„Hitleris ir Stalinas. Kova dėl viešpatavimo“. 1 dalis.

Hitleris ir Stalinas. Vienas pamišęs dėl rasinės ideologijos, kitas – apsėstas klasių kovos. Nors jie niekada nesusitiks, visą laiką liguistai domėsis vienas kitu. Jų dvikova pasakoja žiauriausią visų laikų istoriją apie idėjų galią - sužadinus žmonių entuziazmą – pasiųsti juos į mirtį.  

Po ilgos darbo dienos, Josifas Stalinas išvyko iš Kremliaus į savo vilą. Kaip visada buvo ganėtinai vėlu. Išaušo 1941 – ųjų birželio 22 – oji. diena praėjo ramiai, išskyrus šiurkštų reagavimą į dar vieną perspėjimą apie neišvengiamą Sovietų sąjungos puolimą. 3 ryto Stalinas pagaliau nuėjo miegoti. Kaip įprasta, budintis karininkas, laikosi griežto protokolo netrukdyti jam ilsėtis. Stalinas atsigula taikos metu, bet po valandos, kilus karui, buvo pažadintas. Paskambino generolas Žukovas. Iš pradžių jo nesujungė su Stalinu, bet, galiausiai, kai tai buvo padaryta, Stalinui pritrūko oro išgirdus žinią: vokiečiai bombarduoja mūsų miestus ir kaimus. Nejau tas ilgas strateginis kvietimas gyventi taikiai nieko nereiškia? Barbarosos planas, toks buvo slaptas Hitlerio invazijos į Sovietų sąjungą pavadinimas. Vienu metu pradėtas trijuose frontuose. Tai buvo grėsmingiausias šių laikų istorijoje karinis jėgos demonstravimas prieš kitą tautą. Buvo dislokuoti 4 mln. kareivių: Rumunijos, Vengrijos ir Suomijos pajėgos puolė kartu su Vokietijos kariuomene. Jau pirmąją dieną buvo sunaikinta beveik tūkstantis Rusijos karo pajėgų lėktuvų. Pakurstyti žaibo karo strateginės sėkmės, vokiečių kareiviai buvo pasirengę triuškinti visus, kurie pastos jiems kelią. Bet kelio beveik niekas nepastojo.

Bresto tvirtovės griuvėsiai, - labiausiai įtikimas gyvenimo virtimo mirtimi, - simbolis. Miestas stovėjo Rusijos ir Vokietijos okupuotos Lenkijos pasienyje. 1941 – ųjų birželio 22 –oji turėjo būti įprasta rami diena, tačiau Brestas buvo vienas pirmųjų Vokietijos ugnies kaskados taikinių. Tvirtovės kariuomenė jau kuris laikas mokėsi paradinio žygiavimo. Galbūt karo orkestras užgožė vokiečių tankų garsą, kai pastarieji be jokio pasipriešinimo užėmė pozicijas. Vidurnaktį per Bugo upės tiltą dardėjo ekspresas „Berlynas - Maskva“. Netrukus iš priešingos pusės pasirodė krovinys su Rusijos grūdais. Vokiečiai ir rusai buvo geri pažįstami: muitinės formalumai buvo atliekami pagal seniai nusistovėjusią tvarką. Tokią padėtį pavadintum taika. Taigi nebuvo jokio reikalo Bresto tvirtovės padaliniams būti ypač budriems. Net nebuvo kada suvokti, jog mirtis jau čia pat. Rusų kariai kovėsi palikti visiškoje nežinioje. Tūkstančiai jų žuvo arba buvo paimti į nelaisvę. Vokietijos invazija skverbėsi gilyn į šalį. Stalino griuvėsiai – Hitlerio platūs horizontai. Brestas pasakoja tragišką netikėtos atakos istoriją, tačiau ši istorija taip pat liudija kaip visiškas paralyžius gali peraugti į jėgą ir atkaklumą: vokiečiams prireikė 4 savaičių įveikti pasipriešinimą.

Atsigavęs po birželio 22 – osios šoko, Stalinas tuojau pat iškvietė Žukovą į Kremlių. Sukvietė ir visą politinį biurą. Tą dieną jie posėdžiavo beveik 24 valandas. Stalinas atkakliai tvirtino, kad karas nebuvo paskelbtas taigi karo nėra. Tų metų birželio 22 – oji buvo sekmadienis. Stalinui važiuojant Maskvos gatvėmis į Kremlių, miestą dar gaubė nežinia. Bet pasaulis jau buvo visiškai pasikeitęs. Pasak Stalino, jis (miestas) buvo beprarandąs rimtį, susitelkimą ir savo veidą. Būdamas įtarus, Stalinas įsakė kariuomenei telktis prie sienos, bet savo karo vadus perspėjo: „turite suvokti, kad Vokietija niekada nepuls mūsų savo iniciatyva. Jeigu vokiečius išprovokuosite – risis galvos“.

