskelbia: „Vienintelė teisėta Prancūzija yra ta, kuri, kaip ir aš, nesutiko su pralaimėjimu“. Ruzveltas galiausiai pripažįsta deGolio vyriausybę.

Nuo išsilaipinimo pradžios praeina 1,5 mėnesio, bet atkaklūs mūšiai tęsiasi. Sąjungininkai juda pirmyn, tačiau Eizenhaueris nerimauja. Jis rašo: „vienas laimėtas metras mums kainuoja po karį. Šis sumautas karas gali užsitęsti 10 metų“. Hitleris kuo ilgiau nori sulaikyti sąjungininkus Normandijoje, kad apsaugotų siaubą sėjančio ginklo V1 – sparnuotųjų bombų paleidimo įrenginius.

Šios bombos-raketos buvo leidžiamos iš šiaurės Prancūzijos į Londoną. V1 yra pirmoji istorijoje sparnuotoji raketa. Nedidelį ir greitą nepilotuojamą mechanizmą su tona sprogmenų, sunku perimti ar numušti.

Jos specifinis zvimbintis garsas sukelia ant kojų londoniečius. Pasiekus miestą degalai baigiasi ir raketos variklis sustoja. Niekada negali žinoti, kur ji nukris. Maždaug 10 000 tokių bombų nusineša 25 000 gyvybių. Tačiau anglai žavi savo drąsa ir ramybe... V1 nepalaužia anglų dvasios, bet stiprina vokiečių tikėjimą. Jau dvejus metus jie gyvena slėptuvėse. Amerikiečių bombonešiai dieną, o anglų – naktį, griauna Vokietijos miestus bombų lietumi.

2 MILIJONAI TONŲ bombų, 400 000 žuvusiųjų, 800 000 sužeistųjų, 7 milijonai lieka be pastogės – toks sąjungininkų strateginio bombardavimo rezultatas, pagrįstas principu: sunaikinti vokiečių tikslams tarnaujantį pramoninį ir žmogiškąjį potencialą.

Generalinis Hitlerio štabas „Vilko irštva“ (Rytų Prūsija). Po privalomomis šypsenomis slepiasi gilus nerimas, kuris ypač slegia karininkus, kilusius iš senos karinės prūsų aristokratijos. Jau metus jie rezga sąmokslą, kurio tikslas – atsikratyti Hitlerio. Vienas iš jų – pulkininkas Claus‘as Grafas von Stauffenberg‘as. 1944 – ųjų liepos 20 – oji. Per pasitarimą „Vilko irštvoje“, padeda bombą po Hitlerio stalu. Masyvus stalas išgelbėti Hitlerį, nukreipdamas sprogimo bangą, nuo kurio žūva du generolai, ir sužeidžiama 20 asmenų. Hitleriui pavyksta išvengti 5 –ojo pasikėsinimo. Jis vėl patiki, kad jį saugo Apvaizda. Tą patį vakarą jis priima Musolinį, kuris dar vadovauja fašistiniam režimui Italijos šiaurėje, bet jau ieško kompromisinio karo baigties sprendimo.

Hitleris ramina save pasakodamas Musoliniui apie savo slaptąjį ginklą ir nepavykusį pasikėsinimą. Jis sako jam: „tai likimo ženklas, kuris verčia spėti apie būsimą pergalę mūsų tikslo vardan“. Hitleriui tik lengvai kontūzija ranką, bet jis patiria gilų šoką, po kurio pablogėja jo psichikos būklė, paaštrėja žiaurumo ir paranojos priepuoliai. Jis įsisiautėja: nuteisia pagrindinius sąmokslininkus, nužudo 5 000 įtariamųjų ir deportuoja jų šeimas, nedvejodamas susidoroja su maršalais. Romelis, perėmęs iš Hitlerio vadovavimą armijai, gyvenimą baigia savižudybe. Hitleris jam surengia veidmainiškas nacionalines laidotuves. Valdžią perima SS. Bet jau niekas negali išgelbėti Vokietijos.

