Apokalipsė – Antrasis pasaulinis karas. 5 dalis – „Apsupties Gniaužtuose“

Apokalipsė – Antrasis pasaulinis karas. 5 dalis – „Apsupties Gniaužtuose“. Dokumentinio serialo autoriai: Jean-Louis Guillaud, Henri de Turenne, Isabelle Clarke, Daniel Costelle.

1942 – ųjų spalio pabaiga. Stalingradas. Prie upės prisišliejęs Volgos miestas vis dar priešinasi. Vokiečių kariai... klausosi fiurerio: „Mes paėmėme Stalingradą. Liko vos keli pasipriešinimo židiniai. Tik laiko klausimas kada juos vieną po kito įveiksime.“ Hitleriui Stalingradas tapo pergalės prieš Rusiją simboliu.

Po dviejų karo metų rytuose frontas pradeda trypčioti vietoje.

Šiaurėje vokiečiai vis dar apsupę Leningradą. Sovietų pasipriešinimas nesusilpnėja net po 700 dienų apsiausties. Centrinės krypties tikslas, Maskva, vokiečiams tebėra miražas. Vežimasis pietų kryptimi prie Baku naftos sustoja Kaukazo kalnuose. Stalingrade rusai vis dar priešinasi. Priešingai nei tvirtina Hitleris, sovietų laivai toliau plaukioja Volga, gabendami pastiprinimą. Kasdien į krantą išlaipinama tūkstančiai jaunų žmonių kartais visai nepasirengusių kovai. Tuos, kurie traukiasi nuo vokiečių sviedinių, negailestingai nušauna politiniai komisarai. Karininkas, pulkininkas Liudnikovas, sako: „Mes kaunamės už kiekvieną žemės metrą, tačiau mūsų metras yra kitoks: tai – Stalingrado metras, kur brangus kiekvienas centimetras. Mes įsikimbame į žemę ir nesitraukiame“. Vokiečiai bando juos išstumti liepsnosvaidžiais. Stalingradas virsta pragaru. Stalingradą ginantys rusų fronto kariai revoliucijos metinių proga, lapkričio 7 – ąją, klausosi vyriausiojo kariuomenės vado Stalino, kuris ištaria netikėtus žodžius: „Rytoj mes šoksime savo gatvėse“. Generolas Georgijus Žukovas, žmogus, išgelbėjęs Maskvą, turi planą: išlaikyti šias pasipriešinimo saleles iki galo, kad generolo Friedrich Paulus vadovaujama vokiečių armija įstrigtų Stalingrade, o kitame Volgos krante Žukovas slapta pradeda kaupti armiją.

Visi privalo prisiekti Stalinui: „Drauge Staline! Mes prisiekiame! Netausoti savų jėgų! Savo kraujo! Savo gyvybių!“

Net praradusi ketvirtį teritorijos, griuvėsiuose paskendusi Sovietų sąjunga dirba tiekdama naujajai armijai techniką ir ginklus. Prie Azijos vartų perkeltos gamyklos dabar dirba ištisą parą.

Žmonės čia taip pat atiduoda karui savo auką. 1942 – ųjų žiemą nešildomuose cechuose, kartais net be stogo virš galvos, šąla ir badauja moterys. Jos miršta nuo išsekimo, tačiau sovietų pramonės gaminių daugėja.

Amerikiečių pagalba Rusijai vis didėja. Šiaurės Atlante sąjungininkams pavyksta sumažinti vokiečių povandeninių laivų keliamą grėsmę, nes į sovietų uostus, tokius kaip Murmanskas, plaukiančius laivus nuo šiol lydi konvojus.

Su antikomunizmu baigta. Amerikiečiams Josifas Stalinas tampa dėde Džo, o anglams – geruoju senuoju Džo. Rusai gauna didžiulius kiekius džipų, tankų, lėktuvų, sunkvežimių ir jautienos konservų. Atidarydami jautienos konservų dėžutes rusų kariai juokauja: „Atidarome antrąjį frontą“. Kaip ir Stalinas, visi laukia, kad sąjungininkai padarytų daugiau, palengvindami jų vargą. Kodėl jie neatidaro antrojo fronto? Kodėl neišsilaipina Vakaruose?

Tačiau vokiečiai kelia britams pavojų Egipte. Už pergales dykumoje, Hitleris pakelia Erwin‘ą Rommel‘į į maršalus. Jo šarvuotoji armija „Afrikos korpusas“ pavojingai artėja prie Sueco kanalo. Ji jau pasiekė El Alamein‘ą. Britų imperijai iškyla pavojus.