Stalinas buvo skaitęs Hitlerio veikalą „Mano kova“, bet vis dar tikėjo, kad sistemų karas vyks lėtai. Deja, Hitleris pasuko visas laikrodžio rodykles pirmyn. Atvykęs į Kremlių, Stalinas pasinėrė į karštligišką veiklą. Birželio 22 – ąją jo dienotvarkėje pažymėti 29 susitikimai. Stalinas juose dalyvavo, tačiau vargu ar buvo padėties šeimininkas, net ir tvirtindamas: „Hitleris nieko apie tai nežino“. Maskvos gyventojai ir miesto svečiai apie Vokietijos puolimą buvo informuoti tik po pietų. Garbė apie tai pranešti teko užsienio reikalų ministrui Molotovui, tarsi tie įvykiai būtų buvę neverti valstybės vadovo dėmesio. Tą dieną Hitleris taip pat tylėjo. Stalinas paprasčiausiai nenorėjo prisipažinti padaręs klaidą, pasirašydamas paktą su begėdišku šovinistu Hitleriu. 1939 – ųjų rugpjūtį Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas atskrido į Maskvą. Prieš kelionę vyko mandagus susirašinėjimas. Stalinas telegrafavo: „Vokietijos Reicho kancleriui, ponui Adolfui Hitleriui. Tikiuosi Vokietijos ir Sovietų sąjungos nepuolimo paktas įpareigos pakeisti politinių santykių kryptį“. Prieš tai Hitleris buvo parašęs ponui Stalinui, prašydamas priimti jo ministrą rugpjūčio 23 – ąją – anksčiau, nei planuota, nes kitą savaitę jau turėjo prasidėti karas. Tarp Hitlerio pasiuntinių į Maskvą buvo ir jo asmeninis fotografas Hancas Hoffmanas. Jis turėjo ypatingą misiją – nufotografuoti Stalino ausų spenelius: jei jie kaba laisvai, vadinasi, jis – arijas, jei pritvirtinti – žydas. Hitleris galėjo nusiraminti: Stalinas ausų spenelių testą išlaikė. Vėliau apie priėmimą Maskvoje, Ribentropas kalbės, kad būdamas su Stalinu ir jo žmonėmis, jautėsi tarsi tarp senų partijos draugų. Stalinas kėlė tostą Hitlerio pasiuntinio garbei, sakydamas: „žinau, kaip Vokietijos žmonės myli savo fiurerį taigi norėčiau išgerti į jo sveikatą“. Tačiau diplomatiją lydėjo atviros replikos. Stalinas: „Hitleris laiko save gudresniu, bet aš jį pergudravau“. Hitleris: „Pačiupau juos. Dabar Europa – mano.“

1939 – ieji, Maskva tapo pakto, nulėmusio Lenkijos ir Baltijos regiono padalijimą, dalyve. Rugsėjo 1 – ąją Hitleriui įsiveržus į Lenkiją, prasidėjo II – asis Pasaulinis karas. Bet kaip toks karas iš tikrųjų prasideda? Taip ramiai, tarsi užtaisydamas bombonešį rengtumeis leistis į nuostabią ekspediciją: jokių kalbų apie mirtį, o tik paprasčiausios technologijos. Jokio kraujo ir mirštančiųjų, motinas šaukiančių vaikų, tik entuziastingi jaunuoliai, ieškantys nepatirtų nuotykių. Hitleris turėjo tikslų šio nuotykio apibrėžimą: „sunaikinimas, nepasiduodant jausmams. Žiaurūs veiksmai net prieš moteris ir vaikus“.  

1939 – aisiais Hitleris šventė 50 – ąjį gimtadienį. Balandžio 20 – ąją, Berlyne, buvo surengtas didžiulis karinis paradas, parodytas viso pasaulio kino teatruose. Stalinas tų pačių metų gruodį švęsiąs 60 metų jubiliejų, galėjo taip pat pamatyti tokius kadrus. Jie tik patvirtina, koks pranašiškas buvo jo tostas: „Vokietijos žmonės labai myli savo fiurerį“. Ši demonstracija, Hitlerio žodžiais, buvo „mokomoji medžiaga bailiems civiliams ir demokratams užsienyje arba aiškus perspėjimas“. Be jokių abejonių Stalinas matė, kaip laikrodžio rodyklės juda karo link, bet jis vis dar tikėjo, kad turi daug laiko. Juk iškilmių ir jėgos demonstravimo Berlyne svarbiausias tikslas – pagrasinti silpnoms Vakarų demokratijoms. Hitlerio partija gimtadienio proga padovanojo savo fiureriui namą... Bavarijos alpėse, netoli nuo Oberzalcburg‘o, o uolingoje plynaukštėje vietos užteko tik vienam namui, pastatytam su visomis inžinerinėmis įmantrybėmis. Hitleris pavadino jį „erelio lizdu“. Nors fiureris jame buvo apsistojęs tik keletą kartų, to užtenka turistams privilioti. Esant geram orui, jų čia apsilanko tūkstančiai. Lankytojai pakyla ir nusileidžia Hitlerio liftu, užeina ir išeina iš tamsaus bunkerio. Kad ir ko jie ieškotų – istorijos čia neras.