Rusai tęsia žygį iš rytų. Prasideda naujas karo etapas, kurį rusai pavadina didžiuoju tėvynės karu. Raudonoji armija staiga smogia su tokia jėga, kuri pribloškia visas stovyklas. Koks neišsenkamas žmonių rezervas po daug kainavusių Maskvos ir Stalingrado mūšių. Baltarusijos puolimas 1944 – ųjų vasarą, yra pats didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšis. 1 000 km ruože rusai per 2 mėnesius pasistūmėja 600 km, sunaikindami 3 vokiečių armijas. Vermachtas traukiasi iš Rytų Prūsijos, palikdamas 200 000 žuvusiųjų ir 200 000 belaisvių, kurie bus verčiami eiti Maskvos gatvėmis.

1944 – ųjų liepos 27 – oji. Maskva. Vokiečių belaisvius, tarp kurių yra 100 generolų, rusai surenka vos išlipus iš traukinių ir laiko pusbadžiu, o paskui pamaitina riebia kopūstų sriuba, nuo kurios jiems paleidžia vidurius. Vienas belaisvių, prieš savo valią pas vokiečius patekęs Elzaso Lotaringijos gyventojas, 20 metų Armanas, pasakoja: „Mus kankino viduriavimas. Mes tuštindavomės kamuojami siaubingų dieglių, palydimi minios šauksmų ir smūgių. Tam tikrais intervalais pravažiuodavo miesto sunkvežimiai su cisternomis ir paleisdavo vandens srovę, kad nuplautų išmatomis nuklotas gatves.“

1944 – ųjų rugpjūčio 6 – oji. Normandija. Vakaruose sąjungininkai paima viršų. Vermachto padėtis – pablogėja. Falaise‘o kišenėje į nelaisvę paimama 50 000 vokiečių kareivių. Vokiečiai tą vietą vadina Normandijos Stalingradu. Kanadiečiai ir lenkai švenčia pergalę.

Sąjungininkų gniaužtai spaudžiasi kartu su nauju išsilaipinimu Provanse. Atkurta prancūzų armija, padeda išsilaipinusioms pajėgoms San Tropeze.

1944 – ųjų rugpjūčio 15 – oji. vienas kareivis iš Senegalo, Mademba, sako: „kovojome mes – kolonijinės kariuomenės kariai. Mus išmokė eiti į ataką šaukiant „Pirmyn už Prancūziją!““. Kolonijinėje kariuomenėje – 50 000 afrikiečių: iš Maroko, Alžyro, Tuniso... Čia susimaišė juodakojai ir jauni prancūzai, pabėgę iš įokupuotos Prancūzijos. Per 2 savaites jie išlaisvina visą pakrantę iki Marselio.

1944 – ųjų rugpjūčio 19 – oji. Paryžius. Pasipriešinimo kovotojai išeina iš pogrindžio ir dalyvauja Paryžiaus išlaisvinimo operacijoje. Paryžius keliasi ir stato barikadas. Didelė vokiečių armijos dalis pasitraukia į rytus, tačiau 20 000 vyrų lieka. Jiems vadovauja generolas von Choltitz‘as, gavęs Hitlerio įsakymą sugriauti Paryžių. Užverda smarkūs mūšiai.

4 – ąją sukilimo dieną, prancūzų pulkas, antroji šarvuotoji generolo Leclec‘o divizija, atvyksta iš Normandijos galutinai išvaduoti sostinę. Vokiečiai kapituliuoja. Ir generolas von Choltitz‘as nuvežamas į Leclerc‘o vadavietę, esančią Montparnase‘o stotyje. Choltitz‘as buvo gavęs asmenišką Hitlerio laišką, su vėliau labai išgarsėjusiu klausimu: „Ar Paryžius dega?“ Bet Choltitz‘as pasirinko kapituliaciją. Disciplinuotas parašiutininkų karininkas nepakluso pirmą kartą. Jis nebus įtrauktas į karo nusikaltėlių sąrašą. Atvyksta deGolis. Jis žino kokie žodžiai padės jam įsiamžinti: „Paryžius įžeistas, Paryžius palaužtas, Paryžius kanininkas, tačiau Paryžius išlaisvintas“.

