Apokalipsė - Antrasis pasaulinis karas. 3 dalis – „Sukrėtimas“.

Apokalipsė - Antrasis pasaulinis karas. 3 dalis – „Sukrėtimas“. Dokumentinio serialo autoriai: Jean-Louis Guillaud, Henri de Turenne, Isabelle Clarcke, Daniel Costelle.

1941 – ieji. Nugalėję Prancūziją vokiečiai Paryžių paverčia savo karių poilsio vieta. Tarp atostogaujančių kareivių yra ir 19 m. leitenantas Augustas von Kaginekas. Jo daliniui neteko dalyvauti Prancūzijos kampanijoje, tad jis susipažįsta su sostine. Augustas rašo: „Mes gavome labai griežtus nurodymus – nepriekaištinga laikysena ir jokio bendravimo su gyventojais, todėl apžiūrime Paryžių grupelėmis“. Prancūzai jų nepastebi. Nors kai kurie jau bando priešintis...

Naujoji autoritarinė Prancūzijos vyriausybė, kuriai vadovauja maršalas Petain‘as, ima kolaboruoti su Vokietija. Petain‘as viešai apibrėžia žydų statusą, išbraukdamas juos iš visuomeninio gyvenimo ir paspausdamas ranką Hitleriui. Vermachtas kasdien 13:00 pražygiuoja gatvėmis. Vokietija užima Europos sostines. Po Prahos ir Varšuvos ateina Briuselio, Liuksemburgo, Hagos, Kopenhagos, Oslo eilė. Tik ne Londono. Po vokiečių bombardavimo Anglijos mietai ištuštėjo.

Tačiau Anglija laikosi tvirtai. Ji buriasi aplink Čerčilį, kurį palaiko Ruzveltas.

Ruzveltas jau trečią kartą išrenkamas JAV prezidentu.

Nepaisydamas nepalankios amerikiečių nuomonės dėl įsitraukimo į karą, jis pareiškia: „Mes privalome ginti demokratiją“. Angliją pasiekia tik dalis Amerikos tiekiamų ginklų. Kiekvienam britų laivui gresia mirtinas pavojus. Atlanto vandenyne pilna povandeninių vokiečių laivų. Jų periskopai ieško britų krovininių laivų.

Čerčilis sunerimsta: greitai bus nebeįmanoma praplaukti. Pralaimėjimas gali būti neišvengiamas. Anglija yra sala, o tai ir stiprioji ir silpnoji jos pusė. Ir vis dėlto ji vienintelė okupuotų tautų viltis. Vokiečių povandeniniai laivai dabar gali naudotis Prancūzijos uostais. Šie Atlanto vilkai būriuojasi tarsi prieš rują: vien per 1941 – uosius, torpedomis ir patrankomis nuskandinta 4 mln. tonų britų laivų krovinių. Iš vokiečių povandeninių laivų numetami keli duonos gabalai mažai vilties beturintiems jūreiviams.

Jie mirs iš troškulio, bado, šalčio, arba apsinuodiję mazutu.

Hitleris džiaugiasi povandeninių laivų sėkme, bet ir toliau nerimauja dėl masinio Amerikos persiginklavimo. Savo sekretoriui, Bormanui, jis pareiškia: „po metų JAV bus pasirengusios įsitraukti į karą. kad susidorotume su tokia padėtimi, mums reikia žaliavų. Jų yra rytuose. Mes turime užkariauti šią gyvybinę erdvę. Kai ją užkariausime – Anglija neteks vilties ir sudarys taiką. Ir tada amerikiečiams bus per vėlu. Reikia kuo greičiau pulti Rusiją“. Puolimo operaciją Hitleris pakrikštija Barbarosos planu. Pasiskolindamas germanų imperatoriaus Barbarosos vardą.

Vermachtas pradeda telkti pajėgas rytuose. Leitenantas von Kaginekas išvyksta į Lenkiją.

Važiuodamas traukiniu jis mato 1939 – ųjų mūšio pėdsakus. Autostrados statybos darbus atlieka belaisviai lenkai ir žydai. Hitleris tiesia kelią per Lenkiją, kad palengvintų ir pagreitintų armijos susitelkimą prie naujosios sienos su Rusija.