Dykumos armiją padrąsina apsilankęs ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis. Net sunkią valandą jis nepraranda humoro jausmo. Čerčilis sako: „Jei nori būti sveikas, reikia: gerti, rūkyti, o ypač - nesportuoti“. Tačiau po pirmojo infarkto pats vos atsigauna. Jis susitinka į generolus pakeltu Bernard‘u Montgomery‘iu. Tai nebuvo pats geriausias Čerčilio pasirinkimas. Jis sukėlė nerimo dykumoje besikaunantiems britams, australams, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos gyventojams ir laisviesiems prancūzams. Vos atvykęs, pastoriaus sūnus, Montgomeris, reikalauja disciplinos ir griežtų gyvenimo taisyklių. Vienas iš karininkų, kapitonas (Belšem‘as ?), prisimena: „Mus pribloškė jo žemas ūgis ir liesumas. Jis net nebuvo įdegęs kaip mes visi. Ištaria mums kelis banalius žodžius: „Mes kausimės El Alameine ir išeisime iš ten gyvi ar mirę“ Ir pakabina savo palapinėje Romelio nuotrauką“. Montgomeris – Romelio priešingybė. Jis atsargus ir laukia kol įgis karių ir technikos persvarą. Ypatingas dėmesys skiriamas naujiems, galingiems ir greitiems amerikiečių tankams Sherman‘ams. Dar reikia parengti tankams kelią minų laukuose. Kapitonas Belšemas pasakoja: „Nėra nieko baisiau. Visi pridėjo minų – milijonus. O vokiškos dvigubo veikimo minos buvo tikra velnio išmonė. Vargšas vaikinas, užmynęs ant jos, išgirsdavo tik spragtelėjimą, bet vos pakėlęs koją – išlėkdavo į orą.“

Al Alameinas. 1942 – ųjų spalio 23 – oji. Montgomerio puolimo planas parengtas Pirmojo pasaulinio karo taktika: mūšį pradeda artilerija, jį tęsia tankų ataka, kuri atsieina labai brangiai dėl vokiečių 88 – ojo kalibro patrankų. Romelio kareiviai kontratakuoja be paliovos. Mūšis baigiamas durtuvais kaip Somoje, 1916 – aisiais su dideliais abiejų kariaujančių pusių nuostoliais. Šiame mirtiname žaidime laimi tas, kuris turi daugiau karių. Romelis rašo: „Priešas mus paprasčiausiai sutraiškė savo svoriu“. Iš Hitlerio jis gauna tokią žinią: „Išsilaikyti ir neatsitraukti nė per metrą. Tokia turi būti vienintelė jūsų mintis“. Romelis rašo savo slaptame dienoraštyje: „Vis dėlto aš ieškau būdų kaip iš ten ištraukti mūsų armiją. Mes artėjame prie pačių sunkiausių dienų kokias tik gali ištverti žmogus... Mirusieji yra laimingi – jiems jau viskas baigta“.

Romelis traukiasi iš mūšio lauko. Jis gelbėja savo vyrus vogdamas benziną iš drąsiai kovojusių, tačiau į nelaisvę patekusių sąjungininkų italų.

Londone Čerčilis praneša savo liaudžiai pirmąją gerą karo naujieną: „Ne. Čia ne pabaiga ir net ne pabaigos pradžia. Bet galbūt tai yra pradžios pabaiga!“ Pradžios pabaiga. Čerčilio žodžiai apskrieja pasaulį. Senasis britų liūtas pasipriešina Hitleriui. Hitleris savo generaliniame štabe, „Vilko irštvoje“, niekinamai pareiškia: „čia tik nesėkmė. Karas tęsiasi.“

Sąjungininkai atidaro naują frontą Šiaurės Afrikoje.

Žengiamas pirmas žingsnis perimant Viduržemio jūros kontrolę. Amerikiečių kariai plaukia per Atlantą kaip 1917 – aisiais. Vienu kariniu laivu iš Niujorko grįžta ir Antuanas Egziuperi. Okupavus Prancūziją jis pasitraukia į Ameriką. Mažojo princo autorius rašo: „Draugai amerikiečiai, norėčiau jus įvertinti pagal nuopelnus. 50 000 jūsų kareivių išvyksta į karą kad išgelbėtų ne Jungtines Valstijas, o patį žmogų, pagarbą žmogui, žmogaus laisvę, žmogaus didybę.“