Kol vyksta Prancūzijos ir Belgijos išvadavimas, Raudonoji armija laukia prie Varšuvos. Iš kitos žemės rutulio pusės, į Filipinus grįžta amerikiečių generolas MacArthur‘as. Prieš trejus metus pasprukdamas iš japonų spąstų, Makartūras pasakė: „Aš grįšiu“. (1944 – ųjų spalio 20 – oji). sugrįžimą padėjo surežisuoti ir jo spaudos tarnyba su savo legendine kukurūzine Papajaus pypke, jis pareiškia: „Filipiniečiai – aš grįžau. Išmušė jūsų atpirkimo valanda“. Tačiau Filipinų išvadavimui prireiks 4 mėnesių. Filipinų sostinė Manila, po Varšuvos, bus labiausiai sugriautas miestas. Žiaurumą ir žvėriškumą mūšio metu pakursto amerikiečių rasti nužudyti įkaitai ir stovyklos nuo 1941 – ųjų likusiais gyvais amerikiečių kaliniais.

Karas Ramiajame vandenyne taip pat darosi vis žiauresnis. Kaip visada ta pati painiava su jūrų pėstininkais, įkalintais šių pragariškų salų paplūdimiuose. Ta pati japonų aistra žudytis. Pasiduoti į nelaisvę – jiems pats didžiausias pažeminimas. Sugauti japonai susisprogdina granata. Taip pat ir šis japonų pilotas, kurį numuštą virš Filipinų jūros bando sučiupti amerikiečių jūreiviai. O jis ištraukia dantimis granatos žiedą ir susisprogdina. Amerikiečiai nenori daugiau rizikuoti. Kai tik jie pamato „nuodingąsias gyvates“ - iš karto jas nužudo. Geltonųjų neapykanta, prieš baltųjų neapykantą.

Antrojo pasaulinio karo priežastis yra ne tik imperializmas, bet ir rasizmas. Iš rasizmo pagimdyto mirties fabriko Osvencimo, rusai kalinius išvaduoja 1945 – ųjų sausį. Neapykanta žydams ir jų naikinimas buvo Hitlerio pašaukimas, taip jis rašė savo knygoje „Mano kova“. Jo nurodymu buvo nužudyta milijonas žydų Osvencimo dujų kamerose. 6 milijonai mirė nuo bado ir smurto, nužudyti kulkų arba sudeginti... krematoriumuose. Rusai randa kelis šimtus likusių gyvų belaisvių, ištatuiruotų visam gyvenimui.

Jie taip pat sulaiko traukinius su deportuojamais žmonėmis. Naciai teikia pirmenybę šiems mirties traukiniams, o ne ginkluotės sąstatams. 1945 – ųjų pradžioje jie vis dar rieda į šimtus koncentracijos stovyklų, veikiančių visu pajėgumu.

Į šias stovyklas buvo deportuota 20 milijonų rezistentų, opozicijos šalininkų, krikščionių, homoseksualų, čigonų.

Jie taip pat mirė nuo bado, smurto ir išsekimo, kaip ir požeminės gamyklos vergai iš Dora, kur naciai gamino kitą slaptą ginklą – V2. Pirmoji balistinė raketa nuskraidina toną sprogmenų už 300 km.

1500 tokių raketų, paleistų nuo Vokietijos pakrantės į Londoną ir 2000 į Belgiją – padidina aukų skaičių. Sąjungininkai nerimauja, kad vieną dieną tokia raketa gali turėti atominį užtaisą.

Los Alamosas. Naujoji Meksika (JAV). Pats garsusis Einšteinas perspėja Ruzveltą pasiskubinti aplenkti vokiečių keliamą pavojų. Milžiniškas biudžetas leidžia visai mokslininkų komandai dirbti prie pirmosios atominės bombos saugant paslaptyje jos gamybą. Urano bombos veikimas pagrįstas urano skilimo reakcija. Jie tikisi pagaminti bombą, kurios sprogimas prilygtų 20 000 tonų bombų ir paskleistų mirtį nešančias radioaktyviąsias nuosėdas. Tikslas jau aiškus – Berlynas.