Ten įsikuria ir 9 – oji tankų divizija su Kagineko pulku. Jis rašo: „Greta mūsų yra SS dalinys. Vadas mūsų klausia: „norite pamatyti žydą?“ Jis duoda ženklą ir kareivis atveda mažą žmogelį. [SS]: „Kiek žmonių šiandien apvogei?“ Žmogelis neatsako. [SS]: „Įkrėskite jam 10 lazdų“. Mes priblokšti. Ar toks bus mūsų darbas Lenkijoje? Mums teko girdėti pasakojimų apie žiaurumus. Bet sužinoti kas čia dėjosi iš tiesų – buvo neįmanoma. Ši šalis atsitvėrė tylos siena. Mes dar nežinojome, kad tai pradžia genocido, kuriam mums teks aukoti savo drąsą ir jėgas“. Kaginekas artimiau susipažįsta su savo pancerių pulko karininkais ir kareiviais. Kariai pasirengę kovai, be įsakymo vis nesulaukia. Kol kas jie neturi ką veikti.

Hitleris atideda puolimą į rytus. Jis turi padėti savo sąjungininkui Musoliniui, nepaisančiam fiurerio planų ir kariaujančiam savo karą.

Afrikoje dučę ką tik sumušė britai.

Italų armija pakrikusi dykumoje.

Siekdamas padėti Musoliniui, Hitleris pasiunčia į Libiją vieną geriausių savo generolų – Romelį (Erwin Rommel) kartu su Afrikos korpuso šarvuočių divizija.

Tripolis. 1941 – ųjų vasario 12 – oji. nedidelė armija kareivių ryžtasi kolonijinei avantiūrai. Bet jie nežino kas jų laukia. Romelis Vokietijoje yra didvyris: per 1940 – ųjų gegužę ir birželį jis užėmė Kambrė, Arasą, Ruanąir Šerbūrą. Jis ir užkietėjęs nacis – uolus ir ištikimas Hitlerio tarnas. Romelis tiki šarvuočiais ir žaibo karu. Tik atvykęs jis duoda įsakymą tankams pulti britų pozicijas. Šie kariai iš Australijos ar Pietų Afrikos kovoja britų armijos gretose ir, patekę į nelaisvę, taip pat supranta, kad dykumos karas bus siaubingas.

Romelio legenda prasideda. Anglai išplatina jo nuotrauką su užrašu: „šis žmogus - pavojingas“.

Hitleris pradeda kovinius veiksmus prieš Graikiją, kurioje nuotykių ieško ir Musolinis. Po sėkmingo žaibo karo kampanijos Balkanuose ir Jugoslavijos okupacijos, jis permeta savo parašiutininkus į Kretą. Invazijai į Rusiją užnugaris saugus, tačiau Barbarosos plano vykdymas vėluoja ir Hitleris praranda brangias savaites.

Maskva. 1941 – ųjų gegužės 1 – oji. raudonojoje aikštėje surengiamas tarptautinis darbo žmonių šventės minėjimas ir tradiciniu tapęs didžiulis karinis paradas. Paradu skiriamas ypatingas dėmesys. Stalinas nori padaryti įspūdį vokiečiams.

Jis turi daug informacijos apie neišvengiamą puolimą. Tačiau Stalinas nenori tikėti, kad Hitleris išdrįs taip greitai nutraukti vokiečių ir sovietų pasirašytą nepuolimo sutartį. Parade dalyvauja ir vokiečiai, kuriuos su didele pagarba liaudies komisaras, Stalino gynybos ministras, maršalas Timošenka. Vokiečių kariškiai pasinaudos šiuo jėgos demonstravimu vėliau sakydami, jog Stalinas norėjo smogti pirmas.

Hitleris puls. Bet jis nelinkęs kautis dviem frontais. Pirmiausia, jis norėtų sudaryti taiką su Anglija.

