Apokalipsė – Antrasis pasaulinis karas. 4 dalis – „Esminis persilaužimas“.

Apokalipsė – Antrasis pasaulinis karas. 4 dalis – „Esminis persilaužimas“. Dokumentinio serialo autoriai: Jean-Louis Guillaud, Henri de Turenne, Isabelle Clarke, Daniel Costelle.

1941 – ųjų gruodžio 7 – oji. Japonija rengiasi pulti Ameriką. Lėktuvnešyje Zuikaku lakūnai pažadinami 4 valandą ryto. Vadas Mitsuo Fuchida pakviečia juos išgerti tradicinės sakės taurėlę į išpera oriaus sveikatą. Pearl Harbour‘ o karinės jūrų bazės puolimui Havajuose vadovauja Fuchida. Akiplėšišką puolimo planą rengia admirolas Isoroku Yamamoto.

Yamamoto nori suduoti lemiamą smūgį ir taip pašalinti klūpi, kuri trukdo japonams viešpatauti ramiajame vandenyne. Fušida pasakoja: „Mes išplaukėme Perl Harboro link. Aš sušukau kodinį atakos žodį: „Tora, tora, tora!““

Puolimas buvo VISIŠKAI NETIKĖTAS.

Jūrų pėstininkas kapralas Earl Nightingale tuo metu buvo šarvuotyje „Arizona“. Jis pasakoja: „laivą sudrebina sprogimas. Netoli manęs nukrinta bomba. Mano leitenantas paplūsta kraujais. Denis nuklotas žuvusiųjų kūnais. Šarvuotis verčiasi. Aš šoku į jūrą.“

Perl Harboras užpuolamas nepaskelbus karo. Per ataką žūva 2 500 amerikiečių, 1 200 sužeistųjų. Japonų pilotų nukauta tik 30. Šie vaizdai pribloškia amerikiečius ir jų požiūris į Amerikos dalyvavimą kare nebėra toks kategoriškas.

Tačiau japonai neišsilaipina Havajuose ir neužima Perl Harboro. Jie tik nuskandina dalį amerikiečių laivyno. Pasenę šarvuočiai jiems nereikalingi. Svarbiausias ginklas jūrų mūšiuose dabar yra lėktuvnešiai, o amerikiečių lėktuvnešiai per ataką buvo jūroje ir liko sveiki. Tikras stebuklas.

JAV prezidentas, Franklinas Ruzveltas, TIKĖJOSI japonų atakos, nes įtampa su Japonija buvo pasiekusi kulminaciją, tačiau kas galėjo pamanyti, kad japonai smogs už 5000 km nuo savo bazių.

Kitą dieną Ruzveltas kreipiasi į kongresą: „Vakarykštė diena, 1941 – ųjų gruodžio 7 – oji, išliks kaip niekšybės diena Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje, kai mes buvome netikėtai užpulti. Nesvarbu, kiek mums prireiks laiko atremti šią iš anksto suplanuotą invaziją, bet aš tikiu, kad amerikiečių liaudis teisėtai ir drąsiai kovos iki visiškos pergalės.“

Bet čia – tik plataus puolimo pradžia. Tą pačią dieną japonai puola Honkongą: didelę britų koloniją Kinijoje. Paskui apšaudo amerikiečių aerodromus Filipinuose ir įsilaipina Bataano pusiasalyje. Įsitvirtinę Kinijoje, japonai užgrobia kaučiuko šaltinį: britų kolonijas Birmą ir Malaiziją. Taip pat nafta garsėjančia olandų koloniją Sumatrą.iškyla pavojus Indijai ir Australijai. Prieš kelis mėnesius japonai įsikūrė prancūzų kolonijoje Indokinijoje.

Po 1940 – ųjų pralaimėjimo Vichi režimas pakluso Hitleriui ir perleido japonams karines oro ir jūrų bazes. Dėl šios priežasties Jungtinės Valstijos nutraukė Japonijai naftos tiekimą ir įšaldė japonų sąskaitas. Tokia ekonominė sankcija daug gyventojų turinčią ir išteklių stokojančią šalį pastūmėjo kariauti. Prasidėjus pakilimui, Japonija dar labiau pajuto žaliavų stygių, todėl pradėjo jas užkariauti jėga.

Japonija sukuria antrą pagal dydį pasaulyje karo laivyną su dešimčia lėktuvnešių ir kokybiškais kariniais lėktuvais tokiais kaip garsusis naikintuvas Zero, pralenkiančiais sąjungininkų lėktuvus greičiu, manevringumu ir veikimo spinduliu.