Didžiąją 1939 – ųjų vasaros dalį, Hitleris praleido Oberzalcburg‘e. Rugsėjį, tarsi pamiršę mirtį ir griovimus, Maskva ir Berlynas pasirašė dar vieną paktą: Vokietijos ir SSRS draugystės sutartį. Stalinas ilgai dvejojo dėl pavadinimo. Buvo sunku taip paprastai pamiršti purvą, kuriuo ilgai jį drabstė Hitleris. Bet, atrodo, kad pamiršo. 1939 – ųjų rugsėjo 17 – ąją, Vokietijos žaibo karo įkandin, milijoninė sovietų armija įžygiavo į Rytų Lenkiją. Prieš žengdamas šį žingsnį, Stalinas palaukė, kol Hitleris išlies savo įniršį. Invazija į Rytų Lenkiją, atsikovojant Baltarusijos teritorijas, buvo nepuolimo paktą papildžiusi slapta protokolo dalis. Siekdamas pavergti Lenkijos teritorijas, Stalinas, prisidengdamas klasių kova, griebėsi trėmimo, kankinimo ir naikinimo priemonių. Jis nė per žingsnį neatsiliko nuo siaubingo Hitlerio veiksmų.

Sovietų užsienio reikalų ministro, Molotovo, apsilankymas Berlyne, 1940 – ųjų lapkritį, yra 1941 – ųjų birželio 22 – osios įvykių prologas. Hitleris norėjo patikrinti Molotovą ir įsitikinti ar įgyvendinant Vokietijos karinius planus, Sovietų sąjunga, jo žodžiais, „eina petys į petį, koja į koją“ su ja? Internacionalas, sovietų himnas, nebuvo atliktas. Tikriausiai iš baimės, kad paskutiniai keli drąsūs berlyniečiai negiedotų kartu. Kokia Vokietija laukia sovietų užsienio reikalų ministro? Molotovas susidurs su Hitleriu, žmogumi, apie kurį Stalinas yra pasakęs: „tas žaibo karo karys savo profesiją išmano“. Išskyrus Angliją krito visi; pastebimiausiai – Prancūzija. Po prancūzų kapituliacijos Stalinas įžvalgiai nusikeikė: „dabar jis mums nusuks sprandus“. Stalinas ir Hitleris, du žemių grobėjai, draugai ir varžovai. Hitleris: „žinau, kad istorija prisimins Staliną, bet ji taip pat prisimins ir mane“. Molotovas: „be jokių abejonių“. Sovietų ambasadoje, Berlyno...  gatvėje, anglų aviacijos antskrydis privertė visus nusileisti į rūsį. Ribentropas kalbėjo, kad karas prieš Angliją, galima sakyti, jau laimėtas. Molotovas: „O kam priklauso dabar mėtomos bombos?“ Tuo metu Berlyne veikė paroda: „pasaulio gamtos stebuklų nuotraukos“. Daugelis berlyniečių stebėjo bombardavimą tarsi irgi tai būtų buvęs retas gamtos stebuklas. Po kelerių metų, vieninteliai stebuklai bus likę keli, nevisiškai išdeginti lopinėliai.

Hitleris slogią akimirką taip pat prisipažins: „Rusija man primena vaiduoklių laivą iš skrajojančio olando. Mums buvo atverti paradiniai vartai. Deja, mes nežinojome kas laukia už jų“. Bet 1941 – ųjų birželį viskas dar atrodė kitaip. Hitleris tikėjo užimsiąs Maskvą per 4 savaites. Jo armija audringai veržėsi pirmyn, tarsi bijodama pavėluoti į garbės paradą Raudonojoje aikštėje. Po sovietų sąjungos puolimo, Hitleris, pasijutęs pasaulio užkariautoju, jau kitą dieną perkėlė savo naująjį Rytų Prūsijos štabą į „Vilko irštvą“. Jo kareiviai taip pat įsikūrė rytuose. Fiureris netvėrė džiaugsmu dėl sėkmės šiame kare. Jis pareiškė, kad jei jam būtų leista išpildyti tik vieną norą Vokietijos žmonėms, tas noras būtų matyti juos tokiuose didvyriškuose mūšiuose kas 15 ar 20 metų. atrodė, kad uniformuoti kariai, žygiuodami per užkariautus miestus, visiškai tam pritarė. Kino kronikose vokiečių kareivis ir toliau buvo vaizduojamas kaip nuotykių ieškantis keliautojas, tarsi jam tektų įveikti tik didžiulius atstumus, o ne žudyti žmones.