1942 – ųjų lapkričio 8 – oji. amerikiečius ir britus prie Kasablankos ir Royaume‘o pasitinka prancūzų patrankų šūviai. Jie smogia atsakomąjį smūgį. Šiaurės Afrika vis dar tebėra Vokietijos marionetės Vichi režimo rankose. Vyksta atkaklūs mūšiai. Vichi režimas patiria daug nuostolių. Laisvosios Prancūzijos vadas, generolas deGolis, kalba per Londono radiją: „Vadai, kareiviai, jūreiviai, lakūnai, valdininkai, Šiaurės Afrikos prancūziškosios kolonijos, pakilkite ir padėkite mūsų sąjungininkams be jokių išlygų“. Po dviejų mūšio dienų kartu su išvaduotojais grįžta ramybė. Sąjungininkai padeda jiems išsilaipinti. Amerikiečių vyriausiasis kariuomenės vadas, pragmatiškasis generolas Eizenhaueris, Alžyre derasi su Vichi režimo admirolu Francois Darlan‘u. Darlan‘as  vienas uoliausių kolaborantų – jis spaudė ranką Hitleriui. Dabar jis pereina į sąjungininkų pusę, o kartu su juo Alžyro ir Maroko prancūzų pajėgos. Po kelių savaičių Darlan‘ą nužudo vienas pasipriešinimo dalyvis. Šiaurės Afrikos prancūzai džiaugiasi ir šiltai sutinka amerikiečius. Afrikos armijos zuavai taip pat pasijunta lengviau. Jie niekada nenorėjo šaudyti į amerikiečius, todėl greitai pradės kautis su jais petys į petį panašiai kaip ir kiti juodakojai prancūzai. Kartu su vadinamaisiais čiabuviais jie sudarys marokiečių ir alžyriečių šaulių pulkus ir visi išvyks į naująjį frontą.

Hitleris aplenkia sąjungininkus ir užima Tunisą, kurį vis dar kontroliuoja Vichi vyriausybė.ji leidžia vokiečiams įsikurti Tunise.

1942 – ųjų lapkričio 9 – oji. Romelis traukiasi Tuniso link.

Po dviejų dienų, siekdamas kontroliuoti Viduržemio pakrantę, fiureris užgrobia Prancūzijos pietus. Iki šiol neokupuotą laisvąją zoną.

Hitleris įsako užimti Tulono uostą, kur sutelktas prancūzų laivynas. Vichi generolai nutaria nuskandinti laivus, kad šie nepatektų nei į vokiečių, nei į sąjungininkų rankas. Liūdni Petain‘o politikos padariniai ir bloga naujiena Hitleriui. Vokiečiai imasi teroro buvusioje laisvojoje zonoje kur prieglobstį rado daug žydų. Per visą Europą nusirita niūri išdavysčių ir masinių gaudynių banga.

Žydų vaikus gelbsti tik drąsios šeimos...

Stalingrado frontas. 1942 – ųjų lapkričio 18 – oji. o už 2 000 km prie Stalingrado vokiečiai mėgaujasi poilsiu užnugaryje, laukdami įsakymo grįžti ir sunaikinti paskutinius rusų pasipriešinimo židinius. Vokiečių armijos flangus palaiko Reicho šalių–sateličių pulkai: rumunų, vengrų ir italų, net neįsivaizduojančių koks likimas jų laukia.

Už kelių kilometrų nuo jų, sovietų kariai jau ruošiasi atakai. Daugiau nei milijoną karių užvaldžiusi gili neapykanta. Jie turi pulti pažeidžiamiausius priešų pulkus.

Ir apsupti Stalingradą užėmusią vokiečių armiją. Lapkričio 19 – oji. 5 valandą ryto, 3000 patrankų ir „Stalino vargonai“ (katiuškos), nušluoja nuo žemės paviršiaus priešų linijas.

Italų kareivis... pasakoja: „raketos krito lyg kruša: aplinkui viskas maišėsi kaip per žemės drebėjimą“. Didžiulė Žukovo armija pereina į puolimą. Vengrai pritrūksta šaudmenų. Rumunai neturi prieštankinių ginklų. Italai – išžudomi.

Kalača prie Dono. 1942 – ųjų lapkričio 23 – oji. Dvi rusų armijos, šiaurės ir pietų, susijungia. Ir šį istorinį įvykį įamžina sovietų kino meistrai. Vokiečiai mato kaip rusų tankai uždaro juos į katilą. 6 – oji generolo Friedrich Paulus armija patenka į Stalingrado spąstus.

