Apokalipsė. Antrasis pasaulinis karas. I dalis. Agresija.

Apokalipsė. Antrasis pasaulinis karas. I dalis. Agresija. Dokumentinio filmo autoriai: Jean_lois Guillaud, Henri de Turenne, Isabelle Clarke, Danniel Costelle.

Berlynas 1945 – ieji. Europa išlaisvinta iš nacizmo teroro. Vyksta paskutiniai raudonosios armijos mūšiai. Rusų karininkas kapitonas Josifas (Prautovas?): „Neapykanta buvo tokia gili. Mes norėjome baigti šį karą: sunaikinti jėgą, kuri norėjo sunaikinti mus. Baigti viską kartu ir visiems laikams“.

Hitleris gyvena paskutines dienas. Jis išlindo iš savo bunkerio paskutinei Trečiojo Reicho filmo propagandinei scenai. Ar dar yra bent vienas kareivis ar vaikas, kuris norėtų kartu su juo mirti?

Per šį karą žuvo 50 milijonų žmonių. Civilių žuvo daugiau negu kariškių. Kai nutyla patrankos – prasideda Vokietijos moterų drama. Sukrečianti knyga „Moteris Berlyne“, pasakoja apie 1945 – aisiais rusų prievartautas vokietes: „Jie čiumpa mane, bloškia ant žemės. Mano galva atsiduria ant laiptų pakopos. Aš matau vieną kareivį, kuris laukia eilės, kol kitas plėšia nuo manęs apatinius drabužius ir ima mane jėga. Mes manėme, kad geriau rusas ant pilvo negu amerikietis virš galvos“. Ši vokietė prisimena sąjungininkų bombonešius, kurie sugriovė jos miestą... Berlyno Eliziejaus laukai.

Berlynas 1932 – ieji. Vis dar krizės apimta Vokietija.

Paminklas primena milijonus žuvusius per pirmąjį pasaulinį karą...

Marlene Dietrich dainuoja „Mėlynąjį angelą“...

Aleksandro aikštė Berlyne... Tomas Manas mėgaujasi Nobelio literatūros premija po... liepomis... Berlynas yra viena didžiausių Europos kultūros sostinių, vienas laisviausių Europos miestų...

1933 – aisiais padėtis pasikeičia.

Hitleris ir savo himną giedantys ginkluoti SA vyrukai, primindami karių veteranų širdyse susikaupusį pralaimėjimo kartėlį, griebiasi bauginimų ir demagogijos. Naciai naudojasi kairiųjų partijų nesutarimais, o Hitleris, kilnodamas kumštį, rodos, siekia visus sužavėti. Vokiečių komunistai paklūsta Maskvai. Socialistai jai rimti priešininkai. Jokios sąjungos su jais. Taigi vokiečių komunistai paskutinį kartą sugieda internacionalą.

Į valdžią Hitleris legaliai ateina 1933 – ųjų sausio 30 – ąją.

Per kelis mėnesius jis įveda diktatūrą ir tampa fiureriu – vadu. Visa Vokietija privalo šaukti “heil Hitler“ („tegyvuoja Hitleris“). Liaudis dar nėra besąlygiškai jam atsidavusi, todėl fiureris turi be paliovos skanduoti primityvius nacionalistinius šūkius: „Priešais mus skleidžiasi Vokietija! Mumyse užgimsta Vokietija! Pasku mus eina Vokietija!“ Ir fiurerio lozungai atlieka savo darbą. Jie skirti paveikti mases.

Tačiau ko siekia fiureris? Knygoje „Mein kampf“jis aiškiai išdėsto tai, ką vadina savo užduotimis. Hitleris taip pat yra vienas iš veteranų tebejaučiančių kartėlį dėl 1914 – 1918 –ų metų karo baigties, todėl pirmoji jo užduotis: sunaikinti Prancūziją, ištrinti iš istorijos puslapių žeminamą 1919 – ųjų Versalio sutartį, pagal kurią Vokietija nebegali turėti armijos ir praranda teisę į dalį savo teritorijos. Jis nori užkariauti tai, ką vadina „gyvybine erdve“. Vokietijoje yra 80 mln. gyventojų – dukart tiek, kiek yra Prancūzijoje. Jis nori paversti Vokietiją pasaulinės galios valstybe.