1941 – ųjų gegužės 10 – oji... BBC praneša naujieną: „viena svarbiausių naujienų šios valandos žiniose yra pranešimas, kad Rudolfas Hess‘as buvo paimtas į nelaisvę po to, kai nusileido Škotijoje. Glazgo rajone randamas sudužęs vokiečių lėktuvas Messerschmitt 110. Jo pilotas iššoka su parašiutu“. Tas pilotas , - labai svarbus nacis, -  Hitlerio įpėdinis, Rudolfas Hess‘as. Jis sako: „Aš vykdau taikos misiją“. Hess‘as yra vienas įtikimiausių Hitlerio šalininkų ir vienas fanatiškiausių [Hess‘as tribūnoje tiesiog šaukia]: „Partija – tai Hitleris!!! Hitleris – tai Vokietija!!! Vokietija – tai Hitleris!!!“ Hess‘as mano, kad likimas jį nuskriaudė, nes jam neteko patirti tokio šlovingo gyvenimo kaip kitiems nacių vadams. Jis nori įrodyti fiureriui, kad Rudolfas Hess‘as vienintelis, galintis išspręsti konfliktą su Anglija. Netrukus Hess‘as buvo internuotas. Čerčilis apsimetė nieko nežinąs. Hitleris jo išsigynė. Savo dienas jis baigs kalėjime. Tačiau per neatsargumą jis prasitarė britams, kad Hitleris rengiasi pulti SSRS.      

1941 – ųjų birželio 21 – oji. Maskva. Čerčilis nedelsdamas perduoda informaciją Stalinui, bet šis jai neteikia jokios reikšmės, kaip ir paskutiniam Zorgės įspėjimui apie vokiečių rengiamą puolimą.

Zorgė buvo Tokijuje veikiantis sovietų šnipas. Šis dokumentas pasirašytas 1941 – ųjų gegužės 30 – ąją. Stalinas ir toliau tiekia žaliavą Reichui. Po vokiečių ir sovietų sutarties pasirašymo, jis pasiuntė į Vokietiją tūkstančius tonų naftos, chromo, nikelio. Žaliavų, kurios padėjo Hitleriui užkariauti Prancūziją. Paskutinis krovinys išsiunčiamas 1941 – ųjų birželio 21 – osios naktį. Šis traukinys gabena 1000 tonų grūdų. Jis pervažiuoja sieną 3 valandą nakties. Pirmieji Vermachto kariai prasiskverbia į Rusijos teritoriją dar nepaskelbus karo.

1941 – ųjų birželio 22 – oji. Paskui pionierius traukia 153 vokiečių divizijos.

Kartu su jais: suomiai, rumunai, slovakai, vengrai ir netgi viena ispanų frankistų divizija. 4 milijonai vyrų ir 600 000 sunkvežimių, kurių dauguma – Prancūzijos gamyklose pagaminti... dar 4000 tankų, 7000 pabūklų ir 3000 lėktuvų. Per pirmas vokiečių atakos minutes, aerodromuose buvo sunaikinta 1500 lėktuvų. Per pirmas atakos valandas vokiečiai ore numuša dar 400 rusų lėktuvų. Netikėtai užkluptos sovietų oro pajėgos – nušluojamos nuo dangaus.

Vokiečių puolimas vyksta 3000 km ruožu, 3 kryptimis. Ideologinis tikslas šiaurėje – Leningradas: Lenino miestas, rusų revoliucijos lopšys (dabar tai – Sankt Peterburgas). Politinis tikslas – Maskva – Stalino sostinė. Ekonominis tikslas pietuose – Kijevas ir Ukraina.

Oficialus komunistų partijos laikraštis „Pravda“, praneša apie fašistų agresiją. O kur Stalinas? Jis slepiasi. Siaubingai nusivylęs ir išgąsdinta pirmųjų katastrofiškų naujienų iš pasienio.

Vokiečių puolimas žaibiškas. Leitenantas von Kaginekas netveria iš džiaugsmo: „prieš mūsų akis atsiveria stulbinamas vaizdas: didingai išsiskleidęs pancerių pulkas. Aukšti ir išdidūs mūsų tankai tarsi laivai geltona nunokusių javų jūra“.