Hitleris yra Berghof‘o kalnų namelyje, Berchtesgaden’e, Bavarijos Alpių irštvoje. Ten jis ir sužino naujieną apie sovietų puolimą. Jo pirmoji reakcija: reikia nuslėpti šią žinią nuo vokiečių liaudies. Jis skubiai išvyksta į savo generalinį štabą Rytų Prūsijoje prieš tai dar pridūręs: „jei 6 – oji armija traukiasi iš Stalingrado, Vermachtas ten niekada nebegrįš.“ Paulus dar galėtų pralaužti apsuptį, bet tuomet jam tektų nepaklusti fiureriui. Atvykęs į „Vilko irštvą“, Hitleris jam pasiunčia tokią žinią: „likite vietoje, jūsų išvaduoti ateis armija“. Tačiau jokia armija Stalingrado nepasiekia, o Luftwaffe‘s lėktuvai, nepaisant Geringo pažadų, nepajėgia jų pakankamai aprūpinti.

Stalingradas. 1942 – ųjų Kalėdos. Per Kalėdas maisto davinys sumažėja iki 50 gramų duonos ir 12 gramų riebalų. 30 – ties metų kareivis sanitaras, Paulis Gerhardas Moller‘is, rašo: „Mano brangiausioji Magdalena. Šitas laiškas yra bandymas, greičiausiai paskutinis, susisiekti su išoriniu pasauliu. Mano meile, nenoriu tavęs be reikalo skaudinti, bet tu turi žinoti kas čia dedasi. Kiek sužeistųjų... Per visą karą mums neteko atsidurti tokioje apverktinoje padėtyje. Dar kartą dėkoju u- tavo ištikimybę ir meilę. Aš per dažnai tau pasakoju apie sielvartą ir tai mane labai liūdina. Atleisk man“. Leitenantas von Lebeke‘is sako: „per savo radiją mes girdėjome rusą, nuolat kartojantį vokiškai: „Rusijoje kas 7 sekundes miršta 1 vokiečių kareivis. Stalingradas yra Massengraber (Masinė kapavietė)““.

Prie Stalingrado praradęs armiją Musolinis ieško išeities iš karo.

Jis sako Hitleriui: „Aš įsitikinęs, kad Rusijos niekada nesunaikinsime. Neįmanoma užkariauti tokios bekraštės teritorijos.“, - paskui pasiveda jį į šalį ir priduria, - „Rusišką puslapį galime užversti“. Su Stalinu reikėtų sudaryti taiką. Ką darys Hitleris? Derybos reikštų visiško pralaimėjimo pripažinimą, Rusijos kariuomenės pergalę. Vis dėlto, derybininkai, tarpininkaujant Vatikanui bei Švedijai, slapta pradeda derybas. Tačiau įvykiai nesuteiks Hitleriui galimybės rinktis.

1943 – ųjų sausio 13 – oji. Kasablankoje, Maroke, JAV prezidentas Ruzveltas dalyvauja pirmojoje didelėje konferencijoje už Atlanto. Kartu su Čerčiliu jis nori aptarti subtilų klausimą dėl politinės valdžios išlaisvintoje Šiaurės Afrikoje. Ruzveltas nori užkirsti kelią degliui, kuris dar nuo 1940 – ųjų reikalauja įteisinti prancūzų pasipriešinimo judėjimą. Jis sako: „Generolas deGolis yra kareivis, patriotas, atsidavęs savo šaliai, tačiau kartu – sektantiškų pažiūrų politikas. Aš manau, kad jis turi visas diktatoriaus savybes“. Ruzveltas mieliau pakviečia į Kasablanką vieną aršiausių prancūzų vadų, generolą Henri Giraud‘ą, kuris, 1940 – aisiais buvo patekęs į nelaisvę, paskui pabėgo iš Vokietijos ir pasiekę Šiaurės Afriką. Jis – elegantiškas ir nesivelia į politiką. Čerčilis ir toliau palaiko deGolį, todėl pakviečia ir jį, kad sutaikytų su varžovu, o tai nėra lengva. Ruzveltas ir Čerčilis sutaria dėl būsimos dviejų konkurentų sąjungos gelbėjant Prancūziją. Aiškiai matyti, kad Ruzvelto santykiai su Giraud‘u yra daug šiltesni, nei su deGoliu. Per konferencijos uždarymo spaudos konferenciją, Ruzveltas ir Čerčilis padaro nepaprastai svarbų pranešimą. Jie tvirtai pritaria nenuginčijamam sąjungininkų sprendimui: Vokietijos, Japonijos ir Italijos besąlyginei kapituliacijai. Nebebus jokių derybų: sąjungininkai kausis iki galo, nepaisydami didžiulių nuostolių. Daugelis mano, kad ši rusams nuraminti skirta radikali pozicija, stipriau suburs vokiečius apie savo fiurerį. Stalinui lieka tik paploti. Jis bijojo, kad sąjungininkai gali sudaryti separatinę taiką, taip duodami Hitleriui laiko sutelkti prieš jį jėgas. Stalinas pradeda puolimą, siekdamas pribaigti žvėrį, besislepiantį Stalingrado griuvėsiuose.