Būdamas liguistas antisemitas, jis nori įtvirtinti viršenybę vokiečių arijų rasės, kuriai grėsmę kelia žydai. Jo nuomone, žydai kalti dėl karo, pralaimėjimo, infliacijos ir nedarbo. Kitas karas bus karas su žydais. Jie keliaus į Dachau – pirmąją koncentracijos stovyklą, kur Hitleris įkalina antinacistus, komunistus, socialistus ir demokratus.

1938 – ųjų kovo 12 – oji. Hitleris laikė savo užduotimi prijungti prie Reicho kraštus, kuriuose buvo kalbama vokiškai ir pradėjo tai nuo savo gimtosios šalies. Po anšliuso arba Austrijos aneksijos, fiureris atidaro vieną baisiausių koncentracijos stovyklų Mauthausen‘e, netoli Linco, ir teroras iš Vokietijos netrukus persimeta  šią šalį. Hitleris nuvyksta į savo gimtąjį miestelį Austrijoje. Jis aplanko mokyklą, kurioje mokėsi 1899 – aisiais. Daugelis mokinių vis dar basakojai, tačiau jis jau gali svajoti apie viešpatavimą pasaulyje. Kas bus kita jo auka? Kaimyninė Čekoslovakija, kur gyvena vokiečiai, Sudetų krašto gyventojai ir kurią globoja Anglija ir Prancūzija. Taikai iškyla pavojus.

1938 – ųjų rugsėjo 30 – oji. Miunchene, nacizmo šventovėje, surengiama sėkmę turinti garantuoti konferencija. Joje susitinka vis labiau visus bauginantis Adolfas Hitleris ir jo sąjungininkas, italų diktatorius, Benitas Musolinis.

Musolinis – fašizmo tėvas, telkiantis šalininkus į brigadas nuo pat vaikystės. Kitai ideologijai atstovauja vakarietiška demokratija – didžiojo karo išsekinti nugalėtojai. Britanijos ir Prancūzijos ministrai pirmininkai: konservatorius Čemberlenas (Neville Chamberlan) ir radikalas socialistas (Edouard) Daladier, nori išgelbėti taiką. Per konferenciją priimamas netikėtas sprendimas: dalis Čekoslovakijos, Sudetų kraštas, perleidžiamas Hitleriui mainais į iškilmingą pažadą nereikalauti kitos teritorijos. Tačiau ko vertas fiurerio pažadas? Praėjus vos 6 mėnesiams (1939 – ųjų kovo 15  - ąją) jis užgrobia visą Čekoslovakiją ir įžygiuoja į Prahą greta maršalo Geringo. Geringas – Pirmojo pasaulinio karo lakūnas, vienas nacizmo įkūrėjų, tampa aviacijos viešpačiu...

Hitleriui nebereikia preteksto sujungti vokiškai kalbančius kraštus. Galinga Čekoslovakijos pramonė dirba jam. Ir kodėl tuo nepasinaudojus? Juk sąjungininkai atrišo jam rankas. Vienintelis išsigelbėjimas nuo Hitlerio lieka Sovietų sąjunga.

Su Prancūzija ją sieja savitarpio pagalbos sutartis. Sovietų socialistinių respublikų sąjunga – taip vadinama komunistinė Rusija.

Stalino, taip pat suvariusio milijonus nelaimingųjų į lagerius, diktatūra puikiai pridengia meistriškas manipuliavimas minia raudonojoje aikštėje. Gulago archipelagas.

Industrializacija ir militarizavimas žengia sparčiu žingsniu, paversdami SSRS didžiule jėga.