Tačiau pirmoji atominė bomba nukris ne ant Vokietijos.

Ar Vokietijoje yra dar nepaleistų gamyklų, kurios galėtų gaminti tokį ginklą? Pradeda stigti net sintetinių degalų. Bombų kilimai ir toliau visą parą krinta ant Vokietijos miestų.

1945 – ųjų vasario 13 – oji. Sąjungininkų bombonešiai sugriauna Drezdeną – svarbų vokiečių armijos komunikacijos mazgą su rytų frontu ir su iki šiol nenukentėjusiu 5 – uoju pramoniniu Reicho miestu. Šis Šiaurės Florencija vadinamas miestas yra vienas Europos istorinių lobių. Bombos su fosforu sukelia ugnies taifūną, sudegindamos 40 000 žmonių. Miestas dega 7 dienas. Čerčilis buvo pasakęs: „Mes priversime vokiečius praryti pačią karčiausią dozę nelaimių, kokias tik jie atnešė žmonijai“.

Miestai miršta, tačiau Gebelsas ir naciai dabar nori pasiųsti myriop visus vokiečius nuo 16 iki 60 metų, mobilizuojamus į „liaudies pajėgas“. Jis jiems sako: „Kiekvienas bandymas yra geriau už besąlyginę kapituliaciją, kurią nori primesti Vokietijai žydai-komunistai. Prisiekite mirti už Adolfą Hitlerį“. Hitleris sako: „Vokietija neturi svyruoti“. Po liepos 20 – osios pasikėsinimo likę gyvi generolai nebedrįsta prieštarauti fiureriui. Jie paklūsta absurdiškam įsakymui pulti žiemą vakaruose – Ardėnuose, nors mieliau būtų pasiaukoję kovodami su rusais. Fiureris jiems paaiškino: „Reikia sunaikinti anglų armiją. Tada amerikiečiai pasirašys su manimi separatinę taiką, nes kapitalistai bijo, kad viršaus nepaimtų marksistai“.

Siekdamas sutrukdyti sąjungininkams gabenti karo techniką ir skverbtis Vokietijos širdies link, Hitleris nori atgauti Antverpeno uostą.

Tačiau vokiečiai Ardėnuose pralaimi. Susidūręs su neįtikėtinu amerikiečių parašiutininkų pasipriešinimu Bostogne‘ėje ir generolo Patton‘o šarvuočių ataka.

Rusai peržengė Vokietijos sieną. Išgirdę apie sovietus, pradeda bėgti milijonai vokiečių, ypaę prievartavimų išsigandusios vokietės.

Hitlerio sugalvota taktika pasirodė esanti visiška iliuzija. Tarp Vakarų sąjungininkų ir susų nesantaikos nebuvo. Beje, Čerčiliui Vokietijos problema jau išspręsta. Jis galvoja apie okupacijos zonų liniją ir, labai svarbioje Krymo konferencijoje, susitina su Ruzveltu ir Stalinu. Jalta 1945 – ųjų vasario 4 – oji. susirūpinęs dėl augančių kovinių nuostolių Ramiajame vandenyne, Ruzveltas nori susitikti su Stalinu ir paprašyti, kad šis greičiau stotų į karą su Japonija. Stalinas pareikalauja, kad Ruzveltas vyktų į tolimą kelionę iki Krymo. Tokia kelionė dar labiau pakenkia Amerikos prezidento sveikatai. Jo veidas sukritęs, jis vos nulaiko ranką. Ruzveltas, rūkantis cigaretę po cigaretės, jau silpsta. Jis mirs po kelių savaičių. Dabar jis galvoja tik apie Japoniją ir nebeturi jėgų pasipriešinti Stalinui, kuris, išvaduodamas: Pabaltijo šalis, Rumuniją, Bulgariją, Vengriją, Lenkiją, Sileziją ir Prūsiją, kartu jas ir okupuoja. Stalinas net nemano iš ten trauktis. Vienintelis Čerčilis bando derėtis dėl laisvų rinkimų Lenkijoje ir kariuomenės išvedimo iš Graikijos. Pažadai taip ir lieka neištesėti, dėl to Graikijoje kyla pilietinis karas. Graikų partizanai, komunistai, sukyla ir Stalinas leidžia jiems išsižudyti. Iškyla būtinybė įkurti JTO – Jungtinių Tautų Organizaciją, kuri netrukus susirinks San Franciske. JTO turi taikiai išspręsti visus konfliktus ir ginti žmogaus teises.. (artėja) Šaltojo karo pradžia.