1943 – iųjų sausio 22 – oji. sovietų kapitonas Jozefas (...?) rašo savo žmonai: „Dabar jaučiuosi geriau. Mes įveikėme tas gyvates ir dar daug jų sugausime. Jie pradės mokėti už pralietą kraują ir mūsų tautos išlietas ašaras. Aš greitai grįšiu...“

(1943 – iųjų sausio 31 – oji). Rusai pasiekia miesto centrą. Priešais iškeltą raudoną vėliavą, parduotuvėje užsidaręs 6 – osios armijos vadas - generolas Friedrich Paulus. Jo kariai pasiduoda. Paulus – taip pat. Išvakarėse Hitleris jam suteikia maršalo laipsnį, tikėdamasis, kad parodyta garbė privers Paulų nusižudyti, tačiau Paulius, pasišlykštėjęs Hitlerio įsakymo absurdiškumu, palūžęs morališkai ir išsekintas dizenterijos, leidžiasi paimamas į nelaisvę. Rusams maršalas Paulius yra išskirtinis laimikis. Būtent jis parengė Sovietų sąjungos puolimo planą, operaciją „Barbarosa“. Sovietai negali tuo patikėti ir pareikalauja parodyti karinį bilietą, kad įsitikintų ar čia tikrai jis. Paulius pradės bendradarbiauti su rusais ir per Niurnbergo procesą padės nuteisti buvusius vadus, tokius kaip Keitelis. Jis pasirinks gyventi rytų Vokietijoje. Kaip ir daugeliui jo karių, jam buvo nesuprantamas hitlerinis pamišimas. „Velniop Hitlerį“, - drįso murmėti vokiečių belaisviai, pridurdami kelis jiems žinomus rusiškus žodžius: „mes norime grįžti namo“.

Galima įsivaizduoti, kaip ši žinia paveikė visas okupuotas tautas. Po pralaimėjimo prie Stalingrado, atgimsta viltis. Vokiečių propaganda, savaime suprantama, apie tai nutyli, o Hitleris sako: „Nereikia vartoti žodžio kapituliacija. Reikia paaiškinti, kad mūsų žmonės negavo maisto produktų, todėl buvo sumušti. Reikia sakyti – pasiaukojimas“. Naciai nori pasinaudoti šia nacionaline nelaime ir dar kartą sutelkti vokiečių tautą.

1943 – iųjų vasario 18 – oji. Berlyno sporto rūmai. Propagandos ministras Gebelsas imasi visuotinos jėgos ir išteklių mobilizacijos: „Aš klausiu jūsų ar norite totalinio karo? “, - minia, susirinkusi Berlyno sporto halėje, sutinka, - „Dar totališkesnio ir dar radikalesnio karo, nei mes galime įsivaizduoti?“, - minia sako „taip“, - „Liaudie, pakilki! Audra, įsisiautėk! “.

Ir štai jau pasigirsta muzika, kurios žodžiai skamba taip: „Vokietija, Vokietija aukščiau visko, aukščiau visko visame pasaulyje! Vokietija, Vokietija aukščiau visko...“ tarp susirinkusiųjų ir ekstazės apimtas Albertas Speer‘as – būtent jis parūpins Hitleriui resursų totaliniam karui.

Hitleris sako, kad jis yra vienintelis jo draugas. 38 metų architektą, rengusį jam monumentalios architektūros rūmų planus, fiureris paskiria ginkluotės ministru. Puikus organizatorius ir nenumaldomas nacis, Speer‘as duoda naują postūmį vokiečių karinei pramonei. Jis suima 4 mln. civilių sovietų gyventojų ir verčia juos dirbti iki išsekimo ir mirties. Daugiausiai darbo jėgos naciai išsiveža iš Rusijos, Lenkijos ir okupuotos Prancūzijos. Vichi režimas įteigia STO (PDT) – privalomojo darbo tarnybą ir atsiunčia į Vokietiją 600 000 darbininkų. Tie, kurie nepaklūsta, bėga į miškus ir įsilieja į Maki būrius.