Niekas negali pastoti kelio pancer grenadieriams, kuriem įkalta į galvas: „Jūs išgelbėsite Vakarus nuo Azijietiškų ordų. Tai šiuolaikinis kryžiaus žygis prieš tamsos jėgas: žydišką bolševizmą. [nacių kariai dainuoja]: „mūsų armija veržiasi į Rytus ir žengia Rusų žeme. Imk ginklą, kovos drauge ! Mes nugalėsime. Nuo Suomijos iki juodosios jūros. Pirmyn, pirmyn! Pirmyn į Rytus, drąsioji armija. Mūsų tikslas yra laisvė. Mūsų vėliava yra pergalė. Tik įsakyk, mūsų fiureri! Mes seksim paskui tave!“

Vokiečiai be pasipriešinimo užima Pabaltijo šalis.

Jie čia sutinkami kaip išvaduotojai.

Stalininis teroras čia siautėjo taip nuožmiai kad bet kas buvo geriau už NKVD – politines represijas vykdžiusią sovietų slaptąją miliciją, kuri atsitraukdama išžudė kalėjimuose uždarytus antikomunistus. Vietos antisemitai apkaltina žydus bendrininkavimu su komunistais. Jie suvaro juos ir priverčia išnešti kūnus.

Prasideda pogromai ir smurtas prieš žydus. Juos palaimina vokiečiai, pridurdami: „tik nepalikite pėdsakų“. Jų kūnus sunaikina laužai.

Centro frontui vadovaujantį generolą, šarvuočių ir žaibo karo strategą, Heinz‘ą Guderian‘ą, pristabdo Stalino linija. Įtvirtinimo eilę pancer grenadieriai turi užimti šturmu.

Guderian‘as vėl veržiasi pirmyn.

Bet jau savimi pasitikinčius motorizuotus dalinius pristabdo nenumatyta kliūtis. Štai ką rašo Kaginekas: „supami dulkių važiuojame pirmyn savo šarvuota technika. Mes – Rusijoje. Čia nėra nei kelių, nei asfalto.

Tos riebios geltonos ir raudonos dulkės yra siaubingos. Jos skverbiasi visur: į akis į šnerves, į burną.“

Šie vyrai nužygiuoja po 50 km. per dieną. Ir tai nuo 1939 – ųjų rugsėjo 1 – osios.

Jie buvo nužygiavę iki Varšuvos, Oslo ir Bajonos. Dabar jie supranta kokia neaprėpiama yra Rusija.

Tūkstančiai negyvenamų kilometrų. Sunkvežimiai su maisto produktais, degalais ir šaudmenimis, vis sunkiau iriasi į priekį. Vokiečiai supranta vieną dalyką: rusai ginsis. O štai ir įspūdinga staigmena: naujas rusų tankas T34.

30 tonų pabaisa aprūpinta pavojinga patranka: platūs vikšrai gali įveikti bet kokią kliūtį.

Jis nėra taip ištobulintas kaip vokiečių šarvuočiai. Sovietų tankistas pavaras perjungia trinktelėdamas kūju, tačiau jo tankas – niekada negenda. Vokiečius stebina tai kaip tie antrarūšiai žmonės galėjo pagaminti tokias mašinas. Prieštankinių patrankų sviediniai atšoka nuo jų šarvų. Tokį tanką gali sunaikinti vienintelis ginklas: 88 mm. Vokiečių pabūklas.

Vokiečiai geriau ginkluoti ir stipresni. Bet „Ivanas“, - taip vokiečiai vadino rusus, kaunasi žūtbūtinai. Kaginekas rašo: „ore tvyro saulės deginamų, musių apgultų lavonų tvaikas. Salsvas šlykštus kvapas lenda į šnerves, skverbiasi po oda kaip ir dulkės...“ Rusų nuostoliai didžiuliai, bet ir vokiečių patirta žala didėja. Vokiečių bataliono gydytojas, majoras Heinrichas Hapė, įsako kariams valgyti ne vėliau kaip likus 6 valandoms iki mūšio. Jis patikslina: jei būsite pašautas į pilvą – turėsite daugiau galimybių išgyventi. Vienos duonos riekės absorbcija sutraukia kraują į žarnyno kraujagysles ir padidina vidinio kraujavimo pavojų. Vis dėlto vokiečiai žygiuoja pirmyn. Trijų savo tikslų: Leningrado, Maskvos ir Kijevo link, paimdami nelaisvėn ištisas armijas.