Nepaisant komunizmo baimės, vakarai pasikliauja Sovietų sąjunga. Tačiau fiureris juos aplenkia. 1939 – ųjų vasarą savo vasarnamyje... jis surengia paradą kartu su užsienio reikalų ministru Ribentropu. Hitleris prisiekinėja sugriauti komunizmą, dabar pasiunčia nacį Ribentropą į Maskvą, kad šis sudarytų istorinę sutartį su nuožmiausiais priešais. Kai Stalino užsienio reikalų ministras Molotovas (1939 – ųjų rugpjūčio 23 –ąją) pasirašo vokiečių ir sovietų sutartį, komunistai jaučiasi šokiruoti... Kam reikėjo pasirašyti šią nepuolimo sutartį? Sovietai atsakys: Stalinas norėjo išlošti laiko – leisti Hitleriui ir Vakarams išžudyti vieniems kitus. Gal jis dar turėjo iliuzijų, kad galės pasidalyti su Hitleriu Europą, prisijungdamas dalį Lenkijos ir Baltijos šalis. O ir pačiam fiureriui reikia paaiškinti keletą dalykų aukštiems nacių vadams. Aljansas su Stalinu ir juos šokiruoja. Hitleris, SS, ir gestapo vadams: Heidrichui ir Himleriui, savo artimam bendražygiui Bormanui bei kitiems artimiems bičiuliams tvirtina, kad šis laikinas aljansas atriš jam rankas ir jis galės imtis tolimesnės ekspansijos: šįkart pasieks Lenkiją.

Visam pasauliui vokiečių ir sovietų sutartis yra perspėjimas apie karą. Amerikos vyriausybė grąžina į tėvynę savo išeivius prancūzų garlaiviu „Normandija“. „Normandija“ – tos epochos simbolis, kuriam buvo lemta išnykti. Šis nuostabus transatlantinis garlaivis simbolizavo stiliau apogėjų: gyvenimo malonumus, technikos pažangą ir taiką.

Jungtinių Valstijų kongresas, siekdamas nebeįsivelti į karą Europoje, 1936 – aisiais balsavo už neutralitetą.                   

Nusiraminęs dėl amerikiečių ir rusų, Hitleris nusprendžia padaryti galą tam, ką jis vadina didžiausia Versalio sutarties niekšybe – Dancigo koridoriui.

1919 – aisiais Vokietijos teritorija buvo padalyta į dvi dalis, paliekant Lenkijai siaurą priėjimą prie jūros. Fiureris nustato tikslią Dancigo koridoriaus susigrąžinimo ir invazijos į Lenkiją datą – rugsėjo 1 – oji, 5 val. 35 min.

Pirmasis Antrojo pasaulinio karo patrankos šūvis tenka Dancigui. Hitleris užtikrintas – anglai ir prancūzai nepajudės. Tačiau abi vyriausybės tuoj pat susitinka ir nusiunčia jam ultimatumą, pareikalaudamos nutraukti bet kokį karinį veiksmą prieš Lenkiją. Hitleris pareiškia: „Jie tik kirmėlaitės, kurios nesugeba priimti teisingo sprendimo. (ir priduria). Kas gi norėtų veltis į pasaulinį karą dėl Dancigo?“

 1939 – ųjų rugsėjo 3 – oji, 11 valanda. Jungtinės Karalystės ambasadorius Berlyne atgabena paketą su pranešimu apie karo paskelbimą. 17 valandą Vokietijai karą paskelbia Prancūzija. Hitleris priblokštas. Jo vertėjas Šmitas, rašys: „Jis tarsi suakmenėjęs. Akys įbestos į tolį“. Generolas Jodlis konstatuoja: „Pirmą kartą instinktas apgavo fiurerį“. Vokiečių generolai susidūrė su scenarijumi, kurio bijota labiausiai: karas vyks dviem frontais. Tačiau burtas buvo mestas. Hitleris pasiunčia į Lenkiją Vermachtą – Vokietijos ginkluotąsias pajėgas. Lenkai kaunasi kaip praeito amžiaus ulonai ir žūva puldami vokiečių tankus.   

Paryžius. Rytų stotis. Dauguma šių vyrų jau vyko iš tų pačių peronų prieš 25 metus, tačiau tada moralinė atmosfera buvo visiškai kitokia.