Partizaninio pasipriešinimo grupių himnui, „Partizanų dainai“, žodžius parašo Maurice Druon‘as ir Joseph Kessel‘is, muziką – Anna Marly... : „Drauge, ar girdi, kaip juodas kranklių debesis sukasi virš mūsų lygumų? Drauge, ar girdi prislopintą grandinėmis sukaustytos tėvynės aimaną? Partizanai, darbininkai, žemdirbiai, už ginklų ! Šianakt priešas sumokės už mūsų pralietas ašaras ir kraują. Iš kasyklų požemių. Iš kalnų – visi burkitės draugėn! Traukit ginklus, traukit granatas, šieno kupetose iki šiol slėptas! Mes atversim kalėjimo vartus mūsų broliams. Mes ateiname! Pakelsim ginklą, o gal žūsim ir patys. Drauge, jeigu tu krisi kovoje, tavo vieton stos kitas.“ Šešėlinės armijos formuojasi visose okupuotose šalyse.

Lenkija. 1943 – ųjų balandžio 19 – oji. Už Varšuvos geto sienų  prasideda žydų sukilimas. Iki karo šis Varšuvos kvartalas buvo gyvas ir laisvas toks jis išliko įamžintas spalvotoje amerikiečių turisto juostelėje. Šie žydai priminė Šolum Aleichimo Jidiš kalba rašyto romano personažus. Jis rašė: „Tegu visi mus prisimena besišypsančius“.

O čia – tie patys žmonės 1940 – aisiais. Naciai getą pavertė sausakimšu kalėjimu, kuriame ši moteris išrėkia savo skausmą, nešdama mirusį vaiką.

Getas 1941 – aisiais.

Getas 1942 – aisiais.

Getas 1943 – aisiais.

Norėdami užgniaužti pasipriešinimą ir neleisti įsiplieksti sukilimui, naciai verčia badauti.

Tačiau žydams pavyksta įsigyti ginklų. Jie (Varšuvos geto sukilime) miršta kovodami. Likę gyvi – išvežami į Treblinkos mirties stovyklą ir nužudomi. Getas – sugriaunamas.

Tuo pačiu metu (1943 – ųjų gegužės 7 – ąją ), sąjungininkai laimi naują perganę – jie įžengia į Tunisą.

Už šių grotų – Tuniso žydai, kuriuos per trumpą okupacijos laikotarpį pradėjo persekioti vokiečiai. Sąjungininkai jiems liepia tuoj pat nusiplėšti geltonas žvaigždes. Italų belaisviai turi iškęsti juos palydinčius paniekinamus ženklus.

Romelis kol kas dar Tunise. Prieš įsėdant į lėktuvą, skrendantį į Vokietiją, jį filmuoja vienas jo karininkų. Jis rašo: „Aš gavau įsakymą dėl sveikatos paimti atostogų, kad vėl galėčiau atsistoti ant kojų. Mano pastangos išgelbėti savo vyrus ir grąžinti juos į žemyną buvo bevaisės: iš fiurerio generalinio štabo buvo duotas įsakymas slapta atšaukti mane vieną į Vokietiją. Jie nori išsaugoti mano karinę reputaciją.“

Bono kyšulys, Tunisas. 1943 – ųjų gegužės 16 – oji. Romelio Afrikos korpusas buvo paimtas į nelaisvę ir dabar eina ilgomis voromis prie amerikiečių laivų, kurie juos nugabens į kitą Atlanto pusę.

Į Kanadą ir JAV nuplukdoma 380 000 vokiečių belaisvių, iš kur jie negalės pabėgti. Šių belaisvių laukia keista odisėja: ji prasideda transportiniuose laivuose, kur daugelis šių vyrų pasijunta kaip sapne. Jiems karas jau baigėsi, jie sveiki ir gyvi, tačiau paprastų vokiečių kareivių svajonė greitai virsta košmaru, nes naciai vis dar nerimsta. Išlipdami į krantą Kanadoje, jie vis dar arogantiškai pasisveikina, net jei teturi vieną ranką.

Tie, kurie patenka į Virdžinijos ir Teksaso stovyklas, medvilnės ar tabako plantacijose pakeičia juodaodžius žemės ūkio darbininkus, mobilizuojamus į amerikiečių armiją. Naciai barakuose imasi teroro (paišo svastikas, nacių erelį ir t.t.). kiekvienas turi įrodyti, kad į nelaisvę buvo paimtas ne dėl bailumo, antraip jį gali nuteisti pogrindinis tribunolas. Egzekucijos atliekamos naktį, už spygliuotų vielų ir ši žinia perduodama vokiečių kareiviams, kurie kovoja ir kenčia visuose frontuose. Jie turi žinoti, kad ir juos ištiks toks pat likimas, jei pasiduos sąjungininkams.