Hitleris įsako nedelsiant susidoroti su politiniais komisarais, komunistų partijos nariais, kurie kontroliuoja karininkus ir daro jiems įtaką. Guderianas atsisako paklusti šiam nusikalstamam įsakymui, tačiau 4 – osios pancerių armijos vadas, generolas Hepneris, mano kitaip: šis konfliktas turi būti išspręstas brutaliai, jokio pasigailėjimo bolševikams.

Rusai kovoja beviltišką kovą: trūksta ginklų. Kartais jie turi tik vieną šautuvą dešimčiai žmonių. Visame fronte prasideda atsitraukimas.

Staliną pasiekia vis blogesnės ir blogesnės naujienos. Ką jis daro? Po didžiulio nusivylimo jis vėl atsitiesia, nes jo slapyvardis reiškia: plieninis žmogus.

1941 – ųjų liepos 3 – ąją Stalinas kreipiasi į liaudį. Su gruzinišku akcentu Stalinas taria iki šiol nevartotus žodžius: jis vadina rusus savo broliais ir seserimis...: „Draugai! Piliečiai! Broliai ir seserys! Mūsų armijos ir laivyno kariai! Aš kreipiuosi į jus, mano draugai! Nepaisant didvyriško Raudonosios armijos pasipriešinimo, sutartį sulaužiusi hitlerinė Vokietija tęsia mūsų Tėvynės puolimą, pradėtą birželio 22 – ąją...“  

Ar iš tiesų fašistinės Vokietijos armija yra nenugalima? Buvo sakoma, kad ir Napoleono armija nenugalima, bet ji buvo sutriuškinta... Stalinas įsako nedelsiant perkelti gamyklas kartu su įrenginiais ir darbininkais į rytus, į Uralo kalnus. Jis duoda įsakymą valstiečiams. „išsikraustykite: palikite savo trobas, sudeginkite namus, nepalikite nieko, kuo galėtų pasinaudoti hitlerinis užpuolikas“. Išdegintos žemės įsakymas.

Vokiečių karininkai prisimena Napoleoną.

1812 – aisiais rusai padegė savo miestus ir laukus. Išsekino badu didžiąją Napoleono armiją ir sutriuškino ją mūšyje prie Berezinos. 1941- ųjų liepos pradžioje, vokiečių centrinis frontas taip pat priartėja prie Berezinos. Sovietų pasipriešinimas darosi vis stipresnis.

Kitame krante vokiečių laukia nemaloni staigmena: rusai pasitinka salvėmis naujo artilerijos įrenginio pavadinto „Stalino vargonais“ arba „katiušomis“. Prasideda tikras pragaras.

Tačiau niekas negali sustabdyti vokiečių puolimo. Liepos viduryje jie pasiekia Smolenską – paskutinį didelį miestą prieš Maskvą. Mūšiai dėl Smolensko tęsiasi tris savaites. Rusai priešinasi iki galo. Nepaisydami vokiečių per garsiakalbius perduodamo kvietimo kapituliuoti: „Priešintis beprasmiška! Pasiduokite!“ pasiduoda tik vienetai. Likę gyvi geriau renkasi miškus ir tampa partizanais.

Prie jų prisidėję valstiečiai mokomi kautis. Jie pradeda išdavikų medžioklę, ardo geležinkelius. Vokiečiai (tuo tarpu) pradeda žiaurias represijas. Fiureris įsako: nedelsdami likviduokite visus, kurie bent kiek įtariami priešiškumu.