Taip pat jie turi 2 mln. karių, fanatiškai atsidavusių imperatoriui.

Hirohito yra 124 – asis Japonijos imperatorius: jis domisi mokslu ir rūmuose įkurtoje laboratorijoje studijuoja jūrų biologiją. Jis – gyvas dievas. Savo dieviškuoju autoritetu pridengiantis kariškių veiksmus.

Kinijoje imperatoriaus armija pradeda neregėtas žudynes. Dar 1937 – aisiais Nanking‘e buvo nužudyta 300 000 kinų, kad Japonijos kariuomenė galėtų išdidžiai pražygiuoti per Pekino uždraustąjį miestą. Ar imperatorius apie tai žino? Jis – karaliauja, o ne valdo. Valdžia yra generolo Tojo ir ultranacionalistinės klikos rankose. Vietos gestapo Kempeitai padedama ši klika kontroliuoja šalį, o garsiakalbiai skelbia apie pradėtą karą su Jungtinėmis Amerikos valstijomis: [Tojo] „Šimtas milijonų japonų turi pasiaukoti ir ištikimai tarnauti šaliai. Kol mes būsime ištikimi patriotai ir išsaugosime savo imperatorišką taiką pasaulyje, tol mums nereikės bijoti nei amerikiečių, nei anglų!“

Šie iš Indokinijos ryte išskridę japonų pilotai nebijo anglų. Jie ieško dviejų britų šarvuočių atplaukusių saugoti Singapūro. Šlovingojo Repulse ir ypač vieno moderniausio mūšio laivų, Prince of Wales, karališkojo laivyno pasididžiavimo.

Nepraėjus nė valandai, juos (1941 – ųjų gruodžio 10 – ąją) nuskandina japonai. Ši data įrašyta į istoriją kaip Anglijos viešpatavimo jūroje pabaiga.

1941 – ųjų gruodžio 11 – oji. kitą dieną, Berlyne, fiureris atvyksta į Reichstage rengiamą neeilinę nacių asamblėją. Po Perl Harboro ir japonų įsitraukimo į karą prieš JAV, 4 lemtingas dienas Hitleris veltui laukia kada Ruzveltas paskelbs jam karą. Hitleris mano, kad jei jis stos Japonijos pusėn, Tokijas bus priverstas jį palaikyti Rusijoje, tačiau vokiečių generolai laikosi pernelyg santūriai.

Užsienio reikalų ministras Ribentropas bando atkalbėti Hitlerį.

Bet fiureris nori likti savo sprendimų šeimininku ir paskelbia karą Amerikai.

Į Vašingtoną atskuba britų ministras pirmininkas (Čerčilis). Jis sako: „Dabar mes esame viename laive“. Jau dvejus metus jie laukė šios akimirkos, bet Ruzveltas norėjo parodyti savo rinkėjams, kad visomis įmanomomis priemonėmis siekė išsaugoti taiką. Karas tampa pasauliniu. Čerčilis pasijunta tvirčiau: „Kuo jie mus laiko? Galbūt jie nesuvokia, kad mes eisime iki galo. Mes duosime jiems pamoką, kurios jie ir pasaulis negalės pamiršti.“

Tačiau Čerčilis rimtai neįvertina priešų japonų: Honkongas paimamas per kelias dienas. Generolas Tomoyuki Yamashita, pramintas japonų Romeliu, išdrįsta skverbtis tankais į Malaizijos džiungles. Jis paima britų imperijos perlą Singapūrą – tvirtovę, kuri garsėjo kaip neįveikiama.

Jamašita nepriekaištinga tvarka išrikiuoja 27 000 belaisvių žeminamam spektakliui. Jis neatsisako atiduoti riterišką pagarbą ir papozuoti japonų propagandai. Generolas Jamašita bus pakartas 1946 – aisiais už karo nusikaltimus. Į siaubingas stovyklas suvaryti belaisviai mirs nuo bado, atogrąžų ligų ir žiauraus elgesio. Jie verčiami tiesti geležinkelį, kuris leis japonams priartėti prie Indijos pastačius garsųjį tiltą per Kvai upę. Singapūre į nelaisvę buvo paimtas ir anglų alpinistas... Jis prisimena: „Japoni mus niekino. Jie nesuprato kodėl mes nepasidarėme charakirio“.