Ramiajame vandenyne karas tęsiasi. 1945 – ųjų vasario 23 – oji. Jūrų pėstininkai iškelia savo vėliavą virš suribančio kalno Ivo saloje. Mūšis nusineša 7 000 amerikiečių ir 20 000 japonų gyvybes. Leitenantas John‘as Rich‘as pasakoja: „Mes klausiame vienas kito: jei jau čia darosi tokie dalykai – kas bus, kai išsilaipinsime Japonijoje? Mums, jūrų pėstininkams buvo aišku, kad visi ten mirsime“. Kildami iš Ivo ir kitų Ramiojo vandenyno salų, bombonešiai Boeing B-29, dabar jau gali pasiekti Japoniją. Žmogaus protas išranda bombas su napalmu, kuris geresnis už Drezdene panaudotas bombas su fosforu. Tai – padegamasis mišinys iš sutirštintų degalų. Ant medinių ir kartoninių japonų namukų, 1945 – ųjų kovo 9 – ąją, numetama 1 700 tonų bombų. Vargšai japonai tampa aukomis pakvaišusių kariškių ir jie juos įtraukia į šį karą, ir nori tęsti jį toliau, nepaisydami 80 000 žuvusiųjų ir 5 mln. benamių po antskrydžių virš Tokijo.

1938 – ieji. Berštesgadenas. 7 metus savo name Bavarijos alpėse, Hitleris augino aviganę Bloni, kurią mylėjo labiau už žmones. Jis pranašavo: „Kitas karas nesibaigs taip kaip 1914 – 1918 metų. lapkričio 11 – osios nebus. Galima tik pergalė arba – sunaikinimas“. Nežinomybės svaigulys sutrukdė jam vesti savo meilužę Evą Braun. Jis sakydavo: „Aš jau vedęs Vokietiją“.

1945 – ieji. Hitlerio Vokietijai prasideda agonija. Sovietai apsupa Berlyną, tačiau fiureris neprisipažįsta nugalėtas. Jis sako: „Dabar viskas bus priešingai nei Stalingrade“. Berlynas. 1945 – ųjų balandžio 17 – oji. rusų raketos skina karius. Likusieji gyvi – pasiduoda vienas po kito.

Dvi savaites, dieną ir naktį, verda tikras pragaras. Iki galo priešinasi tik būrelis fanatikų, tokie kaip 400 eSeSininkų iš Karolio didžiojo divizijos – net jau nebeturinti vilties, bet vis dar Hitleriui atsidavusi jaunimo grupelė. Jie stoja prieš 100 000 rusų. Požeminiame bunkeryje, po kanceliarijos griuvėsiais, siautėja Hitleris ir vadovauja savo įsivaizduojamoms armijoms. Paskutiniai ištikimieji jo bendražygiai pasinaudoja laikina ramybe ir išlipa į paviršių atšvęsti balandžio 20 – osios – Hitlerio gimimo dienos. Jam sukanka 56 – eri. Jis drąsina išrinktuosius jaunuosius fiurerio sekėjus, kurių tėvai žuvo per Drezdeno bombardavimą. Puldami Vakaruose amerikiečiai paima į nelaisvę tūkstančius jaunųjų Hitlerio rėmėjų, pasiųstų į frontą pakeisti žuvusių karių.

Amerikiečiai negali patikėti savo akimis.šie kariais tapę vaikai nejaučia jokios baimės: jų smegenys išplautos rasizmo ir neapykantos doktrinų.