1914 – ųjų rugpjūtį jie išvyko su gėle ant šautuvo. Dabar nėra nei gėlės, nei šautuvo. Niekas nenori kariauti naujojo karo. Net vyriausybė, kuri priversta manipuliuoti, tačiau nesėkmingai. Mobilizuoti 4 mln. vyrų, tarp jų ir garsiosios žvaigždės, tokios kaip Fernandel‘is. Dauguma jų valstiečiai. Prancūzija dar pusiau žemės ūkio kraštas. Jie juda Vokietijos sienos link pėsti, lydimi raitų karininkų. Tuo metu armijose dar buvo daug raitininkų. Prasideda visuotinis priverstinis arklių nusavinimas. Armijos karinė technika atsilikusi: senovinį sunkvežimį pilnavidurėmis guminėmis padangomis valdo antros klasės vairuotojas...: „Mums labai trūko karinės ginkluotės. Sunkvežimyje dviese dalijomės vienu šautuvu. Dar buvo 1 dėžutė su 10 šovinių, kurios neturėjome teisės atidaryti. Tikras skurdas. Jei būtume turėję kuo kautis, būtume kovoję, nes Bošų tikrai nemėgome“. Bošai - taip paniekinamai buvo vadinami vokiečių kareiviai dar nuo ankstesnių karų. Dar jie buvo pravardžiuojami fricais, šliosais, pilkaskverniais, nes jų uniformos spalva buvo fedgrau: pilka su žaliu atspalviu, kad susilietų su gamta. „Juos dar vadinome doriforais (kolorado vabalais) – vabzdžiais parazitais, rėpliojančiais ant bulvių lapų“.

Tačiau kas gi tie Bošai? Kad ir šis jaunas vokietis, žygiuojantis su daina: „Prieš mus plevėsuoja vėliava. Mūsų vėliava reiškia naujus laikus. Mūsų vėliava – stipresnė už mirtį.“

Jis – Augustas fon Kaginekas, ir jis rašo: „aš maniau, kad geriausia karjera yra karinė karjera. Tėvai mane palaikė. Tėvas man sakydavo: „ten tu bent gali rėkauti ir sakyti ką nori ir tau nebūtina sveikintis ištiesiant ranką.““ 1939 – ųjų rugsėjį Augustas fon Kaginekas dar pratybose. Jis būsimasis tankistų karininkas. [Augustas fon Kaginekas]: „mano tėvas, generolas, sakydavo: „prancūzai prie sienos turi 40 divizijų, o mes – 15. Visos kitos Lenkijoje. 500 000 vyrų prieš 200 000. Jie dukart už mus stipresni.““ Patiklūs prancūzai puola 1939 – ųjų rugsėjo 7 – ąją, praėjus 4 dienoms nuo karo paskelbimo. Per puolimą, surengtą parodyti pasauliui, kad Lenkija nepalikta likimo valiai, kariuomenė prasiskverbia 8 km į Saro kraštą. Pirmiesiems tremtinio dalį tenka pajusti vokiečiams. Prancūzų armijos kino tarnyba užfiksuoja pirmąjį karo grobį: dviračius. Šie linksmai nusiteikę dviratininkai važiuoja vokiečių kaimuose paliktais dviračiais.

Tačiau pergalingai prasidėjęs karo puolimas virsta nereikšmingais susirėmimais. Po šturmo būrių puolimo, prancūzai jau turi savo didvyrį – Joseph Darnand‘ą, pavadintą pirmuoju Prancūzijos kariu. Jis taps vienu aktyviausių vokiečių kolaborantų ir galiausiai bus sušaudytas. Nepaisant savo didvyrių ir kiekybinio pranašumo, prancūzų armija toliau nepajuda. Jos vadas, 67 – erių Maurice Gamelin‘as, turi generalisimo laipsnį, o tai reiškia, kad jis vadovauja jungtinėms prancūzų ir britų pajėgoms. Anglai, kurių yra mažiau nei prancūzų, mano, kad šis karas ne toks kaip kiti ir kad vieną diena viskas pasibaigs. Gamelin‘as taip pat nenori, kad vėl prasidėtų 1914 – ųjų mūšiai. Jis bet kokia kaina nori išvengti naujo žmogžudiško karo. Jam reikia bent dviejų metų, kad suspėtų baigti persiginkluoti Mažino linijos priedangoje.