Ruzveltas duoda įsakymą amerikiečių kariuomenės vadui Filipinuose, Douglas Mac Arthur‘ui, bėgti, kad japonai nepaimtų jo į nelaisvę. Atvykęs į Australiją Makartūras paskelbia: „Aš grįšiu“. Makartūro kariai patenka į nelaisvę. 30 000 amerikiečių su senomis priplotomis 1917 – ųjų metų stiliaus kepurėmis ir dar tiek pat filipiniečių išvaromi į internuotojų stovyklą, esančią už 100 km. Tai – mirties žygis.

Vienas iš likusių gyvų... pasakoja: „Mes ėjome nevalgę 10 parų. Mus nuolat mušė. Tuos, kurie nebepajėgdavo – pribaigdavo sargybiniai: vienu kardo kirčiu nukirsdavo jiems galvas“.

Tokį žiaurumą GALIMA PAAIŠKINTI savitais to meto japonų papročiais: jie nesuprato, kad galima pasiduoti, jie niekada nepasiduodavo. Nuo pat vaikystės rengiami karui, japonai mokėsi žudymo meno bušido ir nebijojo mirti. Imperatoriškojo laivyno karininkas Fušida teigia: „Būšido yra kario kelias. Tai – lojalumo, ištikimybės ir pasiaukojimo iki mirties kodeksas. Mes niekiname mirtį ir tą parodome žiauriai žudydami priešą. Mes niekiname fizinį skausmą, niekiname negarbingą mirtį. Bušido yra mirties menas“.

Per 5 mėnesius Japonija sutriuškina Tolimųjų Rytų sąjungininkų kariuomenę ir užkariauja pusę Ramiojo vandenyno.

„Tegyvuoja imperatorius! Banza!“ džiūgaujant dėl karo sėkmės, galingas „Banzai“ užlieja visą imperiją: jis pasiekia generolą Tojo ir net imperatorių, kuris malonėja pasirodyti su šeima...

... Karališkųjų oro pajėgų lėktuvai. Šie lėktuvai priklauso 615 – ąjai eskadrilei, kuri gina Londoną.

Čerčilis yra šios eskadrilės garbės vadas. Tai – gyvi likę Anglijos pilotai, taip pat belgai, lenkai, čekai ir prancūzai... deGolis jaučia šiems didvyriams ypatingą meilę: jie pirmieji atėjo jam į pagalbą Anglijoje ir dabar puldinėja vokiečius virš Prancūzijos.

Svarbiausias uždavinys – sutriuškinti Vokietiją ir Čerčiliui, ir Ruzveltui...

„Ją reikia bombarduoti“, - sako Čerčilis. Jis įkuria oro laivyną, kuriam vadovauja Arthur Harris, pramintas Hariu bomba. Vadas sako: „Mes palaušime jų dvasią ir sunaikinsime gamyklas su darbininkais“. Harris‘as įsitikinęs kad karą galima laimėti su galingais keturmotoriais, tokiais kaip Halifax‘ai ir Lancaster‘iai.

Ši strategija, brangi tiek žmonių, tiek ir technikos požiūriu, neišvengia kritikos, tačiau ji pradeda sėti mirtį Vokietijos miestuose. 1942 – ųjų kovo 8 – ąją, bombos nusitaiko į Eseną. Esene gaminami ginklai vokiečių armijai Rusijoje. Taip Čerčilis padeda Stalinui.

Vokiečiai jau pradeda suvokti fiurerio politikos pasekmes. Hitlerinis režimas grimzta į pražūtingą pamišimą. Hitleris, Geringas, Himleris ir jo adjutantas, Heydrich‘as, imasi įgyvendinti tai, ką jie pavadina galutiniu sprendimu – Europos žydų sunaikinim, kuriam kelia atveria 1942 – ųjų vasarį prie Berlyno surengta Vanzės konferencija. Heydrich‘as atvyksta į Paryžių pradėti masines žydų gaudynes. Kelionė Osvencimo į dujų kameras be atgalinio bilieto.

Vangės konferencija pradeda pramoninio masto nusikaltimą. Žydai tūkstančiais varomi į apgaulingus dušus su dujomis... Genocidas įgauna vis platesnį mastą. Į Paryžių, kaip ir į visą Europą, paskui okupaciją atseka skurdas. Maistas normuotas.

Viskas, ką gamino okupuotos šalys, atitinka milžiniškam parazitui – vokiečių armijai.

Jų tėvai įkalinti Vokietijoje: eiliniai kariai – stalaguose, karininkai – oflaguose.