Kartu su jais paimti į nelaisvę seni „liaudies pasipriešinimo“ vilkai jiems sako: „Vaikai, džiaukitės karu, nes taika bus dar baisesnė“.

1945 – ųjų balandžio 25 – oji. Prie Elbės, ant Torgau tilto, amerikiečiai susitinka su rusais.

Rytai su tinka Vakarus. Paskutinis sąjungos aktas: kariai pozuoja prieš kameras.

Stalino portretas užima garbingą vietą, o Ruzvelto portretas jau pervestas juodu krepu. Jis mirė balandžio 12 – ąją. Vienas paskutinių jo įsakymų – sustabdyti amerikiečius prie būsimos sovietų okupacijos zonos ribos Vokietijoje. Vienas garsiausių Amerikos generolų, - George S. Patton‘as, - įsiutęs. Jis mano, kad amerikiečiai turėjo įžengti į Berlyną pirma rusų. Patton‘as – vyras su koltais prie diržo, puolęs su tankais Afrikoje, Normandijoje ir Ardėnuose. Jis sako Eizenhaueriui: „9 – oji armija yra už 100 km nuo Berlyno ir ten nenueiti būtų istorinė klaida, turėsianti rimtų padarinių“. Eizenhaueris neatsako nieko. Vienintelis jam svarbus dalykas – sunaikinti Hitlerį ir nacizmą. Prieš kelias dienas Patton‘as skubiai jam paskambino ir pranešė apie apgailėtiną padėtį Buchenwald‘o koncentracijos stovykloje. Eizenhaueris įsako nuvežti ten sunkvežimiais Veimaro gyventojus ir parodyti jiems nacių nusikaltimus, kad šie viską pamatytų ir papasakotų apie tai kitiems vokiečiams. Jis norėjo, kad tie žmonės pamatytų lavonų tatuiruotes, lempų gaubtus iš žmogaus odos, ar prespapjė iš kaukolių.

Remdamasis Jaltos sutartimi, Eizenhaueris išveda savo armiją iš Buchenwald‘o ir šis patenka į sovietų zoną. Stalinas tuoj pat prikelia stovyklą naujam gyvenimui, kuri, nuo šiol, tampa vienu Gulago archipelago padalinių: jame bus kalinami visi, kurie įtariami priešiškumu Stalino režimui.

1945 – ųjų gegužės 2 – oji. Berlyne rusai jau vos už 300 metrų nuo fiurerio bunkerio. Hitleris nunuodija savo kalę Blondi ir veda Evą Braun. Ji praryja cianido piliulę. Hitleris paleidžia sau kulką į galvą. Gebelsas ir jo žmona taip pat nusižudo, o SS bando sudeginti jų kūnus. Prieš nusižudydama, Magda Gebels, nunuodija savo vaikus. Savo paskutiniame laiške ji rašo: „Tai, kad mes galime kartu su fiureriu baigti savo paskutines dienas, yra likimo malonė, kurios niekada nedrįsome tikėtis“.

1945 – ųjų gegužės 2 – ąją sovietai virš Reichstago iškelia raudoną vėliavą.

Sugaunami pagrindiniai nacių vadai. Taip pat ir ištikimas Hitlerio bendrininkas – Geringas. Italijoje partizanai įvykdo mirties bausmę Musoliniui, o jo kūną atiduoda minios kerštui. Visoje Europoje prasideda keršto banga prieš tuos, kurie, vienaip ar kitaip kolaboravo su nepakenčiamais okupantais. Berlyne Ana Pavlovna reguliuoja eismą priešais Brandenburgo vartus. Rusų sudėtos aukos pergalei prieš Hitlerinę Vokietiją, buvo milžiniškos: per karą žuvo 20 MILIJONŲ CIVILIŲ IR 8 MILIJONAI karių – 15% sovietų sąjungos gyventojų. Maršalas Žukovas filmuojasi ant didžiosios Reicho kanceliarijos griuvėsių – Hitlerio didybės svajonių simbolio. Žukovas nori parodyti pasauliui, kad jis – rusas ir jo armija sutriuškino vokiečių galybę. Jis filmuojasi ir prie Hitlerio stalo su garsiuoju gaubliu, kurį Čaplinas parodijavo savo filme „diktatorius“. Hitleris buvo įsakęs SS sudeginti jo kūną. Sovietai pašalins jo palaikus, siekdami išvengti bet kokio kulto.