Andrei Mažino, 3 – ojo dešimtmečio karo ministras, kuris daug dėmesio skyrė Prancūzijos sienos gynybai: (Mažino linijos) įtvirtinimo kompleksas kartą ir visiems laikams turėjo sulaikyti priešus vokiečius. Tam prireikė: 16 darbo metų, 1,5 mln. kubų betono ir 150 000 tonų plieno. Šie artilerijos bokšteliai, sujungti vienas su kitu tunelių labirintu, kuriuos gali tilpti 200 000 karių, tęsiasi 500 km nuo Šveicarijos sienos iki Liuksemburgo. Ten, kur baigiasi Mažino linija, prasideda kalvotas Ardėnų miškas, kurio, generalinio štabo nuomone, neįmanoma įveikti tankais. Mažino linija nebuvo nutiesta iki jūros, nes prieš paskelbdama apie neutralitetą, Belgija buvo Prancūzijos sąjungininkė. Šią fronto dalį gynė prancūzų armija ir ekspediciniai britų būriai, pasipildantys kanadiečiais ir kolonijinių imperijų kontingentu...

Zygfrido linija – Hitlerio statyti įtvirtinimai stovėjo priešais Mažino liniją...

Vokiečiai nepuola. Jie vis dar vengia kovoti dviem frontais. Tačiau, atsargumo sumetimais, prancūzai nusprendžia evakuoti Elzaso ir Lotaringijos gyventojus... Jiems teko nelengva dalia: blaškomi karų jie buvo priversti keisti net tautybę... Strasbūras ištuštėja. Viskas išvežta...

Varšuva. 1939 – ųjų rugsėjo 20 – oji. Hitleris įsako bombarduoti vis dar tebesipriešinančią Varšuvą. Jis nori įbauginti ne tik lenkus, o taip pat ir prancūzus bei anglus: „štai, kas jūsų laukia.“ Pasaulis apimtas siaubo. Niujorko šviesuomenės laikraščiai, kaip ir visa spauda, nušviečia Varšuvos bombardavimą. Jungtinių Valstijų prezidentas Franklin‘as D. Roosevelt‘as, kreipiasi į tautą: „Mūsų šalis liks neutrali. Bet aš negaliu prašyti kiekvieno amerikiečio, net jei jis nori likti neutralus, neatsižvelgti į faktus arba užsklęsti protą ir sąžinę.“

Varšuvos bombardavimas parodė kokie pažeidžiami yra miestai. Paryžius imasi priemonių apsaugoti savo paminklus ir paslėpti provincijoje muziejų šedevrus. Marso lauke (prie Eifelio bokšto) kasamos slėptuvės. Dažnai vyksta pavojaus imitavimo pratybos. Dujokaukės tampa privalomos. Kovinės dujos buvo panaudotos per 1914 – 1918 – ų metų karą. Todėl visi jų bijo... O tuo metu vargšė Lenkija draskoma į gabalus. Kaip buvo sutarta su Hitleriu, rusai užima pusę šalies. Sunku patikėti čia šią sovietų ir vokiečių brolyste. Naciai platina lapelius: „vokiečių armija sveikina darbininkų ir valstiečių raudonąją armiją, kuriai visada jautė gilią pagarbą“. Lenkų armija pasiduoda vokiečiams, o rytuose – sovietams.

Stalinas įsako sušaudyti 20 000 lenkų kalinių. Jis nori sunaikinti elitą šalies, kurią siekia aneksuoti. 4500 lenkų karininkų nušaunami į pakaušį Katynės miške, netoli Smolensko, Rusijoje. Po dviejų metų Kremliuje, Stalinas priima tremtyje esantį lenkų karo vadą generolą Sikorksį, kuris jam perduoda dingusių Lenkijos karininkų sąrašą. Stalinas vaidina nustebusį. Jis pažada pasidomėti. 1992 – aisiais, naujosios Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, perduos Lenkijos prezidentui Lechui Valensai dokumento originalą - Stalino pasirašytą egzekucijos įsakymą.

Iš tiesų užimdamas pusę Lenkijos Stalinas pasitarnavo Hitleriui, kuriam reikėjo bendros sienos su SSRS, palengvinančios invaziją į Rusiją.