... (prancūzas) paimtas į nelaisvę 1940 – ųjų birželį, rašo: „stalage praradau penkerius gražiausius savo gyvenimo metus, nuo 20 – ies iki 25 – erių, be žmonos“. O kaliniai žydai? Artileristas ... Rozanskis pasakoja: „Kai atvykau į Stalagą 12A, prie Limburg‘o, pamačiau skelbimą: „ponai izraelitai kviečiami užsirašyti“. Tačiau mums nieko nedarė. Jie laikėsi Ženevos konvencijos, kuri gina karo belaisvius. Man niekas nieko nedarė. Bet mano šeima buvo deportuota“. Su karininkais oflaguose buvo elgiamasi geriau: generolai buvo laikomi Kionigšteino tvirtovėje netoli Drezdeno. Mūšio dėl Prancūzijos vadai, tokie kaip... generolas Henri Giraud‘as, važiuoja aplankyti Drezdeno iš kurio, po anglų bombardavimo, neliks akmens ant akmens. 63 m. generolas Giraud, pabėga iš kalnų tvirtovės, nusileisdamas stačia uola ir tuo labiau įsiutindamas Hitlerį. Po pabėgimo Giraud‘as net tampa generolo deGolio varžovu. Vis dėlto, pasipriešinimo įkvėpėjas yra deGolis, vadovaujantis iš Londono. Prancūzijoje daugėja pasikėsinimų prieš okupantus ([skelbimas]: „Kovokime, vienykimės, kad galėtume išvyti vokietį“) ypač po SSRS užpuolimo, kai į kovą stoja komunistai. Pasikėsinimus lydi įkaitų sušaudymai. Nedidelė deGolio armija Afrikoje kaunasi drauge su britais. Juos vadina laisvaisiais prancūzais. Pasmerkti Vichi režimo, kai kurie iš jų kariauja jau nuo 1940 – ųjų birželio 18 – osios.

Garsiausias iš jų – generolas Leclerc‘as. Tikroji jo pavardė - philippe de hautecloque‘as. Jis pasivadina slapyvardžiu norėdamas apsaugoti Prancūzijoje likusią šeimą. Pakeltas deGolio į generolus, Leklerkas susimeistrauja kepurę su dviem žvaigždutėmis, nutrauktomis nuo vieno italų uniformos po pergalingo Kufros mūšio Libijoje. Tą dieną jis pasakė savo vyrams: „Prisiekite sudėti ginklus tik tada, kai mūsų vėliava vėl plevėsuos ant Strasbūro katedros“.  Libijoje, Bir Hakeimo dykumoje, laisvieji prancūzai per 15 dienų sustabdo vokiečių Afrikos korpuso puolimą. Šiam korpusui vadovauja Romelis, pramintas „dykumos lape“.

Šiame pasauliniame konflikte, visuose frontuose dominuoja „ašimi“ vadinamas Vokietijos, Italijos ir Japonijos aljansą. Afrikos korpusas yra prie Egipto vartų, Vermachtas užimą trečdalį Rusijos, Japonijos imperatoriškasis laivynas kontroliuoja ramųjį vandenyną, o vokiečių povandeniniai laivai – vagoja Atlantą.

Pavojingasis vokiečių ginklas, povandeniniai laivai U-bots, nuskandina 4 milijonus tonų sąjungininkų krovinių pirmaisiais 1942 – ųjų mėnesiais. Masiškai skandinami tanklaiviai ir krovininiai laivai, gabenantys ginklus ir lėktuvus dūstančiai Anglijai. Nepaisant Amerikos įsitraukimo į konfliktą, karas atrodo pralaimėtas. Pasaulis grimzta į bedugnę. Tremtyje vienas iš nevilties nusižudo vienas garsiausių austrų rašytojų, žydas, Stefan‘as Zweig‘as. Jis palieka tokius atsisveikinimo žodžius: „Mano kalbos pasaulis dingo. O mano dvasinė tėvynė, – Europa, - pati save sugriovė. Geriau viską baigti laiku aukštai pakelta galva. Kol protinis darbas dar yra tyriausias džiaugsmas, o asmenybės laisvė – didžiausias šio pasaulio privalumas.“

Vokiečių povandeninkai kalba apie aukso amžių ir vadina Amerikos pakrantę pažadėtąja žeme. Per periskopą jie filmuoja nuostabiai apšviestą Niujorką.