Rytų fronte, po Stalingrado žlugimo, Vermachtas jau nebe toks koks buvo.

Kareiviai pasakoja apie fiurerį įvairias istorijas: atrodo, jis išprotėjo ir yra uždarytas Berchtesgaden’e. Tai, ką visi mato, tėra antrininkas. Tai – netiesa. Čia tikrai Hitleris. Jis Berchtesgaden’e ir jį filmuoja jo meilužė Eva Braun. Jis taip pat pasikeitė po pralaimėjimų Stalingrade ir Al Alamein‘e. Jo garsieji ūsiukai pabalo. Vieną iš jo generolų, von ZInger‘į, pribloškia fiurerio išvaizda. Jis sako: „Jo oda suglebusi, o mėlynos akys, kurių žvilgsnis įmagnetindavo minias – paraudusios nuo nemigos“. Fiurerio gydytojas, keistasis daktaras Theo-Morell‘is, jam pagamino akių lašų su kokainu.

Morell‘is, kuris čia nufilmuotas 1943 – ųjų balandžio 20 –ąją, kartu su Hitlerio sekretoriais ir artimais draugais, ateina pasveikinti fiurerio gimtadienio proga. Jam sukanka tik 54 – veri. Morell‘iui pavyksta parengti jį gimtadienio ceremonijai, tačiau fiureris nuolat prisimena kaip reikia laikyti virpančią kairiąją ranką jau pažeistą Parkinsono ligos.

SS vadas Himleris, Hitlerio parankinis, mažomis žiauriomis akimis, tampa dar reikšmingesnis. SS, sudaryta iš hitlerinio jaunimo... buvo vadus sauganti asmens sargybinių rinktinė. Vėliau ji aprūpindavo prižiūrėtojais koncentracijos stovyklas.

Nuo šio SS turi tikrą armiją – SS kariuomenę.

Tai – elitinė Himlerio vadovaujama armija, vieną dieną turėsianti pakeisti ištikimu nebelaikomą Vermachtą. Himleris verbuoja okupuotų šalių fanatikus, tokius kaip bosnių SS,

kurių inspektuoti atvyksta didysis Muftijus iš Jeruzalės. Jis sako: „Žydai yra bendras islamo ir nacistinės Vokietijos priešas.“, - Hitleris jam pritaria, - „Atėjo arabų liaudies išsilaisvinimo valanda“.

Okupuotoje Rusijos dalyje SS suformuoja dvi divizijas kazokų, liūdnai pagarsėjusių kruvinais antisemitiniais pogromais carizmo metais.

Jie sudaro pavojingą 15 – ąjį kazokų kavalerijos korpusą, o Vermachtas užverbuoja milijoną sovietų belaisvių, kurie gali rinktis: mirti iš bado, arba kautis kartu su vokiečiais.

Kai kurie iš jų, tokie kaip buvęs sovietų generolas Andriejus Vlasovas, yra nusiteikę prieš Staliną. Mūšio prie Leningrado didvyris, patekęs į nelaisvę, perėjo į nacistinės Vokietijos pusę. Jis vadovaus Rusijos išlaisvinimo armijai, vilkėdamas vokiečių uniformą. Užsieniečių legionas ginkluotas geriausia technika: tankais „Tigras“, pagamintais vadovaujant genialiam inžinieriui Ferdinandui Porsche‘i su geriausia to meto 88 – ojo kalibro patranka, vienas „Tigras“ atstoja 10 sąjungininkų tankų. „Vilko irštvoje“ Hitleris atgauna viltį. Dabar jis turi priemonių kaip įgyvendinti beprotišką planą: įveikti raudonąją armiją. Jis nori pulti Kurską. Rusai neatsargiai pralaužia vokiečių linijas, todėl pastariesiems atsiranda išsvajota proga juos apsupti ir sutriuškinti.

Prasideda operacija citadelė. Šiam mūšiui sutelkiamos didžiausios šarvuočių pajėgos. Tai – pirmas istorijoje pramoninis mūšis: 2 700 vokiečių tankų stoja į kovą su 3600 sovietų tankų, tačiau techninis tigrų pranašumas akivaizdus. Hitleris neabejoja savo pergale. 600 000 karių vadovauti jis paskiria feldmaršalą von Mansteiną, kuris jam padėjo laimėti Prancūzijos mūšį. Tigrams pavyksta pralaužti sovietų linijas, tačiau juos pasitinka rusų prieštankinė gynyba ir milžiniškas skaičius šarvuočių. Vermachto kariai – atremti. Susidaro įspūdis, kad priešas tiksliai žino, kur jie puls, nes rusų tankai T34 visada jų laukia būtent ten.