Hitleris ir SS vadas Himleris dabar pasirūpina Lenkija, skirdami okupuotų teritorijų General gubernatoriumi nacį Hansą Franką, kuris paskelbia: „Nuo manęs priklauso lenkų tautos teisė į gyvenimą ir mirtį“. Už nusikaltimus žmonijai Niurnbergo tribunolas nuteisia jį mirties bausme pakariant.

Vienas vokietis filmuoja aptvertą vietą į kurią suvaryti čigonai. Naciams jie – ne žmonės. Moterys bus prievarta sterilizuojamos, nes jos neturi teisės gimdyti. Ir naciai pradeda čigonų medžioklę. Šimtais tūkstančių jie bus siunčiami į koncentracijos stovyklas.

Prasideda žydų kančių kelias. Nacių naguose – jau 3 milijonai Lenkijos žydų. Hitleris dar galvoja ką su jais daryti. Kadangi karas jam klostosi palankiai, jis planuoja išsiųsti į kokią rytinę teritoriją, ar net Madagaskarą. Ir tik tada, kai karo baigtis tampa neaiški, fiurerio ir jų bendrų neapykanta perauga į žiaurias žudynes. Tai bus galutinis sprendimas.tačiau kol kas juos reikia identifikuoti ir paženklinti geltona žvaigžde. Vėliau – uždaryti į sienomis apsuptus getus. Štai ką parašė vienas toks nelaimingasis savo sąsiuvinyje: „Mūsų širdys plyšta, kai turime matyti gėdingas prievartos scenas. Galvažudžiai muša moteris ir senukus vidury gatvės. Man akys plūsta ašaromis. Gatvėse pasijuntame visiški bejėgiai ir izoliuoti. Niekas nestoja mūsų pusėn. Mes tokie silpni“. Visuose dideliuose Lenkijos miestuose bus įkurti getai, kuriuose, atskiromis grupėmis, bus įkalinti Vokietijos, Austrijos ir Čekijos žydai. Žydai čia dar atrodo pasitikintys savimi, ramūs. Gal kurią dieną jie vėl grįš į savo namus. Jie dar nežino, kad mirs iš bado ir šalčio. Jie nežino, kad prasidės holokaustas.

Varšuva sugriauta. Hitleris atvyko nusifilmuoti propagandiniame filme miesto griuvėsių fone. Po užkariautojo kauke slypi gilus rūpestis. Nors išdidūs vokiečių kariai žygiuoja gatvėmis skambant maršui, Lenkijoje jie pasirodė ne taip jau ir gerai: pasirengimui ir patirties mūšyje stoka, kartais net drausmės stygius, štai kokias žinias praneša fiureriui vyriausiasis kariuomenės vadas generolas von Brauchitsch‘as.

Hitleris įsiutęs. Bet jis neabejoja ir įsako ruoštis pulti Nyderlandus, Belgiją ir Prancūziją. „Beprotybė“, - sako generolai. Kai kurie pradeda rengti sąmokslą, norėdami jį pašalinti. Tai – lemtinga akimirka, kai istorija gali pakrypti kita linkme. 1939 – ųjų lapkričio 8 – ąją Hitleriui pavyksta išvengti bombos. Atrodo, jį globoja apvaizda. Jis atvyksta į per pasikėsinimą žuvusiųjų laidotuvių ceremoniją tarsi visai kitas žmogus: jo įtaka armijai ir vokiečių tautai tik stiprėja. Jis sako savo generolams: „Mano sprendimas neatšaukiamas. Aš pulsiu Prancūziją pačiu palankiausiu metu. Aš laimėsiu arba mirsiu“.

Tačiau pulti Vakarus Hitleris delsia. Jis dar pasako: „pradėti karą yra tas pats, kas atidaryti duris į tamsų kambarį: niekada negali žinoti, kas ten laukia“. Hitleris atideda įsakymą pulti ir grįžta į savo namą Alpėse pas meilužę Evą Braun. Ji filmuoja fiurerio aplinką, o architektas Albertas Speer‘as lydi jį per ilgus pasivaikščiojimus. Speer‘as pasakoja: „Hitleris norėjo duoti naują pavadinimą Berlynui ir pavadinti jį Germanija. Mes jau turėjome būsimos Adolfo Hitlerio aikštės komplekso maketą su katedrą primenančia šventojo Petro bazilika Romoje, tik 17 kartų erdvesnę.aš jam pasakiau: „mano fiureri, ji gali tapti idealiu orientyru bombonešiams. “ Hitleris atsakė: „Tai neįmanoma. Geringas mane užtikrino, kad virš Reicho nepraskris nė vienas priešo lėktuvas““.