Niujorkas 1942 – ieji. [Žiniasklaida]: „Mes turime informacijos, kad į Long Ailandą yra nukreipta lėktuvų eskadra. Jei bus nustatyta, kad šie lėktuvai yra priešų, bus būtina imtis visų atsargumo priemonių“. Amerikiečių radijas ir spauda skelbia klaidinamą informaciją apie vokiečių bombardavimo galimybę. Nors iš Europos jų nepasiekia nė vienas lėktuvas ar kitoks menkiausias veiksmas, vis dėlto, duodamas įsakymas pritemdyti šviesas. Didžiausia psichozė apima vakarų pakrantę, kur japonų išsilaipinimas labiausiai tikėtinas. [Tuometinė JAV Spauda su tokia antrašte]: „Priešų lėktuvai virš vakarinės pakrantės“.

Įtartini pasidaro ir 120 000 japonų kilmės amerikiečių. Pradedami konfiskuoti jų radijo aparatai, o šerifai paima jų pirštų atspaudus. Vyriausybė liepė iškabinti nutarimą, numatantį išskirtines priemones. Ruzveltas paskelbia: „Aš pripažįstu, kad pažeidžiama konstitucija, bet tokia yra karo būtinybė“. Japonų kilmės amerikiečiai Kalifornijoje gyvena jau seniai. Jie įnešė didelį indėlį į amerikiečių kultūrą ir prekybą. Dauguma jų turi Amerikos pilietybę. Žmonės suskirstomi į grupes.

Jų namai, parduotuvės ir kitas turtas parduodamas per dvi paras, o jie patys vežami į barakus Jutos dykumoje arba Oregono sniegynuose. Šie laikini pastatai, skambiai pavadinti internuotojų stovyklomis, primena visai ką kitą. Tai – Amerikos nevertas vaizdas.

Amerikiečių rašytoja... liudija: „Aš buvau aklėjama amerikietiška dvasia. Mes niekada namie nekalbėjome japoniškai, nevalgėme japoniško maisto. Mano senelis buvo apkaltintas šnipinėjimu japonams ir suimtas FTB kartu su senele, dėde ir mano mama. Nepaisant to, mūsų šeima visada elgėsi diskretiškai“. Niekas nepalauš jų ištikimybės Amerikai. 6000 iš jų dirbs vertėjais Ramiajame vandenyne, apie 20 000 eis kautis su vokiečiais Europoje. O visi kiti karo pabaigoje bus išlaisvinti.

1942 – aisiais Amerika pradeda burtis po  savo vėliava.

Į karą išėjusius 11 milijonų vyrų gamyklose pakeičia 6 milijonai moterų.

Ruzveltas siekia pagaminti 60 000 lėktuvų, 75 000 tankų ir 10 mln. tonų krovos laivų. Tokia – pergalės programa. Tolimos ir abejotinos pergalės. Norint nuraminti viešąją amerikiečių nuomonę, reikia staigaus žygdarbio. Bombarduoti Japoniją? Bet kaip? Pradedamas įgyvendinti rizikingas planas. Lėktuvnešio Hornet denyje sutalpinama 16 bombonešių B-25. Laivas bandys kuo labiau priartėti prie Japonijos. Dar niekada tokiems dideliems lėktuvams neteko kilti nuo tokio nedidelio lėktuvnešio denio. Pilotus treniravo ir antpuoliui vadovavo garsus pilotas Jimmy‘s Doolittle‘s, vėliau tapęs oro pajėgų pulkininku. Misija – neįmanoma. Pilni bombų ir degalų bombonešiai – per sunkus krovinys ilgai kelionei iki Japonijos.

1942 – ųjų balandžio 18 – oji. ir vis dėlto, jiems pavyksta pakilti. Populiarus filmas, „30 sekundžių virš Tokijo“, paminės jų poelgį. Kelios tonos bombų, mažai nuostolių ir didžiulis antausis tekančios Saulės imperijai. Kerštas japonų teritorijoje nukritusiam ekipažui bus negailestingas. Apkaltinti karo nusikaltimais, jie bus nuteisti mirties bausme.

Ministrui pirmininkui, generolui Tojo ir admirolui Jamamoto, šis amerikiečių antskrydis primena, kad reikia pasirūpinti japonų ekspansijos zonos saugumu. Jų planas – užimti Midway‘ų – amerikiečių bazę ramiojo vandenyno viduryje, paskui padaryti tai, kas turėjo įvykti prieš 6 mėnesius: išsilaipinti Perl Harbore.

Perl Harboras. 1942 – ųjų birželis. Tačiau japonai nežino, kad amerikiečiams pavyko iššifruoti jų slaptą kodą ir išsiaiškinti planą.