Pergalė prieš didžiausią priešą, Prancūziją, suteikė Hitleriui dar didesnio pasitikėjimo. 1940 – ųjų birželio pradžioje, fiureris surengė sau grandiozinį priėmimą Berlyne. Jis buvo ką tik grįžęs iš okupuoto Paryžiaus, kur praleido keletą jaudinamų akimirkų prie Napoleono kapo. Napoleonas surengė žygį į Maskvą prieš 129 metus, birželio 24 – ąją, o Hitleris – birželio 22 – ąją. Jis buvo didelis istorijos garbintojas. Pakeliui į sostinę masės sveikino eilinio muitinės pareigūno sūnų, parvežusį iš Prancūzijos šlovingiausią visų laikų pergalę. Minia klykė, patikėjusi, kad triumfas niekada nesibaigs. Fiurerio gerbėjams tada ne tik į galvą neatėjo, kad po tokio beprotiško džiūgavimo, greitai teks suabejoti tuo, ką mato ir girdi.

Hitleris, „Vilko irštvoje“, apsuptas sienų ir apimtas ateitį nuspėjančio jaudulio. Kai Vermachtas ruošėsi..., Minsko ir Smolensko apsupties mūšiams, Hitleris pamalonino savo sekretores, leisdamas joms jį pabučiuoti – tą, kurį istorija pažins kaip didžiausią vokietį. Didžiausias vokietis ir jo šuo. Nors žmonėms jis jau senai nieko nejautė, vieną dieną jam teko skausmingai atsisveikinti su šiuo gyvūnu.

Nuo karo pradžios už Kremliaus sienų dėjosi visiškas chaosas. Stalino reakcija buvo neprognozuojama, spontaniška ir beprasmė. Prasigėrusio batsiuvio sūnus keikė ir grasino savo generolams ir darbuotojams. Neturint kovos strategijos, panikos kurstomi jo įsakymai atremti priešo atakas, susidurdavo su karčia realybe. Per savaitę vokiečiai sugebėjo įsiskverbti į šalį 500 km. šimtai tūkstančių sovietų kareivių žuvo arba buvo paimti į nelaisvę. Hitleris kiekvieną kroniką iš Rytų fronto vadino didvyriška epopėja, o Stalinas tebesisuko giliame direktyvų ir draudimų verpete. Jis uždraudė menkiausią atsitraukimą, siųsdamas dar daugiau kareivių į beprasmę mirtį. Stalinas užsibarikadavo Kremliuje. Tam buvo rimta priežastis. Jis atsikratė karinės vadovybės, nekreipė dėmesio į slaptosios tarnybos perspėjimus apie artėjantį karą, laikydamas juos dezinformacija. Sovietų sąjunga: šis vardas turi amžiams asocijuotis su tautos, tvirtai žvelgiančios į šviesią ateitį, įvaizdžiu. Bijodami dėl savo gyvybių, sovietiniai žmonės dabar žvelgia atgal. Ir tik gynybos komisariatui pranešus apie raudonosios armijos apsuptį prie Minsko, Stalinui pasidarė aiškus tikrasis grėsmės mastas. Tada, pasak generolo, Stalinas visiškai prarado savikontrolę ir paleido keiksmažodžių pliūpsnį. Prislėgtas, nervingas, jausdamasis neteisingai informuotas, jis paliko Kremlių. Stalinas nusprendė neatsakyti į Hitlerio veiksmus. Suvokęs, kad padarė didelę klaidą, jis kelioms dienoms išvyko į savo vilą.

Baltijos regione, Baltarusijoje ir Ukrainoje buvo verčiami paminklai, kuriuos Stalinas buvo pasistatęs sau. Iš teritorijų, prijungtų prie Sovietų sąjungos 1939 – aisiais ir 1940 – aisiais, žmonės buvo išvaromi jėga, perkeliami ir pavergiami. Dabar okupantų vokiečių armija buvo sutinkama kaip išvaduotoja. Čia nuplėšiama kur kas daugiau nei propagandos pasaulis. Stalinas norėjo paversti Sovietų sąjungą pirmąja darbininkų ir valstiečių utopija. Jis paspartino industrializaciją, ėmėsi likviduoti neraštingumą, šalis persitvarkė. Milijonai su išdidžiai atstatytomis krūtinėmis ir į ateitį žvelgiančiomis akimis. Nejau visa tai baigėsi? Praėjus 6 dienoms nuo karo pradžios, Stalinui nebūdingas atviras įvertinimas prasidėjo tokiais žodžiais: „Leninas įkūrė mūsų valstybę, o mes jos neišsaugojome“. Mes? Leninas buvo perspėjęs apie Stalino besaikį valdžios troškimą. Stalinas praleido kelias dienas vienas, paskendęs niūriuose apmąstymuose. Tada pasirodė Molotovas ir kiti politinio biuro nariai. Pasak Chruščiovo, Stalinas manė, kad jie atvyko jo suimti. Užuot tai padarę karininkai maldavo grįžti į Kremlių, bet greitai pasigailėjo: „mes matėme jį silpnumo akimirką. Jis mums to niekada neatleis“.