Britų karo grobis – vokiška pranešimų šifravimo mašina „Enigma“. Nuo šiol jie galės perskaityti slapčiausius pranešimus. Kad nesukeltų įtarimų vokiečiams, Čerčilis uždraudė atskleisti rusams gautą informaciją. Tačiau slaptosioms sovietų tarnyboms Didžiojoje Britanijoje pavyko perduoti Maskvai dešifruotus operacijos planus.

Šis karas buvo ir šnipinėjimo karas. Kurske vokiečiai patiria didžiulių nuostolių. Šiame mūšyje jie netenka 50 000 karių. Kad galėtų tęsti puolimą, Manšteinui būtinas pastiprinimas... Manšteinas sako Hitleriui: „Mes turime nuostolių. Tačiau rusai jų turi dar daugiau“. Fiureris pasirodo neryžtingas, jis ima kalbėti banalybes. Manšteinas rašys: „Jis man paliko silpno žmogaus įspūdį“. Šis įspūdis sustiprėja, kai feldmaršalas parodo Hitleriui Kursko nuostolių sąrašą.

Karas Vokietijai jau kainavo 2 mln. žuvusiųjų, sužeistų ar be žinios dingusių karių. SS kariuomenė nepajėgi užpildyti tos tuštumos. Tokios pergalės, kaip žaibo karas ar mūšiai dėl Prancūzijos, jau praeityje. Kursko karas įtraukia lyg verpetas. Ir Hitleris priverstas pereiti į gynybą.

Jis paranojiškai reikalauja, kad stenografistai užrašytų ir paliktų istorijai viską, kas sakoma šiuo lemiamu momentu. Manšteinas dar nepraranda vilties. Bet Hitleris – traukiasi. Feldmaršalas maldauja, kad leistų pereiti į puolimą, Hitleris nesutinka – Kursko mūšis baigtas. Jis mano, kad daug svarbiau išsiųsti pastiprinimą į Siciliją, kur turi išsilaipinti sąjungininkai.

Gniaužtai susispaudžia. Įvykiai gena įvykus. Hitleris gali tik sulėtinti sąjungininkų veržimąsi pirmyn, bet jis negali sutrukdyti kapituliuoti Musoliniui (1943 – ųjų rugsėjo 11 – oji) ir neleisti Italijai išsivaduoti iš karo gniaužtų.

Naujoji Italijos vyriausybė įkalina Musolinį kalnuose. Fiureris pasiunčia desantinę parašiutininkų grupę jo išlaisvinti. Hitleris nori gražinti Musoliniui prarastą autoritetą ir išsiunčia jį į Italiją atkurti fašistinės valstybės. Jam padeda vokiečių kariuomenė.

Hitleris užgrobia Italiją ir nedvejodamas šaudo į pasipriešinti bandančius buvusius sąjungininkus. Jis užima romą, kur tuoj pat pradedami persekioti žydai. Hitleris nori sutrukdyti sąjungininkams išsilaipinti Italijoje ir Prancūzijoje. Europos tvirtovė, kurios simbolis , - neįtikėtina Atlanto siena, - virtinė įtvirtinimų nuo Norvegijos iki pat Ispanijos. Romeliui patikima šios tvirtovės gynyba.

Jis sako: „Mes būtinai privalome atremti anglus ir amerikiečius paplūdimiuose, kitaip bus per vėlu. Pirmoji išsilaipinimo diena bus lemtinga. Ta diena – bus pati ilgiausia“.

Romeliui ir naciams prasideda dievų saulėlydis. Nepaisant to, filmuoti vaizdai apie Romelį, pakviestą priešpiečių pas propagandos ministro Gebelso žmoną, Magda‘ą Goebbels, įkūnija nacių galvoseną šiuo karo momentu: nacių ideologija įkvėpia tikėjimo pergale ir iškelia tą tikėjimą aukščiau abejonių. Magda Gebels garbina Hitlerį kaip dievą, nors jis įstūmė Vokietiją į nusikaltimus ir mirtį. Magda Gebels visiems 6 savo vaikms davė vardus, kurie prasideda raide H, kaip ir Hitleris... ji juos nužudys visus, vieną po kito, paskutinę Reicho dieną.