Vyriausiasis amerikiečių vadas, admirolas Chester‘is Nimitz‘as, rengiasi Midway‘aus gynybai. Jis turi mažiau lėktuvnešių už Jamamoto, tačiau sutelkia juos reikiamoje vietoje ir paslepia. 1942 – ųjų birželio 3 – oji. admirolas Jamamoto veda didžiausią eskadrą, kokią tik pavyko sutelkti.

Ją sudaro 200 karo laivų, o ypač stulbina 8 lėktuvnešiai su 600 lėktuvų. Dar plaukia 5000 ir netgi dailininkas, kuris įamžins mūšį. Tai – Fujita – vienas garsiausių menininkų, grįžę į Japoniją atlikti savo pareigos. O garsus amerikiečių režisierius John‘as Ford‘as, įamžins Midway‘aus gynybą. Mūšio išvakarėse jam pavyksta sukurti ramią atmosferą, kokia paprastai vyrauja jo Westernuose prieš prasidedant kulkų krušai. Jūreiviai žino, kad puolimas prasidės rytoj.

1942 – ųjų birželio 7 – oji. 5 valandą ryto Ford‘as jau filmuoja pirmąją japonų ataką, kuri suniokoja amerikiečių bazę. Netoliese sprogusi japonų bomba sunkiai sužeidžia režisierių. Jis netenka akies. Ford‘as atgauna sąmonę į ligoninę jį gabenančiame džipe. Jis pasako: „Dieve, jie buvo taip netoli“, - ir priduria „tie pėstininkai buvo dar vaikai. Jiems po 18 ar 20 metų, bet atrodė tokie ramūs per tą sumaištį, kad aš pamaniau: jie laimės karą“. amerikiečių lėktuvnešių pilotai taip pat ne ką vyresni. Universitetą vos spėję baigti pilotai pozuoja John‘o Ford‘o operatoriui ir skrenda pulti japonų laivyno. Pirmoji smogs eskadrilė „torpeda-8“. Vienas iš pilotų, 25 m. leitenantas, George‘as Gay‘us, pikeruoja virš japonų laivyno. Japonų priešlėktuvinės patrankos vieną po kito numuša amerikiečių lėktuvus. George‘o Gay‘aus lėktuvas sminga į bangas. Jis atsiduria vandenyje per stebuklą nenukentėjęs. Už kelių šimtų metrų japonų lėktuvnešiuose tebevyksta sujudimas: priešai rengiasi antrajai atakos bangai. Jie dar neišdegino visų degalų ir nenumetė visų bombų. Būtent šiuo lemiamu momentu virš japonų pasirodo kita amerikiečių bombonešių grupė. Nematyta sėkmė: jiems pavyksta nuskandinti 4 japonų lėktuvnešius. George‘as Gay‘us tuo metu dar buvo vandenyje. Vėliau jis pasakos: „aš atsidūriau tarp skęstančių japonų ir plaukiojančių ryklių mačiau japonų lėktuvus, grįžtančius po pirmosios Midway‘aus atakos. Jie ieškojo lėktuvnešių, ant kurių galėtų nusileisti, bet šie jau buvo nuskendę. Pasibaigus degalams japonų pilotai buvo priversti leistis ant vandens“.

George‘ą Gay‘ų sužvejojo amerikiečių eskadrinis minininkas. Vėliau jis tapo civilinės aviacijos pilotu.

Japonai apgadina amerikiečių lėktuvnešį YorkeTown‘ą, pilotai tvarstosi žaizdas, skaičiuoja žuvusiuosius ir bando grįžti į bazę. Tačiau kitos dienos rytą, YorkeTown‘ą torpeduoja japonų povandeninis laivas I-168.

Amerikiečiai netenka 1 lėktuvnešio, tačiau japonai praranda 4.

Pirmas japonų pralaimėjimas pakelia sąjungininkų dvasią. [Čerčilis:] „Mes atgavome pasitikėjimą“. Bet japonai neatrodo nusilpę. Užblokuoti Midway‘uje, Ramiojo vandenyno viduryje, jie plečia ekspansiją į pietus Australijos link. Toliausiai į šiaurę nutolęs Australijos miestas Darwin‘as rengiasi japonų išsilaipinimui – pirmajam karui šiame žemyne. Australai mėgins priešintis Naujojoje Gvinėjoje išsilaipinusiems japonams. Didžiulė ir sunkiai praeinama sala, kurioje iki šiol lankėsi tik tyrinėtojai. Papuasai užsirekomenduoja kaip neįkainojami australų pagalbininkai. Naujojoje Gvinėjoje australų kariams tenka kovoti su keliais neįveikiamais priešais: uodais, raudonosiomis skruzdelėmis, siurbėlėmis, gyvatėmis ir japonais.