Stalinas suprato, kad turi imtis skubių veiksmų. Hitleris kategoriškai pareiškė: „po kelių savaičių būsime Maskvoje, dėl to nėra jokių abejonių. Tada sulyginsiu Maskvą su žeme, pastatysiu ten vandens saugyklą. Maskvos vardas išnyks amžiams“. Tikėtina, kad pakeliui į Kremlių Stalinas buvo įkalbėtas likti valdžioje. Ar tai buvo nuoširdus pasitikėjimas, ar gudriai apgalvotas žingsnis? Liepos 3 – ąją Stalinas pasakė pirmąją viešą kalbą nuo karo pradžios. Kreipimesi per radiją į savo brolius ir seseris. Jis kalbėjo neįprastai draugiškai: „Draugai, kokių priemonių imsimės priešui sutriuškinti? Mūsų žmonės turi suvokti šaliai gresiančio pavojaus mastą ir būti budrūs, pamiršę taikų kuriamąjį darbą. Tai gyvybės ar mirties už Sovietų valstybę klausimas“.

Tuo tarpu „Vilko irštvoje“ Hitleris mosavo raudonu pieštuku tarsi ginklu, karštligiškai žymėdamas savo kariuomenės išsidėstymą. Staliną jis apibūdino kaip žmogų, kuris, vargu ar išeidavo iš savo kabineto ir valdė paklusnios biurokratijos rankomis. Hitleris, priešingai, buvo nepavargstantis, dėmesio trokštantis karinių pergalių vietų lankytojas. 1941 – ųjų rugpjūtį, kartu su Italijos diktatoriumi Musoliniu, jis aplankė nugalėtos Bresto tvirtovės griuvėsius. Atrodė, kad suniokotų oro ardomų griuvėsių vaizdai, didžiausio priešo Stalino valstybėje. teikė Hitleriui stiprybės nepermaldaujamam ir negailestingam siekiui užkariauti pasaulį. Musolinis, pasinaudodamas pauze Hitlerio kalboje, ironizavo, kad jei fiureris ir toliau taip dalins pasaulį – neliks ką užimti, išskyrus Mėnulį. Bet Hitleris jau matė Mėnulio kraštovaizdį: taip atrodė sugriauti Minsko ir Smolensko miestai. Savo generolams jis pasakė, kad, jo manymu, Rusija ilgai nesipriešins. Hitleris nežinojo kur pasuks Stalinas, tačiau ketino jį sekti, kad ir kur jis bėgtų.

Karo nuotaikų kaitos barometras, suteikęs progą daugeliui nuskriaustųjų suvesti sąskaitas su savo diktatoriumi, rodė, kad Hitleris triumfuoja, o Stalinas – pralaimi. Atrodė, kad raudonoji žvaigždė gęsta. „Maskva nepasiduos“, - tarė Stalinas. Tuo metu, Leningradas jau buvo apsuptas, Ukraina – pralaimėta, Kijevas – taip pat. Apie šį miestą Stalinas yra pasakęs: „jis buvo ir yra sovietinis. Toks ir liks“. Apsiginklavę patriotine vienybe, maskviečiai laukė artėjančio priešo. ... ši valanda buvo tarsi eliksyras ištrynęs atmintį Sovietų sąjungos, turėjusios paskelbti naują humanišką pasaulį, siekiai jau senai buvo išsigimę į diktatūrą ir gulagus, milijonai sovietinių žmonių buvo sunaikinti dar gerokai prieš Hitlerio invaziją. Daugelis savo kailius patyrė ką reiškia etninis ir politinis valymas, ir parodomieji teismai. Prievarta ir piktnaudžiavimas valdžia progreso vardan. Rusijos didysis poetas Puškinas dėjosi karo vadu. Jo rymuoti įsakymai dabar labai derėjo: „nepamiršk, tėvyne, kas kasdien tave kankina, bet dabar galvok tik apie tąjį, kuris tave išgelbėt gali“. Tačiau tauta kentė didelius nepriteklius: jai stigo stiprybės sukąsti dantis ilgam pasipriešinimui. „Štai neviltis, įsisiautusi į perplėštą šimtasiūlę“. Rankinės granatos – brangiausia karinė amunicija. Muziejui tinkami ginklai.