Hitleris nusprendžia vykti į frontą kartu su Vermachto štabo vadu maršalu Wilhelm‘u Keitel‘u. Barbarosos operacija vėluoja, generolai mano, kad tokio vėlavimo priežastis yra puolimas trimis kryptimis. Centro krypčiai vadovaujantis maršalas Fedor von Bock‘as nori sukoncentruoti armiją prie Maskvos. Hitleris negali pakęsti prieštaraujančių generolų. generolas Guderian‘as taip pat čia. Jis pabrėžia: mes esame vos už 350 km nuo Maskvos. „Jūs nieko nesuprantate“, - sako fiureris, - „nieko neišmanote apie ekonominį karą. Kad neišsektume iš bado kaip praeitame kare, pirmiausia, mums reikia Ukrainos grūdų.

Maskva – tik simbolis. Ją pulsime vėliau.“ Jis įsako Guderian‘ui traukti Kijevo link ir apsukti Vermachto užnugaryje besikaunančias rusų armijas.

(1941 – ųjų rugsėjo 19 – oji). Tai – didžiausi spąstai per visą istoriją: vokiečiai vienu puolimu paima į nelaisvę 600 000 rusų.     

Atvyksta Heirich‘as Himmler‘is. Nėra kuo maitinti belaisvius? Himleris abejingai stebi „antrarūšius“ žmones, šaltakraujiškai paliktus mirti iš bado.

Leitenantas von Kaginekas rašo: „Ukrainoje gyvename gerai. Mums nieko nestinga: kiaušiniai, sviestas, vaisiais, pienas ir puikus raudonasis vynas iš juodosios jūros pakrančių. Ukrainiečiai mus pasitiko linksmai šypsodamiesi. Moterys atneša pieno ir medaus. Jos mus priima kaip išvaduotojus“. Ukrainiečiai turėjo daug priežasčių nekęsti rusų, o ypač – Stalino: 1930 – aisiais sukėlusio didžiulį badą ir numarinusio 3 mln. žmonių. Nemažai ukrainiečių buvo antisemitai ir dėl visko kaltino žydus. Stebint vokiečiams jie dalyvaudavo pogromuose... Daug ukrainiečių simpatizuoja naciams, tačiau Vokietija praleidžia progą padaryti Ukrainą savo sąjungininke. Į Ukrainą atvyksta maršalas Geringas – antrasis Reicho žmogus.

Jis sako: „mums nereikia nenaudingų burnų. Tie, kurie gali dirbti – dirbs Reichui, kiti – mirs. O tie, kurie dirbs, turės atiduoti viską ką turi iki pat mirties“. Geringas ir jo bendrininkas nacistinio rasizmo teoretikas Alfred‘as Rosenberg‘as, atvyko čia siekdami pavergti Ukrainą ir paningai išnaikinti žydus.

Himleris ir Heinrichas jau 1939 – aisiais pradėjo formuoti mirties bausmės vykdymo būrius, sudarytus iš SS, Vermachto policininkų ir kareivių, kurie organizuodavo žydų gaudines. SS veža žydus į miškus ir kiekvienam duoda po kastuvą: kad išsikastų kapą.

Tačiau šis procesas jiems per ilgas. SS įsako iškasti ilgus bendrus griovius į kuriuos žydai atgula ant anksčiau nušautų savo tautiečių.

Per ilgas jiems pasirodo ir šis žudymo būdas. SS įsakymu, prie Kijevo esančioje ... dauboje per 2 dienas palaidojama 33 770 žydų: vyrų, moterų, vaikų. Kaip ir šimtais kitų atvejų, budeliai fotografuoja šio pragaro aukas ir siunčia nuotraukas savo šeimoms Vokietijoje... Tačiau Himleris nepatenkintas. Jis dalyvavo vienoje iš ... akcijų: buvo aptaškytas ir jį supykino. Himleris įsako SS rasti ne tokį primityvų metodą. Taip atsiranda sunkvežimiai su prijungtais dujų išmetimo vamzdžiais, o po metų – ir kameros.

Šiaurėje prasideda ilga Leningrado apsiaustis. Vokiečiai nusprendžia: geriau sukelti badą ir paleisti į darbą artileriją nei veltis į kautynes gatvėse...