Tačiau amerikiečiams dabar nerimą kelia Gvadalkanalio sala (esanti netoli Naujosios Gvinėjos). Vienas žvalgybinis lėktuvas aptinka japonų statomą lėktuvų taką. Grėsmė Australijai didėja. Amerikiečiai surengia pirmąjį didelį karinį išsilaipinimą. Gvadalkanalis. 1942 – ųjų rugpjūčio 7 – oji. paplūdimyje jūrų pėstininkai nesutinka pasipriešinimo ir skverbiasi gilyn į džiungles. Vienas iš jų, Edvin‘as Morgan‘as, pasakoja: „susipažinome su džiunglėmis. Mus gąsdino daugybė įtartinų garsų. Buvo baisu. Bet mes raminome save, kad japonai šiuo atžvilgiu nėra pranašesni už mus. Jie visi gyvena miestuose. Japonijoje nėra džiunglių“. Jūrų pėstininkai yra profesionalai, o japonai – tikri fanatikai. Pranašesniais save laikantys japonai į ataką kyla su durtuvais kaip per pirmąjį pasaulinį karą. panašiai kaip Verdene prieš kulkosvaidžius. Rezultatas toks pat kaip Verdene: masinės žudynės. Mūšyje prie Tenaru upės galvas paguldo 900 japonų. Po šio mūšio, jūrų pėstininkai gali užimti aerodromą, užtikrinti jo saugumą ir padidinti taką lėktuvams, kuriais skraido karštakošiais praminti jūrų pėstininkai. Šis aerodromas tampa nuolatiniu japonų patrankų taikiniu. Naktimis jų kreiseriai taip reguliariai pasirodo pakrantėje, kad jūrų pėstininkai juos pavadina „Tokijo ekspresu“. Prasideda jūrų mūšis, turintis sutrukdyti išlaipinti pastiprinimą. Į pagalbą atplaukia elitinis japonų pulkas. Japonų jūrų šauliai pavojingi kariai, bet jie vyksta kariauti neturėdami jokių apsaugos priemonių nuo atogrąžų ligų. Pusė jų mirs nuo maliarijos, kiti, kaip visada aukosi bušido vardan. Jiems vadovaujantis pulkininkas Ichikis, primena jiems samurajų šūkį: „užduotis yra sunki kaip kalnas, tačiau kario mirtis – lengva kaip plunksna“. Gvadalkanalio mūšiai dar tik prasideda. Jie tęsis 6 mėnesius. Karas išsekins visus. Jūrų pėstininkai jaučiasi patekę į spąstus, kuriuos vadina „žaliuoju pragaru“. Jie pradeda sirgti, jų žaizdos negyja, bet čia tik jų kančių pradžia.

Rostovas. Tuo pat metu prasideda ir raudonosios armijos kančių kelias. Rusai ją vadina juodąja 1942 – ųjų vasara. Vokiečiai toliau veržiasi į rytus, paimdami naujų belaisvių, tačiau mažiau negu praėjusiais metais, nes sovietų kariai dažniausiai atsitraukia, palikdami už savęs vien išdegintą žemę.

Įsakymą trauktis duoda Stalinas. Hitleris tai vadina bėgimu. Tačiau vermachto kareiviai miestus užima tik po atkaklaus mūšio. 18 – ojo pėstininko pulko majoras Hock‘ė, rašo: „naujokai neįpratę prie tokio mūšio. Jie greitai palūžta. Padaro klaidų ir žūva. Rugpjūčio 8 – ąją iš 50 žuvusiųjų 6 – ojo dalinio karių 35 buvo naujokai“. Hitleris meta į šias kautynes visas savo pajėgas – 5 milijonus vyrų. Jis mano, kad lemiamam mūšiui jam dar trūksta 800 000. Savo gretas fiureris papildys sąjungininkais rumunais, vengrais ir italais. Dauguma jų – verčiami kautis jo gretose. Vargšai italai, kuriuos į karą įtraukė Musolinio didybės manija. Iš 300 000 italų karių namo grįš tik 10 000.