Būsimas vokiečių karininkas, Augustas Kaginekas, savo kareivinėse rašo motinai: „mes degame noru kautis, mes pasirengę mūšiui“. Motina jam atsako: „šitas karas yra nusikalstamas ir mes turime už jį sumokėti“. Karas įžengia į naują etapą. Vokiečiai jį vadina – Zickrygu – sėdimuoju karu; anglai pramina „the phony war“ (apgaulingu karu); prancūzai – keistuoju karu. Ilgas ir keistas laukimo laikotarpis, ypač moterims. Jas kankina ne tik nerimas dėl karo, bet ir dėl šeimos likimo.

Kaip ir praeitame kare, kareiviai kasa tranšėjas ir laukia. Prancūzų kareivis rašo savo žmonai: „spaudžia vos ne 30 laipsnių šaltis. Duona sušalusi. Man pasisekė: mums davė šiaudų, todėl miegoti šilčiau.“ 1939 – 1940 – ųjų žiema – viena šalčiausių amžiaus žiemų. Kaip ir kitos karo žiemos taip pat prisidėjo prie žmonių negandų.

1940 – ieji. Generalisimas Gamelin‘as, kaip 1914 – aisiais, pasirengęs sutikti vokiečių žygį per Belgiją, per lygumą, atsiveriančią į Prancūziją. Gamelin‘as numato pasitikti vokiečius belgų žemėje.

Prancūzijoje jau spėjęs pasižymėti tankistas, pulkininkas Charles de Gaulle‘is, kritikuoja šią strategiją ir pavadina ją Mažino linijos dvasia, kurios esmė – laukti kol kiti ką nors padarys. Savo knygoje „Profesionalios armijos link“, priešingai, jis ragina pulti ir panaudoti šarvuotąją techniką.

Prancūzija pagamina 300 tankų per mėnesį, tačiau išsklaido juos po visus sektorius kaip paramą pėstininkams. Prancūzų aviacija taip pat atsilieka.

Nepasisydama vis augančio antikarinio judėjimo, kuriam vadovauja Charles Lindbergh‘as, pirmojo skrydžio per Atlantą didvyris, judėjimo „America first“ (Amerika pirmiausia), lyderis, Prancūzija užsako Jungtinėse Valstijose 4000 lėktuvų. [Charles Lindbergh‘as]: „Jei jūs tikite Amerikos nepriklausomybe, jei manote, kad mūsų šalis neturi kariauti Europoje, prisidėkite prie mūsų judėjimo „Amerika pirmiausia““! Tai – godi Amerika. Su tokiomis asmenybėmis, kaip antisemitas automobilių konstruktorius Henris Fordas arba provokiškasis amerikiečių ambasadorius Joseph P. Kennedy. Tuo metu jo sūnus, būsimasis prezidentas, John F. Kennedy, palaiko demokratus. Aktyvūs amerikietiškieji naciai prisideda prie 1940 – ųjų pradžios atmosferos įkaitinimo. Europoje anglų Neriai nerimsta tol, kol jų veikla uždraudžiama.

Londono centre angliškasis fiureris, Oswald‘as Mosley‘is, stoja prieš valdžią. Dėl vyriausybei priešiškos veiklos jis keliaus į kalėjimą.

Jo šūkis: „sustabdykite karą“, yra įkvėptas nacių, kurie siekia taikos su Anglija. Tačiau Winston‘o Churchill‘o įtaka britų vyriausybėje vis didėja. „Būtina pereiti į puolimą“, - kala Čerčilis prancūzų vadams Gamelinui ir ir admirolui Darlanui atvykusiems į Londoną.