Praėjo 4 karo mėnesiai. Žadėtą trumpą vasarą pakeitė ruduo. Vokiečių kareiviai jau matė Kremlių pro žiūronus. Pirmas oro antpuolis sukrėtė Maskvą spalio 2 – ąją. Revoliucijos poetas Vladimiras Majakovskis tada dar nestovėjo ant pjedestalo, bet jo vardu jau buvo pavadinta metro stotis. Čia, 1941 – ųjų lapkričio 6 – ąją, centro komitetas surengė spalio revoliucijos metinių minėjimą. Didžiajame teatre susirinkti nebuvo galima dėl bombos pramuštos skylės. [Stalinas]: „Draugai. Rusijos žmonės turi žinoti, kad susidūrė su ryžtingu priešu ir kad pasigailėjimo laukti neverta. „Žudyk kiekvieną rusą, kiekvieną sovietinį žmogų“, tokia programa ir įsakymai žmonių, pavirtusių laukiniais žvėrimis. Šie žmonės turi įžūlumo reikalauti didžiosios rusų tautos – Puškino ir Tolstojaus, Gorkio ir Čechovo, Suvorovo ir Kutuzovo tautos – sunaikinimo! vokiečių grobikai šiuo karu nori išnaikinti Sovietų sąjungos tautas. Jei vokiečiai tokio karo nori, jie jį gaus“. Nors tolesnių priešo oro antskrydžių grėsmė buvo neišvengiama, kitą dieną Stalinas kreipėsi į savo kareivius: „Draugai, raudonosios armijos ir raudonojo karo laivyno vyrai, vadai ir politiniai vadovai, partizanai ir partizanės! Į jus žvelgia visas pasaulis kaip į jėgą, galinčią sunaikinti vokiečių banditų minias. Laikinai vokiečių armijos pavergti žmonės Europoje žvelgia į jus kaip į išlaisvintojus. Didi išlaisvinimo misija tenka jums. Būkite verti misijos!“ Kitą dieną po parado Maskvoje, Hitleris nuvyko į Miuncheną ir pasakė kalbą... alinėje. Čia jis maudėsi šlovėje prie nuolatinio alinės lankytojų stalo. Liudytojai pasakoja įraudusi degeneracija peraugo į įspūdingą patosą. Kalba susidėjo iš įprastinių primityvių frazių apie laukinius rusų žvėris. Jis paskelbė, kad iš Rusijos mūšio lauko paskutinis išeis Vokietijos batalionas. Tačiau taip nutiks, kad daugelis jo batalionų apskritai neišeis iš rusų mūšio lauko.

Hitlerininkus sustabdžiusi užtvara likus 30 km. iki Maskvos. 1941 – ieji. Hitleris arčiau prie Stalino nepriartėjo. Stalino pergalę ženklinanti vieta, Viena, 1945 – ieji. Vieta, galėjusi lemtingai susieti jo ir Hitlerio gyvenimus. 1913 – ųjų pradžioje čia buvo 33 metų Josifo Stalino, kuris save vadino Koba – kaukazietiškuoju Robinu Hudu, rezidencija. Leninas pasiuntė jį į Vieną tyrinėti pilietybės klausimo. Tuo pat metu, 23 metų Adolfas Hitleris gyveno Vienos... rajono vyrų bendrabutyje. Vengiantis darbo atvirukų tapytojas tikėjo esąs genijus. Hitleriui ir Stalinui patiko vaikščioti po Shion Brun‘o rūmų parką. Abu kasdien matydavo kaip į Vienos... pilį įvažiuoja imperatoriaus Franco Jozifo auksinė karieta. Susižavėjimo akimirkomis jų keliai galėjo lengvai susikirsti. Maža to, jie galėjo susitikti ir atsitiktinai. Kas būtų buvę, jeigu...

Hitleris grįžo į Vieną 1938 – aisiais. Anšliusas, arba Austrijos aneksija buvo jo įspūdingiausias taikos metu atliktas manevras. Stovėdamas didvyrio aikštėje, jis pagaliau galėjo pamiršti Vienos bendrabučius, pasimėgauti triumfo akimirka ir pačiu savimi – tikriausiai, pats Dievas atsiuntė jį tapti fiureriu. [Hitleris]: „Būdamas vokiečių tautos fiureris ir kancleris, pranešu istorijai apie mano tėvynės įstojimą į Trečiąjį Reichą!“ Ant Alfredo Herlitz‘o Holokausto aukų memorialo Vienoje iškalti Carl Zuckmayer‘io žodžiai: „nusikaltėlių pasaulis atvėrė vartus ir išleido niekšingiausias, bjauriausias ir nepadoriausias dvasias“. Pirmoji vokiečių naktis austrams įsiminė kaip negailestingo šimtų tūkstančių žydų persekiojimo pradžia. Pagyvenusieji buvo verčiami dantų šepetėliais šalinti visus užrašus, protestuojančius prieš Trečiojo Reicho įvykdytą anšliusą.