1945 – ųjų gegužės 8 –oji. Vermachto vadas, maršalas Keitelis, pasirašo nacistinės Vokietijos besąlyginės kapituliacijos aktą su savo mirtinu priešu rusu Žukovu, kurį supa sąjungininkai: anglas Tedderr‘is, amerikietis Spaatz‘as ir prancūzas de Lattre de Tassigny. Vėliau Keitelis bus teisiamas Niurnbergo tarptautiniame teisme. Jis bus pakartas kaip ir daugelis karo nusikaltėlių.

Vokiečių rašytojas Klaus Mann‘as kreipiasi į savo tėvynainius: „Pralaimėjimas – nėra gėda. Priešingai. Nacionalsocializmas buvo vokiečių gyvenimo gėda, pažeminimas ir suskaidymas.“

Nacizmą sustabdyti buvo galima tik sutriuškinus Vokietiją. Ar buvo būtina sutriuškinti ir Japoniją? Ramiajame vandenyne japonų lėktuvai/savižudžiai/ kamikadzės – tirpdo amerikiečių laivyną. Japonija negali susitaikyti net su mintimi apie kapituliaciją, reiškiančią didžiausią nešlovę. Į valdžią įsikibę Tokijo kariškiai aukoja viską ir dar likusią aviaciją taip siekdami sutrukdyti išsilaipinti amerikiečiams.

JAV atsisako minties apie išsilaipinimą, galintį kainuoti milijonus gyvybių. Jie užverda atominį pragarą. Pirmosios dvi istorijoje branduolinės bombos per sekundę pražudo per 100 000 žmonių ir leidžia imperatoriui Hirohito, neprarandant orumo, prašyti taikos.. Hirosima (1945 – ųjų rugpjūčio 6 – oji); Nagasakis (1945 –ųjų rugpjūčio 9 –oji).

Reikėjo atominės bombos, kad japonų kariai ir karininkai ryžtųsi Bušido garbės kodeksui prieštaraujančiam žingsniui. Tačiau tūkstančiai su tuo nesutinka ir pabėga į džiungles. Paskutinysis iš savo slėptuvės išlįs ir pasiduos tik 1975 – aisiais.

1945 – ųjų rugsėjo 2 – oji. Tokijo užutekyje, amerikiečių šarvuotyje „Misūris“, susijaudinimas gniaužia gerklę sąjungininkų atstovams: kinams, anglams rusams ir prancūzams kartu su generolu Leclerku. Jiems suteikta privilegija dalyvauti japonų kapituliacijos akte, kuris paženklina Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Nugalėtojams atstovauja generolas MakArtūras. Japonijos užsienio reikalų ministras Mamoru Shigemitsu, pasirašys imperatoriaus vardu... Ministras susitiko su imperatoriumi išvakarėse ir jam pasakė: „Mes turime į šią gedulo dieną žiūrėti kaip į naujos Japonijos gimimo dieną. Tik tada galėsime eiti į šią ceremoniją aukštai pakėlę galvas“. Makartūras baigia kalbą šiais istoriniais žodžiais: „Didžiausia mano, kaip ir visos žmonijos viltis, kad ši iškilminga ceremonija po visų žudynių ir pralieto kraujo, būtų geresnio pasaulio pradžia“.

Šiame kare žuvo 50 MILIJONŲ žmonių. Vien dėl teroro protrūkio, civilių aukų buvo dukart daugiau nei kariškių. Tūkstančiai nelaimingųjų dar ilgai kentėjo po karo dėl atominės radiacijos arba todėl, kad liko be vaikų, be tėvų mirusių nacių stovyklose. Šis dokumentinis serialas skiriamas visoms totalitarinio režimo aukoms...