Dabar Hitlerio tikslas jau nebe Maskva, o Rusijos pietūs. Padedamas Romelio, tęsiančio žygį į Egiptą, jis sumano apsupti Kaukazo ir Artimųjų Rytų naftos telkinius.

Kitas tikslas – Stalingradas – Stalino ir jo gamyklų miestas. Hitleris vienu metu pradeda du puolimus, priversdamas sunerimti štabą. Kaip ir praeitais metais prie Maskvos, jis vėl perskelia savo karines pajėgas. Viena Vermachto armijos dalis įstringa stepėse. Generolas von Kleist‘as sako: „Priešakyje – jokių priešų, užnugaryje – jokių rezervų“. Jie pasiekia Kaukazo kalnus ir žygiuoja Irano kryptimi, kur neseniai tranzitu į Rusiją pradėta gabenti amerikiečių ginkluotė. Bet jiems – nepavyks.

O, tuo metu, kita vokiečių kariuomenės dalis, generolo Friedrich Paulus vadovaujama 6 – oji armija pajuda Stalingrado link.

Bandydami sustabdyti nepermaldaujamą tankų judėjimą, rusai imasi beviltiškų priemonių – šunų. Iki tol iš šunų kailių buvo gaminami ilgaausiai batai, dabar rusai paskubomis pritaiko garsaus mokslininko Pavlovo teoriją apie sąlyginius refleksus. Badu marinami šunys pratinami ieškoti maisto po vikšriniais traktoriais. Jie apjuosiami per atstumą valdomais sprogmenų diržais ir paleidžiami paskutinę akimirką, kai tik horizonte pasirodo vokiečių tankas.

1942 – ųjų rugpjūtį, Čerčilis, kartu su Ruzvelto ambasadoriumi Averell‘u Harriman‘u, vyksta į Maskvą susitikti su Stalinu, primygtinai prašančiu atidaryti vakaruose antrąjį frontą. Čerčilis... prisipažįsta Stalinui, kad negalės padėti rusams rytų fronte. Harriman‘as pasiūlo didesnę karinę pagalbą, tačiau Staliną tai įsiutina: jis žino, kad turės vienas kovoti su Hitleriu. Stalingrado gynybos štabo komisaru Stalinas paskiria ukrainietį Nikitą Chruščiovą, atsakingą už Stalino vykdytas prieškario žudynes. Chruščiovas perduoda Stalinui įsakymą nebesitraukti. Jis liepia sušaudyti 15 000 drąsos pritrūkusių sovietų kareivių, tačiau nepajėgia sustabdyti vokiečių kariuomenės iki pat Stalingrado priemiesčių.

1942 – ųjų rugsėjo pradžioje, Friedrich Paulus pasiekia į Maskvą einančią geležinkelio liniją, pakyla ja aukštyn ir užima centrinę Stalingrado stotį. Štukai pasirengę sugriauti tai, kas buvo laikoma Sovietų sąjungos pasididžiavimu – darbininkų laimei pastatytą didžiausią komunistinio pasaulio pramoninį miestą – sodą, jo gamyklas... Per vokiečių antskrydžius žūva tūkstančiai civilių gyventojų.

Iš milžiniškos traktorių gamyklos, gaminančios tankus T34, lieka tik griuvėsiai.

Bet tie griuvėsiai pasitarnauja kaip blok-house‘ai ir tvirtovės. Vokiečiai turi paimti šiuos įtvirtinimus kovodami vienas prieš vieną. Didelių nuostolių per susirėmimus patiria ir vokiečiai, ir rusai. Per 4 įnirtingų mūšių savaites, vokiečiams pavyksta įveikti aukščiausią tašką - Mamayev Kurgan‘ą. Nuo jo jie gali kontroliuoti visą miestą. 1942 – ųjų spalio 15 – ą dieną vokiečiai pasiekia savo tikslą – didelę Rusijos upę Volgą. Sovietų rankose lieka tik siaura žemės juosta. Generolas Friedrich Paulus jau gali pranešti Hitleriui, kad 6 – oji armija užėmė miestą – vieš jos suplevėsuoja svastika. Hitleris įsako nukaldinti atminimo medalį, skirtą Stalingrado šturmui.

Fiureris džiūgauja. Jis surenka savo bendrininkus: Geringą, Gebelsą, Himlerį, kitus ištikimus bendražygius ir jiems pasako: „Aš norėjau paimti šį miestą, Stalino miestą. Jis pagaliau mūsų. Laivai daugiau nebeplauks Volgos upe. Tai yra svarbiausia.“