Sankt Peterburgas, buvęs Leningradas, buvęs Petrogradas, o prieš tai – Sankt Peterburgas. Pavadinimų kaita atspindi socialinius, politinius neramumus. Hitleris su ypatingu žiaurumu puolė revoliucijos lopšį. Revoliucijos metais, 1917 – aisiais, Stalinas grįžo iš Sibiro tremties į miestą, kuris, po Lenino mirties, 1924 – aisiais, bus pavadintas jo vardu. Smolnėje, pirmosios bolševikų vyriausybės būstinėje, jis tapo artimiausiu Lenino bendražygiu. Žmogus, gimęs su Džiugašvilio pavarde ir pakeitęs ją į geriau skambantį Stalino, plieninio žmogaus, vardą, kilo į partijos vadovybės gretas. Stalino kabinetas buvo priešais Leningrado partijos sekretoriaus Kirovo kabinetą. 1934 – aisiais šiame koridoriuje Kirovas buvo nužudytas. Puiki galimybė partijos vadovui Stalinui sukurti savo slaptą tarnybą ir teroro aparatą. Tais pačiais metais Hitleris įsakė nužudyti nacionalsocialistų vadą Rėmą, nors toks sprendimas prieštaravo įstatymams. Stalinas apie tai kalbėjo su susižavėjimu: Hitleris parodė puikią pamoką, kaip reikia elgtis su politiniais priešininkais. Leningrado uostas seniai tapo revoliucijos muziejumi. Legenda pasakoja, kad salvės iš kreiserio Aurora, paskelbė 1917 – ųjų spalio revoliucijos pradžią. Senosios patrankos vėl pravertė, kai 1941 – ųjų rudenį Vokietijos kariuomenė apsupo Leningradą. Hitleris nusprendė nepulti antrojo pagal didumą Rusijos miesto, bet numarinti jį badu. Miestas tapo šiurpiu Hitlerio ir Stalino totalinio karo simboliu. Vietoj maisto apsuptiesiems buvo atvežta 100 000 „karo ir taikos“ tomų. Stalinas specialiai išleido juos miesto gynėjams. Menas vietoj ginklo. Įspūdingas Tolstojaus pasakojimas apie kovas prieš Napoleoną, turėjo palaikyti pasmerktųjų badmiriauti kovinę dvasią. Kiekvienas miestietis – karys: vyrai, moterys ir vaikai – viena didelė armija. Blokada tęsėsi 900 dienų. Kenčiantys Leningrado gyventojai, šalies mikrokosmas, virto antžmogiška pasipriešinimo jėga. Apie milijoną žmonių mirė nuo bado ir šalčio, bet Leningradas nepasidavė.

Caricinas. Nuo 1925 – ųjų – Stalingradas. Dabar – Volgogradas. 1918 – aisiais, pilietinio karo metu, Stalinas ėmėsi žiauraus teroro, siekdamas išsaugoti miestą bolševikams: „Būk ramus“, - rašė jis Leninui, - „mano ranka nesudrebės“. Šis miestas taps Hitlerio galo pradžia. Hitleris pavadino Stalingradą komunizmo šventove, būtent, dėl šios priežasties, jis norėjo sugriauti jį bet kokia kaina. Dėl tos pačios priežasties Stalinas negailėjo jėgų, kad apsaugotų miestą. Fronto linija buvo žudikiškai arti, mūšiai vyko kiekvienoje gatvėje, prie kiekvieno namo. Mirtinai sužeisti priešai krito ir mirė vienas ant kito. Hitleris anksčiau skelbė, kad jo 6 – oji armija galėtų šturmuoti dangų, tačiau, netrukus, lemtingąją pralaimėjimo popietę, jo kariai tūnojo šaldami griuvėsiuose. Griuvėsiai vertingi ne tuo, kad jų vietoje turi iškilti kas nors nauja, veikiau, jie yra tuščia ertmė, į kurią patekę lankytojai gali nugrimzti į ateities apmąstymus... Didybės manija, kuria joks diktatorius pats negali piktnaudžiauti. Kilimas įmanomas tik pavergtųjų dėka. Tai buvo jų abiejų – Stalino ir Hitlerio atspirties taškas.