Maisto daviniai vis retėja, tačiau blogiausia - dar ateityje: kai ateis žiema.

1941 – ųjų rugsėjo 30 – oji. pietuose Guderian‘as pagaliau gauna Hitlerio įsakymą traukti į šiaurę ir, kartu su kitomis armijomis, žygiuoti į Maskvą. Šiame neaprėpiamame fronte, 3 kartus didesniame už Prancūziją ir besitęsiančiame nuo Leningrado iki Odesos, postūmis Maskvos link atrodo neįmanomas.

Vokiečiai paima dar 700 000 belaisvių.

Vermachto operacijų vadas, generolas Jodlis, sako: „Karas – laimėtas“. Kaginekas rašo: „Staiga mus užklupo sunkiai įveikiamas priešininkas: rudens lietūs ir purvas, kurį rusai vadina bekele. Begalinis kibus ir lipnus purvas pasiglemžiantis viską ir nieko nepaleidžiantis: nei tanko, nei sunkvežimio, nei arklio ar žmogaus.

Jis paralyžiuoja menkiausią judesį. Mes įveikiame per dieną 5 – 8 km, vietoje to, kad įveiktume 30 km. Žygiavimas priekyje reikalauja nežmoniškų pastangų. Sustojo net Vermachto pasididžiavimas – panceriai“. Hitleris kreipiasi į savo karius: „Rytų fronto kareiviai, mano kovos draugai. Mes esame prie paskutinio lemiamo mūšio slenksčio, mūšio už Maskvą.“

1941 – ųjų lapkričio 1 – oji. staiga žemė nuo šalčio sukietėja ir vokiečių armija pajuda į Maskvą. Pasaulis sulaiko kvėpavimą. Ar Hitleris nugalės Staliną? Tai laikotarpis, kai visose okupuotose šalyse, prie vokiečių armijos pradeda dėtis dešinieji ekstremistai: belgai, danai, olandai ir jaunieji prancūzų legiono savanoriai, kurie apsivelka vokiška uniformas ir eina kautis į rytų frontą. Jiems teks daug iškęsti, nes nuo 1941 – ųjų lapkričio atslinks ankstyvojo speigo banga ir temperatūra nukris iki -40 C. Žaibo karui rengtas vermachtas turėjo suvesti sąskaitas su Rusija per 4 mėnesius. Armija nepasirengusi žiemos šalčiams.

Guderian‘as savo memuaruose rašo: „reikėjo matyti tuos išalkusius ir prastai apsirengusius vyrus, kurie kovėsi net dėl menkiausio prieglobsčio. Jie kovoja net dėl kaimų: jei neužimsi kaimo – neturėsi net trobos, o be trobos – neabejotinai mirsi“. Vyrai miršta nuo šalčio ir dizenterijos. Viduriavimas verčia bėgioti 30 kartų per dieną. Gydytojas, majoras Hapė, juos įspėja: „reikia rinktis jei mausitės kelnes – mirsite nuo šalčio. Reikia praardyti siūlę, kad nereikėtų mautis kelnių“. Jie pavydi savo draugams iš Afrikos korpuso, kurie, tuo pat metu, (tik) dykumoje, gali kepti kiaušinius ant įkaitusių tankų.

Dykumos karas taip pat stringa smėlyje: trūksta degalų ir maisto. Romelis turi sustoti, tačiau jis rengia Afrikos korpusą naujam puolimui ir naujoms aukoms.

O tuo metu kelyje į Maskvą – vokiečiai nebegali nei nusiprausti, nei pasikeisti apatinių. Juos, kaip ir priešą, varo iš proto utelės, blakės ir niežai, kurie sukelia šiltinę. Didžioji Napoleono armija dėl šiltinės prarado trečdalį karių. Nepaisant visko, Vermachtui pavyksta priartėti prie Maskvos per 30 km. Hitleris pareiškia: „Aš nušluosiu šį prakeiktą miestą ir pakeisiu jį dirbtiniu ežeru su centriniu apšvietimu“. Vokiečių avangardas pasiekia Maskvos priemiestį ir net galinę autobusų linijos stotelę. Ši linija veda iki raudonosios aikštės. Sovietų armija sulaiko vokiečių žengimą pirmyn ir Stalinas įsako surengti tradicinį paradą revoliucijos metinių proga.