Suformuotas prancūzų ir britų ekspedicinis korpusas pirmiausiai turi padėti Suomijai, kurią netikėtai užpuola SSRS. 1940 – ųjų kovas. Prancūzija formuoja svetimšalių legiono elitinių karių batalioną. Svetimšalių legionas. Jau visą šimtmetį atstumtieji iš viso pasaulio gali stoti į legioną nepaisant jų praeities, jei tik ji nėra itin sunki. Jų kareivinės – Alžyre, nuo šiol priglaus ir ispanų respublikonus, pabėgusius iš šalies po fašistų pergalės. Jie dega noru kautis su naciais, kurie padėjo Frankui ateiti į valdžią. Visų jų laukia ilga kelionė į Prancūziją.

Breste legionieriai sėda į laivą su Alpių šauliais – gerai paruoštais sniego ir kalnų specialistais, tačiau Suomija sudaro taiką su Rusija (gal... tiksliau... su SSRS?). 1940 – ųjų balandžio 9 – oji. tuo pat metu Danijoje ir Norvegijoje, Hitleris staiga pereina į puolimą – žaibo karą. per 2 dienas Vermachtas užima Oslą. Hitleris nori apsaugoti geležies kelią. 50 % geležies rūdos žaliavos, reikalingos Vokietijos karo pramonei, plukdoma laivais iš neutralios šalies Švedijos per Norvegijos Narvik‘o uostą.

Prancūzų ir britų ekspedicinis korpusas išsilaipina Narviko fiorde 1940 – ųjų balandžio 16 –ąją. Narvikas užimamas po mėnesį trukusių mūšių, pareikalavusių 5000 žuvusių ir sužeistųjų. Sąjungininkai gali paskelbti, kad geležies kelias atkirstas. Prancūzai pasijunta tvirčiau: „Mes laimėsime, nes esame stipresni“ – toks naujas prancūzų šūkis. Tačiau ekspedicinis korpusas turės palikti Narviką ir Švediškos geležies rūdos vagonai toliau riedės per visą karą, tiekdami žaliavą Vokietijos karo pramonei.

Vokietija rengiasi pulti. 1940 – ųjų gegužės 9 – ąją, Hitleris išvyksta iš Berlyno specialiu traukiniu, pavadintu „Amerika“. Kryptis – Norvegija. Tačiau pusiaukelėje kryptis pakeičiama: traukinys pasuka į jo naujojo generalinio štabo prie Prancūzijos sienos link. Fiureris sako: „Ponai puolimas prasidėjo“. Žiemą Hitleriui generolai buvo pateikę mūšio planą. Planas buvo toks pat, kaip ir 1914 – aisiais – pulti iš Belgijos. Generolo fon Manšteino planas Hitleriui buvo priimtinas. Hitleris sako: „reikia įtikinti, kad mes pulsime iš Belgijos pusės. Tada atskubėję sąjungininkai pateks į spąstus o mes trauksime per Adenne‘us. Paskui pasuksime jūros link ir kirtis pjautuvu juos apsups“.

Išties kirtis pjautuvu kol kas rizikingas žingsnis nes sąjungininkai gali atsigręžti ir juos sutriuškinti, tačiau fiureris tiki. Jis sako: „Svarbiausia – kad būtų gražus oras“. 1940 – ųjų gegužės 10 – oji. Leitenantas Augustas Kaginekas sako: „Mes esame Vermachtas – didžiosios Vokietijos ginkluotos pajėgos. Nėra net menkiausios abejonės dėl pergalės“. Šie iš pašaukimo tarnaujantys vaikinai tapo pavyzdiniais kariais. Tai tobulas, iš prūsų armijos paveldėtas ir nacių fanatikais paverstas, karys.

Įtikėjęs, kad prancūzai jiems paskelbė karą ir jų tėvynei gresia pavojus. 1940 – ųjų gegužės 10 – ąją rytą vokiečių parašiutininkai nusileidžia Olandijoje.

Jų užduotis – užimti aerodromus ir tiltus aplink Roterdamą. Tuo pat metu Hitleris nukreipia karo mašiną į Belgiją. Fiureris laukia. Ar pateks sąjungininkai į spąstus?