Hitlerio pasirodymas Niurnberge – rasių įstatymo mieste. Toks vaizdas, tarsi jis pats tuoj sprogtų, o milijonai rankų, besitiesiančių iš žmonių jūros, stengtųsi sugriebti savo gelbėjo relikvijas. Rankos išduoda ko valdovai nori iš savo žmonių. Stalinas marmurinėje Lenino mauzoliejaus tribūnoje – tarsi tolimas tėvas, kurio trokšti šalimais. Kaip žinia, Rusijos vadas vengia viešumos ir per pasirodymus buvo demonstratyviai kuklus, o išblyškęs, asketiškas vegetaras Hitleris, su teatrališku godumu pasinėrė į mases. Glaudi uniformuota Hitlerio rikiuotė per politinį ritualą nepriekaištingai žygiavo kruopščiai išmatuota teritorija. Idealizuodamas kostiumų galią, jis išpildė dramatišką savo jaunystės svajonę ir atskleidė nesuvokiamą, bet nepaneigiamą talentą: gebėjimą dar artimiau suburti žmones, stiprinti kolektyvinės mobilizacijos dvasią, kai kiekvienas individas mielai ir su noru pranyksta šalmų jūroje. Ten, kur Vokietija stovėjo pasitempusi, Maskva šypsojosi. Čia matome mojuojantį draugą-dievą – kerštingą dievą: jo linksmumas buvo apsimestinis. Šypsenos nedaro diktatoriaus mažiau pikto ar mažiau piktnaudžiaujančio. Komunistai praeitį laikė priešistore ir dėjo visas viltis į ateitį. Hitleris elgėsi priešingai: jis uzurpavo klasikinę senovę savo fanatiškam režisūriniam apetitui patenkinti. Pasitelkęs pompastiką ir butaforiją, į savo istorinė psichozę jis įtraukė Graikiją ir Romą, tačiau griežtą ceremonialo gerbėją Hitlerį ir itin neoficialų Staliną vienijo neįveikiamas potraukis iškreipti realybę pompastiškomis dekoracijomis. Nuoširdus džiūgavimas, kurį Stalinas užsakė šia proga, buvo tiksliai apskaičiuotas kaip ir Hitlerio šaltas karinis gašlumas. Skirtumas tik tas, kad nacionalsocialistas kurstė vyraujančios rasės didybės maniją, o internacionalistas – skatino žmones susitaikyti su mažų varžtelių vaidmeniu dideliame pasaulinės revoliucijos variklyje.

Stalinas pažadino raudonąją aušrą. Hitleris nusileido į kriptos tamsą, jis naudojosi menkiausia proga prisiminti mirusiuosius. Kiekvieną lapkričio 9 – ąją, nutaisęs pompastiškai liūdną miną, keliaudavo į Miuncheną atiduoti pagarbos vadinamiesiems judėjimo kankiniams, sušaudytiems (felderen?) halės aikštėje 1923 – aisiais, po nenusisekusių mėginimų surengti pučą. 1935 – aisiais jų palaikai buvo ekshumuoti ir perlaidoti dviejose šventyklose. Tinkama aplinka kasmetiniams individualiems dvasiniams apmąstymams. Įprotis kreiptis į kritusius didvyrius buvo tarsi išaukštinimas masinių kapaviečių, į kurias pasiaukojusieji turėtų įšokti su džiaugsmu.

„Maskva bus užpulta ir kris.“, - „Vilko irštvoje“ taria Hitleris , - „Tada karas bus laimėtas. Štai, kodėl įsakau armijoms, turinčioms per 2 000 tankų, susitelkti prie Maskvos“. O kaip bus su artėjančia žiema? Tačiau Hitleris galvojo tik apie žaibo karą. „Kalėdos, kaip ir paprastai bus švenčiamos Oberzalcburg‘e“.

Maskva jau galėjo pasiremti kai kuo daugiau, nei vien beviltiška narsa, kaip prieš kelias savaites. Šitie vaizdai primena vokiečių kronikas prieš Pasaulinio karo pradžią, tik dabar jau niekas negalvojo, jog vyksta į ekspediciją ar ieškoti nepatirtų nuotykių. 1941 – ųjų gruodžio 20 – ąją, likus dienai iki Stalino gimtadienio, prie Maskvos prasidėjo sovietų kontrataka. Miestas, kurį Hitleris planavo paversti vandens saugykla, tapo purvo jūra, o kiekvienas vandens purslas virto ledu ir sniegu... Hitlerio generolai paprašė leidimo trauktis. Iš „vilko irštvos“ Hitleris atsiuntė neigiamą atsakymą, jis vis dar vylėsi, kad prie Stalino sostinės,  Vokietijos kareiviai taps tikraisiais nacionalsocialistais ir negalėjo leisti, kad nekompetentingi generolai dėl trupučio sniego sugadintų jam Kalėdas Oberzalcburg‘e.

Wannsee konferencija Berlyne, toli nuo rusiškos žiemos ir mirties. Čia bus patvirtinti naujų masinių skerdynių planai. 1942 – ųjų sausio 20 – ąją, per Wansee konferenciją, buvo priimtas galutinis siaubingas sprendimas dėl vadinamojo žydų klausimo. Nors paranojiškos Stalino fantazijos apie žydų sąmokslą toli gražu nesiekė milijoninių Hitlerio žudynių aukų, žydai taip pat tapo Rusijos diktatoriaus antisemitinės politikos taikiniu. Adolfas Eichmanas buvo šios naujos vokiečių idėjos įkvėpėjas.              

Osvencimas taps Europos žydų beribio masinio naikinimo simboliu. Poetas Paul‘is Celan‘as („Mirties fugoje“): „Mirtis tai maestro iš vokiečių žemės. Ji šaukia: „smuikuokite smuikais dusliau ir jūs, tarsi dūmai, pakilsite į orą““. Kiekvienas gyvenimas prasideda tarsi jis būtų neliečiamos nekaltybės įpėdinis. Bet čia – tik pradžia: juk Hitleris ir Stalinas taip pat kadaise buvo vaikai.