Norėdamas pakelti kovinę dvasią, Stalinas kreipiasi į karius, primindamas garsius rusų didvyrius: „Būkite verti savo šlovingųjų protėvių: Livonijos ordiną nugalėjusio Aleksandro Neviškio, Aukso ordą sutriuškinusio Dmitrijaus Doniečio, turkus įveikusio Suvorovo ir Napoleoną parklupdžiusio Kutuzovo!“ Stalinas organizuoja Maskvos gynybą, paskirdamas jai vadovauti vieną gabiausių savo generolų: tankų specialistą, 45 metų Žukovą, vertinamą panašiai kaip Guderian‘as.

Žukovą lydi sėkmė: sovietų šnipas Zorgė sužino paslaptį, kad Hitlerio sąjungininkė Japonija, svarbiausiu savo priešu laikanti Ameriką, nusprendė nepulti Rusijos. Taigi Žukovas gali išvesti armiją iš Tolimųjų Rytų. Jis įsako atvykti gerai ginkluotoms Sibiro divizijoms.

Sibiriečiai nebijo šalčio. Šie tvirti ir užsigrūdinę vyrai – labai išmoningi.

Jie išsiruošia į „medžioklę“: su slidėmis ir elniais. Tik šįkart jų grobis bus vokiečiai. Žukovas nori sunaikinti Vermachtą apsupties katiluose.

1941 – ųjų gruodžio 5 – oji.

50 000 dingusių ir žuvusių vokiečių, 57 000 – patekusių į nelaisvę.

Visi jie išsiunčiami į Sibirą. Šaltis jiems dar nesibaigė. Po 15 metų, iš 10 belaisvių grįš tik 1.

Augustas von Kaginekas buvo sunkiai sužeistas ir evakuotas į Vokietiją. Jis rašo: „Tikėjimas blėsta. Abejonės virsta apsėdimu. Mirtis tampa geriausia ir vienintele drauge, nes ji išvaduoja iš kančių“. Rusų kančios taip pat nesibaigia: suniokota šalis, milijonai žuvusiųjų ir paimtų į nelaisvę – tokia Maskvos išgelbėjimo kaina. Bet grėsmė dar nepraėjo...

Vokiečių armija atsitraukia 200 km. Hitleris įsako išlaikyti naująją fronto liniją bet kokia kaina: jis atleidžia iš pareigų 35 generolus, tarp jų ir Guderian‘ą. Nuo šiol armijai vadovauja jis pats. Jam pavyksta stabilizuoti pašlijusią padėtį: perginkluoti armiją ir parengti ją revanšui. Vermachtas įsitvirtina Rusijoje. Hitleris grįžta į Bavariją... Jo nuomone, dėl pralaimėjimo prie Maskvos kalti jo generolai ir diplomatai, tvirtinę jam, kad Prancūzija ir Anglija dėl Lenkijos nepajudės iš vietos. Jis taip pat mano, kad žvalgybos tarnyba klaidingai jį informavo apie rusų pajėgas. Hitleris priduria: „Bolševikinė armija sudaryta iš valstiečių, kurie kaunasi nesąmoningai ir barbariškai, ir iš darbininkų, užsikrėtusių mistinio komunizmo fanatizmu“. Tačiau Hitleris tiki savo žvaigžde: jis nugalės. Fiureris leidžia sau pailsėti kartu su ištikimais pataikūnais... Vokietija nesibaimina dėl rytojaus. Didieji bombardavimai dar kol kas neprasidėjo. O dėl Maskvos sudėtos aukos liko toli sniegynuose.

Praėjus 2 dienoms po pirmosios Hitlerio nesėkmės, jo sąjungininkė Japonija netikėtai užpuola JAV karinę jūrų bazę Perl Harbour‘e (1941 – ųjų gruodžio 7 - ąją). Nuo šios japonų lėktuvų atakos karas tampa Pasauliniu...